Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Parodos

  • Maironio darbai ir asmenybė Vaižganto paskaitose

    1922 m. vasario 16 d. įsteigiamas Lietuvos universitetas. Tai tapo svarbiu įvykiu Kaunui, mieste ėmė klestėti kultūrinis gyvenimas. Nuo 1920 m. Juozas Tumas gyveno Kaune ir kurį laiką dvejojo, ar prisijungti prie universiteto veiklos. Raginamas Vinco Krėvės, Tumas parengė įvadinę paskaitą apie Maironio kūrybą. Tokią temą pasirinko pats, o kai paskaita sėkmingai praėjo ir jam buvo leista dėstyti Maironio kūrybą, pasirinkimą aiškino taip: „Be to, Maironį, ne kurį kitą mūsų literatūros kūrėją, pirmai pradžiai pasirinkti mane paskatino šio laikotarpio aktualumas: jo amžiaus 60 metų sukaktis spalių 21 d.“ Pirmąjį semestrą universitete Juozas Tumas vieną kartą per savaitę, po dvi valandas, dėstė Maironio kūrybą. Šioje virtualioje parodoje pamatysite Vaižganto paskaitų rankraščius, fotografijas, liudijančias apie įvairius Maironio darbus ir kitas muziejines vertybes.

    Vaižganto studentai girdavo jo paskaitas teigdami, kad dėstytojas mokėjo įdomiai pateikti kūrėjų biografijas. Ne išimtis ir paskaitos apie Joną Mačiulį-Maironį. Pristatymą apie garsų poetą Vaižgantas pradeda nuo pasakojimo apie Mačiulių šeimos giminaitę ir mažojo Jonuko auklę – Oną Palkevičiūtę. Būtent Ona jį išmokė pažinti raides ir skaityti. Daug dėmesio skiriama istoriniam to meto laikmečiui apibūdinti, plačiai aprašoma lenkų dvarininkijos įtaka lietuvių tautos kasdienybėje. Pristatydamas Maironio tėtį, Aleksandrą Mačiulį, Vaižgantas studentams atskleidžia ir mažojo Jonuko pažintį su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Teigiama, kad Aleksandras Mačiulis gerai pažinojo vyskupą Valančių, važiavo pas jį pranešti, kai Maironis įstojo į gimnaziją ir išreikšti norą, kad sūnus taptų dvasininku. Vaižgantui buvo žinoma ir tai, kad Valančius Maironiui suteikė vadinamą „dirmavonę“, arba kitaip, sutvirtinimo sakramentą. Mažojo Jonuko atmintyje liko kaip vyskupas po apeigų pasisodino jį ant kelių ir klausė, ar jis nenorėtų užaugęs tapti kunigu. Augdamas patriotiškoje šeimoje, matydamas carinės Rusijos okupaciją, žandarus, jis, žinoma, atsakė, kad norėtų būti ir kunigu, ir dar vyskupu. Meilė tėvynei su kiekvienais gyvenimo metais tik stiprėjo.

    Vaižgantas, supažindindamas studentus su Maironio studijų laikais, taip pat išryškino tautiškumo svarbą teigdamas, kad studijuodamas jaunasis Mačiulis kūrė patriotiškas eiles, nebijojo kovoti dėl lietuvių kalbos pripažinimo. Studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, būdamas jauniausiu jos studentu, skatino kultūrinį gyvenimą. Vėliau Maironis Peterburge dėstė net 15 metų, kol buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi Kaune. Juozas Tumas atkreipė dėmesį, jog Maironio alga Peterburge – 2400 rublių, o seminarijoje Kaune – 630. Akivaizdu, kad savo šaliai atsidavusi to meto  Lietuvos inteligentija, priimdama svarbius sprendimus, atsižvelgdavo ne į piniginę, o dvasinę ir tautinę naudą.

    Žinoma, vienas svarbiausių Vaižganto paskaitų aspektų – pristatyti autorių kūrybą. Todėl ir paskaitose apie Maironį, poemoms, eilėraščiams ir kitam kūrybiniam palikimui skirta daugiau dėmesio nei biografijai. Jam nuo pat poemos išleidimo Maironio „Tarp skausmų į garbę“ atrodė ypatingas, jauno kūrėjo talentą atskleidžiantis kūrinys, jis nekantriai laukė pataisyto, papildyto poemos varianto. Paskaitų tekstuose Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ palyginama su „Pragiedruliais“, teigiama, kad juos sieja pakankamai greit išvystytas, iš atskirų vaizdelių sukurtas siužetas. Neužmirštos ir vėliau parašytos Maironio poemos: „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“, „Kame išganymas“.  Vaižgantas, ne kartą minėjęs, kaip svarbu yra lietuviška šeima, pristatydamas „Mūsų vargų“ analizę, ypatingai akcentavo, kokia nelaimė ir vargas gali būti santuoka su kitos tautybės žmogumi, taip susiedamas savo asmenines įžvalgas ir poeto kūrybą.

    Viena plačiausiai aprašytų temų Vaižganto išleistose paskaitų rinkinyje – Maironio lyrika. Pirmiausia, pristatomi „Pavasario balsai“ ir Maironis kaip tautos dainius. Vaižgantas atskleidžia, kad garsus poetas ne šiaip buvo vadinamas tautos dainiumi, bet Maironio patriotiniai eilėraščiai buvo tokie gražūs, prasmingi, jog laikui bėgant virto dainomis. Juozas Tumas rašė taip: „Laimingas autorius, kuriam pasisekė duoti tokį nuošimtį vertybės kūrinių“. Vaižgantas poeto kūrinius vertino kritiškai, peržvelgus jo paskaitų apie Maironį tekstus, galima pastebėti, kad neretai jis išsakydavo siužeto, pasakojimo struktūros pobūdžio pastabų, bet būtinai autorių ir pagirdavo. Be jokio abejonės, Maironio poemų, „Pavasario balsų“ išleidimas XX amžiaus pirmojoje pusėje lietuvių poetikoje buvo didelis lūžis, eiliuoti tekstai buvo ne tik gražūs, bet ir liudijo apie skaudžią šalies istorinę praeitį, skatino kurti nepriklausomą valstybę.

    Be jau minėtų paskaitų rinkinio Juozo Tumo-Vaižganto raštuose yra publikuota ir keletas pavienių jo paskaitų apie poetą Maironį, rengtų atitinkamo amžiaus, profesijų žmonėms. Šešioliktame raštų tome pateiktos 3 tokios paskaitos, visos jos parengtos Vaižganto po Maironio mirties, siekiant pagerbti jo atminimą. Viena iš paskaitų skirta vaikams, kita seminarijos klierikams, o trečioji įvardyta kaip radijo paskaita. Kiekviename iš šių tekstų, Tumas supažindino skaitytojus su poeto biografija, paminėdamas svarbiausius jo darbus.

    Tekstai stilistiškai yra labai skirtingi. Paskaita vaikams pradedama taip: „Taip vadinosi ką tik miręs didelis žmogus. Jis buvo didelis ne tik dėl to, kad buvo aukščiau už kitus pakeltas: buvo prelatas, buvo profesorius, labai mokytas, bet kad ir didžių darbų daug nudirbo“. Pristačius biografiją, pateikiama ir keletas ištraukų iš žymiausių poeto eilėraščių, siekiant vaikams paaiškinti tokios tautinės kūrybos reikšmę ir svarbą. Galima padaryti išvadą, jog Vaižgantui buvo svarbu, kad vaikai augtų nuo mažų dienų žinodami savo tėvynės laisvės kainą, nepriklausomybės kovas ir jų šalį gynusias, garsinusias asmenybes.

    Radijo paskaita skirta tautiečiams, o paskaita klierikams – seminarijos studentams Kaune. Paskaita tautai pakankamai oficiali, Vaižgantas aptaria Maironio biografiją, pateikia keleto eilėraščių ištraukas, o paskaitos tekstas studentams – artimas, jautrus, pastebima, kad juo buvo siekiama sukurti bendrystę. Vaižgantas prisiminė, kiek daug renovacijos, remonto darbų buvo atlikta Maironiui einant rektoriaus pareigas ir kad kiekvienas besimokantis turėtų būti jam už tai dėkingas.

    Nors šioje virtualioje parodoje pristatomi Vaižganto parašyti paskaitų tekstai sukurti skirtingu laikotarpiu ir nevienodais tikslais, akivaizdu, kad dvasininkas, dėstytojas, poetas Maironis buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūriniame gyvenime, o Juozas Tumas ne tik tai pastebėjo ir gerbė, bet ir prisidėjo prie poeto atminimo išsaugojimo. Vaižganto paskaitų tekstai apie Maironį – įdomus ir vertingas literatūrinis palikimas. Savo dvasininko karjeros kelio pradžioje, J. Tumas buvo vienas iš Žemaičių kunigų seminarijos auklėtinių, o Maironis – jo dėstytojas. Vėliau jie bendradarbiavo skatindami Lietuvos kultūrinį gyvenimą, gyveno netoliese vienas kito Kaune, susirašinėjo laiškais, dalijosi kūrybine kritika ir patarimais.

    Juozas Tumas savo raštuose aprašo keletą Maironio būdo bruožų. Jis prisimena, kad Maironis buvo taupus, išsilavinęs, užėmė atsakingas pareigas. Rašytojas pabrėžia, kad Maironis stengėsi pagelbėti ir giminaičiams, leido juos į mokslus, bet svarbiausia, jog visiems paliko gerokai svarbesnį palikimą nei turtus – savo kūrybą. Buvo išleisti penki raštų tomai, apie kuriuos Vaižgantas rašė taip: „Dabar imi tuos tomus į rankas ir vėl pajunti lyg įėjęs į atstatytąją Metropolijos seminariją – ir čia tvarkinga, darnu ir visa: čia lyrika, čia epas, čia drama, čia istorija, čia literatūra. Jonas Maironis sumaniai tegiedojo lyriškai, už tai buvo visų lyrikų lyrikas; jo dar neprašoko niekas“.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkė Gabija Stanionytė, 2024 m.

  • Vidmantės Jasukaitytės atminimui

    V. Jasukaitytė savo autobiografijoje atskleidžia detalių apie tą nelengvą laiką, kai jai buvo lemta gimti. Pasaulį išvydusi 1948 07 10 Pumpučių kaime (Šiaulių r.), ji „pataikė“ į sunkų pokario laikotarpį. Mama jai pasakojusi, kad besilaukdama pirmagimės dukters, retą naktį išmiegodavo namuose. Dažnai tekdavo šokti per langą ir bėgti slėptis, nes žmonės bijojo ir vienų, ir kitų – tiek partizanų, tiek naujo režimo atstovų. Vieną tokių susišaudymų prisimena ir pati V. Jasukaitytė –išgąsdinta į trobą užėjusių ginkluotų vyrų su didžiuliu šuniu, vėliau net keletą valandų bijojo pramerkti akis. Net sovietiniais metais rašytoje autobiografijoje V. Jasukaitytė neslėpė laukusi „amerikonų“.

    Tiesa, ne vien tamsios dėmės ir baimė liko vaikystės atsiminimuose. Tarp ryškių momentų ji prisiminė senelio pasakojimus, dainas bei vaikystėje supusią aplinką – didžiulį sodą, ganyklas, upelius, kurie sudarė visą vaikystės pasaulį. Smagu būdavo dirbti su tėvu, kuris ne tik darbą dirbdavo, bet ir nevengdavo paaiškinti vaikui ką ir kodėl darąs. „Pirmos pamokos, kas yra žmogaus garbė, kas yra žemė, kas yra patriotizmas yra iš tėvo“  – prisipažino V. Jasukaitytė. Būtent tėvas išmokė dukrą skaityti. Pirmąją knygą ji perskaitė būdama penkerių – A. Mickevičiaus vertimus į lietuvių kalbą. Kol sulaukė mokyklinio amžiaus, Maironio ir išverstus A. Mickevičiaus eilėraščius jau mokėjo mintinai. Visuose pirmuosiuose įspūdžiuose, menkokai pridengta privalomu sovietiniu šydu, visgi šviečia meilė savo kraštui ir kalbai.

    Tėvas, pasisodinęs ant dviračio, pirmąsyk dukrą ir į mokyklą nuvežė. Buvo jau 1955-ieji. Kaimo mokykla buvo keturmetė, visos klasės mokėsi vienoje erdvėje, suskirstytos tik į atskiras suolų eiles. Labai šviesūs atsiminimai likę apie pirmąją mokytoją, kuriai vienodai rūpėjo kiekvieno vaiko ne tik pasiekimai moksle, bet ir gyvenimas.

    Nors suaugusieji stengėsi apsaugoti dukrą nuo pirmųjų kolektyvinių sunkumų, bet vaiko protas visada imlesnis nei atrodo kitiems, tad V. Jasukaitytė pamena gerai žinojusi visas problemas, mačiusi iš bado gaištančius gyvulius. Tokioje aplinkoje menus mėgusiai mergaitei dingo potraukis keletui ankstyvųjų pomėgių: piešimui ir muzikai. Išsvajotasis akordeonas taip niekada ir nebuvo nupirktas, pinigų reikiant vis kitiems, svarbesniems dalykams. „Ta margoji gyvenimo dalis mane apvogė negrįžtamai, ir viskas, ko nuo mažens negalėjau ir neišmokau išreikšti nei paveikslais, nei muzika, dar kantriai tebelaukia savo eilės išsiveržti žodžio pavidalu“ – rašė V. Jasukaitytė autobiografijoje.

    Gal emocijos, o gal kas kita V. Jasukaitytę susargdino ilgam – ji net trejetą metų gydėsi įvairiose ligoninėse. Ir – pabaigusi aštuonmetę nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą. Išsinuomojo butą Šiauliuose, susirado pirmąjį darbą – tikrino elektros skaitiklius. Vidurinę mokyklą baigė vakarais – ir, anksčiau buvusi gera mokine, ne itin puikiais pažymiais.

    Vilniuje atsidūrė pačiai sau netikėtai. Močiutei pasiūlius bandyti stoti į universitetą, iki dokumentų priėmimo pabaigos buvo likusios kelios dienos. V. Jasukaitytė jautėsi labai skolinga J. Lebedžiui, kuris patikėjo būsimos studentės meile literatūrai ir ypač tautosakai. Taip ji tapo lietuvių kalbos ir literatūros studente. Tuo metu jaunoji studentė jau bandė kurti, tiesa, kitiems savo kūrinių neskelbė. Pirmieji eilėraščiai spaudoje pasirodė 1971 m.

    Netikėtai pradėtos studijos netikėtai ir nutrūko. V. Jasukaitytė sukūrė šeimą, gimė sūnus Kęstutis. Gyvendama nuomojamuose kambariuose, bendrabučiuose, ji visur ieškojo to grožio, kurį bandė perteikti per poeziją. Sėdėdama ant palangės, ji rašė eilėraščius ir vertė I. Zieduonio poeziją.  Tokiomis sąlygomis gimė jos pirmoji poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“ (1976). Už ją moteriai buvo paskirta Zigmo Gėlės premija. Ji teikiama už geriausią pirmąją poezijos knygą tais metais. O iškart pasirodžius antrajai knygai „Taip toli esu“ jauna poetė buvo priimta į Rašytojų sąjungą.  

    Laukdamasi pirmagimio, gyveno kalėjimų darbuotojų bendrabutyje (tuo metu dirbo pataisos darbų įstaigų valdyboje), kuris buvo gana apleistas. Noras suteikti sūnui kitokį gyvenimą paskatino ryžtis skyryboms.

    Antroji santuoka su technikos mokslų daktaru Vincu Dineika, gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos sūnumi, buvo graži – vaikai nematė tėvo girto ar besikeikiančio, o sutuoktiniai neribojo vienas kito laisvės ir išraiškos būdų. „Mūsų su vyru pasaulėjautos ir pasaulėžiūros puikiai sutarė. Kiek skirtingi buvome gyvenime, kiek nesutapo mūsų įpročiai buityje, tiek vienodi buvome esminiuose dalykuose. Ir esminiai sutapimai visada nugalėdavo kasdienybės trukdžius“ rašė V. Jasukaitytė. Šeimoje gimė dar du vaikai – dukra Vaižgantė Kunigunda ir sūnus Algirdas.

    Produktyviausiu savo gyvenimo laikotarpiu V. Jasukaitytė laikė dešimtmetį prieš Nepriklausomybės atkūrimą. Tuo metu, be poezijos ir prozos, buvo pastatytos 3 pjesės, pagal jos scenarijų sukurtas filmas „Žolės šaknys“ (1988 m., rež. G. Lukšas). Ypatingos sėkmės sulaukė romanas „Po mūsų nebebus mūsų“, kuris buvo išrinktas skaitomiausia metų knyga, o 45 000 egzempliorių tiražas parduotas per keletą mėnesių. Knyga buvo parašyta tiesiog per keletą mėnesių – sergant ir laiką leidžiant kūrybos namuose, gimdavo kasdien po 15 ir daugiau puslapių. „Ir visada apstulbindavo žinia, kad kažkam patinka mano knygos. Tarsi būčiau rašiusi laiškus be adresato ir netikėtai būtų atėjęs atsakymas“ („Kaip mes mokėmės mirti“). 1991 m. už tą pačią knygą moteriai buvo įteikta ir J. Paukštelio premija.

    V. Jasukaitytės kurtos dramos buvo pastatytos Šiaulių dramos teatre. Jų režisieriumi buvo G. Padegimas. Juk dar vaikystėje mama veždavosi ją su seseria žiūrėti spektaklių, kurie ilgam išliko atmintyje, tad teatro pasauliu moteris žavėjosi nuo mažens.

    Jos kalba, pasakyta TSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui vizito Lietuvoje metu ir transliuota per sąjungos televiziją, sukėlė šurmulį dėl nestatutinių santykių sovietinėje armijoje viešinimo. Kariniai daliniai gavo rašyti paneigimus, kad jokių nestatutinių santykių jų dalinyje nesą. Tiesa, Lietuvoje jos politinė veikla dažnai nesulaukdavo pritarimo.

    Su bičiuliais Vytautu Rubavičiumi, Roma Pauraite, Irena Marija Leonavičiūte įkūrė kultūros teatro studiją „Sietynas“. Ši studija išleido B. Brazdžionio rinktinę. Kartu su vyru vyko į Los Andželą gauti poeto sutikimo dėl leidinio. Deja, įkūrėjai studijai vadovavo neilgai.

    V. Jasukaitytė buvo Lietuvos moterų sąjungos, veikusios tarpukariu, atkūrėja ir pirmininkė, organizavo Kalnų parke mitingą, skirtą pasipriešinimui nestatutiniams santykiams. Jo pagrindinė mintis buvo ta, kad moterys-motinos atsisako savo vaikus siųsti į kariuomenę ir kartais – į pražūtį, ypač kai visa tai vyksta taikos metu. Po kelių mėnesių rašytoja buvo išrinkta Parlamento nare. Nepriklausymas jokiais partijai leido reikšti tik savo nuomonę.

    Balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, J. Jasukaitytė buvo viena iš balsavusių „už“ ir pasirašiusių nepriklausomybės aktą. Taip ji tapo viena iš 124 Akto signatarų. „Kovo 11-oji man bus amžina šventė. Ir Sausio 13-oji“ – sakė ji.

    Kitkas buvo įprastas moters gyvenimas. Džiaugsmas anūkais, buitis, sielų bendrystė su vyru. Iš kasdienybės klampumo ištraukdavo pomėgis gaminti maistą, kurį lygino su menu ir – poezijos rašymas. Tam rasdavo laiko net visiškai pavargusi. Kai kurie jos straipsniai liko gana drąsūs – savo nuomonės V. Jasukaitytė niekad nebijojo dėstyti atvirai, net kai nesulaukdavo pritarimo. Beveik 10 metų ji apskritai nerašė knygų. Rašytojai juk gyvena iš honorarų. Tad nustojus leisti V. Jasukaitytės knygas, šeimos materialinis būvis buvo gana varganas. Ypač pasijuto nepatogumas gyvenant šeštame aukšte užklupus ligoms. Namas turėjo savo istoriją. Ją V. Jasukaitytė eilėmis sudėjo į knygą „Subačiaus gatvė. Getas“ (2003), kuri pelnė Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinę premiją.  Tiesa, Šventojoje šeima turėjo namelį be patogumų, kurį labai mėgo. Vasaras dažniausiai leisdavo ten.

    Į grožinės kūrybos kelią padėjo grįžti ilga kelionė į Egiptą, iš kur parsivežė idėjų knygai „Marija Egiptietė“.  Knygą „Golgotos vynuogės“ priėmė ne iš karto. Ją sutiko išleisti „Alma litera“ vadovė, kuriai vėliau buvo patikėta ir „Marija Egiptietė“ ir kitos knygos. V. Jasukaitytei vėl nubudo noras rašyti ir tas knygas spausdinti. Apimta darbinės nuotaikos, V. Jasukaitytė galėjo rašyti keletą romanų vienu metu.

    Vėliau pradėjo sirgti, liga vis grįždavo. Apie tai V. Jasukaitytė parašiusi knygą „Kaip mes mokėmės mirti“. Pirma palaidojusi vyrą, ir pati pasidavė ligai.

    Pirmąsyk išgirdusi apie ligą, rašytoja dėstė sau: vaikai jau išauginti, eina savo gyvenimo keliais, bet štai sergančiam vyrui ji labai reikalinga. Toks troškimas savotiškai išsipildė – ligą pavyko sustabdyti, ir vyras pirmasis iškeliavo amžinybėn. Sirgdama ji rašė toliau. Po operacijos baigė romaną „Kai mes buvome vilkai“. Daugelyje knygų kyla žmogaus ir Dievo santykis. Moteris buvo giliai tikinti, tikėjo ir mistiniais dalykais, nuojautomis.

    Į gyvenimo pabaigą rašytoja atrodė nusivylusi. Su džiugesiu laukusi nepriklausomybės, ji manė, kad ne viskas pateisino jos viltis ir ne viskas vyko taip, kaip turėtų. Ją erzino žmonių prisitaikėliškumas ir materializmas.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė

  • D E Š I M T iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvų

    Išskirtiniai Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatai

    Literatūra – tai gyvenimas, jo pilnatvė ir visuma. Tai nėra popierius ir rašalas, o pati plačiausia emocijų, įvykių, žinių, siužetų, gyvenimo likimų skalė, kokią tik galima įsivaizduoti. Todėl literatūros muziejuje saugomi ne tik rašytojų rankraščiai, bet ir patys įvairiausi eksponatai, atskleidžiantys kūrybos kontekstą, rašytojų asmenybes, jų būdą ir pomėgius. Tie daiktai, nuotraukos, rankraščiai tampa simboliais, pasakojančiais praeities istorijas, bylojančiais apie netradicinio, išskirtinio mąstymo ir talento asmenybes, turėjusias įtakos ir mūsų dabarčiai. Parodos centre – 10 ypatingų, netikėtų Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatų, kurie intriguoja ir masina ateiti ir viską patirti gyvai.

    Parodą rengė parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė ir parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.

     

    Paroda gali atkeliauti ir į Jūsų biblioteką, mokyklą, kultūros centrą ar kitą įstaigą!

     

    Kontaktai:

    komunikacija@maironiomuziejus.lt

     

  • TU IR AŠ ESAM VIENAS: rašytojai ir jų augintiniai

    Norėtųsi, kad ne tik 2022-ieji metai taptų Gyvūnų gerovės metais, kad kiekvieną dieną, kuri išauš vėl ir vėl, visiems pasaulio gyvūnams būtų gera gyventi šalia mūsų – žmonių. Kol kas, deja, požiūris į gyvūną kaip į daiktą, nuosavybę, madingą atributą ar pelno nešėją itin gajus. Gyvūnų gerovės metai buvo skelbiami tam, kad nebeliktų žiauraus elgesio su gyvūnais, kad išnyktų visos nelegalios veisyklos, kad humaniškai su jais būtų elgiamasi ir namų ūkiuose, ir zoologijos soduose. Siekiama šviesti visuomenę apie gyvūnų gerovės svarbą ir kurti Lietuvoje gyvūnų gerovei palankią aplinką, todėl mes nuo muziejaus fondų lentynų keliame eksponatus, kurie liudija ypatingą rašytojų ir gyvūnijos pasaulio ryšį.

    Kilnojamoje parodoje pristatome nuotraukas, kuriose užfiksuoti rašytojai su jų mylimais augintiniais. Kai kurie buvo tokie svarbūs, kad tapo meno kūrinių įkvėpėjais ir personažais. Jonas Avyžius savo apysakoje pasakoja apie ištikimą šeimos bičiulį Bardą, penkiolika metų savo buvimu šildžiusį širdis ir linksminusį nekaltomis išdaigomis. Romualdas Granauskas apysakoje „Kai reikės nebebūti“ taip pat prisimena savo ištikimąjį šunį: „…Bulis ramiai tupėjo šalia mano sulankstomos kėdutės. Jam nerūpėjo žvejyba, jam rūpėjo tiktai visą laiką būti šalia savo šeimininko.“ Taip taikliai nusakyta ne tik rašytojo, bet ir mūsų visų draugystės su gyvūnais esmė – tiesiog džiaugtis ir mėgautis vienas kito buvimu.

    Rašytoja J. Ivanauskaitė taip mylėjo kates ir angelus, kad jai skirtame skvere Vilniuje pastatytas ne įprastas paminklas, o katės skulptūra. Juozas Grušas savo namuose Žaliakalnyje, kuris dabar atsidūręs pačiame Kauno centre, sunkiais pokario metais augino ne tik vištas, bet ir karvutę.

    Ši paroda naujoje neprognozuojamo ir skaudinančių gyvenimo situacijų akivaizdoje įgijo naują prasmę – teikti vilties ir saugumo jausmą, padėti surasti psichologinę pusiausvyrą ir ramybę. Ją tikrai gali dovanoti ištikimai šalia mūsų esantys gyvūnai.

    Paroda gali atkeliauti ir į Jūsų biblioteką, mokyklą, kultūros centrą ar kitą įstaigą!

    Vituali paroda LIMIS »

     

    Kontaktai:

    komunikacija@maironiomuziejus.lt

     

  • „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“

    Virtualus turas: spauskite čia.

  • PASISLĖPUSIOS PO VIENU LAZDYNŲ PELĖDOS SLAPYVARDŽIU

    Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo dvi seserys rašytojos : Sofija Ivanauskaitė – Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Ivanauskaitė – Lastauskienė (1872–1957). Rašytojų tėvas dailininkas Nikodemas  Erazmas Ivanauskas buvo bajoriškos kilmės, valdė paveldėtą Paragių dvarą Žemaitijoje (Akmenės r.), kuris ir tapo klasikių tėviške, užuovėja nuo visų gyvenimo negandų. Rašytojų mama Karolina Pečkevičiūtė  taip pat buvo meniškos prigimties, puoselėjo dvaro aplinką, gėlynus, mėgo rankdarbius. Seserys sistemingo išsilavinimo negavo, buvo mokomos namuose, pamėgusios knygas, skaitė viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Svajojo, fantazavo, klaidžiojo naktimis mėnesienoje, klausėsi kaimiečių gyvenimo istorijų, nuoširdžiai pergyveno dėl jų skurdo, vargų, nuožmių likimų ir rašė, vaizdžiai atspindėdamos tas istorijas savo apysakose. S. Pšibiliauskienės apsakymuose ir apysakose dažniau dominavo kaimo žmonių gyvenimo vaizdai, socialinė nelygybė, moralinės problemos, užuojauta našlaičiams, likimo nuskriaustiesiems („Našlaitė“, „Motulė paviliojo“, ,, Ponas Dramblevičius“, „Klaida“ ir kt.), o Marijai Lastauskienei buvo artimesnis miesto žmonių gyvenimas („Paša“, „Vanka“, „ Radybos“, „Pirmoji tarnyba“, „Šviesuliai ir šešėliai“, „Praeities šmėklos“ ir kt.). M. Lastauskienė keliolika metų gyveno Varšuvoje ir Peterburge, ten dirbo  papuošalų dirbtuvėse, todėl gerai pažino amatininkų ir kitų miestiečių gyvenimą. Ištekėjusi už baltarusių veikėjo Vaclovo Lastauskio, gyveno Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais sugrįžo į Paragius, o 1938 m.  apsigyveno Kaune. Abi seserys kūrybiškai bendradarbiavo (Sofija, geriau mokėjusi lietuvių kalbą, kūrybinio kelio pradžioje vertė Marijos kūrinius iš lenkų kalbos į lietuvių, vėliau jos tekstus redagavo, taisė), todėl sunku nustatyti tikrąją kai kurių kūrinių autorystę. Tik po Sofijos mirties (1926 m.) M. Lastauskienė ėmė pasirašinėti tikrąja savo pavarde. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugomi pirmieji seserų knygų leidimai, pasirašyti bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Tai plonos kuklios knygelės, išleistos dar lietuviškos spaudos draudimo laikais Tilžėje, taip pat leistos Vilniuje, spausdintos M. Kuktos, J. Zavadskio spaustuvėse. Vėliau rašytojų knygas leido „Švyturio“ bendrovė, po karo – Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1930 m. M. Lastauskienė apysaką „Radybos“ pasirašė ir slapyvardžiu „Lazdynų Pelėda“, ir tikrąja savo pavarde. Šią apysaką išleido „Sakalo“ leidykla.

    Nuotraukų iš rašytojų asmeninio gyvenimo nėra daug, ypač S. Pšibiliauskienės, kuri gyveno žymiai trumpiau už seserį. Sofija 1891m. ištekėjo už gerokai vyresnio savo kaimyno Rapolo Pšibiliausko, susilaukė duktės Milės ir sūnaus Stasio, tačiau judviejų santuoka nebuvo laiminga. Rapolo likimas tragiškas: išvykęs į Ameriką, žuvo gamykloje nelaimingo atsitikimo metu.  Daugiau biografinių žinių apie abi rašytojas galime rasti Stasės Lastauskaitės-Matulienės užrašytuose atsiminimuose.

    Be rašymo seserys turėjo ir kitokių pomėgių. Gabumus rankdarbiams liudija ir muziejuje saugomi memorialiniai daiktai: siuvinėta šilkinė staltiesėlė, stikliniais karoliukais puošta apykaklė, austa drobinė ir siuvinėta prijuostė, austos tautinės juostelės. Seserys taip pat puoselėjo dvaro gėlynus, daržus, mezgė šeimai šiltas kojines ir pirštines. Marija mėgo gyvūnus, globojo benames kates. Paragių dvaro kieme (dvaro ansamblis renovuotas 2014 m.) ir šiandien tebestovi akmeninis stalas, prie kurio seserys ne tik ilsėjosi, svajojo, bet ir rašė…

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė

  • 1930-ŲJŲ ŽIEMA. MOTERŲ KŪRYBOS VAKARAS

    Žurnalistas ir poetas Petras Karuža, laikraščio „Rytas“ literatūros skyriaus redaktorius, šaltą 1930 m. gruodžio 7-ąją negalėjo būti niekur kitur, o tik Ateitininkų rūmų salėje Laisvės alėjos pradžioje, kur tą vakarą rinkosi visi literatūros mylėtojai. Jis buvo ir viską fiksavo. To meto publika jau buvo gerokai išlepinta įvairiausių renginių, ir rašytojų vakarai kai kam net pradėjo įgristi, nes scenoje pasirodydavo ir seni, ir jauni, ir net pradedantieji. Tačiau net ir tokioje tirštumoje Pirmasis moterų literatūros vakaras turėjo stulbinamą pasisekimą. Studentės ateitininkės suprato, kad atėjo laikas vakarui, kuriame svarbiausiomis taptų kūrėjos moterys. Iki tol jų visuomet ir visur tarp menininkų ir kūrybininkų tebūdavo mažuma. Net ir tuomet, tarpukariu, dar reikėjo „įrodyti“, kad moterys gali būti tikromis rašytojomis…

    Žurnalas „Židinys“, kurį tuo metu redagavo Vincas Mykolaitis-Putinas, rašė: „Ateitininkės literatės suruošė tokį dalyką, kokio Kaunas nebuvo matęs!“ Miestiečiams tapo be galo smalsu išgirsti, ką ir kaip moterys pasakys kitokio nei vyrai, kuo jos ypatingos. Todėl Ateitininkų rūmų duris tą vakarą varstė daugelis, rinkosi ne tik moterys, o ir vyresnieji rašytojai – V. Krėvė, A. Vienuolis, A. Herbačiauskas, M. Vaitkus, J. Tumas-Vaižgantas, jaunieji trečiafrontininkai ir granitininkai, – visi atėjo įsitikinti, ar tikrai moterų kūryba jausminga, lyriška ir emocionali, pamatyti, kokia karta ateina po Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir kitų klasikių.

    Pabandykime bet šiek tiek rekonstruoti to žiemos vakaro renginį. Jį pradėjusi viena iš dviejų vyresniosios kartos dalyvių Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė iškėlė amžinuosius kūrybos klausimus: kokia moterų kūryba Lietuvoje, ką gali reikšti frazė „moterys ir literatūra“, „ar literatūra yra moteriai tik žaidimas ir pramoga, ar gyvas sielos reikalas“ („Naujoji vaidilutėׅ“, 1930 m.). Kalbėjo apie prasmingą pradžią, tapsiančią moterų kūrybos raidos akstinu. Žurnalistas P. Karuža savo straipsnyje, kurį parašė įkvėptas vakaro atmosferos ir išgirstos kūrybos, pastebėjo, kad scenoje pasirodė ir dar visai nebrandžios, vos pradedančios literatės, tačiau kartu su savo stilių ir ryškų balsą turinčiomis rašytojomis sudarančios daug pilnesnį moterų kūrybos vaizdą 1930-ųjų metų Lietuvoje.
    Pirmoji į sceną užkilo S. Nėris – ryškiausia ne tik tarp moterų, bet ir visame literatūriniame lauke. Tuomet ji mokytojavo toli nuo Kauno – Lazdijų gimnazijoje. Skaitė eilėraščius („Juokis gyvenime“, „Rudenį“, „Nakties gėlėse“) ir novelę „Prie žemės krūtinės“, kuri nedaug tenutolo nuo poezijos, tačiau toli gražu neprilygo jos kūrybingai, jaunatviškos energijos ir švelnaus liūdesio kupinai raiškai. Mums iš istorinio nuotolio ypač įdomu pastebėti, jog tada, 1930 m., kai kas svarstė, ar tik nebus jau praėję kūrybingiausias poetės laikotarpis, o juk dar taip toli iki brandžiausių rinkinių „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“…

    Klasikė G. Petkevičaitė-Bitė, Lietuvos moterų suvažiavime ištarusi visiems įsiminusius žodžius „Kelkimės, seserys, švieskimės!“, žinoma, vakare taip pat skaitė savo prozos ištrauką, kuri klausytojams nepateikė jokių staigmenų, nes buvo įprastos stilistikos ir žanro. O salėje sėdėję klausytojai svarstė, kas pakeis vyresniosios kartos prozos kūrėjas, kokią formą atsineš į literatūrą jaunosios kūrėjos.

    Panašu, kad viena tokių autorių – Petronėlė Orintaitė, kurios prozoje veikėjai jau ne tokie šabloniški, charakteriai psichologiškai pagrįsti, skaitytame kūrinyje „Pakutmarė“ nemažai sąmojo. Jautrią miestiečių klausą gal kiek ir žeidė rupūs kaimo žmonių dialogai, bet juk tikri ir autentiški. Beje, skaitė rašytoja ir poezijos, tik ji, priešingai nei geros jos draugės S. Nėries, nesužavėjo klausytojų. Kiekvienam savas kelias ir žanras…

    Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė jau netrukus, 1931 m., išleis pirmąjį savo poezijos rinkinį „Su baltu nuometu“, todėl vakare jau tikrai turėjo iš ko rinktis skaityti. „Jos eilėraščiai lygūs, nušlifuoti kaip stiklas; be didesnių svyravimų“, – poetę įvertino P. Karuža.

    O štai aktorės Alė Sidabraitė-Petrauskienės poezija, visiškai paprastutė, nesudėtinga, klausytojus pasiekė dėl ypatingo jos balso ir deklamacijos. Aktorė, dramaturgė ir poetė debiutavo 1930 m. eilėraščių rinkiniu „Eskizai“, kuris taip ir liko jos vienintele knyga. Recenzentas A. P., aptardamas debiutą „Naujojoje Vaidilutėje“ pastebi, jog eilėraščiai „gabios, inteligentingos rankos parašyti, turi elegancijos ir skambumo. Dėl to daugumas jų labai gražiai skambėtų dainininko lūpose“. Svarbu žinoti savo stipriąsias puses!

    O jaunoji ir talentingoji neoromantikė Nelė Mazalaitė jų turėjo ne vieną. Galinga fantazija ir gyvas stilius buvo pastebimas klausantis net ir ne pačios geriausios autorės novelės „Konkursinė tragedija“. Kita vertus, beveik visiems susirinkusiesiems artimi ir svarbūs joje paliesti buitinės kasdienybės ir menininko talento kovos klausimai.

    Vakaro metu skaitė jau žinomos rašytojos – Bronė Buivydaitė, kuri Tyrų Duktės slapyvardžiu išleido pirmąjį moters poetės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“ dar 1921 m., į modernėjimą žengianti Gražina Tulauskaitė, taip pat dar visai jaunutės I. Matusevičiūtė, Jadvyga Drungaitė, kurių kūrybinę ateitį tuomet dar buvo labai sunku nuspėti. Žinoma, dešimt scenoje pasirodžiusių rašytojų – dar ne visas, neužbaigtas to laiko moterų kūrėjų paveikslas, tačiau bent jau noras tokį parodyti. Ir jau vien iš to matyti, kad moterys švelnesnė, konservatyvesnės už vyrus. Matyti, kad tik pradėjusios rašyti moterys, kaip, beje, ir vyrai, imasi poezijos, o vėliau mėgina prozą, tik deja, ne visada šie eksperimentai pasiteisina. Nors jei rašytojos turėtų daugiau skaitymo viešumoje patirties, gal tuos kūrinius publikai priimti būtų sekęsi kiek geriau. 

    „Programą atlikus, visoms vakaro dalyvėms literatėms buvo suruošta kukli arbatėlė, į kurią pakviesti ir gerbiamieji mūsų rašytojai. Arbatėlės metu jaunosios poetės turėjo progos artimiau susibičiuliauti su senaisiais rašytojais“, – rašė „Naujoji Vaidilutė“. Šis prieškario Lietuvoje ėjęs moterų inteligenčių mėnesinis žurnalas surengė dar du moterų kūrybos vakarus – 1935 ir 1938 metais. Abu vyko gruodžio 8-ąją, Kauno salėje – Karininkų ramovėje. O susidomėjimas ir toliau nemažėjo. Į trečiąją moterų literatūros šventę negalėjo patekti visi norintieji, todėl ją transliavo radijas.

    Prozininkė Karolė Pažėraitė, prieškariu pagarsėjusios apysakos jaunimui „Nusidėjėlė“ autorė, poetui Stasiui Santvarui yra rašiusi apie moterų literatūros vakarą, kuris vyko 1948 m. balandžio 8-ąją. Neaišku, kur jis vyko. Gal Brazilijoje, kur tuo metu gyveno K. Pažėraitė, vėliau persikėlusi gyventi į Putnamą (JAV).

    Maironio namuose moterų literatūros ir muzikos kūrybos vakarai vėl atgaivinti ir vyksta čia kiekvienų metų gruodį nuo 1995 metų.

    Parodoje eksponuojame vakare dalyvavusių rašytojų to laikotarpio nuotraukas, kai kuriuos jų daiktus, knygas ar rankraščius. Fotografijose šiek tiek atsiskleidžia gyvenimo būdas, įpročiai, kūrėjų charakteriai. Matyti, kaip to meto inteligentai leido laiką, kas jiems rūpėjo.  
     

    Parengė kuratorė Audronė Meškauskaitė

  • VIKTORAS MILIŪNAS

    Lietuvos  rašytojas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas Viktoras Miliūnas (1916 m. vasario 16 d. – 1986 m. lapkričio 9 d.) gimė angliakasio ir namų šeimininkės šeimoje Blantyre, Škotijoje. 1921 m. Miliūnų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilkaviškyje. Pirmąjį eilėraštį žurnale rašytojas išspausdino 1930 m., pirmą autorinę knygelę „Šešios verpėjos“ parašė 1935 m. Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, 1935–1941 m. studijavo prancūzų kalbą bei literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose. Taip pat lankė Balio Sruogos teatro seminarą, spaudoje spausdino eilėraščius, apsakymus, apybraižas, išvertė keletą knygų jaunimui.1940 m. persikėlęs į Vilnių, vaidino Vaidilos, vėliau Vilniaus dramos teatre, 1946–1948 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1954–1958 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos dramaturgijos konsultantas.
    V. Miliūnas dramaturgo darbui atsidėjo nuo 1950 m., inscenizavo Žemaitės „Marčią“, „Klampynę“. Žymiausios rašytojo originalios daugiaveiksmės pjesės yra „Še tau, kad nori!“, „Vidurdienio debesys“, „Žuvėdros palydi“, „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, „Karuselė“ ir kitos. Taip pat sukūrė nemažai pjesių mažajai scenai (tarp jų – „Sienlaikraštis“, „Neramūs žmonės“, „Savininkėliai“, „Į pakalnę“). „Dauguma pjesių sceniškos, mėgstama komizmo bei teatrališkumo efektai, dialogas pagrįstas šnekamosios kalbos intonacijomis, personažai nesudėtingi, išryškėjantys buitinėse situacijose. Pjesėse bandoma pažvelgti anapus sovietinio gyvenimo fasado, kurti realistiškai atvirus, kritiškai suvokiamus tikrovės vaizdus, bet jie gerokai sukaustyti didaktinių schemų ir autoriaus polinkio į melodramiškumą.“ ( Loreta Mačianskaitė ).
    V. Miliūnas reiškėsi ir kaip kritikas: jis publikavęs daug straipsnių ir recenzijų apie respublikos teatrus bei juose pastatytus spektaklius.
    1953 m. V. Miliūnas su kūriniu „Tvirti kaip geležis“ debiutavo vaikų literatūroje. Rašytojo tekstai vaikams pasižymi poetika, pedagogišku jautrumu. Kiti kūriniai pasirodė po 21 metų pertraukos. „Evalduko metai“ (1986 m.) – brandžiausias autoriaus kūrinys vaikams. 1968 m. pasirodė pirmasis V. Miliūno apsakymų rinkinys „Pirmoji meilė, arba nusikaltimas“.
    1961–1986 m. V. Miliūnas gyveno ir kūrė Nidoje. „Marios, Nida ir visa Neringa buvo pagrindinė rašytojo kūrybos tema. Ir šiandien vyresnio amžiaus nidiškiai Viktoro Miliūno knygose atpažįsta save. Kuršių nerija ir jos gyventojai Viktorui Miliūnui buvo neišsenkamas temų lobynas.“
    „Mūsų pamarys dabar man lyg antrieji namai. Tai žino žvejai, su kuriais gerai pasižįstu. Tie, kurie bemaž visi tapo ar taps mano apsakymų ir pjesių herojais. Tiesa, tų žvejų, jų žmonų ir vaikų nemažai. Ir ne vienadienė mūsų pažintis. Kasmet pajūryje praleidžiu visą vasarą. Teko ir traleriu Baltiją pavagoti, ir mariose tinklaičius traukti ar gaudykles krėsti. Turėjau laiko iš arčiau pažinti nelengvą ir toli gražu ne romantišką, kaip įsismaginę plunksnos darbuotojai rašo, žvejų gyvenimą ir darbą“, – viename interviu sakė rašytojas.
    Rašytojas palaidotas Antakalnio kapinėse. 2005 m. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Neringos savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Nidos metraštininko Viktoro Miliūno vardas.
    Iš V. Miliūno „Trumpo interviu su pačiu savimi“: „Pašėlusiai greit bėga laikas, persiritus per keturiasdešimt. Tarsi lenkčių eidami, metai griūva vieni per kitus, jau tau penkiasdešimt, jau… Jau tu nebegriebi akimis toli į priekį, o pernelyg dažnai gręžiojies ir žvelgi į nueitą kelią, nepajutęs kaip ėmei gyventi atsiminimais. Atsiminimai… Gražiausi atsiminimai liūdni ir baisūs: jie kalba apie kelionės pabaigą. <…>  Ilgai, labai ilgai nesinorėtų atsigręžti, norėtųsi eiti ir eiti į priekį, kad ir ne tokiu sparčiu žingsniu, bet vis į priekį ir visą laiką būti kelyje.“

    Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

  • ATVIRUKAI RAŠYTOJAMS LAIKO IR VIETŲ VERPETUOSE

    Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomi ne tik įvairūs rašytojų memorialiniai daiktai, baldai, meno kūriniai, fotografijos, rankraščiai, knygos, bet ir retai eksponuojami, atidesnio tyrinėtojo dėmesio beveik nesulaukiantys, be galo trapūs ir maži rašytojų gyvenimo liudytojai – įvairių švenčių atvirukai.

    Šįkart belaukiant Kalėdų ir Naujųjų 2016 metų norėta praskleisti užmaršties šydą ir iš praeities verpetų ištraukti būtent atvirukus rašytojams, siųstus įvairiais laikotarpiais iš skirtingų pasaulio kampelių. Jų vaizdo ir žodžio jungtis mena dar ir tam tikrą politinę, visuomeninę padėtį, menininko laikyseną.

    Seniausias kalėdinis atvirukas rodomas šioje virtualioje parodoje siųstas 1931 m. iš Kauno į Anykščius. Tai K. Inčiūros fotoatvirukas B. Buivydaitei su žiemos vaizdu.

    Daugiausia atvirukų – iš sovietinio laikotarpio, 1965–1989 m. Tai ir garsaus LSSR žurnalisto, redaktoriaus Mykolo Jackevičiaus atvirukai rašytojui J. Avyžiui, siųsti iš Olštyno, Lenkijos; vertėjo Alfonso Sukovskio atvirukas J. Avyžiui iš Rygos; R. ir J. Kiguolių naujametinis sveikinimas V. Sirijos Girai iš Alytaus ir daugelis kitų.

    Likusi dalis siųstų atvirukų – iš už Atlanto, daugiausiai adresuotų S. Santvarui bei iš Didžiosios Britanijos – rašytojo Kazimiero Barėno, kuris gyveno emigracijoje nuo 1947 m. Įdomu, kad M. ir K. Barėnų Kalėdų ir Naujųjų metų sveikinimas A. Santvarienei, atkeliavęs iš Didžiosios Britanijos dar 1999 m., atspindi jau Nepriklausomybės nuotaikas.

    Gausu įvairių, spalvingų atvirukų iš Lietuvos. Galima išskirti garsių to meto lietuvių dailininkų darbus, pačių iliustruotus atvirukus, siųstus vaikų rašytojai, dramaturgei ir aktorei A. Liobytei. Tai Kisarauskų 1965 m. ir 1981 m. rankų darbo atvirukai, V. Valiaus 1973–1982 m., P. Repšio ir kitų menininkų sveikinimai.

    Viršeliai gana įvairūs – vyrauja religiniai motyvai, gamtos peizažai, pasakų veikėjai nykštukai, Kalėdų Senis ir kt. Rašytojų mėgiami ir fotoatvirukai ar atvirlaiškiai su garsių dailės kūrinių reprodukcijomis arba populiariais to meto naujametiniais vaizdais, pvz., Kalėdų eglutės dekoracijomis, laikrodžiu, mušančiu dvyliktą valandą ir panašiai.

    Parengė ekskursijų vadovė Kristina Dambrauskaitė.

  • LEONARDAS ANDRIEKUS

    Virtualioje parodoje, skirtoje kunigo, poeto, teologijos mokslų daktarui Kazimierui Leonardui Andriekui, pirmą kartą skelbiama nauja, originali medžiaga, paskolinta Mažųjų brolių ordino OFM. Dėkojame J. E. Vyskupui Linui Vodopjanovui už leidimą skelbti perduotas nuotraukas, dokumentus, rankraščius. Dėkojame poeto dukterėčiai Jovitai Petrikienei, kuri padovanojo muziejui retas nuotraukas, laiškus. Ši medžiaga svariai papildė muziejaus fonduose jau turimą negausu, bet vertingą Tėvo L. Andriekaus archyvą.

    Per archyvalijas – laiko ženklus, išryškėja K. Andriekaus kūrybiniai ir gyvenimo keliai. Kazimieras Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčių kaime, Žemaitijoje, mokėsi Sėdoje, Skuode, Kretingoje. Pasirinkęs kunigo kelią, įstojo į Mažųjų brolių ordiną OFM, pasirinko Leonardo vardą. Studijavo Austrijoje, Italijoje, įgydamas teologijos mokslų daktaro laipsnį. Parodoje skelbiami dokumentai: L. Andriekaus gimimo metrikų išrašas iš Barstyčių bažnyčios knygos, Kretingos pranciškonų gimnazijos pažangumo pažyma, įvairūs asmens tapatybės liudijimai, Romos Popiežiškojo Šv. Antano universiteto studijų knygelės. Itin gražūs diplomai byloja apie studijų apvainikavimą.

    Karo metais svetur atsidūrę pranciškonai jau negalėjo sugrįžti į pavergtą Lietuvą. 1946 m. L. Andriekus ordino vadovybės buvo perkeltas į Ameriką stiprinti pranciškonų vienuolijos gretas. Svetimoje žemėje dirbo sielovadinį pastoracinį darbą. Darbo netrūko: vedė rekolekcijas, aukojo šv. Mišias, kaip misionierius lankėsi įvairiose Amerikos vietovėse. Kunigo pareigos reikalavo atidos, atsakomybės, begalinės dvasinės ramybės, aukos. Tėvas Leonardas kruopščiai atliko visas jam patikėtas pareigas: nuo 1958 m. (su pertraukomis) buvo Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju; 1964–1969 m. – lietuvių pranciškonų provincijolas, Šv. Antano gimnazijos rektorius; 1973–1976 m. – Kenebunkporto vienuolyno  vyresnysis, 1973–1980 m.  pranciškonų vasarvietės Kenebunkporte vedėjas. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Mielas Antanai, aš kartais po keturias, po penkias dienas savaitėje nebūnu namie ir negaliu akimirksniu atsakyti į Jūsų laiškus. Taip važinėtis verčia vienuolyno reikalai. Tenka ieškoti aukų, nes reikia išlaikyti septynetą žmonių (brolių), kurie dirba spaustuvėje. Kitaip ji susmuktų. T. Viktorui buvo lengviau, jo laikais čia gyveno du kunigai daugiau, kaip dabar. Pajamos už bažnytinius patarnavimus buvo didesnės. Be to, jo laikais nereikėjo taisyti namų. Dabar, po ilgesnio laiko visi trys pastatai šaukiasi taisomi. Važinėju pas dosnesnius žmones tiesiog paduriais. Kitos išeities nėra.“ (1959 12 02).

    L. Andriekaus širdyje spurdėjo begalinė meilė artimui, visomis išgalėmis rėmė 1944 m. Vokietijoje atsidūrusius tėvynainius, rūpinosi jųjų atvykimu į JAV. Laiške, gimnazijos bendramoksliui P. Jurkui rašė: „Man rūpi vienas svarbus dalykas, būtent, Jūsų ateitis. Negerėjant Europos padėčiai ir Amerikai ruošiantis priimti naują, tremtiniams palankų įstatymą, šiandieną visi tremtiniai yra susirūpinę emigracija. Bent iki šiol vyrauja nuomonė, kad tam tikslui patogiausia vieta yra Jungtinės Valstybės, todėl reikia tikėtis, kad ilgiau negalint grįžti į Lietuvą, čia koncentruosis mūsų kultūrinis ir tautinis veikimas. Jeigu atėjus galutinei emigracijos valandai norėtum čia atvykti, aš visa širdim padėčiau.“ (Iš L. Andriekaus laiško, Greene, 1948 06 01). Norėdamas apsaugoti meno žmonės nuo gyvenimo audrų, daugeliui jų rašė laiškus, siuntė maistą, drabužius, pinigus. Laiškai atveria jo mielaširdingą, gailesčiu ir rūpesčiu dėl artimo perpildytą sielą. Laiške A. Nykai-Niliūnui rašė: „Iš tikrųjų aš jaučiuosi laimingas, bent kiek galėdamas Jums padėti. Ta pačia proga prisipažinsiu, jog gerai suprantu, kad tie maisto trupinėliai arba drabužiai, kuriuos mes čia siunčiame savo broliams tremty, žvelgiant į jų didelį vargą, yra tik lašas jūroje, bet kadangi jie lydimi širdies, atėję įneša šviesos spindulėlį tamsion tremtinio buitin, atvirai pasakysiu, kad kai kam sunku būtų susilaikyti jų nesiuntus. (L. Andriekaus laiško A. Nykai-Niliūnui, 1948 02 19)

    Tėvo Leonardo dėka į Ameriką su darbą ir išlaikymą garantuojančiais iškvietimais (afidevitais) atvyko rašytojas Paulius Jurkus, žemininkai – Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka–Niliūnas, bežemė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė) bei kiti meno žmonės.

    Pranciškonai puoselėjo lietuvybę: steigė gimnazijas, spaustuves, leido spaudą. Tėvas Leonardas buvo paskirtas redaguoti žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“; perėmė perkelto iš Vokietijos į Ameriką žurnalo „Aidai“ leidybą, tapo jo techniniu redaktorium. Nuo 1949 m. iki 1992-ųjų, iki kol žurnalas ėjo Amerikoje, buvo jo rūpestingu globėju: techniniu redaktorium, įvairių skyrių vadovu, redaktorium bei leidėju. „Pirmiausiai apie medžiagą. Ją lasinėju, kaip įmanydamas. <…> Esu prašęs studentų sąjungos valdybą parašyti straipsnį apie sąjungą bei jos veiklą ir apie laikraštį „Lituana“. Tai padaryti pasižadėta tvirtai. Taigi visuomeniniam skyriui bus medžiagos. Dabar bandysiu prašyti gerų žmonių, kad parašytų apie dainų šventę, apie kultūros kongresą, ir apie Mocartą. Tai bus Vasyliūnas, Girnius, Jeronimas Kačinskas arba Marijošius. Be to, kalbinu Puziną ir Girnių dėl pažadėtų paskaitų parengimo. Jos turėtų būti, manau, gegužės mėnesiui. Jonynas parašys dar šiam numeriui apie Viesulą. Jo darbais teks ir iliustruoti. Kiaulėną atidėsim. Be to, Nyka rašo apie Valešką. Aistis duos kovo mėn. visuomeniniam skyriui. Jūs savo ruožtu kalbinkite, ką išmanote, kad rašytų. Per daug nebus.“ (Iš L. Andriekaus laiško A. Vaičiulaičiui, 1956 02 15)

    1992 metais, L. Andriekaus rūpesčiu, žurnalas perkeltas į Lietuvą, sujungtas su „Naujuoju Židiniu“ ir gyvuoja iki šių dienų. Tai – unikalus faktas Lietuvos kultūros istorijoje.
    L. Andriekus buvo meno ir kultūros žmogus, turėjo retų organizacinių gebėjimų: vadovavo įsteigtam „Židinio“ centrui, kuriame buvo įkurta Adomo Galdiko dailės galerija, jame  vyko parodos, renginiai, minėjimai, koncertai. Įstojęs į Lietuvių rašytojų draugiją, jis buvo išrinktas ir šios organizacijos pirmininku. Dešimtmetį vadovavo LRD. Rūpinosi ne tik naujų knygų leidyba, premijų įsteigimu, geriausių knygų premijavimu, naujų narių pritraukimu, bet ir siekė per LRD kalbėti pasauliui apie pavergtą Lietuvą. „Valdyba vykdė savo ryžtą – kelti viešumon Draugiją kaip pagrindinį kultūrinį veiksnį tremty ir jai visur tinkamai atstovauti. Nebuvo žymesnio lietuvių suvažiavimo, kur asmeniškai arba raštu nebūtume dalyvavę. Nevengėme atvirai pasisakyti ir svarbiais tautos reikalais. Rašytojų Draugijos vardu buvo pasiųsti memorandumai Australijos ir Naujosios Zelandijos ministeriams pirmininkams, protestuojant dėl Lietuvos de jure pripažinimo Rusijai.“ (Pirmininko laiškas LRD nariams, 1975 m. sausio 1 d.).

    L. Andriekaus širdyje degė meilė Dievui, artimui. Neabejingas jis buvo ir pasaulio grožiui: gamtai, muzikai, dailei, literatūrai. Kolekcionavo meno darbus. Sieloje brendęs kūrybinis žodis jau Italijoje veržėsi į dienos šviesą. Ten ir parašė pirmuosius eilėraščius. Debiutavo Amerikoje, išleisdamas rinkinį „Atviros marios“ (1955 m.). Skaidri, religinė nuotaika dar gilesnė ir plačiau aprėpianti antrajame rinkinyje „Saulė kryžiuose“ (1960 m.), kuris laimėjo LRD premiją ir gerokai skiriasi ne vien savo forma, bet ir tematika. Trečiasis rinkinys – „Naktigonė“ (1963 m.), vėliau pasirodė „Po Dievo antspaudais“ (1969 m.),  „Už vasaros vartų“ (1976 m.), „Atmink mane, Rūpintojėli“ (1985 m.). Anglų kalba išleisti du rinkiniai: „Amens in Amber“ (1968 m.) ir „Eternal Dream“ (1980 m.). 1986 m. Ateitininkų federacija paskelbė religinės poezijos konkursą, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį L. Andriekus laimėjo gaudamas premiją už eilėraščių rinkinį (rankraštyje) „Balsai iš anapus“. Lietuvoje 1992 m. išleista jo eilėraščių rinktinė „Pasilikau tik dangų mėlyną“. Apie šią knygą autorius prasitars – „tai mano sielos enciklopedija“.
    Laiko ženklai – archyvalijos, surinkti į visumą, atveria dar nežinoma Kazimiero Leonardo Andriekaus OFM gyvenimo ir kūrybos kelią.

    Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė