Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Parodos

  • … du diplomu labiausiai branginu… Augustinas Gricius (1899-12-24–1972-02-28)

    Šiemet, Kalėdų šventėse minime rašytojo Augustino Griciaus 125-ąsias gimimo metines. Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose saugoma šūsnis A. Griciaus rankraščių, laiškų, nuotraukų, dokumentų, keletas memorialinių daiktų ir rašytojo šeimai buvęs itin brangus masyvus rašomasis stalas.

    Virtuali paroda skirta priminti visuomenei apie rašytoją, žurnalistą, dramaturgą, sudėtingo gyvenimo žmogų Augustiną Gricių, gimusį 1899 m. gruodžio 24-ąją Šiupylių kaime Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių rajone. Tėvai – šiupyliškis Liudvikas Gricius ir iš Valdamų kaimo atitekėjusi Agota Krasauskaitė-Gricienė savo pirmagimį pavadino Augustinu, tikėdamiesi, kad knygnešio, švietėjo, itin doro šio krašto žmogaus Augustino Baranausko garbei duotas vardas suteiks sūnui tų pačių dorybių. Parodoje – paties A. Griciaus darytos tėvų nuotraukos.

    Tėvas, būdamas beraštis, labai norėjo, jog vaikai mokėtų skaityti ir rašyti. Nuo mažens leido Augustiną visur, kur tik buvo galima ko nors išmokti. Net giedoti krikštatėvis vargonininkas Petras Velbasys buvo išmokęs. Šiupyliškiams giedojimas patikęs, tad vargonininkui persikeliant į Skarulių parapiją šalia Jonavos, tėvai leido ir sūnų kartu vykti, idant Augustinas pramoktų vargonininko amato. Deja, gana greitai menkai prižiūrėtas, alkanas vaikas traukiniu buvo išsiųstas namo: Man buvo linksma: važiavau namo, pas mamą. Išdulkėjo visos svajonės apie prašmatnią vargonininko karjerą, prisimena A. Gricius.

    Nelengvi buvo ir rašto mokymosi keliai, prasidėję dar spaudos draudimo metais: Aš „klases“ pradėjau pas davatkėlę Vaicekavičiūtę, mokiusią iš tilžiškių maldaknygių, po jos – pas daugelį kitų „daraktorių“. <…> Po daraktorių dar vieną vasarą mokiausi Gruzdžių pradžios mokykloj (toj mokykloj mokytojas lietuviškai net nemokėjo), kol buvo įkurta valdinė pradžios mokykla Auksučiuose, o po metų kitų ir pačiuose Šiupyliuose. Man labai pavyko, Auksučiuose mano mokytojas buvo Jonas Murka, o Šiupyliuose – Stasys Matijošaitis-Esmaitis.

    Šiupylių pradžios mokyklą baigė 1913 m., išmokęs ne tik lietuviško, bet ir rusiško rašto. Tėvui atrodė, kad šio mokslo užtenka, tačiau sūnaus noras skaityti buvo begalinis: skaitė laikraščius ir lietuvių bei rusų autorių knygas. O dar mokytojo S. Matijošaičio-Esmaičio paskatintas ėmė rašyti žinutes spaudai. Turėdamas humoristo gyslelę, šmaikščiai, o kartais ir sarkastiškai aprašydavo kaimo gyvenimo įvykius. Būdavo, kaimynai atpažindavo save arba pagalvodavo, kad apie juos rašo, sutapatinę save su rašinio herojais, dėl to autorius yra turėjęs įvairių nemalonių nuotykių, teko ir į kuprą gauti, ir tėvui liepiant, mėšlinas kaimyno kojas pabučiuoti. Pats A. Gricius tuos nutikimus yra pavadinęs honorarais. Mokytojo skatinamas, rašė ir toliau, planavo išsilaikyti keturių gimnazijos klasių egzaminus ir siekti aukštesnio mokslo.

    1914 m. užklupęs Pirmasis pasaulinis karas, sugriovė A. Griciaus planus, o literatūrinę veiklą pakreipė kita vaga: jis kaime tapo iš mobilizuotų vyrų gautų laiškų skaitytoju ir atsakymų jiems rašytoju. O šešiolikmetis Augustinas, užgriuvus vokiečių okupacijai, vokiečių žandarų buvo suimtas, nes šeima, pagailėjusi miške besislapstančių badaujančių rusų kareivių, juos pamaitino. Žurnalistas D. Šniukas straipsnyje „Linksmasis šiupyliškis Augustinas Gricius“ aprašo suėmimo įvykį: Motinai pravirkus, šis paguodęs: „Neverk, mama, pasaulio daugiau pamatysiu“. Jaunuolis 1916 m. buvo atgabentas į Vilnių, o iš čia – darbams į Rytų Prūsiją. Pats rašytojas prisimena: Mane išvežė darbams į Rytprūsius, dirbau Vilkendorfo plytinėj, greta Rastenburgo. Metus ten pabuvęs, ištrūkau, parsiradau namo. <…> Be vargo, kurio užtektinai patyriau toje Vilkendorfo plytinėj, turėjau ir naudos: gyvendamas su rusų belaisviais, pusėtinai pramokau rusiškai, žymiai geriau, negu buvau išmokęs mokykloje.

    1918 m. A. Gricius pradeda bendradarbiauti socialdemokratinės krypties laikraštyje „Darbo balsas“, kuriame buvo publikuotas vienas pirmųjų jo humoristinis rašinys apie šv. Roko atlaidus Gruzdžiuose. Tuomet atsiskleidė, kaip perspektyvus humoristas.

    Pasibaigus karui, į Šiaulius grįžo mokytojas Jonas Murka, jis suorganizavo Šiaulių pedagogų ir specialistų būrelį, rengiantį kursus geležinkeliečiams, paštininkams telegrafininkams, buhalteriams, mokytojams ir kt. J. Murkos paskatintas tapti mokytoju, A. Gricius, susikrovęs mantą į medinį tėvo dovanotą kuparėlį, eksponuojamą virtualioje parodoje, išvyksta į Šiaulius laikyti stojamųjų egzaminų, vykusių buvusioje mergaičių gimnazijoje. Vos įžengęs į patalpą, staiga persigalvoja ir įstoja į pašto-telegrafo kursus, nustebinęs ir tikriausiai nuvylęs savo buvusį mokytoją. Kursus baigęs 1919 m., savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Demobilizuotas apsigyveno Kaune, už labai menką darbo užmokestį tarnavo paštų valdyboje. Gyventi buvo sunku, vaikščiojo gerai padėvėtais kariškais drabužiais, o nuo bado gintis buvo sumanęs jogos pratimais.

    1921 – 1923 m. bendradarbiavo „Eltoje“. Ten susidraugavo su poetu Juozu Tysliava, žurnalistu iš Gruzdžių valsčiaus Alfonsu Braziuliu, lankė ir baigė Tautos teatro vaidybos studiją, vaidino satyriniame teatre „Vilkolakis“, rašė jam trumpus kūrinėlius. 1924–1925 m. buvo šių teatrų režisieriaus Antano Sutkaus padėjėjas. Pats režisierius apie A. Gricių rašė: Šauniai suvaidino muzikantą „Tautiniame bizūne“. Nė kiek ne menkiau – „Alma mater“ studentą Jurgelį. Už tokį Jurgelį anuometiniai studentai papyko ir taikėsi „nukryžiuoti“, o studentės už tą patį – apvainikuoti.

    Dirbdamas teatre, taip pat bendradarbiavo spaudoje, slapyvardžiais pasirašytus kūrinius spausdino „Baras“, „Krivulė“, „Pradai ir žygiai“, kiti laikraščiai. Nenutraukė bendradarbiavimo „Lietuvos ūkininke“,  bet daugiausia humoristinius pasakojimus Algio slapyvardžiu rašė „Lietuvos žinioms“. Apie honorarus, kurie buvo menki arba jų išvis nebūdavo, A. Gricius negalvojo: pats rašymas teikė begalinį džiaugsmą. Pirmąjį tikrą honorarą apie 1924 m. jam išmokėjo Kazys Puida „Krivulės“ redakcijoje. Degino man delnus tie pinigai. Gal būčiau dar jautriau pergyvenęs tą netikrumo jausmą, kad honoraras iš „Krivulės“ tikrai uždirbtas, jei būčiau tuomet turėjęs pakenčiamą apavą. Mano pusbačiai tiesiog krito nuo kojų. Eidamas nuogais padais jaučiau žemę. Tas faktas sąžinę nutildė, ir aš nudūmiau pirktis naujų pusbačių. Paskui nebeturėdavau tokių sukrėtimų, pasiimdamas honorarą…,- autobiografijoje rašė A. Gricius.

    1925 metai teatrui buvo itin sunkūs: jautėsi didelė lėšų stoka, tarp „Vilkolakio“ ir Lietuvių meno kūrėjų draugijos kilo ginčas ir vyko teismo procesas dėl patalpų, o po spektaklio  Muškietieriai premjeros dėl jame kritiškai pavaizduotų realių asmenų A. Sutkus apkaltintas kariuomenės įžeidimu. Teatras subankrutavo, dalis aktorių perėjo dirbti į Valstybės teatrą. A. Gricius vietoj darbo užmokesčio gavo masyvų rašomąjį stalą su žalios gelumbės stalviršiu – dar viena nauja honoraro patirtis. A. Gricius talentingo aktoriaus duomenų neturėjo, todėl 1925 m. grįžo į „Eltą“ tęsti žurnalistinio darbo.

    Ir toliau A. Gricius vis bandė siekti mokslo: lankė gimnazijai prilygstančius J. Tumėno brandos kursus, klausė humanitarinių mokslų paskaitų Kauno universitete. 1926 m., atkreipęs dėmesį į Algio slapyvardžiu spaudoje publikuotus feljetonus, Enzys Jagomastas Tilžėje išleido pirmąją A. Griciaus knygą – feljetonų rinkinį „Čin-či-beris“, kurią matote parodoje.

    Kaune A. Gricius susipažino su „Vilkolakio“ ir Tautos teatro aktorės Jadvygos Oškinaitės, ištekėjusios už režisieriaus A. Sutkaus, seserimi Anele Oškinaite. Juos 1925 metais sutuokė Vaižgantas, rodęs A. Griciui ypatingą prielankumą. Jauna šeima apsigyveno Vasario 16-osios gatvėje Kaune.

    Ypatingas įvykis rašytojo A. Griciaus biografijoje buvo 1926 m. išvyka į Paryžių. Švietimo ministras V. Čepinskis stipendijas studijoms Paryžiuje paskyrė perspektyviems literatams A. Griciui, J. Petrėnui-Taruliui, J. Tysliavai ir P. Vaičiūnui. Nors ta stipendija buvusi nedidelė, bet tai vis tik buvo galimybė išvykti į Europą. Deja, tų pačių metų gruodžio 17-osios valstybės perversmas į valdžią grąžino prezidentą A. Smetoną, o naujoji vyriausybė nuostatą pakeitė ir liaudininkų bei socialdemokratų paskirtas stipendijas atšaukė. Nerimstantis humoristas A. Gricius K. Barystos slapyvardžiu parašo perversmą ir naująją politiką smerkiantį kino filmo scenarijų. Šį faktą 2020 m. atskleidė istorikas, kinematografinės kultūros Lietuvoje tyrinėtojas Audrius Dambrauskas: Pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios valstybės gyvavimo metais apie rimtesnius bandymus kurti pilnametražį vaidybinį filmą nė nesvarstyta – būta svarbesnių reikalų. Tačiau 1926-aisiais, kai demokratinį eksperimentą šalyje nutraukė perversmas, prie valdžios vairo ilgam grąžinęs pirmąjį respublikos prezidentą Antaną Smetoną, noras sukurti lietuvišką meninį filmą jau buvo subrendęs. Būtent šis, 1926 m. gruodžio mėn. perversmas taps ir kontraversiško lietuviško mokslinės fantastikos filmo scenarijaus pagrindu. Perversmą ir perversmininkų vykdytą politiką smerkiantį kino filmo scenarijų 1927-ųjų balandžio pabaigoje Paryžiuje baigė ten tuo metu studijavęs jaunas lietuvių rašytojas, humoristas Augustinas Gricius (1899–1972). „X 1860“ vardu pavadintas 44-ių puslapių apimties scenarijus gana grubiai atliepė paskutines Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas ir įgavo mokslinės fantastikos ir siaubo filmų klišių kupiną politinės distopijos formą.

    Scenarijus buvo mėgėjiškas, tačiau jis unikalus tuo, kad tai vienintelis išlikęs tarpukario vaidybinio filmo scenarijus.

    Grįžęs į Lietuvą, A. Gricius gavo darbą valdžios oficioze – dienraštyje „Lietuva“, kurį 1928 m. tautininkai sujungė su lietuvių tautininkų sąjungos visuomenės, politikos, mokslo ir literatūros laikraščiu „Lietuvis“, pavadinę naująjį darinį „Lietuvos aidu“. Šiame laikraštyje A. Gricius dirbo iki 1940 m. Tiesa, 1932 m. buvo perėjęs dirbti į bičiulio A. Bružo leidžiamą gyvenimo aktualijų savaitinį žurnalą „Banga“, kuris teišsilaikė tik vienerius metus, nors A. Gricius buvo subūręs žinomų žurnalistų ir literatų būrį. 1933 m. grįžo redaguoti „Lietuvos aidą“.

    1931 metais A. Gricius ir jo bičiulis, žurnalistas A. Bružas, gavę nemokamą kelionę (galimai iš Švedijos laivų bendrovės), rugsėjo mėnesį lankė JAV lietuvių kolonijas. Šiai kelionei daug dėmesio skyrė Amerikos lietuvių laikraščiai  „Naujienos“ ir „Keleivis“, apšaukę iš Lietuvos vykstančius jaunus žurnalistus  Smetonos agentais.

    Pats A. Gricius tuo stebėjosi, nes nei jis, nei A. Bružas nebuvo valdančios tautininkų partijos nariai. Po kelių dienų „Naujienos“ publikavo ir A. Griciaus atsakymą, kuriame jis paneigė mestus kaltinimus, patvirtindamas, kad dirba „Lietuvos aide“: Bet tas mano darbas nėra kuriai nors politinei grupei, o Lietuvos visuomenei, kuriai dirba įvairiausių pažiūrų žmonės. Jokios jėgos manęs neįtikins, kad tas mano darbas yra smerktina nuodėmė. Režimai (valdžios) nueina ir ateina, o tauta lieka, ir jai turi dirbti kiekvienas jos narys ką gali ir kaip išmano,– tai mano gilus įsitikinimas, kurį sekiau, seku ir seksiu.  Parodoje eksponuojama kartono dėžutė nuo cigarų, parsivežta iš Amerikos 1931 m. Dėžutę su cigarais A. Griciui padovanojo lietuvių kilmės Amerikos boksininkas, absoliutus pasaulio čempionas Juozas Šarkis Žukauskas. Dangčio vidinėje pusėje A. Gricius užrašęs: Ši dėžė cigarų, kuriuos padovanojo Amerikoj Šarkis Žukauskas 1931 metais. Cigarai buvo velniškai stiprūs. Vos vos juos suvaišinau pažįstamiems Lietuvoj.

    Seserų Jadvygos Oškinaitės-Sutkuvienės ir Anelės Oškinaitės-Gricienės šeimos gerai sutarė, todėl 1932 m. drauge nusipirko sodybą Noreikiškėse, vadintą Bičiulių sodyba. A. Gricius labai mėgo sodinti vaismedžius, tad užveisė nemažą sodą. Čia jie leisdavo vasaras, o pastovus gyvenimas vyko Kaune.

    Turėdamas daugybę įsipareigojimų šeimai, profesinei bei kūrybinei veiklai, A. Gricius itin daug dėmesio skyrė savo gimtiesiems Šiupyliams, Gruzdžiams, mylėjo Egėliškes, lankė savo tėvus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Augustinui tebuvo gal 12 metų, kai tėvai nusipirko žemės Egėliškėse, maždaug 12 km nuo Šiupylių, pasistatė ten namus ir persikėlė gyventi, todėl A. Griciaus širdyje atsirado dėmesys ir meilė tėviškei Egėliškėse.  

    A. Gricius žurnalistinius reportažus ir kūrybą pasirašinėjo daugybe slapyvardžių: Algis, Analitikas, Ašaka, Činčiberis, Don Bazilio, Pivoša, Ponas Krupas, Švilpa, M. Tarka, Mykolas Trumpėda, Motiejus Trumpėda, Varkala ir kitais. Žinomiausi buvo Algis ir Pivoša, kuriais pasirašydavo feljetonus. Iki 1940 m. rašė daugiausia feljetonus, itin produktyvūs buvo 1928 – 1930 m., kai pamečiui išleistos trys knygelės, pasirašytos Pivošos slapyvardžiu – „Pamokslai idėjos broliams“ (1928), „Vyrai, nesijuokit!“ (1929), „Žvilgsnis į gyvenimą“ (1930). A. Gricius lietuviškojo feljetono istorijoje užima itin reikšmingą vietą. Rašytojo sūnaus Jono Griciaus nuomone, A. Griciaus pašaukimas – trumpi feljetonai, kuriuose su šypsena, o kai kada ir su pašaipa rašoma apie tai, ką mes visi ir taip gerai žinome.

    Svarbūs kūrybiniame kelyje ir dramaturgijos kūriniai. 1932 m. Kauno valstybės teatre B. Dauguvietis pastatė groteskinę komediją „Palanga“. Publikos susidomėjimas buvo didelis, spektaklį rodė ilgai, nors juo daug kas ir piktinosi. Nenutolo ir nuo žurnalistinės veiklos, 1939–1940 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

    1940 m. okupacija sugriovė daugumos planus ir gyvenimus. Gricių šeima 1940–1941 m. gyveno Kaune pas profesorių Končių Karo ligoninės gatvėje, A. Gricius dirbo laikraščių „Tarybų Lietuva“ ir „Tiesa“ redakcijose. 1941 m. birželio 14-ąją, paskutinę mokslo metų dieną, namie buvo tik tėvas su vyresniaisiais vaikais Laima ir Jonu, A. Gricienė su mažaisiais sūneliais Algiu ir Kastyčiu jau vasarojo Noreikiškėse. Ankstų rytą į duris pasibeldusius enkavedistus įleido penkiolikmetė Laimutė. Atlikę kratą ir nieko neradę, pareigūnai paklausė, kur žmona. Negalvodamas nieko blogo, A. Gricius pasakė „Bičiulių“ sodybos adresą. Tą pačią dieną visa šeima buvo susodinti į gyvulinį vagoną ir išvežti. Apie tai ilgai nieko nežinojo artimieji. Tuo tarpu rašytojo šeima, kaip ir kiti tuo traukiniu vežti tremtiniai, buvo išlaipinta Altajaus krašte ir apgyvendinta Krajuškinsko rajone Belojarsko tarybiniame ūkyje. Abu Griciai įsidarbino fermoje, o 1942 m. gegužės 2-ąją, baigęs traktorininkų kursus, A. Gricius pirmą kartą išvažiavo arti laukų. Tačiau birželio mėnesį Altajaus tremtinius pradeda vežti į Šiaurę. Paryčiais, pareigūnams prižiūrint, skubotai susiruošti teko ir Gricių šeimai. Smarkiai lyjant, permirkę iki paskutinio siūlo galo, pajudėjo į naują nežinomybę. Priartėję prie Obės, vežimai buvo sutalpinti į keltą. Vyresnysis sūnus Jonas prisimena:  Rodos, keliantis per Obę kažkas pirmą kartą pateikė hipotezę, kad dabar mus veža… į Ameriką. Logika buvo tokia: Amerika, jau giliai įklimpusi į karą su Japonija, paskelbė karą Vokietijai su sąlyga, kad lietuviai tremtiniai būtų nuvežti į Ameriką… Kelionės į Ameriką idėja sklandė ore, dauguma tikėjo, labai norėjo tikėti, kad mūsų pagaliau laukia ne šiaip sau šviesi, bet pasakiškai šviesi ateitis.  Į Ameriką, žinoma, nenuvežė, tačiau Amerikos laikraščio „Draugas“ 1941 m. rugsėjo 30 d. numeryje buvo paskelbtas „Lietuvių, apie kurių nužudymą ar išvežimą Rusijon gauta žinių, sąrašas“. 49-uoju numeriu sąraše įrašyta: Augustinas Gricius (Pivoša) su šeima išvežtas.

    Kelionė buvusi ilga, varginanti, badą malšinti teko menkais vandeny išmirkytų žirnių kiekiais. Tokių sąlygų negalėjo pernešti mažiausias pusantrų metukų sūnelis Kastytis. J. Gricius atmena, kad tikriausiai tai ir paskatino Tėvą iš vienos stotelės <…> pasiųsti Paleckiui į Maskvą telegramą „Važiuojam nežinoma linkme“. Kada transportas pasiekė Jakutską, mūsų šeimą iškėlė iš baržos ir netrukus mes pradėjome kelionę į Vakarus. Išlaipinant šeimą iš baržos, kai kurie bendrakeleiviai, tikintys šiais gandais, pagailėjo, kad šie geri žmonės nepateks į Ameriką. Deja, visi likusieji baržoje buvo nuplukdyti prie Laptevų jūros…

    Su J. Paleckiu A. Gricių siejo ne tik profesiniai reikalai, bet ir graži šeimų draugystė. Nenuostabu, kad A. Gricius drįso pagalbos prašyti tuo metu Maskvoje aukštas pareigas ėjusio bičiulio, kurio dėka Gricių šeimai tremtis buvo panaikinta.

    Bet nerimo užteko ir Jakutske. NKVD skyriaus viršininkas delsė vykdyti vadovybės iš Maskvos gautą nurodymą grąžinti rašytojo A. Griciaus šeimą atgal į Vakarus. Pamatęs tepaluota šimtasiūle vilkintį, nesiskutusį vyrą, nepatikėjo, kad šis žmogus yra būtent rašytojas Augustinas Gricius. Gavus leidimus, prasidėjo kelionė atgal… Rašytojo šeima išsaugojo pluoštą unikalių tremties dokumentų, kuriuos sūnus Jonas Gricius, A. Griciaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimo metu, perdavė muziejui. Tremties dokumentai eksponuojami parodoje.

    Ilgiau ar trumpiau sustodami, 1943 m. žiemą, pirmiausiai A. Gricius,  kiek vėliau ir visa šeima atvyko į Pereslavlį, čia gyveno iki karo pabaigos. Lietuvių meno ansamblyje dirbo literatūrinį darbą, 1943 m. parengė ir išleido nedidelę brošiūrą „Lietuvos TSR Valstybiniai Meno Ansambliai“. Karui baigiantis, A. Gricius politiniais sumetimais grįžo į Lietuvą su frontu ir 1944 m. liepos mėn. jau pradėjo dirbti Meno reikalų valdyboje. Grįžusi iš Rusijos, šeima kurį laiką gyveno savo sodyboje Noreikiškėse, vėliau gavo butą Kaune. Stebuklingu būdu asmeniniai šeimos daiktai, kol Griciai buvo tremtyje, nedingo, nebuvo išmėtyti ar pagrobti. Liko beveik viskas. Net šviesių uosio lentų skrynia, A. Griciaus vadinta kuparėliu (apie ją plačiau – žr. įdomaus eksponato skiltyje https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/augustino-griciaus-skrynia/ ).

    1946–1949 m. buvo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėju, 1950–1955 m. – Rašytojų sąjungos konsultantu. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai. 1949 m. kurį laiką dirbo „Švyturyje.

    1957 m., plėtėsi Lietuvos žemės ūkio akademija, ji iš savininkų nupirko ir ypatingai gražią, eglaitėmis apsodintą „Bičiulių“ sodybą.

    Į Vilnių gyventi persikėlė 1955 m. Sūnus Jonas apie tėvą rašė: Jis, tik pokario metais tapęs vilniečiu, netrukus pažinojo Vilnių, jo rajonus, apylinkes,  lankomas ir nelabai lankomas vietas geriau už kokį Vilniuje gimusį pilietį. Ypatingai mėgstami  jo pasivaikščiojimų objektai buvo kapinės.

    Reikšmingiausią A. Griciaus kūrybos dalį pokaryje sudaro dramaturgija. Sovietiniais metais parašė ideologizuotų pjesių, buitinių komedijų, apsakymų. 1947 m. „Tiesos“ leidykla išleido ploną knygelę – apsakymą „Barvainio sodyba“. Sovietmečiu išleistos apsakymų ir feljetonų knygos: „Žmonės“ (1960), „Kepurės nenukelsim“ (1971), „Tėvų tėvai“ (1972). Apsakymuose dažniausiai vaizduojami gimtųjų vietų žmonės, įvykiai, vaikystės kaimo nutikimai.

    Itin daug jėgų kainuodavo feljetonų, dramaturgijos kūrinių išleidimas į gyvenimą. Leidimus reikėdavo gauti iš įvairių komisijų, komitetų, ministerijų. Todėl su cenzūra reikalų turėjo, anot sūnaus Jono, daug ir nuolatos. Rūpesčiai dėl pastatymų tiek Lietuvos, tiek kitų sovietinių respublikų scenose, atsispindi laiškuose. O kur dar rašytojo susitikimai ir pokalbiai Maskvoje, Rygoje, rašytojų kūrybos namuose Jaltoje. Parodoje eksponuojami rašytojo laiškai latvių vertėjui A. Sukovskiui, gruzinų kilmės vertėjai į rusų kalbą N. Buzikošvili, kino studijos direktoriui Juliui Lozoraičiui.

    Ne tik A. Griciaus kūriniai buvo išversti į kitas kalbas, nesvetimas ir jam buvo vertėjo amatas, gerai mokėdamas rusiškai, į lietuvių kalbą išvertė Nikolajaus Gogolio, Konstantino Simonovo, Antono Tamsarės kūrinių.

    1958 m. dramaturgijos konkursui A. Gricius pateikė pjesę „Liepto galas“, laimėjusią antrąją premiją. Tačiau ideologai surado daugybę nukrypimų, tad autoriui teko pjesę vis taisyti. J. Gricius prisimena: Tiesą sakant – pjesę luošino pats Tėvas pagal visažinančių CK kultūros ir propagandos skyrių darbuotojų nurodymus <…>. tai jau buvo visai ne ta pjesė, kurią jis parašė be valdininkų patarimų. Visiškai pakeista ir suniokota pjesė buvo pastatyta Maskvoje ir Kaune.

    A. Griciaus parašytą scenarijų kino filmui „Kalakutai“ kino studija priėmė, buvo susuktas filmas. Antrąjį kančių kelią jam teko nueiti su kino filmu „Kalakutai“. Pats scenarijus, publikuotas tuometinėje „Pergalėje“, kokios nors kritikos nesusilaukė – atvirkščiai, buvo pagirtas ir rekomenduotas realizuoti. <…> filmo (na, žinoma, ir visų autorių) kančių keliai prasidėjo, kada nufilmuotą filmą reikėjo pateikti instancijoms,- prisimena Jonas Gricius.

    Būtent šį filmą suko rašytojo sūnus operatorius Jonas Gricius, vėliau rašęs: Pirmasis mano savarankiškas darbas – Kalakutai. Turėjo būti labai juokinga komedija. Filmavom linksmai – visiems buvo juokinga ir darbo metu, ir peržiūrint nufilmuotą medžiagą. O filmas taip ir neišėjo.

    A. Gricius buvo itin galantiškas, gero tono manierų išmokęs jau ankstyvoje jaunystėje. Rašytojas Mykolas Sluckis prisimena: Tebematau sėdintį ant suoliuko žydinčių obelų fone. Ant kelių sudėtose rankose – lazdelė, regis ne iš reikalo, o iš solidarumo senų kauniečių stiliui. Tai liudija ir tamsus, veikiausiai angliškos medžiagos kostiumas, baltumu tviskantys marškiniai, nerėžiantis akies kaklaraištis ir vos vos ant galvos pakreiptas katiliukas. Toji skrybėlė kuo nuoširdžiausiai būdavo nukeliama ir prieš suaugusį, ir prieš vaiką, o ypač gracingai – prieš dailiosios lyties atstoves, jų psichologiją puikiai išmanęs ir atskleidęs savo feljetonuose.

    Augustinas ir Anelė Griciai išaugino ir išmokslino keturis Lietuvai itin nusipelniusius vaikus:  dukterį, gydytoją onkologę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę, profesorę Laimą Griciūtę (1926–2018) ir tris sūnus – kino operatorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Joną Gricių (1928–2021), smuikininką, pedagogą, profesorių Algį Gricių (g. 1932) ir aukštos kvalifikacijos gydytoją urologą, vaikų chirurgą Kastytį Gricių (1940–2019). Parodoje eksponuojamos ir bendros šeimos bei viešnagės Šiupyliuose pas gimaničius nuotraukos.

    1972 metų žiemą Lietuvos kino studija kūrė filmą apie A. Gricių. Filmuojama buvo ir rašytojo gimtuosiuose Šiupyliuose. Tada, dvi savaitės prieš mirtį, jis paskutinį kartą aplankė gimtinę. Humoro akademikas, kaip A. Gricių pavadino žurnalistas J. Bulota, Nebūtin iškeliavo netikėtai 1972 m. vasario 28 d.

    A. Griciaus 70-mečio šventėje poetas Antanas Miškinis prisiminė, kad pats A. Gricius jam yra sakęs: Du diplomu labiausiai branginu. Tai Šiupylių pradžios mokyklos baigimo ir traktorininkų kursų Altajaus krašte.

     

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2024 m.

  • Tarp satyros ir lyrikos. A. Dabulskiui – 90

    Aleksas Dabulskis (1934–2020) – poetas, ilgametis literatūros darbuotojas, satyrikas, žinomas dėl savo šmaikštaus žodžio, netikėtų palyginimų. Daugeliui tikriausiai teko skaityti jo feljetonus „Kauno dienoje“ ar kitur, gyvai reaguojančius į naujausias laikmečio politikos ar kitas aktualijas.

    Įprasta A. Dabulskį laikyti Kauno rašytoju – juk čia jis praleido didesnę gyvenimo dalį, čia įtvirtino save kaip kūrėją, stojo į Rašytojų sąjungą ir priklausė jauniesiems. Bet kilęs jis iš Pilsūdų (Tauragės r.).

    Pilsūduose augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje, turėjo vyresnius brolį Juozą ir seserį Eleonorą. Dar išlikusios tėviškės obelys, kur dabar šeimininkauja brolio sūnus, dar galima priglusti prie jų šimtamečių kamienų ir suvalgyti nukritusį obuolį. Tėvai augino gyvulius, turėjo žemės, senelis augino bites. Aleksiukas, kaip buvo įprasta, padėdavo tėvams prie visų ūkio darbų, išskyrus bitininkystę – bitėms buvo alergiškas ir jų bijojo. Šeimoje vyravo pagarba ir supratimas – tėvas nesidrovėjo rodyti meilę žmonai, tai perdavė ir savo sūnums – vėliau, jau gyvendamas Kaune, Aleksas nepamiršdavo lankyti gimtinės, o lyrinių jo dainų tekstai savy talpina daug gražių žodžių, skirtų motinai.

    Sulaukus tinkamo amžiaus, buvo numatyta leisti Aleksą mokytis. Tik mokykla buvo už 6 km nuo namų – Skaudvilėje. Teko mažajam moksleiviui kraustytis iš tėvų namų į miestelį, pas moterėlę, nuomojančią kambarius tokiems kaip jis ir už nedidelį mokestį moksleivius prižiūrinčią. Mokslai ėjosi puikiai – net negalima išskirti, kad Aleksas būtų linkęs į tiksliuosius ar kalbų mokslus, nes viską atlikdavo vienodai gerai ir viskas jam buvo įdomu.

    Deja, likimo nenumatysi. „Aš priklausiau antitarybinei pogrindinei organizacijai. Jos veikloje dalyvavau nuo maždaug 1950 metų pradžios iki 1951 m. balandžio 27 dienos. Ši organizacija vienijo Skaudvilės vidurinės mokyklos mokinius. Aš tuo metu buvau vienuoliktokas. /…/ Organizacija neturėjo formalios struktūros, narystė nebuvo fiksuojama. Vienybė pasireiškė idėjiniu ir moraliniu bendrumu /…/ Aš buvau nuteistas 1951 m. rugpjūčio mėnesį Karinio Tribunolo Vilniuje pagal 58 str. senųjų įstatymų, t.y. Tėvynės išdavimas 25 metams laisvės atėmimo“. Taip A. Dabulskis atsidūrė Mordovijos lageriuose. Jis ir jo bičiuliai buvo išsklaidyti ir išvežti nespėjus pabaigti tos paskutinės, vienuoliktos klasės. Mokinio uniformą pakeitė rusiška šimtasiūlė, o rašto darbus – griovių kasimas. Tiesa, A. Dabulskis net tremtyje mokslo neapleido – mokykloje mokęsis prancūzų kalbą, bendravo su kartu kalėjusiais karo belaisviais prancūzais, lavino žinias, vakarais po darbo netgi vertė tekstus.

    Į Lietuvą grįžo po penkerių metų, pritaikius amnestiją. Per tuos penkerius metus „užgyveno“ bilietą atgal ir… garbės raštą už gerą darbą. Bet noras mokytis per tą laiką neužgeso – Aleksas eksternu pasiruošė baigiamiesiems egzaminams ir baigė tą paskutinę, 11 klasę aukso medaliu – vienais penketais. Savo žinias teko įrodyti dar sykį – buvo sudaryta komisija žinių patikrinimui, nes tremtinys medalininkas neatrodė teisinga.

    Deja, universitetų durys teistam medalininkui neatsivėrė – nuvykęs su bičiuliu paduoti dokumentų į VU filologijos fakultetą sužinojo, kad bičiulis buvo priimtas, o jis – ne. Taip jo kelias pasuko Kauno link – nutarė pabandyti mokytis šiame mieste, nors aukštųjų mokslų pasiūla tuo metu čia buvo gerokai menkesnė. Nors literatūra, kūryba ir labai traukė, turėjo prisitaikyti prie to, kas galima ir leidžiama. Taip A. Dabulskis įstojo į Kauno politechnikos institutą, statybos inžineriją. Nežinojo, kad neišsipildžiusi svajonė studijuoti kalbą ir literatūrą – dar ne tremtinio šleifo pabaiga. Jau pirmaisiais metais išgirdo, kad teisti studentai turi būti pašalinti ir iš jo pasirinktos bei kitų studijų programų.

    „… kaip aukso medalininkas važiuoja į Vilnių studijuoti užsienio kalbų, kaip ten paaiškėja, kad sostinėje jam nevalia dėl vadinamojo pasų režimo, kaip atsiduria Kaune, statybos fakultete, o po metų ir iš čia pašalinamas, iš miesto iškrapštomas. Ko tada norėti iš jauno (25 metų) nusivylusio žmogaus? Jis ima gyventi kažkokį svetimą, primestą gyvenimą. Jis – nebe jis“ – atsiminė laikmečio grimasas ir save A. Dabulskis.

    Bet Kauno žavesys jau buvo patraukęs. Sunkiai, bet pavyko susitvarkyti registraciją, o kadangi mokslus baigusių žmonių skaičius nebuvo toks didelis, pavyko net ir įsidarbinti pagal pradėtą specialybę. Taip A. Dabulskis tapo darbų vykdytoju Birštone, kur prižiūrėjo, kaip kyla miestelį nuo Nemuno saugantis pylimas, kuriuo dabar vingiuoja pėsčiųjų takas.

    Vėliau mokslus baigti pavyko – profesoriaus Kazimiero Baršausko dėka, buvo įkurtas vakarinis fakultetas, į kurį sukviesti visi gabesnieji studentai. A. Dabulskis buvo vienas pirmųjų, ta vakarinį fakultetą baigusių. Po Birštono pylimo sekė ŽŪA bendrabučiai.

    Nors statybos mokslai baigti ir darbo netrūko, noras kurti niekur nedingo. A. Dabulskis turėjo kūrybinių ambicijų, bandė save ir kaip lyriką, ir, nepasiteisinus – kaip satyriką. Kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengvesnė nei bandymai įsitvirtinti mieste. Dažnokai sulaukdavo atsakymų, kad siųsta kūryba nebus publikuojama. Taip iš lėto, ieškodamas savęs ir to, kas patiktų skaitytojui, kokia kūrybinė niša dar neužpildyta, A. Dabulskis po truputį ėmė linkti į satyros žanrą. Vis daugiau bandė rašyti, išleido pirmąsias dvi knygeles, kas buvo būtina, norint stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą ir po truputį įsiliejo į rašytojišką gyvenimą. Kadangi vis dar dirbo statybose, kūrybai likdavo vakarai ir savaitgaliai, kas nepridėjo pliuso asmeniniam gyvenimui. Pirmųjų dviejų santuokų trukmes galima skaičiuoti mėnesiais.

    Pradėjęs kūrybinį kelią, vis daugiau laiko ėmė leisti su rašytojais. Artimai susidraugavo su į Kauną atsikrausčiusiu gyventi A. Mikuta – netgi kartu keliavo motociklu po Lietuvą. Dažnai dalyvaudavo jaunimo kūrybinėse stovyklose, susibūrimuose. Naują lapą atvertė maždaug ties gyvenimo viduriu – pabaigęs paskutinę savo, kaip darbų vadovo užduotį ir sėkmingai prižiūrėjęs Statybos tresto darbų pabaigą, perėjo dirbti į literatūrinį žurnalą „Nemunas“.

    Taip sutapo, kad rimti pokyčiai susiklostė ir gyvenime – A. Dabulskis, ilgai siekęs mediciną studijavusios Irenos rankos, pagaliau palenkė merginą į savo pusę. Šeimoje vienas po kito gimė du sūnūs. Vėlai tapęs tėvu, Aleksas labai jais didžiavosi ir noriai prisidėjo prie auginimo rūpesčių.

    Nors ilgai asistavęs, siekęs Irenos rankos, Aleksas vos nepaslydo ir šį kartą – darbo aplinka „Nemune“ pasirodė pernelyg bohemiška. Darbuotojai bendravo beveik kaip viena didelė šeima – kartu ne tik dirbo, bet ir pramogavo, o tai vedė į pernelyg dažnus „pasisėdėjimus“. Bet darbuose A. Dabulskis visada liko labai patikimas – davęs žodį kažką atlikti iki galo, niekada nepavesdavo, nesvarbu kiek būtų likę laiko ar kada grįžęs namo. „Nemuno“ laikotarpis tuo pačiu buvo kūrybiškai pakiliausias. Iš jo plunksnos gimė ne tik satyriniai eilėraščiai ar feljetonai, bet ir įvairūs vertimai. „Iš viso išleista 11 rinkinių. Užsidirbdavau vertimais. Esu išvertęs V. Majakovskio, M. Cvetajevos, I. Franko, M. Eminesku eilių, taip pat kinų poezijos (iš rusų k.), išverčiau keliolika libretų muzikiniam teatrui, parašiau kelias dešimtis dainų tekstų. Daugokai sugaišau dalyvaudamas satyros ir humoro vakaruose, kol jie publikai atrodė reikalingi“ – vėliau atsiminė A. Dabulskis. Nemažai jis kūrė ir tekstų dainoms, bendradarbiavo su kompozitoriais. Žmonai visada atrodė artimesnė toji lyrinė vyro pusė – tik tose eilutėse ji atpažindavo savo žmogų, netgi tam tikras situacijas ar žmones. Irena Dabulskienė sako iš nuotaikos galinti atkurti, kuri daina kada parašyta.

    Visgi žmonių sąmonėje jis liko satyriku – šmaikštuoliu, nebijančiu rėžti, ką mano įvairiais politikos ar kitais Lietuvai ar jo miestui Kaunui svarbiais klausimais, čia pat sulipdančiu šmaikštų ketureilį ar klausiantį to, ko paklausti ne kiekvienas išdrįstų.

    Netgi pats bandė leisti satyros žurnalą „Ūpas“ pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet geras rašytojas nebūtinai bus geru verslininku, tad laikraštis gyvavo tik keletą metų. Dar save kaip satyriką įtvirtino sukūręs vadinamąjį „šaipokų“ klubą, kuriam priklausė garsūs Kauno humoristai: rašytojai, dailininkai, aktoriai. Klubo nariai buvo laukiami, bilietai į jų pasirodymus išperkami greitai ir salės pilnos.

    Koks „dvigubas“ buvo kūryboje, toks liko ir atėjęs dirbti į „Kauno dieną“: viena vertus, žodžio kišenėje neieškantis linksmuklės barmenas. Kita vertus – griežtas kalbos redaktorius, kuris, nors neturėjęs galimybės baigti atitinkamų mokslų, visgi tiek metų tuo domėjęsis, skaitęs atitinkamas knygas ir bandęs ranką, tad klaidų nepaliekantis. „Anuomet prisidurdavau prie algos vertimais, dabar – redagavimu. Maitina mane ne talentas, o darbštumas“ – taip A. Dabulskis kalbėjo apie save ir savo darbus.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2024 m.

  • VANISHED DISTANCES

    This is a story that goes back to Dalia Grinkevičiūtė’s childhood, exile and persecution in Soviet Lithuania, when she wanted to move to a free Paris. It continues in 2022, when the artists – Gintarė Valevičiūtė-B., Vytenė Muschick, Jurga Graf – conceived the exhibition „Dalia Grinkevičiūtė. Spaces / Overcome distances” became part of the programme of Kaunas – „European Capital of Culture 2022“, telling the writer’s life story in a contemporary way.

    And finally, we are approaching 2024, when the „Lithuanian Season in France 2024” was started and the best Lithuanian artists went to present their art.

    Distances have vanished. The circle of time has merged.

     

    The exhibition was organised by:

                           curator Audronė Meškauskaitė

                           designer Inga Zamulskienė

     

  • IŠNYKĘ ATSTUMAI

    „Išnykę atstumai“ tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Jie buvo neįveikiami rašytojai Daliai Grinkevičiūtei, kai persekiojama ji norėjo pasiekti laisvąjį Paryžių. Bet geriau vėliau nei niekada. „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ metu Maironio lietuvių literatūros muziejus kartu su kuratorėmis Vytene Muschick, Jurga Graf ir Gintare Valevičiūte-B. į Prancūziją nuvežė žinią apie rezistentę, rašytoją D. Grinkevičiūtę, pristatė dvi parodas: „Įveikti atstumus“ Paryžiuje ir „Jaunos moters tremties istorija“ Blua mieste.

    Parodos baigiasi, tačiau užmegzti kontaktai lieka. Rengiant parodas Prancūzijos kultūros įstaigose bendravome su koordinatoriais Anna Czarnocka iš Bibliothèque Polonaise de Paris ir Pierre Matheron iš Centre de la Résistance, de la déportation et de la mémoire. Su jais susitiksime ir parodos Kaune atidarymo metu. Tai viena iš šios parodos vertybių. Tikimės, kad šios bičiulystės džiugins ir ateityje.

    Paroda skirta pristatyti kitam D. Grinkevičiūtės gyvenimo etapui, dar mažai rodytai jos asmenybės pusei. Joje taip pat galima pamatyti, kaip parodos idėja virsta kūnu, bent akies krašteliu pažvelgti į parodų užkulisius.


    Parodą parengė:     Audronė Meškauskaitė, Inga Zamulskienė, Justina Džiuvytė.

     

    __________________

    Paroda veiks iki 2026 m. gegužės 31 d. 

  • Alfonsui Šešplaukiui-Tyruoliui – 115

    2024 metų rugsėjo 23 dieną sukako 115 metų, nuo poeto, vertėjo, literatūrologo Alfonso Šešplaukio-Tyruolio gimimo. Šios sukakties proga – virtuali paroda, kurioje eksponuojama archyvinė medžiaga, atspindinti Alfonso Šešplaukio-Tyruolio gyvenimą, kūrybą ir veiklą.

    A. Šešplaukio-Tyruolio literatūrinių darbų laukas yra platus: kūrė eiles, sudarinėjo poezijos antologijas, vertė poeziją ir prozą, rengė mokslinės literatūros leidinius bei sudarinėjo vadovėlius mokykloms. 1997 metais A. Šešplaukiui paskirta Lietuvių rašytojų draugijos literatūrinė premija. Premijos skyrimo akte rašoma: „jis nuo 1929 m. skelbė eilėraščius, literatūrinėm temom rašė straipsnius, redagavo antologijas, įvairių sukakčių literatūrinius leidinius; į lietuvių kalbą vertė kitų tautų pirmaeilę kūrybą ir šiaip visur ir visada puoselėjo lietuvių literatūrą.“

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje sukaupti ir saugomi šiuos darbus lliudijantys eksponatai: knygos, nuotraukos, rankraščiai, laiškai.

    Virtualioje parodoje rodomas A. Šešplaukio autobiografijos fragmentas, gautas kartu su poeto Bernardo Brazdžionio archyvu. Mašinraščio pavadinimas – „Autobiografinės žinios / Alfonsas Šešplaukis–Tyruolis“. Dvylikos lapų autobiografijoje A. Šešplaukis pasakoja apie savo tėvus, pavardės kilmę, mokslus „pradžios mokykloje” ir tolimesnes studijas. Prisimena mokytojus, dėstytojus bei mokslo draugus. Apie kūrybos pradžią poetas rašo: „Originalią poeziją rašyti būsiu pradėjęs apie 1923 m. pabaigą. Pirmieji eilėraštukai buvo vaikams, pasirašyti A. Putinėlio slapyvardžiu ir spausdinti išimtinai St. Tijūnaičio redaguojamoj „Žvaigždutėj“. Netrukus „rimtesnius“ eilėraščius pradėjau rašyti A. Tyruolio slapyvardžiu…“ Šioje vietoje autorius prie pavardės rašo žvaigždutę ir lapo apačioje patikslina: „Aleksandras (Alys), nuo 1942 m. Alfonsas.“ Virtualioje parodoje rodoma 1935 metais Marijampolėje išleista eilėraščių knyga „Pavasario saulėj“.

    Dar vienas eksponatas, liudijantis A. Šešplaukio veiklą, tai mašinraštis, pavadintas „Literatūrinio darbo baruose / Pasikalbėjimas su dr. Alfonsu Šešplaukiu-Tyruoliu“. Apie savo polinkį rašyti A. Šešplaukis-Tyruolis pasakojo bičiuliui rašytojui, žurnalistui Pauliui Jurkui: „Eiles rašyti pradėjau būdamas 15 metų, bene penktojoj Linkuvos gimnazijos klasėje, ypač paveiktas Maironio poezijos.“

    1928 metų rudenį A. Šešplaukis-Tyruolis pradėjo studijas Vytauto Didžiojo (tuomet Lietuvos) universitete, studijavo germanistiką, lituanistiką ir pedagogiką-filosofiją Teologijos-Filosofijos fakultete. Likimas lėmė, kad A. Šešplaukiui-Tyruoliui teko klausytis prelato Jono Mačiulio-Maironio paskaitų. Virtualioje parodoje eksponuojamas A. Šešplaukio-Tyruolio straipsnio „Iš atsiminimų apie Maironį (50 metų nuo jo mirties)“ fragmentas.  Atsiminimuose rašo: „Iš arčiau Maironį teko pažinti studijų pabaigoj, 1932 metų pavasario semestre, kai jis atėjo į Teologijos, Filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių skaityti kurso apie Donelaitį. Nemažas siurprizas buvo mums, to skyriaus studentams, sužinojus, kad Maironis ateina pas mus.“ A. Tyruolis pasakoja, kaip atrodydavo prelato paskaitos: „Pradėdamas kalbėti apie Donelaitį ir jo kūrybą, Maironis davė gan platų anų laikų istorinio ir visuomeninio gyvenimo skerspjūvį. Čia jis rėmės Šilerio citata: wer den Dichter will verstehen, muss in Dichters Lande gehen – Kas kūrėją nor suprasti, tur jo žemėj atsirasti. Man, kaip germanistiką studijuojančiam, rūpėjo sužinoti, kokios Maironio pažiūros į tariamą vokiečių literatūros įtaką Donelaičiui. <…> Nė nepajutom, kaip baigės semestras ir atėjo pavasaris“.

    1933 m. baigęs studijas Vytauto Didžiojo universitete, dirbo mokytoju Kaune, Marijampolėje, vėliau Šiauliuose. Gelbėdamasis nuo sovietų okupacijos, A. Šešplaukis-Tyruolis kartu su gausia Lietuvos inteligentų dalimi pasitraukė į Vakarus. Tuometinė nuotaika ir viltys atsispindi knygos „Palikus mylimą tėvynę: Karo meto dienoraštis“  1944 metų liepos 3d., įraše: „Prieš kelionę į platųjį pasaulį vietos bažnyčioje susikaupiame nuoširdžiai maldai, prašydami Aukščiausiąjį palaimos tam nepaprastam žygiui. Ir vis tikimės, kad tas pasitraukimas iš savo tėvynės bus laikinas.“

    Pasitraukęs į Austriją, mokslus tęsė Vienos universitete. Minėtame interviu apie išsilavinimą A. Šešplaukis pasakojo: „Mano diplominio darbo tema buvo „Vokiečių klasikai ir lietuvių liaudies dainos“, o vėliau disertacinė tema Insbruko universitete „J. G. Herderis ir baltų tautos“ tema gauta iš prof. J. Nadlerio…“ 1949 m. birželio 11 d. Austrijoje, Innsbrucko universitete, gavo filosofijos daktaro laipsnį.

    Pasitraukimas iš tėvynės A. Šešplaukiui-Tyruoliui, kaip ir daugumai Lietuvos inteligentų, laikinas nebuvo. Daugumos keliai vedė per Austriją, Vokietiją, Jungtinių Amerikos Valstijų link. Išeivijoje A. Šešplaukis tęsė pedagoginę veiklą, rašė eilėraščius, vertė užsienio autorių kūrybą į lietuvių kalbą, rengė vadovėlius. Virtualioje parodoje – A. Šešplaukio 1947 metais išleistas vadovėlis „Vokiečių kalbos skaitymai: chrestomatija“. Literatūros ir kultūrinės veiklos puoselėjimas padėjo išeivijos kūrėjams išlikti vieningiems, neatitolti nuo tėvynės  mintimis ir darbais. 

    Vienas svarbiausių kultūrinių renginių, įvykusių Vokietijoje, buvo 1947 metų rašytojų suvažiavimas. Deja, A. Šešplaukiui suvažiavime dalyvauti nepavyko. Virtualioje parodoje rodomas 1947 metų liepos 27 dienos laiškas Stasiui Santvarui. Laiške Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos pirmininką A. Šešplaukis sveikino su puikiai praėjusiu Rašytojų suvažiavimu, apgailestavo negalėjęs dalyvauti dėl sušlubavusios sveikatos: „Eskulapo tarnai nutarė, jog man reikią tą laiką ligoninėj praleisti”. Toliau rašė: „Kiek iš spaudos patyriau, suvažiavimo praeita gan pakiliam ir didingam 400 metų lietuviškos knygos sukakties ženkle. Dar Metraščio kol kas negavom, bet manau, kad tai bus antras svarbus paminklas.“ Taip A. Tyruolis įvertina poeto B. Brazdžionio redaguotą lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“.

    1949 m. rugpjūčio 10 d. A. Šešplaukis-Tyruolis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Dirbo dėstytoju, tęsė literatūrinį darbą, bendradarbiavo spaudoje. Tarp kūrėjų vyko nenutrūkstantis susirašinėjimas: aptardavo rengiamas knygas, straipsnius, sukaktis. Su poetu B. Brazdžioniu  A. Šešplaukį-Tyruolį siejo artimi ryšiai nuo studijų laikų, kūrėjus vienijo abipusė pagarba. 1954 metų vasario 16 dieną B. Brazdžionis laiške A. Šešplaukiui-Tyruoliui pasakojo, kad žurnalas „Lietuvių dienos“ planuoja paminėti jo kūrybos 30-metį ir paskirti tam keletą puslapių, nuogąstaudamas, kad „Plikos datos ir vieni vardai tai tik grebėstai” ir prašė bičiulio Alfonso keleto žodžių jo kūrybos apibūdinimui: „Iš pasirodančių periodikoje rašinių, o ypač iš paskutiniųjų puikių essay apie Belloc ir Thomo kūrybą mačiau Sveiko ne tik gilų poetinį pajautimą, bet ir gebėjimą surasti tai, kas autoriaus charakteringiausia; pastabumą analizuojant, tikslumą sintetinant. Kad ir pora šio formato puslapių šia proga man būtų didelis džiaugsmas.“ 1954 metų balandžio mėnesio „Lietuvių dienų“ žurnale pasirodė A. Šešplaukio-Tyruolio straipsnis „Naujosios poezijos avangarde: Bernardo Brazdžionio kūrybinio darbo 30 metų sukakties proga“. Straipsniu B. Brazdžionis buvo ypač nudžiugintas ir 1954 metų balandžio 23 dienos laiške dėkoja A. Šešplaukiui už straipsnį: „Širdingiausias ačiū, jeigu už tai ir už tokį žodį galima „ačiū“ atsilyginti. Bet, jei ne atsilyginimui, tai tebūna jis tartas tik jo simboliui ir tam bičiuliškam dėkingumui pareikšti.“ Laišką bičiuliui baigia mintimi apie A. Šešplaulio-Tyruolio 1953 metais Vokietijoje išleistą sonetų knygą: „Beje, gavau „Laukų liepsnas“ ir jas skaitau, grožiuosi, poetiškesnius posmus ir ištisus eilėraščius pakartodamas. Ne vienas jų posmas giliai krinta į širdį.“ B. Brazdžionio laiškas ir knyga „Laukų liepsnos“ eksponuojami virtualioje parodoje.

    Savo autobiografijoje A. Šešplaukis prisimena ir pirmuosius vertimų bandymus: „Jau ketvirtoj gimnazijos klasėj pradėjau bandyti vokišką eilėraštį sueiliuoti lietuviškais žodžiais.“ Vertimai A. Šešplaukio-Tyruolio gyvenime užėmė ypač svarbią vietą, autobiografijoje rašė:  „… poezijos vertėju turbūt buvau „apsigimęs“. V. Šekspyro gimimo 400 metų sukakties paminėjimui 1964 metais pasirodė A. Šešplaukio versti „Šekspyro sonetai“. Juos poetas pradėjo versti 1944 metais Innsbruko universitete. Įvadiniame knygos tekste A. Šešplaukis rašo: „Šie sonetai, kartu su Hamletu, pirmą kartą buvo išversti proza prieš 20 metų <…>. Po to jie buvo perkurti dabartine poetine forma. Vėliau, per eilę metų, jie buvo probėgomis lyginti, stilizuoti.“ Virtualioje parodoje – ir knyga „Šekspyro sonetai“.

    1965 metų gruodžio 1 dienos laiške A. Šešplaukis-Tyruolis B. Brazdžioniui dėkoja už poezijos knygeles, kurias gavo ir planuoja paminėti literatūrinėje apžvalgoje. Rašo, kad „dalinai atsilygindamas“ „Lietuvių dienoms“ išsiuntė savo straipsnį apie latvių poetą J. Rainį ir jo poezijos vertimų. Toliau rašo: „Šįmet turim ir kitą, didžiojo poeto Dantės sukaktį, nuo kurio gimimo suėjo 700 metų. Gegužės Liet. Dienos atspaudė trumpą ištraukėlę – mano vertimą iš Vita nuova (Naujasis gyvenimas). Prieš trejis metus mirusios savo žmonos pagerbimui ir prisiminimui išverčiau į lietuvių kalbą ir visą tą veikalėlį. <…> Po Dieviškosios Komedijos tai reikšmingiausias Dantės kūrinys, lig šiol dar niekad nebuvęs išverstas į lietuvių kalbą ir tai būtų pats pirmasis leidimas.“ Virtualioje parodoje rodoma 1966 metais Saleziečių išleista knyga „Naujasis gyvenimas“. Šiuo darbu A. Šešplaukis-Tyruolis „pažymi” savo literatūrinio darbo 40 metų sukaktį.

    A. Šešplaukis-Tyruolis rūpinosi Šv. Kazimiero antologijos leidimu. 1982 rugsėjo 16 dieną A. Vaičiulaičiui rašė: „Mielas Kolega Antanai, / Ruošiant Šv. Kazimiero antologiją iš visų žanrų, tenka kiek pasigesti beletristikos. Būčiau Jums dėkingas, jei galėtumėt ką atsiųsti, jei buvot anksčiau ta tema rašę, ar gal dar parašytumėt iki ateinančių Kalėdų ar Naujų Metų. <…> Jūsų beletristika ypač gerai praturtintų sukaktuvinę antologiją, bet jei ką turėtumėt ir iš poezijos, irgi būtų pravartu, nors šioj srity „badas“ ir mažesnis.“

    1983 metų kovo 16 dieną A. Šešplaukis-Tyruolis laiške B. Brazdžioniui rašė: Vakarykščiam kazimierinės antologijos redkolegijos (K. Bradūnas, kun. St. Yla) posėdy nutarta, kad reikia Jūsų kūrybos tai antologijai. Tai jie vėl prašė Jums parašyti. <…> Jie sako, jei nėra Maironio, tai turi būti Brazdžionis, kaip jo įpėdinis.“ Tų pačių metų gegužės 21 dieną A. Šešplaukis bičiuliui A. Vaičiulaičiui apie rengiamą Šv. Kazimiero antologiją rašė: „Neatsisakė dar ką atsiųsti ir Bern. Brazdžionis. Tai gerokai pakylėtų antol[ogijos] literatūrinį lygį, nors jau ir dabar ten yra tokie vardai kaip Krėvės, Kiršos, Vaitkaus, Jankaus, Mačernio ir daugelio kitų (viso iki 50).“ Parodoje matome 1984 m. Čikagoje išleistą knygą „Vainikas, kryžius, lelija“: kazimierinė grožinės literatūros antologija“

    Rašytojų artimą draugystę liudija parodoje eksponuojama nuotrauka, kurioje 1987 metų vasarą Romoje vykusiose Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejinėse iškilmėse dalyvavę lietuvių rašytojai: B. Brazdžionis, A. Markelis, Č. Grincevičius, L. Andriekus, K. Bradūnas, P. Jurkus ir A. Šešplaukis – Tyruolis. Švarkų atlapuose jie segi jubiliejinius ženklelius.

    Buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejau direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė 2009 metų spalio 3 dieną dienraštyje „Draugas“ publikuotame straipsnyje „Žvelgiant į ramų dangaus pakraštį… / Alfonsui Šešplaukiui-Tyruoliui – 100“ rašė: „A. Šešplaukis-Tyruolis nuo pat Atgimimo pradžios artimai ir bičiuliškai bendravo su Maironio lietuvių literatūros muziejumi. Kiekvieną kartą atvažiavęs į Lietuvą būtinai aplankydavo muziejų, dovanojo eksponatų – archyvalijų, knygų, dailininko A. Varno tapytą portretą. Ir savo garbingą devyniasdešimtmečio jubiliejų rašytojas panoro švęsti Maironio namuose, kurie jam buvo artimi nuo Poeto laikų.“ Virtualioje parodoje eksponuojamas A. Varno tapytas A. Šešplaukio-Tyruolio portretas ir nuotraukos, poetui, vertėjui, literatūros mokslininkui lankantis Maironio muziejuje.

    A. Šešplaukis-Tyruolis mirė 2006 metų birželio 6 dieną Čikagoje, sulaukęs 97-erių metų. Po A. Šešplaukio mirties dienraštyje „Draugas“ publikuotas rašytojos Danutės Bindokienės straipsnis „Iškeliavo anapus saulės“, kuriame ji rašo: „A. Tyruolio lyrikos, vertimų, antalogijų, straipsnių kraitis toks gausus, kad priverčia stebėtis, kaip vienas žmogus, net išgyvenęs palyginti ilgą amžių, galėjo tiek sukurti.“

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2024.

     

  • Leonardas Žitkevičius – poetas, smagius posmus kūręs „čempiams“ ir „kauklėm“

    Šiais metais minime rašytojo, žurnalisto, redaktoriaus Leonardo Žitkevičiaus 110-ąsias gimimo metines. Gimęs 1914 m. lapkričio 19 d. Vabalninke, mokėsi Biržų gimnazijoje, vėliau Kaune studijavo lituanistiką, mokytojavo. Eilėraščius pradėjo rašyti dar besimokydamas gimnazijoje – jau ten pasireiškė kaip veiklus ir gabus literatas, išskirtinė asmenybė.

    Su juo mokęsis ir viename kambaryje gyvenęs poetas Petras Zablockas prisimena, kad Leonardas „turėjo įgimtą patrauklumo dovaną – buvo sąmojingas, originalus“, nuolat apsuptas draugų, kuriems vietoje „labas“ sakydavo tik – „čin“. Berniukus vadindavo „čempiais, o mergaites – „kauklėmis“ (biržietiškai), savo satyrinius, šmaikščius ir kandžius posmus, kuriuos čia pat sukurdavo, pasirašinėdavo „Eždžion Tekšt“, „Balio Pavabalio“ ir kitais slapyvardžiais (pagal A. Butkevičių, Leonardas Žitkevičius. Rašęs mažiems ir dideliems. Bernardinai.lt, 2020 11 15.)

    Rašė ir vaikams – išleido penkias knygeles gamtos, tėvynės, vaiko pasauliui artimomis temomis, ir suaugusiems – keturias knygas su satyriniais eilėraščiais. Trylikos metų pradėjęs kurti, pirmuosius eilėraščius „Gruodis“ ir „Žiema“ išspausdino 1927 m. gruodį „Žvaigždutėje“, su kurios redaktoriumi S. Tijūnaičiu užmezgė ir palaikė ryšį, o jam mirus, rašė, jog „atsivėrė ne šaltas kapas, bet prarastoji vaikystės pasaka“, nes mokytojas Tijūnaitis ir pati „Žvaigždutė“ paliko neišdildomą įspūdį.“ Eilėraščiams mažiesiems būdinga žaisminga nuotaika, skambus rimas, daug garsažodžių, tad poeto kūrybos galima rasti dažname mokykliniame vadovėlyje ar skaitinių knygoje. Savo kūrybą L. Žitkevičius spausdino ir suaugusiesiems skirtuose laikraščiuose „Sargyba“ bei „Pavasaris“. 1942–1944 m. dirbo Valstybės leidyklos direktoriumi ir Kauno radiofono literatūros skyriaus redaktoriumi, pogrindžio spaudai rašė satyrinius kūrinius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vadovavo Augsburge leisto žurnalo „Žiburiai“ literatūros skyriui, 1947 m. emigravęs į JAV, redagavo laikraštį „Amerika“, dirbo „Darbininko“ redakcijoje, spausdinosi „Pradalgėje“.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma gerokai virš pusšimčio poeto L. Žitkevičiaus muziejinių vertybių: fotografijų, rankraščių, laiškų, knygų ir jų iliustracijų originalų. Šioje parodoje pateiksime 31 suskaitmenintą eksponatą, iš dalykinio pobūdžio laiškų su Eugeniju Matuzevičiumi fragmentų atsiskleis rašytojo asmenybė, jo rūpestis ir džiaugsmas leidžiant rinktinę „Su tėvelio kepure“, eilėraščių vaikams ir suaugusiems specifika, tematika. Mažiesiems rašydamas džiūgavo, žaidė žodžiais, dideliems – šmaikščiai kando, pašiepė. Garsųjį poeto „čin“ savo akimis pamatysime atrinktų laiškų geram bičiuliui, rašytojui E. Matuzevičiui, pabaigose. Susimąstyti apie gyvenimą, senatvę, niekad negęstančią viltį priverčia ir vienas iš brandžių, emigracijoje parašytų eilėraščių „Neklausk“.

    Virtualiai parodai, skirtai paminėti 110-ąsias gimimo metines, atrinkti iš muziejaus rinkinių poeto L. Žitkevičiaus fotoportretai primins dar vieną asmenybę, nusipelniusią lietuvių literatūrai, atvers mūsų muziejaus vertybes visuomenei ir galbūt paskatins atsiversti eilėraščių rinktinę „Su tėvelio kepure“ su spalvingomis dailininkės S. Vainilaitienės iliustracijomis.

    Parengė Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Vilma Danguolė Petrikienė, 2024 m.

  • Lietuviškų žodžių rinkėjui ir saugotojui Kazimierui Būgai – 145

    Kalbininkas Kazimieras Būga gimė 1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegės vienkiemyje, Dusetų valsčiuje. Tėvo valdiška tarnyba sudarė prielaidas vaikams (bent jau sūnums) siekti mokslo. Būsimasis kalbininkas skaityti išmoko iš tėvo, vėliau dvi žiemas mokėsi pas daraktorius. 1890–1891 m. žiemą lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, o nuo 1891 m. pavasario – Zarasų apskrities mokyklą. O 1892 m. tėvo nuvežtas į Peterburgą, tų pačių metų rudenį pradėjo lankyti triklasę Sestržencevičiaus mokyklą, kurią baigė 1895 m. pavasarį. K. Būga Peterburge apsistojo pas tėvo pusbrolį, dirbusį vežiku. Tėvai pageidavo K. Būgą matyti kunigu, todėl būsimasis kalbininkas įstojo į keturklasę Šv. Kotrynos mokyklą, kurią baigė 1897 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Peterburgo kunigų seminariją.

    Kunigų seminarijoje būsimajam kalbininkui trūko savirealizacijos galimybių. Lietuvių tautinis-kultūrinis išsivadavimo judėjimas buvo sutinkamas įtariai. K. Būga jau tuo metu nuoširdžiai domėjosi lietuvių kalbos reikalais, instinktyviai jautė, kad viešojoje vartosenoje draudžiama kalba reikia rūpintis. Be to, nelabai traukė teologinių dalykų ir scholastikos studijos.

    Išstojęs iš seminarijos, K. Būga labai nuvylė tėvus. Kurį laiką negavo paramos iš namų, tėvo pyktis atlėgo tik baigus gimnaziją. K. Būga atsidūrė gana sunkioje padėtyje, tėvui buvo įsiskolinęs 300 rublių. Kad galėtų tęsti ir baigti mokslus gimnazijoje, reikėjo susirasti darbą. Todėl gavęs pasiūlymą iš seminarijos draugo išvyko į Mosarį (Polocko srityje) pas ten dirbusį kunigą Bernotą mokyti dviejų jo broliavaikių.

    Mokytojaudamas Mosaryje K. Būga praleido 1898–1899 m. žiemą. Kadangi vaikai sėkmingai išlaikė egzaminus į tą pačią Šv. Kotrynos mokyklą, kurioje anksčiau mokėsi ir pats K. Būga, tai jų globa ir toliau buvo patikėta būsimajam kalbininkui. 1899 m. rudenį K. Būga vėl grįžo į Peterburgą, kur įsikūrė nuomojame bute su savo globotiniais.

    Tų pačių metų vėlyvą rudenį įsidarbino meteorologijos observatorijoje, kurioje išdirbo ketverius metus. Peterburge gyveno nemažai lietuvių, kurie nuo 1880 m. būrėsi į įvairias draugijas. K. Būga priklausė „Labdaringajai Petrapilio lietuvių bei žemaičių draugijai“. Prie draugijos buvo suorganizuotas scenos mėgėjų būrelis, kuriame kalbininkas aktyviai dalyvavo. K. Būgai dažnai tekdavo suflerio vaidmuo. Be to, jis turėjęs aiškią ir gražią rašyseną, todėl būdavo prašoma perrašinėti vaidinamus veikalus. Kadangi turėjo gerą kalbos jausmą, versdavo pjeses į lietuvių kalbą, perdirbinėdavo jas. Yra išlikę duomenų, kad K. Būga gerokai perdirbo A. Fromo-Gužučio „Poną ir mužikus“. Tačiau įdomiausia kalbininkui būdavo suvienodinti aktorių kalbą, mat vaidmenis atlikdavo įvairių tarmių atstovai, suvažiavę skirtingu laiku į Peterburgą.

    Nuo pat ankstyvos jaunystės K. Būgą domino kalbos reikalai. Tai atsispindi ir ankstyvojoje publicistikoje. Susidarytų nemažas pluoštas straipsnių, kuriuose paliečiamos žodžių kilmės, skolinių vartosenos problemos. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi K. Būgos atvirlaiškiai jo rengiamo žodyno žodžių pateikėjams, rankraštiniai tekstai liudija entuziastingą domėjimąsi lietuvių kalbos reikalais. Ypač kalbininką intriguodavo naujos išgirstos reikšmės, kuriomis žodžiai vartoti jam menkiau žinomose šnektose. Išgirdęs tokį žodį, iš karto užsirašydavo, nepriklausomai nuo vietos, kurioje tuo metu buvo (su savimi visada turėdavo bloknotą). Publikavo ir recenzijas, kuriose aptarė aktualius kalbos dalykus. Tai rodo, kad jau ankstyvame amžiuje kalbininko būta apsiskaičiusio, besidominčio platesniu lingvistiniu kontekstu. Tai daryti leido gyvenimas dideliame mieste, galimybė naudotis bibliotekomis ir rankraščių fondais. Platesniam požiūriui į kalbą turėjo įtakos ir pažintis su senųjų lietuviškų raštų tyrinėtoju Eduardu Volteriu (1856–1941), kuris domėjosi lituanistikos dalykais. E. Volteris dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje ir universitete dėstė baltų filologijos kursą. Peterburgo laikotarpiu K. Būga palaikė ryšius su patyrusiu bibliografu ir literatūros istoriku Silvestru Baltramaičiu (1841–1918). E. Volteris ir S. Baltramaitis padarė prieinamus Mokslų akademijos ir Viešosios bibliotekos fondus, kuriuose K. Būga ieškojo teorinio ir praktinio savo tyrinėjimų pagrindimo. Pažintis su minėtais kultūros veikėjais buvo svarbi ir susiformuojant suvokimui, kad lietuvių kalbos duomenų esama ir tolimesniuose kraštuose. Šį teiginį pagrindžia ir K. Būgos rinkinyje saugomas atvirlaiškis dailininkui Adomui Varnui (1878–1979) į Prahą.

    Peterburge K. Būga ne tik rinko kalbinę medžiagą, formavosi kaip mokslininkas, bet ir mokėsi. S. Baltramaitis padėjo susipažinti su visais lietuvių dainų ir pasakų rinkiniais, žodynais, gramatikomis, kai kuriais S. Daukanto, M. Valančiaus, L. Ivinskio raštais. MLLM saugomas K. Būgos užrašytas liaudies dainos tekstas („Šaltas rudenėlis kaip atajo…“). Be to, kalbininkas tebetęsė darbą observatorijoje. Gilinosi į F. Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatiką“, „Lietuvių k. garsų ir kirčio mokslą“, plėtojo žodžių kirčiavimo ir priegaidžių nustatymo įgūdžius.

    K. Būgos interesų laukas darėsi platesnis. Jis suvokė, kad lietuvių kalbos reiškinių kaip reikiant suprasti negalima nesusipažinus su giminingomis kalbomis. Mokosi latvių kalbos, gilinasi į senųjų indoeuropiečių kalbų struktūrą. Amžininkai prisimena, kad K. Būgos kambarys buvęs užverstas knygomis, žurnalais, laikraščiais ir kitokiais kalbinės medžiagos rinkiniais. Jau vėlesniu Kauno laikotarpiu (nuo 1922 m. Lietuvos universiteto profesorius) dėstė visas pagrindines kalbos disciplinas, tuo metu buvo vienintelis universitete sanskrito žinovas.

    Labai svarbi asmenybė, dariusi įtaką Būgai ir jį formavusi kaip plataus akiračio kalbininką, buvo Kazimieras Jaunius (1848–1908). Didele dalimi polinkis lyginti skirtingų kalbų duomenis, gilintis į žodžių etimologiją buvo nulemtas būtent Jauniaus. E. Volteris, žinodamas Būgos darbštumą ir karštą domėjimąsi kalbos dalykais, rekomendavo jį paskirti K. Jauniaus sekretoriumi, už šį darbą apmokant iš Mokslų akademijos lėšų (papildomos lėšos K. Būgai buvo labai svarbios, nes gyvenimo sąlygos tiek Peterburgo, tiek Kauno laikotarpiu buvo varganos). Šio darbo kalbininkas atsakingai ėmėsi maždaug nuo 1902 m. O pastangų iš tiesų reikėjo įdėti nemažai. Nelengvo būdo, užsispyręs ir jau pasiligojęs K. Jaunius toli gražu ne su visais buvo linkęs dalintis sukaupta medžiaga ir žiniomis. Tačiau K. Būgos kompetencija ir darbštumas padarė įspūdį, ir jie tapo puikiais kalbos lauko bendradarbiais. K. Jauniaus įtaką galima vertinti dvejopai. Viena vertus, jis Būgai, kaip besiformuojančiam plataus akiračio kalbininkui, suteikė daug reikalingų žinių, supažindino su šaltiniais. Kita vertus, kuriam laikui buvo tarsi izoliavęs nuo pripažintų filologijos autoritetų (A. Leskyno, K. Brugmano ir kt.), savo žiūros tašką pateikdamas kaip svarbiausią. Vėliau K. Būga savo lėšomis išleido ir išsiuntinėjo žymesniems kalbininkams hektografuotą „Aistiškų studijų“ autokritiką, kurioje paneigė beveik visus svarbesnius Jauniaus mokslo teiginius.

    Iš K. Jauniaus Būga buvo perėmęs ir rašybos principus, kurie buvo labai sudėtingi, netinkami praktinei vartosenai (19 a. pabaigos spaustuvės neturėjo techninių galimybių išspausdinti Jauniaus pasiūlyta rašyba užrašytų tekstų), nors ir gerai atspindėjo žodžių istoriją ir tarmių skirtumus. Šie rašybos principai neprigijo ir buvo atmesti, o ir pats K. Būga ilgainiui jų atsisakė, nors dar kurį laiką net laiškus namiškiams rašė K. Jauniaus pasiūlytomis raidėmis su gausiais diakritiniais ženklais.

    Kad galėtų įstoti į universitetą, K. Būga turėjo eksternu pasiruošti brandos egzaminams ir įgyti atestatą, kurio būdamas 24 metų amžiaus dar neturėjo. Tam tikslui Peterburgo inteligentai surinko pinigų stipendijai, kad kalbininkas galėtų atsisakyti darbo observatorijoje ir visas jėgas skirti mokslams. O mokytis nebuvo lengva. Mat, gimnazijoje mokomų disciplinų tarpe kalbotyros nebuvo, o kiti mokslai K. Būgai nedaug terūpėjo. Jam sunku buvo prisiversti juos kalti. Ypač nesisekė matematika, su kuria turėjo labai daug vargo. Be to, mokymąsi visą laiką K. Būgai trukdė kalbos mokslo studijos. Jis ir toliau uoliai rinko kalbos faktus, aiškinosi rūpimus klausimus.

    Brandos egzaminus K. Būga laikė 1905 m. balandžio 25 – gegužės 30 dienomis. Reikėjo išlaikyti 13 egzaminų. Labiausiai bijojo matematikos, tačiau jau tuo metu buvo gana plačiai pasklidusi žinia apie K. Būgą kaip būsimą žymų kalbininką, todėl pedagogai sutiko jį praleisti, padidinę atsakomojo egzamino pažymį. Taip jaunam kalbininkui atsivėrė Peterburgo universiteto filologijos skyriaus durys. Universitetą baigė 1912 m. pavasarį. Studijos užsitęsė, nes K. Būga buvo užsiėmęs K. Jauniaus darbų spausdinimu, be to, sunkiai prisiversdavo laikyti egzaminus, kurie neturėjo tiesioginio ryšio su kalbotyra.

    Vasaros atostogų metu lankydavosi Lietuvoje, kur užrašinėdavo rūpimus kalbos duomenis. Aplankydavo gimtąją Pažiegę. Vietos ir aplinkines šnektas puikiai išmanė, o labiausiai jį domino rytiniai ir pietiniai Lietuvos pakraščiai. 1909 m. vasarą su Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu ir Jurgiu Šlapeliu praleido Seinuose gilindamasis į dzūkų tarmės ypatybes, dalyvaudamas lietuvių kalbos gramatikos parašymo svarstymuose. Laiške J. Šlapeliui be kita ko prašo atsiųsti kunigui Jurgiui Matulevičiui (dabar palaimintasis Jurgis Matulevičius-Matulaitis (1871–1927) – J. J.) A. Juškos žodyno 1 dalį (K. Būgos rinkinys).

    1913 m. lapkričio 16 d. Kaune K. Būga susituokė su Juze Stankūnaite, kilusia nuo Kudirkos Naumiesčio. Esama žinių, kad jaunavedžius supažindino E. Volterio žmona Aleksandra. Vedybos tolimesniam K. Būgos gyvenimui turėjo žymią teigiamą įtaką. Apsukresnė ir daugiau praktiniuose reikaluose patyrusi žmona vėliau jam labai daug padėjo žengti nelengvu gyvenimo keliu.

    K. Būgai, laikančiam antrųjų magistrantūros metų egzaminus, Švietimo ministerija skyrė stipendiją, komandiruodama jį dvejiems metams tobulintis į užsienį. Nutarta pirmiausia važiuoti į Karaliaučių pas garsųjį baltų kalbų tyrinėtoją Adalbertą Becenbergerį. Entuziazmo pagautas, K. Būga kartu su žmona išvyko į Karaliaučių balandžio pradžioje.

    Karaliaučiuje K. Būga tuoj ėmėsi darbo. Profesoriaus A. Becenbergerio rūpesčiu jam tapo prieinamos visos bibliotekos ir archyvai, kuriuose tik buvo saugoma medžiaga lietuvių kalbos ir tautos praeičiai pažinti. K. Būgą labiausiai traukė 16–18 amžių lietuvių kalbos paminklai, iš kurių jis darėsi plačius išrašus. Būdamas Karaliaučiuje, K. Būga labai norėjo aplankyti Prūsijos lietuvių kaimus ir susipažinti su jų tarmėmis. Laiškuose jis rašė ketinąs pabuvoti Tilžės apylinkėse. Ar tai padaryti jam pavyko, nėra žinių.

    Vaisingą darbavimąsi Karaliaučiuje nutraukė prasidėjęs karas. K. Būga dar spėjo grįžti į Lietuvą likus 3–4 dienoms iki sienos uždarymo. Nutrūko ir studijos pas profesorių A. Becenbergerį. K. Būga nuvyko į Peterburgą, kur tikėjosi gauti leidimą išvykti į Švediją tolimesnėms studijoms. Deja, leidimo negavo, be to, buvo nutraukta stipendija. Negana to sudegė žmonos tėviškė; ten nemaža buvo ir K. Būgos daiktų, svarbiausia knygų, kurių netekimą jis ypač sunkiai išgyveno. Tokia nepalanki situacija egzaminų laikymą sutrukdė ir nukėlė vėlesniam laikui. Skurdžiai gyvendama Būgų šeima 1914 m. spalio 07 d. susilaukė dukters Gražinos. Ilgą laiką pragyvenimo šaltinis buvo žmonos atsineštoji dalis.

    Pirmojo pasaulinio karo metais ir tuoj po jo K. Būga su šeima praleido Permėje (kur buvo evakuotas Peterburgo universitetas) ir Tomske. Būdamas Tomske, rengėsi tyrinėti baltų kalbų skolinius ugrų-finų kalbose. Tam reikalui buvo pradėjęs mokytis suomių kalbos.

    Į Lietuvą Būgų šeima grįžo 1920 m. rugpjūtį. Kalbininkas parsivežė bibliotekos likučius ir net keturis pūdus žodyno kartotekos kortelių. Maironio lietuvių literatūros muziejaus K. Būgos rinkinyje saugomos keturios kortelės. 1921 m. Kaune gimė sūnus Gintautas. Panašiai tuo metu apsigyveno J. Jablonskio gatvėje 6-uoju numeriu pažymėtame name (dabartinės Kauno Maironio universitetinės gimnazijos kieme). Kaip teigia K. Vairas-Račkauskas, gyvenimo sąlygos buvo sunkios: baisus oras, dvokęs silkėmis, butas tamsus su mažais langeliais palubyje ir nuolat trūkinėjančiu elektros tiekimu (Literatūros naujienos, 1934, Nr. 15). Ramybės nedavė visai šalia buvusi „Senoji rinka“ (dabar tai Steigiamojo Seimo aikštė tarp Gimnazijos, Šv. Gertrūdos ir J. Jablonskio gatvių). Gyvenant tokiomis sąlygomis žodyno sudarymo darbas iš pradžių labai sunkiai stūmėsi į priekį.

    Kaune K. Būga aktyviai įsijungia į darbą Lietuvos universitete. Dėstyti universitete buvo sunku dėl mokslinės literatūros trūkumo. Visiškai nebuvo lituanistinių disciplinų vadovėlių, ir K. Būga ėmėsi ruošti pačius reikalingiausius. Kalbininkas galvojo sukurti specialų mokslinės baltistikos žurnalą. Deja, darbų gausa ir ankstyva mirtis neleido realizuoti šio sumanymo.

    Vis dėlto kapitalinis darbas, kuris K. Būgą daro išskirtinį visoje lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje, yra jo, kaip kalbininko, visą sąmoningą gyvenimą rengtas „Lietuvių kalbos žodynas“, kuriam ilgainiui prigijo didžiojo žodyno pavadinimas.

    K. Būga visomis išgalėmis stengėsi didinti žodyno kartoteką. Tačiau padėjėjų trūko, o ir tie, kuriuos turėjo, buvo menkai kvalifikuoti. Rengiamą žodyną kalbininkas vadino tezauru, suvokė didžiules darbo apimtis. Buvo išsikėlęs tikslą susisteminti žodžius pradedant senaisiais raštais ir baigiant šiuolaikine gyvąja kalba, neišskiriant tarmių ir jų įvairovės, tačiau tokios apimties darbo būtų užtekę keliems gyvenimams (žodyno rengimo ir leidimo darbas autorių kolektyvo užbaigtas tik 2001 m., apimtis 22 tūkstančiai puslapių).

    Toks įtemptas ir sunkiai įsivaizduojamos apimties darbas neigiamai paveikė K. Būgos sveikatą. 1924 m. vasarą išvykęs į Aukštadvarį, susirgo gripu. Kurį laiką buvo gydomas naminėmis priemonėmis. Parvežus į Kauną situacija dar labiau komplikavosi – K. Būga neteko sąmonės. Gydymui išvežtas į Karaliaučiaus universiteto ligoninės Psichiatrinę ir nervų kliniką. Gydytojai pripažino smegenų gripą. Atgavęs sąmonę, K. Būga jautėsi labai prastai. Liepos mėnesį jo rašytų namiškiams laiškų neįmanoma išskaityti. Rugpjūčio mėnesį pagerėjus sveikatai, jis parašė atviruką žmonai beveik be klaidų. Spalį jau pakankamai aiškiai galėjo kalbėti. Ir sirgdamas negalėjo pamiršti žodyno rengimo reikalų. Atvažiavusios į Karaliaučių aplankyti žmonos vis klausinėdavo, ar kortelių kartotekai joks pavojus negresia. Spalio pabaigoje planuota pervežti K. Būgą į Kauną. Tačiau sveikata vėl ėmė blogėti, padidėjo galvos skausmai, sutriko kalba ir raštas. Lapkričio 25 d. buvo paralyžiuotas, o naktį iš gruodžio 1 dienos į 2 mirė.

    Iš Karaliaučiaus į Kauną greituoju traukiniu K. Būgos kūną parvežė profesorius E. Volteris kartu su K. Būgos žmona gruodžio 5 d. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, kurio profesoriumi buvo velionis K. Būga, nutraukė paskaitas fakultete savaitei. Gruodžio 6 d. kalbininkas iškilmingai palaidotas senosiose Kauno kapinėse netoli savo mokytojo K. Jauniaus, tose pačiose kapinėse vėliau atgulė ir kalbininko globėjas Eduardas Volteris. 1959 m. pradėjus kapinių likvidavimo procesą, K. Būgos palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2024 m.

  • Nijolė Jankutė – skautė, rašytoja, spaudos darbuotoja, mokytoja

    Nijolė Jankutė, Nepriklausomos Lietuvos inteligentų, kilusių iš Kupiškio, dukra, gimė 1929 m. rugpjūčio 26 d. Panevėžyje. Tėvas Justinas Jankevičius ir motina Paulina Žalnieriūnaitė-Jankevičienė buvo mokytojai. Tėvas ėjo ir direktoriaus pareigas Jaroslavlio (Rusija) lietuvių gimnazijoje, Kupiškio progimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Raseinių gimnazijoje. Rašytojos mama lietuvių kalbą dėstė Krekenavos progimnazijoje, Kupiškio pradžios mokykloje, lietuvių pradžios mokykloje Vokietijos mieste Liubeke.

    „Panevėžį prisimenu tik kaip vešlų mokytojų seminarijos sodą, kvepiantį rožėm ir akacijom, ir kaip saulėtą verandą…“ – rašė Nijolė Jankutė. – „O Kupiškio atsiminimai gausūs ir gyvi. Gal todėl, kad vaikystės pasaulis ten įgavo formą ir veidą.“

    1935 m. tėvai išvyko dirbti į Raseinių gimnaziją, tad pradinę mokyklą Nijolė Jankutė pradėjo lankyti Raseiniuose. 1937 m. šeima persikėlė į Kupiškį, kur Nijolė baigė pradžios mokyklą ir įstojo į gimnaziją. Karui baigiantis 1944 m. abi su motina (tėvas jau buvo miręs) pasitraukė į Vokietiją. Čia N. Jankutė 1949 m. baigė Diepholzo lietuvių gimnaziją. Tais pačiais metais su senųjų lietuvių emigrantų, pažinojusių jos tėvą, pagalba persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje.

    2003 m. N. Jankutė-Užubalienė muziejui padovanojo pluoštą asmeninio archyvo nuotraukų, rankraščių ir mašinraščių, keletą asmeninės bibliotekos knygų, kolegų išeivijos rašytojų J. Jankaus, B. Railos, Č. Grincevičiaus jai rašytų laiškų.

    Vienintelė rašytojos vaikystės nuotrauka, esanti muziejuje, daryta 1936 m. Panevėžyje J. Žitkausko ateljė. Čia septynmetė Nijolė fotografavosi su tėvais ir teta Pranute greičiausiai mokslo metų pradžios proga. Vokietijos laikotarpį ženklina 1948 m. tautinėje skautų stovykloje Timmendorfer Strand daryta nuotrauka. Nijolė nufotografuota vilkinti skautės uniformą. Diepholzo lietuvių gimnazijoje ji įstojo į skautų organizaciją ir ryšį su ja palaikė visą gyvenimą. Šiandien Lietuvos skautų judėjimo tęstinumas išsaugotas būtent išeivijos lietuvių dėka. Apsigyvenusi Čikagoje, N. Jankutė buvo aktyvi skautė, dalyvaudavo skautų stovyklose Tabor Farmoje, Niagara Falls. Neatsitiktinai ir viena pirmųjų jos knygų „Danutė stovyklauja“ (1966 m.) yra apie nuoširdų šešiametės mergaitės norą patekti į  skautų stovyklą ir joje patirtus nuotykius. Tai labai gyvas ir įtaigus pasakojimas, rodantis, kad autorė gerai išmano vaiko psichologiją. Knyga buvo išleista Lietuvos Skaučių Seserijos lėšomis.

    Rašyti pradėjusi dar besimokydama gimnazijoje, N. Jankutė daugiausia kūrė vaikams, o apie savo kūrybinį pasirinkimą autobiografijoje rašė: „Į lietuvišką periodiką atėjau su novelėm-apsakymais, tačiau pirmoji, o ir kitos knygos buvo vaikams. Įsitraukusi į darbą su lietuvių skautų jaunimu ir pradėjusi mokytojauti lituanistinėje mokykloje, pastebėjau, kad labai trūksta vaikiškos literatūros. Nebuvo knygų, pasakojančių išeivijos lietuviukui apie šių dienų vaikus ir jų nuotykius. Taip ir prasidėjo mano linksma, maloni draugystė su vaikų literatūra“. Laiške J. Jankui, rašytame 1973 m. N. Jankutė vadina save iš prigimimo lėtai rašančia ir tik vasaromis galinti „pabrėžti“, nes po darbo jau nesumezganti rašyti „šviesiai“, nebent tik parašytą taisyti. „O vasarą gaunu du mėnesius neapmokėtų atostogų, tai taip ir gimsta tos knygutės vaikams. Labiausiai norėčiau išleist novelių rinkinėlį, bet vis vaikiškų knygų temos ateina pirma“, – pasakojasi ji rašytojui bendrapavardžiui apie savo kūrybinio darbo ypatybes.

    Nuo 1956 m. metus laiko N. Jankutė studijavo De Paulio universitete  verslo administravimą. 1957 m. Nijolė sukūrė šeimą su Vladu Užubaliu, 1963 m. jiems gimė duktė Dovilė. 1963–1965 m. būsimoji rašytoja dirbo Čikagos Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės šeštadieninės mokyklos mokytoja. 1968 m. baigusi pedagoginį lituanistikos institutą, dvylika metų jame dėstė. Taigi N. Jankutė pratęsė savo tėvų mokytojų profesijos pasirinkimo tradiciją ir tapo aktyvia lietuvių kalbos išlaikymo anglakalbėje aplinkoje puoselėtoja. Nors teko darbuotis ir draudimo bendrovėje, įvairiose medicinos įstaigose, ji yra vadovavusi Forest Hill Medical  draudimo skyriui. 1979 m. darytoje nuotraukoje matome rašytoją savo darbo kabinete.

    1965 m. leidykla Lietuviškos Knygos Klubas išleido Lietuvių beletristikos antologijos II-ąjį tomą, redaguotą Bern. Brazdžionio ir Ben. Babrausko. Trys autorės, kurių kūriniai čia išspausdinti – N. Jankutė, D. Brazytė-Bindokienė, B. Pūkelevičiūtė įsiamžino per antologijos pristatymo renginį.

    1967 m. metais išėjusioje dešimties vaizdelių ir literatūrinių pasakų knygoje „Kaip Algiukas vėjo ieškojo“ literatūrologas K. Urba pasakas „Užsispyręs cukriukas“  ir „Blynų karalius“ išskiria kaip įspūdingiausias, meniškai nuosekliausias, pagrįstas šiek tiek anderseniška poetika.

    Keletas 1972 m. darytų nuotraukų rodo N. Jankutės bendradarbiavimą televizijoje. Su televizija susijusi ir šeštoji rašytojos knyga „Kelionė į septintą stotį“ (1973 m.). Pasak, K. Urbos autorė čia plastiškai supina dvi idėjas – protestą prieš bauginančias TV laidas ir labai išradingai plėtojamą lingvistinę didaktiką. Pagrindinė pasakos – apysakos veikėja Karilė, turinti problemų dėl gramatikos, ypač linksniavimo, gerosios raganos  Teodoros yra nuskraidinama į Belinksnių šalį, Žargono girią, Žiežulos namelyje ji sutinka kaukus Pikį ir Tilviką, kurie kalba adverniška kalba, mergaitė gėrisi žodžių cirku, pabendrauja su dėde Daiktavardžiu ir Būdvardžiu. Visi šie nuotykiai tiek pačiai herojei, tiek skaitytojams diegia mintį apie taisyklingos kalbos, gramatikos svarbą.

    N. Jankutės apysaka „Šamo ežero sekliai“ (1972 m.) Lietuvoje buvo perleista 1991 m. Kritikai ją įvertino kaip šaunų vaikų detektyvą, pasižymintį žanriniu taisyklingumu ir grynumu. 

    Novelių rinkinyje „Saulėgrąžų tvanas“ (1990 m.) rašytoja gilinasi į kartų susvetimėjimo problemas. Po knygos pasirodymo J. Jankui rašytame laiške (1990 08 20) N. Jankutė prašo parašyti recenziją „Draugui“, mini buvusi demonstracijoje Vašingtone.

    Lietuvai lemtingais 1990 m. rašytoja su visais JAV gyvenančiais lietuviais skausmingai jaudinosi dėl sovietų ekonominės blokados, taikytos nepriklausomybę pasiskelbusiai Lietuvai. Eksponuojamoje nuotraukoje N. Jankutė stovi su trispalve, protestuodama prie Baltųjų rūmų Vašingtone. Straipsnyje „Silpnųjų stiprybė“, publikuotame 1991 m. „Gabijoje“ ji rašė: „Šita ypatinga Lietuvos jėga, šita silpnųjų stiprybė yra lyg skydas, pastatytas prieš besibaigiančio šimtmečio kraugerišką šėlimą, prieš nužmogėjimą, prieš sudaiktėjimą, prieš dvigubus moralės standartus, prieš viską, kas daro žmogų nežmonišku. Silpnųjų stiprybė visada turėjo jėgą perkeisti pasaulį. Ji prasidėjo su Kristum, ėjo su tokiais žmonėmis kaip Mahatma Ghandi, kaip mūsų pilki knygnešiai, kaip tūkstančiai sąžinės kalinių, kaip sausio 13-tos vilniečiai ir kaip tie dieną-naktį parlamentą saugojantys lietuviai.“

    N. Jankutė aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose. 1979–1981 m. buvo „Gabijos“ redaktorė, nuo 1982 m. – žurnalo „Laiškai lietuviams“ redakcijos narė. Nuo 1987 m. dirbo dienraščio „Draugas“ skelbimų skyriaus vedėja. Su šio savaitraščio bendradarbėmis rašytoja nusifotografavusi 1988 m. ir 2000 m.

    2004 m. Nijolė Jankutė-Užubalienė persikėlė gyventi pas dukrą į Australiją, gyveno Sidnėjaus priemiestyje. Mirė 2011 m. lapkričio 20 d.

    Rašytoja yra pelniusi keletą premijų. 1950 m. „Draugo“ novelės konkurse laimėjo I-ąją premiją už novelę „Ragana“. 1954 m. tapo skaučių seserijos laikraščio „Kelionė į Lietuvą“ konkurso nugalėtoja. 1999 m. už kelionių dienoraštį „Atvirukai“ apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija.

    Vaikų literatūra kupina pačių netikėčiausių personažų. O štai N. Jankutė sukūrė istoriją apie cukraus gabaliuką. Užsispyrusį, nenorėjusį ištirpti nei arbatoje, nei kavoje. Klausydama cukrum prisimaitinusio svirplio griežimo, pasakos ponia ištaria: Taip gražiai jis griežia, net saldu klausytis. Apie N. Jankutės kūrybą dėka jos sklandžios ir vaizdingos kalbos, intriguojančių siužetų galima pasakyti, kad tai autorė, kurią saldu skaityti.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2024 m.

  • „Gėrio ir grožio sodininkui“ Matui Grigoniui – 135

    Matas Grigonis (1889–1971) – vienas svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių vaikų literatūros kūrėjų, prisidėjęs prie lietuviškos mokyklos kūrimo. Pasak  J. Linkevičiaus: <…> kuklų gimtosios žemės patriotą, taikliausia būtų pavadinti gėrio ir grožio sodininku <…>. Rašytojo prisiminimuose, kuriuos iš rankraščiuose užrašytų M. Grigonio atsiminimų sudarė ir išleido sūnus Matas Grigonis, daug dėmesio skirta vaikystei, praleistai XIX a. pabaigos lietuviškame kaime, netoli Rokiškio ir Nemunėlio. Nors vaikystė buvo sunki, šeima sunkiai pragyveno, o motina mirė anksti, palikdama jį našlaičiu, M. Grigonis, būdamas aštuoniolikos, pasižadėjo niekada neišvykti iš Lietuvos ir ieškoti pragyvenimo tėvynėje. Jis pasirinko liaudies švietėjo ir jaunimo ugdytojo kelią, skatindamas lietuvių kalbos mokymą tais laikais, kai ji retai buvo dėstoma gimnazijose. Kūrybos ir gėrio sklaida M. Grigonį įkvėpė po to, kai perskaitė Maironio Jaunąją Lietuvą ir nusprendė prisijungti prie tų, kurie ugdė jaunąją kartą nepriklausomybės idėjomis.

    Mokytojo darbą M. Grigonis pradėjo 1907 m. rudenį ir tęsė iki 1934 m. pavasario. Per šį laikotarpį rašytojas ėjo įvairias pareigas: buvo pradžios mokyklos vedėjas, progimnazijos ir gimnazijos mokytojas, pradžios mokyklų instruktorius, vasarinių mokytojų kursų vedėjas ir lektorius, gimnazijos direktoriaus pavaduotojas bei dviejų vidurinių mokyklų direktorius, iš viso teko būti mokytoju ne mažiau kaip 31 290 asmenų.

    Savo kūrybinį kelią, kurį jis pats vadino rašinėjimu, pradėjo 1907 metais, dirbdamas  mokytoju nelegalioje Neršonių pradinėje mokykloje, jo gimtojoje Rokiškio parapijoje. Jis rašė: Sėdžiu tada 18 metų jaunikaitis savo bute, būdamas Neršonių „Saulės“ pradinės mokyklos mokytojas. Veikiamas Smetonos ir Tumo redaguojamos „Vilties“, svajoju apie Lietuvą. Nors rusų priespauda kieta ir žiauri, mano jaunoje galvoje Lietuva žengia nepriklausomybės keliu. Imu plunksną ir rašau savo pirmąjį kūrinėlį:


    Praeis daug  metų, ir tu, šalie gimtine,
    Skaisčiai žydėsi, pasiekus idealą.
    Tuomet nubudus, sutikdama aušrinę,
    Tu mesi sapnų vylingą melą.

    Nuo 1908 m. iki senatvės M. Grigonis aktyviai rašė straipsnius periodinei spaudai, naudodamas slapyvardžius, tokius kaip Svirno Žvynė, Matas Gojelis ir Dilė Matas. Jo straipsniai buvo skelbiami įvairiuose leidiniuose: Viltis, Šaltinėlis, Lietuva, Ateitis, Katalikas, Židinys, Kultūra, Genys.

    1929–1934 m. Matas Grigonis dirbo Anykščių vidurinės mokyklos direktoriumi ir mokė lietuvių kalbos bei geografijos. Be pedagoginės veiklos, M. Grigonis labai rūpinosi mokyklos aplinka – sutvarkė apleistą teritoriją, atnaujino sodą, įrengė naujus takelius ir apsodino aplinką gėlėmis – gėlės visą gyvenimą buvo svarbi jo veiklos dalis, todėl ne veltui rašytojas buvo vadinamas gėrio ir grožio sodininku. Dar vaikystėje M. Grigonis turėjo savo darželį, atskirą lysvę, kurioje pasodino gilių ir mėlynąjį sinavadą – kankaliją, kuris tapo neatsiejama jo darželio dalimi, rašytojas net išreiškė norą, kad ši gėlė puoštų jo kapą. Gėlėmis visą gyvenimą „sergu“, jas mylėdamas, jomis besirūpindamas, – rašė poetas.

    Dėl tuberkuliozės ir nusilpusios klausos 1934 m. M. Grigonis buvo išleistas į pensiją. Pasitraukęs iš pedagoginio darbo, jis įsikūrė Senamiesčio vienkiemyje netoli Panevėžio, kur daugiausia dėmesio skyrė kūrybai ir sodininkystei. Iki Antrojo pasaulinio karo jis aktyviai dalyvavo Panevėžio Aido ir kitų draugijų veikloje, prižiūrėjo draugijos biblioteką, domėjosi mokytojų ir bibliotekininkų vaidmeniu formuojant vaikų skaitymo įpročius.

    1941–1943 m. rašytojas grįžo į Panevėžį, kur dirbo Panevėžio apygardos teismo sekretoriumi ir tapo Panevėžio 1-osios gimnazijos tėvų komiteto vicepirmininku. Tačiau dėl pablogėjusios sveikatos buvo priverstas vėl palikti darbą ir sugrįžti į Senamiesčio vienkiemį. 1945 m. pripažintas iškiliu mokytoju ir vaikų rašytoju, jis gavo personalinę pensiją, tačiau ilgainiui jį ėmė kamuoti sunkios ligos ir skurdas. Matas Grigonis mirė 1971 m. sausio 7 d. Vilniuje, kur ir palaidotas Rokantiškių kapinėse, o jo kapą ženklina akmeninis paminklas – stela su iškaltu dvieiliu: Atlikęs pareigą švietėjo, / Į kapą poilsio atėjo.

    Matas Grigonis per savo kūrybinį kelią parašė daugiau nei 700 eilėraščių, jo poezija buvo įvairialypė: jis parašė ir išleido apie 40 knygų mokyklinio amžiaus jaunimui, tarp jų – originalią bei verstinę poeziją, pjeses ir tokių garsių autorių kaip L. Tolstojus, I. Turgenevas, K. Ušinskis bei Š. Pero pasakų vertimus. Atsiminimuose rašoma, kad gėlės, eilėraščiai ir dainos M. Grigonį lydėjo visą gyvenimą.

    Virtualioje parodoje išvysite negausias, bet reikšmingas M. Grigonio muziejines vertybes: 1911–1913 m. buvo išleista keturiolika originalių ir verstinių jo knygų, tarp jų – pirmoji lietuvių poezijos knygelė vaikams Kvietkelis; 1914 m. Vilniuje išleista žaidimų knygelė Smagūs žaidimai; 1935 m. išleistas eilėraščių rinkinys Vaikų džiaugsmui Ukmergėje; 1936 m. Marijampolėje išleista eilėraščių knygelė Algimantėlio metai; 1937 m. išleista eilėraščių knygelė Tau tėvyne, kuri poetui suteikė teminių vaikų poezijos rinkinių pradininko vardą. 1939 m. Marijampolėje išleisti eilėraščiai Pas vargą svečiuose, tais pačiais metais išleista knygelė Dievą mylėti gražu. Eilėraščiai bei rašytojo rankraštis Amžinoji. Eilėraščiai, užrašyti užrašų knygelėje, kurią rašytojas siuntė savo dukterėčios būsimam vyrui, tremtiniui Aleksandrui į Sibirą. Taip pat saugomi M. Grigonio laiškai amžinam bičiuliui Mykolui Karkai, taip pat buvusiems mokiniams bei kolegoms – Jonui Šukiui bei Tomui Glodui.

     


    Parengė (Vaikų literatūros muziejus) edukatorė (Vaikų literatūros muziejus) Iveta Zalieckaitė, 2024 m. 

  • Maironis: Poet and Priest, Lecturer and rector of the Seminary

    This is a concise story about Jonas Mačiulis-Maironis presented in English. The exhibition covers the essential moments of Maironis’ life and work – four roles in his life are emphasized: poet, priest, professor, rector of the priestly seminary.

     

    The exhibition was organized by designer Inga Zamulskienė and exhibition curator Audronė Meškauskaitė.

     

    The exhibition can be displayed at your library, school, cultural center or other institution!

    Contacts:

    komunikacija@maironiomuziejus.lt

    © Pāvels Tivčs photos