Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Parodos

  • Paroda „Dabar yra vakar. MLLM – 90“

    Kai muziejui sukanka devyniasdešimt, tai tik branda, nes laikas – santykinis. O muziejaus istorijoje vakar dažnai tampa šiandiena.

    Kviečiame į muziejaus 90-mečiui skirtą parodą „Dabar yra vakar“, pasakojančią ne tik Maironio lietuvių literatūros muziejaus, bet ir Lietuvos istoriją, atsispindinčią vienos kultūros institucijos likime.

    Viskas prasidėjo nuo Maironio testamento. Poetas aiškiai numatė savo vardo muziejaus ateitį, tačiau istorija retai paklūsta planams. Tarpukario viltys, karas, okupacijos, ideologinė prievarta, nepriklausomybės atgavimas, nauji iššūkiai ir naujos galimybės – muziejus visa tai išgyveno kartu su valstybe.

    Parodoje atsiveria ne tik oficialūs faktai, bet ir gyvi žmonės, kūrę muziejų skirtingais laikais – Maironis, planuojantis savo muziejaus ateitį, Marcelė Mačiulytė, saugojusi poeto palikimą, Bernardas Brazdžionis, karo ir okupacijų metais išlaikęs muziejų gyvą, muziejininkai, kurie tarp lozungų, cenzūros ir biurokratinių absurdų nepamiršo svarbiausio – literatūros ir jos atminties.

    Muziejaus 90-mečiui skirtoje parodoje eksponuojami autentiški dokumentai, nuotraukos, lankytojų registracijos knygos, muziejaus kūrimo istorijos, sovietmečio paradoksai, nepriklausomybės metų atradimai ir netikėti pasakojimai apie tai, kaip vienuose rūmuose tilpo muziejus, vaikų darželis, gyventojai, poezija ir laisvės laukimas.

    Tai paroda apie atminties įstaigą, kuri per devynis dešimtmečius ne kartą buvo priversta keistis, tačiau niekada neprarado savo esmės.

    Muziejaus dabartis visada yra vakarykštis aidas.

    Pažvelkite į devyniasdešimt metų istorijos, kurioje susitinka žmonės, literatūra ir laikas.

     

    Parodą kūrė: 

    parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė, 

    parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė. 

    Konstrukcijas montavo Romas Štuikys.

     

    Paroda veiks nuo 2026 m. birželio 28 d.

  • Vytautė Žilinskaitė: Kaip čia išmokus džiaugtis gyvenimu?

    Rašytoja Vytautė Žilinskaitė (1930–2024) buvo paradoksali kūrėja. Humoristė, satyrikė, kurios šypseną nedaug kam teko pamatyti. Suaugusiems ji skyrė švelnaus inteligentiško sąmojo kupinas knygas, vaikams – gilaus būties tragizmo persmelktus kūrinius. Net jos biografija tokia pat prieštaringa: gimusi Kaune, V. Žilinskaitė save laikė tikra vilniete. Vilniuje pradėjusi sėkmingai sportuoti, netrukus pasirinko žurnalistės ir rašytojos karjerą. Kas gi lėmė tokį blaškymąsi? Nepastovumas? Nepasitikėjimas savimi? O gal tiesiog laimės paieškos? Savo draugei rašytojai Alei Rūtai jau senatvės sulaukusi V. Žilinskaitė rašė: „Kaip čia išmokus džiaugtis gyvenimu? Tai būtų vertingiausia likimo dovana, bet ji keistokai dalijama, ar ne?“ [MLLM ER2 28964]

    Išties, šios dovanos atseikėjama nevienodai. Kita vertus, net jei V. Žilinskaitė nemokėjo džiaugtis mažais dalykais, būtų įžūlu menkinti jos netektis. Stigo jai ir džiaugsmo, ir laimės, ir meilės. Jau vaikystėje atrodė, kad tėvas myli jos vyresnį brolį, mama – sesę, o pati Vytautė – niekieno vaikas. Mokykloje mergaitei taip pat nesisekė – ilgai nepajėgė išmokti skaityti, neteko geriausios draugės, o iš artimųjų sulaukdavo kone vien griežtų žodžių. Gal todėl Vytautė taip džiaugsmingai pasitiko Vilnių – naują pradžią, naują gyvenimą. Tiesa, prasidėjus karui, pasaka baigėsi. Iš prašmatnių namų teko kraustytis į butą Arklių gatvėje, kur po tėvo arešto įsigalėjo nepriteklius ir badas. Visgi nors paauglystė buvo labai varginga, bet taip pat pilna nuotykių, iššūkių, paslaptingos miesto užkaborių magijos. Čia, Arklių gatvėje, V. Žilinskaitė parašė savo pirmuosius rimtesnius kūrinius. Tokiame pat name ji po daugybės metų apgyvendino ir savo apysakos „Tiputapė“ personažus: peliūtukus ir pelytėles, savanaudę Liukę ir žiaurias grobikes žiurkes. Kaip tik čia pelių poetas Pėtas pareiškė, kad poezija ir kandys – nesuderinami dalykai! Jaunajai Vytautei teko juos derinti, klampojant į mokyklą per dideliais brolio batais ar ieškant užsimetusios kriaukšlelės. Bet ką čia apie tas kandis ir žiurkes – anuomet, ką tik pasibaigus karui, V. Žilinskaitė nė neketino apie jas rašyti. Gal dar apskritai negalvojo apie rašytojos kelią? Juk jai puikiai sekėsi sportas.

    Į sportą šešiolikmetė Vytautė atėjo iš vienatvės ir alkio. Pati yra pasakojusi, kad pasisotinti tais laikais galėdavusi tik per tinklinio varžybas, mat tuomet sportininkes maitindavo. Tinklinis tapo jos aistra, o komandos draugės – geriausiomis ir ištikimiausiomis bičiulėmis. Netrukus mokyklinė pramoga virto profesionaliu sportu: nuo 1948 m. iki pat 1958 m. V. Žilinskaitė buvo moterų rinktinės narė. Mėgino ir kitas sporto šakas: nuo lengvosios atletikos iki šachmatų ar šaudymo. Visgi po mokyklos mergina pasirinko ne sporto ar profesines studijas, bet žurnalistiką Vilniaus universitete (anuomet – Vilniaus Vinco Kapsuko universitete), tuo labai nustebindama namiškius. Kai studentės kūrybą ėmė spausdinti laikraščiai ir žurnalai, artimieji negalėjo patikėti, kad toji „prasčiausia iš šeimos“ sugebėjo prasimušti, tapti svarbia to meto kultūriniame gyvenime. Nejau jie anksčiau nepastebėjo jos eilėraščių ar šmaikščių straipsnelių sienlaikraščiuose? Kelis tokius V. Žilinskaitė išsaugojo iki mūsų dienų, bet anuomet vis dėlto buvo greičiau lyrikė nei satyrikė.

    Pirmąja rašytojos knyga ir tapo eilėraščių rinkinys „Nesustok, valandėle“. Knygą šiltai sutiko vyresni kolegos – gyrė, siūlė pagalbą, tačiau pati V. Žilinskaitė pajuto, kad nuo poezijos tolsta: nebenorėjo ne tik jos rašyti, bet ir skaityti! Pasisekimas virto didžiule kūrybine duobe, iš kurios V. Žilinskaitė išsikapstė tik išmetusi savo poetinius rankraščius bei parašiusi pirmąją humoreską. Tai ir buvo ieškotas kelias, padėjęs įveikti paniką, nusivylimą, sielvartą. Vėliau į savo poetinę kūrybą rašytoja žvelgė tik kaip į eksperimentą, atspirties tašką, nuo kurio anuomet pradėdavo daugelis jaunųjų literatų. Bet tai nebuvo klaida – ne! Anot V. Žilinskaitės, kiekvienam jaunystėje pravartu sukurti keliolika eilėraščių.

    Humoreskos buvo sutiktos jau ne taip šiltai – rašytoja įžengė į uždarą, konkurencingą, perdėm vyrišką humoristų pasaulėlį ir nenorėjo taikstytis su jo taisyklėmis. Vyresni kolegos konkurentės visai nelaukė, o jaunesni kūrėjai V. Žilinskaitės netgi baiminosi. Nuo 1955 iki 1966 metų ji dirbo „Jaunimo gretų“ redakcijoje ir, matyt, buvo jautri naujiems talentams, bet gan griežta darbuotoja. Štai Bitė Vilimaitė laiškuose ne sykį skundėsi, kad V. Žilinskaitė nepublikuoja jos kūrybos, šaltai bendrauja. Kita vertus, yra išlikęs saviironiškas, su švelnia užuojauta pačios V. Žilinskaitės parašytas beletristinis vaizdelis „Laiško skundas“, kuriame pasakojama, kas nutinka vieno jauno autoriaus kūriniui, atkeliavusiam į žurnalo redakciją [MLLM R1 1754].

    Įdomu, ar dažnai rašytoja pati susidurdavo su neigiamais atsakymais iš redakcijų? Nors ir jautėsi kolegų nevertinama, V.Žilinskaitė sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo tuometiniame Socialistiniame bloke. Nuolat gaudavo kvietimų susitikti su skaitytojais. Visa bėda, jog pati tokių susitikimų nemėgo ir apgailestavo, kad publiką ne prajuokina, o netyčiom pravirkdo… Juk rašė socialiai jautriomis temomis, apie absurdišką, beviltišką žmogaus ir sistemos akistatą, tad jautresni skaitytojai juokdavosi pro ašaras. Dėl to ir su cenzūra tekdavo susidurti. Štai, susirašinėdama su vertėju M. Loodusu, ne kartą skundėsi, kad verčiami ir leidžiami visai ne tie kūriniai, kurie jai pačiai atrodo stipriausi ir reikalingiausi, mat politinė atmosfera visai nepalanki drąsesniam žodžiui. V. Žilinskaitės knygos išeidavo „išpešiotos ir apkarpytos“ [MLLM ER1 29522]. Galiausiai pats humoras ir satyra nustojo džiuginti. Gerai, kad tuo metu paaugo sūnelis Marius ir pareikalavo pasakų. Kažin, ar rašytoja nujautė, kad pradėjusi savo mažyliui sekti paprastutes pasakaites, netrukus taps tikra karūnuota lietuvių vaikų literatūros karaliene? Nors negalima sakyti, kad šis titulas – atsitiktinis. V. Žilinskaitė kūrybai vaikams kėlė tikrai ne žemesnius reikalavimus, nei rašydama suaugusiems. Taisydavo ir perrašinėdavo tekstus, kol juose nebelikdavo nieko nereikalingo, kol jie atsiskleisdavo visu gražumu. Taip „Kelionę į Tandadriką“, savo garsiausią pasaką-apysaką vaikams, rašytoja kūrė ir taisė net septyniolika metų! Kūrė ne priešokiais – nuolat ir intensyviai darbuodamasi. Kaip pati minėjo, „nei dulkių matydavau, nei skrupulų dėl higienos turėdavau – užtat visa galva į kūrybą buvau panirusi“ [MLLM ER2 28965].

    V. Žilinskaitė rašė iki gilios senatvės. Paskutinė jos knyga – „Ne tas drugys“ pasirodė 2013 metais, kai rašytojai jau buvo virš aštuoniasdešimties metų, bet net ir tada ši dar nebuvo atradusi kelio į laimę, net ir tada blaškėsi. Čia pasidžiaugdavo: „išvis nieko nerašiau šiuos du mėnesius – kaip dar niekad per kelis dešimtmečius. Būdavo, važiuoju kur į Palangą ar Druskininkus su sūneliu atostogauti ir būtinai vežuosi rašomąją mašinėlę, popierių pluoštą: kvailė! Dabar gi ne tik nedirbu, bet ir džiaugiuosi nedirbdama, tiesiog gyvenu sau“ [MLLM ER2 28964]. Ir čia pat prisipažindavo: „Norėčiau imtis didesnio darbo… norėčiau!“ [MLLM ER2 28963]. Tai kurgi tas V. Žilinskaitės gyvenimo džiaugsmas? „[T]ik gamta ar gera knyga padeda susigrąžinti sielos rimtį,“ – pripažino rašytoja [MLLM ER2 28966]. Ten ir ieškojo atgaivos: skaitė Č. Dikensą, Dž. Foulzą, stebėjo zylių pulkelį, kasdien atlekiantį susirinkti saulėgrąžų duoklės. Gal net išmoko džiaugtis tais mažais dalykėliais – kas dabar atsakys?

    Parengė Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Aistė Mišinytė, 2026 m.

  • Vyskupas, išmokęs lietuvius skaityti. Motiejui Valančiui – 225

    Vasario 28 d. minėjome vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines. Motiejus Valančius (1801–1875) – pirmasis valstietiškos kilmės Žemaičių vyskupas, lietuvių beletristikos ir vaikų literatūros pradininkas, istorikas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio iniciatorius, nelegaliosios lietuviškos spaudos organizatorius, kuris savo darbų gausa, įvairiapusiškumu, reikšme ryškiai išsiskyrė iš kitų XIX a. kultūros ir visuomenės veikėjų. Vaikų literatūros knyga „Vaikų knygelė“ (Tilžė, 1868 m.), beletristinis kūrinys „Palangos Juzė“ (Tilžė, 1869 m.), smulkiosios tautosakos rinkinys „Patarlės žemaičių“ (Tilžė, 1867 m.)  – tai tik dalis M. Valančiaus plunksnai priklausančių ir išliekamąją vertę turinčių leidinių.

    Rašytojo karjerą M. Valančius pradėjo istorijos veikalu „Žemaičių vyskupystė“, kurį, pasak paties autoriaus, „dviejuose tomuose parašiau, dar seminarijos Rektoriumi būdamas. Išspausdinau 1500 egzempliorių 1848 m.“ „Žemaičių vyskupystės“ sumanymas, kai kurie panaudoti šaltiniai, pasirinkta veikalo rašymo kalba – lietuvių – susiję su istoriku Simonu Daukantu. Tokių istorijos mokslo knygų, kaip S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.) pasirodymas lietuvių kalba anuomet buvo tikra sensacija. „Žemaičių vyskupystę“ M. Valančių paragino rašyti S. Daukantas, šioje knygoje yra išnašų, rodančių, kad autorius gavo iš S. Daukanto paramą. Intensyviausiai prie „Žemaičių vyskupystės“ rašytojas dirbo 1845–1847 m. M. Valančiui 1845 m. tapus Varnių seminarijos rektoriumi, atsivėrė plačios galimybės naudotis Žemaičių vyskupijos ir Varnių kapitulos archyvais. Tačiau bažnytiniai archyvai ne vieninteliai šaltiniai Žemaitijos istorijai atskleisti, istorikas M. Valančius buvo išstudijavęs Jono Lasickio „Apie žemaičių dievus“, Motiejaus Srijkovskio „Kroniką“, S. Daukanto „Istoriją žemaitišką“ (rankraštį). Iš viso knygoje remtasi trisdešimt šešiais spausdintais veikalais ir trylika archyvų bei rankraščių. Tai rodo autoriaus erudiciją ir norą kuo detaliau ir išsamiau aprašyti pasirinktą faktą ar įvykį. Daugelis istorikų, recenzuodami „Žemaičių vyskupystę“, pabrėžia M. Valančiaus objektyvumą – pavyzdžiui, rašydamas apie Lietuvos krikštą, autorius 26 paragrafą pavadina „Žemaičiai per nenorą krikštijasi“, nors tas faktas nėra parankus katalikų bažnyčiai. Ištikimas tiesai M. Valančius nenutyli dvasininkų vaidų, raganų bei burtininkų deginimo, nešališkai aprašo priemones, kurių katalikų bažnyčia ėmėsi prieš protestantizmo plitimą.

    Vyskupas M. Valančius aprašo ir pasaulietinius dalykus – XV–XIX a. švietimo įstaigas („Apšvietimas Žemaičių vyskupystės“, „Mokslinyčios“), miestelių istorijas, pažymi žemaičių moralinius bruožus („Elgimos žemaičių“). Literatūros istorijai ir bibliografijai svarbus antro tomo skyrius „Mokyti lietos [valstybės] vyrai“ kuriame apibūdinami lietuvių literatūros ir raštijos darbininkai. Nedideliame kelių lapų skyriuje M. Valančius pirmasis lietuvių kalba išspausdino Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Stanislovo Čerskio, Pranciškaus Šrubauskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos trumpas biografijas, taip pat pamini Petrą Roizijų, Motiejų Srijkovskį, Kalikstą Kasakauskį ir jo lietuvių kalbos gramatiką, Simono Groso žemaičių kalbos gramatiką (1835 m.). Ypač vertingas M. Valančiaus sudarytas botaniko J. A. Pabrėžos rankraštinių darbų sąrašas, nes dalis dingusių rankraščių dabar žinomi tik iš šios apžvalgos. Autorius neigiamai apibūdina Mykolo Olševskio knygą „Broma atverta ing viečnastį“: „Knygos tos yra nieko liečios [be vertės], nes turi saviep daug netikimų pasakų.“„Žemaičių vyskupystėje“ paminėtas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Jokūbo Morkūno „Postilė“ (išleista Vilniuje 1600 m.), Kėdainių protestantų knygos. Iš viso „Žemaičių vyskupystėje“ užfiksuota keturiasdešimt lietuviškų knygų bei rankraščių, kai kurie – pirmą kartą. M. Valančius pateikia knygų leidybos duomenų: nurodo tiražus, kritikuoja spaustuvių daromas klaidas, pateikia fragmentiškų žinių apie platinimą, populiarumą.

    Iškalbinga ir pačios „Žemaičių vyskupystės“ leidimo istorija. 1852 m. carinės administracijos paskirtas lietuviškų knygų cenzorius šventikas Antanas Petkevičius konstatuoja, jog autoriaus samprotavimai „yra netinkami ir išdėstyti be reikiamos pagarbos ir palankumo teisėtai vyriausybei“, o 1865 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, žmonių praminto Koriku, įpėdinis Konstantinas Kaufmanas uždraudžia platinti „Žemaičių vyskupystę“ kartu su kitais lietuviškais leidiniais.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje, M. Valančiaus rinkinyje saugomi keli „Žemaičių vyskupystės“ pirmojo, 1848 m. leidimo egzemplioriai. Ypač vertingas vienas egzempliorius, labai geros būklės, įrištas į rusvos odos viršelius, puoštus ornamentiniais aukso spalvos įspaudais, su žalvarine sagtimi. Dar vienas „Žemaičių vyskupystės“ antrojo tomo egzempliorius yra su poeto Maironio autografu. Knygų nuotraukas pamatysite virtualios parodos galerijoje.

    Po 1863 m. sukilimo perkeltas į Kauną, M. Valančius išleidžia grožinės prozos knygas: pirmąją iliustruotą vaikų literatūros knygelę „Vaikų knygelę“ (1868 m.), „Paaugusių žmonių knygelę“ (1868 m.) ir etnografinę apysaką „Palangos Juzę“ (1869 m.). Šių knygų pratarmės pasako apie švietėjišką autoriaus nusiteikimą. „Vaikų knygelės“ pratarmėje M. Valančius nurodo savo adresatą – tai „vaikai, elementorių perėję“: „Vaikai nori atrasti knygose daiktus ir kitiems pasakotinus, nerasdami kartais nebgeba nė mokytis. Tai numanydamas, parašiau pasakų knygelę, kurią vaikai skaitydami nesiilgės; lai tada būna pirma po elementoriaus knygelė.“ 

    Brandžiausio M. Valančiaus literatūrinio kūrinio „Palangos Juzės“ prakalboje autorius rašo: „Kaip viskas pasaulėj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant atenčios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus. Žinodamas lietuviams užvis tinkant daiktus Dievo, tyčiomis įkaišiau še ne čia naujas šventas giesmes. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o jei nepatiks, lai sviedžia į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tačiaus užliks kame nor bent viena, kurią atenčios giminės juokdamos skaitys.

    Nusimanau ne viską tesurašęs, bet turiu viltį atsirasiant mokytą vyrą, kurs mano paveizdą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

    Vardai miestelių ir ūlyčių, arba sodų, toj knygelėj priminavoti, taipogi vardai ir pavardės žmonių nėra išmislyti per raštinyką, bet tikri.“

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp kitų muziejinių vertybių saugomas Motiejaus Valančiaus rinkinys, kurį sudaro knygos, rankraščiai, laiškai, fotografijos, memorialiniai daiktai, dailės kūriniai, spaudiniai. Rinkinys pradėtas kaupti 1952 metais. Dalį memorialinių daiktų, fotografijų, knygų dovanojo Stefanija Gruzdytė-Gravrogkienė (1884–1977) – M. Valančiaus sesers Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės vaikaitė (M. Valančiaus sesers Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės dukters Petronėlės Beresnevičiūtės-Gruzdienės dukra). Rašytojo rinkinyje saugomi ir vyskupo memorialiniai daiktai – jam priklausęs puošnaus darbo stalas-sekreteras, kėdė, staltiesėlės su vyskupo monograma lenkų k., meniškai išdrožinėtas padėklas duonai ir keletas kitų. Norėtųsi išskirti trejetą memorialinių M. Valančiaus daiktų, kuriuos muziejui 2002 m. padovanojo poetas Justinas Marcinkevičius, gavęs juos iš D.  Grinkevičiūtės 1987 metais. Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – Lietuvos gydytoja, rašytoja, tremtinė, rezistentė. Tie daiktai – tai du M. Valančiui priklausę padėkliukai stalo įrankiams ir ąsotėlis grietinėlei. Padėliukai stalo įrankiams (peiliui, šakutei ar šaukštui) yra metaliniai. Tai du horizantalūs pailgos formos metaliniai ilgoki strypeliai, kurių galuose yra yra atsišakoję keturi trumpi strypeliai, nutolę vienas nuo kito maždaug 90 laipsnių kampu ir užsibaigiantys metaliniu rutuliuku. Kiekviename gale yra po 4 rutuliukus, ant kiekvieno padėkliuko yra 8 rutuliukai. Padėkliukų matmenys: ilgis x plotis (plotis galuose) – 8,8 x 3,5 cm.

    Trečias memorialinis daiktas –  M. Valančiui priklausęs metalinis ąsotėlis – indelis grietinėlei. Ąsotėlis grakščios rytietiškos formos, žemas, ties viduriu plačiausias, piltuvėlis išplatintas. Ąsotėlio rankenėlė raityta, su lietais ornamentais. Ąsotėlio pati apačia ir pats viršus puoštas lietais ornamentais. Ąsotėlio apačioje iškalta: „Warszawa Norblin Plaque“. Užrašas žymi, kad ąsotėlis išlietas Varšuvoje, Norblino fabrike. Norblin įmonės istorija siekia 1809 m., kai bronzos meistras Vincentas Norblinas įkūrė bronzos dirbtuves Varšuvos senamiestyje. Šio XIX a. pagaminto ąsotėlio dydis – aukštis x plotis (plotis plačiausioje vietoje) – 8,0 x 10,5 cm.

    Įdomi šių M. Valančiaus memorialinių daiktų gavimo legenda, kurią surašė Dalia Grinkevičiūtė ir pavadino „Dovanojimo paliudijimu“. Rankraštis rašytas ant lygaus popieriaus lapo mėlynu rašalu stambia rašysena. Jame rašoma, kad vyskupui Motiejui Valančiui priklausiusį ąsotėlį ir du stalo padėkliukus yra gavusi iš Justinos Tallat-Kelpšaitės, vyskupo M. Valančiaus sesers Beresnevičienės anūkės 1968 metais. Ir dovanojanti poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasirašo Dalia Grinkevičiūtė ir nurodyta data: „1987.IV. 30 d.“ „Dovanojimo paliudijime“ autorė rašo, kad tikinti, jog tuos daiktus lietusi ir Simono Daukanto ranka. Matyt, žinodama faktą, kad 1850 m., M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, pas jį Varniuose apsigyveno tarnybą Peterburgo archyvuose pabaigęs istorikas S. Daukantas. Pas vyskupą S. Daukantas gyveno iki 1855 m. D. Grincevičiūtės rašte minima ir Motiejaus Valančiaus sesuo Beresnevičienė. Galima pateikti ir daugiau žinių apie ją: Petronėlė Valančiūtė–Beresnevičienė, vyskupo Motiejaus Valančiaus sesuo, gimė 1805 m., mirė 1867 m. Palaidota Varnių senosiose kapinėse. Ji buvo du kartus ištekėjusi: pirmąkart – už bajoro Kazimiero Bagdzevičiaus (~1775–1835), o antrąkart – už Simono Beresnevičiaus (1811–??). Petronėlė turėjo šešias dukteris ir sūnų Vladislovą Beresnevičių, kurį M. Valančius labai mylėjęs, jį rėmęs, rašęs jam laiškus.

    Vertingiausi rinkinio eksponatai – M. Valančiaus laiškai su originaliu jo parašu, originalios portretinės fotografijos ir pirmieji M. Valančiaus knygų leidimai, memorialiniai daiktai. Iš keliolikos rankraštinių laiškų dauguma rašyti vyskupo sekretorių, tačiau jie pasirašyti paties M. Valančiaus. Rašyta lenkų, lietuvių, lotynų kalbomis. Seniausias laiškas datuotas 1850 m. rugpjūčio 31 d., o vėliausias parašytas 1871 m. lapkričio 10 d. Adresatai patys įvairiausi. Daugiausia – tikintieji vyskupijos gyventojai, tačiau yra ir personalinių laiškų: Krakių klebonui Juškevičiui, Simonui Pacevičiui į Tauragę, Veliuonos administratoriui Simonui Paškevičiui. Laiškų tikslas bei turinys taip pat labai įvairus: rašoma blaivybės ar blaivybės metinių proga, dėl baudžiavos panaikinimo manifesto ar kokiu nors administraciniu bažnytiniu reikalu. Trys laiškai yra su vyskupo antspaudu. Vyskupo M. Valančiaus sekretoriais yra buvę: religinės literatūros rengėjas, vertėjas, poetės Karolinos Praniauskaitės brolis Otonas Praniauskas (buvo 1850–1857 m.), rašytojas didaktas Juozapas Silvestras Dovydaiti (buvo 1858–1860 m.), Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Justinas Dovydaitis (po 1860 m.). Įdomus spausdintas kreipimasis lietuvių k. į tikinčiuosius dėl baudžiavos panaikinimo manifesto, kuris prasideda žodžiais: „Motiejus Kazimieras Wołonczewskis isz miłaszirdistes Diewa ir milestas sosta apasztoliszka wiskupas Źemajcziu…“ Ant plono gelstelėjusio popieriaus lapo vienos pusės atspausdintas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kreipimasis į tikinčiuosius dėl  caro Aleksandro II paskelbto baudžiavos panaikinimo manifesto. Rašyta Kaune 1861 m. kovo 8 d. Kreipimesi vyskupas M. Valančius ragina elgtis ramiai ir supratingai, kaip pridera geriems katalikams, teigia, kad caras Aleksandras II išleido naujus įstatymus, kurie pagerins žmonių darbininkų padėtį, bet dar praeis laiko, kol vyresnybė viską „surėdys“. Rašo apie tikėjimo išlaikymą, sako, kad be darbo nebus ir duonos, primena užsilaikyti blaivystės, nes „blogaj wied ir rodij galwa užpilta arielku.“

    Muziejuje saugoma keletas retų M. Valančiaus fotografijų. Tarp jų – trys originalios portretinės rašytojo fotografijos, darytos 1850–1870 metų laikotarpiu. Viena su vyskupo autografu, skirtu Didkiemio filijalistui Leonui Skopui. Taip pat yra šiuolaikinių spalvotų nuotraukų, darytų M. Valančiui skirtų muziejaus ekspedicijų metu, kuriose užfiksuoti vyskupo gyventų vietų ar atminimo įamžinimo ženklų vaizdai: išlikusi klėtelė M. Valančiaus gimtuosiuose Nasrėnuose ar Kalnalio bažnyčios, kurioje buvo krikštytas. Daug vaizdų yra iš Varnių, kuriuose jis vyskupavo nuo 1850 m. iki 1864 m., kol Žemaičių vyskupijos centras buvo perkeltas į Kauną. Vienoje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas paminklas vyskupui M. Valančiui Varniuose, Paminklo autorius – Antanas Aleksandravičius, pastatytas 1925 m. Sovietmečiu, 1951 m. paminklas buvo nugriautas, bet vietinių išsaugotas ir atstatytas 1990 m. 

    1850 m. M. Valančius, tapęs Žemaičių vyskupu, reorganizavo vyskupiją ir Varnių seminariją, inicijavo blaivybės sąjūdį, rūpinosi vaikų ir suaugusiųjų švietimu, sukūrė platų parapinių mokyklų tinklą, platino religinę literatūrą. Poetas Kazys Binkis taip rašė apie Valančiaus švietėjišką veiklą: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“ Motiejaus Valančaius sudarytas religinių giesmių rinkinys „Kantyčkos arba knyga giesmių“ buvo labiausiai paplitusi knyga spaudos draudimo metais. M. Valančiaus kantičkos (giesmynai) sulaukė 27 leidimų ir ėjo iki 1928 m.

    1864–1875 m. M. Valančius gyveno Kaune. Netoli nuo muziejaus buvę ir vyskupo M. Valančiaus namai (pastatas Valančiaus g. 6), Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, kuri mena jo žingsnius ir katedros kripta, kurioje atgulė amžino poilsio. Dabar vakariniame Kauno rotušės aikštės kampe, šalia Kauno kunigų seminarijos stovi paminklas Motiejui Valančiui (skulpt. Vladas Žuklys).

     


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė, 2026 m.

  • Antanas Vaičiulaitis: palytėti žmonių širdis

    2026-aisiais minime Antano Augustino Vaičiulaičio (1906–1992) 120-ąsias gimimo metines. Šia proga parengėme virtualią parodą, kurioje per unikalias kultūros vertybes – nuotraukas, dokumentus, laiškus, rankraščius, meno kūrinius – veriasi rašytojo, novelės meistro, literatūros kritiko, vertėjo, redaktoriaus, diplomato gyvenimas ir kūrybinė veikla Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Amerikoje. A. Vaičiulaitis nebuvo tradicinis išeivis – 1940 metų pradžioje Lietuvos užsienio reikalų ministro paskirtas eiti diplomatines pareigas prie Šventojo Sosto, išvyko į Vatikaną. Sovietams okupavus Lietuvą neteko pragyvenimo šaltinio ir, kun. Antano Navicko pakviestas, išvyko į Marianapolio kolegiją, Thompsone, Amerikoje. Svetur dėstė, redagavo lietuvių leidinius, dirbo Amerikos informacinėje agentūroje (Voice of America; toliau VOA), kūrė, leido knygas ir… ilgėjosi Tėvynės. Aš visko esu atsisakęs – visų vilčių. Viską galiu atiduoti, kad tik galėčiau basa koja dar kartą palytėti tėviškės žemės vėsumą, eiti per pievas ir lenktis kiekvienai gėlei ir kiekvienam žmogui laisvoje tėvynėje, – rašė atsiminimuose.

    Likimas pamalonino – tris kartus viešėjo dar sovietinėje Lietuvoje (1979, 1986), o 1988-aisiais Sąjūdžio mitingo metu, Katedros aikštėje, suplevėsavus Trispalvei, tapo istorinio lūžio liudininku. A. Vaičiulaičio kūryba priklauso Lietuvos aukso fondui. Neprilygstamomis novelėmis, kelionių įspūdžių pasakojimais, vienu romantiškiausių ir gražiausių meilės romanų lietuvių literatūroje Valentina, palytėjo žmonių širdis. Profesoriai A. Zalatorius ir V. Kubilius sugrąžino A. Vaičiulaičio kūrybą į Lietuvą: 1989 metais išleido jo prozos rinktinę Tavo veido šviesa, o 1992 metais – kritikos straipsnių rinkinį Knygos ir žmonės. 2006 metais Rašytojų sąjunga išleido prozos rinktinę Linksmam būti sunkiausia.

    A. Vaičiulaitis gimė 1906 metais birželio 23 dieną Didžiųjų Šelvių kaime, esančiame netoli Vilkaviškio. Būsimo rašytojo tėvai Tomas ir Kotryna Vaičiulaičiai susilaukė 5 sūnų ir 6 dukterų. Motina švelniu rūpesčiu ir globa buvo apgaubusi visus vaikus, tėvas darbštus ir užsispyręs suvalkietis, sėkmingai tvarkė nemažą ūkį, mokė vaikus skaityti ir rašyti. Ženklius pėdsakus A. Vaičiulaičio sąmonėje paliko auklė, kurią vaikai vadino „Mamuke“. Per ją Antanui atsivėrė tolimi pasauliai – kartu eidavo, dardėdavo vežimu į įvairius miestus, miestelius atlaidus atlaikyti. Didžiųjų Šelvių vienkiemis skendėjo žalumoje – kriaušės, obelys, vyšnios, įvairūs vaiskrūmiai, o sodo kampe augo kelerius šimtmečius menantis ąžuolas, tapęs A. Vaičiulaičio neatsiejama gyvenimo dalimi. Įsliuogdavo į jį aukščiausiai – pasvajoti, pagyventi ir po pasaulį pasižvalgyti. Baigęs pradinę mokyklą, nuo 1920-ųjų priimtas į Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Pirmasis mokytojas buvo Jeronimas Plečkaitis, kuris dėstė beveik visus dalykus, o prancūzų kalbos mokė studijas Prancūzijoje baigusi P. Vaitkevičienė. Gimnazijoje veikė stipri ateitininkų draugija, moksleivių jaunųjų literatų būrelis, kuriam priklausė Petras Karuža, Jonas Senkus, Motiejus Lukšys, Aleksandras Arminas. Vyko įvairios programos, skaitydavo poeziją, noveles, nagrinėdavo kūrybą, diskutuodavo. Viename iš renginių dalyvavęs prof. Juozas Eretas, po A. Vaičiulaičio perskaityto vaizdelio Skrybėlė, viešai pagyrė gimnazistą, taip paskatindamas tolesnei kūrybai. Besimokydamas paskutinėse klasėse skelbė savo vertimus, eilėraščius ir prozos kūrinėlius Krivulėje, Ateityje. Polinkis į humanitarinius mokslus nulėmė profesijos pasirinkimą. 1927 metais įstojo į Lietuvos universitetą Kaune, pagrindine studijų šaka pasirinkdamas lietuvių kalbą ir literatūrą, o šalutine – prancūzų literatūrą, psichologiją bei pedagogiką. Studentiškas gyvenimas buvo įdomus ir turiningas – paskaitas skaitė dar gimnazijos suole autoritetais tapę ir pamilti Vincas Mykolaitis-Putinas, Maironis, Stasys Šalkauskis, Vladas Dubas, Juozas Eretas, Juozas Balčikonis, klausėsi Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Juozo Herbačiausko paskaitų. Įstojo į Šatrijos draugiją. A. Vaičiulaitis bendramokslių tarpe buvo vertinamas ir gerbiamas, garsėjo kaip eruditas, į jį kreipdavosi patarimų, pagalbos. Dar didesnį svorį ir pagarbą įgavo 1929–1930 m. sekretoriaudamas profesoriui Jonui Jablonskiui. Draugai stebėjosi jo drąsa, o pačiam A. Vaičiulaičiui tai buvo didelė garbė ir neįkainojama patirtis. Profesoriaus, kalbos patriarcho vardas nuo gimnazijos jam buvo šventas. Pirmo kurso studentas tapo žurnalo Ateitis bendradarbiu, o nuo 1929 iki 1932 metų – atsakinguoju redaktoriumi. Kaune susibičiuliavo su iš Prancūzijos grįžusiu Juozu Keliuočiu, kuris įnešė modernių ir originalių „vėjų“ į spaudos darbus. Subūręs gabų bendraminčių ateitininkų branduolį – Igną Skrupskelį, Joną Grinių, Bernardą Brazdžionį, Petrą Karužą, Gražiną Tulauskaitę, Petronėlę Orintaitę, A. Vaičiulaitį, išleido almanachą Granitas. Almanachas deklaravo siekį kurti modernią ir patvarią amžinomis vertybėmis grįstą literatūrą. Redakcinė kolegija planavo iškalti antrą granitinę plytą, t.y. rengti antrąjį almanacho numerį, tačiau J. Keliuotis pasiūlė leisti savaitinį kultūros ir literatūros meno žurnalą Naujoji Romuva, vėliau tapusį reikšmingiausiu kultūriniu įvykiu nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

    A. Vaičiulaitis, įsitraukęs į literatūrinį darbą kartu su kitais 1932-ais steigė Lietuvos rašytojų sąjungą – buvo išrinktas į valdybą ir jam pavestos iždininko pareigos. Nuo 1930-ųjų bendradarbiavo kultūros ir meno žurnale Židinys, tapo pagrindiniu recenzentu ir pasirašinėjo slapyvardžiu Aug. Raginis.

    Laisvalaikį skyrė kelionėms: kartu su bičiuliu Juozu Ambrazaičiu 1935–1937 aplankė Lenkiją, Latviją, Estiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Suomiją. Parašė žurnalistinių apybraižų knygą Nuo Sirakūzų ligi Šiaurės elnio. 1936-aisais, gavęs Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos stipendiją, kovo mėnesį išvyko studijuoti į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Trisdešimtmetis uoliai lankė literatūros ir filosofijos paskaitas. Gerokai vėliau A. Vaičiulaitis laiške prof. V. Kubiliui rašė: Nelabai prisimenu kitų Grenoblio profesorių vardų, bet svarbiausi – tai Jacgves Chevalier, kuris tada buvo fakulteto dekanas, pagarsėjęs filosofas (buvo laikomas net Maritano konkurentu), taip pat Antonin Duraffour – kalbininkas. A. Vaičiulaitis ne tik studijavo, bet ir bendradarbiavo spaudoje: laikraščio Yggdrasill redaktoriaus pakalbintas parengė straipsnį apie lietuvių literatūrą ir pateikė paties į prancūzų kalbą išverstus V. Mykolaičio-Putino, S. Nėries, B. Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščius. Neišdildomus įspūdžius jaunam kūrėjui paliko susitikimas su poetu Oskaru Milašiumi, kurio poemas buvo išvertęs ir išleidęs atskira knyga (1931). 1936-tais Naujosios romuvos žurnale buvo spausdinamas Miguel Manara vertimas, vėliau išleistas atskira knygele.

    Metai praleisti Prancūzijoje buvo kūrybingi, grįžęs, per šešias savaites tėviškėje parašė romaną Valentina, Sakalo leidyklos išleistą ir vėliau premijuotą. Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete skaitė paskaitas apie naujausią Europos literatūrą, nuo 1938-ųjų redagavo Sakalo leidyklos leidžiamą žurnalą Dienovidis, 1938–1940 m. dirbo redaktoriumi ir vedėju informacinėje agentūroje ELTA. Gavęs užsienio reikalų ministro paskyrimą, išvyko į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto  Vatikane: tvarkė dokumentus, rengė ataskaitas, gautus raštus versdavo į italų, o iš italų į lietuvių kalbas. Laisvalaikį skyrė kelionėms po Italijos miestus-muziejus: lankė architektūros paminklus, įstabius gamtos kūrinius, susitikinėjo su žymiais žmonėmis. Europoje jau siautėjo karo nuotaikos, o ir iš Lietuvos skriedavo liūdesiu persmelkti laiškai. Pirmoji sovietų okupacija traiškė nepaklusniuosius: Lietuvos vyriausybės nariai buvo tremiami į Sibirą, kalinami lageriuose. Artimas bičiulis B. Brazdžionis realiai nušvietė įvykius ir patarė jam likti Vatikane. Tuo tarpu viskas gi tebėra pačioj neaiškiausioj stadijoj ir nieko tikro negalima pasakyti. Viena tik aišku, kad tie, kurie nedirbs pagal lozungą – „forma tautinė, o turinys – socialistinis“, kaip beveik kasdien skelbia dienraščiai, tie turės iš rašytojo kelio pasitraukti ne tik kaip nereikalingas balastas, bet dar tiesiau – kaip kenksmingas soc. santvarkai elementas. Tą sakau atvirai, nes tatai nėra jokia paslaptis, o pats svarbiausias gyvenamos dienos reikalavimas.

    Tačiau anuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka parašė Tarybų valdžią šlovinantį laišką: Reakcijos šunys visaip stengiasi juodinti naują tvarką Pabaltijos respublikose, pliauškia nebūtų daiktų, tačiau jau pats iš drg. Grušo laiško nuotaikų galėjai spręsti apie tikrąją dalykų padėtį. Tavo Tėvynėje, kurią Tu palikai prieš didžiuosius įvykius, prasidėjo tikrai pilnas entuziazmo, kūrybingas gyvenimas. <…> Lietuvos tarybinei respublikai reikalingi visi geros valios, gabūs ir norį dirbti žmonės. Mano patarimas vienas: mesk viską ir grįžk. Darbo atsiras. Jeigu tik supranti ir įvertini tuos didžiulius mūsų tėvynėj įvykusius pasikeitimus, jei tik nori dirbti – Tau darbo bus iki kaklo. Jei apsispręsi negalįs kol kas rašyti – galėsi versti klasikus, arba redaguoti klasikų leidinius.

    Šis laiškas tapo galutiniu apsisprendimu vykti svetur. Laiške bičiuliui J. Kossu-Aleksandravičiui į Prancūziją rašė: …turiu Dėdės Samo vizą, turiu kelionės bilietus. Tačiau manęs toji kelionė nė kiek nenušviečia. Vakar ėjau pasiklausti kada lėktuvas skrenda. Išeinant man taip graudu pasidarė: jau atitrūksti kažkur nuo savo žemės, uždarai vartus į visą tai, ką mylėjai. Kaip džiovininkas prieš mirtį, taip aš noriu pratęsti savo dienas arčiau tėvynės. Ak, man galva vos neplyšta, ir aš neesu tikras, ar paskutinę minutę imsiu ir negrįšiu jon. Tu supranti: likti be savo žemės, be savo krašto bendrų rūpesčių, be savo žmonių. Pas Dėdę Samą daug geresnes sąlygas  turėčiau medžiaginiu atžvilgiu, bet tai man nesvarbu. Dėl ko neapsisprendžiu, tai tik vienas dalykas: mano minties laisvė.

    1940-ųjų gale pasiekė Amerikos žemę, pateko į naują kultūrinę terpę, tačiau juto, kad čia viešpatauja asmens laisvė, žodžio laisvė, spaudos laisvė, minties laisvė ir veikimo laisvė. Dienoraštyje įrašė: čia jautiesi žmogus esąs.

    Dėstė Marianapolio kolegijoje, vėliau Scrantono universitete. Plėsdamas akiratį studijavo Fordhamo universitete amerikiečių kalbą ir literatūrą. Gavo darbą lietuvių skyriaus Informacinėje agentūroje Amerikos balsas (VOA), keletą dešimtmečių atsakingai atliko žurnalisto, o vėliau ir skyriaus vedėjo pareigas. Nuo pirmųjų dienų atvykimo į JAV įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo darbus, bendradarbiavo spaudoje: Amerika, Studentų žodis, Vytis, Darbininkas, o svarbiausiu kūdikiu tapo daugiau nei 15 metų jo redaguotas žurnalas Aidai. Parengė ir išleido Lietuvos literatūros istoriją, leidinys išleistas anglų ir ispanų kalbomis.

    Rūpinosi savo bičiulio Jono Aisčio iškvietimu iš Prancūzijos į Ameriką. Daug jėgų skyrė rašytojų, atsidūrusių Vokietijoje DP stovyklose materialiniu ir dvasiniu būviu: siuntė jiems maistą, knygas, rūpinosi jų iškvietimais į JAV. Kartu su kitais kūrė Lietuvių rašytojų draugiją JAV, buvo paskirtas revizijos komisijos pirmininku.

    Amerikoje dėliojosi ir asmeninio gyvenimo džiaugsmas – iš Vokietijos išsikvietė savo gerai pažįstamą bičiulę Joaną Abramikaitę, su kuria sumainė žiedus. Juos vienijo bendri interesai – meilė literatūrai, menui. Viena po kitos pasaulį išvydo nuostabios dukros: Danutė, Joana, Aldona. Paaugus mergaitėms, J.Vaičiulaitienė dirbo Kongreso bibliotekoje. Žmona daug laiko skyrė šeimai. Ištikimai rūpinosi vyro kūryba – perrašinėjo jo rankraščius mašinėle, kurie sugulė į knygas. A. Vaičiulaitis pirmučiausiai užbaigė knygą Italijos vaizdai, kurią išleido K. Bradūnas Vokietijoje. 1951 metais už šią knygą Vaičiulaičiui paskirta pirmoji JAV Lietuvių rašytojų draugijos premija. Mažo formato, plona, subtiliais paprastais viršeliais knyga atrodė daugiau nei kukli. Reiklus kritikas A. Nyka-Niliūnas rašė: „Italijos vaizduose“ Vaičiulaitis ir toliau lieka ištikimas savo keliui. Čia dar labiau išryškėja jo estetizmas, klasicizmas ir stiliaus bei kalbos tobulumas. Vaičiulaitis, kaip nuoseklus estetas, skeptiškai žiūri į laiko srovės nešamą kasdienišką gyvenimą ir dievina nuo laiko nepriklausančią, bet gyvą meninę formą. Gamtą Vaičiulaitis stebi nesuinteresuoto stebėtojo akimis, ieškodamas spalvų bei momentų, vertų amžinos egzistencijos menų pavidalu. <…> Lietuvių kalba Vaičiulaičio lūpose yra nepaprastai tobulas instrumentas.

    Parašo ir išleidžia novelių rinkinius – Kur bakūžė samanota; Pasakojimai; novelių ir apsakymų rinktinę Vidurnaktis prie Šeimenos; padavimų ir legendų knygą Gluosnių daina, pasakų Auksinė kurpelė, poezijos Ir atlėkė volungė. Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje daug laiko skyrė vertimams – čia minime tik jo pamilto poeto Oskaro Milašiaus poezijos knygą Septynios vienatvės. Paties A. Vaičiulaičio kūryba versta į latvių, estų, lenkų, anglų, esperanto ir kt. kalbas.

    A. Vaičiulaitis pasiaukojančiai dirbo lietuviško žodžio tarnystėje, norėjo, kad jis per amžių amžius eitų iš kartos į kartą. Jis tvirtai tikėjo, kad lietuvių kultūrininkai pirmoj vietoj turi kurti lietuvių kultūrą. Nepaprastai vertino rašantį žmogų: Jie aukoja savo poilsį, kad laikytų iškeltą didįjį mūsų tautos žiburį – kuriantįjį lietuvišką žodį. A. Vaičiulaitis buvo vienas iš tų, kurie per visas gyvenimo audras išlaikė iškeltą didįjį tautos žiburį – kuriantįjį lietuvišką žodį ir neleido jam užgesti.

     Rašytojo žmona Joana, puoselėdama vyro atminimą, kartu su prof. A. Zalatoriumi įsteigė novelės premiją, kuri įteikiama kas dvejus metus rašytojui, paskelbusiam geriausią kūrinį žurnale Metai. Dukros Danutė, Joana ir Aldona iki šių dienų tęsia šią gražią tradiciją, taip pat rūpinasi Tėviškės – Didžiųjų Šelvių kaime pastatų atstatymu.  

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame saugomas beveik visas A. Vaičiulaičio kultūrinis palikimas, parvežtas iš Bethesdos, rengiamos parodos, išleista archyvinė monografija, knygos Italijos vaizdai antra laida.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2026 m.

  • Naglio Granicko grafikos darbų ciklas „Dievų miškas“

    Parodoje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos studento Naglio Granicko Kauno dailės gimnazijos baigiamieji darbai.

     

    Ciklą „Dievų miškas“ sudaro 6 grafikos kūriniai, kuriuose, anot autoriaus, rodomas žmogaus bejėgiškumas, situacijos lageryje beprasmiškumas, stengiamasi perteikti romano įspūdį – žiaurumą ir ironiją.

     

    N. Granicko baigiamojo darbo vadovė Kauno dailės gimnazijos mokytoja metodininkė Jolanta Galdikaitė.

    Paroda veikia Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje (B. Sruogos g. 21).

    Autorius apie savo grafikos ciklą:

    „Tai darbų serija, paremta XX a. pradžios rašytojo Balio Sruogos kūriniu ,,Dievų miškas“. Stilius įkvėptas tokių menininkų kaip Clive Hicks, Hamid Savkuyev ir apskritai sovietinio laikotarpio Lietuvos grafikų braižo ir formų apibendrinimo. Per spalvinę paletę, kompoziciją, kontrastus ir tekstūrą stengiamasi perteikti ne tik knygos niūrumą ir žiaurumą, bet ir ironiją, humorą.

     

    B. Sruogos „Dievų miškas“ jau buvo ne kartą iliustruotas, bet tai buvo padaryta visai kitomis politinėmis aplinkybėmis. Tuometinis sovietinis režimas ir propagandiniai reikalavimai iš iliustratoriaus reikalavo žiauraus nacio ir jam besipriešinančio, bene herojiško, tvirto kalinio vaizdavimo. Kartais ir kalinių, svajingai žiūrinčių, kaip su triumfu atkeliauja raudonosios armijos tankai „gelbėtojai“, vaizdų. Šiuolaikiniame politiniame kontekste, laisvoje Lietuvoje, noriu šį kūrinį pavaizduoti kitaip, akcentuodamas nužmogėjimą ir kalinių bejėgiškumą. Taigi, šioje darbų serijoje perteikiu ne žiaurius nacius, bet jų nukankintus žmones – kalinius, jų nužmogėjimą, bejėgiškumą, įkvėptą perskaitytos knygos ir aplankytos Štuthofo koncentracijos stovyklos.

     

    Ši tema dar ir šiandieniniame pasaulyje yra aktuali ir sukelianti emocinį įspūdį. Karai vis dar vyksta, egzistuoja lageriai, pasikeitė tik pavadinimai ir vietos. Galima tik džiaugtis, kad po beveik šimto metų mes nepripratome prie to, tai šokiruoja kiekvieną, sužinojusį apie koncentracijos stovyklų žiaurumus. Taigi, mes vis dar išlaikėme savo žmogiškumą.“

  • „Gyvenimas – pats tikrasis ir pats didžiausias prasimanytojas“. Liudui Dovydėnui – 120

    Vienas produktyviausių prieškario Lietuvos rašytojų Liudas Dovydėnas draugavo ir susirašinėjo su ne mažiau produktyviu sovietmečio kūrėju Vytautu Petkevičiumi. Pavadinimo frazė paimta iš V. Petkevičiaus laiško Dovydėnui, kuriame jis cituoja rašytoją, pavadindamas jį savo literatūros mokytoju. Romano „Ieškau gyvenimo draugo“ (1934) pradžioje L. Dovydėnas kreipiasi į skaitytoją, kviesdamas jį iš gyvenimo prie knygos, o ne iš knygos į gyvenimą ir tuo pačiu apibūdina savo talento prigimtį: Pravertęs puslapį rasi senus žinomus daiktus, sustatinėtus autoriaus sukurtoj lušnelėj, pagal savo skonį ir šviesos šešėlius. Noris pridurti, visos pastangos, kūryba gimsta trokštant surasti teisingus vardus aplinkai, įvykiams, tarp kurių mokomės ieškoti. Plačių plačiausia gyvenimo paletė – vaikystės dienų įspūdžiai, didieji XX a. kataklizmai, pasakų išmonė – rado atgarsį talentingai parašytuose Dovydėno prozos puslapiuose.

    Rašytojas autobiografijoje daug vietos skiria savo pirmojo apavo aprašymui. Iš vienintelių tėvo batų aulo ir medinio pado, išdrožto iš liepos, pagamintas apavas mamos vadintas mediniais. Jais avėdamas, būsimasis rašytojas savo mokytojo A. Tamošaičio paragintas, nešiojo atsišaukimus gimtinės apylinkių žmonėms. Šitaip jaunuolis prisidėjo prie savarankiškos valstybės kūrimo, nes tuose lapeliuose žmonės buvo kviečiami savanoriais eiti ginti Lietuvą nuo priešų, padėti sukurti laisvę ir nepriklausomybę. Tas pats mokytojas ir rašyti paskatinęs, pradinuko Liudo rašinį apie pačių išsidrožtas švilpynes išgyręs. Į jauną sielą įkrito ir mokytojo pasakojimas apie daktarą V. Kudirką ir jo „Tautinės giesmės“ priesakus – įkrito taip giliai, kad net po daugelio metų, rašydamas autobiografiją, jis detaliai apibūdino, kokie jo artimieji kur sėdėjo ir tos įkvėptos A. Tamošaičio kalbos klausėsi.

    Mokslus pradėjęs Čedasų pradinėje, Dovydėnas po trejų metų gavo mokyklos steigėjo A. Tamošaičio ranka išrašytą pažymėjimą, kad vadinamą liaudies mokyklą baigė 1919 m. Savo universitetų pradžios ir pabaigos brangaus dokumento rašytojas neišsaugojo – prarado jį tarnaudamas kariuomenėje husarų pulke. Daugiau mokytis jam neteko, bet tai netapo kliūtimi tapti įvertintu rašytoju. Padėdamas tėvams ūkyje jaunuolis savarankiškai mokėsi ir po penkerių metų išlaikė egzaminus į Panevėžio gimnaziją. Tačiau tolimesnius mokslus sutrukdė tėvo liga – teko likti darbuotis ūkyje. Buvo bandymų muzikuoti – mokėsi groti vargonais, giedojo bažnytiniam chore. Giminaitis Antanas Keliuotis Liudą prisimena nuo pat jaunų dienų buvusį gyvo, judraus charakterio, linksmą, kartais net per daug įsismarkavusį. 

    1927 m. pašauktas atlikti karinės prievolės, Dovydėnas pateko į Kavalerijos pulką. Atostogų parvažiuodavo vilkėdamas akį traukiančia kariška husaro uniforma, pasidabinęs raudona kepure ir raudonomis kelnėmis. Tačiau būdamas žemo ūgio kareiviško muštro daug nepatyrė, didesnę būtinos tarnybos laiko dalį praleido pulko bibliotekoje. Po  tarnybos L. Dovydėnas liko dirbti bibliotekoje. Nuo 1928 m. jis bendradarbiavo periodinėje spaudoje, 1938 m. ėjo Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriaus pareigas. Bibliotekininko darbas intelektualų savamokslį, turintį pasakotojo talentą, paskatino kūrybai. Pirmuosiuose apsakymų rinkiniuose „Cenzūros leista“ (1931), „Buvo žmogus be kojų“ (1932) gvildeno buitines temas, romane „Ieškau gyvenimo draugo“ pavaizdavo provincijos mokytojų gyvenimą (2 tomai: 1934–1935). Romanas „Broliai Domeikos“ 1936 metais pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Romano populiarumą lėmė vaizdingai perteikta brolių bylinėjimosi dėl žemės istorija. Anuomet Lietuvoje bylinėjimasis buvo pasiekęs neįtikėtiną mastą.

    Lemtingais Lietuvai 1940 metais Dovydėnas buvo vadinamojo Liaudies seimo deputatas, to seimo pirmininko pavaduotojas, okupuotos Lietuvos Švietimo komisariato darbuotojas. Generolo Mykolo Velykio patartas, pabandė užimti šiuos aukštus postus, bet po metų karčios patirties visam gyvenimui tapo nesvyruojančiu antikomunistu. Sovietinės diktatūros įsitvirtinimo pradžioje Dovydėnas įsteigė literatūrinį žurnalą vaikams „Genys“ (1940–2001) ir buvo pirmasis jo vyr. redaktorius.

    Literatūrologas K. Urba teigia, kad Dovydėnas, rašydamas vaikams, buvo savitas, kitoks – nei teikti žinių, nei auklėti, nei pabrėžtinai linksminti siužeto vingrybėmis jis savo jaunųjų skaitytojų nesiekė. Tą kitoniškumą iš dalies lėmė tai, kad Dovydėnas nestudijavo literatūros, nesidairė, kaip reikia rašyti, daugiau vadovavosi nuojauta ir drąsiai eksperimentavo. Mokslininkas L. Dovydėno kaip vaikų rašytojom kūrybiniam balansui priskiria aštuonias knygas. Penkios iš jų parašytos ir išleistos prieškario Lietuvoje. Tai apsakymų rinkinys „Kelionė į pievas“ (1936), dekameroniškos struktūros „Jaujos pasakos“ (1938, dvi dalys, dvi knygos), apysakos-pasakos „Katino sodas“ (1938) ir „Lapino vestuvės“ (1939), realistinė, socialinė, buitinė, animalistinė apysaka „Varpinės šuva“ (1939). Perkeltųjų asmenų stovyklose parašytos ir Tiubingene išleistos dvi pasakų knygos: „Gyveno kartą karalius“ (1947) ir „Pabėgėlis Rapsiukas“ (1949). Amerikoje 1973 m. pasirodė rinkinys „Karaliai ir bulvės“. L. Dovydėnas savo kūriniuose vaikams siekė perteikti lietuvių tautos dvasios savitumą ir tuo žymiai praturtino literatūrinės pasakos žanrą.

    1944 m. Dovydėnai pasitraukė į Vakarus, o nuo 1949-ųjų apsigyveno JAV, Pensilvanijos valstijoje. Pasak rašytojo sūnaus Jono, šeima iš pradžių apsigyveno mažame namelyje dėdės ūkyje, vėliau tėvas gavo iš banko paskolą ir nupirko namą Skrantone. Už naujakurius laidavo lietuvių parapijos kunigas. Motina įsidarbino  siuvykloje, o tėvas pradėjo keliaujančio agento, siūlančio įsigyti nerūdijančio plieno puodus, ir rašytojo karjerą. 1957 m. šeima pardavė namą, įsikūrė Skrantono priemiestyje ir pradėjo verslą: augino jūrų kiaulytes ir peles, jas parduodavo ligoninėms ir tyrimų centrams. Šeima sukūrė tėviškę primenančią sodybą, kurioje gyveno beveik du dešimtmečius.

    Literatūrologė E. Bukelienė, L. Dovydėno „Raštų“ rengėja, rašytoją apibūdina ne tik kaip išmoningą ir ekspresyvų pasakotoją, bet ir kaip aistringą politologą, rašiusį aštrius politinius memuarus, eseistiką apie pirmąją sovietų okupaciją.  Jos nuomone, JAV išleistas romanas „Per Klausučių ulytėlę“ (1952) alsuoja gaivališku lietuvio gyvybingumu, jame natūraliai ir visapusiškai atsiveria žmogaus prigimtis. Emigracijoje sukurtose apysakose („Naktys Karališkiuose“ (1955), „Pašiurpo mano velnias“ (1974) ir apsakymuose (rinkiniai „Mes ieškosim pavasario“ (1948), „Vasaros vidudienis“ (1979), romane „Tūkstantis ir viena vasara“ (1954) vaizduojamas specifinis žmonių mikropasaulis svetimame krašte – pažintine ir estetine prasme tai neįkainojamos vertės kūriniai.

    2002–2012 m.  gausų L. Dovydėno kūrybinį palikimą – „Raštus“ – išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. „Raštai“ išleisti rašytojo sūnaus Jono Dovydėno, garsaus fotografo, lėšomis. Savo atsiminimuose apie Tėvo rašytojystę jis sakė: Su Tėvu apie jo kūrybą mano jaunystėje pokalbių nebūdavo. Tėvų rūpesčiai nebuvo matomi. Neskaitė jis mums savo veikalų ir pasakų nepasakojo, nekartojo tų pačių istorijų. Apsigyvenęs nuošaliame Skrantone, Pensilvanijoje, niekada man neprasitarė pirmus porą metų baiminęsis, kad kagėbistai jį mėgins likviduoti kaip viešai paskelbtą liaudies priešą, tautos išdaviką. Motina dirbo siuvykloje, jis keliavo per Amerikos lietuvius. Nežinau, kada Tėvas turėjo laiko rašyti. Gal tokių minčių kilo pirmaisiais sovietų laikais, kai buvo pradinių mokyklų administratorius.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2026 m.

  • Pranui Vaičaičiui – 150

    „Yra šalis, kur upės teka“

    Pranas Vaičaitis (1876 02 10–1901 09 21) gimė Santakų (Šakių r.) kaime, netoli Sintautų miestelio, pasiturinčių valstiečių Juozapo ir Marijonos Vaičaičių šeimoje. Gimtinės gamtos grožis, raibuliuojantis Pentos vanduo, žmonės su savo vargais ir džiaugsmais, iš tėvų bei kaimynų išgirstos istorijos įkvėpė uždarą, lėtą jaunuolį kurti, rašyti poeziją. „Yra šalis, kur upės teka / Linksmai tarp girių ūžiančių / Ir meiliai tarpu savęs šneka / Prie giesmininkų vėversių“.

    „Tos upės, apglėbusios plačius laukus, lygias pievas, tekėdamos per Gaisrių, Starkų ir Sintautų kaimus, visos trys kaip sesutės susibėga Santakuose. Pradžioje suteka Starkų ir Gaisrių Pentos, o paskui prisigretina ir Sintautų Penta. Matyt, ir kaimas dėl tų upių sutekėjimo Santakais pasivadino“ (J. Klimaitis. P. Vaičaičio gyvenimo pėdsakais. Kaunas: „Varpas“, 1994).

    Mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, studijavo teisę Peterburgo universitete. Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje (1887–1895), susidomėjo lietuvių sąjūdžiu, su mokslo draugais įsitraukė į knygnešių draugijos „Sietynas“ veiklą.  Nors poetas ir nebuvo aktyvus lietuviškos spaudos platintojas, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad jam net teko pabuvoti kalėjime. 1897 m. rusų caro valdžia pradėjo persekioti ir areštuoti „Sietyno“ narius. Per kratą poeto tėvų namuose žandarai rado nusirašytą A. Baranausko kūrinio „Kelionė Peterburgan“ dalį „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ ir manė, kad tai paties P. Vaičaičio kūrinys. 1899 m. sausio 23 d. caro paliepimu buvo nubaustas vieną mėnesį kalėjimo. Bausmę atliko Kalvarijos kalėjime. Dėl to vos nebuvo pašalintas iš universiteto, pablogėjo sveikata. Susirgęs džiova, grįžo gyventi į tėviškę.

    Pranas Vaičaitis – prof. Eduardo Volterio globotinis

    Be prof. Eduardo Volterio ir jo šeimos paramos Peterburge poetui būtų buvę daug sunkiau. Prof. E. Volteris surado jam kambarį turtingo pirklio namuose, kur jis gyveno ir mokė du nepažangius jo vaikus. Neretai su savo draugu Antanu Daniliausku jiedu lankydavosi ir profesoriaus namuose, naudojosi turtinga biblioteka, kur buvo ir slaptas lietuviškas skyrius. P. Vaičaitis pradėjo domėtis Lietuvos istorija, lietuvių etnografija, kalbotyra. Universitete jam patiko ne tik prof. E. Volterio skaitomos paskaitos iš lietuvių kalbotyros ir etnografijos, bet ir Kazimiero Jauniaus paskaitos apie kirčiavimo sistemą. Peterburge jaunasis poetas susitiko ir su Povilu Višinskiu. Talentų globėjas, perskaitęs P. Vaičaičio eilėraščius, jų neišpeikė ir keletą nusiuntė į „Varpą“. Taip 1896 m. Nr. 6 buvo išspausdinti trys P. Vaičaičio eilėraščiai. Deja, kartu gavo iš redakcijos ir pastabą, kad tie eilėraščiai „dar silpni“… Šis redakcijos prierašas poetą nuvylė ir vėliau jis savo kūrybą mieliau siuntė į laikraštį „Vienybė lietuvninkų“, leidžiamą JAV. P. Vaičaitis pradėjo rašyti anksti, pirmuosius eilėraščius parašė dar mokydamasis gimnazijoje, būdamas vos trylikos metų. Gaila, kad neišliko rankraščių; baimindamasis žandarų kratų, nemažai jų sudegino. Žinomas poetinis palikimas – 98 originalūs eilėraščiai, 21 vertimas ir sekimas. Žinant, kad poeto lemtis – tik 25 gyvenimo metai, tai tikrai nemažai. Pirmoji P. Vaičaičio kūrybos rinktinė išėjo jau po poeto mirties, ją išleido „Vienybė lietuvninkų“ 1903 m. Plimute (Plymouth, Pa), JAV. Rinktinės įvade rašoma: „Eilės tilpusios „Vienybėje Lietuvninkų“ ir „Ūkininke“ yr išleistos šitame surinkime“. Antrasis šios knygos leidimas išėjo 1912 m. Filadelfijoje. Knygą su poeto brolio kun. Juozo Vaičaičio įvadu išleido „Žvaigždės“ spaustuvė. Nepriklausomoje Lietuvoje išėjo P. Vaičaičio „Raštai“ ( „Švyturio“ b-vė, 1921 m.), dėmesio poetui nestigo ir sovietmečiu. P. Vaičaičio kūrybą ir gyvenimą tyrinėjo Zigmas Kuzmickis, Albertas Zalatorius, Juozas Klimaitis, Zenius Šileris ir kt.

    A. Zalatorius apie P. Vaičaičio kūrybą taip atsiliepė: „Vienintelė išvada, kurią darydami gal nedaug tesuklystume, yra tokia: iš pradžių P. Vaičaitis labiau linko į gamtinę ir individualinę lyriką, romantinį vaizdą ir žaismingas intonacijas. Vėliau daugiausia kūrybinės potencijos atidavė visuomeninei patriotinei poezijai, pasižyminčiai publicistiškumu, patetinėm arba- atvirkščiai- čaižiom frazėm. Į gyvenimo pabaigą nemaža dėmesio skyrė vertimams, kartu sukurdamas ir savo puikiąsias elegijas („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia…“, „Gaila!“ ir kt.) (Pranas Vaičaitis. Raštai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996 m.)

    Poeto sužadėtinė Julija Pranaitytė (1881–1944)

    1896 m. vasarą P. Vaičaitis sutiko ir savo gyvenimo meilę – Juliją Pranaitytę. Ji mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje. Nors gimnazijoje buvo dėstoma rusiškai, tačiau joje vyravo lenkiška dvasia. Šalia buvo Šv. Kotrynos bažnyčia, prie kurios veikė Katalikų labdarybės draugija. Gimnazijoje mokėsi įvairių tautybių merginos iš turtingų šeimų, tačiau tik katalikų tikėjimo. Julija augo pasiturinčių valstiečių šeimoje Griškabūdžio valsčiuje, Šakių apskrityje. Į gimnaziją ją parengė vyriausias jos brolis, Peterburgo dvasinės akademijos dėstytojas kunigas Justinas Bonaventūra Pranaitis. Julija lankėsi įvairių organizacijų rengiamuose vakaruose, koncertuose, vaidinimuose, operose. Turėdamas laisvo laiko, į koncertus nueidavo ir P. Vaičaitis. Susitikdavo jiedu ir prof. E. Volterio namuose, ne kartą viešėjo ir pas brolį kun. Justiną. Abu turėjo gražių svajonių apie bendrą gyvenimą, tačiau viską nutraukė ankstyva P. Vaičaičio mirtis. Išgyvenusi sužadėtinio netektį, Julija paliko Peterburgą ir išvyko į Paryžių. Buvo veikli, aktyvi: dirbo sekretore, redaktore, žurnaliste. Kai kun. Antanas Milukas ją pakvietė dirbti redaktore į „Žvaigždės“ savaitraštį, ji išvyko į JAV, Šenandorį (Shenandoah). J. Pranaitytė mėgo keliones: 1911 m. aplankė Taškentą, Samarkandą, plaukė Kaspijos jūra, pasiekė Baku, Tbilisį, važiavo gruzinų karo keliu…Vėliau keliavo po Europą. Rašė, fotografo, leido knygas, kuriose aprašė kelionėse patirtus įspūdžius. Viena ir kartu su kun. A. Miluku išleido daugiau kaip 100 įvairių spaudos leidinių ir knygų.


    Iš poeto brolio kun. Juozo Vaičaičio atsiminimų

    „Gimnazistu bebūdamas, gauna lietuviškų pasiskaitymo knygučių, laikraštį; pradeda jau lietuvybės susipratimas aiškėti. Pamyli tėvynę ne tik dėl to, kad yra jos sūnus, bet kad ta tėvynė kenčia ir reikalauja darbininkų; jis gi nusimanė galįs jos labui dirbti. Ir pradeda jos labui dirbti: skaityti, rašinėti ir kitus savo draugus raginti prie tautiško darbo, slaptai gautas lietuviškas knygutes dalina savųjų tarpe, į Santakus net parsiveža namiškiams paskaityti“.

    „Pranciškus buvo širdingas kiekvienam, bet retai kuriam atviras – nebent ištikimam draugui. Ar nebus tame radikališkoji lietuvių pobūdžio žymė – neužsitikėjimas be tikro asmeniško persitikrinimo“.

    „Buvo lėtas, reikale net pabarti trūkdavo jam žodžių“.

    „Mylimiausias ir dažniausias jo užsiėmimas buvo rašymas.“

    „Giliausiai buvo įsišakniję Pranciškaus širdy prisirišimas prie tėvų, brolių ir gimtinės vietelės. Visuomet su išsiilgimu grįždavo tėvų buveinėn, su širdingumu sveikindavo savuosius ir su didele, iš veido net matoma, širdgėla skirdavosi su gimtiniu nameliu“.

    Kun. J. Vaičaitis. Šilavote, rugpjūčio 25 d. 1910 m. Knyga: „Pranciškaus Vaičaičio „Eilės“. Philadelphia, Pa. „Žvaigždės“ sp., 1912 m.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2026 m.

  • „Laimingas guli, nugalėjęs Laiką“. Virtuali paroda, skirta Henrikui Radauskui (1910–1970)

    Šiais metais minime „poeto iš Dievo malonės“ – Henriko Radausko gimimo ir mirties sukaktis. Parodos pavadinimui pasitelktos jo eilėraščio „Po rudens medžiu“ (knyga – „Žaibai ir vėjai“) eilutės.  H. Radauskas mirė staiga. Artimi draugai Jurgis Blekaitis ir Alfonsas Nyka-Niliūnas paveldėjo jo kultūrinį palikimą, parengė ir 1978 metais Čikagoje išleido pomirtinę poezijos knygą „Eilėraščiai“. A. Nyka-Niliūnas aptardamas H. Radausko kūrybą, rašė: „poezija nebėra tradicinis „širdies balsas“, ar autoanalitinis monologas, bet optinių, akustinių bei kinetinių išorinio pasaulio santykių estetinės vizijos atskleidimas, spalvų, garsų ir judesių orgija.“ (A. Nyka-Niliūnas. Žodis pomirtinei H. Radausko knygai. Eilėraščiai, 1978)

    Virtualioje parodoje chronologiniu principu eksponuojama naujai įsigyta archyvinė medžiaga: dokumentai, laiškai, nuotraukos, rankraščiai, užrašų knygelės, memorialiniai daiktai, nušviečianti menininko gyvenimo ir kūrybos kelią, kuris driekėsi iš Krokuvos per Gikonis, Novonikolajevską (dab. Novorosijskas), Panevėžį, Kauną, Berlyną, Reutlingeną, Baltimorę, Čikagą, Vašingtoną, Vysbadeną ir vėl sugrįžta į Vašingtoną. Peržengęs šeštąją dešimtį, staiga iškeliavo Anapilin. Šių eilučių autorė perėmė iš testamento vykdytojų archyvinę medžiagą ir parvežė į Maironio lietuvių literatūros muziejų.

    Henrikas ir jo brolis dvynys Bruno gimė 1910 metais balandžio 23 d. Krokuvoje. Ankstyvąją vaikystę praleido Aukštaitijoje, Gikonių kaime, tačiau I-ojo Pasaulinio karo įvykiai šeimą privertė pasitraukti į Rusiją. Gyveno ir mokėsi Novonikolajevske, puikiai išmoko rusų kalbą. 1921 metais grįžo į Lietuvą, lankė Panevėžio gimnaziją, vėliau –  Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1929 metais. Nuo gimnazijos suolo traukė meno pasaulis, kalbos – išmoko vokiečių, prancūzų, lenkų, o vėliau – ir anglų. Noras tęsti studijas atvedė į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą. Iš prigimties intravertas, nepasižymėjo visuomeniškumu, nepriklausė studentiškoms organizacijoms, tačiau lankė Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, kuriame ir susipažino su būsima žmona Vera Sotnikovaite.

    Parodoje eksponuojamos nuotraukos su broliu Bruno, studento H. Radausko Vytauto Didžiojo universiteto Studijų knygelė Nr. 636, išduota 1930 m. rugsėjo 13 dieną. Vartant ją, matome, kas ir kokius dalykus dėstė, parašai patvirtina išlaikytas įskaitas ir egzaminus. Iš dėstytojų minėtini Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė Mickevičius, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Pranas Skardžius, Balys Sruoga, Juozas Herbačiauskas, H. Engertas, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir kt. Studijas baigė atsiskaitydamas ir gerai išlaikydamas egzaminus, tačiau dėl nežinomų priežasčių diplominio darbo neparašė. Studijų bičiulio Antano Gustaičio pakviestas tapo radijo žurnalistu. Klaipėdos radiofone vedė laidas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šiame mieste susituokė su Vera Sotnikovaite. Parodoje eksponuojamas kiek pageltęs jų santuokos liudijimas. Nuotraukoje užfiksuotas V. Sotnikovaitės apsilankymas pas H. Radausko tėvus Bernardą ir Amaliją Gikoniuose.

    1944 metais liepos 13 d., traukdamiesi nuo artėjančio fronto, Radauskai išvyko į pasienį, o vėliau į Vokietiją. Vildamiesi, kad karo veiksmai gali pakrypti kita linkme, kad tai tik „laikinas pasitraukimas“, jie glaudėsi giminaičių namuose Berlyne. Abu su žmona lankė paskaitas Berlyno Institute, tačiau sovietų armijos artėjimas privertė pasitraukti į Vokietijos gilumą. Įtampa ir netikrumas dėl ateities, vargingas gyvenimas ir nuolatinė įtampa paveikė Radausko sveikatą: pradėjo justi širdies negalavimus. Karui baigiantis, šeima persikėlė į Reutlingeną, priklausantį karo sąjungininkams prancūzams. Iki 1949 metų Radauskas dirbo prancūzų įstaigoje vertėju. Karinė prancūzų valdžia rūpinosi ne tik išeivių materialiniu būviu, bet ir kultūrinio gyvenimo įvairove: vyko koncertai, parodos, kino peržiūros, atvykdavo teatro kolektyvai.

    Rašytojų branduolys 1946 m. nusprendė atkurti Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje (toliau – LRTD). H. Radauskas kartu su iniciatyvinės grupės nariais Stasiu Santvaru, Bernardu Brazdžioniu, A. Nyka-Niliūnu, Vincu Kazoku, Pulgiu Andriušiu ėmėsi darbo. Vokietijoje išsibarsčiusiems rašytojams rašė laiškus, kviesdami į suvažiavimą. Rašytojai nusprendė paminėti Pirmosios lietuviškos knygos jubiliejinius metus ir parengė pasitraukusių rašytojų kūrybos antologiją „Tremties metai“. H. Radauskas tapo vienas iš knygos redaktorių. Knyga buvo pristatyta per antrąjį LRTD suvažiavimą 1947 m. Augsburge. Nuotraukose užfiksuotos pastarojo suvažiavimo akimirkos.

    Daugelis išeivių svarstė galimybes persikelti į kitus kontinentus. Gavę giminaičių kvietimus, Radauskai 1949 m. rugsėjo 19 d. atvyko į Vaterbury miestą Konektikute, nepavykus gauti darbo, vėliau persikėlė į Baltimorę. Atvykęs į JAV Radauskas suvokė, kad tai ne nuotykių kupina „mainridiška Amerika“, pakerėjusi jį dar gimnazijos suole. Fizinė egzistencija buvo įsprausta į griežtus gyvenimo rėmus: reikėjo užsidirbti pragyvenimui, tačiau po darbo ir savaitgaliais abu su žmona panirdavo į meno pasaulį. Gyvendamas Baltimorėje dažnai su A. Nyka-Niliūnu praleisdavo laiką turtingame Meno muziejuje. Abu ne tik domėjosi daile, bet ir įsigijo patefonus, kolekcionavo klasikinės ir modernios muzikos plokšteles, dalijosi meno naujienomis. H. Radausko kolekcijoje galima išskirti plokšteles su Antonijaus Vivaldžio, Johano Sebastiano Bacho, Georgės Frydricho Hendelio, Amadeo Mocarto muzika ir modernius Bela Bartoko kūrinius. Muzika tapo neatsiejamu  gyvenimo fonu, įkvėpimo šaltiniu.

    Nepavykus įsitvirtinti Baltimorėje, 1950 metais persikėlė į Čikagą. Čia jau gyveno jo artimi bičiuliai Jurgis Blekaitis ir Vytautas Saulius. Visi darbavosi fabrike. Apie tai užsimena S. Santvarui: „padaręs visą eilę ilgų („intelektualių“ ir kitokių) testų, pagaliau gavau darbą. Esu pakuotojas vario ir aliuminio fabrike, kur dirbdamas po 8 val. į dieną, gaunu po 1,09 dol į valandą.“ H. Radauskas aptardamas darbo specifiką rašė, kad reikėjo „lankstyti metalines stalų ir kėdžių kojas“; vėliau dirbo pakuotoju. Tačiau tikrasis gyvenimas prasidėdavo po sunkios darbo dienos, kuomet galėjo pasinerti į menus. Čikagoje nuolat lankėsi Meno institute su turtingomis impresionistų kolekcijomis, vykdavo į simfoninės muzikos koncertus, lankė ir Lietuvių „Lyric operą“, mėgo sėdėti senovinėje, puošnioje miesto Bibliotekoje, kurioje buvo sukaupta visų pasaulio knygų išskirtinė kolekcija. J. Blekaitis gavo darbą Amerikos balso informacinėje agentūroje Vašingtone, tačiau jam rūpėjo pagelbėti vyresniam draugui rasti tinkamesnį darbą. Kartu su savo pirmos žmonos Aušros Bendoriūtės pagalba, tarpininkaujant amerikiečių rašytojui Randall Jarrellui, išrūpino H. Radauskui vietą Vašingtono Kongreso bibliotekoje (Library of Congress). Užpildęs oficialią formą 1958-aisiais, nuo 1959-ųjų H. Radauskas tapo oficialiu šios įstaigos tarnautoju. Parodoje – užpildytos anketos fragmentas.

    1960-ais buvo komandiruotas dirbti į Vysbadeną Vokietijoje. Čia Radauskai praleido savo pačius nuostabiausius ir spalvingiausius trejus gyvenimo metus. Nepriekaištingai atlikęs pavestus darbus, laisvalaikį skirdavo savo tikram gyvenimui – menui. Daug laiko praleisdavo kelionėse – aplankė Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Italiją, Ispaniją. Gėrėjosi senovinių miestų architektūra, mėgavosi pasaulinio masto įžymybių sukurtomis drobėmis, skulptūromis, lankė koncertus, žavėjosi įstabiais gamtos kūriniais. Vykdamas į Vysbadeną, Radauskas pasiėmė savo brangiausią turtą: „Suskaičiavus pasirodė, kad mano atsivežta apie 130 plokštelių“,– rašė J. Blekaičiui. Kiekviena plokštelė – H. Radausko dvasios garsas, įrašytas į vinilą. Muzika, kurią klausė Radauskas dabar gyvena jo rinkinyje.  

    Ne tik muzika, bet ir dailė malonino jo širdį ir jausmus. Rašydamas J. Blekaičiui 1960 m., po apsilankymo meno muziejuje „Stadelches Institut“, įvardijo puikius „Renoirus, Degas, Cezanne‘us, Monet, Beckmannus, Corintus, iš senųjų Boticceli, Vermeero  „Astronomą“, daug kitų olandų ir flamandų.

    Bendri pomėgiai – dailė, muzika, literatūra – suartino su estų išeivijos literatu, mokslininku Ivar Ivasku bei jo žmona latvių poete Astride, ir ši graži bičiulystė tęsėsi iki pat Radausko mirties. Gyvendami Vokietijoje abu su žmona lankėsi jų namuose Vienoje. Aplankė Vienos Kunshistorisches Museum, kuriame „sukaupti pasaulio didieji lobynai. Jame nepaprasto gražumo Bruegeliai (apie 10): „Žiema“ (su medžiotojais, „Vasara“, begalė mano favorito Rubenso darbų (gražesni net negu Louvre‘e), Veermerio „Dailininkas su modeliu“ (kurį savo metu austrai rodė  Čikagoje) ir daugybė kitų olandų ir italų. (H. Radausko laiškas J. Blekaičiui, Viesbaden, 1960 12 03) Parodoje galime pamatyti nuotrauką iš viešnagės Ivaskų namuose.

    H. Radausko rinkinyje jau buvo saugomi du rankraštiniai sąsiuviniai, kuriuose yra nuo 1953 iki 1962 ir nuo 1965 iki 1970 metų Čikagoje ir Vašingtone sukurti eilėraščiai. Naujai gautas pluoštas H. Radausko rankraščių: minėtina jo pirma miniatiūrinė delne telpanti knygelė, kurioje surašyti eilėraščiai iš rinkinio „Fontanas“. Kažkada yra rašęs, kad „kūrybą reikia nešioti prie širdies…“ Š knygelė ir buvo jo vidinėje švarko kišenėje. Kita nemažiau svarbi knyga – „Strėlė danguje“ – ją parašė ir beveik užbaigė Vokietijoje. Bičiulis, dailininkas Vytautas Kasiulis padarė grakščias, elegantiškas iliustracijas. Deja, pinigų reforma Vokietijoje sutrukdė knygos išleidimą, ji pasirodė jau Čikagoje 1951 metais. Rankraščiuose stebėtinai mažai taisymų ar eilėraščių perrašymo variantų. Manytume, kad eilėraštis buvo subrandinamas ir tik paskui užrašomas popieriuje.

    H. Radauskas ypač kruopščiai ir atidžiai dirbo prie savo knygų. Poeto kūrybinis palikimas – keturi eilėraščių rinkiniai: pirmasis – „Fontanas“ (1935, Kaunas); dar trys išleisti Čikagoje – „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955). Paskutinis parengtas rinkinys „Žaibai ir vėjai“ buvo publikuotas paties autoriaus sudarytoje rinktinėje „Eilėraščiai“, kurioje retrospektyviai veriasi poeto kūrybos raida: nuo 1964 iki 1930 metų parašyti eilėraščiai.

    Radauskas jau pirmajame eilėraštyje suformavo kūrybos credo: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“. Šiame teiginyje užkoduota viena iš svarbių jo kūrybos poetinių priemonių: kontrastas. Alfonsas Nyka-Niliūnas taikliai įvardijo Radausko kūrybos kertinius akmenis: „Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo.“ (A. Nyka-Niliūnas. Žodis pomirtinei Henriko Radausko knygai. „Eilėraščiai“, 1978)

    Svarbiau už viską Radauskui buvo asmenybės laisvė, individualios egzistencijos išskirtinumas, vientisumas ir nenoras susitapatinti su griūvančiu pasauliu. Apolitiškumas tapo išskirtiniu jo kūrybos bruožu. Pasak jo „menas – ne tautos suvienijimo priemonė, bet laisvės išraiška“. Šventai tikėjo klasikiniu ir amžinu menu, išvaduojančiu sielą nuo pilkos buities. Kurdamas Pasaką jis improvizavo ir žaidė, laisvai poetizuodamas dvasines vertybes. Pirmuosiuose dviejuose rinkiniuose esminė tema – gamta bei plati gama jos sukeltų jausmų ir nuotaikų, o paskutinieji rinkiniai koncentruoti į meno ir muzikos pasaulius. Gamta jam neišsemiama grožio versmė, o pats „eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko“. Jo eilėraštyje, kaip impresionistų modernioje tapyboje, dominuoja peizažas, kuris pats vienas laisvai gyvena, sukeldamas pasigerėjimo jausmą. Paskutiniame rinkinyje  „Žaibai ir vėjai“ virtuoziškai „tapoma“ metaforomis, kurios nusako Italijos miestų trapumą ir grakštumą, leidžia „pajusti“ ten tvyrančio oro gaivą: kvepia apelsinais ir citrinomis. Jį kerėjo Botičelis, Rafaelis, Mikelandželas. Tačiau ne vien italai džiugino kūrėjo akį. „Mano favoritas – Rubensas“, –  rašė jis laiške Blekaičiui. Žavėjo El Grekas,  Briugelis, Van Gogh, Gogenas, Dega, Monet, Rembrantas ir kt. Radausko kūryboje yra eilėraščių, gimusių dailininkų kūrinių įtakoje: „Pilka diena“, „Degas“,“Denis“, „Madona su kūdikiu“.

    Eilėraščiuose tapybiškai liejasi spalvos – keri geltona, aukso, sidabro, žalia, o ypač valiūkiška, viską nustelbianti violetinė: „ Ir pamatėm liepsnojančią šaką / Ir virš jos – violetinį lietų / O nakčia, kai padangė sutemo, / Mes pradėjome liepsną raškyti / Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti.“ (Eilėraštis „Deganti šaka“). Spalvų pasaulis persimaino: nuo griežtų iki laisvų ir pastelinių. Žydra spalva, dominuojanti simbolizme ir romantizme, įsilieja ir jo kūryboje. Dažnai naudoja metaforą „mėlynos gėlės“. Spalvos išryškinamos per daiktų faktūrą: brangakmeniai – ametistai, perlai, deimantai, safyrai; taurieji metalai – auksas, sidabras, varis, juodas ir baltas marmuras, dramblio kaulas. „Naktis prabilo debesio balsu, / Ir lyra kaip sirena uždainavo: Ruduo ateina oru ir žeme, / Rubinų ir topazų sūkuriai/ Užkloja tyliai miegantį, kuris Laimingas guli, nugalėjęs Laiką“ (Eilėraštis „Po rudens medžiu“). Kaip kontrastas džiugiai spalvinei gamai – pilka, juoda, „aklos akys“.

    Lietuvių rašytojų draugijos premija įvertintas eilėraščių rinkinys „Žiemos daina“. Jis pripildytas muzikos garsų: skamba gitaros, smuikai, „rūsti sonata“, klarnetai, trimitas, vargonai, violončelė, arfa, „linksmos fleitos“, lyros, mandolinos, „šlapioj žolėj prabėga fortepijonas“. Greta grojančio „smuikais ir fleitom Vivaldi“ iškyla Vagneris.

    Radauską galime įvardinti metaforos ir įvaizdžio virtuozu. Poeto išlavinta intuicija nujausdavo subtiliausius meno niuansus. Regėdamas aplinkinį pasaulį, įsiklausydamas į jį, permąstydamas jo detales kūrė eilėraščius. Meistriškai valdė spalvines bei muzikines metaforas, dar daugiau, atrasdavo ir taikliai įpindavo į eilėraščio audinį netikėtus palyginimus arba, kitaip sakant, užkoduotas metaforas: „vaškinės gėlės“, „stiklinis vakaro trapumas“. Stebina originalumu faunos ir floros pasauliai: delfinai, ruoniai, pingvinai asocijuojasi su švelnumu, minkštumu, formų plastiškumu, mėlynumu. Praėjus 55-riems metams nuo poeto mirties belieka žavėtis jo kūrybos fenomenu. Poezija skaitoma, deklamuojama, dainuojama. Gal todėl, kad savo kūryba įprasmino ir perteikė pasaulio gėrio ir grožio ilgesį.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2025 m.

  • Stasiui Anglickiui – 120

    2025 metų gruodžio 9 dieną sukanka 120 metų nuo poeto, pedagogo ir Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatoriaus Stasio Anglickio gimimo. Šios sukakties proga siekiama visuomenei priminti jo gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė apie poetą yra rašiusi: „S. Anglickis davė didelį postūmį regioninei lietuvių literatūrai, kultūriniam žemaitiškumui, sukūrė gražių žemaitiškų eilėraščių“.

    Stasys Anglickis gimė 1905 m. gruodžio 9 d. gausioje Bernotavo kaimo ūkininko šeimoje, Telšių apskrityje. Pirmojo pasaulinio karo metu šeimai teko žemę su trobesiais parduoti ir išsinuomoti 90 ha Čiupikų palivarką. Dvi žiemas S. Anglickis lankė Telšių pradinę mokyklą, paskui, privačiai pasiruošęs, įstojo į Telšių gimnaziją. 1923-1927 metais mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje. Baigęs mokslus, jaunuolis galėjo įsidarbinti pradinės mokyklos mokytoju, bet pasirinko stoti į Lietuvos universitetą, humanitarinių mokslų fakultetą, nors pinigų neturėjo. Kadangi studijų metais jau galėjo pats užsidirbti, neteko ir materialinės tėvų paramos. S. Anglickis teigė: „Tėvai mane rėmė, kol aš mokiausi Telšiuose, nes ir maisto buvo galima priduoti, ir pinigų nedaug reikėjo. O į Kauną reik didesnių sumų. Atsisakė ir broliai, ir seserys. Sako: „Nenori mokytojaut, tai kaip išmanai…“.

    Užsispyręs žemaitis pasiskolino pinigų ir išvyko į Kauną studijuoti germanistikos. Papildomomis studijomis jis pasirinko lietuvių ir rusų literatūrą bei pedagogiką. Prabėgus daugybei metų, S. Anglickis poetui, prozininkui Leonui Peleckiui apie savo pasirinkimą rašė: „Šitas ryžtas mane kilstelėjo į kitą plotmę, atvėrė kelius kūrybai“.

    Universitete jaunuolis įsitraukė į literatūrinio gyvenimo sūkurį. Paskaitas studentams skaitė Juozas Tumas Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Mykolas Biržiška, Vydūnas, Levas Karsavinas, Horstas Engertas ir kiti. Susipažinęs su didžiųjų poetų kūryba savo kūrinius pradėjo laikyti nieko vertais, todėl Joninių naktį visą pluoštą rankraščių nunešė ant Čiupikų kalno ir sudegino. Šitaip supleškėjo beveik visa S. Anglickio Telšių laikotarpio kūryba.

    Tačiau S. Anglickis ir toliau savo poetinį talentą lavino, 1927 metais žurnale „Pradai ir žygiai“ buvo išspausdinta jo kūrinio – dainiškosios poemos „Močiutės sūnelis“ ištrauka. Prabėgus ketveriems studijų metams, 1931 m. leidykla „Sakalas“ išleido ir pirmąją poeto eilėraščių knygą ,,Žingsniai prie sfinkso“. Pats poetas apie šią knygą atviravo: „Jau pirmoji mano knyga man suteikė intelektualaus poeto vardą. Akstiną tam davė tokie eilėraščiai kaip „Monados meilė“, „Žalvario anglis“, „Vienas viename visa“, „Monados mitas“ ir kt.“

    Universitete studentas noriai įsiliejo į studentų Humanitarų draugijos Literatūros sekciją, kuri rengdavo vakarus, minėjimus, literatūrinius teismus ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Jos branduolį sudarė Antanas Miškinis, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Inčiūra, Petronėlė Orintaitė, Leonas Skabeika, Juozas Švaistas, B. Rutkauskas, Benediktas Babrauskas ir Gražina Tulauskaitė. Humanitarų draugijos nariai nutarė leisti savo žurnalą, kuriam „Linijos“ pavadinimą pasiūlė B. Babrauskas. Atsakinguoju redaktoriumi buvo išrinktas S. Anglickis. 1932 m. gegužės 1 d. Bernardas Brazdžionis, Juozas Banaitis, Stasys Anglickis, Benediktas Rutkauskas, Viktoras Katilius, Albinas Briedis, Jonas Šukys ir Benediktas Babrauskas išleido pirmąjį ir vienintelį žurnalo „Linija“ numerį. S. Anglickis žurnale paskelbė gana kategorišką įžanginį žodį, savitą grupės manifestą – „su niekuo nei iš kairės, nei iš dešinės, kūryba turi būti savarankiška, išgyventa ir sukurta, ne kieno nors padiktuota“. Leidinyje tarp kitų rašytojų kūrybos, taip pat buvo publikuoti ir jo eilėraščiai: „Nemuno skundas“, „Pušis“, „Prisikėlimas“, „Pabūk dar“ ir „Paskutinė sandara“.

    Studijuojant S. Anglickiui teko artimiau bendrauti su prozininku ir poetu, profesoriumi Baliu Sruoga, kuris buvo laikomas vienu geriausiu teatro žinovu. Savo penkių veiksmų dramą „Rūmai be pamato“ studentas nunešė į Dramos seminarą B. Sruogos teismui. Nors drama profesoriui patiko, tačiau jis suabejojo, ar į sceną dėl cenzūros kūriniui pavyks prasimušti. B. Sruoga dramą patarė išspausdinti literatūros žurnale „Skynimai“, kurio redaktorius buvo prozininkas, dramaturgas, profesorius V. Krėvė-Mickevičius. Kadangi „Skynimų“ redakcijai trūko darbuotojų, pačiam S. Anglickiui teko prižiūrėti, kaip spausdinamas jo kūrinys, taisyti korektūrą. Vėliau S. Anglickis ieškojo būdų, kaip savo dramą pastatyti teatre, ne kartą ją taisė pagal režisieriaus, aktoriaus, pedagogo Andriaus Olekos-Žilinsko ir režisieriaus, aktoriaus, pedagogo, dramaturgo Boriso Dauguviečio bei Valstybės teatro Šiaulių skyriaus vadovo, režisieriaus ir aktoriaus Juozo Staniulio nurodymus, tačiau kūrinys taip ir nebuvo pastatytas.

    1933 m. S. Anglickis parašė ir apgynė diplominį darbą „Mefistofelio rolė „Fausto“ padavime ir Gėtės „Fauste“. Egzaminų komisija, kuriai pirmininkavo V. Krėvė-Mickevičius, darbą įvertino su pagyrimu. Kaip itin gabų studentą Humanitarinių mokslų fakultetas norėjo jį išsiųsti mokytis profesūros į užsienį, tačiau Švietimo ministerija siūlymą atmetė. Anot S. Anglickio, „Turbūt visuomet taip yra gyvenime: ko be galo nori, tai neišsipildo. Ministerija atmetė universiteto pasiūlymą duoti man stipendiją. Kai nuėjęs pasiteiravau, kodėl taip, atsakė: „Ministerija yra aukštesnė už universitetą ir daro, ką nori“. O aš neieškojau dėdžių, užtarėjų, norėjau, kad mane patį, mane vieną įvertintų. Todėl taip liūdnai baigėsi!“

    Atsisakęs pasiūlymo likti ir dirbti universitete, S. Anglickis 1933 m. išvyko mokyti lietuvių ir vokiečių kalbų Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje. Jis ir toliau vystė literatūrinę veiklą, vadovavo mokinių literatų būreliui, kuris leido laikraštėlį „Jaunystė“. Būrelyje lankėsi Antanas Vienuolis, Salomėja Nėris, Ieva Simonaitytė, Petras Cvirka ir kiti. Per penketą darbo Šiauliuose metų jis parengė vokiečių kalbos vadovėlį aukštesniosioms gimnazijos klasėms, išleido tris eilėraščių rinkinius: „Kraujo auka“ (1934), „Septynios didžiosios nuodėmės“ (1935) ir „Didžioji kančia“ (1937). To laikotarpio poeto eilėraščiuose jaučiamas nuoširdus, kartu ir tragiškas susirūpinimas savo tėvynės likimu, liaudies ateitimi.

    1936 m. lapkričio 14–15 d. Šiauliuose S. Anglickis suorganizavo Žemaičių rašytojų literatūros vakarą ir konferenciją, kurioje dalyvavo Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Stasys Anglickis, Stasys Santvaras, Butkų Juzė, Liūnė Janušytė, Petras Gintalas ir Fabijonas Neveravičius. Konferencijos metu buvo priimti du itin Žemaitijos kultūros raidai svarbūs nutarimai – steigti Žemaičių rašytojų draugiją ir artimiausiu metu spaudai parengti ir išleisti žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“, kurią buvo pavesta sudaryti ir redaguoti S. Anglickiui. Knygos leidyba užtruko dvejus metus. Antologijoje „Žemaičiai“ (1938) savo kūrybą publikavo tuo metu gyvi buvę žemaičių krašto rašytojai, išleidę knygas, jau sugebėję pasireikšti literatūrinėje kūryboje: Vydūnas, I. Simonaitytė, M. Vaitkus, N. Mazalaitė, S. Santvaras ir kt. Antologijos įžangoje S. Anglickis čia savo kūrybą skelbusių penkiolikos žemaičių rašytojų vardu rašė: „vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kūrybos ir būdo atgimimą“.

    Šiauliuose, čiuožykloje, S. Anglickis susipažino su savo gyvenimo meile – būsima žmona, mūza, įkvepėja, viso gyvenimo bendražyge, daktaro Ipolito Žilinsko vyriausiąja dukra Janina Žilinskaite. 1936 metais jų draugystę vainikavo vestuvės, pora susilaukė keturių vaikų.

    1941–1943 metais S. Anglickis dirbo mokytoju Vilniaus pirmojoje vidurinėje mokykloje. 1944 metų ruduo poeto šeimai buvo lemtingas – Kretingos geležinkelio stotyje jis galėjo įlipti į traukinį, vedantį į Vakarus, ir pabėgti nuo okupantų, tačiau sąmoningai pasiliko, nors grėsė pavojai, tremtis, areštas ir tardymai. Matydami, kad Janinai ir Stasiui gresia pavojus, žmonos tėvai jiems padovanojo savo sodybą prie Ventos Oliesino kaime, Šiaulių rajone. Jie tikėjosi, kad nuošalioje vietovėje dukra su vyru galės ramiai išlaukti karo pabaigos, jiems nereikės kasdien krūpčioti nuo šūvių ir sprogimų. Stasys ir Janina Anglickiai paliko namą Vilniuje Muziejaus gatvėje ir persikėlė gyventi į Olesinės kaimą, kartu parsigabeno visą savo biblioteką, archyvą ir rankraščius. Pasak S. Anglickio, „Išvijo mane ne potraukiai, o karas. Jeigu būčiau pasilikęs, būtų likę iš manęs ir mano rankraščių tiek pat, kiek iš namo, kuriame gyvenau – po karo atvažiavęs, radau vien griuvėsius“.

    S. Anglickis buvo pakviestas pradėti mokyklos organizavimo darbus Kuršėnuose ir mokyti vaikus lietuvių kalbos. Mokykla veikė karo apgriautuose mediniuose namukuose. Reikėjo dirbti trimis pamainomis ir net naktimis, nes trūko patalpų ir mokytojų. Anot S. Anglickio, „nebuvo elektros. Pasišviesdavom naminėm žvakėm ir žibalinėm lempom, kurias atsinešdavo patys mokiniai. Reikėjo džiaugtis, kad po šitokių žudynių išlikome gyvi, reikėjo rūpintis, kad nesunyktų lietuviška mokykla, kaip Lietuvos kultūros vertybė“.

    Kuršėnų periodas S. Anglickiui buvo ganėtinai sunkus ir sudėtingas. Rašytojų sąjungos vadovai reikalavo kūrybos, kuri liaupsintų tarybų valdžią, į aukštybes keltų jų didžiuosius vadus. Šitaip rašyti S. Anglickis nemokėjo, jis negalėjo laužyti savo principų ir nusižengti įsitikinimams bei moralei. Už tai sulaukdavo priekaištų, buvo baramas, svarstomas įvairiuose posėdžiuose, susirinkimuose. Jis teisinosi, kad yra labai apkrautas darbais, todėl kūrybai laiko beveik nelieka. Bet šie pasiteisinimai Rašytojų sąjungos vadovybei nerūpėjo – 1950 m. S. Anglickis buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos. Sugrįžti jam pavyko tik 1966-aisiais, kuomet rekomendacijas jam parašė rašytojai Albinas Žukauskas, Vacys Reimeris ir Antanas Venclova, turėję didelį autoritetą ir svarų žodį.

    Nuo 1938 metų iki 1960 metų neišėjo nė viena S. Anglickio knyga. Nors publikuoti savo kūrinių jis niekur negalėjo, tačiau rašė eiles sau, kūrė poemą apie gyvenimą kolūkyje „Karvinis Gružas“. Olesinės gamta skatino poetą kurti, tyla ir rimtis įkvėpė ne vienam eilėraščiui. Nemažai poetas sukūrė eilėraščių apie Ventos upę, prie kurios gyveno su šeima, pasinerdavo į gyvenimo apmąstymus ir prisiminimus. Poetas nuolatos juto ryšį su savąja šiaurės žemaičių tarme, savo kūryboje įamžino nemažai Žemaitijos vaizdų ir detalių. Žemaitijai skirtas ir 1970 metais parašytas jo eilėraštis „Žemaičių alkakalniai“.

    Po ilgų tylos metų, 1960-aisiais, pasirodė S. Anglickio eilėraščių knyga „Po atviru dangumi“. Anot V. Kubiliaus, „Anglickis grįžo į poeziją taisyklingų ketureilių eilėraščiais, šlovinančiais gyvenimo grožį: nėra nieko gražesnio už žalią žemės kraują birželio mėnesį, dūlio dūmą korių labirintuose, rūkytos žuvies kvapą pajūryje, baltą šviesos malonę“. Po to poezijos knygos sekė viena kitą – 1965 metais išleistas eilėraščių rinkinys „Metūgės linksta į saulę“, 1969 metais „Karklai žydi“, po šešerių metų – „Suvirpa žemės pilnatis“.

    Sulaukus garbaus amžiaus, poetą vis dažniau aplankydavo mintis keltis gyventi į Vilnių, kur galėtų atsikvėpti nuo ūkio darbų ir atsidėti kūrybai. Ryžtis palikti savo rojaus kampelį Olesinę buvo nelengva, tačiau 1980 metais drauge su žmona sugrįžo į sostinę, ten poetas vis dažniau nueidavo į Rašytojų sąjungos klube rengiamus susitikimus, knygų pristatymus. S. Anglickis išgyveno kūrybinį pakilimą ir atsinaujinimą – išleido eilėraščių rinkinį „Nenusileisk, gražioji saule“ (1980), rinktinę „Ant mėlyno kranto“ (1983), „Žiburiuojanti būtis“ (1985), „Žodis auga iš žemės“ (1987), „Karvelėli mėlynasai“ (1992 m.), romaną iš savo biografijos „Čiupikai“ (1990), kurį pradėjo rašyti dar 1939 metais Šiauliuose, pirmąją dalį baigė 1940-aisiais, o antrąją pradėjo kurti tik 1987 metais.

    Beveik visą XX amžių išgyvenęs poetas S. Anglickis iškeliavo į amžinybę 1999-ųjų vasario 26 d. Nors visą gyvenimą dirbo ir kūrė Lietuvoje, save laikė neatrastu rašytoju, nes per septynis kūrybos dešimtmečius nesulaukė tinkamo įvertinimo. Pasak poeto V. Reimerio, „jis liko ištikimas savo ištakoms, savo nuostatoms, pačiam sau“.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2025 m.

     

  • Nēkėt, nieka napamatīsėt!

    Žemaitė – ne tik lietuvių literatūros klasikė, tai moteris, gyvenusi be galo tirštą, spalvingą, aktyvų gyvenimą. Moteris, įgijusi daug veidų ir vaidmenų, išėjusi iš ribojančios namų erdvės. Ji pradėjo rašyti vėlai, bet drąsiai; ėjo prieš srovę, tačiau visada ištikima sau; nuolat mokėsi, tobulėjo ir nenutolo nuo savo savasties. 

    Žemaitės gyvenimas – paprastas, bet kupinas vidinės bajorystės. Ji nesidangstė gražbylystėmis – žodžiai, kaip ir jos skarelės, buvo paprasti, neįmantrūs, bet teikiantys stiprybės. Todėl skarelė parodoje tampa svarbiausiu simboliu. Kiekviena jų – tai viena rašytojos vertybė, gyvenimo nuostata, viena tvirtai surišta idėja, kurią galime perimti ir mes. 

    Parodoje pristatome devynias skareles, kurios yra kūrybinės improvizacijos ir kartu Žemaitės gyvenimo patarimai, kaip svajoti, bet neapsigauti, tapti išsilavinusiu žmogumi net be diplomų, kurti, gyventi, tarnauti kitiems ir išlikti ištikimu sau. 

    Tegul kiekviena skarelė primena, jog kasdienybė gali būti prasminga, kiekvieno mūsų balsas svarbus, o gyvenimą verta drąsiai kurti vis iš naujo. Veidrodžiai jus nukels į kitą erdvę, padės įsikūnyti į naują vaidmenį arba…  

     

    Parodą kūrė: 

    parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė 

    parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė 

    Kartu dirbo: Justina Džiuvytė, Dovilė Pangonytė, Ugnė Baliutavičiūtė, Arvydas Čiukšys, Tadas Jakubauskas 

    Konstrukcijas montavo Romas Štuikys 

    Už bendradarbiavimą dėkojame Šiaulių „Aušros“ muziejui    

    _________

    Paroda veiks iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. 

    _________

    Arvydo Čiukšio nuotraukos

    _________

    Grojaraštis  Spotify  platformoje: https://open.spotify.com/playlist/2rKTIzNgt50eDfARjw0ouE?si=e09d71e9603f4797

    _________