Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Mėnesio eksponatai

  • Augustino Griciaus skrynia

    Rašytojo Augustino Griciaus rinkinyje saugoma šviesių lentų skrynia, menanti jo gyvenimą nuo pilnametystės iki iškeliavimo į Amžinybę.

    Skrynia pagaminta iš nedažytos medienos, dangtis šiek tiek išgaubtas, pasikelia, ilgojoje kraštinėje pritvirtintas vyriais. Tiksli pagaminimo data nėra žinoma, tačiau dangčio viduje paprastu pieštuku įrašytos kelios datos, anksčiausia iš jų: Gruodžio m / 1917 m. 22 diena. Skrynios viduje yra atskiras 13 cm pločio ir 9,5 cm aukščio skyrelis. Skrynia rakinama – išorinėje pusėje prie dangčio pritvirtintas metalinis liežuvėlis skrynios užrakinimui. Vidinėje dangčio pusėje pieštuku įrašytos kelios datos, raštas nusitrynęs, likę tik jų fragmentai: 1918 [neįskaitoma] 1921 [neįskaitoma] / 1918 [neįskaitoma]. Tikėtina, kad skrynią A. Gricius gavo dovanų iš tėvo savo 18-ojo gimtadienio proga. Tai liudija ir pirmoji data: 1917 m. gruodžio 22 d.

    Būsimojo rašytojo tėvas Liudvikas Gricius buvo beraštis ir norėjo, kad jo vaikai šio trūkumo nejaustų. Vyriausiąjį Augustiną jau nuo mažumės leido pas visus, kas tik galėjo pamokyti skaityti. A. Gricius autobiografijoje rašo: Aš „klases“ pradėjau pas davatkėlę Vaicekavičiūtę, mokiusią iš tilžiškių maldaknygių, po jos – pas daugelį kitų „daraktorių“. <…> Po daraktorių dar vieną vasarą mokiausi Gruzdžių pradžios mokykloj (toj mokykloj mokytojas lietuviškai net nemokėjo), kol buvo įkurta valdinė pradžios mokykla Auksučiuose, o po metų kitų ir pačiuose Šiupyliuose. Man labai pavyko, Auksučiuose mano mokytojas buvo Jonas Murka, o Šiupyliuose – Stasys Matijošaitis-Esmaitis. <…> Tiedu mokytojai tartum atspėjo mano gyvenimo kelią ir pakreipė juo mane iš pat vaikystės.

    Beskaitydamas tėvo parneštus laikraščius, visas į rankas patekusias knygas tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis, Šiupylių pradžios mokyklą baigė 1913 m. Skaitymas teikė begalinę laimę. Mokytojo S. Matijošaičio paskatintas, 1913 m. ėmė rašyti žinutes į savaitraštį Lietuvos ūkininkas.

    Tėvo nuomonė buvo griežta: skaityti ir pasirašyti moka, tad pradžios mokyklos sūnui pakanka. Tačiau Augustinas rankų nenuleido, rašė reportažus iš vietos gyvenimo spaudai, pabandė parašyti ir humoristinį pasakojimą, publikuotą laikraštyje Darbo balsas, už kurį gavęs redakcijos pagyrimą. Darbas spaudoje viliojo, noras buvo begalinis, todėl, sulaukęs pilnametystės, susikrovęs mantą į medinę skrynią, išvyko į Šiaulius, planuodamas mokytis mokytojų kursuose. Tačiau paskutinę minutę persigalvojo ir įstojo į telegrafo kursus, sumąstęs būti paštininku telegrafistu.

    1921 m., grįžęs iš kariuomenės, tarnavo registratoriumi paštų valdyboje. Tikėtina, kad skrynioje įrašyti skaičiai 1921, žymi kelionę į Kauną, kuriame skleidėsi jaunas rašytojas, žurnalistas, šeimos vyras ir tėvas. Kaune gyveno iki 1940-ųjų birželio 14-osios, kuomet A. Griciaus šeima su keturiais vaikais buvo išvežta į Sibirą.

    Rašytojo sūnus, tarptautinio garso operatorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Gricius prisimena:  Tėvas buvo „nuo žagrės“ pačia tikriausia ir tiesiogine prasme be jokių atspalvių. Jaunystėje jam teko ne tik arti žemę, bet ir apskritai paragauti prakaitu aplaistytos valstietiškos duonos. Pirmojo pasaulinio karo metais už tai, kad pamaitino miškuose besislapstančius rusų kareivius, buvo patekęs į vokiečių darbo stovyklą, kur, gavęs stiprų feldfebelio antausį, viena ausim blogai girdėjo visą gyvenimą. Mokslo ragavęs tik Gruzdžių trimetėje, sulaukęs aštuoniolikos, nešinas kuparėliu iš baltų baltutėlių uosio lentučių, kuriame tilpo visa jo manta, neturėdamas nei galingų užtarėjų, nei specialybės, jis išėjo į miestą. Tas kuparėlis gana ilgą laiką tarnavo įvairioms reikmėms – kadaise mes, vaikai, jame laikėme savo žaislus, vėliau Tėvas į jį buvo sukrovęs savo rankraščius. Dabar ta balta, aptrūnijusi medinė dėželė stovi Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje su kukliu užrašu: „Iš asmeninių rašytojo A. Griciaus daiktų“.

    Asmeniniai šeimos daiktai, kol Griciai buvo tremtyje, nedingo, nebuvo išmėtyti ar pagrobti. Liko beveik viskas. Net šviesių uosio lentų skrynia, A. Griciaus šeimoje vadinta kuparėliu.

    Galima tik įsivaizduoti, kaip ilgus kilometrus pėsčiomis teko keliauti nešant nedidelę, bet gana sunkią medinę skrynią, kuri Gricių šeimoje vienokią ar kitokią funkciją turėjo visą gana sudėtingą rašytojo gyvenimą. Belieka dėkoti, kad kuparėlį, A. Griciui mirus, šeima perdavė muziejui.

     

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2024 m.

  • Paslaptingas Liudo Truikio scenografijos eskizas

    Dramaturgo Juozo Grušo namuose-muziejuje gausu įvairiausių tapybos, akvarelės, grafikos darbų, eskizų ir užbaigtų paveikslų, tačiau vienas paslaptingiausių meno kūrinių – 1932 metais kurtas Liudo Truikio scenografijos eskizas, kurio kilmės iki galo nežinome. Ilgą laiką šis scenografo darbas kabėjo muziejuje, vadinamajame Pulcherijos kambaryje, virš J. Grušo žmonos lovos. Lankytojus, tik įėjusius į Grušų memorialinius kambarius, pasitikdavo būtent šis paveikslas, kabantis priešais duris. Dabar šį įdomų eksponatą galite pamatyti Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje, L. Truikiui skirtoje specialioje parodoje.

    Muziejaus lankytojai, pamatę šį paveikslą, dažnai užduoda vieną klausimą: kas jame pavaizduota. Iš tiesų atsakyti į šį klausimą nėra lengva, nes scenografijos eskizas itin tamsus. Detalės pieštos raudonais ir melsvais dažais ant juodo pagrindo, sudarytas menkai apšviestos erdvės įspūdis. Paveikslo šonuose matyti dvi tamsios, ornamentuotos kolonos, centre – degantis žibintas ir, matyt, raudonas sostas. Nors tai tik eskizas, iš jo galime pajusti erdvės atmosferą ir suvokti, kokio apšvietimo siekė L. Truikys. Paveikslas bevardis, tačiau kartu su M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojais buvo išsiaiškinta, kad šis darbas buvo skirtas nepastatytam spektakliui „Eglė, žalčių karalienė“, kurį turėjo rodyti Šiauliuose. Taip spėjama, nes eskizo viršuje, kairiajame kampe, nupiešti trys žalčiai, galbūt nurodantys į atitinkamą kūrinį.

    Liudas Truikys ir Juozas Grušas – amžininkai, tarp menininko ir rašytojo, dirbusių teatro scenoje, tėra kelių metų skirtumas. J. Grušo namuose sukaupta meno kolekcija išskirtinė, nes pats dramaturgas nieko nepirko, viskas dovanota tam tikromis progomis. Todėl didėlė tikimybė, kad pats dailininkas L. Truikys ir padovanojo savo darbą J. Grušui. Tuo metu ką tik pradėjęs kurti erdves Lietuvos scenose scenografas jau išsiskyrė savo individualumu. Kaip rašo parodos „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ kuratorė Radvilė Racėnaitė, Liudo Truikio „įvairiais laikotarpiais kurtuose scenovaizdžiuose kūrybiškai remiamasi senosios Egipto civilizacijos, japonų, arabų, Viduramžių krikščioniškosios Europos ir lietuvių liaudies meno idėjų stilizacija“. Nėra iki galo aišku, kas buvo šio numanomo spektaklio autorius ir ar tikrai šis spektaklis turėjo pasirodyti Šiauliuose. Tačiau žinome, kad L. Truikys 1931–1932 m. kūrė dramos spektaklių dekoracijas ir kostiumus Valstybės teatro skyriuje Šiauliuose, o ten panašiu metu dažnai lankėsi ir jaunasis rašytojas Juozas Grušas.

    Džiugu, kad vienas pirmųjų įspūdingo menininko Liudo Truikio kūrinių atrado vietą būtent Grušų namuose. Čia šis scenografijos eskizas puikiai įsikomponuoja šalia taip pat tamsa alsuojančio Gražinos Didelytės oforto, vaizduojančio J. Grušą kaip savo dramų veikėją. Laukiame, kol šis paslapčių kupinas eksponatas grįš į savo vietą ir vėl papuoš Grušų namus.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyresnioji muziejininkė Beata Starodubova, 2024 m.

  • Aldonos Elenos Puišytės gimtinė. „Blyksi ir blyksi prisiminimų blyksniai…“ (A. E. Puišytė)

    Svarbūs Aldoną Eleną Puišytę formavę veiksniai yra krikščioniškoji kultūra, išlaikyta agrarinė baltiškoji pasaulėjauta, priklausymas „socialinių-istorinių lūžių kartos vaikams.“ (R. Keturakis, Ištikimybė savo pašaukimui, A. E. Puišytė, Žodžio duona ir vynas, 2003). Poetei labai svarbus jos ištakų (t. y. ketvirtojo dešimtmečio) istorinis laikas. Vaizdiniai, atsinešti iš vaikystės, didele dalimi veikė A. E. Puišytės pasaulėjautą, formavo santykį su istorine patirtimi.

    Vaikystė, prabėgusi prie skaidrių Antvardės vandenų, labiausiai susijusi su gimtąja sodyba Jurgeliškiuose. Kaime gyveno 7 ūkininkų šeimos, iš kurių net 6 sodybose gyveno Puišiai, susiję artimesniais ar tolimesniais giminystės ryšiais. Tėvų pasistatydinto namo būta erdvaus, su mansardomis, atokiau buvo išsidėstę ūkiniai pastatai. Laikas neatpažįstamai pakeitė Jurgeliškių kraštovaizdį. Apie 1978 m. poetės gimtoji sodyba buvo nugriauta. Šios aštuntojo dešimtmečio permainos išgyventos su skausmu, nes namai buvo sakrali erdvė – su šventųjų paveikslais, šventintomis žvakėmis, vandeniu ir žolynais, kreida ant durų užrašytomis raidėmis, kurios „reiškė prašymą ir palinkėjimą: Kristus tepalaimina šiuos namus. K (Ch – Christus) + M (M – mansionem) + B (B – benedicat).“ (A. E. Puišytė, Ką gyvenimas įrašė, 2013). Gimtieji namai asocijavosi su tėvais, metais vyresniu broliu ir seserimis.

    Namų, vaikystės, gimtosios sodybos įvaizdis dažnas poetės kūryboje. Formuojant šį įvaizdį, religiniai komponentai vieni svarbiausių. Seklyčioje parengtas altorėlis, vaikiškos brolio laikomos mišios, grabnyčių žvakės – tai patirtys, lydėjusios A. E. Puišytę nuo ankstyvos vaikystės, ir sugulusios į atmintį.

    Prie Antvardės upės (Jurbarko valsčius) poetės protėvis Puišys atėjo į žentus (užkuriomis – kaip anksčiau sakydavo). Jurgeliškių pavadinimas kilo iš asmenvardžio Jurgis, nes vienas iš protėvių buvo Jurgis Naikus-Naikauskis, gyvenęs 19 a. pirmoje pusėje.

    Jurbarko ir Raseinių apylinkėse daug vietovių, susijusių su Puišių giminės atstovais. Tai Antkalniškiai, Girdžiai, Jokūbaičiai, Pavidaujys, Mantviliai, Vanaginė. Raseinių apskrityje Puišių pavardė įamžinta vietovardžiuose – yra Puišių kaimas ir Puišių miškas.

    Jurgeliškiuose tėvai Petronėlė ir Kleopas Puišiai 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje pasistatydino erdvų namą su mansarda. Poetė prisimena: „Kitokia nei visų buvo mūsų sodyba. Abipus gyvenamojo namo suplanavo gėlynų klombas, apsuptas ovalo forma susodintų karpomų krūmų-perliukų, parsivežtų iš Dargių dvaro, gyvatvore. Viena klomba buvo pietinėje namo pusėje sodo vidury su taku iš verandos į gėlynus. Antroji – šiaurinėje, erdvaus kiemo vidury tarp klėties ir didžiulio tvarto. Čia prie klombos glaudėsi ir vasaros virtuvės namelis. O iš šiaurės pusės – erdvus klojimas. Takams atvežė smėlio, jį palaistė ir suvolavo. Takų pakraščiuos išdėstė kalkėm baltintus akmenėlius. Vienos klombos vidury supylė keturkampį paaukštinimą, apsodintą akacijų krūmais. Čia pastatė stalą ir suolus vasaros vakarais pasėdėti.“ (Ką gyvenimas įrašė, 2013). Prie namų tėvas įrengė lentpjūvę (daugiausia iš Petronėlės Puišienės kraičio), kurioje buvo sukonstravęs garo katilą, pjaudavo, įlaiduodavo bei obliuodavo lentas, ir tai sudarė dalį šeimos nuolatinių pajamų.

    Pavasarį ištvinusi Antvardė atgaivindavo pievas, supusias Jurgeliškių vienkiemį. Centre yra namai, apie kuriuos tapomas apylinkių peizažas, kur ryškėja „žydinčios auksaspalvės purienos“ ar „virš kapinaičių šuoliuojantis baltas žirgas su raiteliu, beveik perregimas lyg nuaustas iš rūko…“ (Ką gyvenimas įrašė, 2013). Namai atrodo pasimetę begalinėje erdvėje tarp miškų ir pievų. Namams dar priklauso sodas ir laukai. Vis dėlto ribą, kur baigiasi namai ir atsiveriama platesniam pasauliui, žymi mamos puoselėti gėlynai: „Klombose žydėjo lelijukai (taip vadinome narcizus), baltos, rausvos, geltonos tulpės, tigrinės lelijos, nasturtos, neužmirštuolės, saulutės, karalienė, bijūnai, piliarožės, žemčiūgai, radastos, žirneliai, rūtos (būtinas tuomet kiekvienam darželiui augalas), pinavijos, jurginai, astrai, kitų ir pavadinimų neprisimenu.“ (Ką gyvenimas įrašė, 2013).

    1978 m. netekusi gimtinės fizine prasme (namas ir kiti pastatai buvo nugriauti), poetė tėviškę išsaugojo atmintyje, jos provaizdis įprasmintas kūryboje. Ramus gimtinės užutėkis ne kartą iškyla kaip sutelkianti vieta, kurioje apmąstoma pasaulio problematika.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2025 m. 

  • Broniaus Krivicko rankraštis „Žmonijos istorija“

    Šiemet lapkričio 17 d. Broniui Krivickui, daugiažanriam kūrėjui: poetui, beletristui, publicistui; literatūros kritikui, vertėjui, redaktoriui, mokytojui, partizanui, būtų sukakę 105-eri. Deja, žmonės retai kada sulaukia tokio garbaus jubiliejaus, juolab, kad pats kūrėjas nugyveno neilgą, tačiau įsimintiną gyvenimą, tragiškai žuvo eidamas 33 metus.

    Daugiausiai Bronių Krivicką skaitytojas identifikuoja kaip poetą – slapti, draudžiami jo eilėraščių rinkiniai sugulė Raštuose tik pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, kada, pasak jo kūrybos tyrinėtojo Virginijaus Gasiliūno, į dienos šviesą iš užmaršties užkaborių žmonės, kuriems jis būdamas gyvas padalino savo rankraščius, pradėjo juos atidavinėti muziejams, archyvams.

    Pirmasis B. Krivicko eilėraštis datuojamas 1945 m. vasario 21 d. – Rudenio lygumose, sukurtas jau įsiliejus į aktyvią rezistencinę kovą, žuvus geram draugui, kraštiečiui, taip pat partizanui Mamertui Indriliūnui. Kūrybingiausi, kaip poetui, B. Krivickui buvo 1948–1949 m. – sudaryti rinkiniai „Žiaurusis Dievas“, „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“, „Poilsio valandai“, satyra „Po Stalino saule“.

    Tačiau B. Krivickas, kaip rašytojas, kelią pradėjo toli gražu ne nuo eilėraščių, o nuo humoristinių prozos kūrinių, rimtos literatūros ir teatro kritikos. Amžininkų buvo vertinamas už aštrų protą, drąsią tvirtą laikyseną ir kandų humoro jausmą. Jo kūriniai pirmiausia buvo publikuoti Biržų gimnazistų leistame savilaidiniame žurnale „Literatas“, kurio redaktorius 1936–1937 m. pats ir buvęs, o vėliau išsibarstę to meto periodikoje: „Ateityje“, „Studentų dienose“, „Darbininke“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kitur.

    1943 m. ir 1944 m. I pusė – laikotarpis B. Krivicko gyvenime, apie kurį mažai žinoma. Tuo metu B. Krivickas gyveno ir studijavo Vilniuje, Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. 1943 m. vokiečių valdžia uždaro universitetą, vaikinai tiesiog gatvėse būdavo gaudomi ir vežami priverstiniams darbams į Vokietiją. Pragyventi Vilniuje, anot V. Gasiliūno, B. Krivickui nebuvo lengva: „Kad kaip nors apsisaugotų, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 metų Bronius Krivickas ėmė talkinti „Kūrybos“ žurnalą redagavusiam Juozui Keliuočiui kaip redakcijos sekretorius…“.

    Tais metais kaip tik ir parašytas, vienintelis toks Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas B. Krivicko rankraštis „Žmonijos istorija“. Šis rankraštis 1971 m. perduotas redaktoriaus Juozo Keliuočio. Tai novelė, meninis, filosofinis, alegorinis pasakojimas, apie žmonijos istoriją, likimą, laiko ratą, parašytas dailia rašysena juodu rašalu ant 4 vienos pusės languotų, gelsvų popieriaus lapų. Autorius kalba pirmuoju asmeniu, nevengia jo kūrybai artimos mirties temos. Šis kūrinys svarbus ir tuo, kad yra autobiografiškas. Tam tikros detalės, nuorodos tekste, pvz., pagrindinė veikėja mergaitė Stasytė ir mirusi jos močiutė karste – B. Krivicko giminės istorijos atspindžiai.

    Prasminga, kad rankraštis šiuo metu eksponuojamas Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rezistencijos ir tremties salėje, ekspozicijoje „Literatūra keičia“, tad norintiems pastudijuoti atidžiau yra lengvai prieinamas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2024.

     

  • Nepaprasta poetės Nijolės Miliauskaitės meilės istorija, atsispindinti nuotraukoje

    Šiais metais sausio 23 d. būtume minėję garsios poetės Nijolės Miliauskaitės 75-ąją gimimo sukaktį. Deja, talentinga poetė, keturių poezijos knygų (jai gyvai esant): „Uršulės S. Portretas“ (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir „Sielos labirintas“ (1999) autorė, Lietuvos nacionalinės premijos (2000) už viso gyvenimo kūrybą laureatė mirė nuo sunkios ligos 2002 m. kovo 25 d.

    Dabar apie poetę Nijolę Miliauskaitę galima sužinoti tik iš gana autobiografiškos jos kūrybos bei išlikusių gyvenimo artefaktų, tapusių muziejinėmis vertybėmis. Viena tokių, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, – didelio formato (23,7 x 30,2 cm) nežinomo fotografo nespalvota nuotrauka, kurioje susiglaudę ir besišypsantys poetai Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas P. Bložė. Fotografuota Naujuosiuose Valkininkuose 1978 m. tuberkulioze sergančių vaikų sanatorijoje „Pušelė“, prie legendinės Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Steponavičiaus tapytos freskos. Dviejų poetų meilės istorija, atsispindinti šioje nuotraukoje, buvusi išties unikali ir nepaprasta.

    Reikia paminėti, kad Nijolė Miliauskaitė, baigusi pradinę mokyklą (kai dar gyveno kartu su šeima), visą jaunystę praleido už valstybinių internatų-mokyklų sienų ir tas vienatvės, apleisties jausmas suformavo jos asmenybę, charakterį, žvilgsnį į pasaulį. Nuo pat mažumės jautrios sielos mergaitė norėjo būti poete, skaitė poeziją, domėjosi literatūros lauku, pati kūrė, dalyvavo įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Taip jau nutiko, kad paskutiniais mokslo Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internate metais perskaitė V. P. Bložės poezijos rinkinį „Iš tylinčios žemės“ (1966). Mokinė ne tik, kad įvertino poeto talentą, bet ir nepaprastai juo žavėjosi, norėjo susitikti, pamatyti. Literatūros mokytojos paraginta parašė šiai knygelei recenziją ir nusiuntė į Vilnių į „Moksleivio“ žurnalą, kuriame tuo metu dirbo ir pats V. P. Bložė. Recenzija buvo paskelbta, vėliau poetas ir jo gerbėja intensyviai susirašinėjo laiškais… Jaunutė, jautri mergina, tik pradedanti pirmuosius poetės žingsnius beprotiškai įsimylėjo 20 metų vyresnį, vedusį vyrą, dievinamą poetą, kurio net nebuvo mačiusi.

    Vytautas P. Bložė jau buvo žinomas poetas, tuo metu gyveno ir dirbo Vilniuje, buvo vedęs operos solistę Ireną Jasiūnaitę (1925–2021), tad susitikimo su Nijole Miliauskaite vengė. Tačiau daug ką likimas jau būna įrašęs, net pats poetas nesąmoningai toje pačioje knygoje buvo sukūręs ir užrašęs tokias eilutes:

    „tik ilgėdavausi

    mergaitės ateinančios iš eilėraščių

    iš rugių

    iš skambančios upės

    kai nuo šlapių kasų

    krinta gaidų lašai“ („Iš tylinčios žemės“. Vilnius: 1966, p. 9).

    Ta rudakė, tamsių ilgų plaukų, smulkutė mergaitė iš Suvalkijos ir buvo Nijolė Miliauskaitė, vėliau 1968–1973 m. apsigyvenusi Vilniuje ir Vilniaus universitete studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Susirašinėjimas nutrūko, kai N. Miliauskaitės meilės laiškus rado jos mama Salomėja Paliokaitė-Miliauskienė. Daug kas prieštaravo, nesuprato poros santykių, ypač N. Miliauskaitės mama, kuri, pasak V. P. Bložės pasakojimo, atvykusi prie jo buto durų Vilniuje ir ne itin mandagiai su vyriškiu pakalbėjusi, uždraudusi bendrauti su dukra. Taip poros susirašinėjimas bei telefoniniai skambučiai keliems metams buvo nutrūkę.

    Pašlijo V. P. Bložės pirmoji santuoka, vyras buvo nuolat persekiojamas KGB, jo kūrybos kelerius metus nenorėjo spausdinti, pakriko ir sveikata: nervų ligos, psichiatrinės ligoninės, insultas, dažnu atveju tose ligoninėse tyčia būdavo klaidingai gydoma, skiriami tam tikri vaistai…

    Sveikstantį po insulto N. Miliauskaitė V. P. Bložę aplankė ligoninėje ir po šio susitikimo pora nutarė daugiau nebesiskirti. Kaip pastebi Laima Sruoginis: „Nijolė įžengė į Bložės gyvenimą būtent šiuo tamsiausiu metu. (…) Jie nusprendė pirmą kartą susitikti, kai Bložė dar gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Tai, kaip ir faktas, kad V. Bložė buvo laikomas politiškai pavojingu, nesulaikė Nijolės nuo šio susitikimo“ („Tylos skambėjimas“. Kaunas: 2005, p. 21).

    Kelerius metus kartu gyveno Vilniuje, vertėsi vargingai, juos glaudė ir rūpinosi pažįstami ir draugai. Maždaug 1975–1976 m. pora susituokė. 1979 m. persikėlė į Druskininkus, o dar vėliau į savo nedidukę, seną, medinę sodybą Švendubrės kaime, Druskininkų rajone, atsidėjo vien kūrybai. Pora buvusi išties ne tik keistoka, bet ir ekscentriška: savo apranga, gyvenimo būdu, stiliumi, veikla, įsitikinimais, dalyvavo Krišnos sąmonės religinės bendruomenės veikloje, domėjosi Rytų filosofija, sveiku gyvenimo būdu.

    Pasak amžininkų ir šeimos bičiulių, N. Miliauskaitė savo gyvenimu pasiaukojo V. Bložei: ne tik juo rūpinosi (buvęs sunkus ligonis, dažnai neišsikapstydavo iš depresijos gniaužtų), taip ir nesusilaukė vaikų, nes dėl silpnos sveikatos gydytojai to nerekomendavo, bet ir buvo krūvos jo rankraščių mašinėle perrašinėtoja (mat poetas labai prastai matė), laikanti visus namų kampus, prižiūrinti sodą bei daržą, o savo pačios kūrybai likdavo labai mažai laiko…

    Tačiau niekada niekam nesiskundė, artimiesiems sakiusi, kad toks jos likimas ir regis taip įsivaizdavo savo šeimyninę laimę, kartu pragyveno beveik 27-erius metus. Kas gi gali pasakyti, kas toji meilė? Regis poetei Nijolei Miliauskaitei ji buvo būtent tokia:
    „<…> ir tada

    prie mūsų priėjo senukas:

    jūs būsit

    broliai tų, kur ne šio pasaulio, jis sako

    visų nuskriaustų

    našlaičių ir vargšų

     

    ir mes susikibom rankom

    ir vėl nuėjom tolyn“ („Uršulės S. portretas“. Vilnius: 1985, p. 68).

     

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2025 m.

     

     

    Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas P. Bložė. Naujieji Valkininkai, 1978 m. MLLM GEK 92718

  • Baltijos Žuvėdros (Elenos Iešmantaitės-Dervojedaitienės) rankraštis

    Šiemet, minėdami rašytojos Elenos Iešmantaitės-Dervojedaitienės, pasirašinėjusios Baltijos Žuvėdros slapyvardžiu, 120-ąsias gimimo metines, nubraukime užmaršties šydą, prisimindami menkai žinomą moterį, išdidžią Lietuvos patriotę, begaliniai mylėjusią Lietuvą ir lietuvius, negailėjusią nei laiko, nei asmeninių lėšų šiai meilei išreikšti.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi E. Iešmantaitės-Dervojedaitienės laiškai Bernardui Brazdžioniui ir vienintelis eilėraščio rankraštis. Didelę gyvenimo dalį praleidusi Pietų Amerikoje, istorine tematika kurianti rašytoja yra pažįstama tik retam Lietuvos skaitytojui.

    Gimusi 1905 m. kovo 4-ąją Daugėlaičių kaime, Kybartų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, nuo 1924 m. spausdino eilėraščius ir prozą periodinėje spaudoje. 1926 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, buvo aktyvi rajono skautė.

    1931–1939 m. gyveno Klaipėdoje, kurį laiką dirbo pašto tarnautoja. Pamilusi Baltijos pajūrį, rašė eilėraščius, romantiškas apybraižas, vaizdelius apie tą kraštą. Kūrinius spausdino katalikų mėnesiniame žurnale Naujoji vaidilutė, pašto, telegrafo ir telefono tarnautojų žurnale Pašto pasaulis, Klaipėdoje leistuose Lietuvos visuomeniniame politiniame laikraštyje Lietuvos keleivis, leidinyje Vakarai, iliustruotame žurnale Pajūris. Puikiai mokėdama kelias užsienio kalbas, 1932 m. išvertė vokiečių autoriaus Frank Atmansbacher istorinį romaną Napoleono I meilužė Grafaitė Valevska (1812). 1944 m., artėjant frontui, pasitraukė iš Lietuvos, kartu su savo mama, vyru Vladu ir dukrele Danguole kurį laiką gyveno Furthofe, Austrijoje. Ten susipažino ir draugiškus santykius užmezgė su rašytojų Bernardo Brazdžionio ir Kazio Bradūno šeimomis.

     

    Išsiskyrus tremties keliams, Dervojedaičių šeima apsigyveno Bavarijos žemėje Vokietijoje, Miuldorfo mieste netoli Miuncheno.

     

    Tačiau ryšiai su Brazdžioniu nenutrūko. Besibaigiant karui, 1945-04-07 laiške B. Brazdžioniui rašo, kad yra parengusi spaudai savo eilių rinkinėlį „Svetimoj šaly“, tačiau leidybos reikalai sunkiai įveikiami dėl nuolatinio popieriaus stygiaus. Laiške siunčia ir savo eilėraščio rankraštį: Furthofo vargai mus surišo, bendri rūpesčiai suartino. Kartu į šį laišką įdedu Judviem su Kaziu B. skirto eilėraščio nuorašą. Tai vienintelis muziejuje saugomas Venesueloje gyvenusios rašytojos kūrybinis rankraštis – eilėraštis „Mes susitiksim“, skirtas B. Brazdžioniui ir K. Bradūnui:

    Mes susitiksim –

    Trys laisvi poetai,

    Žvangindami nelaisvės retežius;

    Būrelyj lietuvių

    Darbas vėl pradėtas

    Po šnypščiančių dirbtuvių kaminais.

    Ryšį su B. Brazdžioniu stiprino ir tai, kad 1945–1946 m. į vokiečių kalbą vertė poeto eilėraščius. Eilėraščius verčiau atidžiai. Dirbau kelias dienas atsidėjusi iš eilės popietiniu laisvalaikiu. Stengiaus nenutolti nuo paties originalo turinio ir minčių. Tik vienoj, kitoj vietoj dėl rimo ir ritmo teko truputėlį keisti, nežymiai,– rašė 1946-01-06 laiške B. Brazdžioniui.

     

    E. Dervojedaitienė dalyvavo 1946 m. sausio 24–26 d. Tiubingene vykusiame rašytojų suvažiavime, kurio metu buvo atkurta Lietuvių rašytojų tremtinių draugija. Grįžusi iš suvažiavimo, vėl skraidina laiškus Brazdžioniui į Ravensburgą, tikėdamasi gauti suvažiavimo nuotraukų, pasakodama kūrybinius planus ir svarstydama tolimesnes gyvenimo perspektyvas: Dar vieną labai gerą pasiūlymą gavau iš p. Lenktaičio: persikelti į Reutlingeną ir dirbti jo spaustuvėje kaip reikalų vedėja. Rašytoja buvo gerai pažįstama su leidyklos Patria, veikusios Vokietijoje nuo 1945 metų, įkūrėju ir savininku Jonu Lenktaičiu, kuris puikiai žinojo jos darbštumą ir atsidavimą darbui. Šis pasiūlymas E. Dervojedaitienę labiausiai viliojo, bet nebuvo priimtas, ją baugino persikėlimas į prancūzų valdomą DP stovyklų zoną.

    Prasidėjusi lietuvių emigracija rašytojos šeimą nubloškė į Pietų Ameriką. Jie įsikūrė Venesueloje, apsigyveno prie Yaritaguos sodyboje Baltica, joje Lietuvos garbei pastatė Trijų kryžių skulptūrą, kurią garbingai pašventino 1957 m. rugsėjo 9-ąją.

    E. Dervojedaitienė nuolat rūpinosi, kad jos originalioji kūryba būtų išleista. Šalia to, vertė kitų autorių kūrinius, siekdama, kad lietuvių kūryba būtų prieinama įvairiomis kalbomis. Žinodama B. Brazdžionio planus, 1953 m. gegužės 15 d. laiške rašė: Savo laiku skaičiau Draugo priede, kad prie Rašytojų Draugijos norima steigti specialią komisiją vertimams, ar kažką panašaus. Skaičiau taip pat, kad jūs ruošiate pasaulio lyrikos antologiją. Jūs žinote, kad aš laisvai vartoju kelias kalbas. Ar nenorėtumėt ir negalėtumėt man kiek padėti? Ar nesutiktumėt patarpininkauti, kad patekčiau į vertėjų eiles? Tas darbas mane įgalintų kiek uždirbti, kad tuo uždarbiu galėčiau išleisti vieną-kitą savo dalykėlį. B. Brazdžionis išties buvo sumanęs tokią antologiją išleisti, tik jo planas liko neįgyvendintas.

    1954 m. Argentinos lietuvių balsas Buenos Airėse išleido Baltijos Žuvėdros romano Grandinės pirmąją dalį – Gintaro krantuose, sulaukusią ir spaudos dėmesio. Dienraštyje Draugas publikuota Jurgio Gliaudos recenzija Romanas Klaipėdos temomis: Gyvenanti Venesueloje rašytoja Baltijos Žuvėdra-Elena Dervojedaitiene pasirodė su savo pirmuoju romanu „Grandinės“, kuri autorė įvardino „atsiminimų romanu“. Argentinoje išleista pirmoji to romano dalis „Gintaro krantuose“. Numatoma antroji dalis „Gedimino kalno pavėsy“. Veikalas apima vienos lietuvių šeimos likimą nuo Lietuvos vienkiemio iki Klaipėdos suiručių ir nacinės okupacijos. Tad ar tiktai ne pirmas tremtyje veikalas, kuris drąsiai, ryškiai ir su dideliu patriotizmu – atnaujino mums tą skaudžią praeitį ir priminė mums, kad Klaipėdos problema tebėra skaudulys Lietuvos kūne. Autorė rašo gyvu, publicistiniu stiliumi, nesistengdama beletristiniam veikalui rasti skirtinų būdų nuo reportažo rašymo.

    1956 m. ta pati leidykla išleido antrąją romano dalį Gedimino kalno pavėsyje.

    Gyvenimo pilnatvės E. Dervojedaitienei teikė tiek 1953 m. Gailestingųjų seserų mokyklą aukso medaliu baigusi dukra Danguolė, tiek nuolatinis bendradarbiavimas spaudoje: jos kūrybą, apybraižas publikavo Karakase leidžiamas Venesuelos lietuvių katalikų žurnalas Tėvų kelias, Argentinos lietuvių balsas, JAV lietuvių dienraštis Draugas. Dažniausios temos – Lietuvos išlaisvinimas, rūpestis savo tautos išlikimu: Prieš mus dar yra toks didžiulis uždavinys: išlaikyti mūsų tautos gyvybę svetimųjų bangose ir padėti išlaisvinti mūsų kraštą,- rašė Drauge, analizuodama penktosios kolonos grėsmę.

    Elenos Dervojedaitienės-Iešmantaitės-Baltijos Žuvėdros gyvenimo žvaigždė užgeso Venesueloje, Karabobo valstijos Valensijos mieste 1987 m. sausio 24 d.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2025 m.

  • Vienas romanas – trys sukaktys

    2025 metų sausio 14 dieną minėjome Vinco Ramono 120-ąsias gimimo metines. Muziejuje saugomas 71-erių metų sukaktį žymintis mašinraštis – Vinco Ramono romano „Kryžiai“ vertimas į anglų kalbą. Vertėjas – Miltonas Starkus, kurio 100-mečio jubiliejų taip pat minime šiais metais.

    „Kryžiai“ – geriausiai žinomas ir daugiausiai dėmesio sulaukęs V. Ramono romanas, išleistas Vokietijoje 1947 metais. 1950 metų rugpjūčio 1 dienos „Draugo“ numeryje publikuotame dr. Juozo Prunskio interviu V. Ramonas pasakojo romano atsiradimo istoriją: „…parašiau per tris mėnesius. Tada buvau gimnazijos mokytoju ir rašiau romaną, tai dirbdavau po 12–14 valandų per dieną. Kada turėjau idėją, vaizdą ir gyvus žmones prieš akis, tada reikėjo sėdėti ir rašyti. Prieš rašydamas dvi savaites „nieko neveikiau“, tik vaikščiojau po miesto sodną ir galvojau. Tas „nieko neveikimas“ iš tikrųjų tai buvo romano sukūrimas.“ Apie „Kryžių“ pagrindinę mintį V. Ramonas yra rašęs: „…pagrindinė veikalo idėja – kas nukerta kryžių, tas pats bus prikaltas prie kryžiaus, (arba pats prisikals).“

    Nepraėjus dešimtmečiui romanas skaitytojus pasiekė anglų kalba. Šis įvykis svarbus lietuvių literatūrai. Dr. Jolanta Budriūnienė 2005 metų sausio 22 dieną „Draugo“ šeštadieniniame priede rašė: „Praėjusių metų pabaigoje sukako pusė amžiaus, kai anglakalbei JAV ir kitų kraštų visuomenei buvo pristatytas pirmasis lietuvių autoriaus romano vertimas. Tai Vinco Ramono Kryžiai.“

    Romaną į anglų kalbą vertė Miltonas Starkus. Saugomame mašinraštyje matyti M. Starkaus taisymai, pastabos bei korektūros. Vertime skiriamas dėmesys lietuvių tradicijoms, tautosakai, vaizdžios frazės tekste rašomos originalo kalba. Mašinraštyje – vientisas tekstas anglų kalba, o virš jo M. Starkaus ranka prirašyti sakiniai lietuvių kalba. Pavyzdžiui: „Rue, lily, now I‘ll scold you“, eilučių tarpe virš šio sakinio parašyta: „Rūtele, lelijėle, jau tave barsiu“. Knygos tekste šis sakinys spausdintas lietuvių kalba, pažymėtas žvaigždute, o puslapio apačioje – aiškinimas: „Besides being the national flower of Lithuania, the rue has a significant place in Lithuanian folklore. It symbolizes both the maid and maidenhood.“ [Be to, kad yra nacionalinė Lietuvos gėlė, rūta turi svarbią vietą lietuvių tautosakoje. Ji simbolizuoja tiek mergelę, tiek nekaltybę.]

    V. Ramonas ir Miltonas Starkus susidūrė su nemenkais iššūkiais ieškodami knygai leidėjo. V. Ramonas 1952 metų spalio 20 dieną laiške rašė: „Iš tikrųjų su „Kryžiais“ daug daugiau bėdos, negu aš kada nors maniau, o buvau visuomet įsitikinęs, kad tik labai reta leidykla galėtų apsiimti šį romaną leisti.“ Tų pačių metų gruodžio 12 dieną vėl laiške nusivylimas: „Šimts pypkių, penkiolika cibukų su tais „Kryžiais“! Man jau visai galva susimaišė – nieko negaliu suprasti! Kokių velnių tie leidėjai nori?“.

    Angliškoje „Kryžių“ knygos įžangoje M. Starkus mini, kad buvo tuzinas leidyklų, kurios atsisakė išleisti romano vertimą. Sunkus darbas ir atkaklumas nenuėjo veltui – 1954 metais skaitytojus pasiekia romanas „Crosses“, knyga išleista „Lietuvių dienų“ leidykloje, nes leidėjas Antanas Skirius patikėjo autoriais. Knyga išleista kietais viršeliais su dailininko S. Makarevičius iliustracijomis. 1954 metais „Drauge” publikuotame straipsnyje Jurgis Gliauda rašo: „Tai stambus įvykis mūsų literatūros propagavimo srity; ne eilinis, vertas didelio dėmesio.“ J. Gliauda pabrėžia, kad knygos pasirodymas yra leidėjo ir vertėjo atkaklaus darbo vaisius, įvertindamas, „labiau kvalifikuoto vertėjo, kaip M. S. Stark, su jo dviejų tų kalbų žinojimu, vargu ar berastume.“

    Šis romanas ir jo vertimas į anglų kalbą prisidėjo prie lietuvių literatūros populiarinimo užsienyje ir tapo svarbiu liudijimu apie lietuvių rašytojo atkaklumą ir norą pasiekti pasaulį savo kūryba. „Kryžiai“ – istorinis dokumentas apie lietuvių gyvenimą bei vertybes, kurios yra svarbios ir šiandien.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2025 m.

     

  • Jurgio Baltrušaičio rankraščiai

    Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – ne tik poetas, vertėjas, mokėjęs net 15 kalbų, bet ir diplomatas, tarpukariu atstovavęs naujai susikūrusią Lietuvos valstybę užsienyje. Kaip šalies atstovas, jis ilgą laiką gyveno Maskvoje, vėliau, prieš pat karą buvo paskirtas į Prancūziją, kur persikėlė kartu su savo šeima – iš rusų inteligentų kilusia žmona Marija ir sūneliu Jurgiu.

    Šeimą aprūpino darbas diplomatinėje tarnyboje, o poezija buvo laisvalaikio forma, penas sielai. Daugiausiai J. Baltrušaitis rašė rusų kalba. Jis buvo aktyvus simbolistinio judėjimo dalyvis, su bičiuliu Rusijoje įkūręs leidyklą „Skorpion“ kitų simbolistų kūriniams leisti. Lietuviškai daugiau rašyti pradėjo tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, likdamas ištikimas simbolistinei lyrikai. Rusiškai parašyti jo eilėraščiai taip pat buvo išversti ir išleisti lietuviškai.

    Kaip diplomatas, J. Baltrušaitis bendravo su kitais diplomatais. Teko jam bendrauti ir su Lietuvos pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi Prancūzijoje Stasiu Antanu Bačkiu. Vyrai bendravo tiek darbo klausimais, tiek asmeniškai, lankėsi vienas pas kitą svečiuose. Vėliau iš namų vykdė ir diplomatinę tarnybą, nes sovietai Lietuvos atstovybes uždarė. S. Bačkis buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys ir palaikė ryšius su kitais lietuvių kultūros veikėjais, įskaitant J. Baltrušaitį. Ir štai jo sūnus, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, betvarkydamas tėvo archyvą, rado J. Baltrušaičio medžiagos, kurią maloniai sutiko patikėti Maironio lietuvių literatūros muziejui.

    Kuo seniau gyveno rašytojas, tuo mažesnė tikimybė papildyti jo rinkinį. Tačiau MLLM netikėtai praturtėjo J. Baltrušaičio rankraščiais ir kitkuo. Poeto archyvas nebuvo didelis, todėl vilčių jį papildyti buvo nedaug – juk J. Baltrušaitis mirė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, buvo palaidotas Prancūzijoje… Ypač džiaugiamės rankraščiais, kurių iki šiol neturėjome nė vieno.

     

    Pats kardinolas sako net prisimenąs J. Baltrušaitį ir jo apsilankymus, nors tuo metu buvęs dar visai vaikas. Prisimena, kad jį tėvai pakviesdavę padeklamuoti eilėraščių suaugusiems, o ir pats Baltrušaitis jam vis padeklamuodavęs posmelį apie katiną, kurį A. J. Bačkis prisimena ir dabar. Sutapimas – tarp MLLM patikėtų rankraščių vienas eilėraštis pasirodė besąs apie tą patį katiną. A. J. Bačkis kartu su tėvais dalyvavo ir J. Baltrušaičio šermenyse.

    Iš kitos muziejinės vertybės matyti, kad J. Baltrušaitis, matyt, buvo iš tų, kurie grįžta prie to, kas buvo parašyta, bando dar prikurti ar kažką pataisyti. 1943 m. vaikų žurnale „Žiburėlis“ galima matyti, kad šalia išspausdintų savo eilėraščių J. Baltrušaitis priklijavęs tų eilėraščių vėliau sukurtus pratęsimus.

    Muziejininkai labai džiaugiasi šiuo nedideliu, netikėtai įgytu lobiu ir dėkoja A. J. Bačkiui už dovaną.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2025 m.

     

     

  • „Iš mano knygyno E. Jagomastas Tilžėje“

    Maironio lietuvių literatūros muziejaus Senųjų knygų ir kituose rinkiniuose saugomos knygos, kurių antraštiniame lape galime pamatyti kuklų antspaudą gotišku šriftu: „Iš mano knygyno E. Jagomastas Tilžėje“. Tai buvusios knygos priklausomybės ženklas – proveniencija, kuri liudija, kad knyga yra iš Enzio Jagomasto bibliotekos, anais laikais vadintos knygynu. Enzys Jagomastas (1870 m. kovo 22 d.–1941 m. rugpjūčio 23 d.), kurio 155-ąsias gimimo metines šiemet minime, buvo Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas, bibliofilas, spaustuvininkas, leidėjas, Tilžės akto, kuriuo remiantis vėliau Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, signataras. Ir didelis Lietuvos patriotas. Jaunystėje dirbo spaustuvininku Tilžėje pas Ottą von Mauderodę. Savo lėšomis 1895 m. pirmą kartą išleido Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“. Vėliau, nuo 1896 m. Tilžėje turėjo savo spaustuvę, kuri nuo 1912 m. vadinama „Lituania“. Spaustuvė veikė iki 1941 m., leido ir spausdino tautinio, politinio ir religinio turinio knygas Mažajai ir Didžiajai Lietuvai. Per 45 metus „Lituania“ išleido apie 370 lietuviškų knygų, brošiūrų, lapelių ir kalendorių, per 20 pavadinimų periodinių leidinių. Spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje metais E. Jagomastas palaikė ryšius su knygnešiais: prisidėjo prie lietuviškų knygų platinimo Didžiojoje Lietuvoje. Tilžėje „Lituania“ buvo ne tik spaustuvė ir leidykla, bet ir lietuvių kultūros židinys, į kurį atvykdavo kultūrininkai ir iš Didžiosios Lietuvos. E. Jagomastas pažinojo tuometinius lietuvių kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo veikėjus: Joną Basanavičių, Joną Kriaučiūną, Jurgį Zauerveiną, Dovą Zaunių, Joną Šliūpą, Vydūną, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir kitus. Enzio ir Martos Jagomastų namai buvo tarsi Lietuvos valstybės atstovybė.

    E. Jagomastas buvo aistringas bibliofilas, surinkęs unikalų XVI–XX a. lietuviškų spaudinių rinkinį, vertingos lituanistikos. Iš pradžių savo knygas spaustuvininkas ženklino kaligrafiškai įrašoma pavarde. Apie 1925–1928 m. bibliotekos savininkas pasigamino specialius antspaudus gotišku šriftu. Vienas jų buvo su lietuvišku tekstu: „Iš mano knygyno E. Jagomastas Tilžėje“, kitas – vokiškas: „Aus meiner Bücherei E. Jagomast Tilsit“. Spaustuvininko asmeninė biblioteka tapo savotišku lietuvių raštijos muziejumi, kurį lankė ne tik Tilžės inteligentai, bet ir miesto svečiai. E. Jagomastas bendradarbiavo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengime: rinko medžiagą Tilžės apylinkėse, platino Juozo Balčikonio atsiųstą „Paaiškinimą žodžių rinkėjams“, siuntė žodyno redakcijai spaudinius kaip šaltinius žodžių rinkimui. Jo biblioteka naudojosi „Lietuvių bibliografijos“ sudarytojas Vaclovas Biržiška, bibliografas Izidorius Kisinas. Savo leidžiamuose kalendoriuose ir „Naujajame Tilžės keleivyje“ Jagomastas populiarino bibliofiliją, periodiniuose leidiniuose spausdino skelbimus, skelbdavo ieškomų knygų sąrašus, pats keliaudavo ir ieškodavo pas žmones lietuviškų knygų. Taip buvo įsigyta 1591 m. Jono Bretkūno „Postilė“, visas „Keleivio iš Karaliaučiaus“ (lietuviško savaitraščio, leisto 1849–1880 m. Karaliaučiuje) komplektas. Į knygų paiešką ir lituanistinę veiklą buvo įsijungę ir jo vaikai: Ona, Dovas ir Jurgis Jagomastai. Pats E. Jagomastas sakydavo: „Lietuviška knyga – visas mano gyvenimas“. Manoma, kad E. Jagomasto biblioteką sudarė ne mažiau kaip du tūkstančiai knygų ir dvidešimt-trisdešimt komplektų periodinių leidinių. Apie šimtą knygų E. Jagomastas buvo padovanojęs Lietuvos universitetui Kaune.

    Dėl lietuvių tautinių teisių gynimo E. Jagomastas Vokietijos valdžios buvo persekiojamas. Hitlerininkų verčiamas persikelti iš Tilžės į Vokietijos gilumą, repatrijavo iš Rytprūsių ir 1941 kovo mėn. apsigyveno Vilniuje, kur dirbo spaustuvėje. Su visa šeima (žmona Marta, sūnumis Dovu ir Jurgiu, dukterimi Ona bei jos vyru Emiliu Vilmantu-Mecklenburgu) nacių suimtas ir 1941 m. rugpjūtį sušaudytas Paneriuose. Vertingiausios E. Jagomasto kolekcijos knygos išvežtos į Vokietiją, kitos pateko į Lietuvos bibliotekas ar muziejus. Spaustuvės „Lituania“ archyvas, E. Jagomasto dienoraštis saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė, 2025 m. 

  • Henrikas Radauskas: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus

    Šie žodžiai įrašyti vieno iš žymiausių poetų estetų Henriko Radausko (1910–1970) eilėraštyje „Vazė“, paskelbtame jo paskutiniame rinkinyje „Žaibai ir vėjai“ (Čikaga, 1965). Neatsitiktinai „Įdomaus eksponato“ skiltyje primename poetą: balandžio 23-ąją kalendorius ženklina jo 115-ąsias gimimo ir 90 metų nuo jo pirmojo poezijos rinkinio „Fontanas“ (Kaunas, 1935) pasirodymo. Tai oficialios laiko ribos, nurodančios jo kūrybos tarpsnį, tačiau pirmąjį eilėraštį H. Radauskas paskelbė 1929 metais žurnale „Jaunoji Lietuva“, nurodydamas 1928-uosius kaip parašymo metus. Eilėraščius kūrė iki pat mirties, kurie jo artimų draugų Alfonso Nykos-Niliūno ir Jurgio Blekaičio buvo įtraukti į pomirtinę knygą: „Eilėraščiai“ (Čikaga, 1978).

    Pastarųjų dėka išsaugotas ir į mano rankas perduotas beveik visas poeto kūrybinis palikimas, kurio didesnė dalis jau yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM) ir pristatoma ekspozicijoje „Literatūra keičia“. Tarp vertingos dokumentinės, vaizdinės, rankraštinės medžiagos yra ir jo įsigyti įstabūs meno kūriniai: kokliai, skulptūrėlės, plokštelės ir grakšti vaza, kuri aprašyta eilėraštyje „Vazė“. Ekspozicijoje galite išvysti archyvinę medžiagą ir keletą meno kūrinių: vazą ir keramikinėje plokštėje sukurtą paveikslą, prilaikomą grakščiais metaliniais laikikliais (prie šių meno objektų poetas ne kartą nusifotografavęs).

    1944-asiais pasitraukęs iš Lietuvos H. Radauskas su žmona Vera gyveno Vokietijoje, o 1950 m. atsidūrė Amerikoje. Teko imtis sunkių fizinių darbų: fabrikuose, krautuvių sandėliuose, kol pagaliau, gavo darbą Library of Congress (Kongreso bibliotekoje) Vašingtone. Darbas šioje šventovėje tapo nepakartojama likimo dovana. Priimtas pagal sutartį, vykdė įvairius jam paskirtus projektus – vienas jų truko trejus metus Europoje. Išvykę abu su žmona Vera Sotnikovaite gyveno Vysbadene, tačiau turėjo plačias galimybes keliauti po Europą. Ne kartą lankėsi Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kt. Atlikęs jam pavestus darbus, keliaudavo po muziejus, lankė filharmonijas, koncertus, teatrus, skaitė knygas, o savaitgaliais leisdavosi į keliones po įvairius miestus. Tai buvo jo tikrasis spalvingas gyvenimas. Poetas troško pamatyti, pajusti ir pasidžiaugti Vakarų Europos sukauptais kultūros turtais.

    Reikia pastebėti, kad ir Radausko poezijoje susikerta realaus ir sukurto gyvenimo keliai. Realusis poeto gyvenimas – tai išorinis pasaulis, susietas su daile, muzika, literatūra, apskritai – menu, tapusiu jam kūrybos įkvėpimo šaltiniu ir jo gyvenimo Pasaka įprastoje kasdienybėje. Antroji jo kūrybos mūza – Gamta, jos įstabus grožis tiek realiame gyvenime, tiek ir mylimų impresionistų ar garsių flamandų paveiksluose. Nuo jaunystės Radauskas žavėjosi Italija, o apsilankęs joje siekė pavaizduoti savo kūryboje tuos puošnius interjerus, dekoratyvias architektūros formas, jo pamatytų skulptūrų ir tapybos kūrinių didybę.

    Buvom autobusu nuvažiavę į Lorelę (Heil Heine), iš kur busu apie 80 km., nepaprasto gražumo vietovė, – kalnai, slėniai, miškai ir upeliai; kalnai pilni vynuogynų ir pilių, kurie autobusu važiuojant pagal skardžius, lipa stačiai į dangų. Betgi gražiausias vaizdas nuo pačios Lorelė – apačioj teka Reinas, reginys nepaprastas į dešinę ir į kairę, o tolumoj iš abiejų pusių vaizdą uždaro pamišusios uolos, lipančios viena ant kitos. Buvom dar du kartus Frankfurte, kur matėm rekonstruotą Goethes namą (bombos jį sudarkė, bet gerai atstatytas). Laimei visi baldai, paveikslai, indai buvo suslėpti. Nuostabūs didžiuliai stovintys laikrodžiai muša be galo melodingu balsu, – Mozarto ir Haidno amžininkai. <…> Kitą kartą specialiai nuvažiavom į muziejų – Stadelches Institut, kuris turi puikius Renoirus, Degas, Cezanne‘us, Monet, Beckmannus, Corintus, iš senųjų Boticceli, Vermeero „Astronomą“, daug kitų olandų ir flamandų. (Henriko Radausko laiškas Jurgiui Blekaičiui, 1960 m.)

    Apsilankęs Paryžiuje prisiminė savo pirmą kelionę į menų sostinę:
    Paryžiuj turėjom goodtime’ą, išbuvom apie 5 dienas. Dėl laiko stokos Louvre’e tebuvom sykį, matėm visus pažįstamus: Moną Lizą, Tizianus ir kt. Italus didžiojoje galerijoj ir milžinišką salę su keliolika puikiausių Rubensų – Marijos Mediči istoriją. <…> Jeu de Paume turi didžiulį impresionistų rinkinį, – yra net Renoiro ir Gauguino paletės, daug puikiausių Renoirų, Cezanne’ų, Degas ir Sisley’ų, kuriuos 1939 m. mačiau Louvre. <…> Paryžius iš esmės nepasikeitęs: tos pačios kavinės su apsėstom kėdėm šaligatviuose, daug turistų, tie patys pajuodę, puikūs milžinai – Notre Dame and Co, pragariškai beldžias, bet baisiai naudingas metro, begalė knygynų, prekiaujančių vien meno knygom, daugybė galerijų ir ėdimo ir gėrimo šventyklų, kurias gali sukurti tik sensuali ir civilizuota tauta – Kasiulio butas tikras muziejus, pilnas pranc. ir  orientalistinių meno dalykų, ir žinoma jo paties darbų. Gavau iš jo 3 litografijas – tikras džiaugsmas akims- šviesūs ir ryškūs tonai greta tamsių ir solidžių. (Iš H. Radausko laiško J. Bleikaičiui, 1960 m.)

    Paskutinėje knygoje „Žaibai ir vėjai“ virtuoziškai „tapoma“ metaforomis, kurios nusako Italijos miestų trapumą ir grakštumą, leidžia „pajusti“ ten tvyrančio oro gaivą: kvepia apelsinais ir citrinomis. Jį kerėjo Botičelis, Rafaelis, Mikelandželas. Tačiau ne vien italų menininkai džiugino jo akį. Mano favoritas – Rubensas, – rašė jis laiške Blekaičiui. Žavėjo ir El Grekas, Briugelis, Van Gogas, Gogenas, Dega, Monė, Rembrantas ir kiti. Todėl neatsitiktinai jo kūryboje yra eilėraščių, gimusių dailininkų kūrinių įtakoje: „Pilka diena“, „Degas“, „Denis“, „Madona su kūdikiu“ ir kt.

    Poetinėje drobėje liejasi spalvos – keri geltona, aukso, sidabro, žalia, o ypač valiūkiška, viską nustelbianti violetinė: Ir pamatėm liepsnojančią šaką / Ir virš jos – violetinį lietų / O nakčia, kai padangė sutemo, / Mes pradėjome liepsną raškyti / Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti. (Eilėraštis „Deganti šaka“).

    Spalvų pasaulis persimaino: nuo griežtų iki laisvų ir pastelinių. Žydra spalva, dominuojanti simbolizme ir romantizme, įsilieja ir jo kūryboje. Dažnai naudoja metaforą „mėlynos gėlės“. Spalvos išryškinamos per daiktų faktūrą: brangakmeniai – ametistai, perlai, deimantai, safyrai; taurieji metalai – auksas, sidabras, varis, juodas ir baltas marmuras, dramblio kaulas: Naktis prabilo debesio balsu, / Ir lyra kaip sirena uždainavo: Ruduo ateina oru ir žeme, / Rubinų ir topazų sūkuriai / Užkloja tyliai miegantį, kuris / Laimingas guli, nugalėjęs Laiką. (Eilėraštis „Po rudens medžiu“).

    Kaip kontrastas džiugiai spalvinei gamai – pilka, juoda, „aklos akys“. Neatsitiktinai jo eilėraščiuose naudojamas įvaizdis „neregio akys“, „aklos akys“ – šviesa priešpastatoma tamsai. Dar daugiau, aklumą jis sieja su jėgų netekimu, senatvės atėjimu, gyvenimo saulėlydžiu, mirtimi: Aš ieškau šypsančios mirties. / Kas rojun kelią man nuties, /Ateiti laimei įsakys, / Užmerks nustebusias akis? (Eilėraštis „Saulėlydis“).

    Žvelgdamas į meno objektus jis sukuria savo mitą, legendą, pasaką. Taip eilėraštyje „Vazė“ elegantiškai aprašo grakštų kūrinį:

    Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų, kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais. / Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės – įtūžusių kūnų kilpas, ir demonai – pragariškus dantis.  /Perlui dingus suktame kaip kriauklė raudonam debesy, drakonų pyktis virsta liepsnom, lekiančiom pagal ritmą tolimų jūros bangų. / Įrašai: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus. Nesuskaitomi turtai ir amžinas pavasaris. Padaryta Senovinio Mėnulio Paviljone, didžiojo Čingo dinastijoj, viešpataujant imperatoriui K’anghsi.

    Radausko sukurtas poetinis pasaulis yra paradoksalus ir kontrastingas, fragmentiškas ir barokiškai puošnus. A. Nyka-Niliūnas aptardamas poeto kūrybinį lauką rašė: Akcentas meniškai apipavidalintiems vaizdams, t. y. eilėraščio medžiaginiam principui, Radauskui teikia užsidariusio esteto veidą, ypač tarp lietuvių poetų, kurie paprastai parodo kūrinio šaknis emocijoje ar kiek toliau eilėraštį pastumia atviro minties išsakymo pusėn. Hermetišką įspūdį stiprina ir tai, kad Radauskas stovi toli nuo gyvenamojo laiko. Karas, okupacija, tremtis – visa paskutiniųjų trisdešimties metų istorija jo kūryboje tik retai ir tik vienu kitu žodžiu primenama. <…> Jis giliai įsiklauso į laiko dvasią, savo vaizduote jai atsiveria, stipriai jaučia modernios, nupoetintos civilizacijos plieninį pulsą.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė, 2025 m.