Antanas Kniūkšta gimė 1892 m. rugpjūčio 15 d. Kretingos raj., Erlėnų kaime. Kaip pats prisimena: „Mano tėvai buvo bežemiai, darbininkai, tarnavo pas ūkininkus Salantų valsčiuje, <…> susitaupę kiek pinigų, Vinginėje nusipirko ant dvaro žemės stovėjusią trobelę“. Deja, nelaimingo atsitikimo metu, 1898 m. trobelė sudegė. Vėliau šeima persikėlė į Vecpilės grafo dvarą. Būdamas aštuonerių jau ėjo svetimų gyvulių ganyti. Pirmuosius žingsnius link literatūros padėjo žengti kunigas Jonas Indrulis, kuris A. Kniūkštą ir kitus vaikus skaityti ir rašyti mokė slaptai. Vėliau su kunigo ir prelato Januševičiaus pastangomis, buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją mokytis virėjo amato. Tačiau, jaunuolis, labiau už viską svajojo mokytis: „<…> mokytis labiau norėjau negu valgyti“. Galiausiai mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. Darbavosi Šv. Kazimiero draugijos knygyne, o vėliau – naujienų agentūroje „Elta“.
Nuo 1919 m. laikinai buvo apsigyvenęs Maironio name. Savo prisiminimuose, A. Kniūkšta rašė: „[G]yvendamas kurį laiką tame pačiame name, dažnai jį [Maironį] matydavau. Net ir jo bute trumpai esu gyvenęs. Tai buvo tada, kai Pirmojo pasaulinio karo metu Maironis su visa seminarija buvo iš Kauno išsikėlęs į provinciją“. Vėliau, kaip teigė autorius, Maironis grįžo ir jam leido apsistoti to paties namo pirmo aukšto 12 m2 ploto kambaryje: „Iš čia pro langą dažnai matydavau Maironį sode triūsiantį“.
1924 m. su bendraminčiais: Antanu Vireliūnu ir Lionginu Indreika įkūrė leidyklą „Sakalas“. Kadangi atskirų patalpų ir sandėlio neturėjo, leidykla laikinai gyvavo Maironio name, knygos buvo sandėliuojamos A. Kniūkštos gyvenamajame kambarėlyje: „Mano kambarėlyje pasidarė jau taip ankšta, kad knygos atstojo man ir baldus. Ant knygų sodindavau svečią, jei atsitikdavo, kad be jo ateidavo dar kas nors (teturėjau tik vieną kėdę). Ant knygų pasidėjęs žibalinį primusą, arbatą ar kavą virdavau“ .
Leidykla gyvavo du dešimtmečius: 1924–1940 m. ir 1943–1944 m. Nekomerciniais tikslais įsteigta leidykla išaugo ir išleido daugiau kaip 600 lietuvių rašytojų ir verstinės literatūros knygų ir vadovėlių. Globojo tokius rašytojus, kaip A. Venclovą, K. Korsaką, J. Baltušį, J. Marcinkevičių, H. Radauską, A. Vaičiulaitį, B. Sruogą, J. Jankų, L. Janušytę, I. Simonaitytę, V. Mykolaitį-Putiną, B. Brazdžionį, E. Matuzevičių, K. Bradūną ir kitus gabius poetus ir rašytojus. 1930 m. leido žurnalą „Kalba“, 1935–1937 m. – „Gimtoji kalba“. Nuo 1938 m. „Sakalo“ bendrovė gavo leidimą leisti literatūros, meno ir kultūros žurnalą „Dienovidis“, kurio redaktorius buvo Vincas Mykolaitis-Putinas. Kurį laiką žurnalo leidyba buvo laikinai sustabdyta, tačiau 1939 m. atnaujinta, o redaktoriumi tapo Bernardas Brazdžionis.
Per antrąją sovietų okupaciją, A. Kniūkšta darbo leidykloje atsisakė, tačiau nuo literatūros nenutolo, tapo Maironio literatūros muziejaus vedėju. Visgi, teišdirbo tik apie 5 mėn. ir buvo ištremtas į Vorkutą, kur praleido 14 metų. Viktoras Alekna yra rašęs: „Būdingas Jo gyvenimo bruožas – rūpintis kitais“. Poetas prisimena: tiek tremtyje, tiek grįžęs į Lietuvą, A. Kniūkšta rūpindavosi kitų žmonių reikalais. 1958 m. A. Kniūkšta rašė B. Žygeliui dėl Elenos Babonienės ir jos šeimos, kuri ruošėsi grįžti į Lietuvą, prašė pagalbos, kad padėtų jai prisirašyti Kaune ir apsigyventi buvusiam Marcelės Mačiulytės kambarėlyje. Apie 1960 m. jis rūpinosi Viktorijos ir Vytauto Stonių, dar tebegyvenančių tremtyje, įvairiais klausimais.
„Apie vidurvasarį ruošiuosi ir aš parvykti visai Lietuvon“ – 1958 m. gegužę iš Vorkutos rašė laiške Lietuvos pedagogui, visuomenininkui Baliui Žygeliui. Grįžus į Lietuvą, A. Kniūkštos kvalifikacijos buvo nepripažintos, valdžia neleido tęsti ankstesnio darbo iš tremties grįžusiam asmeniui, todėl įsidarbino Literatūros muziejaus (aut. past. Maironio lietuvių literatūros muziejaus) kūriku ir dirbo įvairius patarnaujamus darbus. Tiesa, vadovybė teikė prašymus paaukštinti jį pareigose, tačiau visada sulaukdavo neigiamo atsakymo. Visgi, muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas, vertindamas A. Kniūkštos patirtį, duodavo ir kitokių pareigų: neoficialiai vesti ekskursijas, bendrauti su rašytojais, rinkti lietuvių rašytojų palikimą.
A. Kniūkšta mirė 1983 m. rugpjūčio 18 d. Jo garsi frazė: „O „Sakalui“, rodos, viską paaukojau, ir pusę savo jaunystės, ir šeimos gyvenimą (kurios per jį nesukūriau), ir aukštąjį mokslą, kurio it žvaigždės siekiau.“ – įamžinta ne tik atsiminimų puslapiuose, bet ir iškalta ant jo antkapio Seniavos kapinėse. Kapavietę puošia skulptoriaus Juliaus Griežės kūrinys – paukštis išskleistais sparnais, o po juo – atversta knyga.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Greta Buivydienė, 2026 m.