Šiemet, minėdami rašytojos Elenos Iešmantaitės-Dervojedaitienės, pasirašinėjusios Baltijos Žuvėdros slapyvardžiu, 120-ąsias gimimo metines, nubraukime užmaršties šydą, prisimindami menkai žinomą moterį, išdidžią Lietuvos patriotę, begaliniai mylėjusią Lietuvą ir lietuvius, negailėjusią nei laiko, nei asmeninių lėšų šiai meilei išreikšti.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi E. Iešmantaitės-Dervojedaitienės laiškai Bernardui Brazdžioniui ir vienintelis eilėraščio rankraštis. Didelę gyvenimo dalį praleidusi Pietų Amerikoje, istorine tematika kurianti rašytoja yra pažįstama tik retam Lietuvos skaitytojui.
Gimusi 1905 m. kovo 4-ąją Daugėlaičių kaime, Kybartų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, nuo 1924 m. spausdino eilėraščius ir prozą periodinėje spaudoje. 1926 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, buvo aktyvi rajono skautė.
1931–1939 m. gyveno Klaipėdoje, kurį laiką dirbo pašto tarnautoja. Pamilusi Baltijos pajūrį, rašė eilėraščius, romantiškas apybraižas, vaizdelius apie tą kraštą. Kūrinius spausdino katalikų mėnesiniame žurnale Naujoji vaidilutė, pašto, telegrafo ir telefono tarnautojų žurnale Pašto pasaulis, Klaipėdoje leistuose Lietuvos visuomeniniame politiniame laikraštyje Lietuvos keleivis, leidinyje Vakarai, iliustruotame žurnale Pajūris. Puikiai mokėdama kelias užsienio kalbas, 1932 m. išvertė vokiečių autoriaus Frank Atmansbacher istorinį romaną Napoleono I meilužė Grafaitė Valevska (1812). 1944 m., artėjant frontui, pasitraukė iš Lietuvos, kartu su savo mama, vyru Vladu ir dukrele Danguole kurį laiką gyveno Furthofe, Austrijoje. Ten susipažino ir draugiškus santykius užmezgė su rašytojų Bernardo Brazdžionio ir Kazio Bradūno šeimomis.
Išsiskyrus tremties keliams, Dervojedaičių šeima apsigyveno Bavarijos žemėje Vokietijoje, Miuldorfo mieste netoli Miuncheno.
Tačiau ryšiai su Brazdžioniu nenutrūko. Besibaigiant karui, 1945-04-07 laiške B. Brazdžioniui rašo, kad yra parengusi spaudai savo eilių rinkinėlį „Svetimoj šaly“, tačiau leidybos reikalai sunkiai įveikiami dėl nuolatinio popieriaus stygiaus. Laiške siunčia ir savo eilėraščio rankraštį: Furthofo vargai mus surišo, bendri rūpesčiai suartino. Kartu į šį laišką įdedu Judviem su Kaziu B. skirto eilėraščio nuorašą. Tai vienintelis muziejuje saugomas Venesueloje gyvenusios rašytojos kūrybinis rankraštis – eilėraštis „Mes susitiksim“, skirtas B. Brazdžioniui ir K. Bradūnui:
Mes susitiksim –
Trys laisvi poetai,
Žvangindami nelaisvės retežius;
Būrelyj lietuvių
Darbas vėl pradėtas
Po šnypščiančių dirbtuvių kaminais.
Ryšį su B. Brazdžioniu stiprino ir tai, kad 1945–1946 m. į vokiečių kalbą vertė poeto eilėraščius. Eilėraščius verčiau atidžiai. Dirbau kelias dienas atsidėjusi iš eilės popietiniu laisvalaikiu. Stengiaus nenutolti nuo paties originalo turinio ir minčių. Tik vienoj, kitoj vietoj dėl rimo ir ritmo teko truputėlį keisti, nežymiai,– rašė 1946-01-06 laiške B. Brazdžioniui.
E. Dervojedaitienė dalyvavo 1946 m. sausio 24–26 d. Tiubingene vykusiame rašytojų suvažiavime, kurio metu buvo atkurta Lietuvių rašytojų tremtinių draugija. Grįžusi iš suvažiavimo, vėl skraidina laiškus Brazdžioniui į Ravensburgą, tikėdamasi gauti suvažiavimo nuotraukų, pasakodama kūrybinius planus ir svarstydama tolimesnes gyvenimo perspektyvas: Dar vieną labai gerą pasiūlymą gavau iš p. Lenktaičio: persikelti į Reutlingeną ir dirbti jo spaustuvėje kaip reikalų vedėja. Rašytoja buvo gerai pažįstama su leidyklos Patria, veikusios Vokietijoje nuo 1945 metų, įkūrėju ir savininku Jonu Lenktaičiu, kuris puikiai žinojo jos darbštumą ir atsidavimą darbui. Šis pasiūlymas E. Dervojedaitienę labiausiai viliojo, bet nebuvo priimtas, ją baugino persikėlimas į prancūzų valdomą DP stovyklų zoną.
Prasidėjusi lietuvių emigracija rašytojos šeimą nubloškė į Pietų Ameriką. Jie įsikūrė Venesueloje, apsigyveno prie Yaritaguos sodyboje Baltica, joje Lietuvos garbei pastatė Trijų kryžių skulptūrą, kurią garbingai pašventino 1957 m. rugsėjo 9-ąją.
E. Dervojedaitienė nuolat rūpinosi, kad jos originalioji kūryba būtų išleista. Šalia to, vertė kitų autorių kūrinius, siekdama, kad lietuvių kūryba būtų prieinama įvairiomis kalbomis. Žinodama B. Brazdžionio planus, 1953 m. gegužės 15 d. laiške rašė: Savo laiku skaičiau Draugo priede, kad prie Rašytojų Draugijos norima steigti specialią komisiją vertimams, ar kažką panašaus. Skaičiau taip pat, kad jūs ruošiate pasaulio lyrikos antologiją. Jūs žinote, kad aš laisvai vartoju kelias kalbas. Ar nenorėtumėt ir negalėtumėt man kiek padėti? Ar nesutiktumėt patarpininkauti, kad patekčiau į vertėjų eiles? Tas darbas mane įgalintų kiek uždirbti, kad tuo uždarbiu galėčiau išleisti vieną-kitą savo dalykėlį. B. Brazdžionis išties buvo sumanęs tokią antologiją išleisti, tik jo planas liko neįgyvendintas.
1954 m. Argentinos lietuvių balsas Buenos Airėse išleido Baltijos Žuvėdros romano Grandinės pirmąją dalį – Gintaro krantuose, sulaukusią ir spaudos dėmesio. Dienraštyje Draugas publikuota Jurgio Gliaudos recenzija Romanas Klaipėdos temomis: Gyvenanti Venesueloje rašytoja Baltijos Žuvėdra-Elena Dervojedaitiene pasirodė su savo pirmuoju romanu „Grandinės“, kuri autorė įvardino „atsiminimų romanu“. Argentinoje išleista pirmoji to romano dalis „Gintaro krantuose“. Numatoma antroji dalis „Gedimino kalno pavėsy“. Veikalas apima vienos lietuvių šeimos likimą nuo Lietuvos vienkiemio iki Klaipėdos suiručių ir nacinės okupacijos. Tad ar tiktai ne pirmas tremtyje veikalas, kuris drąsiai, ryškiai ir su dideliu patriotizmu – atnaujino mums tą skaudžią praeitį ir priminė mums, kad Klaipėdos problema tebėra skaudulys Lietuvos kūne. Autorė rašo gyvu, publicistiniu stiliumi, nesistengdama beletristiniam veikalui rasti skirtinų būdų nuo reportažo rašymo.
1956 m. ta pati leidykla išleido antrąją romano dalį Gedimino kalno pavėsyje.
Gyvenimo pilnatvės E. Dervojedaitienei teikė tiek 1953 m. Gailestingųjų seserų mokyklą aukso medaliu baigusi dukra Danguolė, tiek nuolatinis bendradarbiavimas spaudoje: jos kūrybą, apybraižas publikavo Karakase leidžiamas Venesuelos lietuvių katalikų žurnalas Tėvų kelias, Argentinos lietuvių balsas, JAV lietuvių dienraštis Draugas. Dažniausios temos – Lietuvos išlaisvinimas, rūpestis savo tautos išlikimu: Prieš mus dar yra toks didžiulis uždavinys: išlaikyti mūsų tautos gyvybę svetimųjų bangose ir padėti išlaisvinti mūsų kraštą,- rašė Drauge, analizuodama penktosios kolonos grėsmę.
Elenos Dervojedaitienės-Iešmantaitės-Baltijos Žuvėdros gyvenimo žvaigždė užgeso Venesueloje, Karabobo valstijos Valensijos mieste 1987 m. sausio 24 d.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2025 m.