Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Rinkiniai

  • ČESLOVAS GRINCEVIČIUS (1913–1992)

    Išeivių rašytojo, redaktoriaus, žurnalisto, mokytojo, bibliografo, archyvaro, Lietuvos katalikų mokslų akademijos nario Česlovo Grincevičiaus rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra gausus. Jame sukaupta medžiaga, parvežta šių eilučių autorės iš Čikagos ir surinkta ekspedicijos metu. Rinkinyje saugomos unikalios nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, memorialiniai daiktai ir vertingas paveikslas, gautas iš rašytojo artimųjų. Unikalios archyvalijos suteikia galimybę iš arčiau žvilgtelti į ypatingo menininko gyvenimą ir kūrybą.

    Č. Grincevičius gimęs Vilkijoje, augo Josvainiuose, vaikystė prabėgo prie Šušvės krantų. Mokėsi Kėdainiuose, vėliau Jėzuitų gimnazijoje Kaune. Rinkinyje saugomas jo pažymėjimas, liudijantis apie VI klasių baigimą Jėzuitų gimnazijoje. Archyvinėse nuotraukose užfiksuotas su namiškiais, bičiuliais gimnazistais vasaros ir žiemos metu. Tiek šeimoje, tiek gimnazijoje buvo iškristalizuotos krikščioniškos vertybės, lydėjusios jį gyvenimo keliuose. Baigęs studijas įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinį fakultetą. Studijavo visuotinę literatūrą, teatro meną ir bibliologiją (įgijo bibliografo specialybę). Įsitraukė į įvairias studentiškas organizacijas – tapo Balio Sruogos Teatro seminaro bendradarbiu, o 1935 m. ėjo pirmininko pareigas. Nuotraukose užfiksuota pirmoji valdyba: Č. Grincevičius – pirmininkas, Ksavera Žitkutė – iždininkė; V. Šmulkštys – sekretorius. Seminarą lankė K. Inčiūra, H. Radauskas, J. Blekaitis, V. Kazokas, M. Indriliūnas, V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas ir kt. Seminaro metu vykdavo repeticijos, kūrinių aptarimai, diskusijos. 1936 m. nuotraukoje užfiksuota pjesės „Meile nežaidžiama“ repeticija. Rinkinyje saugomas Teatro seminaro dalyvio dokumentas su B. Sruogos parašu. Yra pluoštas portretinių nuotraukų ir nuotraukų su dedikacijomis; viena iš jų dedikuota studijų draugui A. Strabuliui. Č. Grincevičius įsiamžino su Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų choru. Jis priklausė ir kitai itin reikšmingai ateitininkų kultūros ir meno draugijai „Šatrija“, jai vadovavo. Nuotraukose jis užfiksuotas su studijų bičiuliais – A. Nyka-Niliūnu, V. Mačerniu, V. Kazoku, M. Indriliūnu, K. Bradūnu, P. Jurkumi, D. Lipčiūte-Augiene, P. Aukštikalnyte, B. Krivicku, A. Strabuliu ir kt. Rinkinyje yra nuotraukų iš kelionių, ir iš vakarų, surengtų Č. Grincevičiaus namuose Kaune. Uoliai lankė paskaitas, pasižymėjo kruopštumu ir atsakingai dirbo bibliotekoje, o vėliau tapo bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Yra išsaugotas jo dokumentas – bibliotekininko tarnautojo pažymėjimas. Yra Česlovo ir Aldonos Grincevičių vestuvinė nuotrauka daryta 1941 IX 20.

    1944-ųjų istorijos atšiaurūs vėjai negailestingai išblaškė šeimą. Aldona liko Lietuvoje, o Č. Grincevičius atsidūrė Zalcburge. Čia nublokštas buvo ir Vincas Krėvė-Mickevičius su žmona Rebeka. Abu dirbo lietuvių gimnazijoje, o vėliau Č. Grincevičius jai ir vadovavo. Įsitraukė į spaudos darbus – redagavo žurnalą „Tėvynėn“, Mūsų žinios“. Rinkinyje yra Č. Grincevičiaus portretinių nuotraukų iš Glasenbacho; užfiksuotas klasėje su lituanistinės gimnazijos auklėtiniais.

    Austrijoje pradėjo kurti noveles, apsakymus, legendas, tačiau visuomeninė-kultūrinė veikla atėmė nemažai laiko, gal todėl jo kūrybos derlius nėra gausus. Rinkinyje saugomos visos rašytojo knygos. Debiutinė knyga „Vidurnakčio vargonai“ išleista 1952 m. Perduodamas ją įrašė: „Maironio Muziejui, kur pirmą sykį buvau dar Bernardui Brazdžioniui tvarkant 1943. Č. Grincevičius, 1989 IV 15, Čikaga“. Kartu su debiutine knyga į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo ir kitos rašytojo knygos – „Vidudienio varpai“ (1985); mozaikinis romanas „Geroji vasara“ (1970). Savo auklėtiniams dedikavo nuotaikingą knygą „Vyskupo katinas“(1974).  

    1949 metų pavasarį emigravo į JAV. Gyvendamas Sisere (Cicero) dirbo aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, ėjo direktoriaus pareigas (1960–1968). Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje Č. Grincevičius aktyviai dirbo žurnalistinį darbą. Nuo 1969 iki 1978 m. buvo dienraščio „Draugas“ pirmo puslapio redaktoriumi. Priklausė įvairioms organizacijoms, atgaivino „Šatrijos“ draugiją JAV. Buvo vienas iš bendradarbių ruošiant Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ VI tomų išleidimą. Redagavo žurnalą „Tautos praeitis“ (1959–1962), su A. Skrupskeliene parengė J. Brazaičio „Raštus“ (6 t., 1980–1985), sudarė lietuvių išeivijos literatūros 1945–1967 bibliografiją „Lietuvių literatūra svetur“ (1968). Rinkinyje saugomos nuotraukos, kuriuose užfiksuotos jo darbinės akimirkos JAV. Č. Grincevičius vadovavo Lietuvos rašytojų Draugijai; rengdavo literatūros vakarus, meno parodas; susitikimus su įdomiais žmonėmis. Yra pluoštas nuotraukų su rašytojais – Vatikane, 1987 m.; 1977 metais įsiamžino komisija Rašytojų draugijos premijai skirti: iš kairės K. Keblys, Ž. Bilaišytė, P. Gaučys, Č. Grincevičius, J. Švabaitė; kitoje nuotraukoje, Čikagoje, 1987 m. užfiksuotas K. Bradūnas, L. Andriekus, B. Brazdžionis, Č. Grincevičius, A. Kairys.

    Jis puoselėjo lietuvių kalbą, brangino senas tradicijas, istoriją. Kartu su kitais intelektualais aktyviai ir entuziastingai įsitraukė į Čikagoje steigiamą Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (toliau – LTSC).  Centro steigėjai buvo prof. J. A. Račkauskas, T. Remeikis, J. Dainauskas, A. Razma, A. Damušis, B. Kviklys, A. Liulevičius ir Č. Grincevičius. Pastarasis ėmėsi vadovauti Pasaulio lietuvių archyvui. Yra pluoštas nuotraukų, kuriuose jis užfiksuotas su LTSC darbuotojais; su Lietuvių fronto bičiuliais – buvo centro valdybos nariu; Č. Grincevičius prie „Draugo“ dienraščio stendo. Užfiksuotas su J. Račkausku ir JAV valdžios svečiais Pasaulio lietuvių centre (Čikaga, 1993 m.). Nemažai nuotraukų yra ir su žmona Čikagoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Amerikos lietuviai ėmėsi labdaringo darbo: Č.  Grincevičius užfiksuotas nuotraukose su grupe lietuvių prie paruošto knygų konteinerio į Lietuvą (Čikaga, 1991 m.). Rinkinyje yra nuotraukų iš jo kūrybos vakaro, vykusio MLLM. Nuotraukose užfiksuotas su muziejininke V. Paplauskiene.

    Sklaidant Č. Grincevičiaus rankraščius matome jo apsakymų fragmentus; straipsnius parašytus kultūros, literatūros temomis. Minėtini „V. Mykolaičio-Putino poezija“, „40 metų nuo Broniaus Krivicko žuvimo“, „Paulius Augiaus atminimui“ ir kt. Išlikę ir įdomūs J. Prunskio prisiminimai apie rašytoją.

    Rinkinyje saugomas ir ypatingai vertingas epistolinis palikimas. Nemažai jo laiškų yra kitų rašytojų rinkiniuose. Minėtini laiškai K. Bradūnui, A. Vaičiulaičiui, S. Santvarui, P. Jurkui, A. Nykai-Niliūnui, K. Grigaitytei ir kt. Iš paties rašytojo buvo gautos V. Krėvės-Mickevičiaus laiškų kopijos (originalai likę LTSC), kurios suteikia žinių apie gyvenimą egzilyje – Glasenbache, juose vertinama ir Č. Grincevičiaus kūryba. Išskirtinai reikia minėti Č. Grincevičiaus laiškus, rašytus artimiesiems, likusiems sovietinėje Lietuvoje. Laiškuose veriasi jo biografijos faktai, aprašomi įvykiai Austrijoje, Amerikoje, prisimenamos dienos praleistos Lietuvoje. Iš laiškų sužinome, kad pirmuosius kūrinius – noveles, apsakymus, pasakas, parašė paragintas V. Krėvės-Mickevičiaus. „Neįsivaizduojate, kokį man suteikėt malonumą, atsiuntę savo apysakaites. Negalėjau atsigerėti, tik gaila, kad tenka jas čia, Amerikoje, spausdinti, kur niekas meno kūryba nesidomi ir nevertina. Džiaugiuosi, kad neapsirikau, savo metu, įvertindamas jūsų, kaipo rašytojo gabumus. <…> Esate dabar originalus ir savarankiškas. Tikiuosi, kad juo ir pasiliksite.“ (Iš  V. Krėvės laiško Č. Grincevičiui, 1947 X 20).

    Persikėlęs į Filadelfiją V. Krėvės-Mickevičiaus dalijosi įspūdžiais apie gyvenimą JAV: „Abelnai Amerikos lietuviai ne tokie, kaip mes pagal laikraščius buvome įsivaizdavę. Mažai yra tokių, kurie mūsų skausmus atjaučia ir dėl Lietuvos nelaimių sielojasi. <…> Prieš 30-40 metų čion atvykę neatsivežė iš Lietuvos malonių atsiminimų ir šiandien vaizduojasi jiems tokia Lietuva, kokia ji buvusi prieš 40 metų. Taip jau žmonės neblogi, senesnė karta dar kvepia Lietuvos dirva. Apie jaunąją kartą, kaipo apie lietuvius, netenka nei kalbėti. Jūsų Vincas Krėvė“ (1947 X 20)

    Kitame laiške išryškina Č. Grincevičiaus kūrybos savitumą: „Mano nuomonę apie Jūsų apysakų vertę žinote – ji nepasikeitė. Jas labiau vertinu, negu kitus veikalus, kurie draugiškos jiems spaudos buvo išgirsti. Dabar įsiviešpatavo kūrybinės laikino pobūdžio srovės ir mažo išsilavinimo meno srityje žmonės linkę yra neigti visa, kas jas neatitinka. Bet nereikia užmiršti, kad srovės ir srovelės keičiasi – gimsta ir išnyksta, o su jomis dažniausiai užmirštami būna ir veikalai, kurie jų viešpatavimo laiku buvo išgarsinti. Tik tikras menas lieka amžinas. Jūsų apysakos nepriklauso šių laikų madingoms srovėms, ir jūs nebendraujate su grupėmis, kurių nariai mano, kad reikia rašyti tik taip, kaip jie rašo. Ne vienas mūsų rašytojų, ypač kritikų, yra neperdidelio išsilavinimo meno srytyje, o jo maiau yra išsilavinęs ir jo siauresnis protas, juo kategoriškesnis jo sprendimas; į tokius griežtus siaurų pažiūrų sprendimu neverta kreipti dėmesio. Jūsų kūryba netelpa į šių dienų madingų srovių ir srovelių rėmus, ji yra originali, savistovi ir reikšminga; jūsų apysakos bus gyvos, kai tų reikšmių išgarsinti kūriniai seniai bus užmiršti, literatūriniai madai pasdikeitus. Jos bus gyvos, kadangi yra tikras menas. Patikėkite savimi, savo kūrybiniu nujautimu ir neprievartaukite savo sielos tikslu pasieki. Šios dienos minių skoniui, nors toje minioje yra, kurie mėgsta prisidengti gerų vertintojų skraiste. Rašykite, kaip rašę, ir laikykitės savo sielos patarimų, nesiekite, kad Jus dabar girtų. Tada tikrai sukūrsite tikras meno vertybes; neabejokite keliu, kuriuo žingsniuojate. Nuoširdžiai to jums linkiu – Vincas Krėvė.“ (1953 XI 24)

    Dalykinis susirašinėjimas tarp Č. Grincevičiaus ir A. Vaičiulaičio tęsėsi nuo 1947 iki 1990 m. Laiškuose, rašytuose A. Vaičiulaičiui iš Glasenbacho, dėkoja už atsiųstas knygas, maisto siuntinius. Labiausiai dėkoja už knygas, kurios tampa jam pagalbine medžiaga gimnazijoje: „Juo daugiau skaitau Tavo noveles, tuo labiau jomis grožiu grožėjuosi. Taip lygiai, kaip Čaikovskio muzika. Jas visas perskaičiau per lietuvių kalbos pamokas klasėse.“ Kitame laiške pasakoja apie dienas egzilyje: „Mūsų kolonija skirstosi į Venesuelą išvažiavo 30, važiuos koks šimtas į Kanadą miškų darbams išvyko visi 30  žmonių. Likusieji kelios dešimtys važiuos ten, kur pirmiausia tik kur galima, kokia tik komisija neatvyktų, kad ir iš pragaro. Gyventi sąlygos valandomis blogėja. <…> Mūsų UNRRA‘os centras kontroliavo komunistai, darė viską, kad žmonės neišlaikytų spaudimo ir važiuotų pas „tėvelį“ tie patys susimetė dabar ir į IRO. Skirtumas tik iškaboje.“ (1947 XII 28)

    Laiške, rašytame iš Niujorko, džiaugėsi dėl „Aidų“ žurnalo pasirodymo: „Nėra žodžių mano entuziazmui išreikšti. <…> Argi dabar net prisiekusieji lietuviškos ir katalikiškos spaudos priešai gali rasti nors mažiausią kabliuką apie „Aidus“ parašyti? Belieka tik sveikinti Redaktorių ir pranciškonus. Tai vėl mums gražina anų gerų laikų „Židinį“, „N. Romuvą“. (1950 II 12)

    Gražūs sveikinimo laiškai premijų skyrimo proga adresuoti A. Vaičiulaičiui, K. Grigaitytei. „Labai miela ir gerbiama Rašytoja, nesitikėjau tokios gražios dovanos. Ačiū už poezijos rinkinį “Tylos dovana”. Šventinis vizitas prašvietė mūsų padangę, kuri kaip tik Kalėdoms buvo tamsi. Šaltis sukaustė ir negalėjom net Kūčioms pajudėti ten, kur buvome pažadėję. Visada sekiau ir vertinau jau tada, Lietuvoje, M. Svyriūtės, o dabar K. Grigaitytės poeziją. Ir man buvo garbė, kai anais metais, LRD man pavedė jos vardu Jums įteikti premiją. Tai vienas pačių maloniausių pergyvenimu. Linkiu labai gražių, sveikų ir kūrybingų 1984 metų! Dar sykį ačiū.“ (1983 XII 31)

    Vėliau rašytuose laiškuose dalinasi savo darbais apie J. Brazaičio Raštų parengimą; Pasaulio Lietuvių archyve sukauptą medžiagą, „Šatrijos“ draugijos veiklą ir kt.

    Laiške E. Matuzevičiui, rašo apie archyvinius darbus: „Pasaulio lietuvių archyvas atlieka dvigubas funkcijas: Centrinio archyvo ir centrinės bibliotekos. Renkam rašytą ir spausdintą lietuvišką žodį. Yra skyrelis ir rašytojų. <…>  Bibliotekoje yra  apie 50.000 lietuviškų knygų. Kai ko neturi ir Vilnius, tai informacija dalinamės su Knygų rūmais. Būk sveikas ir laimingas. Gražių 1992 metų. (1992 02 01).                                                         

    Laiškuose, rašytuose S. Santvarui dėkoja už jo kūrybos įvertinimą: „Labai ir labai dėkoju už ypatingai gražų laišką ir įvertinimą mano menkos knygos. Net nežinau, kokiais žodžiais galiu išreikšti savo dėkingumą. Non sum dignus. Niekas dar nėra man pasakęs gražiau. Jūsų nuomonę labai vertinu. <…> Ačiū už gražų žodį ir lietuvišką širdį…“ (1971 V 08).

    Atskirą bloką sudaro laiškai, rašyti nuo 1955 iki 1968 m. giminėms į sovietinę Lietuvą.

    Nežinantis Č. Grincevičiaus biografijos, anuometinio istorinio, kultūrinio konteksto negalėtų suvokti jų esmės. Bijodamas pakenkti savo žmonai Aldonai, artimiesiems rašė konspiracine kalba. Laiškus pasirašydavo Juozas Grincevičius. Ne kartą laiškuose mini, kad visą laiką gyveno Amerikoje, tik 1938 metais lankėsi Lietuvoje. Ir liko toks, kokį ji prisimena iš anų dienų. Laiškuose save vadina Valerijonu, Valentinu, aprašo darbus.  Laiške iš Cicero, 1960 II 12 rašė: „Laiškas, prisipažįstu, buvo sunkiausias, kada kokį esu gavęs. Taip, esu labai blogas geriausiems žmonėms pasauly. <…> Valentinas yra tas pats, toks pats, koks buvo ir tada, kada jį pažinojot. Garbės reikalas, idealai, priesaikos ir pažadai principiniuose reikaluose yra nepajudinami, neatmainomi.“ Kitame laiške iš „Aš tai gyvenu po senovei. Esu sveikas ir toks pat, koks buvau tada, kada buvau nuvažiavęs, 1938 m. Karo metu ir aš buvau su kitais Europoj, gyvenau Austrijoj. Dar ir po karo ilgai teko ten būti. Graži Europa. Grįžęs Amerikon norėjau pasilikti N. Yorke, bet sunkiau buvo rasti geresnį darbą, tai vėl grįžau Chicagon. Čia geriau. Gyvenu priemiesty, Ciceroj. Čia taip pat apsigyveno ir visi mano jaunesni broliai ir seserys. – Juozas Grincevičius“ (1955 VIII 2)

    Domisi knygomis išleistomis sovietinėje Lietuvoje. „N. Knygos puikus žurnalas. Jeigu tik nesudaro sunkumų, tai visad dėkingai priimsiu. Taip pat, jei įmanoma išsiųsti ir Biržiškos bibliografijas. Esu skaitęs, kad Vilniaus univ. Ar akad. Išleido senųjų knygų bibliogr., paskui išėjo Don Kichotas. Prie progos kada norėčiau gauti nes pas mus pagrindinės bazės, kur tos knygos, būdavo, ateina, nieko naujo negauna, tik seni leidiniai, visuomeninėm temom, bet nei Akad., nei Universiteto leidinių negaunu nei pačiupinėti. <…> O mano giminaitis Valentinas nespėja atlikti visų visuomeninių įsipareigojimų. Čia jis nuolat varginamas su paskaitomis ir pravedimais. Vien tik per mėnesį jam teko užgavėnių blynų baliui humoreską skaityti, paskui kitą iškilmingą labdarybės vakarienę pravesti, o paskui vieša visuomenei paskaita. Bent iki Velykų sako atsipus.“ (Cicero, 1960 III 25)

    Beveik kiekviename laiške veriasi nostalgiški gimtinės ilgesio motyvai. „Sveikinu Antanina ir visus josvainiškius, sveikinu Janiną, Kostę. Mano labai gražūs prisiminimai iš lankymosi Vilniuje. Mačiau daug gražių miestų Europoje, Amerikoje, Canadoje, bet Vilnius vis tik pats gražiausias. Esu laipiojęs po labai aukštas Alpes ir Amerikos kalnus, matęs uolėtus Pacifiko ir Atlanto krantus, palmėm nusėtus Floridos krantus, džiungles ir dykumas, bet lankydamasis Palangoj buvo pats maloniausias. Taigi graži Lietuva. Gyvenu labai toli nuo savo tikrųjų namų. Seniai bebuvau pas Motiną. Labiausiai jos pasiilgau. Negeras esu, kad nenuvažiuoju pas ją dažniau. Pasiilgau Marijos. Tik senųjų draugų tai turiu netoliese. O taip pat čia gyvena ir sesuo Šatrija. Ji sveikina visus, kurie ją pažįsta. Neseniai atšventė savo gimtadienį, gavo daug sveikinimų ir pati“. (1956 XI 7)

    Laiškuose dalinasi ir savo kūrybiniais planais. „Esu įpusėjęs didoką rašinį, gal net romanas išeis, jei turėsiu laiko, kur Janės charakterį naudoju, o senelę tiesiog gyva iš atsiminimų imu. Jai nereikia daug ko pridėti. Ir labai ryški liko mano anų dienų vaikystėj.“

    Po daugiau nei dvidešimt metų pavyko pralaužti geležinės uždangos sieną ir gauti leidimus atvykti žmonai į Ameriką. „Mano Brangiausioji, Taigi skubu pranešti, jog reikalai pajudinti. Užvesta byla, kad Tu galėtum atvažiuoti. Iki popieriai pereis per apskrities, valstijos (Illinojaus) ir federalines valdžios žmonių rankas, patikrins mano parašo teisingumą, sutikrins  su savo kartotekų žiniomis ir įsitikins, jog viskas tvarkoj, užtruks, man sakė nuo vieno iki dviejų mėnesių. Tada gavęs tokį popierių nusiųsiu Tau. Laimingu atveju savo archyve radau jungtuvių metrikus. To būtinai reikėjo. Kitaip būtų reikėję jau gauti iš Lietuvos. Esu gerokai pavargęs ir labai laukiu atostogų. Tik mokykla šiemetinė tiek neatėmė sveikatos, kaip būdavo pirmiau. Atostogos tai brangiausias laikas metuose, 3 savaites su ekskursija (amerikiečių) skrisiu į Balkanus(lankysim Graikiją, Turkiją, Jugoslaviją, Bulgariją). Pradėsiu nuo Miuncheno, per mano antrąją tėv. Austriją ir t.t. kitą mėnesį. <…> Česius.“ (1968 VI 15)

    „Mano Brangiausioji ir vienintele Mamyte, Jei ką Dievas myli, tai duoda ir kryželį. Jūs tai tikrai myli, ir kryželis buvo visą gyvenimą, buvo sunkus. Man nebuvo progos Jums palengvinti. Žinau, ir esu labai dėkingas Aldonai, ji stengėsi atstoti mane ir buvo Jums gera. Ji ir dabar apie Jus labai gražiai atsiliepia. Labai dėkoju už visą gera, ką esu gyvenime patyręs, o labiausiai, kad išmokėte mane Dievą mylėti, stiprų tikėjimą į širdį įdėjote. Dabar aš žinau ir tikiu, jog jeigu ir nebūtų galima dar šioje žemėje su Jumis susisiekti, tai susitiksim Aname. Todėl juo ilgiau gyvenu , tuo labiau tikiu, kad mirtis yra žmogaus laimė, ir jos pradedu vis mažiau bijoti. Bučiuoju, prie širdies glaudžiu, myliu, meldžiuos… – Česiukėlis“. (1972 VIII 6).

    Rinkinyje yra smulkių memorialinių daiktų ir vienas ypatingas meno kūrinys – paveikslas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė

  • ANTANAS MIŠKINIS (1905–1983)

    Antanas Miškinis – lietuvių neoromantizmo poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas ir  bene žymiausias tremtyje sukurtos lyrikos kūrėjas. Jis gimė Juknėnų kaime Utenos rajone. Kūrybinį kelią Miškinis pradėjo Zarasų ir Kauno „Aušros“ gimnazijose.  Būsimam poetui vien mėgėjiško grožinės literatūros suvokimo nepakako. Jis nusprendė toliau gilinti savo žinias lietuvių bei rusų literatūros srityje Vytauto Didžiojo universitete. Po literatūros studijų 1934 metais A. Miškinis liko gyventi Kaune ir įsidarbino mokytoju bei radiofono redaktoriumi. Pirmasis jo poezijos rinkinys „Balta paukštė“ buvo išleistas 1928 metais, o po septynerių metų pasirodė rinktinė „Varnos prie plento“. Šis laikotarpis ir tapo svarbiausiu jo, kaip poeto, atsiskleidimo etapu. Nors galėjo atrodyti, jog rašytojo gyvenimas klostosi palankiai, išsipildė Merfio dėsnis – jeigu gali atsitikti kas nors negera, tai taip ir atsitiks. Poeto kūrybinės brandos laikotarpiu Lietuvoje susiklostė sudėtinga situacija – prasidėjo antroji sovietinė okupacija. A. Miškinis, negalėdamas likti įvykių nuošalyje, įsitraukė į rezistencinį judėjimą – redagavo partizaninę spaudą. 1948 m. jis suimamas,  nuteisiamas ir ištremiamas 25 metams į Sibiro lagerius. Sugrįžta į Tėvynę tik 1956 m. Apsigyvena Vilniuje, verčia įvairių poetų tekstus, rašo memuarus, kuria eilėraščius, leidžia poezijos rinkinius. Tačiau jam tenka rinktis – eilėmis ir toliau kovoti prieš okupaciją, ar priešinantis savo prigimčiai ir kurti šlovinant sovietinį režimą. Anot Ritos Tutlytės, „polagerinė Miškinio poezija skaitytina kaip išleisto į laisvę, bet nelaisvo žmogaus poezija“. Vis dėlto, vėlyvojoje kūryboje autorius atranda sovietų ideologijai neprieštaraujančią, o ir pačiam poetui širdžiai artimą gamtos ir gimtojo kaimo vaizdavimo tematiką. Antanas Miškinis miršta Vilniuje, būdamas 78 metų amžiaus. Jo palaikai ilsisi Vilniaus Antakalnio kapinėse.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas poeto A. Miškinio rinkinys yra gausus ir plataus spektro. Saugomos bene visos rašytojo poezijos knygos: „Varnos prie plento“ (1935 m.), „Ant Ligajo ežero“ (1980 m.), „Arti prie žemės“ (1965 m.), „Balta paukštė“ (1928; 1957 m.), „Dienoraštis“ (1972 m.), „Eilėraščiai“ (1960 m.), „Klevai prie kelio“ (1982 m.), „Po saulės klevais“ (1986 m.), „Sidabro nuotrupa“ (1995 m.), „100 eilėraščių“ (2005 m.),  eilėraščių rinktinė „Iš drobių raštų“ (1975 m.),  6 poemų apie Lietuvą rinktinė „Keturi miestai“ (1938; 1939),  abi „Poezijos“ knygos: „Eilėraščiai“ (1970 m.) bei „Poemos“ (1970 m.), poeto eilėraščių, laiškų, atsiminimų apie Miškinį knyga „Sulaužyti kryžiai“ (1989 m.), 9 giesmių lyrinė poema „Svajonė ir maištas“ (1967 m.),  trys po poeto mirties išleistų „Rinktinių raštų“ tomai: „Eilėraščiai“ (1991 m.), „Poemos. Proza“ (1995 m.) bei „Darbai apie literatūrą, rašytojus; Autobiografijos; Laiškai“ (1996 m.), pasakojimai „Žaliaduonių gegužė“ (1977 m.).

    Muziejuje saugomų knygų kolekcija neapsiriboja vien paties autoriaus kūriniais. Saugoma ir Miškinio išverstų knygų leidimai: A. Puškino „Lyrika“ (1999 m.) ir Walt Whitmen „Vieškelio daina“ (2002 m.);  bei knygos apie patį rašytoją kitų žmonių akimis. Iš tokių leidinių galima paminėti Utenoje išleistą „Iš dainingosios Aukštaitijos. Atsiminimai apie poetą Antaną Miškinį“ (2008 m.), Petro Panavo sakmę apie brolius Antaną, Motiejų ir Vincą Miškinius „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“ (2018 m.) ir Ritos Tutlytės monografiją „Antanas Miškinis“ (1997 m.).

    Rinkinyje yra daug poeto rankraščių. Daugiausia jų susiję su kūrybine veikla, todėl čia apstu juodraščių, eilėraščių ir poemų pilnos strofos arba jų ištraukos, fragmentai bei komentarai, nemažai apybraižų apie jo aplankytas vietas, žinomus asmenis arba renginius, autoriaus atsakymų į interviu klausimus ir anekdotų užrašų. Daug poeto atsiminimų apie žymius asmenis: kūrybinis sąsiuvinis „Šis bei tas apie J. Baltrušaitį“ (1973 m.), du sąsiuviniai „K. Binkis – radijo bendradarbis“, Petrą Cvirką, Antaną Gricių, ruoštą jo 70-čiui (1969 m.), „Maironis iš tolo“ (1972 m.), „Kelios akimirkos su Vaižgantu“, keturių mokyklinių sąsiuvinių rankraštis „Iš atsiminimų apie T. Tilvytį“ ir jo fragmentai, Salomėją Nėrį, Antaną Baranauską ir kitus žymius to laikotarpio žmonės. Taip pat yra išlikusių rankraščių apie gimtąjį kaimą, darbą Kauno radiofone,  kelionių aprašymų „Kelionės po Lietuvą įspūdžiai“, renginių, tokių kaip „Poezijos pavasario įspūdžiai“ (1965 m.) poetai Dzūkijoje, fragmentai ir kiti rankraščiai. Dar iš saugomų rankraščių galima paminėti keletą recenzijų, straipsnių: A. Miškinio recenzijos Alės Rūtos romanui fragmentai, Jono Avyžiaus romano „Kaimas kryžkelėje“ (1965 m.) ir knygos „Laumės dovanos. Lietuvių mitologinės sakmės“ (1979 m.) recenzijos. Iš žymesnių straipsnių galima paminėti filologinio ir literatūrinio turinio tekstus, pavyzdžiui, straipsnius apie poetinę kalbą, kalbos klausimus, kalbos klaidas bei knygose pasitaikančius netikslumus, poezijos kritiką, tautosaką ir poeziją, lietuvių išeivių kūrybą, straipsnio „Galvosūkiai poezijoje nereikalingi“ rankraštį, apie Jono Graičiūno išverstą „Karžygį tigro kailyje“ ir M. Gorkio gimimo 100-čiui skirtą tekstą. Taip pat galima išskirti su paties autoriaus kūrybine veikla susijusius straipsnius: apie Žemaitės premijos įteikimą ir apie savo eilėraščių rinkinį „Dienoraštis“ (1972 m.) parašytą straipsnį „Naujoms knygoms“. Rinkinyje galima rasti ir A. Miškinio kalbų bei jų fragmentų, ruoštų radijo laidoms, jubiliejams, suvažiavimams, susitikimams, pasisakymų apie kūrybą ir kūrybinę autobiografiją.

    Vis dėlto, didžiąją saugojamų rankraščių dalį sudaro poezija. Rinkinyje yra daugumos A. Miškinio eilėraščių, poemų baigti tekstai, paskutinės redakcijos arba jų fragmentai, ištraukos, juodraščiai. Prie kai kurių eilėraščių yra autoriaus komentarų, pavyzdžiui, prie kūrinio „Eilėraštis“. Daugelio eilėraščių parašymo datas identifikuoti sudėtinga, tačiau pagal išlikusius duomenis, seniausi saugomi rankraščiai datuotini 1929 m., tuo tarpu naujausi parašyti jau aštuntajame dešimtmetyje. Toks platus laiko tarpsnis leidžia teigti, jog rinkinys išsiskiria saugomų rankraščių įvairove, nes apima ne tik lageriuose rašytų eilėraščių fragmentus bei ištraukas, tačiau ir poeto vėlyvojo kūrybinio gyvenimo metu užrašytus kūrinius – eilėraščius, poemas ir kitus užrašus.

    Antano Miškinio tremties kūrybos rankraščiai yra itin vertingi, todėl 2011 m. birželio 20 d. UNESCO Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ priėmė sprendimą pripažinti juos nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu  ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Kaip tik šio dokumento liudijimą galima rasti MLLM fondų archyve. Taip pat saugomi ir kiti du svarbūs dokumentai – A. Miškinio studento bei reabilitavimo pažymėjimo (1989 m. LTSR) kopijos.

    Kitą nemažą rinkinio dalį sudaro autoriaus laiškai, atvirlaiškiai ir sveikinimai – atvirukai šeimos nariams, draugams, pažįstamiems ir kitiems asmenims. Daugiausia galima rasti laiškų, rašytų 1962–1982 m. J. Andriuškaičiui, vertėjui bei rašytojui Antanui Dambrauskui (rašytų 1972–1978 m.), laiškų artimiesiems, o ypač broliui Motiejui Miškinui (rašytų 1926–1956 m.), kurie yra rašyti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis. Be to, Antano Miškinio laiškai buvo siunčiami iš įvairų Lietuvos bei kitų šalių miestų, tokių kaip Omskas, Paryžius, Briuselis. Bene daugiausia susidomėjimo keliantys yra laiškai artimiesiems iš Sibiro platybių. Rinkinyje galima rasti 1952 metais rusų kalba iš tremties rašyto laiško artimiesiems („Мои милые мои“, „Mielas broli, dabar…“, „Mielas broli, netrukus aš tau…“, „Mielas, brangus broli…“) rankraščiai. Taip pat saugomi ir  J. Avyžiui (1972 m.),  J. Aisčiui (1958 m.), M. Zenkevičienei (1938 m.), M. Macijauskienei (1966 m.), A. Maldoniui (1978 m.), P. Aleksandravičiui (1967 m.) ir kitiems rašytų laiškų juodraščiai, rankraščiai, atvirlaiškiai arba nuorašai. Yra ne tik paties A. Miškinio išsiųsti laiškai, bet ir kitų atsakymai į juos. Daugiausia iš saugomų laiškų, atvirlaiškių bei atvirukų yra Jono Aisčio (rašyti 1929–1958 m.), Motiejaus Miškinio (rašyti 1936–1937 m.), taip pat dailininkas Antanas Kučas atsiuntė sveikinimą – atviruką grafikos lakšte (1973 m.). Saugomi ir kitų rašytojų, poetų, tokių kaip Liudo Giros, Eduardo Mieželaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, literatūros kritiko Petro Juodelio laiškai, jų rankraščiai, mašinraščiai arba atvirukai iš įvairių laikotarpių.

    Rinkinyje saugoma daugybė nuotraukų – 266 vnt., nuo 1927 m. iki 2005 m., kai buvo minimas A. Miškinio 100 metų jubiliejus. Čia galima rasti poeto portretų, nuotraukų namų erdvėje: pačiuose namuose, pavyzdžiui, prie paveikslo, darbo stalo (1966; 1976 m.), knygų lentynos (1976 m.) (fotografas J. Grikienis), prie sodybos pastatų, talkos bei pačios trobos nuotraukų. Taip pat yra nemažai nuotraukų su giminėmis ir artimaisiais, bet daugiausia su žmona (1938–1975 m.). Taip pat nuo A. Miškinio asmenybės neatskiriamas buvimas kituose kraštuose, kuris sietinas ir su kalinimu Sibire, ir su aistra keliauti. Galima pamatyti nuotraukų iš tremties, kuriuose jis su kitais tremtiniais, tačiau iš daugiau džiugesio keliančių nuotraukų galima paminėti kelionių po literatūrinę Žemaitiją, ant piliakalnių su bičiuliais, žmona, ties piliakalniu prie ežero (1975 m.) bei kitų rašytojų gimtinių – Kristijono Donelaičio (1970 m.), Vinco Krėvės (1976 m.) lankymo metu nufotografuotus vaizdus. Neverta pamiršti, jog A. Miškinis buvo ne tik literatūros gerbėjas, bet ir rašytojas, todėl jo kūrybinio kelio pėdsakų galima aptikti ir fotojuostose. Jis daug bendravo su kitais rašytojais bei poetais: Judita Vaičiūnaitė, Antanas Venclova, Algimantas Baltakis, Kazys Binkis ir kitais. Apstu nuotraukų, kuriose jie nufotografuoti kartu. Daugiausia fotografijų yra išlikę kartu su Eduardu Mieželaičiu ir Jonu Aisčiu. Poetas buvo aktyvus visuomenės narys, įsitraukdavęs į renginius, priklausęs įvairioms draugijoms: Rašytojų sąjunga, Lietuvos universiteto humanitarinės draugijos literatūros sekcija; dalyvaudavo „Poezijos pavasario“ renginiuose, jubiliejuose (Putino 75-mečio, Vaižganto 100-ųjų metinių ir Būtėno 60 metų minėjimuose), todėl yra išlikę ir nuotraukų iš šių renginių.

    Svarbi ir spauda, kurioje yra rašoma apie A. Miškinį. Jis yra minimas laikraščiuose „Alfa ir omega“, „Literatūra ir menas“, „Vienybė“ ir „Dirva“, žurnale „Pradai ir žygiai“ bei Aldonos Žemaitytės sudarytoje Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knygos apie išgyventą tremtį ir gyvenimą lageriuose „Amžino įšalo žemėje: Lietuviai prie Laptevų jūros“ (1989 m.) iškarpoje.

    Autoriaus atminimas yra įamžintas ir dailės kūriniuose. Kurtas Fridriksonas 1955 m. yra nutapęs Miškinio portretą,  Leonas Juozonis nupiešė poeto šaržą, Stasys Krasauskas keramikiniame medalyje „Motiejus ir Antanas Miškiniai“, o  Klemensas Kupriūnas 2011 m. įamžino grafikos darbe. Taip pat saugomas dailininko Adomo Galdiko grafikos darbas Antano Miškinio knygai „Balta paukštė“.

    Svarbu paminėti, jog yra išlikęs ir poeto balsas garso įrašų kasetės „Rašytojų balsai“ pirmojoje dalyje bei kompaktinės plokštelės (2002 m.) tuo pačiu pavadinimu pirmoje ir antroje dalyse.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje Antano Miškinio rinkinyje saugomi itin reikšmingi su poeto gyvenimu ir kūryba susiję eksponatai: knygos, kūrybiniai rankraščiai, straipsniai, recenzijos, kalbų fragmentai, nuotraukos, laiškai, dokumentai ir kiti svarbūs objektai. Jų gausa suponuoja ir paties autoriaus reikšmingumą ne tik lietuvių literatūros kontekste, bet ir istoriniame – jo prisiminimai iš laiko, praleisto Sibire, nors ir keliantys skausmingas emocijas, tačiau suteikiantys žinių bei skatinantys labiau įsigilinti į praeitį, geriau suprasti poeto kūrybos bruožus ir su gilesne empatija vertinti jo lyriką. Galima teigti, jog Antano Miškinio kūryba lietuvių skaitytojų tarpe nepraras savo reikšmingumo bei meninės vertės, nepaisant to, po kiek metų ji bus skaitoma – joje visuomet galima atrasti kažką naujo ir verčiančio susimąstyti.

    Parengė VDU MF Kultūros paveldo ir turizmo studijų programos studentė Ieva Žarskytė

  • BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ (1923–2007)

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje poetės, prozininkės ir dramaturgės Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007 m.) archyvinis rinkinys – kūrybinio gyvenimo istorija. Rinkinyje yra nuotraukų, laiškų, dokumentų, autorės rankraščių, knygų, asmeninių daiktų.

    Birutė Pūkelevičiūtė laikinojoje sostinėje baigė gimnaziją, lankė dramos studiją ir mokėsi Konservatorijoje. Prieš germanistikos ir žurnalistikos mokslus (1941–1944 m.) Vytauto Didžiojo universitete, spėjo debiutuoti Kauno jaunimo teatre. Artėjant frontui kartu su savo šeima pasirinko emigracijos kelią. Tėvynės netektis ir laisvės paieškos Vakarų pasaulyje atsispindi B. Pūkelevičiūtę tekstuose. Vaikystės miesto ir idealizuotos Tėvynės paveikslas atskleidžiamas autobiografiniuose romanuose „Aštuoni lapai“ (1956 m.) ir „Devintas lapas“ (1982 m.). Rinkinyje yra devynios „Aštuoni lapai“ knygos ir rankraštinė autorės įžanga. Taip pat šeši romano „Devintas lapas“ egzemplioriai bei mašinraštis.

    Rinkinyje saugomas debiutinis Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščio rinkinys „Mėtūgės“ (1952 m.): trylika eilėraščių knygos egzempliorių, beveik pusė iš jų su dedikacijomis ar  autografais. B. Pūkelevičiūtė kūrė emocingą, metaforų ir fantastinių įvaizdžių kupiną pasaulį, vidinės laisvės siekiančios moters paveikslą, kas to laikotarpio lietuvių literatūros kontekste buvo neįprasta. Šis poezijos rinkinys sulaukė aštrios kritikos išeivių spaudoje. Užsienyje lietuvių kalba leisto katalikiškos kultūros ir literatūros periodiniame leidinyje „Aidai“ 1960 m. Birutė Pūkelevičiūtė paskelbė draminės formos eiliuotą kūrinį „Rauda“. Kūrinys įtrauktas į rinkinyje saugomas penkias poezijos knygas „Atradimo ruduo“ (1990 m.), kuriuose autorė atvirai skaitytoją supažindina su asmeniniais kaltės, išdavystės bei trėmimo į Sibirą temomis.

    Birutės Pūkelevičiūtės gyvenime buvo ne tik rašymas, bet ir nuo jaunų dienų pamilta teatro scena. Vokiškosios okupacijos Lietuvoje laikotarpiu Kauno Jaunajame teatre pastatoma G. Hauptmanno drama „Hanelė“, kurioje pagrindinį, nelaimingos ir haliucinacijų pasaulyje paskendusios Hanelės vaidmenį atliko B. Pūkelevičiūtė. Rinkinyje yra nuotraukų iš „Hanelės“ spektaklio bei iš spalvingo teatrinio autorės gyvenimo. Palikusi Lietuvą Pūkelevičiūtė neapleido savo teatrinių pomėgių. Išeivijoje Birutė Pūkelevičiūtė užsitarnavo ne tik dramaturgės, bet ir režisierės titulus: režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, kurio prologą mašinraštinį tekstą galima rasti rinkinyje. Režisierės karjerą tęsė su Balio Sruogos „Milžino paunksme“: rinkinyje iš šio spektaklio gausu spaudinių, scenų ir spektaklio pristatymo nuotraukų bei asmeninėje autorės memorialinėje bibliotekoje esanti B. Sruogos knyga. Birutės Pūkelevičiūtės poetės ir režisierės talento rezultatas – „Aukso žąsis“, Čikagoje 1962 m. pristatyta eiliuota, spalvota, garsinė komedija. Muziejuje saugoma spektaklio atributika, kostiumų piešinys, kvietimai į filmo premjerą, filmo plakatas, nuotraukos bei šešios „Aukso žąsies“ knygos su autorės autografai ir dedikacijomis.

    Rinkinyje yra gausi memorialinė biblioteka. B. Pūkelevičiūtės rinktoje knygų kolekcijoje galima aptikti tiek mažiau, tiek daugiau Lietuvai pažįstamų autorių kūrinius: Maironio „Pavasario balsai“ (1947 m.), Kazio Sajos „Dramų turgus“ (2000 m.) su dedikacija Pūkelevičiūtei, anksčiau minėto Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ (1960 m.) kūrinys su nuotrauka iš spektaklio, Algirdo Landsbergio „Kelionė“(1954 m.), Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti“ (2000 m.)  ir „Angelariumas“ (2005 m.) su dedikacijomis bei paties Justino Marcinkevičiaus autografas puikuojasi ant knygos „Carmina minora“ (2000 m.). Asmeninėje autorės knygų kolekcijoje yra skirtingų tautybių autorių ir įvairių žanrų knygų, kurias Birutė Pūkelevičiūtė rinko bei skaitė.

    Itin gausi rinkinio dalis – B. Pūkelevičiūtės rašyti arba gauti laiškai, kurių yra kiek mažiau nei vienas tūkstantis. Aktyvus (virš šimto laiškų) 1956–2000 m. vykęs susirašinėjimas su panašų emigranto likimą pasirinkusia rašytoja Ale Rūta. Taip pat rinkinyje gausu Pūkelevičiūtės laiškų kitiems rašytojams ar visuomeniniams veikėjams: trisdešimt du laiškai rašyti dramaturgui prozininkui Algirdui Landsbergiui (1957–1987 m.), daugiau nei šimtas laiškų rašytų poetui Kaziui Bradūnui (1955–1998 m.), rašytojui, žurnalistui, meno kritikui ir kultūros veikėjui Pauliui Jurkui (1957–1991). Autorė sulaukė laiškų iš rašytojų Antano Škėmos, Vytės Nemunėlio (Bernardas Brazdžionis), Liudo Dovydėno, Onos Baliukonytės. Apie tai, jog B. Pūkelevičiūtė artimus ryšius palaikė su savo šeima galima spręsti iš laiškų tetai Teofilei Pūkelevičiūtei, mamai bei kitomis giminaitėmis: Pranciškai  Pūkelevičiūtei ir pusseserei Janinai.

    Nuotraukų rinkinys yra daugiau nei septynis šimtai: B. Pūkelevičiūtė užfiksuota su mama, tėvu, dėdėmis, močiute, pussesere, teta. Rinkinyje beveik du šimtai asmeninių autorės nuotraukų, tačiau dominuoja nuotraukos, kuriose ji draugų ar pažįstamųjų apsuptyje: su Antanu Škėma, Juozu Sodaičiu, Ella Galina Dauguvietyte, Henriku Kačinsku, Elžbieta Kardeliene, Marija Gimbutiene, Vytautu Landsbergiu, užfiksuotos akimirkos su teatro aktoriais ar teatrinio gyvenimo užkulisiai.

    Atgimimo pradžioje Birutė Pūkelevičiūtė palieka ilgai kurtą gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir grįžta į Lietuvą, įsiliejo į Lietuvos inteligentų ratą. 1998 m. B. Pūkelevičiūtė buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordino Riterio kryžiumi: rinkinyje saugoma jos nuotrauka su prezidentu V. Adamkumi.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas Birutės Pūkelevičiūtės archyvinis rinkinys –  rašytojos ir režisierės gyvenimo bei kūrybos istorija.

    Parengė VDU Istorijos fakulteto studentė Ieva Karaliūnaitė

  • LIUDVIKAS RĖZA (1776–1840)

    Liudvikas Rėza (1776–1840) – poetas, vertėjas, kritikas, folkloristas, į lietuvių kultūros istoriją įėjęs kaip pirmasis Kristijono Donelaičio „Metų“ (1818 m.) leidėjas bei vertėjas ir pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos, oder littauische Volkslieder“ (1825 m.) sudarytojas. Dėl to organizavo lietuvių liaudies dainų rikimą, jas populiarino, tuo klausimu rašė net žymiajam vokiečių rašytojui Johanui Volfgangui Gėtei. Studijavo Karaliaučiaus universitete teologiją ir antikines kalbas, klausėsi filosofo Imanuelio Kanto paskaitų. Buvo kariuomenės kapelionu ir dalyvavo 1812 m. kare, o vėliau išleido dienoraštį vokiečių kalba „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius“. Nuo 1807 m. L. Rėza dėstė Karaliaučiaus universitete, buvo garsiojo lietuvių kalbos seminaro vadovu. Leisdamas K. Donelaičio „Metus“, poemą redagavo laisvai, dalį eilučių praleido, romantino tekstą, keitė veikėjus. Vertė Ezopo pasakėčias ir išleido rinkinį „Aisopas, arba Pasakos“ (1824 m.), kur šalia Ezopo, Kristiano Fiurchtegoto Gelerto pasakėčių įdėjo ir 6 K. Donelaičio pasakėčias. L. Rėza klasicizmo kanonikos laikėsi K. Donelaičio raštų leidime, vertimuose ir originalioje poezijoje, kurią rašė vokiečių kalba. Išėjo vienintelis L. Rėzos poezijos rinkinys „Prutena“ (1 – 2 dalis, 1809, 1824 m.), kuriame poetas apdainuoja smėliu užpustytą gimtąjį kaimą (eilėraščiai „Karvaičių kapai“, „Nuskendęs kaimas“), Lietuvos istorijos didvyrius (baladės „Ona ir Vytautas“, „Kęstutis ir Mylinė“), poetizuoja pagoniškus papročius (elegija „Mirusiųjų ugnis“). Klasicizmui artima ne tik L. Rėzos poezijos tematika (istorijos, tautosakos, legendų motyvai, mitologijos įvaizdžiai), bet ir kūrybos žanrai (elegija, baladė, epitafija, pasakėčia).

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomame Liudviko Rėzos rinkinyje yra vertingų eksponatų. Visų pirma, norėtųsi paminėti dailės kūrinius: nežinomo XIX a. dailininko tapytą L. Rėzos portretą, dailininkės Ievos Labutytės grafikos kūrinį „Liudvikas Rėza“ iš ciklo ,, Klaipėdos krašto lietuviai“ (1971 m.), dailininko Eduardo Jonušo medalį „L. Rėza CC“, skirtą 200-osioms poeto gimimo metinėms (1976 m.).

    Galime pasidžiaugti, kad L. Rėzos rinkinyje saugomos dvi jo verstos ir XIX a. leistos Biblijos – 1816 ir 1824 m. Anksčiau Biblija lietuvių kalba Rytų Prūsijoje buvo išleista 1735 ir 1755 m., todėl šie L. Rėzos Biblijos leidimai vadinami trečiuoju ir ketvirtuoju. Jonas Berentas (1667–1737) – liuteronų kunigas religinių leidinių vertėjas ir redaktorius – buvo vyriausias 1735 m. Biblijos vertimo redaktorius ir lietuviškos prakalbos autorius. Vertimą parengė vertėjų grupė, vadovaujama Jono Jokūbo Kvanto ir Jono Berento. Taip 1735 m. pirmą kartą buvo išleista visa Biblija lietuvių kalba. Verčiant Bibliją į lietuvių kalbą buvo naudotasi paties Martyno Liuterio vokiškuoju Biblijos vertimu ir Jono Bretkūno rankraščiu. Jonas Bretkūnas (1536-1602) pirmasis išvertė Bibliją į lietuvių kalbą (vertimas buvo baigtas 1590 m., deja, nebuvo išspausdintas.) Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas vėlesnis J. Berento Biblijos vertimo leidimas. Tai knyga: Adomas Frydrichas Šimelpenigis „Biblia, tai esti visas Šventas Raštas…“ (Karaliaučius, 1755 m.). Muziejuje saugoma knyga – tai antrasis 1735 m. išleistos Biblijos leidimas, parengtas A. F. Šimelpenigio su jo eiliuota lietuviška pratarme „Dievišką maloningą aplankymą Lietuvos nepakentė nepagyręs“. Nuo 1810 m. L. Rėza, talkinamas Samuelio Teodoro Cipelio, parengė naują biblijos vertimą ir jį išleido 1816 m. pavadinimu „Biblia, tai esti visas Šventas Raštas…“ Knygos pratarmėje vokiečių kalba L. Rėza pateikia trumpą Biblijos vertimo į lietuvių kalbą ir ankstesnių leidimų istoriją. Antraštėje naujo lietuviško Biblijos vertimo leidimo iniciatorius, sudarytojas ir vyriausias redaktorius L. Rėza nenurodytas. Pratarmės vokiečių kalba autorius L. Rėza nurodytas pratarmės pabaigoje (p. III–IX).

    Knyga gotišku šriftu, įrišta į kietus viršelius, trauktus ruda oda. Odoje yra ornamentiniai įspaudai: pirmame viršelyje įspaustas kryžius, o antrame – taurė. Viršelyje yra geltono metalo sutvirtinimai ir du knygos bloko užsegimai bei odiniai dirželiai. Knyga puošta inicialais ir vinjetėmis. Knyga restauruota. Deja, neturi originalaus antraštinio lapo ir pratarmės pirmo lapo (p. III–IV), o tik atkurtas jų kopijas.

    1824 m. išėjo L. Rėzos rengta „Biblia, tai esti visas Šventas Raštas Seno ir Naujo testamento…“ Antraštėje lietuviško Biblijos vertimo leidimo sudarytojas ir vyriausias redaktorius L. Rėza nenurodytas. Pratarmės vokiečių kalba autorius L. Rėza nurodytas pratarmės pabaigoje (p. III–VIII). Pratarmė, lyginant su 1816 m. Biblijos vertimo leidimu, yra papildyta. Knyga gotišku šriftu. Knyga įrišta į kietus viršelius, trauktus ruda oda. Odoje yra įspaustos ornamentinės juostelės. Viršelyje yra geltono metalo sutvirtinimai ir knygos bloko užsegimo likusios dalys. Knyga irgi puošta inicialais ir vinjetėmis.

    Rinkinyje taip pat saugomos kitos knygos: L. Rėzos „Dainos“ (Pirmojo lietuviško dainyno III leidimas, I-II dalys, Kaunas, 1935-1937 m.); L. Rėzos „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 m. karo žygius…“ (Vilnius, 2000 m.); Juozo Ereto studija „Rėzos santykiai su Goethe“ (Kaunas, 1938 m., su autoriaus autografu); Albino Jovaišo monografija „Liudvikas Rėza“ (Vilnius, 1969 m.).

    Rinkinio nuotraukose užfiksuotos vietos Kuršių nerijoje, susijusios su L. Rėza: Juodkrantės kultūros centras, kuriam 2007 m.  buvo suteiktas Liudviko Rėzos vardas; centre nuolat veikianti istorinė ekspozicija, skirta iškiliai šio krašto asmenybei – L. Rėzai ir Juodkrantės istorijai. Šalia kultūros centro esančiame skverelyje stovi 1994 m. atidengtas skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas paminklas L. Rėzai. Netoli nuo Juodkrantės, šalia Pervalkos įamžintas dar vienas L. Rėzai skirtas atminimo ženklas – 1975 m., minint L. Rėzos 200 metų gimimo jubiliejų, kairėje kelio į Pervalką pusėje ant Skirpsto kopos buvo pastatyta tautodailininko Eduardo Jonušo sukurta medžio skulptūra L. Rėzai. Medinė skulptūra žvelgia į 1790 m. smėliu užneštą Karvaičių kaimą – L. Rėzos gimtinę. Kitoje nuotraukoje – 2005 m. pastatytas paminklas L. Rėzai Kaliningrade, įrengtas jo vardo skveras – Lietuvos Respublikos dovana 750 metų Karaliaučiaus įkūrimo proga (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištopavičius).

    Kituose muziejuje saugomuose rinkiniuose yra keletas eksponatų, susijusių su L. Rėza. Tai rašytojo Viktoro Katiliaus rinkinyje esanti jo padaryta rankraštinė knyga „L. Rėzos eilėraščiai. Prutena“ (iš vokiečių kalbos vertė V. Katilius, Kaunas, 1977–1978 m., su V. Katiliaus piešiniais). O K. Donelaičio rinkinyje yra saugomas 1818 m. L. Rėzos išleistų K. Donelaičio „Metų“ aukštos kokybės faksimilinis leidinys (Vilnius, 2014 m., leidykla „Petro ofsetas).

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė

  • ANTANAS STRAZDAS (1760–1833)

    Antanas Strazdas – lietuvių poetas, katalikų kunigas, liaudies dainius, žmonių vadintas maloniniu Strazdelio vardu. Tai originali asmenybė, savo gyvenimo būdu skleidusi dvasios laisvę, atmetusi prisitaikymą, iš prigimties maištingo temperamento, savaip suprantanti kunigo pašaukimą. Antano Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“, išleistos Vilniuje 1814 m., yra pirmas originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys. Tai lietuvių pasaulietinės poezijos pradžia. Nors K. Donelaičio „Metai“ parašyti anksčiau (XVIII a. septintame dešimtmetyje), bet išspausdinti jie buvo Karaliaučiuje tiktai 1818 m. – taigi, praėjus ketveriems metams po A. Strazdo rinkinio pasirodymo. A.Strazdo ,,Giesmės svietiškos ir šventos” ir K. Donelaičio ,,Metai” – visos lietuvių grožinės literatūros ištakos. Savo knygos novatoriškumą suprato ir pats autorius – A. Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ pradedamos lotynišku posakiu: „Ecce nova sunt omnia“ ( „Čia viskas nauja“). Gyvam esant išleistas tik šis vienintelis poezijos rinkinėlis, kurį sudaro 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. Jo poezija, lyrizmu artima lietuvių liaudies dainoms, davė pradžią lietuviškajai lyrikai. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. Labai taikliai apie A. Strazdo kūrybą yra parašiusi Viktorija Daujotytė: „Toks įspūdis, lyg pati poezija prabiltų, savo laiko sulaukusi, be kieno nors valios, niekam nepriklausydama.“    Viena iš A. Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių“, prieš mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ir šiandien. Šią giesmę Maironis eilėraštyje „Lietuva brangi“ įrašė į poetinį Lietuvos peizažą.

    Tikrų faktų apie A. Strazdo biografiją yra labai mažai, todėl jis lietuvių literatūros istorijoje tapo pusiau legendiniu asmeniu. Žinoma, kad gimė baudžiauninkų šeimoje, Astrave (dabar Margėnai, Rokiškio r.), mokėsi Kurše, vėliau Varnių kunigų seminarijoje, kur buvo įšventintas į kunigus.

    Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Uoginiuose, Kupreliškyje, Diliuose, Pandėlyje, Pelyšose, Papiliuose. 1820 m. persikėlė į Kamajus, kur gyveno iki mirties. Nuolatinių pareigų neturėjo, vertėsi iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ 1828 m. buvo suspenduotas ir metams uždarytas į Pažaislio vienuolyną, kuris buvęs savotišku kalėjimu prasižengusiems kunigams, „dvasinės atgailos atlikti“. Kamajų miestelio aikštėje stovi paminklas A. Strazdui, statytas dar 1933 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius), o senosiose Kamajų kapinėse ant jo kapo išlikęs užrašas lenkų k.: „Autor piešni Pulkim ant keliu ks. A. Drozdowski. Umer w 1833 r.“ [„Giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius kunigas A. Strazdas. Mirė 1833 m.]

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje Antano Strazdo rinkinyje saugoma nemažai vertingų eksponatų. Galima pasidžiaugti, jog jame saugomas antrasis A. Strazdo poezijos rinkinio leidimas, išėjęs 1884 m. Tilžėje: „Giesmes Svietiszkas ir Szwentas Antana Drazdauske. 1814 meatuuse Vilniuje pas kun. Misijonoriu spaudintas, dabar pagal’ sava statrasza pataise ir atspaudina Jozapas Miglovara. Tilżiej 1884. Spaustuvieje Otto v. Mauderodes.“ Knyga yra įrišta konvoliute kartu su „Pamokslas apie sūdą Dievo“ (Vilnius, 1861 m.) ir kitomis knygomis.

    Rinkinyje rasime ir vėlesnių „Giesmių“ leidimų – 1902, 1914, 1938 metų, šiuolaikinių A. Strazdo poezijos leidimų ir leidinių apie poetą: Vytauto Vanago monografiją „Antanas Strazdas“ (Vilnius, 1968 m.); pirmojo, 1814 m., leidimo faksimilinį leidinį – A. Strazdas „Giesmės svietiškos ir šventos“ (Vilnius, 1991 m.), kuriame išsamiai aprašyti 1814 m. A. Strazdo poezijos knygos egzempliorių likimai, atradimai ir praradimai. Rinkinyje saugomas lietuvių tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus sudarytas leidinys „Iš kun. A. Strazdo gyvenimo ir raštų“ (Vilnius, 1911 m.), kuriame spausdinami autentiški amžininkų atsiminimai ir pasakojimai apie poetą Strazdelį.

    Turtingas rinkinys ir dailės kūriniais. Jame saugomi net trys Antano Strazdo portretai. Tai dailininko Leonardo Kazoko 1959 m. sukurtas didelio formato tapybos darbas ir dailininko Jono Janulio 1963 m. pastilės technika atliktas paveikslas „Antanas Strazdas“.Trečiasis portretas yra Balio Buračo 1930 m. sukurtas lino raižinys „Strazdelis“. Taip pat rinkinyje yra ir du skulptūriniai darbai: dailininko Leono Vytauto Striogos 2005 m. drožybos technika sukurtas „Antanas Strazdas“ ir dailininko Vlado Žuklio skulptūra „Poetas Antanas Strazdas“ (1954 m.).

    Gausiausia rinkinio dalis – nuotraukos, kuriose užfiksuotos A. Strazdo gyventos vietos ir atminimo įamžinimo ženklai: Kamajų bažnyčia, kurioje 1824 m. A. Strazdas ėjo vikaro pareigas; skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas A. Strazdui Kamajų miestelio aikštėje; poeto Strazdo kapas ir paminklas Kamajų kapinėse; Kamajų Antano Strazdo gimnazija (muziejus, kiti atminimo ženklai); Margėnai (buv. Astravas; Kriaunų seniūnija, Rokiškio raj.), kur poetas gimė 1760 m., gimtosios sodybos vietoje stovi paminklinis akmuo; Kriaunos, kuriose A. Strazdas buvo krikštytas, ten saugomas krikšto įrašas. Nuotraukos darytos 2017 m. vykusios A. Strazdo ekspedicijos metu į Kamajus ir Rokiškio rajoną.

    Su Antanu Strazdu susijusių eksponatų rasime ir kituose muziejuje saugomuose rinkiniuose. Tai kitų autorių kūriniai apie poetą Strazdelį ir jų leidimai: Sigito Gedos poema „Strazdas“ (Vilnius, 1967 m.), kurios motyvais 1984 m. pastatyta opera „Strazdas – žalias paukštis“, (muzika B. V. Kutavičiaus); Juozo Petrulio drama „Prieš srovę“ (išleista ir pastatyta 1936 m. Kaune), skirta A. Strazdo biografijai, sukurta kronikos principu; Kazio Plačenio romanas apie A. Strazdą „Pulkim ant kelių“ (Kaunas, 1936 m.).

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė

  • JUOZAS TYSLIAVA (1902–1961)

    Modernaus poeto, redaktoriaus, žurnalisto, savanorio Juozo Tysliavos (1902–1961) archyvinis rinkinys nėra gausus, tačiau turi išskirtinę vertę. Per unikalias archyvalijas – knygas, dokumentus, nuotraukas, rankraščius, laiškus ir atsiminimus  galima atsekti J. Tysliavos gyvenimo ir kūrybos kelią Lietuvoje – Prancūzijoje – Amerikoje.

    Kūrybinis derlius – aštuonios poezijos knygos, visos saugomos jo rinkinyje. J. Tysliava save laikė senųjų prūsų palikuoniu – savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Svarbiausi lyrikos motyvai – ne tik gamta, kaimas, bet ir miesto triukšmingas gyvenimas. Mėgo K. Binkio kūrybą, dalyvavo „Keturių vėjų“ literatūrinėse diskusijose. Anuomet jo poetinis žodis jaunas ir veržlus stebino savo originalumu. „Aš – naujas žmogus – pranašas“, rašė J. Tysliava.      

    Reikia pastebėti, kad poetas ruošdamas knygas įtraukdavo į jas ne tik naujus, bet ir anksčiau skelbtus, pataisytus eilėraščius. Kiekviena knyga turi savo istoriją, norėtųsi išskirti keletą: itin daili albuminė knyga „Tawa nouson“ su Telesforo Valiaus iliustracijomis, sukurtomis jau gerokai po poeto mirties, išleista 2001 metais Vilniuje. Tiek tekstas, parašytas prūsų kalba, tiek joje esančios iliustracijos, sudaro harmoningą visumą. Nemažiau svarbi ir debiutinė knyga „Žaltvykslės“, išleista Klaipėdoje 1922 metais, su stilingu dailininko A. Galdiko viršeliu. Pastaroji su V. Jocaičio pastabomis tampa  unikaliu eksponatu, nes joje beveik kiekviename lape pieštuku surašytos literatūros kritiko pastabos – aptariami eilėraščiai, išryškinamas jų naujumas, originalumas ir iškeliama J. Tysliavos poezijos vertė.

    Minėtinos ir kitos svarbios knygos – H. Izdebskos išverstoje J. Tysliavos poezijos į prancūzų kalbą knygoje „Coupe de Vents“ (Vyno taurė), Paryžius, 1929 m., skelbiamas O. Milašiaus įvadinis tekstas. Joje yra japonų kilmės prancūzų dailininko Fudžitos pieštas poeto portretas bei abiejų menininkų parašai. Saugomas ir antras knygos egzempliorius – su dedikacija: „Mielam Napoleonui Stanikui Juozas Tysliava Paris 29, III, 1928), kuris skiriasi nuo pirmos knygos tuo, kad čia yra J. Tysliavos portreto reprodukcija. Knyga „Traukinys“ išleista Kaune, 1923 m.; „Nemuno rankose“ Kaune, 1924 m. (knyga dedikuota: „Skiriu Teatro žvaigždei O. Rymaitei“); „Auksu lyta“. Kaune, 1925 m. (išleido Per. Stiklius, Kaunas; skirta – O. Rymaitei); „Tolyn“ Kaune, 1926 m. (išleido Per. Stiklius, „Raidės“ spaustuvė; viršelį ir poeto atvaizdą 1925 metais piešė dailininkas V. Bart Paryžiuje). Vienintelė poezijos knyga – rinktinė „Poezija“, išleista Niujorke, 1935 m.

    Rinkinyje saugoma ir J. Tysliavos 1924 metais sudaryta, redaguota ir išleista suvalkiečių poezijos antologija „Sūduva“ su Prano Mašioto įvadu, skirta Vincui Kudirkai paminėti. Joje publikuojami V. Kudirkos, Ksavero Vanagėlio, Jono Mačio-Kėkšto, Petro Armino, P. Vaičaičio, J. Žiliaus, M. Gustaičio, J. Turčinskio, J. A. Herbačiausko. E. Steponaičio, Paparonio, A. Lasto, J. Rainio, Putino ir J. Tysliavos eilėraščiai.

    Rinkinyje yra rašytojo, vertėjo Andrejaus Kurcio  „Raštų“ V tomas – išleistas 1982 metais Rygoje. Jame skelbiami J. Tysliavos poezijos vertimai į latvių kalbą.  

    Jaunuolio būta gabaus, turėjusio ir žurnalisto pašaukimą: rašė tekstus į spaudą, rengė įvairius reportažus. Nuo 1920 metų, palikęs savanorio tarnybą, ėmėsi redagavimo – dirbo „Steigiamojo seimo“ darbų ir „Žemdirbių balso“ redakcijose; 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentu. Ypatingą pėdsaką J. Tysliavos gyvenime paliko Paryžius – atsivėrė platūs horizontui, pasinėrė į Vakarų Europos kultūrą. 1928 metais sumanė leisti modernų daugiakalbį žurnalą „Muba“ (Mūsų baras), į kurį įtraukė įvairių šalių literatus ir menininkus. Be lietuvių, žurnale bendradarbiavo nemažai Vidurio Europos rašytojų, dramaturgas J. Cocteu (Ž. Kokto), dailininkas P. Mondrianas, J. Lipszitsas (J. Lipšitsas) ir kiti. Redaktorius siekė sukurti modernų, inovatyvų ne tradicinį žurnalą. Nors pasirodė tik keletas žurnalo numerių, „Muba“ vertintas kaip reikšmingas bandymas supažindinti kitakalbius su  lietuvių literatūra. (Tikimės ateityje gauti šį žurnalą ir papildyti rinkinį).

    J. Tysliavos rinkinyje saugomas labai svarbus dokumentas, liudijantis apie jo žurnalisto darbą. Tai 1932 m. spalio 1 d. Kaune jam išduotas Žurnalistų sąjungos bilietas.

    1932 m. išvyko į JAV. 1940–1961 m. redagavo laikraštį „Lietuva“, buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. Redaktoriaus ir žurnalisto darbas reikalavo daug laiko, todėl kūrybai beveik nelikdavo laiko.

    Atskirą rinkinio dalį sudaro originalios nuotraukos, kurias dėliojant galime išvysti mūsų herojaus autentišką veidą. Gausu portretinių, darytų nuo 1919 iki 1961 metų. Vienos, nuo laiko tėkmės kiek pageltusios, kitos – puikios būklės. Poetas mėgo fotografuotis – rinkinyje saugoma nemažai jo meniškų portretinių nuotraukų, padarytų 1923, 1924, 1925, 1927 metais foto ateljė. Kai kurios nuotraukos yra su dedikacijomis – „Bronei Buivydaitei, Atmink! Juozas Tysliava; Kaune, 19 III, 1923“; „Bronei Buivydaitei 1923 m.“; „Vokietaičių Aldutei Juozas Tysliava. Kaune, 10 II, 1923 m.“; „Aldonai Vokietaitytei, 1923 m.“ Nuotraukose užfiksuoti ypatingi J. Tysliavos gyvenimo įvykiai – unikalios nuotraukos byloja apie savanorio tarnystę. Nors jam neteko mūšio lauke karybos „ragauti“, tačiau atsakingai darbavosi komendantūros štabe. Iš nuotraukų 1919 metų į mus žvelgia ryžtingai nusiteikęs jaunuolis, vilkintis savanorio uniformą. Nuotraukos kitoje pusėje įrašęs: „Laike skverbimosi lenkų į Suvalkiją 20-8-19 m. Vilkaviškis“, o priekyje – pieštuku: „Šalin priešai iš Lietuvos žemės“. Kitoje nuotraukoje – savanoris stovi šalia mamos, 1919 m.; grupinėje nuotraukoje – gausus savanorių pulkas. J. Tysliava – jaunas studentas užfiksuotas su mylima teta A. Vaitiekūniene apie 1925 metus.

    Studijuodamas Paryžiuje, jis laisvai keliavo po Europą, nuotraukoje įamžintos kelionės po Suomiją (Savonlinnoje), Prancūziją.

    Valstybės universitete Kaune studijavo žurnalistiką, o vėliau – skaitė paskaitas žurnalistų kursuose. Įsitraukė į visuomeninę-kultūrinę veiklą: nuotraukose matome poetą su Lietuvos šviesuoliais, tarp kurių J. Savickis, S. Santvaras ir kt. stovi prie Kurhauzo, Palangoje. Kitoje grupinėje nuotraukoje – su A. Griciumi, K. Urbonavičiumi 1932 m. Birštone; su rašytojais ir visuomenės veikėjais – A. Klimu, J. Tumu-Vaižgantu, A. Valaičiu, M. Šalčiumi, V. Steponaičiu, K. Kepalu, J. M. Laurinaičiu 1930 metais Kaune.

    1932 metais pasitraukė į Ameriką, apsigyveno Niujorko priemiestyje, Brooklyne ir redagavo žurnalą „Vienybė“. Bendravo su laikraščio „Darbininkas“ redaktoriumi Pauliumi Jurkumi, užfiksuotas apsilankymo redakcijoje momentas. J. Tysliavos namuose Brooklyne vyko pirmasis Lietuvių Rašytojų Draugijos JAV suvažiavimas, išlikusi nuotrauka su valdybos nariais. Išsaugotos dvi nuotraukos su žmona Valerija Vaivadaite 1945 ir 1961 metais.

    Epistolinis rinkinys nėra gausus – įdomūs laiškai P. Stikliui; J. Paleckiui, V. Kairiūkščiui; M. Starkui ir kt. Juose veriasi rūpestis kūrybiniu darbu, žurnalo „Vienybė“ leidyba.

    Trumpi laiškučiai – palinkėjimai Bronei Buivydaitei: „Ilgiuosi pasakyti tai, ką mano širdis gyvena, tačiau tai nelemtas gyvenimo ir laiko lūkuriuojantis paprotys…“ Veiveriai, 14/ V – 1922 m.“; kitame – „Atsiminti. Gyvenau vienumoje. Išdainavau niūrios vienumos dainas, daugiau nebenoriu ir neturiu aš jų dainuoti. Tad tebūnie laimingas mano antrasai širdžių ugningas troškimas! Juozas Tysliava. 14/V-1922“

     Saugomas ir J. Tysliavos laiškas „Raidės“ spaustuvės leidėjui P. Stikliui, rašytas iš Paryžiaus 1926 m. liepos 29 d.: „Pranciškau, pakeliui į Londoną siunčiu Tau širdingus linkėjimus iš savo pasakingo miesto viršūnės. Ją iš visų pusių apsupęs Lamanšas. Jeigu turi ką nors naujo išleidęs – siųsk: 21, rue Valette, paris V. Sveikink visus! Tavo Tysliava“.   

    Amerikoje pagrindinis darbas buvo laikraščio „Vienybė“ išsaugojimas, J. Tysliava kvietėsi  bendradarbius, ieškojo naujų vardų. Sumanus redaktorius žurnalui negailėjo laiko ir jėgų, taip savo kūrybą nustumdamas į antrą planą.

    Įdomus laiškas vertėjui Miltonui Stark, rašytas 1957 m. ant firminio blanko: „Mielas Miltonai! Tikiu, nesupyksite, kad Jūsų laiškutį, jau ir taip gana aštrų, aš dar truputį pagalandau, žinoma, visai neliesdamas turinio esmės. Gerai užvežėte. Kai kurie buvusieji dypukai, matyt, pradeda manyti, kad jie jau Dievą už kojos pasigavę… Šia proga norėčiau Jums pasiūlyti dažniau bendradarbiauti Vienybėje. Nujautimas sako, kad Jūs mūsų laikraštyje jaustumėtės geriau, negu kur kitur. Vienybės cirkuliacija Kalifornijoje auga, bet ją būtų galima padidinti, duodant iš Pacifiko lietuvių gyvenimo daugiau veidų, vaizdų ir aprašymų. Labai prašyčiau apie tai pagalvojus man parašyti. Beje, gal malonėtumėte atsiųsti savo nuotrauką. Prašau priimti mano labai draugiškus linkėjimus. Jūsų – Juozas Tysliava“.

    Rengiant žurnalo „Vienybė“ deimantinį jubiliejinį numerį, prašė ne tik tekstų, bet ir paramos leidybai. Citata iš laiško satyrikui Antanui Gustaičiui – „Kaip Jums jau žinoma, šiemet Vienybė švenčia savo deimantinį jubiliejų. Tai nėra eilinis įvykis, nes iki šiol dar nė vienas lietuvių laikraštis nepasiekė tokios amžiaus ribos – 75 metų. Paprastai mes sveikiname draugijas ir net privačius asmenis įvairių sukakčių – sidabrinių bei auksinių – progomis. Bet štai laikraštis mini savo deimantinę sukaktį… Kada kada, bet šį kartą Vienybė tai jau tikrai užsitarnavusi ne tik sveikinimų, linkėjimų, bet ir aukų – kad jei eitų ir toliau, kad ji pasiektų šimto metų sukaktį. Mes manome, kad pats praktiškiausias sveikinimo bei linkėjimo būdas, tai piniginė auka Deimantiniam fondui, kuris dabar naudojamas taip pat labai praktiškam tikslui – ofsetinių mašinų skoloms išmokėti. Tos mašinos, kurių dėka dabar Vienybė yra naujuose rūbuose, kaštuoja tūkstančius dolerių, bet jeigu kiekvienas skaitytojas prisidės bent kuklia auka, tai ši našta laikraščiui tuojau palengvės.“

    Rinkinyje, saugomi J. Tysliavos penkių laiškų, rašytų Salomėjai Nėriai 1926 ir 1927 m. nuorašai, užminė mįslę. Laiškų nuorašus muziejui perdavė literatūros kritikas L. Žirgulis, kurie buvo suregistruoti pagrindiniu numeriu. Tyrinėjant J. Tysliavos archyvinę medžiagą esančią kituose institucijose pavyko sužinoti, kad laiškių originalai saugomi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. Viso ten saugomi aštuoni J. Tysliavos laiškai, rašyti S. Nėriai. Tad laisvai disponuoti šia medžiaga negalime – gavę leidimą supažindiname su laiškais.

    J. Tysliavą ir S. Nėrį nuo gimnazijos suolo gaubė graži bičiulystė. Iš laiškų aiškėja, poeto rūpestis savo bičiulės kūrybiniu darbu, jis teikė patarimus dėl rengiamo pirmo rinkinio, o vėliau ir jį redagavo: „Saliute! Siunčiu tavo rinkinį. Nepyk, kad taip vėlai. Rinkinėlis įdomus, tik stenkis drąsiau, neužmiršk, kad moterys drąsesnės už vyrus. Taigi daugiau moteriškos drąsos savo poezijoj. Ar yra kas išleidžia? Parašyk, kas Kaune girdėti. Aš čia paskendau darbe, susibaigiau ir dar laibesnis pasidariau. Būk drąsi ir išdidi. Tavo Tysliava. Paris 20.X.26“.

    Kitame – „Mergele! Šį kart siunčiu Tau širdingiausius linkėjimus nuo Šatobriano kapo. Lamanšas ir tolimasis okeanas jam gieda amžiną giesmę. Myliu Šatobrianą, jo proza prilygsta mano broliui okeanui. Visą savaitę, kai važinėju po Prancūziją. Kelionė žavėtina. Šiąnakt grįžtu į Paryžių. Būk! Tavo Tysliava / 30.VIII.26“

    „Saliute! Bučiuoju už laišką. Jis man – savo rūšies rykštė. Tačiau nesu jau taip kaltas, kaip manai. Ir aš kartais noriu gyvenimą sulaikyti, bet tada gyvenimas sulaiko mane ir dienos pasiverčia ašaromis. Kai dėl laisvės, tai yra žmonių, kurie ją tik nelaisvėj pažįsta. Tu klausi ką veikiu. Mano darbas įvairus, kaip ir pati Europos sostinė. Žmonės gema, miršta ir vėl gema, o aš norėčiau būti jaunas visados. <…> Šiaip aš kažkada stropiai mokiausi prancūzų kalbos, rašau didelę poemą, kartais ir eilėraščius, kurių vieną Tau čia siunčiu, pažintys su viso pasaulio įvairių tautų rašytojais, lietuvių poezijos vertimai į prancūzų kalbą, teatrų, meno parodų ir muziejų lankymai – visa tai vienos dienos ir ne savaitės darbas. Tiesa, Saliute, jeigu mano noras tik dėlto, kad Tu jo neišpildysi (kas dažniausiai ir būna) tai aš tyliu, bet vis dėlto, aš manau, Tu man galėtum pasiskųsti. Gal tada ir mudviem abiem daug kas labiau paaiškėtų. Rašyk ir būk linksmesnė, mano žaliaake! Tavo Juozas / Paris 25 VI 1926“.

    Rinkinyje saugomi tik keturi originalūs J. Tysliavos eilėraščių rankraščiai; išlikę įdomūs atsiminimai apie gyvenimą Lietuvoje ir praleistą laiką Paryžiuje.

    J. Tysliava mirė staiga Brooklyne, urna su poeto pelenais pasiekė Lietuvą 1962 m. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

    Kitais metais rinkinys pasipildys nauja medžiaga, gauta iš J. Tysliavos pusseserės Albinos Kisieliūtės anūkės Rūtos Macaitės-Slavickienės.

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė

  • ALDONA VEŠČIŪNAITĖ-JANAVIČIENĖ (1923–2012)

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantis poetės, dailininkės, mokytojos Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės (1923–2012) archyvinis rinkinys – tai išsamus jos gyvenimo ir kūrybos atspindys. Į muziejų jis atkeliavo iš tolimosios Australijos. Rinkinį sudaro nuotraukos, dokumentai, laiškai, rankraščiai, asmeniniai daiktai, meno kūriniai. Yra penkios jos poezijos knygos: „Žodžiai kaip salos“ (Čikaga, 1976), „Aidinčios upės“ (Čikaga, 1976), „Medžiai ryto laisvėj“ (Čikaga, 1999), „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai…“ (Čikaga, 2004), „Edvinas gražiaveidis, keliauja į Marsą“ (Čikaga, 2006).

    Aldonos Veščiūnaitės rinkinyje yra gausybė nuotraukų, atskleidžiančių jos spalvingą gyvenimą, prabėgusį Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje. Nerūpestingą vaikystę, praleistą Alytuje, Dainavos krašte prie Nemuno, mena nuotraukos su tėvais Ona ir Anupru, broliais Edvardu ir Albertu. Savo prisiminimuose poetė rašo: „Augau ant Nemuno kranto, dešinėje miesto pusėje, vietinės ligoninės rajone. Nuostabiai gražus sodas, kaštonų ir liepos medžių alėjos. Kiekvienas sodo kampelis buvo pažįstamas, kiekvienas augalas krūmokšnis žavėjo. Ir čia pat Nemunas – platus, begaliniai didingas. Ypač žvelgiant nuo mūsų šlaito aukštumos“. Yra nuotraukų, darytų ir fotoateljė, viena gražiausių – kurioje Aldona, pasipuošusi didžiuliu kaspinu, sėdi mašinoje kartu su broliais Edvardu ir Albertu (Alytus, apie 1927 m.). Tuomet dar būsimoji poetė nenutuokė, kad likimas ją nublokš į tolimąją Australiją. 

    Rinkinyje saugomos Alytaus pradžios mokyklos ir gimnazijos laikų nuotraukos su klasiokais ir mokytoja, draugėmis. Mokykloje Aldona mėgo dainuoti, skaityti užsienio autorius, tačiau mokytojai Delininkaitytei vos ją pakvietus padeklamuoti, mielai išeidavo į klasės priekį ir „atpyškindavo“ Maironio eiles. Patiko prancūzų kalbos pamokos, kurių metu išmoko nemažai prancūziškų dainų.

    Tiek Aldona, tiek jos brolis Albertas meno genus paveldėjo iš tėvo Anupro, laisvalaikiu mėgdavusio tapyti peizažus ir portretus, surengusio ne vieną savo darbų parodą. Baigusi mokslus, Aldona pasirinko tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tuos laikus mena studentų nuotraukos su prof. Juozu Mikėnu. Kiek vėliau, uždarius Dailės akademiją, studentai slaptai susirinkdavo į uždarą studiją, kur juos globojo tapytojas Adolfas Veleška, meno kultūros istoriją ateidavo dėstyti Leonas Karsavinas. Studentai dirbo išsijuosę, stengėsi nepasiduoti karo nuotaikai.

    1944 metais, prasidėjusius antrajai sovietų okupacijai, 21-erių Aldona tapo karo pabėgėle, žmogaus dramos liudininke. Jos tėvai liko Lietuvoj, brolis Edvardas žuvo karo metais, Albertas pasirinko studijas Insbruke, paskui Štutgarte. A. Veščiūnaitė kurį laiką dirbo vaflių fabrike Dresdene, vėliau, brolio Alberto įkalbėta, pasitraukė į Vokietijos pietus. Vos išvykus, iškart prasidėjo tris dienas trukęs miesto bombardavimas, nusinešęs daugybės žmonių gyvybių. Vokietijoje Aldona tapo aktyvia A. Mikulskio vadovaujamo M. K. Čiurlionio šokio ir muzikos ansamblio nare. Nuotraukos mena koncertus prancūzų, anglų ir amerikiečių zonose.  Pasiilgę taikaus gyvenimo, prancūzai žavė­josi jaunatvišku lietuvių menu, spontaniškomis dainomis.

    Atsidarius Meno ir amatų mokyklai Freiburge (Ecole des Arts et Metiers), Aldona išvažiavo studijuoti tapybos. Freiburgo meno mokykla, kurios iniciatorius ir steigėjas buvo Kauno taikomosios dailės mokyklos direktorius V. K. Jonynas, įsikūrė žavingoje aplinkoje Švarcvaldo miške. Joje vyravo patraukli atmosfera, būsimai poetei atsirado naujų galimybių susitikti su įdomiais žmonėmis. Jos mokslus Freiburge liudija tapybos studijoje darytos nuotraukos tarp bendrakursių, su dėstytoju Adolfu Valeška. Studentų valgykloje ji mėgdavo klau­sytis A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, J. Kaupo pašnekesių ir diskusijų. Jaunieji intelektualai rengė kultūros ir literatūros vakarus, dalyvavo meno mokyklos rengiamose parodose.

    A. Veščiūnaitė Vokietijoje susitiko artimą sielą – rašytoją Vytautą Janavičių, ten gimė ir pirmoji jų dukra Kristina. Karo nuniokotoje šalyje negalėjusi pasilikti, šalia dramatiškos patirties troškusi nuotykio, jauna šeima nusprendė išvykti į Australiją, kur jau buvo įsikūrę ir Vytauto tėvai. Tolima ir varginanti kelionė laivu 1950 metais su dukrele Kristina užfiksuota nuotraukose.

    Atskirtame žemyne, apsuptame neperžengiamų vandenynų, A. Veščiūnaitė pasijuto labai atitrūkusi nuo savo krašto, draugų, nuo visko, kas lydėjo vaikystėje, jaunystėje. Augino penkias dukras, piešė grafiką, dalyvavo parodoje „Blexland“ galerijoje. Jausdama žinių stygių, studijavo anglų literatūrą Sidnėjaus universitete. Yra nuotraukų, kur Aldona įsiamžinusi šeštadienio tautinių mažumų mokykloje su savo studentais, kuriems dėstė lietuvių kalbą keletą dešimtmečių.

    Dukroms paaugus, A. Veščiūnaitė pradėjo keliauti. Šį jos pomėgį atspindi rinkinyje esančios nuotraukos, darytos Londone, Atėnuose, Paryžiuje, Niujorke, Australijos gamtoje ir kitur. Jose A. Veščiūnaitė įsiamžinusi viena arba su ją lydėjusiomis dukromis. Pirmą kartą į Vilnių poetė atvyko 1982 m., o vėliau ten nusipirko mažą butuką ir sugrįždavo kasmet. Yra nuotraukų, darytų B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur buvo surengtas jos kūrybos vakaras. Aplankydavo ji ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, mėgo ilsėtis Nidoje. Gyvas kontaktas su įdomiais rašytojais, kultūrininkais A. Veščiūnaitei buvo be galo svarbus. Užfiksuota ji su prezidentu V. Adamkumi, S. Birgeliu, V. ir K. Kebliais, K. Bradūnu, B. Pūkelevičiūte, V. Bogutaite, Broniumi Žaliu „Poezijos pavasario“ renginiuose, Rašytojų klube – su J. Strielkūnu, E. Mezginaite, Vytautu Girdzijausku, 2001 m. savo brolio Alberto jubiliejinės paveikslų parodos atidaryme Vilniuje. Literatūros tyrinėtojas ir kritikas R. Pakalniškis apie susitikimą su A. Veščiūnaite rašė: „Bendravimas su Jumis praėjusią vasarą visiems mums paliko neišdildomų šiltų įspūdžių, padėjo iš arčiau suvokti naują išeivijos literatūrinio gyvenimo puslapį. Labai norėčiau, kad mūsų bendravimas nenutrūktų. Kai vėl atvyksite į Lietuvą, iš anksto prašome apsilankyti ir pas mus“.

    Bėgant laikui, A. Veščiūnaitės gyvenime dailę išstūmė rašytas žodis. Poezija tapo atsvara pilkai kasdienybei. Ji pradėjo plačiau reikštis spaudoje – rašė kultūros ir literatūros temomis, apžvelgė Australijos lietuvių gyvenimą. 1969 m. žurnalo „Metmenys“ 17 numeryje poetė publikavo pirmuosius eilėraščius ir tapo nuolatine jų bendradarbe. A. Veščiūnaitė prisimena:  „kai mane priėmė Metmenys, pajutau daugiau drąsos ir pradėjau augti, mažiau berūpėjo ir ta tapyba. Ir vėliau siųsdavau savo eilėraščius Metmenims, niekam nerodydama ir nesitardama, remdamasi vien savo nuojauta“. Ji labai vertino šio žurnalo vyr. redaktoriaus V. Kavolio nuomonę ir padrąsinimus, gebėjimą suburti puikius bendradarbius. A. Veščiūnaitės eilėraščiai taip pat buvo skelbti „Mūsų pastogėje“, „Polėkiuose“, „Pradalgėse“, „Draugo“ kultūriniame priede, o 1996 m. „Kultūros barų“ Nr. 6 publikuoti net aštuoni.

    Rinkinyje gausu A. Veščiūnaitės eilėraščių rankraščių su taisymais iš poezijos rinkinių „Aidinčios upės“, „Medžiai ryto laisvėj“, „Žodžiai kaip salos“, taip pat yra ir nepublikuotų. Anot literatūros tyrinėtojo R. Šilbajorio, „jų (eilėraščių) tikslumas, vanago akylumas spalvai ir detalei, teksto raštas kaip drugelio sparnas ir subtilūs pajautų persimainymai – o tas viskas sulieta su aiškiu paprastumu. Ypač malonu žiūrėti, kaip senas Pompėjos akmuo tampa gyvas“. Yra ir almanachų, antologijų su publikuotais poetės eilėraščiais: „Terra Australis“ (1972) ir „Po Pietų Kryžium“ (Vilnius, 1990), kuriame įsibrovė apmaudi klaida – trys poetės eilėraščiai priskirti kitam autoriui.

    Pažintys, užmegztos įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų – Vokietijoje, Lietuvoje ir Amerikoje, davė impulsą susirašinėti. Tarp korespondentų – literatūros kritikai, tyrinėtojai, rašytojai, leidėjai, visuomenininkai: J. A. Jūragis, V. Sventickas, R. Šilbajoris, G. Vėžys, R. Pakalniškis, A. Naujokaitis, Lidija Šimkutė, Henrikas Nagys, Leonas Lėtas, Tomas Venclova, L. Andriekus, V. Kavolis. Su jais A. Veščiūnaitė diskutuodavo apie poeziją, aptarinėjo savo knygų leidybos reikalus, planus stoti į Lietuvių rašytojų draugiją, ketinimus dalyvauti įvairiuose kūrybos vakaruose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, „Lietuvių dienose“. Ji palaikė ryšius su broliu Albertu, su po pasaulyje pasklidusiomis dukromis, draugėms, bičiuliu baleto šokėju Juozu Janušaičiu, dailininkais Kristina Montvidas-Kutkus, Eva Kubos, Ž. Mikšiu ir kt.

    Nemažai rinkinyje yra poetės dienoraščių, rašytų Australijoje, atvykus į Lietuvą, keliaujant po pasaulį. Saugomi prisiminimai apie susitikimus su pianistu Edvinu Minkštimu, kurio talentu Aldona žavėjosi ir aprašė eilėraščių knygelėje „Edvinas Gražiaveidis keliauja į Marsą“. Yra interviu spaudai apie savo gyvenimą, užrašų apie baletą, pranešimų, skaitytų įvairiuose kultūriniuose renginiuose, juodraščių, Sidnėjaus universiteto, anglų kalbos studentės paskaitų konspektai, kelios užrašų ir adresų knygelės.

    Dokumentų rinkinyje nedaug, tačiau jie atspindi vienus svarbiausių poetės gyvenimo įvykių. Tai Vytauto Janavičiaus ir Aldonos Veščiūnaitės santuokos liudijimas, išduotas 1947 m. lapkričio 25 d. Freiburge, Vilniaus dailės akademijos studentės liudijimas, Freiburgo Meno ir amatų mokyklos studentės pažymėjimas, Aldonos Janavičienės Australijos pilietės pasas. Pasiekimus literatūroje liudija 1999 metais išduotas Lietuvos rašytojų sąjungos narės pažymėjimas, Lietuvių rašytojų draugijos premijos paskyrimas už išleistas penkias poezijos knygas. 

    Rinkinyje yra keletas A. Veščiūnaitės meno kūrinių: ant keraminės plytelės piešta juoda katė, siuvinėti paveikslėliai, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyvių eskizai. Nemažai memorialinių daiktų: piniginė, rankinis laikrodis, rudo gintaro karoliai, geltono kalinėto metalo pakabukas, inkrustuotas glazūruotu ovalo formos akmeniu su piešiniu neužmirštuolėmis, suvenyrinė ornamentuoto medžio dėžutė su veidrodžiu. Dalį šių daiktų ir poetės rankraščių galima pamatyti muziejuje esančioje lietuvių literatūros ekspozicijoje „Literatūra keičia!“.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

  • RAPOLAS MACKONIS (1900–1982)

    Rašytojas, žurnalistas, redaktorius, politinis kalinys Rapolas Mackonis (Mackevičius) gimė Varėnos rajone, Paąžuolėje. Neturtingoje dzūkų šeimoje augo aštuonetas vaikų, Rapolas – vyriausias. Vaikystėje kentė nepriteklių, karo metais tėvas net ėjo elgetauti. Skaityti ir rašyti išmokė senelis, prisakęs mokyti vaikaitį, nes esąs gabus. „Vaikas pajentnas, pasistorok pamokyc. Gal Dzievas duos, vaikas kadu nor  in žmones išeis.“ Mokėsi dviklasėse rusiškose mokyklose, ganė bandą, būdamas trylikos metų net daraktoriavo. Paskatintas kaimo šviesuolių kunigų Jono Kuzminskio ir Mykolo Rudzkio, 1918 metais kartu su mokytoju ir kitais vaikais atėjo į Vilnių pėsčias, ketindamas stoti į lietuvišką gimnaziją. Aštuoniolikmetis sėdo į trečios klasės suolą.

    Skaitydami R. Mackonio atsiminimus įsivaizduojame, kaip gyveno lietuviai okupuotame Vilniaus krašte, kaip sunkiai skynėsi kelią lietuviškas žodis ir spauda. R. Mackonis buvo tikras Lietuvos patriotas. Okupavus Vilniaus kraštą, jis nepasitraukė į Kauną,  kartu su kitomis lietuviškomis organizacijomis, negailėdamas jėgų dirbo Vilniaus lietuvių laikraščių redakcijose, lietuviškose draugijose. 1927 m. susituokė su Elena Valiūnaite, susilaukė dviejų dukterų: 1928 m. gimė Birutė, būsimoji žurnalistė ir rašytoja, o 1931 m. – Vyda.

    Likimas šio rašytojo nepagailėjo – kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o po karo buvo kalinamas sovietiniame lageryje. R. Mackonio gyvenimas vertas romanisto plunksnos.

    Grįžęs iš lagerio ilgą laiką buvo bedarbis, tik 1968 metais įsidarbino Dailės muziejuje, kuriame dirbo iki mirties.

    R. Mackonio fondas nedidelis – saugome 16 fotografijų ir fotokopijų. Daugiausia – portretinių nuotraukų. Tikriausiai šaunus žurnalistas mėgo madingai rengtis ir fotografuotis.

    Turime keletą jauno literato portretų. Įdomus skrybėlėto žurnalisto portretas visu ūgiu Palūšėje su laikraščiu „Vilniaus Aidas“ . Reta jauno kariūno fotografija, kurioje R. Mackonis įsiamžinęs su lenkų kariuomenės ulono uniforma. Pasiryžęs likti Vilniuje, turėjo tarnauti Lenkijos kariuomenėje.

    Gražus R. Mackonio portretas ovale su užrašu, tikriausiai dovanotas būsimai žmonai: ,,Atmink 1927 metų Velykas / Tavo Rapolas“.

    Paskutinis jauno rašytojo prieškarinis portretas datuotas 1939 metais.

    Beveik šešiolika metų mažai fotografavosi, nes buvo lageriuose su pertraukomis. Iš Kemerovo srities turime suvargusio lagerininko portretą (1956 m.), o Štuthofo koncentracijos stovyklos dryžuotu kostiumu ,,pasipuošęs“ nusifotografavo tik 1960 metais (kalinio uniformą dovanojo Kauno IX forto muziejui).

    Turime fotografijų su giminaičiais:  dukromis, broliais, žmona.

    Sukrečia dokumentai, primenantys skaudžią R. Mackonio dalią. Vienas rašytas rusiškai datuotas 1952 m.: „Apie Rapolo Mackonio nuteisimą 25 metams lagerio su turto konfiskacija.“ Tuo metu rašytojas jau buvo penkiasdešimt dvejų metų. Kitas dokumentas, datuotas 1956 m. apie teistumo panaikinimą po Stalino mirties.

    Turime vieną ilgoką rankraštį be pavadinimo „Neapsieisiu pasakęs, kad daugeliui jūsų, o gal visiems teko…“ Apysaka su daug taisymų apie šeimyninius vaidus, apie Ramonų vestuves ir sunkų uošvės būdą. Rašyta apie 1970 m.

    Saugome daug rašytojo knygų išleistų Vilniuje. Įdomu, kad R. Mackonis iki 1940 metų pasirašinėjo Mackevičium. Saugome istorinę apysaką „Pilkieji didvyriai“ (1929–1930) apie knygnešius ir spaudos draudimą. Apysakose „Sunkus kelias“ (1937), „Kapinės“ (1936), „Čia mūsų žemė“ nagrinėjamos tautinės Vilniaus krašto problemos.

    Rašytojo duktė Birutė Mackonytė pasirinko tėvo kelią. Tapo žurnaliste, detektyvų kūrėja, išleido tėvo atsiminimų knygas. Su Birute Mackonyte bendravo muziejininkas Vidas Valaitis, kuris ir gavo šias R. Mackonio fotografijas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė

  • VYTAUTAS JONAS NISTELIS (1922–1986)

    Architekto, vertėjo ir poeto Vytauto Nistelio (1922–1986) pavardė literatūros pasaulyje nėra plačiai žinoma. Nors visą savo laisvalaikį jis skyrė literatūrai, tačiau, prieštaraudamas režimo reikalavimams, spausdino tik vertimus, o originalioji kūryba liko stalčiuose iki poeto mirties. Vėliau literatūriniu vyro palikimu, knygų leidyba rūpinosi jo žmona, taip pat architektė Apolonija Nistelienė.

    Tokių, po rašytojo mirties dienos šviesą išvydusių knygų turi ir Maironio lietuvių literatūros muziejus. „Eilės tylumai“ (1996), „Įdukrintos dainos“ (1997) – poezijos rinkiniai. Išleista trilogija „Poezija“, kurios pagrindą sudaro mąstymai religiniu pagrindu. Būdamas labai religingu, V. Nistelis ir versti dažnai rinkosi religines knygas – turime iš lotynų kalbos jo išverstą „Giesmių giesmę“. Taip pat turime R. Tagorės vertimą iš anglų kalbos „Lyrika“ (1972). Įdomi knyga – „Žodžiai prieš saulėlydį“ (1974), kur V. Nistelis pateikia poetinį M. K. Čiurlionio laiškų fragmentų vertimą įvairiomis kalbomis. Gaila, neišleistas didelis vertimo darbas „Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas (nuo kelionės į Hebroną iki kančios)“, tačiau turime šio vertimo mašinraštį, kurį sudaro net keletas storų knygų.

    Tarp muziejuje saugomų knygų – dalis V. Nistelio memorialinės bibliotekos. Knygos papuoštos ekslibrisais, ne visos lietuvių kalba – pavyzdžiui J. Mikelinsko „O laikrodis eina…“ V. Nistelio bibliotekoje yra vokiškas ir latviškas variantai, gauti iš paties autoriaus. Rašytojai, matyt, bičiuliavosi, nes yra ir daugiau autografuotų J. Mikelinsko knygų. Nemažai bibliotekoje turėtų knygų išleistos dar prieškariu, tarp jų vėlgi pasitaiko religinio turinio, pvz., P. Dovydaičio „Biblija ir Babelis“ (1911), „Giesmynėlis bažnyčių chorams, mokykloms ir šiaip jau giesmininkams“ (1920) ir kt. Keletą skirtingų ekslibrisų saugome atskirai, neįklijuotų į knygas. Matyti, kad V. Nistelis žavėjosi išeivijos kūryba, kol ji dar negalėjo čia pasirodyti, nes tarp kitų knygų – mašinėle perrašyta B. Brazdžionio knyga „Poezijos pilnatis“ su paties B. Brazdžionio vėliau darytu įrašu.

    Nors V. Nistelis savo kūrybos beveik nespausdino, tačiau, matyt, tikėjo, kad ateis diena kai ji galės pasirodyti, todėl ir nemėtė, o kaupė. MLLM saugo pluoštą jo ranka rašytos poezijos – sąsiuvinių ir paskirų lapelių, rašytų įvairiais gyvenimo tarpsniais nuo 1940-ųjų. Kadangi architektas domėjosi kalbomis, tarp jo rankraščių – ir ranka prirašyti sąsiuviniai „Lietuvių-rumunų kalbos žodynėlis“ ar „Švedų k. fometika“.

    Įvairius gyvenimo etapus atspindi turimos nuotraukos. Anksčiausioji daryta 1932 m. Krinčino miestelyje, kitoje pusėje yra V. Nistelio įrašas ir fotografo I. Chaito antspaudas. Įdomios vėlesnės nuotraukos su kitais gimnazistais, mokantis Pasvalyje, lankantis Biržuose. Laisvalaikio fotografijos su krepšinio kamuoliu, o dažnai ir prie stalo su knygomis. Yra fotografijų su žmona Apolonija, dukra Meile. Abu sutuoktiniai mėgo fotografiją, tad yra žmonos darytų nuotraukų. Vyresniame amžiuje dalis nuotraukų darytos Šiaulių fotostudijose. Beveik visos jos – nespalvotos, spalvotą turime tik vieną, kur V. Nistelis įamžintas prie žilvičio.

    Muziejuje sukauptas ir pluoštelis dokumentų, kuriuos perdavė žmona: Kauno politechnikos instituto statybos fakulteto diplomas, pažyma dėl darbo vyr. inžinieriaus pareigose, karinis bilietas ir kt. Dokumentai labiau reprezentuoja V. Nistelį kaip architektą. Jo palikti memorialiniai daiktai – metalinė dėžutė su kanceliarijos priemonėmis, laikrodis, lenktinis peiliukas… įdomi ir nematyta spausdinimo mašinėlė „Consul“ su dėklu.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

  • PRANAS LEMBERTAS (1897–1967)

    Poeto, teisininko, visuomenės ir kultūros veikėjo Prano Lemberto (1897–1967) gyvenimas nutrūko staiga, jam peržengus 70-ojo jubiliejaus slenkstį. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rinkinys: nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, atsiminimai, dienoraštiniai užrašai, laiškai, spaudiniai ir memorialinė biblioteka, parvežti iš Santa Monikos, byloja apie šią spalvingą ir kūrybingą asmenybę.

    Gausiausią rinkinio dalį sudaro nuotraukos – virš 300. Jose galima atsekti P. Lemberto gyvenimo kelią. Jis užfiksuotas su savo artimaisiais Lietuvoje, su šeimos nariais, draugais ir bičiuliais, rašytojais Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje. Žvelgiant į nuotraukas ryškėja studento, poeto, menininko, teisininko, bičiulio, šeimos vyro, tėvo gyvenimo kelias. Ankstyviausia – 1920 metų nuotrauka, fotografuota gimtajame Eiciūnų kaime. Būsimas poetas  ten lankė pradžios mokyklą.

    Nuotraukuose užfiksuotos 1925 m. Prano ir Monikos Lembertų vestuvės, 1933 m. su sūneliu Vitaliu, 1947 m. Oldenburge, 1949 m. plaukiant į JAV, 1960 m. su anūkėle. Gausu nuotraukų su rašytojais M. Vaitkumi, A. ir A. Gustaičiais, A. ir B. Brazdžioniais, S. Santvaru, Ale Rūta, J. Gimbutu, Dailiųjų menų klubo nariais Kalifornijoje ir kt.

    Ypatingą vertę P. Lemberto rinkinyje turi dokumentai. Jie liudija apie studijų dienas, gyvenimą Vokietijoje, DP stovyklose. P. Lembertas buvo apdovanotas gausybe talentų, kurie skleidėsi nuo mažens. Štai vyriausiasis brolis Petras (kompozitoriaus A. Vanagaičio mokinys) mokė muzikos pradmenų. Nors, įvykus nelaimei ir broliui mirus, P. Lembertas buvo kviečiamas užimti brolio vargonininko vietą, tačiau gyventi provincijoje nepanoro ir 1918 metais persikėlė į Kauną. Vedinas pažinimo ir žinių troškulio siekė universitetinių studijų. Unikalus dokumentas – P. Lemberto studijų knygelė. Knygelės viršelio vidinėje pusėje – nuotrauka ir antspaudas „Lietuvos Respublikos Universitetas“, antspaudo centre – Vytis. Įraše po nuotrauka yra nurodyta universiteto prorektoriaus pavardė – P. Avižonis. Pirmajame puslapyje – studento vardas ir pavardė – Pranas Lemberis. Pasirodo, kad Prano tėvo Pranciškaus pavardė buvo Lemberis. Eugenijus Žmuida knygoje „Pranas Lembertas. Poezija“ rašo: „Lembertų pavardė tada taip buvo rašoma. Vėliau, apie 1939 metus, gimtosios parapijos bažnytinėse knygose Pranas Lembertas aptiko originalią pavardės rašybą ir ją pasirinko – Lembertas.“ Studijų knygelėje įrašyta: „Gimęs / 1897 met. rugsėjo mėn. 18 d., / Universitetan įstojo: / 1924 met. rugsėjo mėn. 3 d. / Kaunas.“ Rankraštinis įrašas lapo viršuje leidžia manyti, kad P. Lembertas studijas buvo nutraukęs ir į universitetą grįžo 1934-aisiais: „1934. IX. 12 priimtas į teisių sk. VII sem.“

    Kaune buvo palankios sąlygos atsiskleisti įvairiems P. Lemberto talentams: lankė Juozo Naujalio muzikos mokyklą, aktorystės mokėsi Antano Sutkaus vaidybos mokykloje, kaip aktorius debiutavo „Tautos teatro“ ir „Vilkolakio“ spektakliuose. Daugialypę P. Lemberto veiklą atspindi jo paties žodžiai: „Aš tikiu net į keletą menų: dainos, teatro ir poezijos.“ Bičiulė Alė Rūta kalboje „Žmoniškumo kupinas lyrikas“ apie tolimesnį gyvenimo kelio pasirinkimą prisiminė: „Pranas, iš tikro, daugiau reiškėsi kaip dainininkas ir aktorius, negu kaip poetas. Jis pats sakydavo, kad rimtai galvojo pasiruošti dainavimo srity, bet meilė ir pareigos jausmas šeimai nukreipė jį teisininko keliu, į ramesnę ir tikresnę dieną.“ 1924 m. P. Lembertas tapo Lietuvos universiteto Teisės fakulteto studentu. Dar studijuodamas, 1926 m. jis gavo pasiūlymą dirbti notaru Biržuose. Gyvendamas šiaurės Lietuvos miestelyje, giedojo bažnyčios chore, režisavo spektaklius, mokė Biržų jaunimą vaidybos meno, rūpinosi kraštotyros muziejaus steigimu. Poetas Eugenijus Matuzevičius straipsnyje „Visada šviesiai prisimenu…“ rašė: „Taigi mums, Biržų jauniesiems literatams, Pr. Lembertas visų pirma buvo meno žmogus, poetas. Mums imponavo jo jaunystės (Kauno laikotarpio) biografija. Ypač patrauklus buvo jo demokratiškas bruožas: kartu su mumis gimnazistais jis noriai dalyvaudavo gimnazijos vakarų programose (ir kaip dainininkas-solistas, ir kaip poetas).“

    1944 m. Lembertų šeima, kaip ir daugelis to meto inteligentų, emigravo į Vokietiją, gyveno Oldenburge. Ilgainiui, gavęs iškvietimą iš Kosto Demiko, ruošėsi kelionei į JAV. Reikėjo sutvarkyti daugybę dokumentų –  rinkinyje jų yra anglų ir lietuvių kalbomis, patvirtinti 1949 balandžio 28 arba 29 dieną Vokietijoje: ištraukoje iš Gimimo metrikų akto Nr. 113/1897 Žemosios Panemunės Rym. Kat. Parapijos, nurodyta, kad  Pranciškus Lembertas gimė 1987 metų rugsėjo 18 dieną, Eiciūnų kaime, tėvai Pranciškus Lembertas ir Antanina Smuilytė-Lembertienė. Iš Prano ir Monikos Lembertų jungtuvių liudijimo kopijos matyti, kad Pranas Lembertas susituokė su Monika Penkevičaite 1925 m. birželio 14 dieną Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Praną ir Moniką sutuokė kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Išvykimui į Ameriką, buvo reikalinga ir laikinojo asmens liudijimo kopija. Dokumentas išduotas Biržų miesto Burmistro 1942 m. gruodžio 11 d. Jame – pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo data, amžius, gimimo ir gyvenamoji vietos, užsiėmimas (notaras). Taip pat pažymima, kad yra vedęs ir nurodoma, kad „liudijimas duotas remiantis Gim. metr. išrašu duotu Panemunes R. Kat. klebono 192 IX 5 d. Nr. 389 ir sutuok. Metr. išrašu duotu Kauno Vyt. Didž. R. Kat. Klebono 1925 VI. 14 Nr. 319“.

    Įdomus ir retas dokumentas – pareiškimas (anglų kalba), kuriame aiškinama, kad Lembertas, Lemberys ir Lembertienė pagal lietuvių kalbos taisykles priklauso tai pačiai šeimai, o pavardės galūnė „ienė“ nurodo, kad moteris yra ištekėjusi ir yra Lemberto žmona.

    Vokietijoje lietuviai dažniausiai dirbdavo sunkų darbą fabrikuose, gamyklose. Dokumentas vokiečių kalba pažymi, kad P. Lembertas dirbantis kepurių gamykloje Oldenburge, nuo 1949 metų birželio 30 dienos išeina iš darbo dėl kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas. Yra dokumentų, liudijančių, jo veiklą kultūros-švietimo fonde Oldenburge, registraciją Lietuvių sąjungoje, Baltų akademinio klubo, teisininkų draugijos nariu. Lietuvių Vasario 16 Gimnazijos garbės pažymėjimas, patvirtinantis, kad P. Lembertas yra nuolatinis gimnazijos rėmėjas talkininkas ir vykdo lietuvybės išlaikymo išeivijoje politiką.

    1949-aisiais Lembertų šeima atvyko į JAV, apsigyveno Bostone. P. Lembertas dirbo nekilnojamojo turto pardavimo agentūroje. Šeimai įsigijus savo namus, jie tapo lietuvybės centru. Alė Rūta yra pasakiusi: „Lembertai buvo giedrūs, draugiški ir vaišingi žmonės, gyveną grožiui tiesai, vienybei“.

    1952–1953 metais P. Lembertas dirbo teisininko darbą, tapo BALF (Bendrojo Amerikos lietuvių fondo) Teisininkų draugijos pirmininku. 1964 metais su šeima persikėlė gyventi į Santą Moniką Kalifornijoje. Eugenijus Žmuida knygoje „Pranas Lembertas. Poezija“ rašo: „Iš prigimties kilnus ir dosnus, Lembertas tapo lietuvybės mecenatu, labdaros organizacijų rėmėju, laisvu laiku pats tęsė savo kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, įstojo į Dailiųjų menų klubą, buvo išrinktas į Lietuvių rašytojų draugiją, rėmė Santa Monikos lituanistinę mokyklą, visur dosniai aukojo. Iki mirties rašė eilėraščius ir ruošė rinkinį. Nors su ilgesiu minėdavo likusius draugus Bostone, bet ir Kalifornijoje greit įsigijo draugų ir gerbėjų, be to, nemažai kultūros žmonių taip pat persikėlė į Ramiojo vandenyno pakrantes: seni Bičiuliai Brazdžioniai, Santvarai, Bronys Raila, Pranas Visvydas, Alė Rūta ir kiti.“

    Rinkinyje ypač reikšmingas epistolinis palikimas – susirašinėjo su kolegomis rašytojais, giminėmis, artimaisiais. Išlikę laiškai būsimos žmonos tėvams, žmonai, sūnaus šeimai, sveikinimai anūkėliams. Gausų iš Bostono išlydinčių bičiulių ratą liudija P. Lemberto rinkinyje saugomas atsisveikinimo raštas: „Mūsų mieliesiems bičiuliams Monikai ir Pranui Lembertams, į šiltuosius kraštus išskrendantiems / Ilgus metus drauge su Jumis išgyvenę glaudžiuose mūsų lietuviškos šeimos jaukioje nuotaikoje, broliškame sutarime, bendroje kultūrinėje veikloje ir gaiviame poilsyje, su giliu liūdesiu šiandien girdime patį graudžiausiąjį Kūsų kalbos žodį – sudie!..“ Po atsisveikinimo žodžiais – virš keturiasdešimties bičiulių parašai: Antanas Gustaitis ir A. Gustaitienė, kompozitorius J. Gaidelis ir F. Gaidelienė, kanauninkas M. Vaitkus, J. Kačinskas ir E. Kačinskienė…

    P. Lemberto draugų ir bičiulių ratas buvo platus, jis susirašinėjo su Ale Rūta, L. Andriekumi, V. Alantu, K. Barėnu, A. Gustaičiu ir kitais išeivijos inteligentais. Poeto B. Brazdžionio rinkinyje yra laiškas, kuriame P. Lembertas 1964 m. vasario 19 dieną, gyvendamas Bostone, atskleidžia savo svajonę: „Mielas Bičiuli, / Noriu Jums atverti senai širdy užslėptą troškimą. Jį atveriu tik Jums. Jei sakoma, kad poetas jau tas, kuris bent vieną parašė gerą eilėraštį, tai gal iš mano dviejų knygelių ir kitur tilpusių – toks vienas atsirastų?.. / Ar būtų man viltis būti priimtam į Liet. Raš. D-jos narius? / Norėčiau dar pradėti rašyti ir tvarkyti tai kas pradėta. / Būnant L. R. Dr. nariu būtų geresnis ūpas ir tikresnis jausmas.“ Ypatinga draugystė siejo šiuos du menininkus. Minėtinas 1957 m. liepos mėn. B. Brazdžionio rašytas laiškas P. Lembertui: „Daug padėkos žodžių turėčiau prirašyti, minėdamas visą Jūsų mielą bičiulystę gyvenant Bostone, o taip pat man išvykus. <…> Guosimės atsiminimais ir viltimi, kad vėl susitiksime. Ir ne tik trumpam, bet kad teks vėl gyventi kaimynystėje ir bičiulystėje. Dėl gerų draugų stokos šis kraštas už dykumų, kad ir žalias, kad ir gražus, pats dvelkia tuščia dykuma.” Po metų, 1958-aisiais B. Brazdžionis P. Lembertui panašiai rašė: „Turiu prisipažinti, kad jei Bostoną vis rečiau beminime kaipo tokį, tai Jus labai dažnai minime ir labai Jūsų draugystės pasigendame.“

    Dalis laiškų atskleidžia, jog P. Lembertas su žmona dalyvavo labdaringoje veikloje, juose dėkojama už paramą tiek P. Lembertui, tiek M. Lembertienei.

    Rašytojų rinkinyje svarbią dalį sudaro rankraščiai – saugoma daugiau nei 100 įvairaus pobūdžio kūrybinių lapelių, sąsiuvinių, trumpų eiliuotų įrašų. Nuo gimnazijos suolo pradėjo eiliuoti, vėliau – 1927 m. savaitraštyje „Iliustruotoji Lietuva” publikuotas eilėraštis „Tau sesule“ (vėliau pavadintas „Tau sesute“) išpopuliarėjo, virto karių ir liaudies daina.

    Išlikęs kalbos, pasakytos 1964 m. stojant į Dailiųjų menų klubą, tekstas. Tai išskirtinis 23 lapų rankraštis – autobiografija, kurioje apžvelgia savo gyvenimą net ir pradžios mokykloje: „Pradžios mokyklą lankiau gimtajame Eiciūnų kaime. Mokykla buvo nuosavame mokytojo Petro Dumčiaus name… Prie mokyklos buvo nemažas senas, gal 8 margų sodas, pasodintas darbščiomis mokytojo, o dar daugiau mokinių, rankomis.“ Kalboje P. Lembertas prisimena įvairias mokyklines istorijas: kaip vaikai žaidė sniego mūšius pertraukų metu, atsakinėdavo daugybos lentelę ir, nors mokytojo buvusio griežto, už teisingus atsakymus „net galvon yra pabučiavęs“.

    Daug proginių tekstų įrašyta sąsiuviniuose, užrašų knygelėse, yra pavienių eilėraščių-dedikacijų draugams. Alė Rūta straipsnyje „Žmoniškumo kupinas lyrikas“ rašė: „Jis eiliuodavo apie šventes ir didžiuosius minėjimus; jis rimuotai užrašydavo savo jausmus šeimai ir draugams įvairių didžių įvykių, sukakčių progomis; jis net dovanas įteikdamas pridėdavo posmuotus linkėjimus.“ Įdomus faktas, kad rinkinyje apstu meile ir šiluma persmelktų eilėraščių, dedikuotų žmonai. Alė Rūta rašė: „Beveik kasdien žmonai, išeidamas pasivaikščioti, palikdavo eiliuotą posmelį“. „Brangiausiai ir Mylimiausiai Žmonelei Monikai

                          Man Tavo vardą paukščiai gieda,

                          Kartoja jį dangaus sklautai,

                          Aš jį jaučiu gražiausiam žiede –

                          Kuriuo esi… kuriuo buvai…

                                                                     Pranas

    1959. V. 4 / Bostonas“

    Pagarba ir meilė atsiveria ir Monikos Lembertienės atsiminimuose apie vyrą.

    Reikia pastebėti, kad P. Lemberto posmai itin muzikalūs, jo žodžiams sukurta nemaža dainų, todėl rinkinyje saugomas pluoštas gaidų. Alė Rūta straipsnyje „Žmoniškumo kupinas lyrikas“ rašo: „Pr. Lembertas žinojo, kas yra daina; užtat jo žodžiai pataikė į muzikų jausmus ir jų reikalavimus. Retas iš lietuvių poetų susilaukė tiek kompozicijų savo posmams. Pr. Lemberto eilėms, kiek man žinoma, parašyta arti dvidešimties kompozicijų; ir tai žymiųjų muzikų: J. Gaidelio, St. Graužinio, Jeron. Kačinsko, Sasnausko, Budriūno, Bertulio, O. Metrikienės, G. Gudauskienės ir kt.”. Kompozitoriaus J. Kačinsko natos yra su dedikacijomis P. Lembertui.

    E. Žmuida rašė: „Apibendrintai vertinant Praną Lembertą kaip poetą, galima pasakyti, kad jis priklauso prie tų, kuriems poezijos rašymas buvo atsitiktinis, ilgesio valandėlių ar progų paskatinamas užsiėmimas. Svarbu pastebėti, jog Lembertas visą gyvenimą aukštai vertino poezijos meną ir poeto misiją suprato maironiškai, negilindamas šio supratimo ir pasikliaudamas jam duota Dievo dovana regėti pasaulį poetiškai. <…> Kaip tvirtina Alė Rūta, Lembertas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų svajojo „mesti apartamentų naštą ir gyventi kaip Dievo paukštelis, čiulbėdamas eilėmis grožį ir džiaugsmą“.

    P. Lembero memorialinėje bibliotekoje yra apie 90 knygų, beveik visos su dedikacijomis. Jos byloja, kad draugauta su žymiausiais to meto išeivijos poetais – Ale Rūta, Leonardu Andriekumi, Kotryna Grigaityte, Stasiu Yla, Faustu Kirša, Liūne Sutema, Henriku Radausku, Broniu Raila, Stasiu Santvaru, Bernardu Brazdžioniu ir kt.

    Saugomos ir paties P. Lemberto kūrybos knygos bei knygos apie jį. Pats rašytojas parengė ir išleido dvi savo kūrybos knygas: „Saulėtekiai“, išleista Lietuvoje 1935 metais ir „Baltija Šaukia“ 1947 metais išleista Vokietijoje. Trečioji P. Lemberto knyga „Tau sesute: gyvenimas, kūryba, prisiminimai“ (redakcinė komisija: B. Brazdžionis, B. Raila, J. Švaistas, Alė Rūta) išleista jau po autoriaus mirties. E. Žmuida apie knygą „Tau sesute“ rašė: „Joje buvo sudėti visi tuomet rasti Lemberto eilėraščiai ir proginiai paeiliavimai“.

    Po P. Lemberto mirties išleista ir daugiau rinkinyje saugomų knygų: „Menu birželį: eilėraščiai apie tremtį ir pasipriešinimo kovas“; „Tėvynės drobės“; „Šaukiu, o Nemune“  (knygas sudarė Albinas Vaičiūnas); „Gėrio šviesa: Lembertų šeimos istorijos pėdsakais“; „Pranas Lembertas. Poezija“ (sudarė Eugenijus Žmuida); „Iš praeities ir dabarties: Prano Lemberto 100-mečiui“ (sudarė Valdemaras Michalauskas); „Širdis skambėjo dainomis“ (sudarė Albinas Vaičiūnas). Pastarąją knygelę P. Lemberto žmona Monika, dovanodama B. Brazdžioniams, įrašė: „Gerb. Bernardui ir Aldonai Brazdžioniams, Pr. Lemberto 100-čiui prisiminti, 1997-09-18 d. Monika Lembertienė su Danute ir Vitaliu Lembertais“.

    Septyniasdešimt P. Lemberto gyvenimo metų – tai ne tik datos. Turtingas rinkinys – dokumentai, nuotraukos, laiškai, rankraščiai, memorialinė biblioteka atveria mums gyvenimo šviesą, kurią skleidžia jo poezija ir gyvenimo būdas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė