Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Rinkiniai

  • Vytautas Sirijos Gira (1911–1997)

    Poetas, prozininkas, vertėjas. Pirmasis mieste užaugęs lietuvių literatas, ne tik savo kilme, bet ir kūryba: temomis, motyvais, problematika. Poeto Liudo Giros sūnus, kuris apie savo dvigubą pavardę V. Sirijos Gira yra sakęs: „Mano tėvą įsūnijo Katedros vargonininkas Konstantinas Giro-Syryjskis – štai iš ko transformavosi Sirijos Gira. Iki 1940 m. ir mano tėvo dokumentuose buvo įrašyta dviguba pavardė, nors savo kūryboje tėvas ja nepasirašinėjo.“

    1990 m., panaikinus Vilniaus rašytojų memorialinį muziejų, daugelio rašytojų archyvai, taip pat ir V. Sirijos Giros, buvo perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui. Rašytojo rinkinį, saugomą MLLM, Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fonduose, sudaro fotonuotraukos, memorialinės bibliotekos knygos, straipsniai, recenzijos, kūrybos rankraščiai, mašinraščiai su taisymais, laiškai, atvirlaiškiai – iš viso 555 eksponatai. Daugumą jų muziejui perdavė V. Sirijos Gira.

    Rašytojo rinkinyje saugoma 50 portretinių ir grupinių nuotraukų, kuriose įamžintas V. Sirijos Gira prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus (1937), su Čarlio iš romano „Raudonmedžio rojus“ prototipu Č. Pociumi (1937); žvejybos tralerio „Viktoras Jecenevičius“ denyje kelionės per Atlantą metu (1968), šiame laive jis dirbo gydytoju; yra nemenkas pluoštas rašytojo portretinių nuotraukų su žmona Almone Vilniuje (1978 ir 1979); 1981 m. V. Sirijos Gira keliavo po Graikiją, nuotraukose rašytojas įamžintas Maratone, Olimpijoje, Delfuose. Išlikę grupinių nuotraukų su rašytojais: Albinu Žukausku, Algimantu Baltakiu, Algirdu Pociumi, Antanu Drilinga, Mykolu Sluckiu, aktoriumi Tomu Vaisieta; užfiksuotos Juliaus Būtėno 50-mečio, Michailo Batino 70-mečio, Helenos Barth jubiliejų švenčių akimirkos. Rinkinyje saugomos Vilio Petrickio, M. Batino šeimos, bičiulio iš Australijos Vlado Sikero ir kitų nuotraukos, dovanotos V. Sirijos Girai.

    Nemažai vertingų nuotraukų galime rasti Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus V. Sirijos Giros tėvo L. Giros rinkinyje. Jų visa įvairovė: portretinės būsimo rašytojo vaikystės ir jaunystės, grupinės su mama Bronislava Giriene, su tėvais Bronislava ir Liudu, Vilkaviškio kareivių kuopoje, rašytojo žmonos Janinos, dukros Danutės, sūnaus Algirdo ir kitos.

    V. Sirijos Giros rinkinyje yra 49 memorialinės bibliotekos eksponatai: romanas „Štai ir viskas“ (1963), ištraukos iš romano „Kai neliepsnojo tik vanduo“, kurios buvo publikuotos žurnale „Pergalė“ (1980 m. 4-5 nr.), V. Sirijos Giros romanų „Voratinkliai draikėsi be vėjo“, „Raudonmedžio rojus“, „Bėgimas nuo šešėlio“ vertimai į vokiečių, lenkų, čekų, latvių kalbas. Užsienio rašytojų: Vladimiro Komovo, Hario Thürko, Irinos Ovrūckos, Vladimiro Popovo, Vladimiro Beliajevo, Vilhelmo Szevezyko, Vasylio Kocznovo, Leszeko Proroko, A. Prokopovičiaus, Ralfo Parve, knygos, kurių didžioji dalis su rašytojų autografais ar dedikacijomis V. Sirijos Girai.

    Rinkinyje saugomi straipsniai, recenzijos, kūrybos rankraščiai, mašinraščiai su taisymais, laiškai, atvirlaiškiai – 456 eksponatai. Archyve yra apysakos „Serenada“ rankraštis ir mašinraštis su taisymais, romano „Kai neliepsnojo tik vanduo“ rankraštis bei romano „Kanarėlės“ rankraščio fragmentas. Nemažas pluoštas lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis rašytų laiškų ir atvirlaiškių. Paties V. Sirijos Giros rašytų laiškų nėra daug. Saugomi 1981 m. iš Maskvos išsiųsti du laiškai (sveikinimas ir atvirlaiškis) žmonai Almonei. 1954 m. ir 1960 m. Palangoje bei Vilniuje rašyti šeši laiškai Bronislavai Girienei, rūpinasi mamos sveikata, dalinasi kūrybiniais planais. 1967 m. laiške poetui, literatūros kritikui Vladui Šimkui atsako į žurnalo „Pergalė“ klausimyną, rašo apie savo planus, žada pateikti savo apsakymų, porą eilėraščių ciklų, lenkų žurnalo „Poezija“ apžvalgą, bet nuo 1968 m. nori grįžti į „grynąją“ literatūrą. Didesnę archyvinės medžiagos dalį sudaro rašytojų – Raimondo Kašausko, Eduardo Matuzevičiaus, Juozo Baltušio, Albino Žukausko, Aleksio Churgino, Jono Lapašinsko, Alberto Laurinčiuko, Alės Rūtos, Eduardo Cinzo, Bernardo Brazdžionio; užsienio rašytojų, vertėjų, žurnalistų: Astridos Tevs, J. Lorenco, Irenos Breving (Vokietija), Lesšeko Proroko, Leopoldo Levino, A. Sobinskos, Tadeušo Malkovskio, Ježio Kšištono, Barbaros Vachovič, T. Daškevičiaus (Lenkija), Naumo Chalemskio (Ukraina), V. Petrickio (Rusija), Mikelio Loduso (Estija), Alfonso Sukovskio, A. Grigelionio (Latvija); literatūros kritiko Kazio Ambraso, Jono Aisčio žmonos Aldonos Aistienės, Marijos Gimbutienės brolio V. Alseikos, dukros Danutės Sirijos Giraitės, bičiulių Vlado Sikero (Argentina), Čarlio Pociaus (Kanada), Vytauto Meškausko (JAV) ir kitų – laiškai bei atvirlaiškiai, rašyti V. Sirijos Girai. Daugiausia sukaupta atvirlaiškių, kuriuose sveikinama su Naujaisiais metais ar kitomis šventėmis, mažiau laiškų, rašytų V. Sirijos Girai. Juose atsiskleidžia bendravimas su Lietuvos ir užsienio rašytojais, išeiviais, draugais, skaitytojais. Rašytojai pasakoja apie rašomas bei planuojamas išleisti knygas, siunčia savo kūrybą, prašo patarimų, diskutuoja filosofijos klausimais, dalinasi įspūdžiais apie kultūrinius renginius, matytus filmus, keliones po įvairias pasaulio šalis, pasakoja apie savo gyvenimą. Išeivių rašytojai dėkoja už atsiųstas knygas, periodiką. Bernardas Brazdžionis rašo, kad iš spaudos ir knygų mato, kas vyksta kūrybos Lietuvoje.

    Rinkinyje taip pat yra vienas dokumentas – „TSRS rašytojų sąjungos pažymėjimas“, išduotas 1945-05-04.

     

    Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų rinkinių saugotoja Eglė Rankauskienė, 2025 m.

  • Aldona Liobytė-Paškevičienė (1915–1985)

    Vaikų rašytojos, dramaturgės, vertėjos, aktorės, „šmaikščiosios rezistentės“, patriotės ir entuziastingos lietuvių liaudies meno mylėtojos Aldonos Liobytės (1915–1985) rinkinys gausus, turtingas ir unikalus: memorialinės bibliotekos, nuotraukų, rankraščių, laiškų, dokumentų, memorialinių daiktų ir meno kūrinių sukaupta apie 670 eksponatų.

    Gausus rašytojos archyvas (rankraščiai, laiškai, dokumentai) – apie 170 eksponatų. A. Liobytė, kartu su K. Kymantaite inscenizavusi P. Cvirkos „Žemę maitintoją“,  „Meisterį ir sūnus“, A. Vienuolio „Paskenduolę“, pati ėmė kurti pjeses vaikams ir jaunimui liaudies pasakų motyvais. Pjesėse „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Kuršiukas“ (1971), „Devyniabrolė“ (1973) „atgaivino liaudiško vaizdingo žodžio spontaniškumą, folklorizuotą pasakojimą pritaikė teatrinei žaismei, pereinančiai į balagano ir farso siautulį“ (V. Kubilius). Rašytoja  parengė ir stilizavo lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Gulbė karaliaus pati“ (1963), „Nė velnio nebijau“ (1964),  „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970) ir kitas, „iškeldama Vilniaus, Lietuvos sostinės motyvą, lietuvio artojėlio išmintį ir humorą“ (V. Kubilius). Nemaža dalis šių rankraščių sukaupta rašytojos rinkinyje. Aptinkame ir keletą jos straipsnių bei recenzijų: „Dar kartą Šekspyro pamokos“, „8 meno dienos“ („Festivalio dienoraštis“), „Kol pakaušiai negaruoja…“ (autorė dėkoja Šiaulių teatro vadovybei, kad „meiliai priėmė po savo stogu“ jos  „Devyniabrolę“), Gedos pjesės vaikams „Mergaitė iš nendrės stiebelio“, B. Kerbelytės parengtų pasakų rinkinio „Gyvybės vanduo“ ir kitos recenzijos. „Rašė impulsyvios stilistikos recenzijas ir lenkų literatūrinės spaudos apžvalgas, išsiskiriančias vidiniu artistiškumu, neįprastu lietuvių kritikoje“ (V. Kubilius). Parašė ir radijo vaidinimų pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, Žemaitės apsakymą „Sučiuptas velnias“, išvertė S. Množeko pjesę „Atviroje jūroje“, „L. Kruškovskio pjesę „Pirmoji laisvės diena“ ir kitus lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų vaikų literatūros klasikos kūrinius.

    A. Liobytei būdinga laisvo žmogaus laikysena, kuri ypač jaučiama jos laiškuose (rinkinyje sukauptas pluoštas laiškų R. Saukienei ir kitiems leidyklos kolegoms bei aktorei S. Nosevičiūtei). Rašytoja su kandžia ironija kritikuoja totalitarinę ideologiją, sovietinės tikrovės apraiškas: „Vakar buvau vertėjų susitikime su lenkų delegacija ir didžiai patenkinta kalbėjau apie socializmo liūdną galą.“ „Paskaitykite nors vieną kitą A. Liobytės laišką ir pajusite nepaprastą jos talentą būti šauniu ir doru žmogumi, būti įdomia, neįkalintos sielos moterim, motina, visuomenininke“ (K. Saja). Saugoma ir bičiuliškų, šmaikščių, nuoširdžių, atvirų laiškų pluoštas A. Liobytei: poetės R. Skučaitės, rašytojo K. Sajos, JAV  lietuvių rašytojo K. Almeno (dėkoja už atsiųstas knygas), vertėjo D. Urbo, dailininkės B. Žilytės, Norvegijoje gyvenusios giminaitės, vertėjos A. Ločerytės-Dale, kultūros veikėjos O. Šimaitės (rašo, kad A. Liobytės laiškai ir kūryba labai jai artimi), JAV lietuvio S. Vronos, Varšuvoje gyvenusio poeto, vertėjo J. Kėkšto (dėkoja už lietuviškų knygų ir maisto siuntas, gintarinius suvenyrus ir stalininių instrukcijų brošiūrą rašytojams), Vokietijoje gyvenusio giminaičio kunigo Dėdino (dėkoja už Rūpintojėlį ir knygas), lenkų rašytojų H. Ožogovskos, J. Pšimanovskio ir kitų asmenų laiškus.

    Saugomi rašytojos literatūrinės, tarnybinės, visuomeninės veiklos dokumentai bei diplomai: Vilniaus skrajojančio teatro „Vaidila“ aktorės pažymėjimas (Vilnius, 1942),  Vilniaus dramos teatro aktorės tarnybos liudijimas (Vilnius, 1946), Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo redakcijos vedėjos pažymėjimas (Vilnius, 1954), Nusipelniusios kultūros veikėjos pažymėjimas (Vilnius, 1975) bei asmeniniai dokumentai: gimimo liudijimas lenkų k. (1915-03-15), Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinės pažymėjimas (Vilnius, 1925), Vytauto Didžiojo universiteto studentės  liudijimas (Kaunas, 1935) ir kiti dokumentai.

    Skaitlinga rašytojos memorialinė biblioteka – per 360 knygų. Saugomos beveik visos autorinės knygos, kai kurios jų – su autorės autografais, taisymais, pabraukymais: „Mėnuo saulužę vedė“ (1963), „Pabėgusi dainelė“ (1966), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970),  „Tėveli, būk mažas“ (1973), „Trys pasakos“ (1967), R. Jankevičienės ir A. Liobytės „13 žaliųjų draugų“ (1962) ir kitos A. Liobytės parengtos ir verstos knygos: „Saulės vaduotojas“ (anglų k., Maskva, 1973, 1988), A. Kerno „Dramblys Dominykas“ (1976) ir kitos.

    Nemaža žymių rašytojų ir kitų menininkų knygų su bičiuliškomis dedikacijomis, iš kurių matome, kad rašytoja plunksnos brolių buvo mėgstama ir gerbiama: R. Lankausko, E. Matuzevičiaus, O. Miciūtės, A. Matučio, V. Mozūriūno, R. Skučaitės, K. Borutos, M. Sluckio, D. Saukos, K. Grigo, J. Šukio, K. Ambraso, P. Repšio, Z. Žemaitytės, A. Kisarausko, M. Lukšienės, Z. Slaviūno, E. Spurgaitės, A. Skirutytės, J. Kėkšto, vertėjų D. Krištopaitės, J. Čekio, A. Žirgulio, S. Dabušio, A. Sukovskio, ukrainiečių, rusų, lenkų, vokiečių rašytojų A. Kozlovos,  J. Pšimanovskio , J. Otrembskio, L. Ukrainkos, E. Barlacho ir kitų autorių dedikacijomis. Poetas E. Matuzevičius savo eilėraščių knygoje „Negeski, švyturio ugnele“ 1960-08-12 užrašęs: „Atminimui visad nerimstančiai, visad kuo nors „nustebinančiai“, visad kupinai jaunatviškumo ir linksmo kandumo Aldonai Liobytei – su geriausiais linkėjimais! – / Autorius.“ Dalis knygų – su A. Liobytės autografais. Turtingas rašytojos laikraščių ir žurnalų, ypač prieškarinių, rinkinys: „Gimtoji kalba“ (1933–1939), „Vaivorykštė“ (1913), „Gairės“ (1924), „Pirmasis baras“ (1915), „Baras“ (1925), „Pradai ir žygiai“ (1926–1927), „Židinys“ (1933), „Skynimai“ (1933), „Dienovidis“ (1938–1940), „Kultūra“ (1940), „Gimtoji kalba“ (1940) ir kiti.

    Gana gausus nuotraukų pluoštas – apie 62 įvairių portretinių ir grupinių nuotraukų su šeima, giminėmis, rašytojais, aktoriais, kultūros veikėjais. Tai portretinės jaunystės nuotraukos, kurių ankstyviausia daryta Vilniuje, fotocinkografijos ateljė „Ars“ (1932), A. Liobytė prie šiltnamių, kuriuose dirbo jos tėvas (1934), su vyru Vytautu Paškevičiumi (1936), dukterimis Laisve ir Gintare, augintinėmis Ramune ir Deimante, anūkais Jonu ir Simu, motina Marija Matulionyte-Liobiene, su  Dramos studijos auklėtiniais ir dėstytoju Juozu Sipariu (1946), „Vagos“ leidyklos darbuotojais (1955), dailininkais S. Ir V. Valiais (1966), bičiule A. Andrėniene (1943), aktore, režisiere K. Kymantaite Pabaltijo teatrų festivalyje Rygoje (1956), kelios nuotaikingos nuotraukos su  aktoriumi J. Kanopka, dailininke J. Čeičyte ir aktoriumi V. Jurkūnu gamtoje (1948–1949, 1939), pora nuotraukų su Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekcijos valdybos nariais B. Gaidelyte, J. Kanopka, A. Stasiūnu, P. Žemaitičiu, O. Miciūte, P. Viščiniu, B. Uziela (1933–1934), su aktore, režisiere S. Nosevičiūte-Čepaitiene (1970), kompozitoriaus J. Juzeliūno šeima Kuršių mariose (1955), scenos iš pastatymų: Žemaitės „Marti“ Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (L. Kupstaitė, G. Jasiūnaitė ir A. Liobytė, 1945), J. Baltušio „Gieda gaideliai” Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (J. Kanopka, V. Tamaliūnas ir A. Liobytė, 1948) ir kitos, darytos tarpukariu, pokario metais ir vėliau Vilniuje, Kaune, Trakuose bei kitur. Rašytoja apie ateities planus su humoru užsimena: „Paskutinį kartą keičiu kailį, kaip sakė vienas įžymus mūsų režisierius. Išeinu į girias. Tapsiu ūkininke, beveik Pikčiurniene. Mat Labanoro pagiry įsigijau lūšną kaip perekšlę: langai kumščiu užkemšami, lubos – pakaušiu remiamos, duonkepėj krosny žiurkės lizdus suka. Taip ir apniko mane savininkiški instinktai: mano pelkės, mano gyvatės, mano šarka. O laukymėlę girioje tai davė ir drėbtelėjo Miškų ministras, duok Dieve jam sveikatos, o visoms šalims – tokio ministro. Atsiliepė protėvių balsas – žemė traukia. Tai dabar galvosūkis – neišmanau, ką su ja veikti.“ Keliose nuotraukose matome A. Liobytę šioje sodyboje, jos pramintoje „Gyvatyne“.

    Rinkinyje saugoma apie 50 meno kūrinių: paveikslų, iliustracijų, liaudies skulptūrėlių. Vienas jų – V. Valiaus paveikslas „Rūpintojėlis“ (1963), dovanotas bičiulei A. Liobytei. Juos ypač siejo meilė lietuvių liaudies menui.  A. Liobytė džiaugdavosi lankydamasi pas dailininkus Sigutę ir Vytautą Valius, regėdama įstabius paveikslus: „Vytauto dievai daugiau statiški, lyti nulyti, trupėję nesutrupėję, susikaupę dvasioj laukia savo atradimo dienos.“

    Kiti meno kūriniai rinkinyje: iliustracijos A. Liobytės knygoms F. Linčiūtės – Vaitiekūnienės „Kupriukas muzikantas”, (13 vnt., 1983), B. Žilytės „Pasaka apie narsią mergaitę“ (1970) ir „Pabėgusi dainelė” (3 vnt., 1966), I. Žemaitytės – Geniušienės „Ramunė” (6 vnt., 1959), A. Surgailienės „Mėnuo saulužę vedė” (3 vnt., 1963), bičiulių dailininkų paveikslai: M. Vilučio „Susikaupimas“ (1982) ir „Sena tema“ (1980), J. Čeičytės „Natiurmortas “ (1980), P. Repšio „Šventas Jurgis“ (1976), V. Ciplijausko „Šv. Jurgis“, A. Andrėnienės „Gyvatynė“ (nutapyta A. Liobytės sodyba Labanoro pagiry), B. Žilytės „Paskenduolė“ (1959), K. A. Milevičiaus dekoratyvinė plokštė „Taika“.

    Rašytoja su meile rinko lietuvių liaudies skulptūras ir etnografinius dirbinius, kurie puošė jos namus Žvėryne. Buto nuotraukose matome šiuos kūrinius, pagarbiai padėtus ant knygų lentynų ir sekcijos. Dailininkė B. Žilytė savo atsiminimuose apie A. Liobytę pasakoja: „O kaip ji myli savo kraštą! Nuolat su pasididžiavimu šneka apie Lietuvos istoriją, apie Vilniaus praeitį. Gilinasi į kultūrinių vertybių prasmę. Susirūpinusi kalba apie lietuviškos kultūros palikimo sunaikinimo grėsmę. Stengiasi aprėpti dabartį su gausybe skausmo, prievartos, beviltiškumo… ir vėl skambiai juokiasi… vėl ieško meilės, grožio, vilties prošvaisčių.“

    Tarp kelių polichrominių liaudies dievdirbių skulptūrėlių („Šv. Ona moko Mariją skaityti“, „Kristus“ „Nukryžiuotasis Kristus“, „Pieta“ ir kitų) savo meistriškumu ir ekspresija ypač išsiskiria viena –  skulptoriaus, tautodailininko, tapytojo ir juvelyro Augustino Potockio „Pieta“  (19 a. 2-a pusė).  Sopulingoji  Dievo Motina  ant kelių laiko mažą nuo kryžiaus nuimto Kristaus figūrą, jos veidas dvelkia nežemišku liūdesiu. Marijos galvą vainikuoja karūna, ją gaubia aštuonių žvaigždžių paauksuotas nimbas.

    Muziejuje saugomi rašytojos memorialiniai daiktai, baldai – 26 vnt.  Tai rūbai, audiniai ir suvenyrai: išeiginė juodo gipiūro suknelė su mėlynu pamušalu, tautiškais raštais išausti lovatiesė ir sieninis kilimėlis, drožinėta, inkrustuota gintarais rankšluostinė su rankšluosčiu, kraitinė skrynia su metalo apkaustais, antikvariniai raudono marmuro rašymo reikmenys (dvi rašalinės ir prespapjė), puoštos raižiniais suvenyrinės klumpės, moksleivių pagamintas smuikas, suvenyrinė skrynelė, gintarinis suvenyras (leidyklos bendradarbių dovana „Mielai vedėjai“), vazelės ir kiti suvenyrai, lėlė „Bernužėlis“ iš A. Liobytės pjesės-pasakos „Trys negražios karalaitės“, pastatytos 1968 m. Vilniaus lėlių teatre. Saugomi ir rašytojos baldai (dvi knygų spintos ir rašomasis stalas iš vengrų gamybos komplekto), kėdė, vokiškas kilimas, puošnūs, įspūdingi antikvariniai 19 a. baldai, išdrožinėti medžioklės motyvais (dvi pintais atlošais kėdės ir trikampis sekreteras).

    Daugumą eksponatų muziejus įsigijo iš A. Liobytės vyro Vytauto Paškevičiaus 1987 m.

    Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė, 2025 m.

  • Antanas Jonynas (1923–1976)

    Antanas Jonynas išskirtinė asmenybė lietuvių literatūros istorijoje. Poetas, eseistas, publicistas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas, Aklųjų draugijos įkūrėjas ir jos siela, šešių vaikų tėvas. Kontraversiška asmenybė, įvairiais istorijos tarpsniais dėl savo pažiūrų, kuriomis tikėjo, skirtingai vertintas.

    Gimė Alytuje, gyveno Kaune, Vilniuje, Maskvoje, galiausiai iki gyvenimo pabaigos vėl Vilniuje. Per 52-ejus neilgo gyvenimo metus išleido poezijos ir įvairių kitokių žanrų knygų: „Kovotojų dainos“ (1949 m.), „Kad klestėtų žemė“ (1952 m.), „Apmąstymai“ (1957 m.), „Pasiryžimo metas“ (1973 m.), „Pavasarėjančiais arimais“ (1957 m.), „Pernykštis sniegas“ (1957 m.), „Paskutinė vakarienė“ (1962 m.), „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“ (1962 m.), „Šventieji žiedžia puodus“ (1965 m.), filmo „Svetimi“ scenarijų (1962 m.), jau po mirties – „Su širdies mandatu“ (1978 m.), „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979 m.),  „Prie gyvo šaltinio“ (1978 m.). Įdomiausia ir vertingiausia po poeto mirties jo sūnaus Antano A. Jonyno sudaryta ir išleista tėvo anksčiau nepublikuotų jaunystės laikų poezijos rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ (2003 m.), aprėpianti gražiausią ir kūrybiškai vaisingiausią periodą.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas Antano Jonyno rinkinys, lyginant su kitais rinkiniais – nėra labai gausus, apie 150 įvairių muziejinių vertybių, tačiau medžiagos tyrinėjimams, domėjimuisi pakanka. Vis dėlto, dar esti labai daug spragų – norint aprašyti pilną ir išsamų Antano Jonyno gyvenimo, asmenybės ir kūrybos paveikslą.

    Daugiausia rinkinyje yra originalių nuotraukų – apie 70. Visos jos yra nespalvotos, įvairių formatų, žymiausių fotografų, tai ir O. Pajedaitės, R. Rakausko, A. Sutkaus, A. Garunkščio, E. Šiško, A. Žižiūno, Z. Bulgakovo ir kitų. Ankstyviausia nuotrauka – nežinomo fotografo, Vilniaus fotoateljė 1950 m. daryta nuotrauka, kurioje Antanas Jonynas pozuoja dailiai pasipuošęs, susišukavęs plaukus, su madingomis žandenomis ir juodais akinukais – linksmas vaikinukas, visiškai neprimenantis nelaimingo aklojo, kurį likimas būtų nuskriaudęs.

    1952 m. A. Jonynas vedė žmoną Stasę, susilaukė 6 vaikų, vyriausiasis Antanas A. Jonynas, seka tėvo pėdomis – poetas, vertėjas. Šeimos, pasibuvimų pas gimines nuotraukų iš įvairių laikotarpių yra daugiausia. Nemažai nuotraukų iš įvairių važinėjimų po Lietuvą ir kitas to meto SSRS šalis, įvairių minėjimų, sukakčių, literatūros vakarų, įdomi paskutinė Z. Bulgakovo daryta A. Jonyno nuotrauka iš Poezijos pavasario šventės Biržuose 1976 m.

    Kitą nemažą rinkinio dalį sudaro paties autoriaus knygos. Yra visi anksčiau minėti leidimai, kartais ir antrieji ir paskesnieji. Seniausia A. Jonyno knyga, pirmoji jo knyga „Kovotojų dainos“ (Vilnius: VGLL, 1949 m.), apimanti 1946–1949 m. eilėraščius. Vėlyviausias leidimas esantis rinkinyje 1984 m. Keletas jo knygų vertimų į rusų kalbą. Įdomus nebaigtas, neišplėtotas autoriaus romanas „Šuliny“ (Vilnius: Vaga, 1982 m.), atskleidžiantis visai kitą jo kaip kūrėjo pusę, pasak literatūrologės J. Riškutės: „Prozoje rašytojui rūpėjo jauno žmogaus auklėjimas, asmenybės pradai. Išsiskiria nebaigtas romanas „Šuliny“ – ir problematika, ir menine kalba savitas kūrinys lietuvių literatūroje.“ Daugiausia A. Jonyno asmenybe ir jo kūryba domėjosi, analizavo J. Marcinkus, J. Riškutė ir B. Jauniškis, jų darbų apie A. Jonyną taip pat galima rasti rinkinyje.

    Rankraščių nėra daug. Esantieji – aklųjų, Brailio raštu. Tai 1958–1966 m. laiškai: Stasiui Anglickiui, rašytojai Reginai Januškevičienei į Maskvą, Marijai Macijauskienei, Karoliui Račkauskui-Vairui. Keletas užrašų lapelių, bloknotas, į reginčiųjų raštą išversti du lapai – dienotvarkė „Dienų darbai“, knygos „Žmonių saulė“ planas-turinys 1976 m., 4 lapų straipsnis spaudai, skirtas mokytojai Praksedai Lukošienei 1976 m., latvių vertėjo Knuts Skujenieks verstas eilėraštis į latvių kalbą.

    Yra keletas įdomių ir vertingų memorialinių daiktų ir meno kūrinių. Tai A. Jonyno naudota metalinė Brailio rašto lentelė su adata, du draugiški šaržai, A. Šiekštelės ir nežinomo autoriaus, dailininko V. Vitulskio iliustracijos A. Jonyno knygai „Tu mano kraujas gyvas“ 1961 m., įspūdingas metalinis A. Jonyno bareljefas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė

     

  • Violeta Palčinskaitė (g. 1943)

    Violeta Palčinskaitė – garsi poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja, tačiau labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja. Su jos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. V. Palčinskaitė yra sakiusi, jog perskaitytos knygos, vaikystė ir namai, kuriuose buvo daug šviesos ir džiaugsmo lėmė, kad ji tapo rašytoja. Tai „paskatino pirmuosius fantazijos protrūkius, norą sugalvoti ką nors nebūta, pačiai nesuvokiant, kad rimuojami sakiniai, eilutė prie eilutės – jau poezijos pradžia…“

    Nors poetės kūrybinis lobynas didžiulis, Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantis jos rinkinys nedidelis. Jame – nuotraukos, knygos ir keli eilėraščių rankraščiai. Latvių vertėjo A. Sukovskio rinkinyje saugomi septyni laiškai, V. Palčinskaitės rašyti jam 1964, 1966, 1967 ir 1968 m., kuriuose daugiausiai aptariami vertimų klausimai.

    V. Palčinskaitės vaikystė prabėgo Kaune, Žaliakalnyje. Nors laikmetis buvo sunkus, šeima vos galą su galu sudurdavo, tačiau tėvai dukrai sukūrė stebuklingą vaikystės pasaulį. Anot poetės, „užaugau su mamos skaitomomis pasakomis, vaikiškais eilėraščiais. Anksti pradėjau skaityti ir pati. Prisimenu pirmąją knygą – Anderseno pasakas, – kurią skaičiau jau savarankiškai. Turiu ją ir dabar – stora knyga su piemenaite, nupiešta ant viršelio. Man tuomet buvo gal kokie šešeri metai, todėl giliausios tų pasakų potekstės, aišku, liko nesuvoktos, bet keista paslaptis traukė“.

    Mokėsi Violeta Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, 1960–1964 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete. Anot poetės, „visada įdomu būdavo klausytis Donato Saukos, dėsčiusio mums tautosaką, kalbininko Jono Balkevičiaus paskaitų, Henriko Zabulio lotynų kalbos, jeigu ir ne visada laukdavome, tai tikrai žinojome, kad praturtėsi įdomiomis Antikos žiniomis. Mokėmis gerai. Netgi labai gerai“. Tačiau nuotraukų, menančių jos vaikystę bei studijų metus, muziejuje nėra. Saugomos tik kelios nuotraukų kopijos, kuriose poetė įsiamžinusi su savo mama Sofija Kaune, 1987 m.

    V. Palčinskaitė 1964 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą, todėl muziejuje esama nuotraukų, kuriuose ji įamžinta su kitais rašytojaisLietuvos rašytojų sąjungos plenumo metu Vilniuje, išvykoje į Ukrainą ir kitur. Rinkinyje saugoma fotografo N. Kočnevo daryta nuotrauka, kurioje užfiksuota V. Palčinskaitė su rašytojais K. Saja ir M. Morton Maskvoje, Tarptautiniame vaikų ir jaunimo simpoziume 1979 m.

    Tapusi garsia poete, Violeta pradėjo dažnai viešėti kitose šalyse, kur jos laukia ne tik mažieji skaitytojai, bet ir suaugusieji. Per dieną neretai įvyksta keli susitikimai, o knygos išperkamos akimirksniu. Muziejuje saugomuose nuotraukose poetė užfiksuota su Toronto Maironio lietuvių mokyklos moksleiviais, Kanadoje prie ežero lesinanti paukščius, su rašytoja Margaret Thomson Davis Jungtinėje karalystėje, Glazge. Ji taip pat yra ne kartą viešėjusi Vaikų literatūros muziejuje Kaune, kur ją įamžino fotografas Zenonas Baltrušis. Kitų autorių rinkiniuose yra nuotraukų, kur poetė užfiksuota Poezijos Pavasario renginiuose kartu su Judita Vaičiūnaite, Algimantu Mikuta, Alfonsu Maldoniu ir kitais dalyviais. Gražios jos rinkinyje esančios portertinės nuotraukos, darytos Z. Baltrušio ir J. Grikienio 1972 m., 1998 m., 2006 m.

    Pirmasis V. Palčinskaitės poezijos rinkinys „Žemė kėlė žolę“ pasirodė 1961 metais. Visi eilėraščiai buvo rašyti dar mokyklos suole, o išleisti studijuojant pirmame kurse Vilniaus universitete. Iš viso poetės kūrybinio lobyno muziejuje saugomos šios knygos:  debiutinis poezijos rinkinys „Žemė kėlė žolę“ (1961), „Akmenys žydi“ (1963), „Einu per miestą“ (1966),  „Aikštės“ (1965), „Braškių karalienė“ (1967), „Žirnių namelis“ (1967), „Kreidos bokštai“ (1969), „Sapnų taškuota sraigė“ (1997), „Karalius pamiršo raidyną“ (2007), „Visi ką nors turi“ (1988), „Ku-kū, pagalvėlė pūkų!“ (1972), rinktinė „Skersgatvio palangės“ (2003), „Senamiesčio lėlės“ (1987), „Lietaus nykštukai“ (1980), „Namai namučiai“ (1977), „Laiptai“ (1985), „Vaikų kambarys“ (2013), „Beldimas į duris: eilėraščiai“ (1979), „Eilėraščiai iš namų“ (2017),  pasakos ir pjesės: „Stebuklinga Mocarto fleita“ (2008), „Spyruoklinis kareivėlis“ (1969), dviejų dalių spektaklis-pasaka vaikams „Ri-ku ta-ku“ (1982), trys pjesės „Kristiano Anderseno rožė“ (1978), dviejų dalių pasaka „Juodanosės prasižiojo“ (1972), dviejų dalių pjesė-pasaka „Geležinės princesės diena“ (1974),), pjesių rinktinė „Aš vejuosi vasarą“ (1982), apysaka „Muzika troliui“ (2011),  britų tautosaka vaikams „Motulės žąsies eilėraščiai“ (1998), versta V. Palčinskaitės iš anglų kalbos, poemėlės „Baltosios nykštukės“ (1970, 1981). Rašytojos pjesės–pasakos – lyg teatralizuoti koncertai, pilni poezijos, žaismo, dainų ir šokių. Tai vienos pirmųjų pjesių Lietuvoje, kuriose buvo daug dainų (zongų), muzikinių intarpų. Jose dramaturgė kelia aktualias auklėjimo problemas, sprendžia įvairius didaktinius uždavinius, dažnai romantizuojamas santykis su vaiku.

    V. Palčinskaitė yra išleidusi ir dvi atsiminimų knygas „Atminties babilonai arba aš vejuosi vasarą“ (2015) ir „Paslapties babilonai arba aš tau siunčiu labų dienų“ (2019), bet muziejuje saugoma tik pirmoji. Rašyti šio žanro kūrinius poetė ilgai nesiryžo, nes giliai tikėjo, kad tai niekam neįdomu ir nereikalinga, tačiau po keleto metų ilgo įkalbinėjimo sulaužė tvirtą nuo­statą niekada nerašyti autobiografijos. Knygos buvo parašytos, išleistos ir susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. 

    Knygoje „Atminties babilonai“ galima perskaityti V. Palčinskaitės atsiminimus, kaip pradėjo kurti mažiesiems: „Genio“ žurnalo redaktorius primygtinai prašė sukurti ką nors vaikams. „Surimavau apie lietaus nykštukus. Tai ir yra mano pirmasis eilėraštis vaikams“. Rašyti vaikams taip pat pastūmėjo ir režisierė A. Ragauskaitė, paprašiusi sukurti pjesę mažiesiems teatro lankytojams. V. Palčinskaitė jau buvo debiutavusi Jaunimo teatre su spektakliuku „Keistuolio planeta“ (1966), kuris vėliau išaugo į pjesę „Ri-ku ta-ku“. Nors nežinojo net nuo ko pradėti, parašė pavadinimą „Aš vejuosi vasarą“, sugalvojo kelis veikėjus ir juos surimavo. Taip gimė pjesė, kuri apkeliavo per šimtą buvusios Sovietų Sąjungos teatrų, tuo metu buvo viena iš labiausiai statomų regione. Beveik tuo pačiu metu Panevėžio dramos teatras pastatė vaikams „Spyruoklinį kareivėlį“. Tai, anot V. Palčinskaitės, „buvo nepamirštamas laikotarpis. Esu laiminga, kad teko bendrauti ne tik su iškiliais menininkais, bet ir be galo įdomiais žmonėmis“. Nuotraukų kopijų iš šių spektaklių pastatymų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir Klaipėdos dramos teatre galima rasti muziejuje saugomame V. Palčinskaitės rinkinyje. Rinkinį taip pat papildo įdomi nuotrauka, kurioje dramaturgė įsiamžinusi su režisiere A. Ragauskaite ir dailininke V. Gatavynaite po spektaklio „Aš vejuosi vasarą“ premjeros Klaipėdos dramos teatre 1983 m.

    V. Palčinskaitės kurtų pjesių–pasakų be Lietuvos yra pastatę Maskvos, Kijevo, Lvovo, Minsko, Tbilisio, Helsinkio ir kiti teatrai. Ji yra garsiosios oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“, miuziklo vaikams „Aš tau siunčiu labų dienų“, operos vaikams „Nykštukas nosis“ autorė.

    Iš gausios poetės kūrybos muziejuje saugomi vos penki jos eilėraščių rankraščiai: „Seno kiemo rūsy“, „Pas fotografą“, „Svečiuose pas bobutę“, „Laikrodžių dirbtuvėlėje“ ir „Kas ten?“. Visi eilėraščiai yra iš ciklo „Pasivaikščiojimas po senamiestį“ ir publikuoti knygoje „Senamiesčio lėlės“. V. Palčinskaitės eilėraščiai nuoširdūs, muzikalūs, lengvai įsimenami. Vaikams suprantama forma poetė pasakoja apie gyvenimo prasmę, o eilėraščių veikėjai skaitytojus keri žaismingumu, paprastumu, žodžių skambesiu. Jos eilėraščio erdvė – miestas, kitaip tariant, poetinis miesto kasdienybės pasaulis. „Nekart esu sakiusi ir rašiusi, kad siaura miesto gatvelė, nuaižėjusi siena senamiestyje man reiškia kur kas daugiau nei pats gražiausias peizažas“. 

    V. Palčinskaitė už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei yra apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medaliu už išskirtinius laimėjimus literatūros ir poezijos vaikams srityje. Jos kūryba yra pastebėta ir įvertinta pasaulyje, pavardė 1988 m. įrašyta į Tarptautinės jaunimo knygų tarybos (IBBY) Garbės knygą. 2023 m. V. Palčinskaitė tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate.

    Tikimės, kad ateity Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantis poetės rinkinys bus papildytas poetės naujais ir įdomiais eksponatais.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus     muziejininkė Marija Kaškonienė

  • Petras Tarulis (1896–1980)

    Petras Tarulis (tikroji pavardė Juozas Petrėnas) (1896–1980) – rašytojas, žurnalistas, spaudos darbuotojas, redaktorius. Gimė Degučiuose, Utenos rajone, studijavo literatūrą Lietuvos universitete, o Paryžiuje žurnalistiką. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau gyveno JAV. Kūrybą pasirašinėjo Tarulio slapyvardžiu, pagal motinos pavardę.  

    J. Petrėno-P.Tarulio rinkinys nėra labai gausus. Saugome visas jo knygas: apsakymų rinkinį „Mėlynos kelnės“ (1927), apysakų rinkinį „Žirgeliai padebesiais“ (1948), romaną „Vilniaus rūbas“ (1965). Albumo „Vilnius“ (1923), kurį rengė kartu su K. Binkiu, saugome keletą egzempliorių.

    J. Petrėnas buvo faktiškasis žurnalo „Keturi vėjai“ redaktorius, dailininkas, produktyviausias žurnalo prozininkas. K. Binkiui nuo sąjūdžio atitolus, vadovavimą perėmė J. Petrėnas. Saugome visus žurnalo numerius. „Visi „Keturių vėjų“ viršeliai yra mano suprojektuoti ir atlikti arba linoleumo raižiniais, arba spaustuvės ženklais…“ – rašė laiške Ingridai Korsakaitei. „Savo laiku aš buvau uolus grafikoje. Turėjau gana daug tos rūšies darbų. Dalyvavau net dviejose meno parodose Kaune. Mano darbai buvo futuristiniame stiliuje“ (Iš laiško I. Korsakaitei).

    Kūrybinis rankraštis rinkinyje tik vienas: „Pasaka apie vėplą“.   

    1944 m. pasitraukęs į Vakarus, laiškuose draugams dažnai nuklysdavo į mielus praeities laikus. Redagavo lietuvišką spaudą, bendravo su kraštiečiais.

    Rinkinyje saugome J. Petrėno originalius laiškus žmonai Stasei Jazbutytei-Petrėnienei, dukrai Ilonai Budnikienei, kitiems šeimos nariams, likusiems Lietuvoje. Linksmai pasakoja apie gyvenimą Amerikoje. „O kai nuvažiuoji į Chicago, tai jauties, kaip prieškariniame Kaune. Pažįstamus sutinki autobusais važinėdamas, eidamas gatve ir susirinkimuose“. Pasakoja, kaip perka daiktus ir  siuntinius siunčia. Džiaugiasi knyga „Vilniaus rūbas“ (1965). „Sakiau, knyga jau gyva, ją turiu. Tai pirmoji mano gyvenime 500 puslapių knyga. Viena tema, viena akcija, viena kompozicija. Jau buvau sakęs, kad dirbau penketą metų“ – rašė iš Niujorko laiške žmonai, dukrai ir anūkei 1966 m.

    Saugome tris originalius R. Samulevičiaus laiškus J. Petrėnui. Turime vertingų laiškų kopijų J. Baltušiui, R. Samulevičiui, S. Samulevičienei, K. Barėnui, A. Vaičiulaičiui. J. Petrėnas laiške R. Samulevičiui prisimena, kaip jis ir K. Binkis buvo pasiūlyti apdovanoti Gedimino ordinu už nuopelnus lietuvių literatūrai. K. Binkis pasipiktino: ,,Klausyk, skandalas. Tai Keturių vėjų įžeidimas. Mes gi prieš visokią pasenusią butaforiją, prieš ordinus ir miesčionišką kurtuaziją. O štai dabar, kaip kokie „nuovados viršininkai“ lenksime galvas ir nešiosime tuos blizgučius.“ J. Petrėnas pritarė draugo nuomonei ir jiems pavyko atsisakyti šių apdovanojimų.

    Dailus ir elegantiškas, visada tvarkingai apsirengęs įamžintas fotografijose su K. Binkiu ir keturvėjininkais. Buvo kuklus, dažnai likdavo K. Binkio šešėlyje. Žavėjosi K. Binkio asmenybe, paliko gražių atsiminimų apie keturvėjininkus.

    Fototeka gana gausi. Deja, neturime J. Petrėno tėvų ir vaikystės nuotraukų. Turime gimnazisto Peterburge, vieno gamtoje, su rašytojais ir žurnalistais: T. Tilvyčiu, P.Vaičiūnu, A. Gricium, Vaižgantu, A. Paleckiu ir A. Bieliūnu. Gražios nuotraukos su  žmona Stase  Jazbutyte ir vaikais, su K.Binkiu ir jo vaikais. Populiarios dvi keturvėjininkų fotografijos:

    • Keturvėjininkai pas K. Binkį. Iš kairės sėdi: J. Ambrazevičius, T. Tilvytis, A. Braziulis, J. Petrėnas, A. Gerutis, K. Binkis. Stovi: H. Kačinskas ir A. Gricius. Apie 1924 m.
    • Keturvėjininkai pas K.Binkį. Pirmoje eilėje – J. Ambrazevičius, antroje eilėje iš kairės: A. Gerutis, J. Petrėnas, K. Binkis. Trečioje eilėje: H. Kačinskas, T. Tilvytis, A. Gricius, A. Braziulis. Apie 1924 m.

    Daug fotografijų iš JAV. Rašytojų suvažiavimuose J. Petrėnas  įsiamžinęs su B. Brazdžioniu, V. Alantu, J. Valaičiu.

    J. Petrėnas mirė 1980 m. Draugai išpildė jo priešmirtinį prašymą – parsiuntė urną į Lietuvą. 1980 m. palaidotas Kaune. Saugome laidotuvių nuotraukas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė

  • Marija Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė (1908–1984)

    Apie rašytoją Mariją Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę lietuvių literatūros istorijoje menkai ką randame. Dažniau kalbame apie ją, kaip rašytojo klasiko, profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino seserį.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje ilgą laiką nebuvo suformuotas šios autorės rinkinys, o gauta medžiaga, liečianti M. Mykolaitytės-Slavėnienės gyvenimą ir veiklą, priskirta V. Mykolaičio-Putino rinkiniui. Galbūt dėl istorinių, politinių aplinkybių, o gal todėl, kad sovietmečiu apie šią kūrėją, nublokštą net į tolimąją Australiją, žinių nebuvo. Tik Lietuvai išlaisvėjus, išeivijos spaudoje, įvairiuose leidiniuose esančios publikacijos leido mums pažinti jauniausios V. Mykolaičio-Putino sesers Magdalenos, gyvenančios Australijoje, kūrybą. 2003 metais į Maironio namus parkeliavo turtingas B. Brazdžionio archyvas, kuriame buvo ir M. Slavėnienės laiškų, rankraščių, dedikuotų knygų. 2016 m. pradžioje muziejų pasiekė archyvinės medžiagos siunta iš Australijos. Dvi dėžes vertingų archyvalijų iš M. Mykolaitytės-Slavėnienės palikimo persiuntė laikraščio Mūsų pastogė redaktorė Dalia Doniela ir tautietė Birutė Alekna. Nuotraukos, laiškai, knygos nugulė į V. Mykolaičio-Putino archyvą, mat šių dviejų kūrėjų likimų atsieti negalima. Tyrinėdami naujai gautą, Putino ir kitų autorių, bendravusių su M. Slavėniene, rinkiniuose saugomą archyvinę medžiagą, galime pažinti kukliąją, poete savęs nelaikiusią kūrėją, didelę gyvenimo dalį paskyrusią brolio Vinco kūrybos populiarinimui ir teisingų žinių apie jo pažiūras, gyvenimą sklaidai. Peržvelkime muziejaus rinkinių archyvalijas, leidusias sudėlioti M. M. Mykolaitytės-Slavėnienės gyvenimo paveikslą.

    Itin vertingi, įdomūs yra brolio Vinco laiškai, rašyti sesers šeimai į Australiją. Jie atveria ne tik V. Mykolaičio-Putino gyvenimo peripetijas, artimą santykį su jauniausiąja seserimi Magdalena, jo vadinta Medži, kitų Lietuvoje likusių šeimos narių likimus, santykius, veiklą, bet ir Australijoje gyvenančios sesers šeimos gyvenimo faktus. Visi 34 laiškai rašyti ranka, 31 skirtas seseriai, vienas – svainiui Juozui ir du dukterėčiai Rasai.

    Pasitraukusi į Vakarus, Magdalena prarado ryšį su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Pirmasis po trejų metų ją surado brolis V. Mykolaitis-Putinas. Brolio laiškas su raginimu grįžti į Lietuvą, rašytas 1947.12.11, Magdaleną pasiekė tik po devynių mėnesių, t.y. 1948 m. rugsėjo mėn. Vokietijoje, Šeinfeldo DP stovykloje. Kilo abejonės, ar brolis laišką rašė savo noru, ar taip jis privalėjo padaryti sovietų saugumo prižiūrimas. Laiškas, žinoma, ir nudžiugino – vis žinia iš Lietuvos, atskleidusi, kad iš visos šeimos tik ji viena pasitraukė į Vakarus. Magdalena rašyti atsakymo tiesiai broliui nesiryžo, bijodama jam pakenkti, tačiau per pažįstamus Kaune perdavė žinutę apie save.

    Intensyvesnis bendravimas su broliu laiškais prasidėjo 1957 m., po to, kai Raudonojo Kryžiaus padedama Magdaleną Australijoje susirado sesuo Elžbieta.

    Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės laiškų yra ir kitų autorių fonduose. Laiškai skirti Kaziui Bradūnui – dalykiniai: tarėsi dėl atsiminimų apie brolį, jautriai reagavo į gandus apie Putino gyvenimą… Įdomus ir platus 1969 spalio 14 laiškas, kuriame kelia problemą dėl Lietuvoje ir JAV publikuojamos neva Putino religinės poezijos (vėliau paaiškėjo, jog tai M. Katiliūtės-Lacrimos kūryba): Reikalas liečia Putino religinę poeziją, kurios posmų esate paskelbę ir „Draugo“ literatūriniame skyriuje. Vėliau šie posmai buvo pakartoti australiškame savaitrašty „Tėviškės Aiduose“. Beveik tuo pačiu metu gavau iš Lietuvos literatūrinių sluoksnių užuominų apie tąją Putino vardu skelbiamąją religinę poeziją. Buvau įtikinėjama, kad toji poezija – gryna falsifikacija, kad tai „kultūrinis ir literatūrinis chuliganizmas“ ir pan. Esą Putino literatūriniame palikime jokių pėdsakų neužtikta, kad Putinas tokius eilėraščius kada nors būtų rašęs. O jų esą Lietuvoje cirkuliuoja gana daug – net apie 65 eilėraščiai, taigi visas rinkinys. Taip pat laiškuose rašoma kaltinimų ir „Draugui“, kam tą falsifikaciją jis populiarinąs užsienio lietuvių tarpe. <…> Taigi, jeigu turėtumėt įrodančios medžiagos (gal paties Putino rankraščių), kad ta religinė poezija yra tikrai Putino parašyta, prašyčiau mane apie tai painformuoti. Esu įtaigojama tuo reikalu aiškiau pasisakyti.

    Kanadoje ėjusio žurnalo Moteris redaktorei Norai Kulpavičienei 1978.V.12 rašo pastabas dėl P. Orintaitės straipsnio apie knygą Putinas mano atsiminimuose, paaiškindama, jog P. Orintaitės atsiminimai nėra tikslūs. Taktiškai paneigia artimą Orintaitės ryšį su Putinu ir kelis Orintaitės paminėtus faktus: Anais, jos aprašomais laikais, tikrai neatkreipiau dėmesio ar nesusidariau tikresnio įspūdžio iš jos neva artimesnių ryšių su Putinu. <…> Matyt, anais laikais aš gal per daug buvau užimta savo studentišku gyvenimu, kad tų Petronėlės atsilankymų mūsų bute kaip ir nepastebėjau ir niekad nemačiau jos kalbantis vien tik su Putinu. Atsimenu tik vieną kartą ją nakvojusią pas Emiliją, o ne pas Sal. Nėrį, nes Saliutė mūsų bute turėjo mažytį, menku apstatymu kambarėlį ir pas ją kitam asmeniui nakvoti nebuvo vietos – vietoj lovos turėjo tik nedidelę sofkelę. Jeigu Petronėlė būtų dažniau pas mus užeidinėjusi, tai gal būtų geriau įsitėmijusi mūsų gyvenamąją aplinką, mūsų butą. Dabar ji <…> duoda klaidinančių duomenų.  M. Mykolaitytė-Slavėnienė detaliai aptaria tai, kas klaidina skaitytoją, bet būdama itin kukli ir ori moteris, nesileido į viešus ginčus ar straipsnyje nurodytų neteisingų faktų paneigimą: per spaudą nenoriu su atsiminimų skaitytojais ir kritikais leistis į polemiką. Neturiu tam nė laiko. Gal kada vėliau apibendrintai atsakysiu į visokius neaiškumus ir priekaištus.

    Pasitikėjimu, bičiuliškais jausmais dvelkia 1970.08.28 d. laiškas iš Australijos į Los Andželą gyventi išvykusiam rašytojui Juozui Tininiui: Mane labai džiugina Jūsų prisikėlusi mūza! Sveikinu ir linkiu, kad ji daugiau niekad neužsnūstų… „Nida“ Jūsų naujojo novelių rinkinio vis dar neatsiunčia. O laukiu.“ Taip pat guodžiasi, jog nustojo rašiusi atsiminimus apie Putiną, nes paskelbtieji pluoštai <…> „kai kam“ nelabai patiko – esą aš pati per daug rašanti apie save… Dabar mes galime tuo pasidžiaugti, nes M. Slavėnienės gyvenimo epizodai dažniausiai aiškūs tik iš prisiminimų apie brolį arba laiškuose.

    Su J. Tininiu tariasi ir dėl savo kūrybos, prašo atviro vertinimo. Laiškuose atsiskleidžia savitas požiūris į poeziją: Poezija, mano supratimu, yra daug didesnės vertės kūryba. Poeziją gali sukurti tik ypatingo talento rašytojai. Tokiais laikau Maironį, Brazdžionį, Aistį, V. Mačernį, Bradūną… (Jokiu būdu – Vėžį!). Kaip pavadinti šių laikų gausią modernią kūrybą, kuri eina poezijos vardu, o tačiau nėra poezija? Pagalvokite ir Jūs. Proza turi daugiau niuansų: romanas, apysaka, apybraiža, apsakymas, novelė ir kit. O eilėraštinės formos rašiniai – vis tik poezija ir poezija… Taip aš ir savųjų jokiu būdu negaliu vadinti poezija.

    Artimus ir pasitikėjimu grįstus santykius su Bernardu Brazdžioniu, atveria ilgas, didelę dalį Australijoje praleistų metų trukęs bendravimas ir korespondencija.  B. Brazdžioniui lankantis Australijoje 1978 m., Magdalena sunkiai sirgo, tačiau jos mylimas poetas, bičiulis Bernardas Slavėnų namuose vis tik buvo priimtas, norint su juo pasimatyti ir atviriau, laisviau pabendrauti.

    Laiškai B. Brazdžioniui dalykiniai, dažniausiai liečiantys V. Mykolaičio-Putino kūrybą, gyvenimo peripetijas. Vėliau, broliui mirus, atsiranda didelis rūpestis ir įsipareigojimas parašyti atsiminimus, išleisti brolio laiškus, rašytus Slavėnų šeimai į Australiją. Laiškuose ir trumpi pasakojimai, kuo gyvena Australijos lietuvių rašytojai, B. Brazdžionio kelionės į Australiją organizaciniai reikalai.

    Tarp visų rūpesčių – ir eiliuotos Marijos litanijos autorystės nustatymas. Norėdami įsitikinti Putino autoryste, artimieji tyrinėjo, ieškojo duomenų. Laiške B. Brazdžioniui, 1971.10.05. rašo: Dėl Putino vardu sklindamos Lietuvoje Litanijos, man pavyko  tiek išsiaiškinti, kad ji vis dėlto gal ne Putino sukurta. Kada aš ją visą gavau ranka nurašytą Lietuvoje (prirašytą sąsiuvinį nelabai išlavintos rankos ir su gramatiškom klaidom), pasiskaičiusi, iškart labai suabejojau, kad tai būtų Putino kūryba. Litanija absoliučiai neturi Putino poezijai būdingų ypatybių (metafizinio elemento, stilistinio grožio). Nors litanijos eiliavimo technika nebloga, bet religinės minties interpretacija gana naivi, liaudinė, tikinčiai-tradicinė. Be to, maždaug prieš metus vienas asmuo, atvykęs iš Lietuvos, mane specialiai painformavo, kad Litanijos autorė esanti kažkokia Kubilienė (bene buvusi vienuolė). Ji plačiau literatūroj nesireiškianti, rašinėjanti tik šiaip sau, iš pamėgimo. Taip aš ir linkusi palaikyti nuomonę, kad Litanija ne Putino. <…> Ir mūsų, ne vien tik mano, bet visų literatūros darbuotojų atsakomingas uždavinys surasti tikrąjį autorių. Kaip jį surasti? Aš jau seniai bandau. Tuoj po Litanijos iškilimo viešumon užsieny, užklausiau Emiliją, ar po Putino mirties nerasta jų bute, stalčiuose Litanijos kūrimo žymių: rankraštinių juodraščių, eilučių derinimo ir pan. Emilija atsakė, kad jokių pėdsakų neužeita. Toliau tuo klausimu susirašinėjau su Al. Žirguliu, ir su Irena [Kostkevičiūte – J.I.]. Pradžioje jų nuomonės buvo lyg dviprasmiškos, bet vėliau, ypač Irena, pradėjo griežtai neigti, kad tai ne Putino, nurodydama, kaip Jums asmeniškai pasakojau, net dvi Litanijos autores. Taigi mano tokiu būdu (per laiškus) dėtos pastangos nepasiekė tikslo – autorius neišryškėjo. <…> Žodžiu, tenka ieškoti duomenų visur, kur jų būtų galima užtikti, o su sprendimu dar neskubėti. Gal kada ateis laisvo žodžio gadynė, ir Lietuvos rašytojams nereikės slapstytis po kaukėmis…

    Ir išties, Lietuvai ėmus laisvėti, Sąjūdžio dvasios įkvėpti, atsivėrė besislapstantys religinės poezijos kūrėjai. Laisvo žodžio gadynė, anot M. Slavėnienės, leido mums pažinti poetę, vienuolę Mariją Katiliūtę-Lacrimą, kurios plunksnai priklauso tiek diskusijų ir tyrinėjimų sukėlusi Marijos litanija.

    Diskusijas sukėlė ir B. Brazdžioniui atsiųsta brolio pirmojo laiško kopija. Laišką publikavo Lietuvių dienos. Tuomet teko rūpintis Putino gero vardo atstatymu, kurį B. Raila Lietuvių dienose apkaltino prisitaikymu sovietinei santvarkai.

    O laiške B. Brazdžioniui, rašytame 1965 m. gegužės 17 d. M. Slavėnienė rūpinosi, kam galėtų perduoti savo archyvą apie V. Mykolaitį-Putiną, kad jis būtų saugus ir nedingtų, nes Australijoj gyvenančių lietuvių tautinis amžius labai trumpas ir po mūsų, jaunajai kartai, jau dabar labai apžalotai, visai bus be vertės tai, kas mums yra brangu. Taigi, man rūpi, kad dar pati tą medžiagą galėčiau perduoti į vietą, kur ji galėtų būti saugiai išlaikoma.

    Laiškai Jurgiui Janavičiui, A. Veščiūnaitei – dalykiniai, apie  literatūros srities reikalus. Australijos lietuviai rašytojai priklausė Literatų būreliui, kurio užsiėmimai, popietės vykdavo kurio nario namuose. Išlikę kvietimai šiems kūrėjams į būrelio popietę. J. Janavičiui rengiant knygą Putino laiškai Australijon, susirašinėjo dėl laiškų publikavimo, knygos leidybos reikalų. Alės Rūtos rinkinyje – du itin šilti laiškai M. Slavėnienės laiškai, vienas jų, rašytas  1978.04.21 – su J. Slavėno prierašu.

    Tyrinėjant vieno ar kito rašytojo gyvenimą, veiklą, tiksliausi faktai yra dokumentuose. Siuntoje su archyvalijomis iš M. Slavėnienės palikimo, atkeliavo įdomus dokumentas. Tai brolio V. Mykolaičio-Putino įgaliojimas seseriai Magdalenai dėl jo namų Kaune priežiūros tuomet, kai jam teko išsikelti į Vilnių. Įgalioju p-lę M. Mykolaitytę tvarkyti visus mano namo Kaune, Vaižganto g-vė 36 reikalus ir atstovauti bei pavaduoti mane ryšium su tais reikalais. Vilnius, 1943.X.1. Pasirašo prof. V. Mykolaitis. Įgaliojimą tvirtina Lietuvos Mokslų Akademijos sekretorius parašu ir antspaudu.

    Įdomu vartyti ir kitą dokumentinę archyvaliją – Namų knygą Aukštaičių gt. 20. Ten V. Mykolaitis-Putinas kurį laiką nuomojosi butą. Namų savininkas Petras Šileika Vincą Mykolaitį įregistravo 1929 m. rugpjūčio 3 d., o Magdaleną Mykolaitytę – 1929 m. spalio 3 d. Abu išregistruoti 1932-03-17. Įrašas byloja: 1932 mt. Kovo 17 d. 16 val. išvyko į Vaižganto g. 18 Nr. Tikėtina, kad šiame bute gyveno ir būsimoji Putino žmona – Kvederaitė Emilija, duktė Liongino įregistruota 1931.VIII.18. Išvyko 1932 m. II.18 nežinia kur.

    M. M. Mykolaitytės-Slavėnienės rinkinyje – taip pat iš Australijos parkeliavęs aplankas – autorės parengto, bet neišleisto eilėraščių rinkinio Parytys mieste mašinraščiai su taisymais ir prierašais.

    Brazdžionio rinkinyje saugomi du M. Slavėnienės atsiųsti mašinraščiai: Keli epizodai iš Putino gyvenimo su J. Tininio taisymais ir pastabomis bei spaudai parengta publikacija Putino vienišumas, kurioje Putino nenorą būtų šurmulyje, jo polinkį į vienišumą aiškina lyg prigimtinį, būdingą visiems jo broliams ir seserims: O gal šias savo būdo ypatybes Putinas yra pavedėjęs iš savo motinos. Mūsų mama taip pat nebuvo mėgėja kaimo kūmučių susibūrimų, tarškių kalbų ir apkalbų. <…> Mūsų mama parodydavo kai kada nepakantumo ir mūsų šeimos jai nepatinkamuose savitarpio pokalbiuose ir juokavimuose. Tokiu būdu mūsų motina savo autoritetu, o ji juo tikrai buvo, darė nemažą įtaką mūsų šeimai. <…> Nuošalumas yra ne vien tik Putino būdo ypatybė, bet, daugiau ar mažiau, ir visų mūsų, Mykolaičių, vaikų.

    Negausi fotografijų kolekcija. Muziejaus rinkiniuose saugoma tik viena portretinė proginė nuotrauka su dedikacija ir kelios mėgėjiškos nuotraukos iš Australijos laikotarpio: besidarbuojanti, beskaitanti savo namų sodelyje ar į šventę besirengianti su vyru Juozu ir dukra Rasa.

    Bendrystę su poete S. Nėrimi liudija 1962 m. fotografo P. Karpavičiaus rūpesčiu išleista 1934-ųjų pavasarį Kaune, Laisvės alėjoje darytos nuotraukos reprodukcija iš S. Nėries rinkinio.

    Siuntoje iš Australijos – ir V. Mykolaičio-Putino kūrybos knygos: Sukilėliai su autoriaus dedikacija seseriai, keli Raštų tomai: vieni su paties autoriaus, o paskutinieji, išleisti autoriui mirus – su redaktoriaus A. Žirgulio dedikacijomis Slavėnų šeimai.

    Muziejuje saugome 1973 m. Australijoje, Minties spaustuvėje Sydnėjuje išleistą vienintelę Magdalenos Marijos Slavėnienės poezijos knygą Nežinomi keleiviai. Poezija 1966 m. buvo paskelbta Plunksnos klubo almanache Plunksna ir žodis, 1972 m. Australijos lietuvių poezijos rinkinyje Terra Australis, Australijos lietuvių metraštyje. Šios knygos taip pat yra muziejaus rinkiniuose.

    1971 m. M. Slavėnienės rūpesčiu išleista J. Janavičiaus redaguota knyga Putino laiškai Australijon. Deja, joje nepublikuotas pats pirmasis 1947 m. brolio laiškas su raginimu grįžti į tėvynę.

    1977 m. Londone išleista M. Mykolaitytės-Slavėnienės knyga Putinas mano atsiminimuose. Knygą autorė dovanojo poetui B. Brazdžioniui, jam besilankant Australijoje 1978 m. Joje daug šviesių vaikystės ir vėlesnių gyvenimo Lietuvoje kartu su broliu Vincu atsiminimų, leidžiančių mums pažinti ir pačią Mariją Magdaleną Mykolaitytę:  Bet ypač būdavo miela grėbti šienelį sodybos pievoje, visai įsitraukusioje į Ivoniškio miško pakraštį. Pačiame papievyje – keletas baltų, lieknų berželių, keletas lazdynų krūmų, aviečių šeimynėlių, žemuogių kupstelių. Betraukiant grėbliu sausą, kvepiantį šieną, kartais išsiverčia sultinga, išsirpusi, kiek apvytusi žemuogė, šienpjovio pakirsta. Šią prarijus, jau nebeiškenti: meti grėblį ir neri pagirin pasmaguriauti: tave traukte traukia skaniom savo gėrybėm ir žemuogių kupsteliai, ir avietės, ir riešutai. O kai šienas būdavo jau sugrėbtas ir sukrautas į kūgelius, namo nesiskubindavome. Išsitiesdavome ar tai prie vieno kurio kūgelio, ar berželio pavėsyje ir… moderniškai sakant, „piknikaudavome“: juodos duonos riekė su aptirpusiu ant jos sviestu ir apšilusiu sūriu, užsigeriant saldžiarūgščia gira – kas gali būti skanesnio! O ir pats poilsis – koks mielas, koks saldus!

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė

  • Stasys Būdavas (1908–1966)

    Stasys Būdavas (1908 03 18–1966 09 09) – kunigas, rašytojas, poetas, tarpukario Lietuvos ir išeivijos lietuvių visuomenės veikėjas. Jo kūrybos palikimas yra dalelė mūsų tautos turto: savo veikla jis puoselėjo lietuviškas tradicijas, kultūrą.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos rašytojo knygos, rankraščiai, laiškai, nuotraukos, spaudiniai. Dalis eksponatų gauta iš rašytojo bičiulių, tai liudija 1989 metais B. Brazdžionio rašytas laiškas S. Būdavo seseriai S. Rakštikienei: „Paskutiniu atveju, viską, ką turiu, galėčiau aš pats padovanoti Maironio literatūros muziejui.“

    Iš viso muziejuje yra saugoma virš 40 vnt. S. Būdavo knygų. Jos yra įvairių rašytojų memorialinėse bibliotekose: Antano Vaičiulaičio, Juozo Almio Jūragio, Pauliaus Jurkaus, Stasio Santvaro, Alfonso Nykos-Niliūno, Bernardo Brazdžionio ir kt. Tai atskleidžia S. Būdavo draugystę su kitais lietuvių rašytojais išeiviais. Kai kurios knygos yra su įrašais ir dedikacijomis.

    1926 metais Šiauliuose išleisto pirmojo eilėraščių rinkinėlio „Širdies stygoms virpant“ pratarmėje 18-metis poetas rašė: „Pirmuosius svajingų dienų „širdies stygų“ virpėjimus skiriu samanotų bakūžių sūnums, kame laukia gyvybės balso amžinas kūrybos didvyris…“. 1928 metais išleistos knygelės „Už motinos meilę“ tituliniame lape įrašas: „Mano gerajam Draugui / – Poetui Myk. Linkevičiui / [autografas] / Papilė, 1929. VII. 27.“ Muziejuje saugoma tais pačias metais išleista beletristikos knygelė „Broliuk, nevirkdink seselės!“, 1932 m. „Sakalo“ leidyklos išleista apysakų knyga „Širdys ir gėlės“, 1934 m. išleista P. Rauduvės iliustruota apysakaitė „Našlaičių Kalėdos“. 1935 metais Kaune išleisto romano „Mokytojas Banaitis“ tituliniame lape – autoriaus įrašas: „Didžiai Gerbiamam / p. A[ntanui]. Kniūkštai / Stasius Būdavas / autorius / 1936. II. 10.“ „Loreta: Mergaitės likimo romanas“ buvo leistas du kartus: 1936 metais Kaune ir 1952 metais Londone. 1936 metais „Sakalo“ leidyklos išleistos knygos titulinio lapo antroje pusėje yra įrašas: „Nr. 10 / „Sakalui“ / Stasius Būdavas / 1936. XII. 30.“ Apie pastarąjį romaną poetas B. Brazdžionis 1953 metais laiške S. Būdavui rašė: „Tai viena iš tų nedaugelio knygų, kurioje idealizmas iškyla viršum gyvenimo kasdienybės.“ Romaną „Sala“ išleido „Sakalo“ leidykla 1939 m. Kaune. Likusios Stasio Būdavo knygos leistos išeivijoje: „Varpai skamba“ 1952 m. Los Andžele; „Uždraustas stebuklas“ 1954 m. Brukline; „Rūsti siena“ 1959 m. Hamiltone; „Europietė“, 1976 metais Londone.  

    Stasio Būdavo dalyvavimas išeivijos visuomeniniame ir literatūriniame gyvenime atsispindi laiškuose. Muziejuje saugoma netoli šimto S. Būdavo rašytų laiškų. Jis rūpinosi knygų, žurnalų leidimu, rašytojų draugijos veikla, domėjosi, kaip sekasi bičiuliams. Rinkinyje yra laiškai, rašyti Nijolei Mazalaitei, Stasiui Santvarui, Antanui Vaičiulaičiui, Kaziui Bradūnui, Benediktui Babrauskui, Alei Rūtai, Bernardui Brazdžioniui. Persikėlęs gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, 1947 metų spalio 27 dieną S. Būdavas rašė: „Mielas Bernardai, nelabai seniai gavau Paties laišką. Dėkoju už gerus žodžius ir tokį kaupą naujienų. Labai gerai suprantu Jūsų visų ten likusiųjų dienas ir pergyvenimus. Ligi šiol ir aš pats tebesu savo dvasioje pilnas tremtinys. Manau, kad toks liksiu ir visą laiką – kol tik čia gyvensiu. Europa kokia ji ten bebuvo, vis dėl to mums, kultūrininkams, visuomet pasiliks mielesnė ir artimesnė. Amerika, kaip pats numanai, yra visai kitų interesų pasaulis, kuriame mūsų dvasiškai niekuomet nepasotins. O ką jau kalbėti apie Lietuvą, be kurios mes būsime tik sausi upeliai be ištekamųjų šaltinių. Amerikoj yra daug duonos ir visokių skanėstų, apdangalo, kitokių patogumų ir prieinamumų, ir jeigu kas turi atliekamą dolerį, nueina ir tuo naudojasi, lepinasi. Tačiau čia daug kas nežino to, ką mes žinome, ką mes su tokiu pietizmu ir meile pergyvename ir savo raštuose kitiems siūlome ir įsiūlome. Bet ką gi – ilga apie tai šneka.“ Savo laišką baigia taip: „Labai lauksiu Paties žodžio. Tremtiniai man pasiliks visuomet artimesni. Jie, atrodo, tiktai ir išneš mūsų kultūrą ant savo pečių.“

    Beveik keturios dešimtys Stasio Būdavo rinkinio nuotraukų atspindi įvairius gyvenimo etapus – jaunystę, kunigystę ir emigraciją. Seniausia saugoma nuotrauka, kurioje 1923 metais Papilėje įamžinta Būdavo šeima: tėvai (Morta Grubliauskaitė ir Juozapas Būdavas) ir seserys (Vincenta ir Stefanija). Šeimos nuotraukų yra daugiau: sesers Vincentos „įvilktuvių“ į vienuolės apdarą diena, Stefanijos vestuvių diena bei dukterėčios Elenos Rakštikaitės krikštynos. Yra nuotraukų, darytų gimtinėje ir studijų mieste Kaune: 1930 m. Stasys Būdavas prie S. Daukanto paminklo Papilėje, 1932 metais portretinė nuotrauka fotografuota Jono Sinkevičiaus, 1941 metais Kaune daryta nuotrauka fotoatelje „Renaissance“. Portretinių nuotraukų kitoje pusėje parašytos dedikacijos bičiuliams Nelei Mazalaitei ir Juozui Kruminui. Muziejaus rinkiniuose yra saugomos nuotraukos, darytos S. Būdavui gyvenant Vokietijoje, o vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Floridoje, S. Būdavo namuose. 1948 metų portretinės nuotraukos antroje pusėje įrašas, skirtas bičiulio B. Brazdžionio šeimai: „Kad 5 benamiai žinotumėt ir šį benamį ir Algis neužmirštų savo krikštatėvio, – prisistatau ir aš Jums. 1948. IV. 7. Jūsų St. B.“ Grupinių nuotraukų yra tik keletas, jose S. Būdavas su Jonu Aisčiu, K. Čibiru, Antanu Vaičiulaičiu (S. Būdavas su poetu Jonu Aisčiu JAV subūrė Lietuvių rašytojų draugiją). Stasys Būdavas mėgo vairuoti automobilį, rinkinyje saugomos nuotraukos iliustruoja šį pomėgį.

     Redaktoriaus veiklą atspindi keli lietuvių kultūros ir visuomenės neperiodiniai leidiniai „Pėdsakai“, leisti Vokietijoje. Pirmasis numeris išleistas 1946 metais, redaktorius Stasys Būdavas, atsak. redaktorius A. Vilainis, leidėjas „Mūsų Viltis“. 1946 m. rugsėjo 21 dieną S. Būdavas rašė bičiuliui: „Mielas Bernardai, dėkui už gražius eilėraščius. Dedame juos į pirmąjį planą ir jie gražiai papuoš mūsų „Pėdsakus“. Antrasis nr. šiomis dienomis jau baigiamas rengti ir turėtų netrukus pasirodyti. Sveiko patarimus imu galvon. Medžiagos ateina daug. Tad darau atranką. Kroniką taip pat surūšiavau atskirais skyreliais. Kiti „Pėdsakų“ numeriai bus geresniame popieriuje ir, be to, kietesniame viršelyje. Bus taip pat ir kitokių technikinių pagerinimų.“

    S. Būdavo rankraščių muziejuje nedaug: kūrybinis mašinraštis „Motinos skara“ ir publikacijos „Maironis ir jaunieji“ mašinraštis. Pastarasis straipsnis – S. Būdavo prisiminimai apie studijas kunigų seminarijoje ir tuometinį rektorių Joną Mačiulį-Maironį: jo paskaitas, patarimus, veiklą. Savo straipsnį S. Būdavas baigia žodžiais: „…tiek vyresnieji, tiek ir patys jaunieji kunigai rašytojai, kuriems teko išeiti Maironio vedamą Seminariją, apie Jį turi šviesų ir neužgęstamą atsiminimą.“ Rinkinyje yra saugoma laikraščio iškarpa, kurioje išspausdintas straipsnis „Maironis ir jaunieji“. Iškarpos viršuje ranka parašyta: „Į Laisvę 1941. X. 20, nr. 102“. Įrašas leidžia manyti, kad straipsnis publikuotas 1941 metais dienraštyje „Į laisvę“ (laikraštis leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 gruodžio 31 d. Kaune).

    S. Būdavo dramaturginę veiklą atspindi K. M. S. Jaunojo Dramos Teatro trečiasis 1943–1944 metų sezono leidinys, iliustruotas fotografo V. Augustino nuotraukomis. Spaudinyje – Stasio Būdavo trijų veiksmų pjesės „Laukų berniukas“ programa lietuvių ir vokiečių kalbomis. Spektaklio režisierius – Alfonsas Zauka, dailininkas – Vladas Norkus, muzikinės dalies ved. (kompozitorius) – Jonas Švedas. Spektaklyje vaidino Leonas Stanevičius, Zita Kėvalaitytė, Vera Ruminavičiūtė, Kazys Gecevičius, Asė Daugaitytė, Jonas Kalvaitis, Petras Keidošius, Marija Červinskaitė, N. Dauguvietytė ir kt. Pjesė „Laukų berniukas“ pastatyta 1944 m.

    Įdomūs eksponatai – du atvirukai, kuriuose klebonijos Niurnberge vaizdai ir S. Būdavo įrašai: „Roth’o b Nürnberg kat. Bažnyčia, kurioj laikiau pamaldas sau ir apylinkės lietuviams – nuo vasario mėn. 20 d. iki birželio m. 28 d. 1945 m.“

    Stasio Būdavo rinkinys nėra gausus, bet eksponatai papildo išeivijos istoriją: atskleidžia žmonių, netekusių tėvynės patirtis, ilgesį, norą ir pastangas išsaugoti lietuvių kultūrą.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė

     

  • Antanas Jonynas (1923–1976)

    Poetas, rašytojas, kritikas, žymus Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjas, visuomenės veikėjas Antanas Jonynas, mesdamas iššūkį negailestingam likimui (šešiolikos metų apako), pasirinko aktyvų gyvenimą, nuolatinę kovą su naktimi. Rašytojo rinkinys, saugomas MLLM, Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fonduose, gana gausus ir turtingas: jį sudaro rašytojo archyvas, fotonuotraukos, memorialinė biblioteka, memorialiniai daiktai ir meno kūriniai –  apie 380 muziejinių vertybių.

    Itin gausi rašytojo archyvinė medžiaga (rankraščiai, laiškai, dokumentai) –  per 130 muziejinių vertybių: du stori A. Jonyno poezijos sąsiuviniai, rašyti Brailio raštu, šilti, nuoširdūs A. Jonyno artimųjų ir kitų asmenų laiškai: dukters  Dalios, rašytojų J. Baltušio, E. Balionienės, M. Macijauskienės, A. Matučio, V. Falkenhano, kompozitoriaus K. Kavecko, rusų rašytojų, kompozitorių, kūrusių muziką poeto eilėraščiams, A. Jonyno kūrybos gerbėjų, aklųjų laiškai su jų kūryba. Visi žavėjosi rašytojo asmenybe – jo dvasios stiprybe, žmoniškumu, jautrumu, drąsa. Pavyzdžiui, poetas A. Matutis sveikino jį už „tiesmukišką žodį“ ir „narsumą, besigrumiant su gyvenimo baubais“, o vieną skaitytojų itin įkvėpė jo optimizmas bei sugebėjimas „mokėti gyventi ir tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus“. Vokiečių kalbininkas V. Falkenhanas džiaugėsi susipažinęs su A. Jonynu ir gyrė jo tikrą širdingą poeziją, kurią retai galima šiais laikais rasti.

    Skaitlingi rašytojo dokumentai, liudijantys apie plačią įvairiapusę literatūrinę bei visuomeninę veiklą: M. Gorkio literatūros instituto studento bilietas (1951), Lietuvos aklųjų draugijos nario knygelė (1967), Literatūros fondo nario (1952), kandidato į LKP CK narius (1958), Lietuvos TSR „Žinijos“ draugijos nario (1973), Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto studento (1972) bilietai, kandidato į TSRS rašytojų sąjungos narius kortelė (1949), savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijos skyriaus vedėjo (1954), Lietuvių literatūros ir meno dekados Maskvoje dalyvio (1954), Lietuvos aklųjų draugijos eksperimentinės įmonės vyr. technologo (1971) ir kiti  pažymėjimai, pluoštas garbės raštų ir diplomų: už aktyvų dalyvavimą Lietuvos aklųjų draugijos veikloje (1964), suteikiant nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardą už nuopelnus lietuvių literatūrai (1973), respublikinės premijos laureato už poezijos knygą „Pasiryžimo metas“ (1974), Tiflologijos mokslo darbų konkurso laureato už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979) diplomai ir garbės raštai.

    Rinkinyje saugomas ir nemažas nuotraukų pluoštas – per 70 vnt. Jose matome rašytoją besišypsantį, gyvybingą, kupiną optimizmo ir šilumos. Žmonės Antaną mylėjo už jautrumą, žmoniškumą ir moralinę nuostatą padėti kiekvienam. Jo buto durys visiems  buvo atviros, o draugams buvo pasiruošęs atiduoti paskutinį švarką. Mėgo jį fotografuoti ir fotomenininkai O. Pajedaitė, A. Sutkus, A. Žižiūnas – išlikę itin meniškų poeto nuotraukų, darytų jo namuose, gamtoje, Poezijos pavasario šventės, Lietuvos rašytojų suvažiavimo metu. Ypač šiltos nuotraukos su žmona ir vaikais, kuriose matome poetą su šeima jo bei žmonos tėviškėse Alytuje ir Zarasų rajone, namuose Vilniuje, Žirmūnuose. Daug kur A. Jonynas apsikabinęs vaikus, jie prisiglaudę prie tėvo arba mažesnieji sėdi ant kelių. (Antano ir Stasės Jonynų šeimoje augo šeši vaikai: trys sūnūs ir trys dukros. Abu tėvai vaikus auklėjo pasitardami, pasiginčydami, šeimoje netrūko meilės, santarvės, pasitikėjimo ir teisybės. Dukra Dalia yra pasakojusi, kad tėtė ir mama labai mylėjo vienas kitą, jie buvo tarsi dvi vienos būtybės pusės. Visi namuose buvo orientuoti į didžiausias žmonijos vertybes, į menus: muziką, poeziją, dailę.) Yra nuotraukų su tėvu Ignu Jonynu ir giminėmis iš Alytaus, su M. Sluckiu, P. Širviu, J. Požėra, V. Petkevičium ir kitais rašytojais įvairiose redakcijose, suvažiavimuose, susitikimuose, iš kelionių po Lietuvą (V. Krėvės tėviškę Subartonis, Žemaitės tėviškę Ušnėnus, Druskininkus, prie Stelmužės ąžuolo), Berlyną, Dubultus ir kitus miestus. Matome, kad A. Jonynas visiškai laisvai gyveno aktyvų, kūrybišką gyvenimą, entuziastingai dalyvavo visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje, daug keliavo, susitikdavo su skaitytojais.

    Jonyno memorialinės bibliotekos lentynas užpildo didelė dalis rašytojo poezijos ir prozos knygų (jo plunksnai priklauso per 20 originalių knygų). Tai poezijos rinkiniai: „Kad klestėtų žemė“, 1952, „Ateina įkvėpimas“, 1965, „Pasiryžimo metas“, 1973, „Žmogaus širdis, kareivio širdis“, 1974, eiliuotų apybraižų, reportažų rinkiniai, publicistika: „Pavasarėjančiais arimais“, su J. Macevičium, 1957, „Žmogiškoji reabilitacija“, 1979, satyrinių eilėraščių rinkinys „Pernykštis sniegas“, su Kostu Kubilinsku, 1957, satyrinės apysakos „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“, 1962, „Šventieji žiedžia puodus“, 1965, satyros ir humoro rinktinės „Juokingos epitafijos“, 1975, „Puodai savo vietose“, 1981, literatūros kritikos rinkinys „Prie gyvo šaltinio“, 1978, kino dramaturgijos knyga „Šuliny“, 1982, knyga vaikams ir jaunimui „Laimės ratas“, 1983. Yra ir jo poezijos vertimų rusų kalba, rašytojo knygų apie Lietuvos aklųjų draugiją ir jos narius. Jis taip pat yra keliolikos knygų bendraautoris ar sudarytojas. Rašytojo kūryba buvo vertinama, jis yra gavęs įvairių premijų ir apdovanojimų: už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ 1974 m. paskirta respublikinė premija, 1977 m. Lietuvos aklųjų draugijos meno premija, 1979 m. (jau po mirties) už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ – LAD tiflologijos premija.

    Memorialinėje bibliotekoje – nemaža pasaulio klasikų, lietuvių, rusų, latvių, lenkų, baltarusių rašytojų knygų (O. Balzako, J. V. Getės, H. K. Anderseno, A. Puškino, J. Kupalos, M. Prišvino, V. Sirijos Giros, A. Venclovos, E. Mieželaičio, V. Mozūriūno, E. Matuzevičiaus ir kitų autorių).

    Saugoma keliolika A. Jonyno memorialinių daiktų. Tai kuklūs rašytojo baldai: šviesaus poliruoto medžio rašomasis stalas, paminkštinta kėdė prie jo, spintelė radijui. Aptinkame ir patį radijo aparatą „Neringa“ su išardytu magnetofonu, kelias plokšteles, kuriose įrašytas poeto, skaitančio savo eilėraščius, balsas ir atliekamos dainos jo žodžiams. Dar randame rudos odos piniginę su įspaustu Gedimino pilies atvaizdu, lazdą su išdegintomis skrendančių paukščių figūromis, apačioje apkaustytą metalu (su ja rašytojas vaikščiodavo tik apie namus). Vertingame muziejaus senų antikvarinių rašomųjų mašinėlių rinkinyje saugoma išskirtinė neįprastos formos vokiška šešiaženklė mašinėlė „Erika–5004“ pilkos dirbtinės odos dėkle, skirta spausdinti Brailio raštu (aklieji skaito čiuopdami pirštais, rašo įspausdami specialiu rašikliu ar aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje).  Prie šios mašinėlės klavišų nuolat lietėsi aklojo rašytojo pirštai. Aptinkame ir daugiau  rašymo Brailio raštu priemonių: pilką metalinę plokštelę, grifelį bei storo popieriaus sąsiuvinių su iškilių taškų raštu. Šie eksponatai byloja, kiek daug kruopštaus triūso įdėjo poetas, rašydamas savo knygas. Matome ir kelias tautines juostas su įaustais įrašais, suvenyrus (švyturys su gintaro luitu, muzikantas ir senelė su kirviu), daugiausia dovanotus Lietuvos aklųjų draugijos kolektyvų. (Rašytojas Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. Pokario metais studijavo Vilniaus universitete, Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. A. Jonynas nuo 1944 m. ėjo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininko, vėliau – draugijos leidyklos direktoriaus pareigas. Neregių bendruomenėje išsiskyrė išprusimu, buvo tikras gerų darbų ir idėjų generatorius. Jam rūpėjo viskas: ir aklojo kasdienė buitis, ir švietimas, ir kultūros reikalai.)

    Rinkinyje – per 40 vnt. meno kūrinių: A. Jonyno bičiulio grafiko S. Krasausko piešti rašytojo portretai  (1957–1958, popierius, pieštukas, 3 vnt.),  jo iliustracijos knygoms „Juokingos epitafijos (1974, popierius, tušas, 21 vnt.), „Žmogaus širdis, kareivio širdis (1975, autocinkografija, 8 vnt.), E. Varno iš aliuminio sukurtas A. Jonyno bareljefas, R. Dichavičiaus iliustracijos knygai „Pasiryžimo metas“ (1973, autocinkografija, 3 vnt.), I. Martinaičio „A. Jonyno portretas“ (popierius, tušas), V. Galdiko „A. Jonyno portretas“(1977, linoraižinys). Paminėtini ir paties A. Jonyno, 5-os klasės mokinio, brėžiniai, nubraižyti tušu ir guašu itin kruopščiai, preciziškai (4 vnt.).

    Daugumą muziejinių vertybių muziejus gavo iš rašytojo žmonos Stasės Jonynienės.

    Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė

  • Marytė Kontrimaitė (1947–2016)

    Poetė, vertėja, publicistė, Armėnijos mokslų akademijos garbės daktarė Marytė Kontrimaitė gimė Vilkaičių kaime, Plungės rajone. Vilkaičiai – senas kaimas tarp miškų, plytinčių abipus Telšių–Plungės kelio. Netolimuose Alsėdžiuose rezidavusiems Žemaičių vyskupams priklausė Bernotavo dvaras, kurio vienas priklausinių buvo Vilkaičiai. Kaip prisimena M. Kontrimaitės žemietis rašytojas Stasys Anglickis, vyskupas Giedraitis kurį laiką gyveno ir Bernotavo dvare (autobiografinis romanas „Čiupikai“). Apie 1843 m. caro vyriausybė iš Žemaičių vyskupo atėmė Bernotavo dvarą ir žemę už išperkamąjį mokestį išdalino vietos ūkininkams ir kolonistams. XX a. pradžioje dar buvo išlikę žuvingi dvaro tvenkiniai. Poetės tėvai Justinas Kontrimas ir Domicelė Kontrimienė, Vilkaičių pradinės mokyklos vedėja, kaimo senbuviai.

    Tėvų meilės apglėbtą Marytės Kontrimaitės vaikystę lydėjo niūrus pokaris. 1949 m. kartu su tėvais ir vyresnėmis seserimis būsima poetė ištremta į Irkutsko sritį. Sibire šeima kentė nepriteklius, M. Kontrimaitė persirgo skarlatina. 1955 m. grįžusi iš Sibiro, apsistojo pas gimines Žemaitijoje. Maždaug tuo laiku parašė vieną pirmųjų vaikiškų eilėraščių: „Manoji rūtelė važiuos traukiniais / į Sibirą rūstų vingiuotais keliais. / Tenai į namus tremtinių ji paklius, / pasveikins mielas sesutes, tėvelius…“ Nuo mažens buvo užsispyrusi, judri, net kiek berniokiška. Gabi kalboms, greitai įsidėmėdavo naujus žodžius. 1970 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Lietuvoje trūkstant vertėjų iš retų kalbų, 1971–1973 m. Jerevano universitete studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. M. Kontrimaitė ir Rytė Janauskaitė buvo pirmosios lietuvės vertėjos, vertusios armėnų grožinę literatūrą iš originalo kalbos.  

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas ir kaupiamas Marytės Kontrimaitės rinkinys. Jį sudaro 2003-02-28 ir 2004-12-21 muziejuje vykusių renginių nuotraukos. Vertinga 2004 m. vasario 16 d. nuotrauka, kurioje įamžinti poetės Dovilės Zelčiūtės sumanyto susitikimų su menininkais ciklo „Laiptai“ vakare dalyvavę poetai M. Kontrimaitė ir J. Strielkūnas. 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjunga išleido M. Kontrimaitės eilėraščių rinktinę „Palei pat gyvenimą“. Pavadinimas – simboliškas ir prasmingas, rinktinės eilėraščiai atspindi nelengvą poetės gyvenimą, kuriame būta ir fizinio, ir dvasinio skausmo. Prieš dvidešimt metų Maironio lietuvių literatūros muziejuje rinktinė pristatyta Kauno visuomenei ir rašytojų bendruomenei. Rinkinyje saugoma portretinė poetės nuotrauka, kurioje 1986 m. fotografė Ona Pajedaitė užfiksavo M. Kontrimaitę charakteringą jai susimąstymo akimirką.   

    M. Kontrimaitės fonde yra poetės autorinės knygos ir vertimai iš armėnų kalbos. Eilėraščių rinktinės „Palei pat gyvenimą“ pirmame lape įrašyta autorės dedikacija Maironio lietuvių literatūros muziejui. Saugomas nepriklausomo laikraščio „Armena“ 1994 m. antras numeris. Kultūrinis visuomeninis laikraštis „Armena“ unikalus Lietuvos-Armėnijos draugijos ir Lietuvos armėnų bendrijos periodinis leidinys, leistas 1992–1994 m. laikotarpiu. Tai vienintelis tęstinis leidinys, kurio puslapiuose išsamiai aptarti armėnų tautos istorijos, etninės kultūros klausimai, nušviestos literatūros, kalbos temos, publikuota grožinės literatūros vertimų iš armėnų kalbos, pateikta nemažai Lietuvos armėnų bendruomenės aktualijų. Laikraštį redagavo Marytė Kontrimaitė, turinys didžiąja dalimi buvo užpildomas poetės straipsniais ir vertimais.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas

  • Karolė Pažėraitė (1903–1988)

    Rašytojos Karolės Pažėraitės (1903 08 06–1988 06 08) Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rinkinys nėra gausus – jame saugoma šiek tiek daugiau nei šimtas eksponatų: autorinės knygos, portretinės nuotraukos, laiškai, rašyti bičiuliams kūrėjams ir dokumentai, liudijantys, kad K. Pažėraitė priklausė rašytojų draugijai. Dalis K. Pažėraitės gyvenimo faktus atspindinčių eksponatų yra Kotrynos Grigaitytės, Alės Rūtos, Nelės Mazalaitės, Antano Vaičiulaičio, B. Brazdžionio, Petro Babicko ir S. Santvaro rinkiniuose.

    K. Pažėraitė išleido penkias knygas: apysaką jaunimui „Nusidėjėlė“ (1936 m. Kaune – 1-as leid. ir 1952 m. Adelaidėje – 2-as leid.), romaną „Liktūnas“ (1948 m. Vokietijoje), apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ (1954 m. San Paule), romanus „Anapilio papėdėje“ ir „Svetimi vėjai“ (1971 m. ir 1982 m. – Jungtinėse Amerikos Valstijose). Dalis saugomų knygų priklauso K. Pažėraitės bičiulių rašytojų memorialinėms bibliotekoms ir yra su autorės dedikacijomis. Iš viso muziejuje saugoma daugiau kaip dvidešimt K. Pažėraitės knygų.

    1988 metų rugsėjo mėnesio „Lietuvių dienų“ žurnalo numeryje istorikas Vytautas Plukas straipsnyje „Karolės Pažėraitės literatūrinis palikimas“ aptaria rašytojos kūrybą: „1936 metais „Sakalo“ grožinės literatūros leidykla išleido K. Pažėraitės didesnę apysaką „Nusidėjėlė“, kurioje vaikiška, neapgalvota klaida, prieš šv. komuniją vėliau skaudžiai atsiliepia mergaitės psichologijai. Jaunimą, ypač moterišką, apysaka domino ir jaudino.“ „Nusidėjėlė“ yra vienintelė K. Pažėraitės knyga, išleista Nepriklausomoje Lietuvoje. Kitos knygos išleistos išeivijoje, tačiau kūryboje vyrauja ryškūs tėvynės vaizdai. V. Plukas rašo: „Čia [Brazilijoje] parašė ir 1954 m. išleido apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ <…>. / Dar prieš pat išsikėlimą į Pietų Ameriką, 1948 m. Vokietijoje, Eichstaett-Rebdorfe „Sūduvos“ leidykla buvo išleidusi jos dviejų dalių romaną „Liktūnas“, kur vaizduojamas vienos šeimos gyvenimas nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje. / 1971 metais, autorei tebegyvenant Brazilijoje, „Draugo“ Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoje išspausdino K. P. romaną „Anapilio papėdėje“, kurio siužetan autorė įpynė epizodų iš tragiškai mirusio jauno visuomenės veikėjo gyvenimo Jurgio Krasnicko (1902–1922), panaudodama autentiškų jo eilėraščių. Šiame romane autorė vaikystę praleidusi Dzūkijoje, vaizdžiai piešia Dzūkijos gamtovaizdį, jos apylinkių ir ežerų koloritą, rodo besikuriančios Lietuvos idealistiškai nusiteikusį jaunimą, panaudodama savo dienoraščių ištraukas. „Anapilio“ vardą autorė paėmė iš J. I. Kraševskio trilogijos, kur Anapiliu vadinamas aukštas kalnas, į kurį lipa mirusiųjų vėlės. Šis žodis buvęs gyvas visą laisvosios Lietuvos laikotarpį Dzūkijoje. <…> / 1982 m. Čikagoje Morkūno spaustuvė išspausdino dar vieną K. P. beletristinę knygą – „Svetimi vėjai“; jame autorė vaizduoja kelių asmenų gyvenimą nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų iki dienų Vakarų Vokietijos stovykloje Eichstaett-Rebdorf.“

    Nemaža šūsnis (virš 80 vnt.)  Karolės Pažėraitės laiškų yra saugoma rašytojos bičiulių, kitų rašytojų rinkiniuose: laiškai Alei Rūtai, Nelei Mazalaitei, Stasiui Santvarui, Kotrynai Grigaitytei, Antanui Vaičiulaičiui, Bernardui Brazdžioniui ir Petrui Babickui. Susirašinėjime atsiskleidžia rašytojos asmenybė, santykiai su kitais rašytojais, požiūris į kūrybą. Laiške  Alei Rūtai 1969 m. kovo 15 dieną K. Pažėraitė pasakojo perskaičiusi bičiulės romaną „Prisikėlimas“ ir rašė: „Žinai, kas man labiausiai patiko Tavo knygoj, kad Tu moki kelti žmogų į šviesą taip meniškai, be tendencijos. Aš savo naujoj knygoj Anapilio Papėdėje tą pat darau, bet nemeniškai ir tendencingai. Bet kitaip man neišeina, nes vaizduoju savo asmeniškus išgyvenimus. Jau baigiu taisyti, ieškosiu leidėjo.“ Laiškas rašytas K. Pažėraitei gyvenant Cicero mieste, Amerikoje. Iki šios šalies rašytoją vedė ilgas, ganėtinai sunkus išeivės kelias. Muziejuje saugomas 1946 m. sausio 16 dieną rašytas K. Pažėraitės laiškas poetui B. Brazdžioniui: „Gerbiamas kolega, / Tamstos pr. m. IV 2 d. laiškas mane tik šiomis dienomis pasiekė. Ar nekeista? Labai dėkinga, o ypač už eilėraščius, kurie taip gaivinančiai nuteikia. „Per pasaulį keliauja žmogus“ Eichstätte eina iš rankų į rankas. Literatūros ir muzikos vakaruose ir suaugę, ir gimnazistai deklamuoja tik Tamstos eilėraščius.“ Taip pat K. Pažėraitė užsimena apie tolimesnius planus ir laukiančią kelionę: „Jei bus galima, vyksiu Brazilijon pas brolį, pasiturintį prekybininką prie Sao Paulo. Jei likimas mus visus išblaškytų, prašau pasižymėti mano brolio adresą…“ Iš Vokietijos laikotarpio saugomi K. Pažėraitės laiškai rašytojui Stasiui Santvarui. 1948 metų balandžio 8 dieną rašė apie organizuojamą literatūros renginį: „Tikiuos, kad Jūs jau gavote mūsų skaučių kvietimą atvykti į 25 bal. pas mus ruošiamą moterų literatūros popietę. Labai labai lauksim.“ Laiško pabaigoje prierašas: „P. S. Siunčiu rašyt. draugijos mokestį.“

    Neilgai trukus, K. Pažėraitei teko atsisveikinti su bičiuliais Vokietijoje, rašytojos kelias suko Brazilijos link. Gyvendama Brazilijoje K. Pažėraitė mokytojavo, bendradarbiavo spaudoje, dalyvaudavo organizacijose, apie savo veiklą ir gyvenimą laiškuose pasakojo bičiulėms Nelei Mazalaitei ir Alei Rūtai. 1963 m. kovo 23 dieną rašytojai Kotrynai Grigaitytei rašė jau iš Kolumbijos: „Brangioji Katriute! / Sveikinu Tave laimėjusią Draugo Premiją. Tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuos Tavo laimėjimu. Visuomet su pasigėrėjimu skaitau Tavo kūrinius ir Tavo eilės puošė ne tik Mūsų Lietuvą, Brazilijoje, bet ir dažnai pateikdavom per radiją.“ Tame pačiame laiške bičiulei užsimena, kad planuoja vykti į Jungtines Amerikos Valstijas „kaip rezidentė“, turi numačiusi tarnybas, mano, kad dar gali tekti išsikelti iš Kolumbijos. Taip ir įvyko, rašytoja savo gyvenimo kelionę baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Muziejuje saugomas vienas iš paskutiniųjų K. Pažėraitės laiškų – tai 1983 m. liepos 23 d. laiškas Alei Rūtai: „Malonu, kad mano „Svetimi vėjai“ Tau patiko. Rankraštis išgulėjo pas mane virš 10 metų.“

    Rinkinyje saugomi du dokumentai liudija, kad K. Pažėraitė priklausė rašytojų draugijoms. Pirmasis – Lietuvių Rašytojų Draugijos pažymėjimas, išduotas 1938 metų vasario 9 dieną Lietuvoje: „Lietuvių Rašytojų Draugijos Valdyba liudija, kad šio bilieto savininkas p. Karolė Pažėraitė yra Lietuvių Rašytojų Draugijos tikras narys ir turi teisę naudotis įstatymų bei atitinkamų įstaigų parėdymų rašytojams teikiamais palengvinimais.“ Dokumentas patvirtintas Lietuvių rašytojų draugijos antspaudu ir pirmininko Juozo Grušo parašu. Antrasis – Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos liudijimas Nr. 30, išduotas 1947 m. sausio 3 d., patvirtintas Lietuvos Rašytojų Tremtinių draugijos antspaudu ir pirmininko Stasio Santvaro parašu. Abiejuose dokumentuose įklijuotos K. Pažėraitės portretinės nuotraukos.  Nuotraukų išlikę labai nedaug. Rinkinyje saugomos dvi 1938 metų vasario 8 dieną fotografo K. Baulo darytos portretinės nuotraukos. Jų antrose pusėse yra dedikacijos Nelei Mazalaitei. Vienoje rašoma: „Mokykis iš manęs „rimtumo“ ir „gyvenimo išminties“, Nele / Tavo Karolė / Kaunas, 1938. II. 8.“ Nuotraukos paženklintos laiko – trupančiais kraštais ir blunkančios. Dar dvi nuotraukos yra saugomos poeto B. Brazdžionio rinkinyje: portretinė 1938 metų nuotrauka, daryta Kaune ir rašytoja Brazilijoje, vilkinti lietuvių tautinius rūbus. Nuotraukos antroje pusėje fotografo iš San Paulo antspaudas. Likusios nuotraukos saugomos rašytojos bičiulių N. Mazalaitės ir G. Tulauskaitės rinkiniuose. Vienoje nuotraukoje – K. Pažėraitė tarp 1947 m. Lietuvių rašytojų suvažiavimo Augsburge dalyvių, kitoje – 1948 m. Eichstätt mieste vykusiame moterų rašytojų literatūros vakare. Trečioje nuotraukoje – bičiulės Karolė Pažėraitė ir Gražina Tulauskaitė apie 1970 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.

    Tikėtina, vieną 1938 metų Kaune darytą nuotrauką K. Pažėraitė B. Brazdžioniui siuntė kartu su savo autobiografija, kuri buvo reikalinga B. Brazdžionio redaguotam „Tremties metų“ almanachui. Jame publikuota ištrauka iš tuomet ruošiamo spaudai romano „Liktūnas“. B. Brazdžionio rinkinyje saugoma K. Pažėraitės autobiografija yra vienintelis muziejuje turimas rašytojos rankraštis.

    Dvi archyvalijos – nuotrauka ir piešinys – liudija rašytojos pažintį su dailininku Jonu Rimša. Dailininko portretinės nuotraukos dešiniajame kampe įrašas: „Didžiai Gerbiama College / Karole Pažėraite / Su pagarba / Jonas Rimša / S. C. De Bariloche / 1953“. Piešinyje dailininkas vaizduoja tarp daugybės lagaminų stovintį vyrą ir ieškantį paso. Piešinio viršuje užrašas: „Ma, San Genaro en cual asta mi pasaporte“ [Šventasis Januarijau, kur mano pasas], apačioje įrašyta data: 1961.01.27.

    Negausus Karolės Pažėraitės rinkinys atskleidžia asmenybės, nenuilstančiai ieškančios galimybių kurti, gyvenimą. 1956 metų kovo 5 dieną laiške Nelei Mazalaitei rašė: „mūsų, kūrėjų <…> laimė glūdi galėjime išsilieti popieriuje.“

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė