Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Mėnesio eksponatai

  • Jono Aisčio rašiklis

    Poetas, eseistas Jonas Aistis (1904-07-07–1973-06-13) augo Kauno rajone, Rumšiškėse. Prisiminimuose vaikystės namų aplinką poetas mini šviesiai, gražiai.  Knygoje „Apie laiką ir žmones“ yra rašęs: „Mane poetu tasai gamtovaizdis ir padarė. Visa buvo gražu, nuostabu ir prasminga. Ten įgudau ieškoti ryšio ir prasmės.“

    Savo kūrybos kelyje J. Aistis sutiko nemažai Lietuvos kūrėjų, dalis jų tapo poeto artimais bičiuliais, kurių draugystę, rūpestį ir dėmesį J. Aistis itin vertino. Gyvendami JAV, rašytojai išgyveno sudėtingus laikotarpius, tačiau skleidė lietuvišką žodį emigracijoje. Tarpusavyje palaikė ryšius: rašė vieni kitiems laiškus, lankydavosi bičiulių namuose, rengdavo literatūros vakarus, keitėsi atminimo dovanėlėmis. Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas J. Aisčio rašiklis, kurį atsidėkodamas už surengtą kūrybos vakarą padovanojo poetui Kaziui Bradūnui.

    Rašytojas, literatūros kritikas Antanas Vaičiulaitis pristatydamas minėtą renginį 1968 metų lapkričio 2 dieną straipsnyje „Savo giminės širdyje. Žvilgsnis į Jono Aisčio kūrybą rečitalio Chicagoj proga“ rašė: „Jono Aisčio knygų suvestinė galėtų būti tokia: jis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę poeziją, sutelkė jai formos preciziją, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. Be to, minėtą lietuvišką peizažą sutirpdino su pasaulio kultūra nuo senovinės Graikijos, viduramžių, oriento ar net tokių epochų kaip barokas, ir taip ligi mūsų dienai.“

    1968 metų rugpjūčio 30 dieną poeto Kazio Bradūno laiške A. Vaičiulaičiui atsiskleidžia Jono Aisčio poezijos rečitalio idėjos ištakos: „Kiek prisimenu, aname vis labai ryškiai akyse pasilikusiam literatūros vakare Dainavoj, prieš trejetą metų man užsiminei, girdi, kodėl Šatrija negalėtų pasikviesti Aisčio į jam skirtąjį literatūros vakarą Čikagoje. Sugestiją paėmiau širdin. Ir štai, šiemet lapkričio 2 d. toks Aisčio kūrybos vakaras, jam pačiam skaitant, Jaunimo centro didžiojoje salėje įvyks. Rengia Šatrija.“

    Apie laukiamą vakarą J. Aistis 1968 metų rugsėjo 3 dieną K. Bradūnui rašė: „Norėčiau pridėti trigrašį ir dėl vakaro. Jei jau turėjote kokių planų, tai dėl manęs nekeiskite. Man tiktai atrodo, kad gal pradžioje reikėtų kokio kad ir penkių minučių atidarymo – įvado, kurį galėtum gal ir Sveikas improvizuoti, o jei pats nenorėtum, gal tada koks Babrauskas sutiktų. To tai lyg reikėtų, nes vakaras būtų nei karvė be ragų. Išeit rodytis keturis kartus, gal būtų kiek ir per daug. Ar negalima būtų tai padaryti šitaip: įvadėlis, Aistis (30 min.), Bičkienė, Aistis (30 min.), pertrauka, 10 min. II d. Bičkienė, Aistis (30). Savo skaitymą pamarginčiau aiškinimais-komentarais, kurie gali kartais būti įdomūs net specialistui, vis dėl to tai apie keturiasdešimt metų poetinės praktikos.“

    Jono Aisčio rinkinyje yra saugoma rečitalio programa, kurioje numatyta, kad renginį „Įvadiniu žodžiu“ pradeda poetas Kazys Bradūnas, savo poeziją skaito Jonas Aistis, dainuoja solistė Prudencija Bičkienė, akomponuoja Alvydas Vasaitis, čelo [violančelės – V.B.] partiją atlieka Petras Armonas. Vakarą baigė Šatrijos draugijos pirmininkė Julija Švabaitė-Gylienė tardama „Užbaigos žodį“.

    Kazio Bradūno rinkinyje yra saugomas Jono Aisčio parkeris, apie kurio atsiradimą rankraštyje byloja pats K. Bradūnas: „Poeto Jono Aisčio parkeris, daug metų jo naudotas, padovanotas Kaziui Bradūnui po Jono Aisčio akistatinio jo poezijos autorinio rečitalio, rengto ateitininkų meno draugijos „Šatrijos” Čikagos Jaunimo centre…“. Ši dovana liudija dviejų poetų kūrybą, draugystę ir dėkingumą.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė

  • Petro Vaičiūno mūza

    Ateik, ateik! Aš vėl jau tavo…

    Ateik tokia, kokia esi…

    Tai kas, kad naktys sutamsavo –

    Many tu savo saulę surasi…

    („Ateik“)

    Iškilaus poeto, dramaturgo, vertėjo Petro Vaičiūno (1890–1959), savo gyvenimą ir kūrybą pašventusio atgavusiai Laisvę ir Nepriklausomybę Tėvynei,  rinkinyje išskirtinę vietą užima muziejinės vertybės, pasakojančios rašytojo ir jo žmonos, didžiosios ir vienintelės gyvenimo meilės, aktorės Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės  (1899–1995) istoriją. Tai gausus nuotraukų, eilėraščių rankraščių, laiškų pluoštas, atsiminimai ir bendri memorialiniai daiktai. Jiedu buvo darni talentingų ir kūrybingų menininkų šeima, Teofilija vaidino daugelyje P. Vaičiūno spektaklių Valstybės teatre.

    Atsiduriame ir prie jų meilės ištakų: tarp daugybės vertingų nuotraukų  aptinkame išskirtinę nuotrauką, reikšmingą lietuvių teatro, jo kūrimosi, formavimosi istorijai.  Joje įamžintas Henriko Zudermano pjesės „Joninės“ pastatymas (režisierius J. Bieliūnas) lietuvių klube Peterburge 1919 m. Centre atsitūpęs P. Vaičiūnas, neatpažįstamai persikūnijęs į elgetą. Už jo, tarp aktorių, stovi  Teofilija Vaičiūnienė. Apačioje, dešiniajame kampe, P. Vaičiūnas violetiniu rašalu įrašęs: „Petrapilis, 1919 m.“ Ją Vaičiūnų šeima saugojo kaip brangų atminimą: Peterburge užsimezgė rašytojo ir Teofilijos Dragūnaitės pažintis, peraugusi į gilų, fatališką meilės jausmą, čia jie visam laikui susiejo savo gyvenimą su teatru. P. Vaičiūnas prikalbino ją, norinčią studijuoti mediciną gimnazistę, tapti aktore: „Gydytojų mes turim ir turėsime pakankamai, o aktorių lietuviškam teatrui labai trūksta, ypač moterų. O tamsta turi visus duomenis būti aktorė“ (T. Vaičiūnienė,  Literatūros ir meno pasaulyje,  Vilnius:  Vaga, 1986). Vėliau, grįžę į Lietuvą, 1921 m.  balandžio 6 d.  jiedu susituokė.  Vestuvės įvyko Kauno Vytauto bažnyčioje, P. Vaičiūno pageidavimu, 7 valandą ryto, saulei tekant.  Sutuokė juos  kun. J. Tumas-Vaižgantas.

    Rinkinyje matome storus segtuvus P. Vaičiūno eilėraščių, miniatiūrų, dramos kūrinių rankraščių, tarp kurių aptinkame meilės lyrikos perlų, gimusių iš gilaus, tauraus jausmo savajai mūzai, žavinčių savo nuoširdumu, muzikalumu, romantiška šviesa.  Saugoma ir apie šimtas laiškų žmonai, apie kuriuos, ypač ankstyvuosius, T. Vaičiūnienė sakė: Tai – „ištisas himnas meilei, į kurį įpintas ir išlinksniuotas mano vardas.“„Mano Tėfa, Tėfute, mažute, gerute, mylimoji, karalaite – ir viskas, kas yra pasauly gražaus, gero…“, „Mano brangioji, mano vieninteli drauge, mano gyvenimo  Saule“, „Ot gera mano Tėfutė… Viešpatie mano, Viešpatie.. . Tu, Tėfa,  gera net  tuomet, kuomet negera.“  Dirbdamas Panevėžyje rašė: „Tėfa, sutikęs Tave Nevos krantuose, aš nejaučiamai ėmiau vystyt Tavo gražią, gausingą sielą. Tu, plačiai pravėrusi savo akis, atsisveikinai su maža, šalta savo praeitimi ir ėmei keliaut iki tol Tau nežinomais keliais. Net ir vardą iš savęs seną išmetei ir priėmei iš manęs kitą. Tu – Tėfa! Tu esi dabar, esi mano… tik mano vieno…“ (Panevėžys, 1920 m.). „Mano Tėfa, aš laimingas… Taip, Tėfute aš – laimingas! O Viešpatie… aš turiu Tėfą, turiu moterį, kuri mane supranta. Tu  esi man viskas: ir  sesuo, ir žmona, ir draugas, ir mano genijus. Tėfa, Tėfute… kad Tu girdėtum, kaip aš tariu tuos žodžius. Juose mano malda, mano džiaugsmas, mano ilgėjimas… <…> Tu negali būt ne mano. Tuomet Tu nebūtum Tu ir aš nebūčiau  – aš.“ Dažnas Panevėžio laikotarpio P. Vaičiūno laiškas yra numeruotas, kai kurių pirmo puslapio viršuje įrašyta po vieną žodį: „Aš“ „Tavy“ „radau“ „savo“ „sielą“. T. Vaičiūnienė vasarodama paskaitydavo gautus laiškus motinai, seserims ir tėviškės moterėlėms. Ne viena jų ašarą nubraukdavo ir gėrėdavosi: „Oi Dzievuli, Dzievuli, kaip mieste vyrai žmonas myli.“ Tuomet Teofilija paaiškindavo, kad ne visi vyrai ir mieste taip myli, be to,  jos vyras – poetas, užtat ir laiškus taip gražiai moka rašyti.

    Ypač šiltos nuotraukos su gražuole žmona, spinduliuojančios giliu jausmu, dvasine bendryste: 1920 m., grįžę iš Sankt Peterburgo, tarpukariu Kaune, Laisvės alėjoje, savo bute, su šeima Palangoje ir Vievyje, kur turėjo savo vasarnamį. Matome kelias nuotraukas iš  P. Vaičiūno išleistuvių Kauno geležinkelio stotyje, traukinio kupė, kur abu su žmona apsiverkę prieš ilgą išsiskyrimą (1926 m. P. Vaičiūnas su J. Bieliūnu, gavę Švietimo ministerijos stipendiją, buvo išvykę į kelionę po Vakarų Europos šalis: Vokietiją, Šveicariją, Italiją, Prancūziją).  Rašytojas laiškuose klausinėjo, kokią skarą ir karolius parvežti mylimai žmonai dovanų.

    Įdomūs, nuotaikingi, neretai  su humoru parašyti T. Vaičiūnienės atsiminimai apie P. Vaičiūną, bendrą jų gyvenimą, ypač apie šeimyninio gyvenimo pradžią. „Tai buvo nuostabus žmogus, nepaprasto gerumo, jautrumo, darbštus, talentingas, sąžiningas“, nepraktiškas, kaip ugnies bijojęs buities ir nuosavybės reikalų (juos perleido žmonai). Gavę režisieriaus Juozo Vaičkaus bute du kambarius, iš teatro parsivežė su trimis kojomis kėdę, ketvirtą koją rašytojas pats pritaisė. Bufetą atstojo iš vytelių pinta pintinė. Reikėjo rašomojo stalo, tad Vaičiūnas parsivedė žmogų su kirviu ir pjūklu, panašų į malkų pjovėją. „Pasisodino tą žmogų, nubraižė, kokį stalą norėtų turėti, ir sutarė kainą, dar pridėjo daugiau, kad tik gerai padarytų. <…> Po kelių dienų stalas buvo padarytas, atgabentas ir kartu su meistru aplaistytas. Jis tarnavo Vaičiūnui visą gyvenimą“, o šiandien stovi muziejuje kaip „bendras rašytojo ir medžių kirtėjo kūrybos paminklas“.  Rašytojas visą gyvenimą nepakentė nereikalingų daiktų, nes, anot jo, kiekvienas nereikalingas daiktas tik prislegia žmogų. Pavyzdžiui, žieminį paltą, įsigytą dar Rusijoje, išvertė į kitą pusę, uždėjo naują apykaklę ir jį, vienintelį, pranešiojo visą gyvenimą. Bet meno kūrinius mėgo: paveikslus, skulptūras, bareljefus  pasikabindavo ant sienos arba pasidėdavo. Jie turėjo daug pažįstamų dailininkų, kurie piešė, tapė bei lipdė jų portretus ir šiaip dovanodavo savo kūrinius. Ilgainiui Vaičiūnų butas tapo panašus į muziejų.  Kai Teofilija ruošėsi pirkti valgomojo kambario komplektą, vyras kone su ašaromis ėmė prašyti, kad neatvežtų jam „altoriaus“, pirktų patį mažiausią ir kukliausią.

    Draugai ir šiaip visokie bohemos atstovai P. Vaičiūną išnaudodavo, vaišindavosi jo sąskaita, „pamiršdami susimokėti“. Pavyzdžiui, rašytojas J. A. Herbačiauskas iš principo savo sąskaitų neapmokėdavo:  jo manymu, garbė tam, kas už jį sumoka. Žmona pasisiūlė tvarkyti visus buities reikalus, o jam reikėjo rūpintis tik kūryba. Be to, gimė ir sūnelis Arnas. Rašytojas  atiduodavo Teofilijai  visas kuklias savo pajamas. Džiaugėsi, kad dabar lengva atsikratyti įvairaus plauko prašytojų: „Kai paprašo pinigų, išverčiu kišenę, parodau, kad tuščia ir sakau, kad visi pinigai pas žmoną.“ O iš jos taurelės mėgėjai nedrįsdavo skolintis. T. Vaičiūnienė sutvarkė vyro mitybą, atnaujino jųdviejų butą Kaune: nupirko minkštų svetainės baldų komplektą ir tris naujas kėdes, taip pat ir rašomąjį stalą, knygų spintą, kušetę  (jie saugomi muziejuje), vėliau organizavo ir šeimos vasarnamio statybą prie Vievio.

    1940 m. rugpjūtį  jiedu su Teofile apsigyveno rašytojo taip mylimame Vilniuje, Kaštonų gatvėje. Sovietmečiu jo kūrybos nuotaikos pasikeitė, atsirado vis daugiau liūdnų gaidų. Rašė mažai, spaudoje pasirodė vos vienas kitas eilėraštis. P. Vaičiūnas išgyveno sunkią depresiją, pašlijo sveikata, atsinaujino jau seniau jį kamavusi plaučių tuberkuliozė. Žmona buvo priversta išeiti iš teatro į pensiją, sūnus Arnas buvo neįgalus. Po Stalino mirties 1954 metais Akademinis teatras repetavo dramaturgo komediją „Patriotai“, pavadintą „Ekscelencijos“, tačiau spektaklis buvo labai koreguotas, idėja iškreipta. 1956 metais išleistos jo „Dramos“ buvo pakeistos, išbrauktos visos istorinės realijos. Viename laiškų (1957-07-21) rašytojas pasakojo žmonai, jog juos aplankė moteris iš kino studijos,  kuri pranešė, kad T. Vaičiūnienė nevaidins filme, nes „turi labai inteligentišką veidą“. P. Vaičiūnas nuoširdžiai padėkojo už tokią žinią, ir ji patenkinta išėjo. Gyvenimo pabaigoje, sunkiai sirgdamas ir fiziškai nepajėgdamas rašyti didesnės apimties kūrinių, P. Vaičiūnas kūrė miniatiūras ir trumpus filosofinio turinio eilėraščius-aforizmus. „Užrašinėjo juos ant mažų popieriaus lapelių. Tų lapelių, pieštuku rašytų, liko daugiau kaip tūkstantis“, – prisiminimuose rašė Teofilija. Kūrinėliai publikuoti poetinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinyje „Gyvenimo preliudai“ (1969). Sostinėje P. Vaičiūnas ir mirė – 1959-ųjų birželio 7 dieną.  Išgyvenusi sunkius išbandymus ir netektis, ši  talentinga, žavi, tauri moteris sulaukė Lietuvos nepriklausomybės.  Per savo gyvenimą ji sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų lietuvių bei užsienio autorių spektakliuose,  parašė dvi atsiminimų knygas: „Scena ir gyvenimas“ (1975 ) bei „Literatūros ir meno pasaulyje“ (1986), paskelbė straipsnių iš teatro gyvenimo, daug nuveikė  įamžinant  P. Vaičiūno atminimą. Jos kilnią dvasią ir pasiaukojimą brangiausiems žmonėms taikliai apibūdina P. Vaičiūno eilėraštis, sukurtas 1944 m.:

    Jeigu aš ką nors karštai karštai mylėčiau,

    Jeigu būtų man kas nors labai labai brangus,

    Nieko nieko aš brangiam nepagailėčiau,

    Viską atiduočiau, nors tai būtų pats dangus.

    („Merginos žodžiai“)

    Daugumą eksponatų muziejus įsigijo iš rašytojo žmonos T. Vaičiūnienės 1974–1985 m.

    Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė

  • Įdomi Biblija

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje Senųjų knygų rinkinyje saugoma dar 1970 m. iš vieno Kauno knygyno įsigyta ir 2023 m. konservuota knyga „Bybelẽs, tai esti Wisas Szwentas Rasztas Seno ir Naujo Testamento“. Knyga spausdinta gotišku šriftu. Tai Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų svarbiausia ir pagrindinė religinė knyga – Biblija, Senasis ir Naujasis Testamentas. Neįprastas pavadinimas kilęs nuo vokiečių kalbos žodžio „Die Bibel“, reiškiančio „Biblija“.  

    Knyga puošni, įrišta į kietus viršelius, trauktus ruda oda. Viršeliai puošti ornamentiniais įspaudais, priešlapiai pilki, marginti gėlių piešiniu. Kaip nurodyta antraštiniame puslapyje, knyga išleista ir „iszspáusdintos nû Britiszkosês bey swetimujû zemjû Bibelû draugystês“ [išspausdintos nuo britiškosios bei svetimųjų žemių Biblijos draugijos, t. y., Britų ir užsienio kraštų Biblijos draugijos leidimas]. Versta iš vokiečių kalbos, spausdinta Berlyne 1897 m. Trovičiaus ir sūnaus spaustuvėje. Knygos sudarytojai – XIX a. antrosios pusės Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojai: vertėjai Adomas Einaras ir Jonas Pipiras; redaktorius J. Lukau. Knygos antraštiniame lape nurodyta, kad tai aštuntasis Biblijos leidimas: „į lietuviwiszkaję kalbą perstatytas, isz naujo pérweizdẽtas ir asztuntą kartą iszspáustas“. Knyga didelės apimties – 856 ir 278 puslapių, nes kartu išleistas „Naujas Testamentas“ turi atskirą paginaciją (puslapių numeraciją).

    Knyga įdomi ir vertinga ne tik kaip XIX a. spaudinys, bet ir tuo, kad joje rasime surašytą vienos šeimos istoriją – prieš antraštinį lapą yra keturi lapai (aštuoni puslapiai), skirti knygos savininko šeimos ir giminės užrašams. Kiekvienas užrašų puslapis turi pavadinimą [čia pateikiami normine rašyba]: „Giminės surašymas krikščioniškų namų“, „Namų tėvo gimdytojai, broliai bei seserys“, „Namų motinos gimdytojai, broliai bei seserys“, du puslapiai turi pavadinimą „Kūdikiai“, skirti šeimos vaikams surašyti, dar yra „Suvenčiavojimai“ [Santuokos], „Mirimai“, „Kiti svarbūs nutikimai krikščioniškų namų“. Beveik visi užrašų puslapiai užpildyti, rašyta mėlynu arba juodu rašalu, gotišku šriftu, greičiausiai, dviejų žmonių (pagal rašybą). Juose pateikiama glausta, bet detali vienos šeimos ir jos artimų giminaičių gyvenimo istorija! Iš įrašų sužinome, kad knyga priklausiusi Adamui Naujokui, gimusiam 1855 m. rugpjūčio 16 d. Sakūčiuose, kuris buvo vedęs du kartus. Sakūčiai dar pavadinami ir vokiška forma Michel Sakuten. Pirmoji jo žmona Elzė Preikšas iš Ogalių, gimusi 1844 m. birželio 16 d., o mirusi 1895 m. kovo 8 d.  Adamo Naujoko antroji žmona Evė Strangalis iš Gaičių buvo gimusi 1875 m. sausio 23 d., vedė ją 1896 m. kovo 18 d. Kintų bažnyčioje. Kituose užrašų lapuose surašomi Adamo Naujoko tėvo ir motinos vardai: Endrikis ir Anni, abu iš Sakūčių, paminimi brolis Jonas, seserys Evė, Anni ir Mari, surašomos jų gimimo datos. Taip pat surašyti pirmos ir antros žmonos tėvų, brolių ir seserų vardai. Sužinome, kad pirmos žmonos tėvai Adamas ir Elzė Preikšas [Preikšai] buvo kilę iš Ogalių, o antrosios žmonos tėvai Kasparas ir Eivė Strangalis – iš Gaičių. Vienas jų brolis Mikas buvo vedęs Marę Henning iš Ventės. Skyriuje apie vaikus minimi pirmos santuokos vaikai: Adamas, gimęs 1887 m. rugpjūčio 13 d. Michel Sakuten [Sakūčiuose] ir dukra Marė, gimusi ten pat 1889 m. sausio 15 d. Lape apie santuokas surašytos brolio ir seserų Anni ir Mari santuokos, o skyriuje „Mirimai“ dar kartą nurodyta pirmosios Adamo Naujoko žmonos mirties data, taip pat brolio mirties data. Pats knygos savininkas Adamas Naujokas mirė 1937 m. balandžio 29 d., o jo antroji žmona Evė – 1940 m. vasario 29 d. „Kitų svarbių nutikimų krikščioniškų namų“ puslapyje parašyta, kad 1929 m. vasarį buvo 36 laipsniai šalčio ir kad „to ir seniausias žmogus negal atminti“. Minimas 1926 m. sausio mėnesį buvęs galingas potvynis: „Didžiausias Twans per visas Minges Upes Krantas vanduo ėjo“. Minima Mingės upė – tai Minija, tik pavadinta vokiško upės pavadinimo forma – Minge. Sakūčiai, kuriuose gyveno aprašytoji šeima, yra išsidėstę abipus Minijos upės. Kaip svarbūs nutikimai minima 1925 m. kovo 1 d. „skaudi perkūnija“ ir kad 1925 m. kovo 25 d. buvo 16 laipsnių šalčio, kas, anot rašiusiojo, „tai labai yra retai pastebėtina“. Minimos vietovės Sakūčiai, Ogaliai, Gaičiai, Kintai, Ventė – tai esantys ar jau išnykę kaimai Šilutės rajone, Mažojoje Lietuvoje.

    Mažosios Lietuvos lietuvninkų evangelikų liuteronų garbės ir prestižo reikalas buvo įsigyti religinę knygą – Biblija, giesmynai, maldaknygės, Mišių knygos (Mišknygės) buvo pirmosios knygos kiekvienuose namuose. Religinės knygos buvo spausdinamos lietuvių ir vokiečių kalbomis, gotišku šriftu. Jos buvo labai gražiai įrištos, odiniais, kaustytais, gražiai dekoruotais viršeliais. Nusipirkęs tokią knygą žmogus ją labai saugodavo, tausodavo. Tokią išsaugotą knygą ir Jūs pamatysite pridėduose vazduose.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė, 2024.

  • VANDAI DAUGIRDAITEI-SRUOGIENEI – 125!

    Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899 m. rugpjūčio 16 d. – 1987 m. vasario 10 d.) – senos bajorų Daugirdų šeimos palikuonė, rašytojo Balio Sruogos žmona, rūpestinga mama, nuostabi pedagogė, įžymi Lietuvos istorijos tyrinėtoja, keliolikos knygų bei straipsnių autorė, aktyvi visuomeninio gyvenimo tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje dalyvė. Ištikima Balio Sruogos literatūrinio palikimo puoselėtoja ir leidėja.

    Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje saugomos unikalios daugiau nei šimtmečio senumo nuotraukos, kuriose – Vandos Daugirdaitės-Sruogienės šeima. Štai keletas jų. Pirmojoje – tik ką susituokę tėvai, nusifotografavę Minske 1896 metais, pakeliui į Kaukazą. Tėvas Kazimieras Daugirdas už ,,Aušros“ skaitymą buvo pašalintas iš Šiaulių gimnazijos, baigė Charkovo veterinarijos institutą ir buvo paskirtas į tarnybą Užkaukazėje. 1985 metais vedė netolimo nuo savo tėviškės Pavirvytės dvaro savininko, buvusio Kališo gimnazijos direktoriaus Eduardo Paulavičiaus dukrą Jadvygą Paulavičiūtę.

    Antrojoje nuotraukoje – Jadvyga Paulavičiūtė-Daugirdienė, fotografuota Piatigorske 1899 metais. ,,Motina buvo užaugusi skaitydama romantinę lenkų literatūrą ir mylėjo Lietuvą Adomo Mickevičiaus, Syrokomlės dvasioje. Nors tėvas ir protestuodavo, motina mokė mane Lenkijos istorijos, lenkų kalbos gramatikos ir literatūros.“ (V. Daugirdaitė-Sruogienė)

    Trečioje nuotraukoje – 1900 metais Kaukaze, Piatigorsko mieste, gimusi vienerių metukų dukra Vanda. ,,Kai man ėjo ketvirti metai, tėvą perkėlė iš Kaukazo į valstybinį žirgyną Podolėje, Balino kaime praėjo laiminga vaikystė. Buvau vienturtė duktė, rūpestingai auklėjama, nors nei kiek nelepinama. Devynerių metų amžiaus gavau boną prancūzę, išmokau laisvai kalbėti prancūziškai. Nuo mažens mokėjau rusiškai, žaisdama su kaimo vaikais įpratau vartoti ukrainiečių kalbą, o namie kalbėta lenkiškai, nors tėvai niekad lenkais nesivadino, tik žemaičiais.“ (V. Daugirdaitė-Sruogienė)

    Ketvirtojoje nuotraukoje – Vanda Daugirdaitė su tėvu Kazimieru Daugirdu Kamenece 1912 metais. Tais metais netikėtai mirė jos mylima motina. ,,Nuo tos dienos gyvenimas visiškai pasikeitė: tėvas išleido mane į gimnaziją Kamenece. Pirmaisiais metais sunku buvo prisitaikyti prie mokyklos rutinos, svaigino naujos pažintys, gimnazistų draugystė, pramogos.“ (V. Daugirdaitė-Sruogienė)


    Parengė vyr. rinkinių saugotoja (B. ir V. Sruogų namai-muziejus) Birutė Glaznerienė, 2024 m.

  • Pasaka pavirtusi kelionių patirtis

    Teta mėgo keliauti. Baidare plaukiojo po Ignalinos ežerus. Vėliau savo įspūdžius aprašydavo – tai  dukterėčios Sigitos Subačienės prisiminimai apie vaikų rašytoją, odontologę Eleną Spurgaitę (1924–1971), kurios šimtmetį šiemet minime. 1948 m. rašytoja apsigyveno Jūrėje (Kazlų Rūdos sav.) pas savo dėdę vertėją Praną Povilaitį (1900–1958). Miškų apsuptyje esančiame miestelyje E. Spurgaitė garsėjo ne tik kaip gera dantų gydytoja, bet ir kaip gėlynų, želdynų puoselėtoja. Jos rūpesčiu įspūdingas sodas puikavosi ne tik prie dėdės namo, alpinariumą ji buvo įrengusi prie Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos, kurioje dirbo, Jūrės geležinkelio stoties aplinka taip pat buvo apsodinta rašytojos iniciatyva.

    Tarp nuotraukų, gautų iš E. Spurgaitės dukterėčios per 2008 m. vykdytą ekspediciją, yra nedidukė mėgėjiška nuotraukėlė. Joje užfiksuotos dvi moterys – E. Spurgaitė ir jos draugė gydytoja pulmonologė Daiva Žvirblytė prie palapinės. Fotografavo greičiausiai trečioji bičiulė – gydytoja Irena Lukoševičiūtė. Plaukioti su baidare po Ignalinos ežerus – toks netradicinis buvo šių trijų medikių poilsis vasaromis. Ir ne tik plaukioti! Elena, jau išleidusi porą knygelių vaikams, aprašė šitas vandens keliones, sukurdama pažintinę pasaką „Jūreivis Baltrukas“. Knyga pasirodė 1969 m., likus porai metų iki ankstyvos rašytojos mirties. Trys draugės tapo kiškio Baltruko, ančiuko Ramunio ir varlytės Ajerūnės prototipais. Knygelę iliustravusi vaikų knygų iliustravimo klasikė dailininkė Taida Balčiūnienė (1925–2018) yra sakiusi, kad kiškelis Baltrukas ir jo draugai – tai patys mieliausi jos nupiešti veikėjai.

    Pasakos keliautojai išplaukia iš gimtojo Šakarvų ežero pasidairyti po visą ežeringąją Aukštaitiją. Baltrukas su kapitonu ančiuku Ramuniu apiplaukia Lūšius, Dringį, Baluošą, Almają, Linkmeną, Ukoją, kitus mažesnius ežeriukus ir juos jungiančius upelius. Kelionės metu plaukikai sutinka daugybę paukščių, pamato augalų augalėlių įvairovę. Jų pavadinimus galima puikiai įsidėmėti, praturtinant savo žinias apie Lietuvos gamtą. Pasak rašytojos G. Adomaitytės, E. Spurgaitės aprašyta gamta, jos grėsmės, mįslės ir malonės tebelaukia mūsų. Ir nors kurianti vaikams medikė tokį aktyvų laisvalaikį rinkosi ne atsitiktinai (mat, irklavimas padeda stiprinti plaučius) jau penkis dešimtmečius mes turime unikalią knygą – vadovą po Aukštaitijos nacionalinį parką, kurią perskaitę, pasak Skaitau balsu tinklaraštininkės galime planuotis vasaros atostogas nuostabiame Lietuvos ežerų krašte.

    Po E. Spurgaitės mirties jos kūrybos skatintoja rašytoja ir leidėja A. Liobytė rašė: Ligų kamuojama ji vengdavo užsiminti tiek apie savo ligas, tiek apie savo drovią meilę vaikams. O jos knygos, išleistos pas mus 130 tūkstančių tiražu byloja apie autorės jautrumą, savo žemės meilę ir vaikų interesų išmanymą ir lakią vaizduotę, apie gyvą ir traškią jos kalbą. Jau žinodama, kad mirs, ji dar taisinėjo paskutinę savo apysakaitę vaikams „Jūreivis Baltrukas plaukia į marias“. O tam jūreiviui kelią ji pati praskynė – valtimi išnaršė Lietuvos upes, ežerus ir upokšnius, norėdama iškloti vaikams gyvus įspūdžius ir tikrą teisybę apie mūsų vandenų ir girių paslaptis bei grožį.

    E. Spurgaitės autorines teises paveldėjo jos pusbrolis transporto inžinerijosmokslų daktaras Zigmas Naujokaitis, padėjęs išleisti „Jūreivį Baltruką“. 2012 m. leidykla „Versmė“ informavo, kad ruošiasi išleisti knygą vaikams „Jūreivis Baltrukas plaukia į marias“. Ir tai esanti antroji knyga iš autorės parašytos trilogijos apie keliauninką kiškelį Baltruką. Deja, informacijos apie tokią knygą aptikti nepavyko. Minint E. Spurgaitės šimtmetį puiku būtų turėti jūreivio Baltruko kelionių tęsinį.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2024 m.

     

  • Pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas

    O, moters lietuvės! Jūs – saulė tautos!

    Jūs mūsų geroji viltis!

    Jums rūpi likimas, garbė Lietuvos,

    Nes jums ji brangioji šalis!

     

    Atvykot su geismu čia pasiteiraut,

    Kur klabint, kur žengti pareis;

    Kaip laisvę, lygybę jūs lyčiai išgaut,

    Kokiais turit eiti keliais…

     

    Tat sveikinam jumis, o dukters šalies! –

    Pirmeivės tarp mūs seserų!

    Kas jausmus išreikšti gal mūsų širdies

    Dėl jūsų darbų taip gerų! <…>

     

    (Iš Ksavero Vanagėlio suvažiavimui skirto pasveikinimo)

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo programa ir eiliuotas K. Vanagėlio „Pasveikinimas“, skirtas šiam įvykiui.

    Ilgametėje lietuvių tautos kovoje su Rusija svarbios trys XX a. pr. datos: 1904, 1905 ir 1907 m. Jos žymi pradžią naujo etapo kovos už tautinės kultūros savitumą ir politinės nepriklausomybės atgavimą. 1904 m. lietuvių tautai grąžinta teisė savo raštijai vėl vartoti lotyniškąjį raidyną. 1905 m. gruodžio mėnesį Vilniuje susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kurio sušaukimas tokiu mastu vargiai būtų buvęs galimas legalios spaudos neturint. Lietuvių atstovų susirinkime Vilniuje buvo suformuluotas politinės Lietuvos autonomijos reikalavimas. Nors praėjus dvejiems metams po Didžiojo Vilniaus Seimo politinė situacija Lietuvoje tapo žymiai blogesnė, vis dėlto 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune sušauktas Pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas. Jį surengti skatino pasisekęs Vilniaus Seimo susirinkimas, stiprinęs lietuvių viltis išsikovoti galbūt ir ne pilną nepriklausomybę, bet bent jau tautinę–kultūrinę autonomiją.

    Teigiama, kad suvažiavimo sumanytoju buvo kun. Povilas Januševičius, Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, gabus gerų darbų iniciatorius. Organizacinį komitetą sudarė kaunietės: Augustinaitė, Daugelytė, Kobelinskytė, Lebkauskienė, Robašauskienė ir Voitkevyčienė. Organizacinio komiteto narės kreipėsi į parapijų kunigus, kad šie paragintų moteris vykti į suvažiavimą, taip pat buvo skelbiami pranešimai spaudoje bei platinami reklaminiai lapeliai. Kvietimuose buvo raginama ne tik aktyviai dalyvauti, bet ir bent prieš tris dienas užsiregistruoti, įsigyti bilietus. Jie moterims kainavo 25 kapeikas, vyrams – 1 rublį. Taip organizacinis suvažiavimo komitetas išsprendė finansinį klausimą.

    Į suvažiavimą susirinko įvairių pažiūrų ir luomų moterys, socialistės, katalikės, liberalės, inteligentės ir kaimietės. Dalyvavo to meto moterų intelektualinis elitas: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Felicija Bortkevičienė, Liudvika Didžiulienė, C. Leonienė. Į Kauną atvyko apie 300 (tikslus skaičius nėra žinomas) atstovių iš visos Lietuvos. Daugumą sudarė baltos skarelės, ano meto drąsiausios ir šviesiausios kaimo moterys. Viena dalyvių Elena Gintilaitė-Šiflerienė pasakojo: „Kadangi suvažiavimas vadinosi lietuvių moterų, didelių ponų jame nebuvo, nes didžiųjų dvarų savininkai save skaitė lenkais ir su „litvomanais“ nedraugavo“. Po suvažiavimo į Vilnių grįžęs Juozas Tumas-Vaižgantas „Viltyje“ rašė: „Kaune viešbučiai pilni. Gatvėmis plaukia būriai moterų baltagalvių. Tai sodietės. Šen ten svyruoja kito dažo skrybėlė“.

    Moterų suvažiavimas, vykęs Kauno miesto teatro salėje, pradėtas jautriu ir prasmingu eiliuotu K. Vanagėlio tekstu, sukurtu šiam įvykiui.

    <…> O, moters! Jums duota galybė dangaus:

    Jūs klausė didi milžinai!

    Sutverkit stiprybę mūs krašto brangaus;

    Te keliasi jis būtinai.

     

    Jums veikiant, auginant jaunąsias kartas:

    Brangioji tėvynė žaliuos:

    Ir garbę ir laisvę senovės atras,

    Didvyrių daugybę išduos!

     

    Oi bus paminklinga dienelė šita

    Visos atmintyj Lietuvos!

    Atmins ją meilingai karta kelinta,

    Ir bus ji brangi visados!

     

    Lai Viešpats galingas padės jums nutart,

    Kaip turite veikt, prakaitaut,

    Kas gera, kas bloga viešai išsitart,

    Kaip reikia tėvynei tarnaut.

     

    Tingėjimą vykit iš krašto toli,

    Degtinę ir rūkymą lauk!

    Darbštumą, blaivumą … jauni ir žili

    Lietuviai temyli daug – daug! <…>

     

    Skaitant „Pasveikinimą“ jaučiamos to meto lietuvių tautos nuotaikos.

    Pirmininkauti išrinkta G. Petkevičaitė-Bitė. Prakalboje, pradėdama posėdį, ji akcentavo pagrindinę visų to meto Europos moterų judėjimų idėją − moterų ir vyrų lygybės būtinybę visose socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. Įvardijo baisiausią nelygybės apraišką – prostituciją: kol moterys leis save žeminti, kol pasaulyje bus toleruojami nors vieni paleistuvystės namai, negali būti nė kalbos apie tikrą moterų ir vyrų lygybę.

    Sustiprėjus rusų priespaudai lietuvių moterų suvažiavimo dienotvarkėn jau negalėjo patekti politiniai klausimai, todėl pranešimuose kalbama tik kultūrinėmis ir socialinėmis temomis. Programoje įrašyta 12 referatų, iš jų galima susidaryti vaizdą, kokie tuo metu buvo moterų rūpesčiai ir problemos. C. Leonienė skaitė pranešimą „Apie visuomenišką moterų padėjimą Lietuvoje ir jų kultūriškus uždavinius“. Jos nuomone, moters padėtis mažai kuo skiriasi nuo vergės, nes vyrai vieni valdė, teisė ir įstatymus tvarkė, todėl dabar moterų padėtis žemesnė už vyrų, joms atimta daugelis pilietinių teisių. Reikia šviesti moteris, gerinti maistą, aprangą, didinti švarą, gelbėti paleistuvystėje žūstančias merginas, kovoti su girtuoklyste, skatinti moteris aktyviai prisidėti prie tautiško darbo ir tiems uždaviniams siekti būtina organizuoti mokslą mergaitėms. Tuo metu mokyklos, jaunimo auklėjimas Lietuvoje buvo skaudi tema. Mokyklose vyko lietuvių rusinimas. Bendra krašto švietimo padėtis buvo didžiausias lietuvių rūpestis. Suvažiavime apie mokyklas ir lietuvių pareigas augančiai kartai kalbėjo G. Petkevičaitė, S. Kymantaitė perskaitė referatą „Apie Lietuvos istorijos mokymą“. E. Voitkevyčienės pranešimas „Apie moterų organizavimąsi ir laikraščio išleidimą“ sukėlė diskusijas. Ji siūlė įsteigti moterims skirtą laikraštį, nes moterys į jį rašytų drąsiau, be to, kitų tautų moterys, kovojančios už savo teises ir geresnį būvį, turi savo laikraščius. Tokiam sumanymui pasipriešino S. Kymantaitė – ji teigė, kad atskiras laikraštis tik įneštų antagonizmo tarp vyrų ir moterų, kad apie moterų reikalus reikia kalbėti vyrų spaudoje – taip jie pripažintų lygias teises moterims.

    Kiti referatai plačiąja prasme buvo skirti socialiniams klausimams. M. Pečkauskaitė kalbėjo apie būtinybę ginti moterų garbę, Žemaitė – apie sodžiaus mergaičių skriaudas, Kobelinskytė analizavo profesinį moterų švietimą, Milašaitė akcentavo girtuoklystės panaikinimą Lietuvoje, E. Lebkauskienės referatas apėmė amatus, būtent audimą, Robašauskienė kėlė klausimus, susijusius su daržovių ir vaisių pramone. Žemaitės referatas „Sodžiaus mergaičių skriaudos“, anot O. Pleirytės-Puidienės, buvo vienas įdomiausių, nes rašytoja šnekėjo daugumai suvažiavusiųjų suprantamiausia kalba. Kalbėjo taip, kaip savo apysakose, – vaizdavo sunkią merginų ir moterų padėtį sodžiuose. Labai gyvai ir įtaigiai pasakojo apie mergaičių skriaudas, nes neturtingų tėvų dukterys jau dešimties metų išeina svetur arba vaikų auklėti, arba gyvulių ganyti, ir jomis niekas nesirūpina, sodietės tampa tėvų, vyrų ir sūnų vergėmis. Kartu Žemaitė nurodė ir pačių moterų kaltes, primygtinai pabrėždama jų apsileidimą ir girtavimą, kuris esąs praplitęs ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų.

    Manoma, kad S. Kymantaitės „Atsišaukimas į lietuves“ galėjo būti pranešimas apie suvažiavimo nutarimus ir kvietimas pradėti organizuotis.

    Moterys, inteligentės ir valstietės, atidžiai ir smalsiai klausė kiekvieno referato, kiekvieno pasisakymo. Kai atėjo metas diskusijoms, suvažiavimo pirmininkė G. Petkevičaitė leido kiekvienam, išėjusiam į tribūną, pasisakyti, nes manė, kad dalyvavusiems toks išsikalbėjimas gali atnešti daug naudos, sukelti naujų minčių ir jausmų. Todėl kalbėjo moterys, tarp jų ir sodietės, pasisakė partijų deleguoti vyrai – jie suvažiavimo dalyviais nebuvo laikomi, bet diskusijose dalyvauti galėjo. Kalbėjusieji atvirai nurodė, kad negerovių priežastis yra rusų šeimininkavimas Lietuvoje. Kalbėta, kad vyrų lietuvių inteligentų yra mažai, o moterų dar mažiau, nes jos turi mažiau galimybių lavintis. Moterys bekalbėdamos taip įsidrąsino, kad iš vyrų patiriamas skriaudas dėstė viešai, nieko į vatą nevyniodamos, kalbėjo apie stipriai Lietuvoje paplitusią vyrų girtuoklystę ir dėl to patiriamas moterų skriaudas. Buvo nutarta Rusijos Dūmai išsiųsti peticiją dėl degtinės pardavinėjimo panaikinimo Lietuvoje. Prašoma degtinę vaistinėse pardavinėti tik pagal gydytojų receptus. Peticija buvo surašyta lietuviškai ir nusiųsta Lietuvoje išrinktam Dūmos atstovui A. Bulotai.

    Pasibaigus suvažiavimui moterys išsiskirstė nusiteikusios kelti visuomenės dorovę, plėtoti švietimą, gerinti moterų ir mergaičių padėtį bei kovoti dėl pilietinių ir politinių moterų teisių. M. Pečkauskaitė laiške P. Augustaičiui rašė, kad moterų suvažiavimas padarė malonų įspūdį, buvo netikėta, jog „mūsų sodietės taip norėtų žengti pirmyn ir taisyti savo gyvenimą“.

     

    Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų rinkinių saugotoja Eglė Rankauskienė, 2024.

     

  • Dvikalbystė – ypatinga Dievo dovana

    Įdomaus eksponato skiltyje pristatome dvi išskirtines knygas – „The Green Oak. Selected Lithuanian poetry“ [Žalias ąžuolas. Lietuvių poezijos antologija], Niujorkas, 1962 m. ir „The Green Linden. Selected Lithuanian folk songs“ [Žalioji liepa. Rinktinės lietuvių liaudies dainos], Niujorkas, 1964 m., kurias kruopščiai sudarė ir parengė rašytojas Algirdas Landsbergis (1924–2004) kartu su savo bičiuliu, amerikiečių rašytoju, vertėju Clark Mills (tikroji pavardė McBurney (1913–1986). Vertėjas, susibičiuliavęs su A. Landsbergiu, ypatingą dėmesį skirdamas Lietuvos kultūrai ir literatūrai, savo 1957 metais įsteigtoje „Voyages press“ leidykloje spausdino lietuvių autorių knygas verstas į anglų kalbą. Pavyzdžiui, Stepo Zobarsko novelės „The Maker of Gods“; dvi aukščiau minėtos antologijos ir itin svarbi knyga – „The Lithuanian Short Story Fifty Years“ [Trumpos lietuvių novelės: 50 metų] (1977), kurioje skelbtos lietuvių autorių – Vaižganto, Vienuolio, Krėvės, Škėmos, Landsbergio, Katiliškio, Apučio ir kt. novelės. Įvadą knygai parašė A. Landsbergis. Jis buvo vienas iš tų rašytojų, kurie vienodai gerai rašė tiek anglų, tiek lietuvių kalbomis. Rašymas jam buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo  gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją, o tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrinę perspektyvą laikė ypatinga Dievo dovana, siekė supažindinti kitataučius su Lietuvos literatūriniu palikimu ir lietuvių rašytojais. C. Mills aktyviai talkino šiame darbe, atsidavęs dirbo be jokio materialinio atlygio. Jo ryšių ir pažinčių dėka darban buvo įtraukti profesionalūs amerikiečių poetai-vertėjai. A. Landsbergis, dirbdamas prie antologijų, rašė laiškus kūrėjams ir prašė eilėraščių.

    Pirmoje antologijoje „Žalias ąžuolas“ pateiktas pluoštas lietuvių dainų, o toliau chronologine seka spausdintos K. Donelaičio, K. G. Milkės, D. Poškos, A. Strazdo, A. Vienažindžio, A. Jakšto, Maironio, J. Baltrušaičio, F. Kiršos, V. Mykolaičio-Putino, K. Binkio, B. Sruogos, J. Tysliavos, S. Santvaro, J. Aisčio, S. Nėries, A. Rimydžio, A. Miškinio, A. Vaičiulaičio, B. Brazdžionio, A. Gustaičio, G. Tulauskaitės, A. Jasmanto, H. Radausko, A. Škėmos, L. Žitkaus, J. Kėkšto, A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno, V. Mačernio, V. Šlaito, H. Nagio, E. Gruodžio, B. Pūkelevičiūtės, V. Karaliaus, A. Mackaus, V. Labunausko-Daujoto; J. Baltrušaičio, O. V. de L. Milosz poemos ir eilėraščiai.

    Šioje antologijoje yra A. Landsbergio ir C. Mills vertimai, jų abiejų parašytas įvadas. Verčiant eilėraščius ir dainas talkino profesionalūs vertėjai: Charles Tomlinson, Ants Oras, Donald Davie, Bill McFall, Mariejo Fonsale, Jack J. Stukas, Jean Reavey, Rafael Sealey, Henrikas Radauskas, Astrid Ivask, Randall Jarrell, Theodore Melnechuk, Demie Jonaitis, George Reavey, Mary Phelps, Nadas Rastenis, W. K. Matthews, Dennis Lynds, Eloise Downet, Uriah Katzenelenbogen, Adrian Paterson, Ilona Gražytė, Henrikas Nagys, Mary Phelps ir kt.

    A. Landsbergis kalbėdamas apie vertėjų požiūrį į lietuvių literatūrą yra sakęs, kad „ypatingą įspūdį jiems paliko liaudies dainos, atverdamos – kaip Homeras John Keatsui jo garsiajam sonete – naują nepaprastą pasaulį. Iššaukė jos net ir ašarų – moterims“. Todėl po pirmos antologijos buvo sumanyta parengti lietuvių liaudies dainų rinktinę. Kruopščiai ir atsakingai buvo ruošiamasi darbui. Šiai antologijai pratarmę parašė Robert Payne, o išsamų įvadą parengė Marija Gimbutienė. Antologija iliustruota Viktoro Petravičiaus grafikos darbais. Išleido ta pati C. Mills „Voyages Press“ leidykla.

    Vertimais rūpinosi lietuviai – A. Landsbergis, C. Mills, H. Nagys ir I. Gražytė, M. Gimbutienė. Profesionaliai savo darbą atliko – Robert Payne, Adrian Paterson, Remy Limjoco, Mary Phelps, Chi Chou, Urianh Katzenelenbogen, Theodore Melnechuk, Majorie Burns, Demie Jonaitis, Mariejo Fonsale, Rita Howes, Aletta Conway, Winthrop Palmer, Peter Sears, Robert Payne, Peter Sears.

    „Draugo“ kultūros ir meno skyriaus redaktorius K. Bradūnas, kalbindamas A. Landsbergį, straipsnyje „Prasiveržimas poezijos“ aptarė antologijos parengimą ir džiaugėsi šia privačia iniciatyva, davusia gražius vaisius. Itin daug dėmesio skyrė „Žaliai liepai“. „Liaudies dainos – yra esminė mūsų poezijos dalis. Jau dabar amerikiečių poetų ir kritikų reakcija rodo, kad mūsų liaudies dainos susilauks plataus dėmesio. Šios antologijos redaktoriai tikisi po metų paruošti kitą atskirą lietuvių liaudies dainų rinkinį angliškai“. A. Landsbergis pokalbyje minėjo talkinusius profesionalius vertėjus – C. Mills, Robert Payne, poetus-vertėjus – George Reavey ir jo žmoną Jean Reavey, Randal Jarrell; jaunuosius amerikiečių poetus – Theodore Melnechuk, vertėją, poetę Demie Jonaitis ir kt. Sudarytojas pasakojo, kaip vyko darbai: „amerikiečių vertėjams pateikiamas pažodinis eilėraščio vertimas su visa informacija apie jos formines savybes: metrą, rimus, aliteracijas, garsinius ypatumus, simbolių pobūdį, analogijas ir t. t. Remdamiesi ta medžiaga ir palaikydami ryšį su redaktoriais, poetai kuria angliškas versijas“.

    Antologijos pasirodymas tapo išskirtiniu reiškiniu ne tik lietuvių kultūriniame gyvenime, bet ir buvo pripažintas svariu moksliniu leidiniu amerikiečių tarpe. A. Landsbergis laiške K. Bradūnui dėkodamas už pakvietimą į „Šatrijos“ renginį siūlė savo pranešimų temas ir pažymėjo šį svarbų faktą: „Mielas Kazy, <…> Gal šatrijiečiams-tėms būtų įdomios ištraukos iš įvairių mano dramų, įskaitant naujausiąją, su įvadėliais ir komentarais. Tokią programą esu davęs Rochesteryje, Detroite, Kennebunkporte – su gerais publikos atsiliepimais. Kitos galimybės: „Naujoji Rytų Europos literatūra“ (su vertimų pavyzdžiais), „Konfrontacijos moderniam teatre“ (skaityta „Šviesos-Santaros“ suvažiavime). Parašyk skubiai, kuri būtų priimtiniausia.  Beje, ar atsimeni Balio recenziją liet. liaudies dainų antologijos (The Green Linden). Jis ten šaukė, kad ji esanti „nemoksliška“ ir ja mokslo žmonės negalėsiantys naudotis. Ką tik sužinojau, kad „The Green Linden“ įtraukta į Harvardo universiteto lyginamosios literatūros kurso „Įvadas į tautosaką“ privalomų perskaityti knygų sąrašą. Tame 11 knygų sąraše, kuriame įeina tokie veikalai kaip J. G. Frazer „The Golden Bough“ ir B. Malinowski „Magic“, „Science and Religion“, „The Green Linden“ yra vienintelė liaudies dainų knyga. Kodėl? Todėl, kad jos vertimai yra poetiniai vertingi. O Balio „moksliškaisiais“ neįmanoma naudotis, nes jie negyvi, mediniai.“

    Antologijų išleidimas atvėrė kitataučiams kelią susipažinti su Lietuvos literatūriniu paveldu, rašytojų kūryba. Taip pat tapo pagrindine ir kritine medžiaga lyginamosios literatūros studentams. Knygų pavadinimai atitiko knygų dvasią.

    Istorijos ir humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, žurnalistas, redaktorius, literatūros kritikas, dramaturgas, rašytojas A. Landsbergis savo talentais, paprastumu bei natūralumu kerinti asmenybė, siekė supažindinti pasaulį su Lietuva, jos daininga kalba, didinga istorija ir kultūra. Subtilaus grožio ir gėrio pojūtį turinti jo siela buvo sklidina rūpesčio ir atjautos žmogui, sklidina meilės lietuviškam žodžiui, Tėvynei.


    Parengė Rašytojų tyrinėjimo rinkinių skyriaus muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė, 2024.

  • Poetas ir jo augintinė

    Kartais muziejininkams, kaupiant eksponatus ir bendraujant, tenka apsilankyti rašytojų namuose. Neretai svečią pasitinka ne tik šeimininkas, bet ir katinas ar šunelis, palaikantys kompaniją plunksnos meistrams. Poeto Vlado Vaitkevičiaus ir jo žmonos, fotografės Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės namuose taip pat gyvena priglausta kalaitė Gilė. Ji savo skardžiu balseliu pasitinka atėjusijį, o paskui atidžiai stebi, kad ko neiškrėstum: kol svečias sėdi, Gilė jo „nebara“, bet jei tik pakyli nuo sofos ji lydi ir loja – dirba sargo darbą.

    Spalio 4 d. Lietuvoje ir pasaulyje minima gyvūnų globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio diena. Jis vienas pirmųjų, atkreipusių dėmesį į tai, kad gyvūnai irgi yra Dievo kūriniai, o žmogaus pareiga jais rūpintis ir teikti globą. Tą dieną kai kurios bažnyčios laimina augintinius ir jų šeimininkus. Tarp kitų, tokią tradiciją jau daugiau nei 10 metų turi netoli Kauno pilies esanti Kauno šv. Jurgio kankinio bažnyčioje veikianti pranciškonų vienuolių ordino brolija. Kasmet paskirtą dieną daug šeimininkų atveda savo augintinius gauti palaiminimo. Kai kurie net tiki, kad tai pridės mažiesiems bičiuliams sveikatos. Tokiame renginyje teko dalyvauti ir Vaitkevičių kalytei. Nuotrauka daryta šventės dieną netoli bažnyčios.

    Kauno poetas V. Vaitkevičius vadina save neproduktyviu, bet yra parašęs ir išleidęs 9 knygas. Be poezijos, dar yra parašęs atsiminimų, esė, vertęs iš rusų ir vokiečių kalbos. Kai kurios knygos apdovanotos premijomis, o poezijos rinktinė „Šešėly krintančios žvaigždės“ (2007 m.) pelnė net dvi: Vieno lito premija ir Kauno meno kūrėjų asociacijos premija.

    Nors V. Vaitkevičius jau daug metų yra neatskiriama Kauno kultūros dėlionės dalis, jis kilęs iš Aukštaitijos. Gimęs Tartoko km. (Ignalinos r.), vėliau mokėsi Kazitiškyje. Su Kazitiškiu iki šiol palaiko glaudžius ryšius, jų bibliotekai, kurios aktyvus lankytojas pats paauglystėje buvo, yra dovanojęs apie 4000 savo sukauptų knygų. Prisimena ten nuvykti ir išleidęs naują knygą, surengti pristatymą. Nenuostabu, kad jo eilėse taip pat galima rasti truputį to, kas poetui svarbu, kas atmintyje išliko ryšku ir laiko dulkės to nepadengia: rašo apie tėviškę, apie ten sutiktus žmones, apie gamtą. Jo poezija jautri, rašyti vulgariai V. Vaitkevičius nemoka ir nenori mokytis. Jis nesutinka su požiūriu, kad menas turi šokiruoti. Jo nuomone, menas turi pažadinti sielą, jaudinti, kelti šviesius jausmus.

    Už daug gražių akimirkų V. Vaitkevičius dėkingas žmonai, kuri kartu su juo dalyvauja renginiuose ir visuomet palaiko. Nors yra prisipažinęs, kad dažnai sukurti eilėraštį jam užtrunka, tinkamo, to sielos stygas suvirpinančio žodžio tenka paieškoti, jau po pirmojo susitikimo su būsima žmona jausmas išsiliejo eilėmis ir tai buvo bene greičiausiai gimęs jo kūrinys. Žmona ir dabar aktyviai fotografuoja, rengia parodas. Nemažo pluošto muziejui perduotų nuotraukų autorė –  B. Kairaitytė.

    Augintinio ir jo šeimininko ryšys dažnai būna magiškas, kitiems nesuprantamas. Net nekalbėdami jie aiškiai sugeba pranešti, kaip jaučiasi, ko nori, ar yra laimingi. „Gilė nori į lauką“ sako žmona, kai kalytė pradeda trepsėti, ir rašytojas, prisegęs pavadėlį, ramiu žingsniu išeina pasivaikščioti.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2024 m.

  • Leono Valkūno laiškas Antanui Dambrauskui

    Lituanistikos plėtrai tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo didelę reikšmę turėjo senųjų kalbų žinovai, dėstę Vytauto Didžiojo universitete, pokariu jie sudarė Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros branduolį (M. Račkauskas, J. Dumčius, R. Mironas ir kt.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose saugomi iškilaus klasikinės filologijos atstovo, vertėjo ir pedagogo Leono Valkūno (1914–1990) laiškai Antanui Dambrauskui (1911–1995), kuris akademinės karjeros tęsti neturėjo galimybių dėl Antrojo pasaulinio karo fone susiklosčiusios politinės situacijos, 1931–1932 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, kurioje tobulino įgytas lotynų kalbos žinias, vėliau mokslus tęsė Vytauto Didžiojo universitete. 1945 m. A. Dambrauskas represuotas, grįžęs iš tremties, apsistojo Druskininkuose, kur dirbo vaikų sanatorijoje ir atliekamu nuo pareigų atlikimo laiku vertė klasikinius autorius ir Senąjį Testamentą.

    Įdomus L. Valkūno 1972 m. rašytas laiškas A. Dambrauskui į Druskininkus. Jame pateikiama svarbių detalių apie Homero vertimą į lietuvių kalbą, spaudai rengiamą A. Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istoriją“, lotynų kalbos vadovėlį ir išsamią Marcelino Ročkos studiją apie iškilų humanistą Mykolą Lietuvį. L. Valkūnas labai vertino laiško parašymo metu A. Dambrausko atliekamą Homero vertimą į lietuvių kalbą. Su vertimo fragmentais greičiausiai jau buvo susipažinęs anksčiau, nes L. Valkūnas pabrėžia tikslesnius ir lietuvių kalbai būdingus (A. Dambrausko pasiūlytus) homeriškus epitetus. Laiške minima Homero vertimo tradicijos sąvoka, vedama nuo Jeronimo Ralio (1876–1921), pirmojo vertėjo, pristačiusio „Odisėją“ ir „Iliadą“ lietuvių kalba. Užsimenama apie leidybos problemas, tačiau L. Valkūnas neabejoja, kad naujas Homero vertimas išvys dienos šviesą („Odisėja“ buvo išleista 1979 m., o „Iliada“ 1981 m.). Taip pat paminėtas A. Kašinskaitės (laiške įvardytos Nastute) Salustijaus vertimas į lietuvių kalbą (išleistas 1973 m.).

    Laiške vietos skiriama ir naujiems savo ir katedros darbuotojų darbams aptarti. Vienas jų – Marcelino Ročkos studija apie Mykolą Lietuvį (išleista tik 1988 m.). L. Valkūno glaustai aptariami lotynų kalbos vadovėlio rengimo darbai. Recenzentams patarus, nuspręsta sutrumpinti jo apimtį, atsisakant kai kurių tekstų. Dėl tos priežasties teko keisti ir vadovėlio pabaigoje pridedamus žodynėlius. Problema tapo ir lotyniško teksto surinkimas. L. Valkūnas pažymi: „Nemaniau, kad parašyti vadovėlį taip keblu, tiek daug darbo… Kai kurias dalis jau apdorojome, bet sunku rasti mašininkę, nes retai kuri sugeba paskaityti lotyniškai, o spausdinti labai neįgudusios…“

    Pabaigoje L. Valkūnas užsimena apie gautą laišką iš Augsburgo. Laiško autorius įvardytas Antanu R. Sulyginus turimus duomenis, galima teigti, kad minėtas asmuo yra vertėjas, filologijos daktaras Antanas Rukša (1900–1980), 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją. A. Rukšos asmenybė įdomi. Jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. 1933 baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą tęsė studijas Vienos universitete. 1939–43 dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete. Vokietijoje mokytojavo vokiečių ir lietuvių mokyklose. A. Rukša išvertė Sofoklio „Tragedijas“ (su A. Venclova, 1939), Vergilijaus „Eneidą“ (1965), „Bukolikas“, „Georgikas“ (1975 ir 2015), 16–18 a. Lietuvos poetų, rašiusių lotyniškai, kūrinių. Paskelbė straipsnių apie antikos rašytojus, iš Lietuvos švietimo, kultūros istorijos. Tęsdamas K. Ališausko pradėtą Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją parašė atsiminimų apie Lietuvos ir Lenkijos karinius konfliktus po Pirmojo pasaulinio karo (knyga „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1918–1920“, dalys 2 ir 3, išleista 1981–82).

    L. Valkūno laiške minimi Jonas Dumčius (1905–1986), Benediktas Kazlauskas (1909–1995), Marcelinas Ročka (1912–1983), Anastazija Kašinskaitė (1926–1979) daug nusipelnė pristatydami skaitytojams antikos autorių kūrinius lietuvių kalba. Minėti asmenys vienaip ar kitaip buvo susiję su Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedra, kuriai laiško parašymo metu, t. y. 1972 m., vadovavo L. Valkūnas. Dar prieškariu užsimezgusi A. Dambrausko ir L. Valkūno pažintis tęsėsi iki gyvenimo pabaigos. Savo išgyvenimus ir prisiminimus A. Dambrauskas aprašė knygoje „Viskas praeina“ (1991 m.).

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

  • A. Šešplaukio-Tyruolio vertimo mašinraštis „Novalis / Himnai nakčiai / (Fragmentai)“

    „Pagal Linkuvos parapijos bažnyčios metrikus esu gimęs 1909 m. rugsėjo 10 d. (pagal Lietuvoj 1987 m. išleistą „Lietuvių rašytojų sąvadą“ rugsėjo 23 d., t.y. pagal „naująjį kalendorių“)“, – rašo Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis „Autobiografinėse žiniose”. Šiemet minime rašytojo 115-asias gimimo metines.

     

    Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose saugomas mašinraštis su taisymais, kuriame A. Šešplaukio-Tyruolio vertimas, pavadintas „Novalis / Himnai nakčiai / (Fragmentai)“. Tuo pačiu pavadinimu 1979 metais išleista knyga, jos įvadiniame tekste A. Šešplaukis-Tyruolis rašo: „Novalio „Himnai nakčiai“ buvo išversti 1972 m. jo 200 metų gimimo sukakties proga.“ Išleidimo darbai užtruko, knygą 1979 metais Čikagoje išleido M. Morkūno spaustuvė.

     

    Novalis, tikroji pavardė Friedrich Leopold von Hardenberg, – 18 a. vokiečių rašytojas, vienas žymiausių romantizmo teoretikų, sukrėstas sužadėtinės mirties, sukūrė pesimistinį lyrinį ciklą „Himnai nakčiai“ (Hymnen an die Nacht). Himnuose, parašytuose lyrine proza, išreiškia idealistiškai suvokiamą norą mirti, atspindi skausmo metamorfozę, aukština mirtį, kalba apie sielos išganymą ir patį Išganytoją. 

     

    A. Šešplaukio-Tyruolio į lietuvių kalbą verstų pasaulio poetų klasikų sąrašas yra gausus: Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris, Dantė, Rabindranathas Tagorė, Viljamas Šekspyras, Novalis.

     

    A. Šešplaukio, poezijos kūrėjo bei vertėjo, kelias prasidėjo anksti, dar mokantis Linkuvos gimnazijoje. Pirmosios kūrybos publikacijos pasirodė 1923 metais Putinėlio slapyvardžiu, vėliau pradėjo pasirašinėti A. Tyruoliu.

     

    „…poezijos vertėju turbūt buvau „apsigimęs“, – tai Alfonso Šešplaukio-Tyruolio mintis mašinraštyje „Autobiografinės žinios“. Poetas prisimena: „…pačią pradžią mano vertimams iš vokiečių kalbos bus davusi žemesniųjų klasių mokytoja Joana Bliumaitė, <…> ji mokiniams buvo motiniškai nuoširdi. Jau ketvirtoj gimnazijos klasėj pradėjau bandyti vokišką eilėraštį sueiliuoti lietuviškais žodžiais. Prie to nemaža prisidėjo iš Maironio išmokta eilėdara.“

     

    Prisimindamas studijas Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete A. Šešplaukis-Tyruolis rašo: „Asmenybei formuotis ypač daug padėjo profesoriai [Stasys] Šalkauskis, [Pranas] Dovydaitis, vysk. [Mečislovas] Reinys, dėstę filosofines ir pedagogines disciplinas. Prof, Eretas nuopelningas tuo, kad jis duodavo rašyti darbus iš germanistikos, susijusios su Lietuva (ypač Mažąja Lietuva ir Prūsais).“ Apie kalbininką Juozą Balčikonį poetas rašė: „Kaip gerai ir padoriai versti iš kitų kalbų mokė prof. J. Balčikonis, ypač tam darbui pasišventęs: kartą kone dvi valandas pravertėm, kol padoriai gerai į lietuvių kalbą išvertėm vieną ilgoką sakinį iš vokiečių kalbos.“ Ilgas buvo tobulėjimo kelias, kol Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis galėjo Lietuvai parodyti žymiausius pasaulio kūrėjus.

     

    Apie Novalio „Himnus nakčiai“ 1980 metų rugsėjo 7 dienos laiške A. Šešplaukiui-Tyruoliui yra rašęs jo studijų laikų draugas poetas Bernardas Brazdžionis: „nudžiugau, gavęs Sveiko išverstus Novalio „Himnus nakčiai“. Puikus įvado žodis apie autorių ir jo kūrybą. Meniški vertimai. Šiame bedvasiame laikotarpyje Novalio dvasiški himnai – tikra sielos atgaiva. Gali skaityti ir skaityti ir gėrėtis. Ypač, kad vertimai, net ir tie rimuotieji skamba laisvai, tartum originalą skaitytum.“

     

    Parengė Rašytojų tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2024 m.