Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Parodos

  • Interaktyvi diorama „Maironio namai – pasauliui“

    Ši kilnojamoji paroda – 1:20 masteliu atkurto Maironio buto diorama – tai unikalus būdas dalelę muziejaus pasiimti ir pristatyti, kad ir kur bekeliaujama.

    Maironis, neabejotinai laikomas vienu ryškiausių lietuvių poezijos etalonų, kartu yra neatsiejamas ir nuo Kauno „aukso amžiaus“ – tarpukario – kultūros, miesto plėtros ir visuomenės gyvenimo. Ne veltui geras klasiko bičiulis Juozas Tumas-Vaižgantas yra pasakęs, kad „statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis. <…> Prelatą Joną Maironį tenka visai rimtai vadinti – Kauno atstatytoju, kai suskaitome, jog visa ko jis  yra pristatęs beveik už visą milijoną litų“. Vienas ryškiausių statinių, į kurį Maironis investavo savo laiką, rūpestį ir lėšas, – Kauno širdyje, Rotušės aikštėje stovintys įspūdingi rūmai. Juos XX a. pr. Maironis įsigijo gerokai apleistus, per metus suremontavo ir pavertė kultūrinio gyvenimo centru. Rūmuose esantis aštuonių kambarių butas, kuriame poetas gyveno daugiau kaip 20 metų, iki šiol traukia lankytojų akį ir dažną priverčia aiktelti dėl subtilios prabangos, skoningo interjero, dailių meno kūrinių. Čia galima pasigrožėti Maironio dėka išsaugota rokoko stiliaus svetaine, amžininkų pripažinta kaip puošniausia tarpukario Kaune, atrasti tam metui itin būdingų art deco elementų, o buto kambariuose esantys daiktai, meno kūriniai ne tik leidžia akies krašteliu žvilgtelėti, kaip tuo metu gyveno pasiturintys Kauno intelektualai, bet ir atskleidžia savitą Maironio asmenybę.

    Minėtus aspektus patirti ir pajausti galima apsilankius Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tačiau muziejaus darbuotojams atrodo labai svarbu, kad su Maironio butu ir kartu tarpukario kultūra, žymiausiomis asmenybėmis galimybę susipažinti turėtų kuo platesnis ratas žmonių, ypač jaunimas, taip pat svečiai iš užsienio, susiduriantys su kalbos barjeru. Galimybę kalbėti tarptautinei auditorijai užtikrina tai, kad visas dioramos turinys pateikiamas tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis, o siekis apie praeitį kalbėti šiuolaikinei visuomenei aktualiomis formomis išpildomas pasitelkus interaktyvias detales. Dioramoje fizinis Maironio buto modelis papildomas daugialypės terpės patirtimi: galima peržiūrėti tiek panoraminį, tiek stambiu planu pateikiamus Maironio kambarius, peržvelgti archyvines nuotraukas, iš kurių ryškėja socialinės poeto aplinkos niuansai, tarpukario intelektualų susibūrimų įdomybės. Išskirtinę, kone autentišką patirtį leidžiantis į dioramoje atveriamą pasaulį užtikrina audiogidas ir pasakojimas pirmuoju asmeniu: atrodo, pats Maironis veda lankytojus po savo namus, pasakoja atsiminimus, istorijas – apima jausmas, lyg leistumėmės į turiningą, tačiau nevienalytį, sudėtingą vidinį poeto pasaulį ir slapčiausias mintis… Taip dioramoje pateikiamas turinys susilieja į vientisą pasakojimą, iš kurio ryškėja skirtingos Maironio veiklos kryptys ir asmenybės savitumas: poetas, kunigas, profesorius, literatūros mokslininkas, parengęs išskirtinį visuotinės literatūros vadovėlį, entuziastingas Lietuvos istorijos tyrėjęs, mintinai mokėjęs visų J. Mateikos „Žalgirio mūšyje“ pavaizduotų karžygių vardus bei likimo istorijas, rūpestingas brolis ir vaišingas namų šeimininkas, jautrus, kiek uždaras, giliai jaučiantis žmogus…

    Diorama sukurta pagal projektą, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos. Projekto vadovas – Benas Drukteinis, kūrybinė komanda: architektė Edita Bružikaitė, muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė, dailininkė-dizainerė Inga Zamulskienė, parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.

    Paroda gali atkeliauti ir į Jūsų biblioteką, mokyklą, kultūros centrą ar kitą įstaigą!

     

    Kontaktai:

    komunikacija@maironiomuziejus.lt

  • Maironis: Poet and Priest, Lecturer and rector of the Seminary

    Tai glausta istorija apie mūsų tautos dainių Joną Mačiulį-Maironį, pateikta anglų kalba. Parodoje apimamos esminės Maironio gyvenimo ir kūrybos akimirkos – akcentuojami keturi jo gyvenimo vaidmenys: poeto, kunigo, profesoriaus, kunigų seminarijos rektoriaus.

     

    Parodą rengė parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė ir parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.

     

    Paroda gali atkeliauti ir į Jūsų biblioteką, mokyklą, kultūros centrą ar kitą įstaigą!

     

    Kontaktai:

    komunikacija@maironiomuziejus.lt

    © Pāvels Tivčs nuotraukos

  • „Atsidėjęs poezijos tarnystei“. Vladui Baltuškevičiui – 85

    Vladas Baltuškevičius – ne tik poetas, vertėjas, bet ir spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsimenama asmenybė. Šiemet minimos poeto 85-osios gimimo metinės, todėl šiai sukakčiai paminėti parengta jo gyvenimui ir kūrybai skirta virtuali paroda. V. Baltuškevičius iškeliavo į amžinybę 2022 m. birželio 4 d., tačiau prisiminimai apie jį dar gyvi jo bičiulių ir artimųjų atminty. Pildydama poeto norą „su viltim, kad mano darbeliai taip pat liks archyvuos“,  kuris kadaise buvo įrašytas į muziejuje saugomą knygą, jo dukterėčia Kristina šių metų pradžioje Maironio lietuvių literatūros muziejui padovanojo didžiulės vertės V. Baltuškevičiaus archyvą, už kurį esame labai dėkingi.

    Apie V. Baltuškevičiaus vaikystę žinoma nedaug. Poetas gimė 1939 m. sausio 26 d. Liepynuose, Marijampolės apskrityje, augo kartu su broliu Algiu ir seserimi Ona. Savo šeimos jis taip ir nesukūrė, nes visą gyvenimą buvo ištikimas tik poezijai. Viename savo eilėraščių jis rašė:

    Gimiau Liepynuose.

    Šiaudinėje pastogėje.

    Ir buvo čia dangus ir žemės vidurys – – –

    Kokių gyvenimas iškrėsdavo išdaigų,

    Visad surasdavau čia atdaras duris.

    Muziejaus fonduose saugomos nuotraukos liudija, kad 1956 metais baigęs Kapsuko II-ąją vidurinę mokyklą, Vladas ketverius metus studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Kurį laiką dirbo leidyklos „Mintis“ filiale Kaune, Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje. Studijuodamas Pedagoginiame institute, daug eilėraščių spausdino instituto laikraštėlyje, almanache „Jaunieji“.

    V. Baltuškevičius buvo spalvinga ir nestandartinė asmenybė, neįtelpanti į visiems priimtino elgesio normas. Prozininkas, Vlado bičiulis P. Venclovas prisimena, kad „jis gyveno tik meno erdvėje, dažnai ignoruodamas tikrovę, nepaisydamas jos reikalavimų. Tokių menininkų tuometinė valdžia netoleravo, mėgino jų nepastebėti, nepripažinti, nors jie buvo puikūs savo srities meistrai, gerai žinomi ir vertinami tarp menininkų. Jo pirmąją poezijos knygą „Saulės židinys“ leidykla „Vaga“ išleido tik 1975 metais, nors Vladas ją buvo parengęs prieš daugelį metų“.

    Jau pirmajame poezijos rinkinyje V. Baltuškevičius išsiskyrė savitu stiliumi. Ateityje jo kūryba ėjo gilyn, stipryn, atsirado kanoniškos eiliavimo formos, svarbią vietą užėmė sonetas. Poetas Petras Palilionis apie V. Baltuškevičiaus sonetų rinkinį „Žaibų šviesoj“ (2015) rašė: „Realizuodamas savo garsųjį obalsį „Aš gyvenu menu“, kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę: metafora, lyg žaibų šviesoj, akinančiai blykčioja žvaigždės ir žiedai, gaudžia čiurlioniškų sferų uvertiūros. Talentingam žodžio meistrui, pasaulį suvokiančiam kaip nedalomą Vienį, stebėtinai lengvai paklūsta tiek mįslingieji Anapusiai, tiek prieštaringieji Šiapusiai“.

    Literatūrologė, redaktorė Janina Riškutė solidžią poeto rinktinę „Proregiai“ (1999) taip pristatė: „Vladui Baltuškevičiui poezijos pasaulis pakilęs virš realybės. Kalnų viršūnių, kūrybos ir meilės ilgesys transformuojasi atitinkama eilėraščio materija: kosminiais kūnais, oranžine žaibų šviesa, užribių būtybėmis, crescendo kraujo dugne“.

    V. Baltuškevičius visus nustebino prieiliavęs ironiškų epitafijų gyviesiems knygoje „Mano memoriumas“ (2009). Poetas modifikuotais trioletais, pasitelkęs charakteringesnes personažų gyvenimo ar veiklos detales, ironizavo savo amžininkus. Daugumą epitafijų pradėdavo žodžiais „mirė pasimirė“. Kai kuriuos, neturinčius humoro jausmo, tokie eiliuoti kūriniai trikdė ir pykdė, kiti smalsavo, kada pateks į Vlado akiplotį… 2005 m. balandžio 28 d. poetas epitafiją parašė ir sau, ją pradėjo tokiais žodžiais: „užjauskit mane – baltuškevičių vladą / kaip visų pradžių pirmapradinę pradžią“.

    Iš viso poetas išleido devynias poezijos knygas, savo kūrybos yra publikavęs almanachuose, rinkiniuose: „Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, „Kauno vainikai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“. Vlado svajonė tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu išsipildė tik 1988 metais, kai jau buvo išleidęs keturis poezijos rinkinius, o visuomeninė ir kultūrinė aplinka pradėjusi sparčiai keistis. Poetas, satyrikas, žurnalistas Aleksas Dabulskis, rekomenduodamas V. Baltuškevičių priimti į Rašytojų sąjungą, rašė: „Vladas Baltuškevičius savo amžiumi, laikysena, kūrybiniu svoriu pagrįstai gali jaustis labiau tinkąs vyresniųjų rašytojų būriui. Regis, jo stojimas į Sąjungą itin uždelstas. Silpna sveikata čia neturėtų kliudyti. Priešingai, derėtų paremti kolegą. Narystė, nieko esmingai nekeisdama gyvenime, vis dėlto būtų nemažas kūrybinio triūso įvertinimas“.

    V. Baltuškevičius buvo ne tik subtiliai ir skaudžiai pasaulį jautęs poetas, bet ir talentingas vertėjas. Dar jaunystėje, kai nebuvo išleidęs nė pirmosios knygos, išvertė gruzinų poeto Šotos Rustavelio epą „Karžygys tigro kailiu“. Poetas prie vertimų daug dirbo, buvo tuo darbu užsidegęs. Norėjo, kad būtų su leidykla sudaryta sutartis ir poema išleista, tačiau ji taip ir nepasirodė. Šis niekur nepublikuotas kūrinys buvo atiduotas į Maironio lietuvių literatūros muziejų, jo fragmentą galima matyti šioje parodoje. V. Baltuškevičius taip pat yra išvertęs Baudelaire‘o „Piktybės gėles“, ne vieną rusų rašytojų prozos knygą.

    Vladas buvo vienas iš labiausiai pastebimų Kauno bohemos žmonių, negalėjęs gyventi be susitikimų su menininkais. Tai liudija ir parodoje eksponuojamos poeto nuotraukos, kurių nemažai užfiksavo fotografas, Vlado bičiulis Z. Baltrušis. Prozininkas P. Venclovas prisimena, kad „užsukęs į tuometinių Menininkų namų kavinę, negalėjai nepastebėti Vlado: sėdėdavo prie staliuko smarkiai dūmydamas, gurkšnodamas kavą, mosikuodamas kairę ranką su cigarete tarp pirštų ir neskubėdamas kalbėdavosi su pašnekovais arba iš atminties skaitydavo savo eilėraščius, gana garsiai, kad visi girdėtų. Kavinėje jis jautėsi esąs savoje aplinkoje, čia jį beveik visi pažinojo, sveikindavosi, persimesdavo vienu kitu žodžiu, paklausdavo, ką naujo yra parašęs. Vlado ilgai prašyti nereikėdavo, jis tuoj pat pacituodavo keletą savo eilėraščio eilučių. Jei Vladas prie stalelio likdavo vienas, jis nesivaržydamas persėsdavo prie kitos kompanijos ir, valandėlę pasiklausęs pokalbio, prabildavo pats apie tai, kas jam labiausiai rūpėdavo. Žinoma, apie poeziją, apie literatūros naujienas, apie savo dvasines būsenas ir rūpesčius“. Namo jis grįždavo pilnas įspūdžių, užrašydavo, ką buvo sumąstęs, iki vidurnakčio skaitydavo naujausią periodinę spaudą arba kurią nors knygą iš savo turtingos bibliotekos. Pasak P. Venclovo, „nieko nepaisydamas gyveno kaip tikras profesionalus rašytojas, atsidėjęs tik literatūros darbui, tik poezijos tarnystei“.

    V. Baltuškevičius nuolatos sekė literatūrinio gyvenimo naujienas, godžiai skaitė ir kaupė knygas, ypač smalsaudavo, ar kur nors nešmėkštelėjo jo pavardė. Dėl mažiausios savo publikacijos galėdavo pėsčias nukakti į kitą miesto galą – kad tik ją pamatytų, palaikytų rankose tą žurnalą ar laikraštį. Gurkšnodamas kavą kavinėje arba žingsniuodamas Laisvės alėja, Vladas mintyse greitai sukurdavo eilėraštį, kurį, sugrįžęs į namus, iškart užrašydavo. Pasak V. Baltuškevičiaus bičiulio, buvusio Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjo Alfo Pakėno, Vladas buvęs „iki pat gyvuonies – tikras poetas. Ištikimas tik Poezijai, ir niekam daugiau. Tai jo vienintelė mylimoji, išrinktoji, guodėja, jo nerimo minčių išpažinėja. Poezija jam – „Madona, Sužadėtinė, Kolona, Sopulingosios siluetas, auksinė šypsena Džokondos“. O eilėraštis – geriausias draugas, angelas ramintojas, dienų ir naktų palydovas“.

    Nors Maironio lietuvių literatūros muziejuje kasmet apsilanko daugybė rašytojų ir poetų, tačiau Vladas buvo vienas dažniausių lankytojų, užsukdavęs vos ne kas savaitę. Jis į Maironio namus ateidavo pabendrauti, išgerti kavos, paskaityti naujausių arba dar jaunystės laikais rašytų ir niekur nespausdintų eilėraščių. Atsinešdavo ir naujos savo kūrybos. Daugybę savo eilėraščių jis mokėjo atmintinai, todėl niekuomet nepraleisdavo progos juos išraiškingai perskaityti ar padeklamuoti muziejaus darbuotojams. Nuotraukos liudija, kad ne kartą Maironio lietuvių literatūros muziejuje poetas buvo surengęs ir savo naujausių knygų sutiktuves, paminėjo ir garbų septyniasdešimtmečio jubiliejų.

    V. Baltuškevičius buvo dažnas Poezijos pavasario dalyvis. Poeziją jis visada skaitydavo savitai, su jam būdingomis intonacijomis, kartais su keistu jaunystės, meilės ilgesiu ir stiprios poezijos dvelkimu. Visi, pažinojusieji Vladą suprato, – jeigu žmogui leista kalbėti pašaukimo akimirką užrašytomis eilėmis, nedera baugintis atsitiktinai išsprūdusių jo žodžių…

    V. Baltuškevičius galėdavo valandų valandas skaityti savo eilėraščius nors ir vienam klausytojui, puikiai žinojo, kuriame jo kambario, pritutintame knygų ir mašinraščių, kampe surandamas vienas ar kitas literatūros gurmanui mielas poezijos tomelis. Muziejininkams, apsilankiusiems tame mažame kambarėlyje po poeto mirties, atrodė, kad jame dar išlikusi jo dvasia, o ir pats menininkas netrukus įžengs pro duris. Jo dukterėčios Kristinos dėka, muziejininkams buvo leista pasiimti poeto rankraščius, įvairius daiktus, knygas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondai praturėjo gausybe didžiulės vertės eksponatų. Tikimės, kad ateity poeto Vlado Baltuškevičiaus poezija sulauks savo tyrinėtojo ir išsamaus kritikų vertinimo.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2024 m.

  • Jonui Aisčiui – 120

    Jonas Aistis (1904–1973) – poetas, eseistas, kilęs iš Kauno apylinkių – gimė Kampiškių dvaro kumetyne, tų pačių metų rudenį šeima persikėlė gyventi į Rumšiškes. Po daugelio metų apie savo vaikystės namus poetas rašė: „Mūsų sodyba buvo ant Pravienos upelio kranto už Kaukakalnio piliakalnio nuostabiai gražioje vietoje.“ Prisiminimuose J. Aistis mini, kad tėvas pats „brolį ir mane“ mokė lietuvių kalbos ir aritmetikos. Tėvo įdėtos pastangos mokyti vaikus namie lėmė, kad, sūnus Jonas, 1917 metais pradėjęs mokytis pradžios mokykloje, ją per dvejus metus baigė.

                         
    1919 metais įstojo į Kauno „Aušros“ gimnaziją. Mokykliniais metais užsimezgė bičiulystė su poetu Antanu Miškiniu. Pirmąjį įspūdį J. Aistis apie Miškinį buvo susidaręs ne itin palankų, laikė pramuštgalviu. Pažinties epizodą J. Aistis pasakoja knygoje „Apie laiką ir žmones“: „Gyvenau tada Šančiuose, Vandens gatvėje. Mokyklon eidavau pėsčias. Taip vieną gražią rudens popietę, grįždamas namo, jau praėjęs Žaliąjį tiltą, nejučiom atsigrįžau: gi žiūriu – tasai vėjo pamušalas lyg mane vejasi. <…> Užvijo jis mane padusęs ir tarė: – Miškinis… Antanas!..“ Virtualioje parodoje rodoma šių dviejų kūrėjų, virtusių neišskiriamais bičiuliais, besidalinančiais „duona ir poezija“ (J. Aistis),  nuotrauka. Iš Kaune gyvento laikotarpio J. Aistis išskiria dar vieną nepaprastą pažintį – draugystę su poetu keturvėjininku Kaziu Binkiu. Savo atsiminimuose J. Aistis rašė: „Binkis man tada buvo patsai Helikonas, pati mūzų buveinė. Man tais laikais buvo du stabu: klase vyresnis Antanas Miškinis ir Binkis.“

                         
    Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose yra saugomas laiškas, kuriame Jonas Aistis 1947 m. liepos 15 dieną B. Brazdžioniui pasakojo apie savo gimtinę, šeimą bei kūrybos pradžią: „Rašyt eilėmis pradėjau 1926 m. sausio ar vasario mėnesį (Caca lialia – pirmasis). 1927 Ateitis atsispausdino Gegutėlę. Nuo to laiko aš jau rašto neapleidžiau.“ Apie savo rašymo būdą J. Aistis prisiminimuose „Apie laiką ir žmones“ pasakoja: „…užbraukęs žodį, negaliu toliau rašyti tame pačiame lape, nes mane pataisymai erzina ir blaško – turiu imti naują lapą, rašyti iki pataisymo ir tik tada tęsti toliau.“

                         
    Jonas Aistis dar prieš karą išvyko iš Lietuvos, nes mokslus tęsti nusprendė Prancūzijoje, Grenoblio universitete. Virtualioje parodoje rodoma nuotrauka, kurioje poetas su Grenoblio universiteto studentais. Lietuvoje paliktus bičiulius prisimindavo, rašė jiems laiškus. 1937 metų gruodžio 5 dieną poetui K. Binkiui rašė: „Aš nežinau, Kazimierai, ar tu mane barsi ar pagirsi, bet aš po senybiniam mokaus. Ir tik mokaus – nieko kito neveikiu, tik gal šiemet kiek protingiau negu pernai: pamažu, nesikarščiuodamas. Žinoma, kas be ko, kad kartais „turiu anot prancūzų juoda”, tai yra „tūžmastį” lietuviškai, bet ar gi aš nepalikau draugų: jų žodžiai ausyse sidabro varpeliais skamba, kita tai aš pats vis, lyg ta varna į šiltus kraštus, rengiuos galų gale  atsisėst už baltų skobnelių ir parašyt ką nors nauja iki šiol nerašyta, net popierio (petrošiūniškio), tam reikalui buvau atsivežęs, bet jį jau baigiu užrašams panaudoti, mat, čia taip pekliškai moksliška nuotaika, kad tasai mokslas tarytum kirvis kyba virš galvos.“ 1944 metais Jonas Aistis apgynė daktaro disertaciją.

                         
    Pirmasis Jono Aisčio poezijos rinkinys „Eilėraščiai“ buvo išleistas 1932 m. Palankiai jis buvo minimas spaudoje: „Rinkinyje yra 63 eilėraščiai su prologu ir epilogu. Eilėraščiai suskirstyti į 4 skyrius: „Pasaka apie guldeną“, „Karalius Lyras“, „Šiapus ir anapus” ir „Lygumos“. Suskirstymas rimtas. Skyriams pridėtų motto mintis raudonu siūlu bėga per visus eilėraščius per daug neišsikišdama ir nesislėpdama, tuo pačiu parodydama poeto valdymąsi ir valingumą kūrimo valandomis. <…> Reikia tikėtis, kad Kossu-Aleksandravičius, lyg tylioji marių gelmių perlūdė, besidarbuodamas greitu laiku duos mūsų literatūrai naujų brangių perlų.“ Straipsnį pasirašė „Z. D.“  Tokia recenzija džiaugėsi ir pats J. Aistis: „Niekad aš neužmiršiu to šaunaus recenzento, kuris taip gražiai 1932 „Vaidilutėje“ pagyrė mano „Eilėraščius“. 1937 metais poetas sulaukė itin reikšmingo kūrybos įvertinimo: Valstybine literatūros premija apdovanotas eilėraščių rinkinys „Užgesę chimeros akys“.

    Virtualioje parodoje eksponuojamas Literatūros bei kritikos laikraštis „Piūvis“ (red. Petras Juodelis), kuriame poetas bendradarbiavo ir publikavo savo kūrybą.

                         
    Eilėraščių rinkiniai – „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937) bei eseistikos knyga „Dievai ir smūtkeliai“ – išleisti Lietuvoje.

    Vėlesnė J. Aisčio kūryba – „Be tėvynės brangios“ (1942), „Nemuno ilgesys“ (1947), „Sesuo buitis“ (1951), „Apie laiką ir žmones: atsiminimai“ (1954), „Kristaliniam karste“ (1957), „Milfordo gatvės elegijos: politinė eseistika“ (1969) – spausdinta išeivijoje. 1948 m. B. Brazdžionis sudarė J. Aisčio lyrikos rinktinę „Pilnatis“.  Knygas matote virtualioje parodoje.

                         
    Savo kūrybą Jonas Aleksandravičius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: iki 1940 metų – slapyvardžiais Kossu Aleksandravičius, nuo 1940 m. – Kuosa Aleksandriškis, o nuo 1952 metų oficialia pavarde tapo Jonas Aistis.

    J. Aistis laiką skyrė ne tik originaliajai kūrybai, jis prisidėjo prie įvairių rinkinių, almanachų sudarymo: 1948 m. sudarė Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinktinę „Poezija“, 1951 m. kartu su A. Vaičiulaičiu sudarė ir išleido „Lietuvių poezijos antologiją“, 1952 m. paruošė ir išleido Kazio Binkio eilėraščių rinkinį „Lyrika“, 1954 m. kartu su Stepu Zobarsku sudarė ir išleido literatūros metraštį „Gabija“, 1962 m. sudarė rinkinį „Laisvės kovų dainos“. Apie darbą su S. Zobarsku ir metraščio „Gabija“ sudarymą 1954 metų sausio 25 dieną laiške B. Brazdžioniui rašė: „Laužiu dabar galvą, kaip tą medžiagą tvarkyti. Viena man gal palanku, kad mano žinion eina tik lyrika ir kritika, jam proza ir teatras. Dėl to prašyčiau pagalvoti apie tai, ką galėtum man duoti.“

                         
    1945 m. sausio 30 dieną susituokė su Aldona Grajauskaite, susilaukė dukters Vakarės, dviejų sūnų – Mindaugo ir Margirio. Virtualioje parodoje rodoma šeimos nuotrauka.

                         
    Sovietams antrąkart okupavus Lietuvą, po studijų į tėvynę nebegrįžo, persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. J. Aisčio rinkinyje yra saugomas žmonos Aldonos rankraštis, kuriame tiksliai nurodyta kelionės informacija. Rankraštyje rašoma: 1946.1.7. perkam bilietus Paryžiuje į New Yorką. 8. Vakare išvažiuojame iš Paryžiaus / 9. Bordeaux. Įsėdam į laivą <…> 30. Įplaukiam į uostą. Kun. Vaškas mus pasitinka pačiame laive. Pietaujam pas Balkūną ir išvažiuojam į Marianapolį.“

    Išeivijos rašytojai tarpusavyje palaikė ryšius, vieni kitiems padėdavo, bendravo įvairiausiais būdais. 1948 m. įvyko Amerikos lietuvių rašytojų suvažiavimas, įkurta Lietuvių rašytojų draugija ir Jonas Aistis išrinktas draugijos pirmininku. Draugijos valdybos nuotraukos kitoje pusėje yra Stasio Santvaro užrašas: „Pirmoji LRD-jos valdyba JAV, 1950 m. / Iš k. į d.: Bern. Brazdžionis, St. Santvaras, Jonas Aistis, pirm., Faustas Kirša, Ant. Gustaitis.“ 1948 metų gruodžio 3 dieną J. Aistis rašė Algirdui Gustaičiui: „…turiu garbės pranešti, kad nario mokestį gavau ir pasiunčiau kasininkui. / Ta pačia proga noriu pranešti Jums, kad pradedama rinkti medžiaga ruošiamam rašytojų almanachui, kuris turėtų pasirodyti ateinančių metų pirmaisiais mėnesiais. / Prašyčiau atsiųsti man savo kūrybos.“ Laiškas taip pat rodomas virtualioje parodoje.

    J. Aistis artimai bendravo su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, poetais – Bernardu Brazdžioniu, Antanu Rimydžiu, Kaziu Bradūnu bei kitais. Kūrėjai susitikdavo literatūros vakaruose, bendraudavo laiškais.

                         
    1955 metais išleista Jono Aisčio atsiminimų knyga „Apie laiką ir žmones“ sulaukė išskirtinio pripažinimo, jam paskirta Lietuvių Akademinio Sambūrio Montrealyje Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija. Virtualioje parodoje – vakaro programa, kurios dešinėje paraštėje J. Aisčio įrašas: „P. Pūkelevičiūtei / Jonas Aistis / Montreal 1955. 5. 28.“ Renginyje dalyvavo įvairių meno sričių atstovai: apie J. Aisčio kūrybą kalbėjo poetas, literatūros kritikas Henrikas Nagys, pianinu grojo K. Smilgevičius, dainavo operos solistė Elzbieta Kardelienė, šoko balerinos. Birutė Pūkelevičiūtė, Juozas Akstinas ir Leonas Barauskas skaitė Vinco Krėvės, Jono Aisčio, Kazio Binkio, Antano Miškinio kūrybą.

                         
    Vakarų, susitikimų būta daugiau, laiškuose išlikę bičiulių atsiminimai, džiaugsmai, idėjos. 1967 metų gruodžio 18 dieną Jonas Aistis, grįžęs iš viešnagės pas Brazdžionius Kalifornijoje, laiške B. Brazdžioniui rašė: „Važiavau gastrolėn, o nuvažiavau minėjiman. Vakaras juk buvo išimtinai beveik man. Aišku, kad tai Tavo buvusi valia. Ir žodis, ir kiti pagerbimai, buvo kultūringi. Ir klausovai mieli ir kultūringi. Man buvo tikrai jaudinančiai miela, miela ypač dėl to, kad visur, net ir Babrausko rašte jaučiau Tave. Ar aš galėsiu kada nors Tau kuo nors panašiu atsilyginti, pagalvoju, nors Tu apie atpildus negalvojai… Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū.“

                         
    1968 metų rugpjūčio 30 dieną Kazys Bradūnas laiške Antanui Vaičiulaičiui rašė: „Kiek prisimenu, aname vis labai ryškiai akyse pasilikusiam literatūros vakare Dainavoj, prieš trejetą metų man užsiminei, girdi, kodėl Šatrija negalėtų pasikviesti Aisčio į jam skirtąjį literatūros vakarą Čikagoje. Sugestiją paėmiau širdin. Ir štai, šiemet lapkričio 2 d. toks Aisčio kūrybos vakaras, jam pačiam skaitant, Jaunimo centro didžiojoje salėje įvyks. Rengia Šatrija.“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas J. Aisčio rašiklis, kurį atsidėkodamas už surengtą kūrybos vakarą poetas padovanojo bičiuliui Kaziui Bradūnui. Parodoje eksponuojama poezijos rečitalio programa.

                         
    Virtualioje parodoje ir dailininko Vaclovo Kosciuškos 1931–1940 metais pieštas poeto Jono Aisčio šaržas. Tikėtina, menininkų keliai buvo susikirtę Prancūzijoje, nes 1937–40 metais V. Kosčiuška į šią šalį buvo išvykęs tobulintis. Parodoje taip pat rodoma skulptoriaus Leono Striogos medinė skulptūra Jono Aisčio portretas bei Algirdo Boso kurtas medalis Poetas J. Aistis. Medalio reverse įrašyti žodžiai: „Aš jūsų nerimo / Jūs sopulio / Dalis / Aistis“.

                         
    1958 metų rugsėjo 24 dieną J. Aistis bičiuliui A. Miškiniui siuntė jautrų, prisiminimų apie tėviškę kupiną laišką, apmąstė, kaip keitėsi vaikystės namų aplinka: „Klausi, ar galvoju apie sugrįžimą. Galvoju, kaip negalvosiu. Galvoju visą laiką. Bet bijau. Per tuos dvidešimt du metus net tris kartus turėjau pradėti gyvenimą iš nieko. Grįžęs, jaučiu, turėčiau vėl pradėti iš nieko, o tam žygiui aš jau neturiu energijos ir valios.“

                         
    Po sunkios ligos J. Aistis mirė 1973 metų birželio 13 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, palaidotas Vašingtono Prisikėlimo kapinėse. 2000-aisiais, praėjus 27-eriems metams, palaikai amžinam poilsiui parvežti į Rumšiškių kapines. Tuomet poeto bičiulis Kazys Bradūnas kalbėjo jautrius žodžius: „Ano meto gimnazistai ir studentai daugybę Tavo eilėraščių mokėjom mintinai, paversdami juos pačių improvizuotai sukurtų melodijų dainomis. Ir mums gražiausias iš jų buvo „Lopšinė“:

                         
                         Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

                         Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš.

                          Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu

                          Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.

    Ji man šiandien skamba ausyse lyg pati tėviškės žemė čia dainuotų savo sūnui poetui jo žodžių lopšinę.“

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2024 m.

  • Antanas Miškinis

    Gimė būsimasis poetas Juknėnų kaime, Utenos rajone, 1905 m. vasario 11 dieną, ūkininkų šeimoje. Vyresnysis brolis Motiejus buvo pirmasis Antano mokytojas. Pulgis Andriušis, poeto kraštietis ir bendramokslis, vėliau prisimins tuos laikus: „Motiejus, apsivilkęs kaimiška rudinėle, priešokom „nagu užbrėždavo“ mums su Antanu skaitinius bei aritmetikos uždavinius ir eidavo šienauti ar arti, palikęs savo studentus daržinėlėj. Antanas Miškinis buvo geriau prasinešęs moksluose, tad bendra pamokų ruoša man labai ėjo į sveikatą“. (Iš knygos „Septinton įleidus“)

    Į mokyklos suolą pirmą kartą A. Miškinis sėdo penkiolikmetis, išlaikęs egzaminus Zarasų progimnazijoje. 1923 metais būsimasis poetas jau Kauno „Aušros “ gimnazijoje. Čia rado gražų būrį veržlios jaunuomenės, susipažino su Jonu Aleksandravičium (vėliau Kossu-Aleksandravičium, Aisčiu), kuris taip nutapė tą susitikimą – „1923 metų rudenį atsitrenkė Aušros gimnazijon būrys rytų aukštaičių: Antanas Miškinis, Pulgis Andriušis ir kiti. Matydavau koridoriuose ir ypač drabužinėje vieną kareiviška miline, negailestingai sulankstyta kepure ir amžinu papirosu dantyse pramuštgalvį, kurs nuolat stumdėsi, dūko ir knygų ryšulėliu svaidėsi – jis man didžiai nepatiko.“ (Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“). Kartą A. Miškinis pasivijo einantį A. Aleksandravičių ir užkalbino. „Žodis po žodžio pradėjome kalbėti apie literatūrą. Pirmiausia apie rusus. Iš atminties neužsileisdami citavome viens kitam Lermontovą, Puškiną, Aleksandrą Bloką ir kitus.“ Abu brido į literatūrą ir tapo neišskiriami draugai. „Mes gyvenome drauge viename prieškambaryje, po to – vienoje palėpėje, kur pietų valgydavome vien duoną ir marių žuvį, kurią paprasti žmonės silke vadina.“ (Iš knygos „Dievai ir smūtkeliai“)

    Šmaikštusis A. Miškinis jaunystėje buvo labai jautrus. „Dievai žino: jau treti metai, kaip pavasariais pas mane užeina didžiausia rezignacija ir apatija, ir graudžiausia nuotaika… Visa tai persimeta į baisias haliucinacijas, nemigos naktis, ir būna kažkas panašu į agoniją ar į savižudybę“ – rašė broliui Motiejui. Ši desperacija išsiliedavo eilėmis.

    1926 m. A. Miškinis įstojo į Lietuvos universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą. Literatūrinė aplinka buvo gyva ir įdomi. Paskaitas skaitė Vaižgantas, B. Sruoga,  V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, J. A. Herbačiauskas. Ankštuose koridoriuose diskutuodavo, bendraudavo ne vienas jaunas rašytojas ar žurnalistas. A. Miškinis priklausė Humanitarinio fakulteto literatų sekcijai.

    1928 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinėlį „Balta paukštė“. Rinkinėlio niekas nepeikė, o Kazys Binkis pagyrė. Už antrą lyrikos rinkinį „Varnos prie plento“ (1935) A. Miškiniui buvo paskirta „Sakalo“ premija. Gana tiksliai šio rinkinio pobūdį nusakė K. Binkis. „Gražus, elegantiškas su savo „Varnomis“ Miškinis pasirodė. Šypsena ne iš džiaugsmo, bet taip sau, elegancijos dėlei.“ A. Miškinis žavėjosi K. Binkio asmenybe, dalyvaudavo kartu renginiuose. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Mokytojavo, dirbo Kauno radiofone.

    Anot V. Kubiliaus, A. Miškinis gimtojo sodžiaus vaikas, šokęs vytis „Keturių vėjų“, pasuko atgal į gimtinės tylą ir grožį. Kaimą A. Miškinis poetizavo ir juo žavėjosi. Grįžęs iš Kauno, nusimesdavo kaklaraištį ir imdavo dalgį. Šmaikštus ir visada gero ūpo, žodžio kišenėje neieškantis mokytas studentas  rasdavo kalbą su jaunu ir su senu. „Jis ne tik mokėjo tobulai tarmiškai pasakoti kaimynų atsitikimus, bet ir pamėgdžioti balso intonacijas, individualius priepasakius, net judesius, keliais trumpais žodžiais nupiešdamas aplinką, statydamas klausytoją į peizažą“, – rašė Pulgis Andriušis, kurį A. Miškinis dažnai kabindavo ant danties.  Kaimo vakarėliuose A. Miškinis tuoj įsisukdavo į šokėjų ratą, gracingai pakaukšėdamas pusbačių nosimis į grindis. Pašokdindavo visas merginas, net pačias negražiausias. Po atlaidų sėdėdamas pašventory klausydavosi ubago Samėno istorijų apie kaimo žmones. „Atmintį turėjo fenomenalią. Po dešimties metų galėjo pasakyti, ką kurią dieną valgė ir ką kalbėjo. Ne gana to: taip gyvai ir vaizdžiai bei smulkmeniškai gebėdavo nupasakoti būdingus tos dienos įvykius, nors paprasčiausius ir nereikšmingiausius, kad klausančiam atsistodavo prieš akis ta diena daug aiškiau nei vakarykštė“, – prisiminė J. Aistis. Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“ puslapių Antanas nužengia tarsi gyvas. Rašė ją J. Aistis tada, kai mylimas poezijos brolis Antanas „ėjo į Golgotą“ lageryje.

    Nuo 1944 metų poetas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo organizacijas, priklausė partizanų „Tauro“ apygardai, redagavo „Laisvės žvalgo“ laikraštį. 1948 m. suimtas, kalintas Mordovijos, Olžeraso, Omsko lageriuose.

    A. Miškinienė prisimena, kad tą naktį, kai atvyko poeto suimti, po kratos, po atsisveikinimo, karininkas pasakė: „Nu, pojechali“(liet. važiuojam). A. Miškinis žvaliai atsakė: „Jechat, tak jechat, skazal vorobei, kagda koška chvatila jevo za chvost“. (liet. Važiuoti, tai važiuoti, pasakė žvirblis, kai katė nustvėrė jį už uodegos). Enkavedistai nusijuokė, nes tokį areštantą matė pirmą kartą ir visi lalėdami išėjo pro duris. Tikriausiai A. Miškinis nenorėjo dar labiau traumuoti devynmetės dukters Jolantos.

    Kančią lageryje A. Miškinis atlaikė – jis mokėjo kitus paguosti ir prajuokinti, gražiai pasakojo  apie literatūrą, jaunimą mokė kalbų. Mintys apie kančią išsiliejo kūryboje. Rašė giesmes, psalmes, kurias kaliniai mokėsi atmintinai, tekstai keliavo iš lūpų į lūpas. „Psalmes“ kaliniai giedodavo kaip maldą, įsirašinėjo į albumų viršelius, slapstė ir saugojo grįžę į Lietuvą. Psalmes pirmą kartą slapta išleido A. Jakimavičius 1984 m. „Didžiausias kryžius, uždėtas vienam iš neoromantikų, prikelia jo kūrybines galias. Baisiausias laikas įkvepia stipriausią poeziją“, – teigia R. Tūtlytė.

    „Man sakysim, Apvaizda suteikė retą progą pažvelgti į žmogaus sielą labai iš arti. Aš mačiau, koks jis gražus ir kilnus, ir deja, mačiau, koks jis tasai išgarsintas gamtos karalius yra archibestija“, – iš lagerio rašė A. Miškinis broliui Motiejui 1956 m. A. Miškinio tremties kūrybos rankraščiai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir 2011 m. įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą nr. 49.

    Grįžęs iš lagerio 1958 m. pasiligojęs A. Miškinis stengėsi prisitaikyti prie naujo gyvenimo, kovoti nebenorėjo. Parašė keletą laiškų E. Mieželaičiui, prašydamas pagalbos. Paskelbė keletą eilėraščių apie savo „klaidas“. „Aš su Tavim gražuole liaudie, mano klaidos lai atminimuos bepaliks“. Dalis inteligentų, kurie jį gerbė kaip Sibiro lagerių kankinį, nuo A. Miškinio nusisuko.

    Mėgo literatūros vakarus, gražiai išraiškingai skaitydavo eilėraščius, bendravo su jaunais ir bendraamžiais rašytojais „Poezijos pavasario“ renginiuose. Pasakojimus apie mylimus kaimo žmones sudėjo į knygą „Žaliaduonių gegužė“. Lagerio draugas A. Dambrauskas prisimena girdėjęs beveik visas istorijas. Tais linksmais nuotaikingais pasakojimais guodė Sibiro „akademijų“ draugus. Mirė Vilniuje, 1983 m. gruodžio 16 d.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė, 2024 m.

  • Aš nenoriu pasakoti, aš noriu būti pasakojamu… Vytauto Stepono Janavičiaus 100-čiui

    Praskleidę Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą išeivių rašytojų kultūros paveldą: nuotraukas, dokumentus, epistoliką, knygas, bandykime apžvelgti ir bent fragmentiškai nupasakoti Vytauto Stepono Janavičiaus (1924–1995) gyvenimą ir kūrybos kelią. Šių metų sausio 19-oji ženklino jo 100-ąsias gimimo metines, tačiau iki šiol rašytojo vardas Lietuvos visuomenėje mažai žinomas. Kartu su literatūros tyrinėtoja Geda Sabaitiene, kruopščiai išanalizavusia jo tekstus, parašiusią išsamią studiją, norisi klausti – šis kūrėjas „Nesuprastas ar užmirštas?“ (paskelbta VDU žurnale „Darbai ir dienos“; atskiru leidiniu išleista 2005 m.). Pirminis mano atsakymas būtų: neatrastas ir nepažintas. Gal todėl, kad daugiau nei penkiasdešimt metų gyveno Australijos žemyne, toli nuo Lietuvos ir išeivių kultūros centrų. O, gal todėl, kad iš jo negausios kūrybos: išleisti du romanai – „Pakeliui į Atėnus“ (Sydney, 1962; Vilnius, 1992 m.); ir „Nevykėlio užrašai“ (Sydney, 1975); parodija „Laiškai sūnui“; pjesės scenarijus – „Aukso puodas“ (parašė anglų kalba, vertė Saulius Repečka) tik debiutinė knyga buvo nedideliu tiražu išleista Lietuvoje. Lietuvos Rašytojų sąjunga, 2004 metais, Vilniuje išleido jo Raštų knygą (tiražas – 500 vnt.). V. Janavičiaus jubiliejinis gimtadienis tampa paskata atrasti mums mažai žinomą, bet talentingą rašytoją. Daugelis literatūros kritikų, aptardami kūrybą, įvardijo jį „lietuvišku Proust‘u“. Reiklus literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas knygoje „Dienoraščių fragmentai“ rašė: „Mano galva, jis yra vienintelis savo kartos literatas, kuris girdi, mato ir galvoja savo laiko ir savo situacijos perspektyvoje; operuoja ne gatavomis banalybėmis, bet emociškai ir intelektualiai autentiška medžiaga. Kitaip sakant, su juo galima ir įdomu net ir nesutikti, kai tuo tarpu su kitais neapsimoka.“

    V. Janavičius gimė Kaune, tačiau paauglystės ir jaunystės metai prabėgo netoli Šiaulių, Aleksandrijos dvare. Čia, jo senelio Vytauto iš grafų Zubovų įsigyto dvaro rūmuose augo ir brendo Marijos ir Vytauto vaikai – sūnūs: Vytautas, Jurgis ir Algis. Rašytojo motina Marija įdukrino savo anksti mirusios sesers kūdikį – Zinę. Nuotraukose galime išvysti V. Janavičiaus tėvus, senelius bei būrį vaikų, smagiai leidžiančių laiką Aleksandrijoje. Pradžios mokyklą „išėjo“ daraktorių dėka, vėliau Vytautas mokėsi parengiamojoje Birutavičienės privačioje mokykloje. 1940 metais baigė Šiaulių gimnaziją. Paskutinieji mokslo metai nuspalvinti tragiškais įvykiais: pirmosios sovietų okupacijos metu visi Janavičiai buvo išvaryti iš Aleksandrijos, apsigyveno Šiauliuose… V. Janavičius įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Apie tai byloja išlikęs dokumentas-pažymėjimas. Deja, 1943 metais vokiečiai uždarė universitetą, o daugelį jaunuolių paėmė į kariuomenę. 1943–1945 m. jam teko tarnauti Waffen SS daliniuose (prieš tai Reichsarbeitsdienst), darbo kuopoje. Kasant apkasus buvo sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, iš kurios 1945 m. pabėgo. Ne tik dvasinis, bet ir fizinis kūnas liko sužalotas – sužeistų kojų skausmai ir žaizdos kamavo visą gyvenimą.

    Atsidūręs Freiburge apsigyveno netoli tėvų. Mama, nuo mažumės apglėbusi vaikus rūpesčiu, meile, ir tremtyje globojo sūnus. Parodoje galite pamatyti M. Janavičienės laišką-sveikinimą sūnui Vytautui, kuris pulsuoja švelnumo ir šilumos kupinais žodžiais. Abu broliai siekė tęsti mokslus: įstojo į Freiburgo universitetą. 1946–1949 metai pulsavo jaunatvišku maksimalizmu, viltingu studentišku gyvenimu. Susipažino ir susibičiuliavo su gabiais jaunuoliais: Juliumi Kaupu ir jo žmona Dalia, Mariumi Katiliškiu, Henriku Nagiu, Zina Nagyte, Alfonsu Nyka-Niliūnu. Čia sutiko ir iš Šiaulių pasitraukusią, jam gerai žinomą Jesaičių šeimą. Studentai subūrė valdybą, į kurią buvo įtrauktas Vytautas ir jo būsimoji žmona Aldona Veščiūnaitė. Freiburge jiedu susituokė ir susilaukė pirmagimės Kristinos. Parodoje pamatysite santuokos liudijimą, nuotraukose užfiksuotos jaukios šeimos akimirkos. Varginga buitis neužgožė siekių: studentai rengė įvairius minėjimus, literatūros vakarus. Eksponuojamos unikalios Vokietijos laikotarpio nuotraukos su studijų draugais. Tiek Vytautas, tiek Jurgis jau anuomet rašė eilėraščius ir prozos tekstus. A. Nyka-Nilūnas, artimai su jais susibičiuliavęs, nuolat skatino kurti… Įžvalgus kritikas pajuto abiejų brolių talentus. Laiške Vytautui, vadinamam Tučiu rašė: „Mielas Tuti, <…>Būtų įdomu žinoti, kaip Tau sekasi. Kadangi aš manau čia išbūti dar apie savaitę su viršum, tai Tu galėtum man parašyti laišką. Rašyk daug, nes man tai bus vienintelė lektūra. Parašyk, kaip Tau sekasi su rašymu ir nesupyk, jei Tau priminsiu, kad tęstum toliau, o netaisytum to paties, nes tai ką Tu man anuokart skaitei buvo jau labai gerai. Sekančius skyrius atsiųsk man Amerikon, o jei galėsi – tai nuo pat pradžios, nes man bus daug patogiau turėti visą dalyką. Tik nuvažiavęs Amerikon, kaip jau mes esame kalbėję, aš Tau parūpinsiu reikalingas garantijas, kuriomis Tu galėsi pasinaudoti, jeigu Tau neišdegtų su Australija. <…> Telieka tik Jums abiems su Aldona palinkėti viso geriausio. Labas dienas perduok ir visiems halasiškiams! Tavo Nyka.“ (Bremen-Tirpitz, 1949 10 15).

    Tėvams su broliais išvykus į Australiją, gavus iš jų iškvietimą, išvyko ir Vytautas su šeima. Čia, egzotiškoje šalyje, svetimos kultūros apsuptyje, teko dirbti fizinį darbą – dažytoju (iki pat mirties). Susilaukė penkerių dukrų. Žmona Aldona įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo darbus, dirbo lituanistinėje mokykloje, tapė paveikslus, rašė eilėraščius. Įdomus faktas, kad mokiniai, baigę šią mokyklą, gaudavo papildomų kreditų, kurie įsiskaičiuodavo stojant universitetan.

    Iš Amerikos kontinento skriejo A. Nykos-Niliūno laiškai į Australiją. Juose raginimai rašyti ir savo tekstais prisidėti prie žurnalo „Literatūros Lankai“ gyvavimo. „Mes su Bradūnu išleisime turbūt žurnalą. Vienas numeris, manau, tikrai išeis. Todėl Tu būtinai atsiųsk šiam reikalui pirmąjį savo romano skyrių, kurį mes ten įdėsime. Šiam reikalui laikau ir Pupos novelę. Mūsų žurnalo neišėjimo atveju atspausdinčiau „Aiduose“. Būtinai perrašyk mašinėle, pridėk pavadinimą, savo pavardę ar slapyvardį ir t. t. ir kalbos dalykus palik man. Taip pat būtų gerai, jeigu Tu parašytum ir kokį nors straipsnį literatūrinėmis ar panašiomis temomis ir tuo būdu palengvintum mano naštą, kuri man teks čia pakelti. Gerai būtų, jeigu abu su Pupa pavarytumėte ir eilėraščių. Žurnalas bus labai griežto pobūdžio. Daug kam teks įkąsti. Nors ten kompanija ir nebus rinktinė, bet mūsų šaly šiomis [sąlygomis] geresnės ir negalima suorganizuoti. Šiaip jau spauda čia tragiškoje padėty. Visur viešpatauja „kandys“. Tamsybė visais frontais žengia pirmyn, nesutrukdoma jokio pasipriešinimo. Vienintelė išimtis yra „Aidai“, nors ir jie jokiu būdu nepateisina savo egzistencijos. Tavo Nyka“ (Baltimore, 1950 10 22).

    V. Janavičius, pilkos kasdienybės ir įsipareigojimų šeimai spaudžiamas, retai kada prisėsdavo prie savo raštų, o ir nebuvo vienas iš tų, kuriam žodis lengvai ir paprastai ateidavo į širdį. Siųsdamas A. Nykai-Niliūnui savo „pirmagimį“ – debiutinį kūrinį „Vaikystė“ (daugiau Įdomaus eksponato skiltyje »») , prašė kritiško vertinimo. Šis kūrinys buvo sumanytas kaip romanas, tačiau pavadino jį apysaka. „Kartu su šituo laišku turėtumei gauti ir pirmąjį mano skyrių, kurį, kaip pamatysi, pavadinau „Vaikystė“. Parašiau ištrauką iš rašomos apysakos, nors ir galvojau apie romaną, tačiau šiuo atveju, kadangi jis dar toli gražu nebaigtas, pasilieku sau šiek tiek laisvesnis. Labai esu Tau dėkingas už tai, kad pats pasiūlei peržiūrėti (kiek ten Tau įmanoma, kalbą, tiktai jeigu darysi daug pakeitimų nesivargink perrašinėdamas, bet greitai atsiųsk man, aš techniškąją perrašinėjimų pusę atliksiu. Šiaip, būtų žinoma gerai, jei sutalpintum į vieną numerį, nes aš nelabai įsivaizduoju, kur tą rašinį galima būtų perskirti. Tačiau tai tiktai mano užgaida, kuri Tavęs teneįpareigoja ir nejausk, jei sąlygos vien, daug ką bus prieš mano valią. Aš jau negrūmosiu ir nesikrimsiu ir Tavęs nekeiksiu. <…> Užmiršau nusiuntęs įdėti slapyvardį, todėl perduodu jį čia: Tomas Staniškis. Gal ir juokinga ji Tau atrodys, bet tai nėra visai sugalvota pavardė, kurį laiką buvau ja, nors ir be reikalo, prisidengęs. Tiktai vardą pakeičiau, kad kantrus tikrasis ta pavarde žmogus nepaduotų manęs į teismą. <…> Tavo Tutis.“

    Laiške rašytojas įvardijo pasirinktą slapyvardį – Tomas Staniškis, tačiau debiutinis kūrinys, paskelbtas žurnalo „Literatūros Lankai“ puslapiuose, pasirašytas – Jono Staniškio vardu. Laiško originalą galite pamatyti parodoje. Reikia pastebėti, kad sumanymas parašyti romaną taip ir liko neįgyvendintas. Debiutinis fragmentas: „Vaikystė“ sulaukė palankumo ir aukšto vertinimo. A. Nyka-Niliūnas laiške V. Janavičiui rašė: „Visiems labai patiko Tavo „Vaikystė“. Sakysim, toks Kėkštas, tik gavęs iš mūsų rankraštį, parašė laišką, kuriame tavo darbą laiko geriausiu iš visų jo matytų mūsų beletristikos gabalų paskutiniais metais. Panašios nuomonės buvo Kaupas, Blekaitis, Janulis ir t. t. Ir tik vienas Blekaitis įtarė, kad tai Tu. Aš tai rašau ne dėl to, kad Tau būtų labai svarbi kieno nors nuomonė, bet lyg ir norėdamas pagrįsti savo nuomonę, kurią aš jau Tau esu daug kartų dėstęs, o pagaliau gi reiktų šiek tiek skaitytis ir su publika. Visgi svarbus dalykas, kad Tave ne tik skaito, bet ir junta. Visiems atrodo kažkas nauja, negirdėta pas mus. Janulis Sandrai rašytame laiške Tave vadina lietuvišku Proust. Įdomu bus dabar skaityti Tavo naująjį dalyką ir palyginti su pirmuoju. <…> Lik sveikas, mielas Tuti. Sveikink Aldoną ir mažuosius ir pats būk laimingas. Visuomet Tavo Nyka“ (Baltimore, 1952 12 16).

    Palankūs vertinimai tapo savotišku paskatinimu tęsti kūrybos darbus. Parašė ir išleido du romanus – „Pakeliui į Atėnus“ (1962) ir „Nevykėlio užrašai“ (1975); parodiją „Laiškai sūnui“; sukūrė pjesės scenarijų – „Aukso puodas“ (anglų kalba). Parodoje eksponuojamos išleistos knygos. V. Janavičius autobiografijoje apgailestavo, kad sukūrė mažai: „Tiesiog gėda apie tai kalbėti. Mano knygas su mano finansine pagalba išleido Henrikas Šalkauskas, dailininkas. <…> Mane nuo mažens domino istorija. Visuomet turėjau sunkumų suprasti pasaulį, žmoniją ir tautą, todėl mane traukė pradmenys, šaltiniai. Lengviausia viską suprasti, man atrodė, nuo pradžios.“ („Egzodo rašytojai“, V., 1992 m.)

    Rašydamas savo kūrinius tardavosi su A. Nyka-Niliūnu. Laiškuose dalinasi perskaitytų knygų įspūdžiais, aptaria kultūros įvykius. Didelis džiaugsmas kūrėjams buvo susitikimas po daugelio metų – 1972-aisias, atvykus pas draugą į Baltimorę, buvo atgaivinti praeities prisiminimai. A. Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentuose“ rašė: „Vis daugiau išsikalbant, T. (Tutis – V.P.) vis labiau ir labiau panašėja į save, pamažu tapdamas tokiu, koks jis buvo Freiburge. Laikas ir reliatyviai sunkios gyvenimo sąlygos neatėmė iš jo įgimto talento savo būdu suvokti pasaulį, neišskiriant nė paprasčiausios kasdienybės: viskas pas jį skamba nors ir keistai, kartais naiviai, bet visuomet autentiškai. Jo santykis su aplinka visuomet daugiau negu atsitiktinis. <…> Autentiškas savęs ir pasaulio suvokimas yra nepalyginamai svarbesnis už visiems prieinamą „žinojimą“. (Birželio 29 d.).

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę V. Janavičius puoselėjo viltį atgauti jiems priklausiančią Aleksandriją. Visa galva pasinėrė į tą svajonę: sugrįžęs ir atsiėmęs žemes, skubiai remontavo pastatus, rengė vieną kambarį nuolatiniam gyvenimui. Deja, trumpam grįžęs į Australiją, po sunkios darbo dienos staiga mirė… Rašytojo vingiuotas gyvenimo kelias driekėsi iš Lietuvos per Vokietiją į Australiją… Ir vėl, apsisukęs, parvedė… amžinojo poilsio į šeimos kapavietę prie Aleksandrijos.

    Literatūros kritikė Audronė Barūnaitė Willeke viena iš pirmųjų aptarė V. Janavičiaus kūrybą, išskirdama jo debiutinį tekstą „Vaikystė“, parašytą prisiminimų stiliumi. Šiame kūrinyje ryškėja autobiografinės detalės, atkurta autorių supusi sakrali namų buitis ir aplinka, išryškintas švelnus santykis su artimaisiais. Dar daugiau autobiografinių detalių išskaitom jo dienoraščio forma parašytame romane – „Nevykėlio užrašai“. Medicinos studentas Steponas užfiksuoja tai, ką patyrė karo metu vokiečių okupuotame Vilniuje. Pagrindinis herojus – romantikas, jautraus būdo, gyvenantis knygų pasaulyje, įsimyli studentę Viktoriją, kuriai jis lieka svetimu. Tačiau, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, įtraukiamas į konfliktą su vokiečių kareiviu ir lieka jo žūties liudininku. Traukdamasis iš Vilniaus, suimamas kasti apkasų. Toks išbandymas jam tarsi suteikia jėgų ir stiprybės veržtis į gyvenimą… Deja, karo audrose jis žūsta.

    Visai kitokio pobūdžio yra tekstas – „Laiškai sūnui“. Tai parodijos žanro apsakymas. Sarkazmu dvelkiančiame laiške tėvas-budelis ragina sūnų neprarasti pasitikėjimo savuoju budelio „amatu“. Jis paryškina, kad tai pati svarbiausia profesija žemėje: budelis yra „Didysis Tramdytojas“ – Dievo ranka – jis išlaiko pasaulį tokį, koks jis yra. Meilūs tėvo žodžiai tampa aštria satyra, kuri nušviečia žmogiškosios logikos ribotumą, vertybinių kriterijų nebuvimą, moralės degradavimą.

    A. Barūnaitė-Willeke ypatingą dėmesį skyrė meistriškai parašytam V. Janavičiaus kūriniui „Pakeliui į Atėnus“. Autorius pasiskolinęs siužetą iš senovės graikų mito apie herojų Tezėją, sumaniai jį perrašo. Kritikė teigė: „V. Janavičius graikų mitui suteikia modernią interpretaciją: psichologiškas žmogaus supratimas panaikina senuosius didvyriškumo ir idealizmo mitus. Iš herojaus Tezėjo, pasitinkančio savo jėga, dievų apsauga ir savo teisumu, išsivysto modernus antiherojus, priblokštas netikrumo ir kaltės jausmų. V. Janavičiaus subjektyvus, impresionistinis stilius pasižymi švelniais niuansais, lyrizmu, simbolizmu. Estetinis požiūris primena vokiečių romantikos ir estetizmo literatūrines kryptis“. („Egzodo lietuvių literatūra. 1945–1990, Čikaga, 1992).

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2024 m.

  • Gyvenimas pralekia greitai. J. Baltušiui – 115

    Juozą Baltušį galima vadinti arti savo skaitytojų esančiu rašytoju. Kilęs iš paprastų žmonių, jiems jis pirmiausia skyrė savo kūrybą, dažnai buvo kviečiamas ir noriai sutikdavo dalyvauti kūrybos vakaruose ir susitikimuose. Turėjo legendinę iškalbą, nepaprastai mokėjo valdyti auditoriją. Tiesa, ne toks tikslus apibūdinimas vadinti jį kaimo rašytoju. Nors kūriniams dažniau pasirinkdavo kaimo aplinką, išties buvo gimęs Rygoje, o kaime per visą gyvenimą praleido tik apie 11 metų.

    Pats dienoraštyje tuo stebėjosi: „Negaliu atsikratyti minties, gana nemalonios, kad esu laikomas „kaimo žmogum, kaimo rašytoju“. Nieko įžeidžiamo čionai nėra, tačiau neatitinka tikrovės. Gimęs esu mieste, Rygoje, iki dešimties (beveik iki dešimties) nė akyse nemačiau kaimo, vėliau gyvenau jame apie vienuolika metų, po to – vėl miestas. Mieste, bendrai paėmus, išgyvenau 53 metus, kaime – nepilnus vienuolika, tai koks aš „kaimo žmogus“? Gryni prasimanymai!“ (1973 m.)

    Juozas Baltušis – kūrybinis slapyvardis, kuriam rašytojas panaudojo mamos Marijonos Baltušytės mergautinę pavardę. Iš tiesų jis vadinosi Albertas Juozėnas. Kartu šeimoje užaugo dar 2 vaikai: brolis Leonardas ir sesuo Marija. Trys broliukai mirė dar vaikystėje.

    Pasigirdus pirmojo pasaulinio karo aidams, tėvai kartu su trimis vaikais apleido Rygą, palikdami dalį daiktų, kurių negalėjo išsivežti ir pasitraukė į Rusiją. Kelionė traukiniu iki Maskvos truko tris savaites. Sunku buvo ir kariaujančioje, nuskurdusioje Maskvoje, tad Juozėnai patraukė dar toliau, į Nižnij Novgorodą. Mokyklą pradėjo lankyti Caricino mieste (vėliau – Volgogradas),prie Volgos upės, tiesa skirtą lietuviams su lietuviais mokytojais. Įsismarkavus revoliucijai, aplinkiniais keliais pagaliau grįžo į Lietuvą, mažieji ją matė pirmąsyk. Šeima įsikūrė Puponių kaime (Kupiškio r.). Tada ir prasidėjo J. Baltušio, kaip samdomo piemenėlio, dalia. Sukauptas apie piemens gyvenimą žinias vis vėliau panaudojo romane „Parduotos vasaros“. Už jį 1957 m. buvo skirta LTSR valstybinė premija. Pagal vieną iš šio romanų dalį „Virto ąžuolai“ vėliau buvo pastatytas filmas. Beje, beveik visi jo knygose vaizduojami personažai gyvenime turėjo realius prototipus.

    Ryškiausi įspūdžiai žmogui dažniausiai lieka iš vaikystės ir paauglystės metų. Gal todėl J. Baltušis nevengė vaizduoti samdinio gyvenimo. Jis pats iš pradžių piemenavo, vėliau dirbo pusbernio ir berno darbus. Paskatintas K. Borutos, pradėjo mėginti save kūryboje. Jau pirmąjį kūrinį „Cukriniai runkeliai“ išspausdintą almanache „Darbas“ pasirašė, K. Borutos patartas, slapyvardžiu „Juozas Baltušis“, kuris vėliau ir lydėjo visą kūrybinį kelią. Kadangi jau pirmieji kūriniai ieškojo socialinės teisybės, jie vėliau atrodė tinkami ir naujai valdžiai.  

    J. Baltušiui sulaukus dvidešimties, šeima persikėlė į Kauną. Rašytojas dirbo „Raidės“ spaustuvėje raidžių rinkėju, pats ėmėsi savišvietos ir bendradarbiavimo spaudoje. 1940 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Savaitė prasideda gerai“.

    Savo gyvenimo meninį aprašymą jis pateikė autobiografijoje „Su kuo valgyta druska“ [darbinis knygos pavadinimas buvo „Mes ėjom, trepsėjom“], o kitą, vėlyvąjį laikotarpį, geriausiai galime pažinti iš jo dienoraščių, rašytų lyg sau, lyg kitiems, nes testamente buvo nurodęs sąlygą, kad juos viešinti leidžia, bet tik praėjus 25 m po jo mirties.

    Per pirmąją okupaciją redagavo laikraštį „Naujasis valstietis“. Antrosios okupacijos metu pasitraukė į Maskvą, darbavosi radijuje, tapo lietuviškų laidų redaktoriumi. Dirbdamas radijuje, parengė daugiau nei 50 humoristinių radijo pjesių „Dėdės Silvestro valandėlės“. Tą patį darbą tęsė grįžęs į Lietuvą, kur buvo išrinktas radijo komiteto pirmininku. Vėliau redagavo literatūros žurnalą „Pergalė“. Nuo 1946 m. aktyviai dalyvavo to meto politinėje veikloje. Vėliau atsidėjo tik kūrybiniam darbui, nors šalia to net kelis kartus buvo išrinktas ir perrenkamas Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininku. 

    Dar prieš karą sukūrė šeimą su Vanda Petrauskaite, susilaukė dviejų dukterų, bet santuoka ilgai netruko. Vėliau susituokė su aktore M. Mironaite, kartu priimdamas auginti jos dukterį Dagnę. Poros santykiai buvo audringi, sykį buvo net išsiskyrę, bet vėliau vėl susiėjo. Savo namuose išaugino Dagnės sūnų, dailininką Roką Valaitį.

    Turėdamas galimybę, J. Baltušis mėgo pakeliauti. Ne tik po sovietinius kraštus, bet teko jam lankyti ir Belgiją, Prancūziją, Švediją, o kai grįžęs iš JAV išleido knygą „Tėvų ir brolių takais“ buvo sulaukęs nemalonumų – neva per gerai jis atsiliepia ir vaizduoja tą „supuvusį kapitalizmą“. Vėliau sakė ne itin mėgstantis keliones po kapitalistinius kraštus, nes grįžus sunku saviesiems paaiškinti, kodėl net nugalėtieji vokiečiai gyvena geriau už karą laimėjusiuosius. Buvo nelabai kokios nuomonės apie rusų tautą: „Rusų žmonės, užuot atvykę pasimokyti pas mūsų vadovus ir eilinius žmonelius, vien keikti mus moka, peikti, ir vis niršta ant mūsų, kam daug visko turime, įvairių rūšių dešrą valgome, sviesto turime. Lyg tai mes kieno svetimo būtume paėmę, lyg apgrobę ką. Juk savo tai rankų darbo vaisius, patiems užtenka, ir kitiems duodame į valias, tame tarpe tiems patiems rusams, kurie šoka visur ir visada visus mokyti, peikti, neigti, o patys nieko nenori mokytis, tingi dirbti, gėrybes savo rankomis pasiimti, nė truputėlio nesigėdindami to fakto, kad, valdydami pačias geriausias ir derlingiausias žemes, nė pusės nesurenka toi derliaus, kokį surenka mūsų lietuviai artojai“.

    Rašė ne tik romanus, bet ir dramas, parašė pirmuosius lietuviško kino scenarijus („Aušra prie Nemuno“, „Tolimoje apylinkėje“ (pastarasis nebuvo rodytas), vertė iš rusų kalbos V. Belovo, Dž. Ikramio, M. Lasilos ir kitų kūrinius.

    Labiausiai vertinamos jo knygos – „Parduotos vasaros“ ir „Sakmė apie Juzą“, kuri, be kitų kalbų, buvo išversta ir į prancūzų ir pelnė prestižinę Prix du Meilleur Livre Etranger (skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą) premiją. J. Grušas jam kalbėjo, kad knyga verta Nobelio premijos ir prieš mirtį svajojo, kad J. Baltušis būtų jai nominuotas.

    Gyvenimas jam šypsojosi. Iš dienoraščių matyti, kad, nors keista, J. Baltušis nebuvo itin valdžios mėgstamas, bet turėjo galimybę naudotis įvairiomis lengvatomis, skirtomis nomenklatūrai. Dažnai į jį kreipdavosi žmonės, prašydami padėti jiems patiems ar jų artimiesiems gauti vaistų, paslaugų, paskyrimų ar kitų dalykų. Ir rašytojas dažnai sutikdavo padaryti ką galįs. Juk buvo bendraujantis, žmonės jam patiko ir jis jų pasiilgdavo. Ypač artimas jautėsi savo krašto žmonėms. Dėl jo savotiškai „varžėsi“ Kupiškis ir Anykščiai, vadindami jį savu, tad J. Baltušis tapo ir Kupiškio krašto, ir Anykščių rajono Garbės piliečiu.

    Mylėjo ne tik žmones, bet ir gyvulius: „į mano kačių fermą rūsyje, Roko įsteigtą ir man paliktą, priklydo dar vienas kačiukas. Labai glaudus, matyt, namuose gyvenęs. Maitinu ir jį. O ką darysi? Negaliu pakęsti alkanųjų riksmo“.

    Būdamas garbaus amžiaus, jau galvodamas apie nepriklausomą Lietuvą, matė ją sugrįžtant į tarpukario laikus su visais jo trūkumais, galbūt iki galo nesuprasdamas, kad laiko ratas jau pasisukęs ir bus vienaip ar kitaip, bet ne „kaip prie Smetonos“. Šioji, paskutinioji jo gyvenimo dalis, visiškai skiriasi nuo iki tol buvusio. Gerbiamas rašytojas, politikos veikėjas, skaitytojų mylimas ir kviečiamas susitikti, jis tapo atstumtuoju. Žmonės viešai degino jo knygas, suplėšytas krovė prie namų durų, skambindavo ir grasindavo telefonu. Bet J. Baltušis liko ištikimas savo nuomonei – prisitaikyti jis nesiekė. Dabar jau kalbama, kad jo puolimas buvo perdėtas. Jus dar sovietinės santvarkos metais rašytoje trumpoje biografijoje jis pažymėjo „Rytą kilęs visuomet pamąstau: Ką šiandien gero galiu padaryti Lietuvai?“ Ta kryptim ir vairuoju visus savo darbus ir visas mintis“.


    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2024 m.

  • Romualdui Granauskui – 85. Užburtas saugoti savyje šimtmečių patirtį

    Prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas – tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizdavęs žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį, atskleidęs agrarinės kultūros esmę, užčiuopęs giliausias jos šaknis. Jo kūryba nuspalvinta žemaitišku koloritu, dažnai rašytojas net vadinamas nykstančios senosios Žemaitijos kultūros metraštininku. Anot E. Bukelienės, „Jis protėvių užprogramuotas, kuršių žynių užburtas saugoti savyje šimtmečių patirtį – jauseną, galvoseną, vertybių sistemą. Ypatinga yra rašytojo laiko samprata, to laiko jutimas. Atrodo, lyg jis būtų žilas, apsamanojęs Lietuvos laukų akmuo, kurio koja nepaspirsi, nes dalis jo giliai žemėje, jis nepajudinamas, tvirtai įsikibęs žemę, amžinas“.

    Minint R. Granausko 85-ąsias gimimo metines kviečiame pasidairyti po jam skirtą virtualią parodą „Užburtas saugoti savyje šimtmečių patirtį“. Iš muziejaus fondų atrinktos vertybės – nuotraukos, rankraščiai ir išleistos knygos atspindi išskirtinio talento prozininko svarbiausias gyvenimo akimirkas, kelią į literatūrą ir pripažinimą.

    Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 dieną Mažeikiuose, nors pats kartojo, kad tikroji jo gimimo diena yra mėnesiu anksčiau. Jo mama Rozalija buvo kilusi iš valstiečių, o tėvas Ignas – eigulys save kildino iš plikbajorių. Jų santuoka nesusiklostė – 1940-aisiais tėvai išsiskyrė.

    Netrukus mama ištekėjo už 22 metais vyresnio policininko Stasio Valto. 1944 m. artėjant frontui visa šeima bandė trauktis, tačiau saugumas pabėgėlius susekė, teko apsistoti mažoje trobelėje Šauklių kaime, netoli Mosėdžio. Tai, deja, neišgelbėjo patėvio nuo sovietinės valdžios. Šis buvo suimtas ir mirė lageryje.

    Romualdas per pora metų baigė Šauklių pradinę mokyklą, metus dar skaitė knygas namuose, nes artimiausia ugdymo įstaiga buvo tik už penkių kilometrų. Paūgėjęs jau tęsė mokslus Mosėdyje, tačiau 1955 m. vasarą motina su sūnumi grįžo gyventi į savo tėviškę Mažeikių rajone, Naikių kaime. Rašytojas tvirtino, jog būtent mokslo metai, praleisti Mosėdyje, buvo lemtingi jo tolimesniam gyvenimui. Ryškų pėdsaką moksleiviui paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alfonsas Šileikis, kuris mokykloje buvo įsteigęs literatų būrelį. Jam priklausė Stasė Lygutaitė, Romualdas Granauskas, Ričardas Pakalniškis ir kiti. Daugelis minėtų moksleivių rašė prozos kūrinėlius, kiti eilėraščius. Anot R. Granausko, „Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau“. Pirmasis jo apsakymas „Prieš audrą“ pasirodė 1954 m. žurnale „Švyturys“. Tai dar nebuvo brandi kūryba, tačiau ji atskleidė, kad vaikinas tikrai turi talentą, kurį reikia plėtoti.

    Paskutinę, baigiamąją vidurinės mokyklos klasę, Romualdas jau lankė Mažeikiuose, tačiau dėl muštynių neramios dvasios jaunuolis buvo iš jos pašalintas. Sūnų globoti ėmėsi tikrasis tėvas, gyvenęs netoli Skuodo, Ketūnuose. Iš ten jaunuolis važinėjo dviračiu į Sedos vidurinę mokyklą. Tėvas draudė lankyti motiną, o sūnus nepakluso, todėl liko be pastogės, artimųjų, be išgyvenimo šaltinio. Pasigailėjusi jį priglaudė ir maitino bendramokslės Valerijos Vaitkutės mama. Tą šeimą rašytojas labai šiltai prisiminė visą savo gyvenimą.

    1957 m. būsimasis rašytojas išlaikė brandos egzaminus drauge su Sedos darbo jaunimo mokyklos vienuoliktokais. Atestatą gavo, tačiau jo elgesys buvo įvertintas tik trejetu, o tai buvo laikoma „Vilko bilietu“ beveik visose aukštosiose mokyklose. Nors vėliau ir buvo įstojęs į tuometinį Kauno politechnikos institutą radioelektronikos specialybę, nesibaigus nė pirmajam semestrui, vaikinas studijas metė. Taip R. Granauskas ir liko be formalaus aukštojo išsilavinimo, nors S. Gedai atrodė kitaip: „Savamokslis, tačiau mokytesnis už kitus“.

    Vietoj išsvajoto aukštojo mokslo atėjo šaukimas į kariuomenę. Ir ten jaunuolis sugebėjo prisidaryti problemų ir susilaukti nuobaudų, kurios pratęsė tarnybos laiką. Visgi, kaip teigė pats R. Granauskas, kariuomenė turėjo ir naudos – ten išmoko groti visais variniais pučiamaisiais, išskyrus valtorną, įgijo chorvedžio patirties, dainavo net solo arijas, nes turėjo gerą muzikinę klausą ir stiprų, sodrų, plataus diapazono balsą. 1962 m. jis šiaip ne taip ištrūko iš kariuomenės ir grįžo pas mamą į Naikius. Pirmąja darboviete tapo Mažeikių spaustuvė, tačiau netrukus ją iškeitė į darbą Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją.

    Romo gyvenimas pagaliau grįžo į ramias vėžes – vedė lituanistiką baigusią Almą Skruibytę, pradėjo dėstyti matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Mokiniams jis buvo autoritetas, turėjo pučiamųjų orkestrėlį, mokė groti. Mosėdyje rašytojas artimai bendravo su Akmenų muziejaus įkūrėju Vaclovu Intu: „Tai buvo vienintelis mano draugas Mosėdyje. Mes laikėmės vienas kito. Nors buvau dešimčia metų jaunesnis, jis [Intas] buvo toks pat pasiutęs, neperkalbamas. Asme­nybės dažnai susikerta kaip kirvis į akmenį, bet mes kažkaip sutapom“. Bičiuliai užfiksuoti ir nuotraukoje, kurią galima išvysti šioje parodoje.

    R. Granauskas svajojo tapti šturmanu, buvo net įstojęs į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, tačiau saugumas sutrukdė jam siekti užsibrėžtų tikslų. Teko jam padirbėti ir betonuotoju Klaipėdoje, ir Mažeikių kompresorių gamykloje bei dėstytoju konservatorijoje. Grįžęs po sunkaus darbo dar sėsdavo rašyti. Taip 1969 m. gimė ir jo pirmoji knyga „Medžių viršūnės“, kurioje jau išryškėjo įgimtas gebėjimas vaizdingai pasakoti, trumpai ir glaustai išreikšti didelius pasaulio ir žmogaus gyvenimo įvykius, kurti gyvus dialogus, šeimyninių barnių scenas.

    R. Granauskas, gyvendamas provincijoje, jautėsi suvaržytas, troško išsiveržti iš gūdumos, išskleisti sparnus, kad galėtų justi visuomenės pulsą ir atsidėti kūrybai. Poeto ir vertėjo Algimanto Mikutos dėka pavyko gauti darbą Kaune „Nemuno“ redakcijoje, o 1973 m. įstoti į Rašytojų sąjungą. Kadangi Vilniuje nuosavo būsto neturėjo, kurį laiką rašytojas su šeima gyveno atskirai. Netrukus jis gavo sostinėje butą, nors ir kukliai, tačiau vėl visa šeima apsigyveno kartu.

    V. Daujotytė knygoje „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ teigia: „Granauskas atitinka nerimstančio, neprisitaikančio, klajojančio, maištaujančio kūrėjo archetipą. Keitė darbus, vietas, bandė studijuoti, netiko, bandė mokytojauti, neištvėrė. Nenuolaidus, konfliktiškas. Neišsaugojo ir šeimos, išėjo“.

    Nors pirmoji šeima iširo ir rašytojas vedė antrą kartą žurnalistę Teresę Dovydaitytę, su dukromis Gintare ir Inga Romualdas nuolat bendravo. „Tėvas viską mokėjo – sako dukros; meškerių visokių turėjo, žvejoti mokino. Atsisėdo prie fortepijono ir pradėjo skambinti, niekad to nedaręs. Muzikantas būtų buvęs, jei nebūtų susilaužęs rankos, klausą absoliučią turėjo. Jei ko paklausdavom, atsakydavo: moku tikriausiai, tik nesu bandęs. Kulinaras buvo“. Pasidomėjus, kaip gyvena, kūrėjas atsakydavo – į pypkę įsikibęs. Jų rašytojas turėjo sukaupęs didžiulę kolekciją. Vieną jų, padovanotą ir Maironio lietuvių literatūros muziejui, galima matyti ir šioje parodoje.

    Vilniuje rašytojas praleido visą likusį gyvenimą, tačiau šio miesto taip ir nepamėgo, pasitaikius progai stverdavo meškerę ir lėkdavo žvejoti ar grybauti, svajojo pasenti gamtos apsuptyje. Savo novelių knygoje „Trys vienatvės“ autorius rašė: „Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs…“

    R. Granauskas skaitytojų dėmesį patraukė jau pirmaisiais savo apsakymais, tačiau rimtesnio kritikų susidomėjimo sulaukė parašęs apysaką „Jaučio aukojimas“, kuri pirmą kartą pasirodė žurnale „Pergalė“, o vėliau knygoje „Duonos valgytojai“ (1975). Apysaka parašyta nelengvai įvaldoma pasakojimo antruoju asmeniu forma ir sąmonės srauto stiliumi, išskirtinė ir kūrinio forma – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius. Joje kūrėjas sakralizuoja išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėjautą, papročius, įprasmina senosios lietuvių baltų pasaulėjautą. „Jaučio aukojimas“ laikomas pačiu moderniausiu ir meniškiausiu iki tol sovietmečiu sukurtu lietuvių prozos kūriniu.

    1987 metais pasirodė R. Granausko knyga „Baltas vainikas juodam garvežiui“, o po metų apysaka „Gyvenimas po klevu“ (1988), kurioje per vienos šeimos skausmingą gyvenimo istoriją rašytojas atvėrė nykstančio lietuviško senojo kaimo žaizdas. Tai – vienas žymiausių R. Granausko kūrinių, tapęs lietuvių prozos atgimimo ženklu.

    Prozininko kūrybines galias išlaisvino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. XXI-ajame amžiuje pasirodė šie jo kūriniai: „Raudonas ant balto“ (2000), „Duburys“ (2003), „Šunys danguje“ ir „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011), „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012), „Šventųjų gyvenimai“, „Išvarytieji“ (2013) ir kiti. R. Granauskas vaizdavo tai, ką pats patyrė ir matė – žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį, agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laiką ir jo griuvimą, irimą totalitarizmo sąlygomis, nužemintuosius – atplėštuosius nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų. „Viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs. Čia ir gyvenimo patirtis, čia ir atmintis“, – apie savo kūrinius kalbėjo prozininkas.

    R. Granauskas mokėjo ne tik nuostabiai pasakoti, bet ir smagiai pajuokauti, iš jo lūpų nuolat liejosi sąmojis, gal ir ne pats linksmiausias, bet itin taiklus, labai dažnai net virstantis kažkuo panašiu į aforizmus. Jo žmonos Teresės dėka rašytojo šmaikštūs posakiai, pokštai, kalbos, pasakytos premijų įteikimo progomis drauge su esė apie lietuvių literatūros klasikus ir lietuviško žodžio gyvenimą sugulė į knygą „Baltas liūdesio balandis“ (2015).

    R. Granauskas – ne tik prozos meistras. Savo kūrybines galias išmėgino ir kurdamas scenarijus kino filmams: „Sodybų tuštėjimo metas“ (1977) Jono Avyžiaus romano motyvais, „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Vėjas rugiuose“ (1983). Jo kurtose esė apie S. Daukantą, J. Biliūną, J. Gurauskį bei poetinėje dramoje „Rožės pražydėjimas tamsoj“ su širdgėla ir meile apmąstomi rašytojo dvasiai itin artimų kultūros žmonių tragiški gyvenimai, dėmesio centre atsiduria pačios asmenybės, per šimtmečius neužgęstanti jų dvasios šviesa, taurumas, pasišventimas, įsipareigojimas tautinei kultūrai.

    Daugybę metų rašytojas sirgo įvairiomis ligomis, laiką leido tarp namų ir ligoninės, tačiau kūrybinis talentas negeso, vienas po kitos gimė išskirtiniai kūriniai. „Dabar tiek metų nematau nei kaip saulė teka, nei kaip debesys plaukia, nei kaip ežeras atrodo. Ką padarysi… Čia, matyt, Dievo dovana – atėmė kojas, sutrumpino takus, sėdėk ir rašyk“, – atviravo R. Granauskas.

    R. Granauskas rašė ir leido knygas iki pat savo gyvenimo pabaigos, jo kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo. Prozininkas amžinybėn iškeliavo 2014 m. spalio 28 d., palikęs neįkainojamos vertės dvasinės brandos ir lietuviško žodžio kūrybinius lobynus. Anot rašytojo, „visos tos knygos – aš. Kadangi daugiau rašiau nei nerašiau, tai lyg ir antru gyvenimu tapo. Net svarbesniu už pirmąjį“.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2024 m.

  • Keturvėjininkai

    Keturvėjininkai – XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių rašytojų avangardistinė grupė, sietina su jų įkurtu žurnalu „Keturi vėjai“. Naujasis sąjūdis savo veiklą pradėjo vienkartiniu leidiniu „Keturių vėjų pranašas“, išleistu 1922 m. vasario 16 d. Leidinio išleidimo data, sutapusi su Lietuvos nepriklausomybės ketverių metų sukaktimi, buvo pasirinkta sąmoningai. Lietuva – laisva, atvira Europai ir pasauliui, todėl atsinaujinkime, atjaunėkime, kurkime, griaukime ir kritikuokime per ilgai užsibuvusius ir išsikvėpusius stabus! Vos keturių lapų leidinuke dominavo keturvėjininkų sąjūdžio iniciatoriaus Kazio Binkio futuristiniai tekstai ir idėjos. „Pranašo“ vedamajame straipsnyje buvo skelbiama: „Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini“. K. Binkis eilėraštyje „Salem Aleikum!“ sušuko: „Gana sacharininti širdys!“. Neįprastai prabilo ir Salys Šemerys: „Kaunas šiandie girtas“, ir Petras Tarulis prozos vaizdelyje „Peizažas“: „Šalin raukšlėtų mieguistų paklodžių veidai!“

    Keturvėjininkų sąjūdžio atsiradimui didelę įtaką turėjo tuomet Europoje įsigalėjusios avangardistinės meno kryptys, ypač vokiečių futuristai ir ekspresionistai, garbinę didmiesčių gyvybingumą, technikos stebuklus, veiksmą, jaunatviškumą, gyvenimo džiaugsmą ir nevaržomą laisvę.

    Ryškiausiais K. Binkio pasekėjais tapo literatai: Juozas Tysliava, Salys Šemerys, Juozas Petrėnas – Petras Tarulis, Juozas Žlabys-Žengė, Alfonsas Šimėnas, Antanas Rimydis, Pranas Morkus, Butkų Juzė, Teofilis Tilvytis, Augustinas Gricius. Jie rinkdavosi K. Binkio bute Maironio gatvėje į poeto sumanytus „paldienikus“ ir diskutuodavo, skaitydavo savo kūrybą. Tai buvo uždara grupė, į kurią nekviesti asmenys nepatekdavo. Apie ką buvo kalbama „paldienikų“ susibūrimuose, žinių išliko mažai, nes niekas tų diskusijų neprotokolavo. A. Šimėno teigimu keturvėjininkams „buvo svarbu pasirodyti kitaip sukirptais švarkais, jie norėjo rašyti kitaip, negu kiti iki šiol rašė. Lengviausiai tai buvo su eilėraščiais: iki šiol laikytasi prozodijos taisyklių, vadinasi, rašykime nesilaikydami taisyklių arba bent jas paneikime iš dalies. Sunkiau buvo su proza: pradėję nuo P. Tarulio įmantrybių a la  „Nuovakarių skiauterys“, baigė senoviškai parašytu A. Griciaus apsakymu“.

    Pirmasis „Keturių vėjų“ numeris išėjo 1924 m. sausio mėnesį. Žurnalą redagavo ir viršelį piešė  J. Petrėnas – P. Tarulis, spausdino „Ryto“ bendrovės spaustuvė Klaipėdoje. Žurnalas išėjo solidus (64 p.), ekspresyviu ryškiu viršeliu, leidinio pavadinimas užrašytas net devyniomis kalbomis, viduje – keletas senovinio lietuvių meno iliustracijų. Įvade „Žengte marš“ (Mūsų laboratorija) keturvėjininkai, pasivadinę „žodžio darbininkais“, skelbė: „Vyturiai ir lakštutės dėl mūsų gali būti ramūs: jų gramofoninių balsų vietoje, kad nuo jų pasilsėtumėm, mes mieliau klausysime kad ir karvės maurojimo!“ Žurnale publikuojama avangardistinė Salio Šemerio, Butkų Juzės, Juozo Tysliavos, Alfonso Šimėno, Antano Rimydžio poezija, Petro Tarulio intriguojanti proza „Nuovakarių skiauterys“ ir keturvėjininkų mėgiamų užsienio autorių (Vladimiro Majakovskio, Vincento Huidoboro) vertimai. Apie K. Binkio ryškų kūrybos posūkį prabilo Petras Janeliūnas: „Eilėraščių“  Kazys Binkis mirė. Mirė „deimantų žvaigždelių“, „meilužių“, mergelių „lyg dievaičių“, „širdelių“, „svajonių“, „vylingų dūmų“, „šilkasparnių debesėlių“ Binkis. „100 pavasarių“ autorius tapo futuristu.

    Antrasis „Keturių vėjų“ numeris išėjo tik po dvejų metų. Buvo daug kuklesnis, tik aštuonių puslapių, tačiau didesnio formato, ir vadinosi jau ne žurnalu, o laikraščiu. Savo idėjas keturvėjininkai deklaravo šūkiais: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas!“, „Šalin anemiškas simbolizmas!“, „Visa literatūros valdžia keturių vėjų taryboms!“.

    Vėliau išėjusiuose dar dvejuose numeriuose (1927 ir 1928) jaunieji literatūros maištininkai laikėsi tų pačių idėjų ir stilistikos, suteikdami ateinančios kartos menininkams eksperimentavimo ir iššūkių galimybes.

    Keturvėjininkai savo avangardinę kūrybą ne tik publikavo žurnale, skaitė literatūros vakaruose, bet ir leido originaliomis knygomis. Anuomet skaitytojų dėmesio susilaukė K. Binkio „100 pavasarių“ , S. Šemerio „Granata krūtinėj“, J. Tysliavos „Žaltvykslės“, „Auksu lyta“, ,,Nemuno rankose“, P. Tarulio „Mėlynos kelnės“, J. Žlabio-Žengės „Anykščių šilelis“ ir kt.

    Ne visiems maištingieji keturvėjininkai ir naujieji jų kūriniai bei idėjos patiko, susilaukė jie ir kritikos. Ypač jaunuosius kūrėjus kritikavo Adomas Jakštas. Straipsnyje „Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj“(„Židinys“, 1926 m. balandžio mėn.) literatūros kritikas juos vadina kairiaisiais ir išdykaujančiais vaikais. „Pirmiausia jų žymė – tai vaikiškas išdykavimas. Išdykaujančiu vadinama toks vaikas, kurs nepaiso jokių draudimų, nesilaiko jokios tvarkos, nežiūri jokių įsakymų, bet daro ką tinkamas, eina galvatrūkčiais, laužo, gadina, kas jam pasipainioja, žodžiu sakant, kurs virsta mažu anarchistu. Į tokį vaikišką išdykėlį ir panėši mūsų naujieji poetai.“

    Išpopuliarėję keturvėjininkai buvo pakviesti ir į garsųjį literatūrinį teismą Lietuvos universitete, kuris vyko 1927 m. gruodžio 10 d. Šis „teismas“ buvo plačiai aprašytas ir „Keturiuose vėjuose“ (1928 m. Nr. 4). Tokie „teismai“ nebuvo naujiena, tai tebuvo nauja moderni literatūros vakarų forma. Prokuroras Blazas kaltino keturvėjininkus pasisakymu prieš senąjį meną, senąją estetiką, „riebių žodžių“ pamėgimą, teigė, kad jų eilėraščiai daugiausia tik agitaciniai ir plakatiniai.  Tačiau kartu buvo pareikštas ir šio sąjūdžio atsiradimo supratimas: „Apsidairę po mūsų paskutinių laikų literatūrą užtinkame joje skurdą ir snaudulį. Rašytojai ir dainiai dainavę nepriklausomybę kaip idealą po 1918 metų savo temų nustojo. Jų nuopelnai, esą, tėvynei dideli, bet mes baigdami dešimtuosius nepriklausomybės gyvenimo metus galim iš savo literatūros ir daugiau ko reikalauti“. Pripažinus jų reikalingumą  ir atsiradimo prasmę, teismas priėmė sprendimą: „iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams. Po 20 metų duodama teisės apeliuoti į kitos kartos tokį pat teismą“.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2024 m.

     

  • Nuobodžio veidrodžių daužytojui Kęstučiui Navakui – 60!

    2024 m. vasario 24 d., būtume šventę poeto, eseisto, literatūros kritiko, vertėjo Kęstučio Navako apvalų jubiliejų – 60 metų, tačiau ši daugiabriaunė asmenybė mirė po sunkios ligos, kurios, pasak artimųjų, nesigydė tradicine medicina, vartojo savo „tekilos terapiją“ dar 2020 m. vasario 16 d. Simboliška data, kaip simboliški ir daugelis reiškinių bei žmonių, įvykusių ar sutiktų poeto Kęstučio gyvenime. Pats Kęstutis Navakas, kalbėdamas apie estetines kryptis, labiausiai ir mėgo simbolizmą, romantizmą, neoromantizmą…

    Šia virtualia paroda, pasitelkus muziejuje saugomą gausų K. Navako rinkinį, norima supažindinti skaitytoją su vienu iš K. Navako vaidmenų – nuobodžio veidrodžių daužytojo, kuriuo jis kartais, pasak literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės, drąsiai disponavo tiek savo kūryboje, tiek gyvenime: „Nes tai buvo žmogus, kuris mėgo savotišką išsiskaidymo vaidmenų žaidimą. Vargu, ar kas galėtų pasakyti vienareikšmiškai, kas buvo Kęstutis ar koks jis buvo. Nes savo poezijoje jis prisiimdavo daug kultūrinių vaidmenų – samurajus, žaidžiantis vaikas, atsiskyrėlis, bohemietis“.

    Toks metaforiškas pavadinimas – nuobodžio veidrodžių daužytojas – pasirinktas neatsitiktinai, o kaip aliuzija į K. Navako knygą „Gero gyvenimo kronikos“ (2017), jo paties ištarmėje pasakytais žodžiais: „Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia, tiesą sakant, tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai“.

    Poeto gyvenime tų nuotykių, kaleidoskopiškų situacijų, įvykių būta ne taip ir mažai. Virtualioje parodoje, pasitelkus nuotraukas, stengiamasi bent sekundei, bent mirksniui užsiminti, kalbėti, priminti įvairiapusę K. Navako asmenybę…

    Pasakojimas plėtojamas chronologine seka – nuo ankstyviausią gyvenimo etapą atskleidžiančių muziejinių vertybių. Tokių nėra daug – saugomos tik dvi maždaug 1966–1970 m. laikotarpio nuotraukos. Pirmoje mažasis Kęstutis ant neatpažinto vyro rankų, kartu su brangiausiu ir artimiausiu žmogumi savo močiute iš mamos pusės Leonora Navakiene (1919–2023). Gimė Šeimyniškiuose, Vyžuonų sen., Utenos rajone. Mamos neteko visai kūdikystėje, tėvo nepažinojo. Vaikystė prabėgo Taujėnų miestelyje, Ukmergės rajone. Daugiausiai laiko praleisdavo gražiajame dvare, kur močiutė, daugelio vadinta Eleonora, buvo paskirta vadovauti tarybiniam sodininkystės ūkiui. Pasak K. Navako artimųjų, močiutė buvo labai tikinti ir sovietmečiu siuvo kunigams rūbus ir net šiek tiek padėjo platinti nelegalią spaudą.

    Vėliau, būdamas maždaug 8 metų, likimui taip susiklosčius mažasis Kęstutis kartu su močiute persikrausto į ramią Kauno Žaliakalnio gatvelę, į kuklų namelį, kuriame Kęstutis turėjo savo erdvę – paslaptingą palėpę, kurioje gyveno, kūrė, svajojo. Pradeda lankyti tuometinę J. Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar tai „Saulės“ gimnazija), C klasę. Iš šio paaugliško, linksmo ir nerūpestingo gyvenimo išlikusių muziejinių vertybių jau žymiai daugiau. Čia galima išvysti jo klasės nuotrauką su bendraklasių parašais kitoje pusėje, portretinę nuotrauką, darytą vienoje Laisvės alėjos fotoateljė, mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuvinį, susipažinti su dailia būsimo poeto rašysena. Jau mokyklos laikais įvairių išvykų metu jaunuolis iš draugų tarpo išsiskyrė ir savo išvaizda, ir laikysena – gana aukštas, ilgų šiek tiek garbiniuotų plaukų, mąslaus, svajingo žvilgsnio.

    Pirmuosius eilėraščius parašo dar paskutinėse mokyklos klasėse. Būdamas ne tik kūrybingas, bet ir gudrus, įteikė poetui Donaldui Kajokui ne tik savo, bet ir kelių draugų ar draugių rankraščius. Norėjo pasitikrinti, ar gerbiamas poetas išskirs jo rašytus eilėraščius iš kitų tarpo. Žinoma, prisiminimuose apie K. Navaką D. Kajokas užsiminė atskyręs Kęstučio mintis, braižą, iškart pastebėjęs neeilinį talentą.

    Gražiausius gyvenimo metus Kęstutis nugyveno mylėdamas ir dirbdamas. Keitėsi laikai – keitėsi ir K. Navako išvaizda, laikysena, savęs suvokimas. Baigęs mokyklą, Kęstutis niekur neemigravo, liko tikras kaunietis, šio miesto kultūrinio gyvenimo kūrėjas. Anksti vedė. Tačiau ir anksti suprato, kad viena mūza – ne jam. Trys santuokos, susilaukė dviejų sūnų. Daugybė mylimųjų, kurių vardus ir prisiminimus nuneš laikas. Tiesa, vienos jų pieštas Kęstučio portretas puošia šią virtualią parodą.

    Dirbo vien kūrybinį, kultūrinį, literatūrinį darbą. Jo veiklų ir pomėgių spektras platus: rašė kultūros temomis „Kauno dienoje“, „Noriu“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kt. Teko išbandyti jėgas ir televizijoje – maždaug 1998–2004 m. dirbo Lietuvos televizijoje (dabar tai Lietuvos radijas ir televizija – LRT), rengė ir vedė kultūrines laidas.

    Būta išvykų į užsienį. 1992 m. baigė vokiečių kalbos kursus Zalcburge, vėliau vertė iš vokiečių kalbos. Galima matyti 1994 m. JAV darytą nuotrauką, kurioje poetas nusifotografavęs su Vytautu Kavoliu. Vėliau lankė įvairias knygų muges, literatūrinius festivalius Frankfurte, Kaliningrade ir kt.

    Teko šiek tiek padirbėti ir Centriniame Kauno knygyne, o 1996 m. kartu su drauge ir partnere Valentina Navakauskaite Daukšos gatvėje atidarė savo knygyną-klubą „Septynios vienatvės“. Valentina, kaip ilgą darbo patirtį knygynuose turėjusi darbuotoja, buvo atsakinga už prekybinę knygyno veiklos pusę, Kęstutis – buvo to knygyno veidas ir siela. Visi, kas jame apsilankė, jautė ypatingą sklandančią aurą. Knygynas veikė apie 10 metų, jame įvyko daugiau nei 70 įvairių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rašytojų vakarų, knygų pristatymų, jame lankėsi net ir prezidentas V. Adamkus ir Estijos prezidentas L. Meri.

    Apibūdinti šio fenomenalaus reiškinio, jo nemačius ir jame nedalyvavus – neįmanoma. Tai liudija kelios nuotraukos iš 1996–1999 m. laikotarpio, jose K. Navakas užfiksuotas su L. Donskiu, J. Erlicku. Norint pajusti tą aurą pirmiausia reikia skaityti paties K. Navako tekstus, puikiausiai tam tinka jo esė tokiu pačiu pavadinimu „Septynios vienatvės“, pirmą kartą publikuota „Šiaurės Atėnuose“.

    K. Navakas buvo įvairių literatūrinių festivalių lankytojas ir dalyvis: užfiksuotas su J. Kunčinu „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ (1998), su Z. ir G. Bulgakovais Alytaus „Imbiero vakaruose“ (2004), „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ (2005, 2009 ir paskutinė jo turima nuotrauka 2019), „Vilniaus knygų mugėje“ su D. Molyte-Lukauskiene ir V. Daškevičiumi (2007) ir kt.

    Ypatingas ryšis siejo su įvairiomis Kauno menininkų mekomis, viena tokių – Maironio lietuvių literatūros muziejus. Galima išvysti jautrių nuotraukų, pavyzdžiui, su sūnumi ant rankų, iš „Poezijos pavasario“ festivalio. Pats Kęstutis Navakas „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos laureatu tapo 2014 m. už eilėraščių knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“.

    2006 m. – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, 2019 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatas. Tačiau, kaip pastebėjo jo artimos aplinkos žmonės, paskutinieji gyvenimo metai, sunki liga, neįgaliojo vežimėlis atėmė tą jaunatvišką veržlumą ir puikybę, paliko vienatvę ir susitaikymą.

     

    dešimtas*

    ant stalo prakąstas obuolys. dviejuose

    vietose. gražiai. kaligrafiškai. atrodo

    kažkas dusyk užėjo į mano butą dusyk

    manęs čia nesutiko: nesvarbu kad

    buvau kad ramiai stebėjau kaip vysta

    augalai kai kas dusyk užėjo ir dusyk

    nesusitikom. tik pasikalbėjom tik

    pasijuokėm gėrėm arbatą nežinojom

    apie ką vapsvų akys ir kas parašė

    mozartui natą si. atrodo buvo

    ateita buvo bandyta grąžinti mane

    iš vapsvų akių ir natos si: štai

    prakąstas obuolys: aš jį beveik

    matau. jis beveik yra. beveik dabar

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2024 m. 

     

    * K. Navako sonetas iš knygos „100 du“ (2013)