Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Parodos

  • JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS: „KELIONĖ ŽMONES MOKINANTI“

    Juozas Tumas-Vaižgantas yra neeilinė asmenybė. Jis ne tik rašytojas klasikas, muziejininkas, politikas, daugybės draugijų narys, bet ir geriausiai mums visiems žinomas – dvasininkas. Jo didžiausią kelionių dalį sudarė kėlimasis vis į naujas parapijas. „Suskaityk tik mano neramybės etapus: Mintauja, Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktai, Ščodrobovo-Miškiai, Pamituvys-Stakiai, Vilnius, Laižuva, Amerika, Ryga, Petrapilis, Stokholmas, Kopenhaga, Vilnius ir – Kaunas. Rejestras – 16, kunigavimo – 37 metai, vidutiniškai – 2 metai bet kuriai pozicijai, o buvo po metus ir po kelis mėnesius“ („Iš širdies ir tikru reikalu“, 2019, 299).

    Dvasininko kelią likimas jam skyrė jau nuo pat vaikystės. Mūsų klasikas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišių kaime, Anykščių rajone, Anupro ir Barboros Tumų šeimoje. Motina savo dešimtą vaikelį pakėlė rankomis ir tarė: „Tu tarnausi Dievui!“. J. Tumas-Vaižgantas, tėvų palaikomas, 1893 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Jį į kunigus įšventino lietuvių poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Nuo šio momento prasidėjo didžiosios J. Tumo-Vaižganto odisėjos po Lietuvą ir užsienio šalis.

    Pirmoji parapija buvo ne Lietuvoje, o Jelgavoje (tuomet Mintaujoje). Apie jo atvykimą klebonas Petras Valentas nebuvo įspėtas, tad J. Tumas nebuvo svetingai sutiktas. Nemalonią patirtį padėjo išgyventi netikėtai į bažnyčią užsukę keli Jelgavos intelektualai, tarp jų Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti. Vis dar nedidelėje varpininkų draugijoje trūko jauno lietuvio, kuris turėtų didelį užsispyrimą ir meilę toliau auginti lietuvių savimonę. Taigi, pakviestas į draugijos susirinkimus, J. Tumas pajuto esąs suprastas ir vertinamas. Daugelis tuo metu užmegztų draugysčių išliko reikšmingos visą J. Tumo gyvenimą.

    1895 m. J. Tumas-Vaižgantas buvo paskirtas tarnauti Mosėdžio parapijoje. Grįžęs į Lietuvą, norėjo lietuviams grąžinti šviesą – spaudos laisvę. Bendradarbiaudamas su Prūsijoje leidžiamais lietuviškais laikraščiais, juos pradėjo gabenti ir platinti savo parapijoje. Ir čia Vaižgantas nesustojo. 1897–1902 m. redagavo ir leido laikraštį „Tėvynės sargas“. Tai buvo katalikiško pagrindo laikraštis, ugdęs lietuvių tautiškumą ir meilę Tėvynei. Vaižgantas savo straipsniuose ragino lietuvius, kad jie nesiliautų prašyti rusų valdžios grąžinti lietuvišką spaudą. Taip pat buvo susirūpinęs dėl lietuvių švietimo – skatino tėvus neleisti savo vaikų į rusiškas mokyklas, o patiems mokyti ir ugdyti meilę Tėvynei.

    Po Mosėdžio J. Tumas-Vaižgantas 1898 m. buvo atkeltas į Kulius. Ten jis susipažino su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene – tuo metu keturiolikmete. J. Tumas pastebėjo Sofijos nepaprastus gabumus mokslui ir kūrybai bei tapo vienu pirmųjų jos lietuvių kalbos mokytojų. 1904 m. J. Tumas išleido Sofijos pirmą eilėraštį ir jos neatsiklausęs išsiuntė „Lietuvių laikraščio“ redakcijai su Pragiedrulio slapyvardžiu. Tokiu būdu J. Tumas įkvėpė jaunąją rašytoją siekti mokslo ir kūrybos kelio.

    1901 m. iš Kulių Vaižgantas buvo perkeltas į Micaičius. Iškart pateko į konfliktą su senąja kunigų karta – susipyko dėl savo lietuviškų nuostatų. Konfliktą galėjo išspręsti tik Žemaičių bažnytinis teismas, todėl J. Tumas-Vaižgantas neteko laisvės rašyti be vyskupo leidimo. Toliau buvo skundžiamas seno Kuršėnų klebono ir vėliau vyskupo buvo iškeltas į Vadaktėlius.

    1902 m. tęsė savo keliones po Lietuvą. Atvykęs į Vadaktėlius, šią vietą iškart pamilo. Vaižgantui ji labai patiko, nes priminė gimtuosius Malaišius. Vadaktėliuose Šv. Mišių metu Vaižgantas sakydavo pamokslus ir giedodavo lietuvių kalba. Taip skatino sulenkėjusius lietuvius vis labiau mylėti lietuvių kalbą ir skleisti lietuvybę. Tarnaudamas Vadaktėliuose, įsitraukė į vietinių knygnešių veiklą. Mėgdavo lankytis Ustronės svirne – ten saugojo ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

    Už dalyvavimą Vilniaus Didžiajame seime, įvairių draugijų ir kuopelių steigimą, Vaižgantas buvo išsiųstas iš Vadaktėlių į Sidabravą. Ten jis tarnavo tik 3 mėn. Atvykęs šią vietovę iškart sulietuvino – taip miestelis Ščodobrovo tapo Sidabravu. Todėl Vaižgantas ir šiais laikais yra labai vertinamas vietos gyventojų už tokį gražų vietovės vardą. Lietuvybės gaivinimas lenkiškos pakraipos bažnytinei valdžiai nepatiko. Vaižgantą kaltino revoliucijos kėlimu, taip prasidėjo caro valdžios persekiojimai, todėl J. Tumui vėl teko kraustytis į kitą vietą.

    1906 m. rašytojas buvo perkeltas į Stakius. Ten jis tarnavo 9 mėnesius. Mituvos upės šlaitai ir kraštovaizdis nuramino Vaižganto sielą. Pradėjo rašyti straipsnius ir juos siųsti į įvairius laikraščius.

    1907 m., kaip raštingas kunigas, Vaižgantas išvyko į Vilnių dirbti pirmajame lietuviškame dienraštyje „Vilniaus žinios“. Po kelių mėnesių laikraščio leidybą dėl lėšų trūkumo teko sustabdyti. J. Tumas dirbo su Antanu Smetona ir nusprendė kartu leisti Lietuvos kultūros dienraštį „Viltis“. Vyravo straipsniai apie lietuvių dvasines vertybes – kalbą, literatūrą, meną, mokslą, religiją ir dorovę. Laikraščio veikla sekėsi sėkmingai, kol vienas kitas straipsnis neužkliudė lenkomanų – Vaižgantas buvo iškeltas iš Vilniaus.

    1911 m. Vaižgantas buvo paskirtas į Lietuvos pakraštį – Laižuvą. Tarnaudamas ten, gavo pasiūlymą iš kunigo Konstantino Olšausko vykti į JAV rinkti lėšų „Saulės“ namams statyti. Kelionė truko net 3 mėnesius – aplankė 8 valstijas ir daugiau nei 30 miestų. Vaižgantas lietuvių bendruomenėse skaitė apie 150 paskaitų, o jų klausėsi maždaug 75 000 darbininkų. Kelionė vyko sėkmingai – buvo surinkta apie 20 000 dolerių aukų (dabar būtų apie 500 000). Šios sumos pakako padengti didžiąją dalį statybos išlaidų. 1912–1913 m. „Saulės“ namai iškilo ir toliau ugdo jaunuosius lietuvius – dabar tai žymi Kauno „Saulės“ gimnazija. Po kelionės 1912 m. išleido knygelę „Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!“. Esminė šios knygos mintis išsakyta pavadinime: iš tiesų lietuviams gera gyventi Lietuvoje.

    Nuo 1914 iki 1918 m. J. Tumas-Vaižgantas pristabdė savo dvasininko veiklą Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu dirbo korespondentu, rašytoju ir politiku. 1914 m. J. Tumas išvyko į Rygą dirbti laikraščio „Rygos garsas“ redaktoriumi ir sekretoriumi. Tuo metu išleido apsakymą „Rimai nerimai“. Tačiau publicisto darbą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, tad teko trauktis. 1915 m. buvo pakviestas į Sankt Peterburgą. J. Tumas-Vaižgantas priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti. Įsitraukė į politinę veiklą. 1916 m. Petrapilyje kartu su buvusių Rusijos imperijos Valstybės Dūmos nariu Juozu Kubiliumi ir Liudu Noreika J. Tumas-Vaižgantas įkūrė „Tautos pažangos“ partiją. Ji deklaravo lietuvių dorą ir kultūrinę tapatybę.

    Užsibuvęs Petrapilyje, pasirinko, jo nuomone, paprastesnį kelią į Lietuvą per Švediją. 1917 m. spalį dalyvavo Antrojoje lietuvių konferencijoje. Jos metu buvo pasirašytas dokumentas, kuriame pabrėžtas Lietuvos nepriklausomybės siekis ir užsienio valstybių pripažinimas. Tačiau dėl kunigo Konstantino Olšausko skundo vokiečių valdžiai J. Tumas buvo priverstas likti Stokholme ilgiau. K. Olšauskas Vaižgantą apibūdino kaip bolševikus toleruojantį ir smarkiai į kairiąją politiką pakrypusį kunigą. Dėl to J. Tumas Švedijoje gyveno 7 mėnesius. Stokholme vėl išgyveno savotišką vienatvės laiką – mažame viešbučio kambarėlyje po 12–14 val. per dieną rašė savo naująjį kūrinį – „Pragiedrulių“ epopėjos I tomą.

    Į Lietuvą grįžo tik 1918 m. gegužę, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Apie dvejus metus gyveno Vilniuje, ten redagavo laikraščius „Lietuvos aidas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Nuo 1920 m. iki pat savo gyvenimo pabaigos J. Tumas-Vaižgantas išgyveno vieną gražiausių savo laikotarpių. Tais metais A. Smetona pasikvietė klasiką atvykti į Kauną redaguoti laikraštį „Tauta“. Po kelių mėnesių tapo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Patogioje vietoje gavau pasisamdyti būstą… reginėlis į Vytauto bažnyčią, giliai žeme apipiltą… Vytauto bažnyčios gražumas nuo Nemuno iš Vakarų, iš cimbruvkos“ (Vaižganto raštai, t. 11, 417). Nuo 1997 m. čia veikia Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus.

    Kauno laikotarpiu J. Tumas-Vaižgantas toliau tęsė rašytojo veiklą, dirbo laikraščių redaktoriumi, įkūrė kultūrai skirtą „Rašliavos“ muziejų. Taip pat 12 m. tarnavo Vytauto Didžiojo bažnyčioje, dirbo Lietuvos universitete lietuvių literatūros istorijos dėstytoju, priklausė daugiau kaip 25 įvairioms sąjungoms, draugijoms ir kuopelėms. Mūsų klasikas rašė: „Aš dar „per jaunas“ (63 m.) užsidaryti bokšte, atsiskirti nuo vidurio, nuo visa to, kur gyvenimas kunkuliuoja. Matai, aš dar tebesu daug kam reikalingas. Tebedirbu: Katalikų draugijos blaivybės vicepirmininku, Studentams šelpti draugijoje valgyklos pirmininku… Draugijų, kurios man yra dovanojusios Garbės Nario diplomus, bet darbo retkarčiais tereikalauja, aš nebesuskaitau“ („Iš širdies ir tikru reikalu“, 2019, 376).

     

    Visos šios gyvenimo kelionės kūrė ir augino mūsų klasiką. Per naujus iššūkius ir nepastovų gyvenimą Juozas Tumas-Vaižgantas užmezgė daugybę pažinčių, išmoko naujų kalbų, susipažino su kitais kraštais ir jų kultūromis. Nuveikė daug reikšmingų darbų Lietuvai ir jos ateičiai.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyresnioji muziejininkė Gintarė Sadauskaitė, 2025 m.

     

  • Zentai Tenisonaitei – 100. Laiškai

    Esu aš saulės vaikas
    Ir šviesa gyvenu.
    Tai kas – jei vėjai vaiko
    Kasdieną takeliu?


    Zenta Tenisonaitė-Hellemans     (1925 01 10—2001 03 11) – išeivijos lietuvė, po karo gyvenusi Belgijoje. Ji bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, siuntė savo poeziją, kelionių įspūdžius, pasakas vaikams. Taip pat yra išvertusi lietuvių poetų kūrybą į nyderlandų kalbą. Jos kūryba buvo spausdinta ir Australijos periodikoje, pvz., „Adelaidės lietuvių žinios“.

    Tėvas Aleksandras Tenisonas buvo garsus miškininkas. Jis gimė Latvijoje, baigė fiziką ir matematiką Petrograde. Nuo 1918 m. gyveno Lietuvoje. Išvertė 92 lietuviškas pasakas į flamandų k.

    Zenta gimė Stalgo kaime, o jai sulaukus penkerių šeima persikėlė į Telšius. Jau vaikystėje išmoko vokiškai. Mama gražiai piešė o tėtis buvo pasakotojas ir rašytojas, išleido savo atsiminimus. Būdama trylikos Zenta pati pradėjo rašyti eilėraščius. „Mano pirmas kūrinys buvo mažas scenos veikaliukas, man esant dvylikos metų. Atostogavau tuomet su mama Panemunėj Vičiūnų kaime. Ūkininko Babušio troba stovėjo kaip tik visai ant Nemuno kranto. /…/ Turėjau to paties amžiaus draugę Jūratę. Mes tą veikaliuką suvaidinome dukart pas ūkininką Babušį, išmokinusios mažas kaimo mergaites vaidinti, pasiuvusios gėlių kostiumus iš gofruoto popieriaus /…/ Pirmą eilėraštį parašiau trylikos metų. Penkiolikos metų kibau į noveliukę, bet mama ją taip suvarė į ožio ragą, kad sudraskiau ir neberašiau (prozos). Karui kilus eilėraščių neberašiau. Vėliau jau po kokio dešimt metų kartais parašydavau vieną kitą, kada eilėraštis taip įkyriai neleisdavo net užmigti“ (1977 09 29; GEK MLLM 115053)

    Kai ką apie jos vaikystę, supusią aplinką galima sužinoti iš gautų laiškų. „Vasarą leisdavome pakalnės pievose, kurios pavasariais geltonuodavo stambiomis vešliomis purienomis. Ir mes grožėdamiesi šokinėdavome nuo vieno drėgno kupsto ant kito. Tai buvo pašėlusiai linksma, ypač kai nuslysdavome į balutes. Ten ir mūsų upeliukas, tiksliau, sraunus griovys, amžinai čiurlendamas varė iš pakapės pelkių savo vandenis. Visa tai buvo Jūsų žemėje /…/ na, ką dar prisimenu? Ogi vyšnių, o gal trešnių alėją, vedančią į kelią. Ir simpatišką, tylų jūsų tėtį, kuris vaikščiodavo po sodą, alėją liesdamas medžius, karpydamas, formuodamas medžių šakas“ – rašė vaikystės bičiulė Elena Adomaitienė-Helga po ilgų nesimatymo metų (1996 05 08; GEK MLLM P72018). Z. Tenisonaitė mielai bendravo su savo krašto žmonėmis, siekė artimesnio bendravimo ir su kitais iš vaikystės pažįstamais bičiuliais. Artimai bendravo su į Australiją gyventi išvykusia telšiške, poete Aldona Prižgintaite.

    Skaityti Zenta pradėjo devynerių. Penkiolikos metų bandė skaityti Nyčę ir Volterą, bet jie dar atrodė nesuprantami. Patiko K. Hamsunas, T. Dreizeris. Rusų rašytojais nesižavėjo dėl lėto siužeto vyksmo. Iki amžiaus galo mėgo skaityti pasakas.

    Ateityje svajojo tapti madų kūrėja, tačiau baigusi gimnaziją įstojo mokytis medicinos, nors tie mokslai nebuvo prie širdies. „Man esant penkerių metų, tėvai persikėlė į Telšius. Į pradžios mokyklą nėjau. Tėtis parengė egzaminams į gimnaziją, juos išlaikiau būdama 9 m. Septyniolikos baigiau Telšių gimnaziją ir įstojau į Kauno universitetą studijuoti medicinos“. Vokiečiams uždarius universitetą, kurį laiką dirbo vaistinėje. Vėliau kartu su šeima išvyko į Vokietiją. Ten sutiko būsimąjį vyrą George, kuris mokėdamas daug kalbų, ten padėjo tarptautinėms organizacijoms. Pasibaigus karui išvažiavo į vyro tėvynę. Gyveno Antverpene, paskui dėl vyro tarnybos kėlėsi iš vieno miesto į kitą. Antroje gyvenimo pusėje persikraustė paskutinį sykį: iš Antverpeno į Hove. Laikydama Antverpeno orą kenksmingu sau ir savo šeimai (turėjo penketą vaikų), ieškojo namo nuošalesnėje vietoje: „Radome kitą namą už miesto, su dideliu sodu aplink, žalioje zonoje“. Apie Antverpeną rašė taip: „Ten, kur ganėsi karvės, kyla namai ir visa apylinkė apstatyta fabrikais, naftos rafinerijos dega amžinąja ugnimi. Naktį tai savotiškas grožis, dieną – užnuodytas oras“.

    Išleido poezijos rinkinius „Pavasaris ir aš“, „Šviesos šešėliai“, „Vieniši vėjo vaikai“. Sudarė 2 antologijas: „Mažas akmenėlis turi šaltą širdį“ 1971 m. su maždaug 40 lietuvių autorių poezija, išversta į flamandų kalbą. Antrasis „XX a. nyderlandų poezijos rinktinė“ pasirodė 1973 m. Jame sudėti 74 nyderlandų autoriai, išversti į lietuvių k. „Lietuvių dienos“ rašė, kad „Zenta Tenisonaitė „nusipelno didelio pagyrimo ir padėkos, supažindinusi flamandus su mūsų dvasinės kultūros lobiais“. Ji pati siūlė LRD kelti klausimą dėl gausesnių vertimų, kad kuo daugiau Europos šalių susipažintų su lietuvių literatūra.

    Vertimuose į kai kuriuos dalykus turėjo savitą požiūrį, pavyzdžiui, griežtai pasisakė prieš užsieniečių autorių pavardžių lietuvinimą. „Kaip būtų, jei Maironį visi imtų versti į savo kalbą. Pvz., vokiečiai – Mairon, rusai Maironov, italai Maironelli, ispanai Mairones, prancūzai Maironesque danai Maironissen, tik graikai gal rašytų kaip reikiant. O ką padarytų su Čiurlionio pavarde? Bijau, kad enciklopedijoje jo jau nebūtų galima atrasti (Chioerliyonis)“ – rašė ji viename iš laiškų. Pakritikuota dėl lietuvių poetų atrankos savo verstai antologijai ji taip pat turėjo ką atsakyti: „Mano atranka buvo skirta flamiškam skaitytojui, bet ne lietuviškam kritikui. O labai geri poetai kartais dėl savo tobulumo neišverčiami, reikia ir to nepamiršti“. (1972 05 19; GEK BBR9845). Bet viską, kuo tikėjo ir ką norėjo pasakyti, ji sakė atvirai ir už nieko nesislapstydama: „Ką nors rašyti su slapyvarde iš principo nenoriu, nes jei ką sakai, tai sakyk drįsdamas žiūrėti kitam į akis, jei turi tokią nuomonę. O tie, kurie pasirašydami slapyvardėmis tik suvedinėja būtas ar nebūtas sąskaitas arba atsikrato kokių nors jaunystės kompleksų, yra menki didvyriai“ – rašė ji P. Jurkui (1980 10 28; GEK 86177).

    Z. Tenisonaitė didesnio pripažinimo sulaukė būtent kaip vertėja. Dėl poezijos kartais gaudavo draugiškų pastabų. Albinas Baranauskas davė tokį patarimą „Vienintelė kritiška pastaba, kurią galėčiau padaryti, tai – gal turėtumėte labiau vengti kokio nors tiesioginio minties išsakymo, o ją skaitytojui perteikti vaizdu. Teoretiškai tai ir yra tas skirtumas, kuris poeziją atriboja nuo filosofijos – tai, kad mintys poezijoje paverčiamos vaizdais“ (1973 05 27; GEK 146576). Iš jos susirašinėjimo su poetu A. Visvydu taip pat matyti, kad bičiulis kartais komentuodavo jos kūrybą: „Ačiū ir už pastabas apie „Žiemos miegą“. Gal kada prie progos rasiu tinkamesnį žodį tam nelaimingam kirčiui ant „pasakiškas“, čia jau mano žemaitiška kilmė kalta. Kirčiavimas yra man tikras vargas, nes žemaičiai deda kirčius kitaip“ – rašė ji jam atsakymą (1978 02 19 GEK 115059). Kitame laiške rašė: „Teisybė, su eilėraščiais reikia laukti. Tik gaila, kad ypač moterims pritrūksta kantrybės ir jos paskuba viską išleisti iš rankų į pasaulį. Po metų, pasiskaičius, vėl taisai, bet kada jau išspausdinta tai net pikta pasidaro“ (1976 06 08; GEK 115043).

    Nors ilgus metus Z. Tenisonaitė buvo aktyvi LRD narė, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Moteris“, „Aidai“, „Lietuvių dienos“ „Keleivis“, „Draugas“, „Europos lietuvis“ ir kt., vyresniame amžiuje pagaliau ėmė studijuoti tai ką seniai svajojo – meną. Užauginusi vaikus, 1981 m. įstoja į Lier Meno akademiją, specializuojasi portreto tapyboje. Dailė ją traukė ir anksčiau, pripuolamai bandė mokytis tapybos savaitgaliais ir nuotoliu. „Nutariau mokintis piešti ir įsirašiau į dailės mokyklą Leiden‘e, kursai per paštą. Nežinau ar kas iš to išeis, bet namų darbams (piešimui) reikės skirti po 6-8 val. per savaitę. Tai atrodo man įkandama. Man ir dabar užeina kartais toks noras paišyti, kartais kimbu į grafiką, kartais tempera, na, o kartais ir kambario sienos gauna naują dažų sluoksnį /…/ norėčiau rašymą pakeisti piešimu, nors vienas draugas man neseniai tvirtino, kad rašymas ir p[iešimas yra du skirtingi išraiškos būdai ir vienas negali pakeisti kito“ (1977 12 14; GEK 115056).

    Pradėjusi mokytis Lier meno akademijoje, vis dažniau ėmė į rankas teptuką, ir vis rečiau – plunksną. Laiške A. Vaičiulaičiui ji rašė: „visą gyvenimą svajojau galėti lankyti meno akademiją. Dabar, kada vaikai suaugę, man gera proga įvykdyti mano gyvenimo pačią svarbiausią svajonę. Nes spalvų pasaulis mane dar daugiau vilioja, negu žodžių muzika“ (GEK 81549). Rašytojas E. Cinzas po apsilankymo Lietuvoje 1975 m. laiške rašė, kad jos vardas Lietuvoje žinomas ir teiravosi, ar neapsiimtų Z. Tenisonaitė versti prozos. Tą klausimą perdavęs „Vagos“ leidyklos direktorius K. Ambrasas. Deja, moteris, teisindamasi laiko stoka, to darbo atsisakė – laiką skyrė tapybai.

    Visą laiką gyvendama emigracijoje Zenta stengėsi išlaikyti ryšius su Lietuva. Domėjosi, kaip žmonėms sekasi po Nepriklausomybės atgavimo, siekė bendravimo. Su Maironio lietuvių literatūros muziejumi bendravimą užmezgė apie 1998 m. Pati buvo supakavusi savo archyvą ir ketino jį persiųsti, bet nespėjo. Pernai mamos valią įvykdė jos dukra ir anūkas, kartu su šeimomis atvykę į muziejų ir perdavę visą mamos palikimą.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2025 m.

  • “FOREST OF THE GODS”: Destroy the Man Within the Man In

    1924, Sruoga graduated from the University of Munich, where he enjoyed Western culture, and in 1943 he was arrested by the German Nazis and deported to prison. From 1915 to 1918 he studied literature in Russian universities, and in 1946 the Soviet guards came and took his typescript. Those who seemed to be familiar to him became strangers. Do we feel the same way today? What does Sruoga’s “The Forest of the Gods” tell us about ourselves and the present?

    It is the story of a creator caught between two ideologies.

    B. Sruoga’s memoir speaks not only in its content, but also in its complicated publishing history. The painful fate of the book is also important as a testimony to the political situation of the time, because throughout the Soviet era and even after, schoolchildren read a censored work in school! On the anniversary of the creation of “The Forest of the Gods”, we invite you to reflect on creative freedom and its conditions. B. Sruoga wrote the memoir in 1945, but it was never published. It was censored ten years after his death, and the authentic text had to wait even longer.

    B. Sruoga, who endured Nazi repression in a concentration camp, did not like the Soviet government either. He was misunderstood because of his sharp, grotesque style and his deliberately chosen anti-political stance, as he spoke in an artistic rather than documentary style. A unique, exceptional work and its author were discussed. The experience of the Stutthof concentration camp is shocking, but the writer’s powerlessness in the face of the state apparatus in peacetime is equally shocking.

    We invite you to the last, dark period of Sruoga’s life. It comprises two ‘resorts’: Stutthof, the ‘seaside resort’, where the writer experiences real horrors but never stops writing comedies; and sunny Birštonas, where he immerses himself in the dark manuscripts of the “Forest of the Gods”. In the background, there is the ‘liberated’ post-war Vilnius and a blind inner darkness

     

    _________

    The exhibition will be open at the Maironis Lithuanian Literature Museum from September 13, 2025.

    _________

    The exhibition was curated by:

    Audronė Meškauskaitė, Exhibition Curator 

    Inga Zamulskienė, Designer of Exhibition and Publishing Project 

    Consultants

    Birutė Glaznerienė, Chief Collection Curator

    Kristina Grigonytė-Šerpenskienė, Educator 

    Construction assembled by Romas Štuikys

    We would also like to thank: Justina Džiuvytė, Tadas Jakubauskas, Kristina Tutlytė and Ugnei Baliutavičiūtei.

    __________________

    Informational Partner:

    Partners:

    Oficiali Kauno turizmo svetainė Paroda „Miesto atmintis: archeologai“ - KMM Pasaulio lietuvių universitetas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas UAB MEINART - KlasterLT - KlasterLT

  • „DIEVŲ MIŠKAS“: sunaikinti žmogų žmoguje

    1924 m. B. Sruoga baigė Miuncheno universitetą, kur mėgavosi Vakarų kultūra, o 1943 m. Vokietijos naciai jį išvežė kalėti. Rašytojas studijavo filologiją Rusijos universitetuose, susipažino su rusų menininkais, o vėliau iš ten atėjusios tarybinės santvarkos sargai braukė jo mašinraštį. Tie, kurie atrodė savi, tapo svetimi. Ar šiandien jaučiamės panašiai? Ką B. Sruogos „Dievų miškas“ pasakoja apie mus ir dabartį?

    Tai istorija apie kūrėją, patekusį į dviejų ideologijų spąstus.

    Memuarinis B. Sruogos romanas kalba ne tik savo turiniu, bet ir komplikuota leidybos istorija. Skaudus knygos likimas svarbus ir kaip to laiko politinės situacijos liudininkas, nes visą sovietmetį ir net po jo moksleiviai mokyklose skaitė cenzūruotą kūrinį! Minėdami „Dievų miško“ sukūrimo metines, kviečiame pamąstyti apie kūrybinę laisvę ir jos sąlygiškumus. Memuarus B. Sruoga parašė 1945 m., tačiau knygos taip ir nesulaukė. Dešimt metų po rašytojo mirties ji pasirodė cenzūruota, o autentiško teksto reikėjo laukti dar ilgiau.

    Nacių susidorojimą koncentracijos stovykloje iškentęs B. Sruoga neįtiko ir tarybų valdžiai. Buvo nesuprastas dėl aštraus, groteskiško stiliaus ir antipolitinės pozicijos, nes kalbėjo ne dokumentiniu, o meniniu stiliumi. Su unikaliu, išskirtiniu kūriniu ir jo autoriumi buvo susidorota. Štuthofo koncentracijos stovyklos potyriai sukrečia, tačiau ne mažiau šokiruoja ir rašytojo bejėgystė prieš valstybės aparatą jau taikos metu.

    Kviečiame jus į paskutinį B. Sruogos gyvenimo periodą. Jame – du „kurortai“: Štuthofas, „pajūrio kurortas“, kur rašytojas išgyvena tikrą siaubą, tačiau nesustodamas rašo komedijas; ir saulėtas Birštonas, kur jis paniręs į tamsius „Dievų miško“ rankraščius. Fone – „išlaisvintas“ pokario Vilnius ir aklina vidinė tamsa.

    __________________

    Paroda veiks iki 2026 m. gruodžio 31 d. 

    __________________

    Parodą kūrė:

    parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė

    parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė

     

    Konsultavo:

    vyr. rinkinių saugotoja Birutė Glaznerienė 

    edukatorė Kristina Grigonytė-Šerpenskienė

     

    Konstrukcijas montavo Romas Štuikys

    Taip pat dėkojame: Justinai Džiuvytei, Tadui Jakubauskui, Kristinai Tutlytei, Ugnei Baliutavičiūtei.

    © Arvydo Čiukšio nuotraukos

    __________________

    Informacinis partneris:

    Rėmėjai: 

    Oficiali Kauno turizmo svetainė Paroda „Miesto atmintis: archeologai“ - KMM Pasaulio lietuvių universitetas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas UAB MEINART - KlasterLT - KlasterLT

  • Kaziui Borutai – „Baltaragio malūno“ autoriui – 120!

    Šiemet minime jubiliejinius, 120-uosius, garsaus rašytojo, poeto ir vertėjo Kazio Borutos gimimo metus. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus Kazio Borutos rinkinys, o įdomiausios muziejinės vertybės pristatomos ekspozicijoje „Literatūra keičia“. Dažnai norisi atskleisti daugiau šio rinkinio vertybių, apie jas plačiau papasakoti, tad ši sukaktis tapo puikia proga. Skaitytojams pristatoma nauja virtuali paroda „Kaziui Borutai – „Baltaragio malūno“ autoriui – 120!“.

    Kazys Boruta daugeliui žinomas pirmiausia kaip vadovėliuose minimas rašytojas – garsiausio savo romano „Baltaragio malūnas“ (1945) autorius, pagal kurį 1973 m. sukurtas kino filmas „Velnio nuotaka“. Tačiau tik nedaugelis iš arti pažinojusių rašytoją arba tyrinėjusių jo biografiją žino, kad Kazio Borutos vardas tai tikras fenomenas lietuvių literatūros ir istorijos kontekste. Šia virtualia paroda, kurioje laikomasi chronologijos principo, norima parodyti įdomią, spalvingą, dinamišką, talentingą rašytojo asmenybę, bent per nespalvotas nuotraukas sugrįžti į Kazio Borutos gyventą laiką Kūlokuose, Rusijoje, Marijampolėje, Kaune, Vienoje, Rygoje, Berlyne, Vilniuje – karų, revoliucijų, visuomenės susiskaldymo, literatūros modernėjimo ir įvairių srovių atsiradimo fone, asmeninio gyvenimo verpetuose, likimo vingiuose.

    Kazys Boruta gimė 1905 m. sausio 6 d. (per pačius Tris Karalius) Kūlokuose, Liudvinavo valsčiuje, dabartinėje Marijampolės apskrityje, Lietuvai tik vaduojantis iš Rusijos imperijos gniaužtų, neseniai atgavus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis (1904 m.). Buvo antras vaikas, penkių vaikų šeimoje, vyriausias iš sūnų (parodoje galima matyti K. Borutos šeimos nuotraukų: tėvus prie gimtųjų namų, seserį Petrutę, brolio Petro šeimą, gimtojo kaimo panoraminę nuotrauką, linksmas maudynes su kaimo vyrais Dovinės upėje).

    1912 m. Kazys Boruta pradeda lankyti Liudvinavo mokyklą, po II skyrių (dviejų klasių) tėvas norėjo leisti į gimnaziją, tam reikėjo ruoštis, tad papildomai buvo samdytas mokytojas, turėjęs paruošti stojamiesiems egzaminams. Tačiau viską nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Iš pradžių Borutų šeima laikėsi savo namuose, tačiau laikui bėgant padėtis tapo labai neaiški ir pavojinga, anot vyriausios sesers Magdelenos Borutaitės (vėliau Bajerčienės) pasakojimo: „<…> Suvalkų krašte ir apie Liudvinavą ėjo, kaip sakoma, kariuomenių stumdymasis. Tai vieni pasitraukia, tai kiti. Tokiame neramiame ruože buvo ir mūsų kaimas. Iš vienos pusės lekia rusų, iš kitos vokiečių kulkos. Mes slėpdavomės tai prie krosnies, tai rūsyje, žiūrint, iš kurios pusės zvimbdavo kulkos. Įsiveržę kareiviai, tiek vieni, tiek kiti, žiauriai elgdavos, griebdavo, kas tik pasitaikydavo, net puodus išmaišydavo. <…> Gyvenimas Liudvinavo apylinkėse pasidarė nepakenčiamas. Negalima buvo nuimti derlių nuo laukų, atiminėjo gyvulius. <…> Ūkininkai su šeimomis pradėjo trauktis į rytus, galvodami, kad karas neužtruks ilgiau, kaip penkis mėnesius.“[1] Deja, karas užtruko net ketverius metus, o Borutų šeima 1915 m. traukiniu pasitraukė į Rusijos gilumą. Apsigyveno Maskvos priemiestyje, Bogorodsko kaime, čia vaikai lankė mokyklą, Kazys net parašė pirmuosius eilėraščius.

    1918 m. Borutos grįžo į Lietuvą, Kazys apsigyveno Marijampolėje pas močiutę, iš pradžių lankė „Žiburio“ gimnaziją, vėliau Marijampolės mokytojų seminariją. Gabus mokslams, ypač literatūrai, jau nuo 1920 m. publikavosi moksleivių leidiniuose. Marijampolėje, „kunigų iškeiktame komjaunuolių ir aušrininkų lizde“ K. Boruta užmezgė ilgametę draugystę su būsimais garsiais politikos, visuomenės veikėjais – Antanu Venclova, Michalina Navikaite (Meškauskiene) ir kt.

    K. Boruta įsijungė į aktyvią „aušrininkų“ organizacijos veiklą. Kairuoliška jaunimo organizacija, palaikiusi laisvės, lygybės, ypač socialinės teisybės, luomų lygybės idėjas, dažnai jų idėjos siekė ir revoliucinės išraiškos, atviro maišto, protesto, pasipriešinimo prieš tuometinę santvarką, politiką, bažnyčios hierarchiją.

    Įdomus ir spalvingas Kazio Borutos tolesnis gyvenimas Kaune, tuometinėje sostinėje, intelektualinėje terpėje, drąsaus jaunimo priešakyje. Ankstyvieji metai Kaune, nulėmė ir tolimesnį rašytojo gyvenimą, šio laikotarpio nuotraukų daugiausiai eksponuojama parodoje.

    Kaune Kazys Boruta studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Šiuo laikotarpiu radosi ir pirmoji K. Borutos poezijos knygelė „A-lo!“, kurią sudaro tik 6 eilėraščiai (galima išvysti parodoje). Pavadino ją „pirmąja poetiška raketa“, jaučiamas modernumas, aukštinama technikos pažanga, miestietiškas gyvenimas, gausu revoliucinių šūkių ir lozungų. Knygelė išleista 1925 m. su dedikacija „Pirmasai Baras“ (1915 m. žurnalo) redakcijai, matyt ir įkvėpta tokių rašytojų kaip Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Igno Šeiniaus, Stasio Šilingo kūrybos.

    Dar Marijampolėje susipažinęs su Michalina Navikaite, dvejais metais jaunesne gimnaziste, „aušrininke“, panašu Kaune draugystę tęsė: dalyvavo „aušrininkų“ konferencijose, išvykose, ekskursijose (tai užfiksuota nuotraukose). Mikasė –  K. Borutos pirmoji meilė, jai skyrė ir paskutinį eilėraštį iš minimos knygelės: „Išlėkime gyvent, kaip šautuvo kulka / mirtin! / Aš – jaunas, tu – jauna, / nors vyto jaunysta / ir kraujas iš kanalų kūno / išgertas iki paskutinio lašo tų, / kur geria prakaitą visų…“[2] – tačiau į rimtesnius santykius ši neperaugo. Įdomi muziejinė vertybė – po daugelio metų tos pačios Michalinos K. Borutai per iškilmingą 60-mečio minėjimą Vilniuje įteikta melsva austa juosta.

    Kaune įvyko dar vienas lemtingas susitikimas. Kaip pats knygoje „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999 m.) rašė: „1924 metų rudenį į mano mažą studentišką kambarėlį Kaune vieną pavakarę atėjo rimta moteris su plačia skrybėle, balta bliuzele ir mėlynu kaklaryšiu, nusišypsojo ir tarė: – Būsime draugai! Aš žinojau, kad tai buvo draugė Ona. Ji dirbo miesto ligoninėje – rentgeno kabinete, gailestingąja seserim. Ten pat ir gyveno. Man teko prieš tai būti pas ją kai kuriais reikalais. Mažas baltas kambarėlis, dvi baltos lovos ir dvi baltais apsiaustais seserys. Viena jų – stipriu, ramiu žvilgsniu ir draugiška šypsena – tai draugė Ona. Aukšta, juodaplaukė, tamsiai rudomis akimis mergina.“[3]

    Ona Kazanskaitė buvo malūninko duktė, ją ir sesutę tėvai išsiuntė mokytis į Rygą, kur dienomis dirbo avalynės fabrike, kentė skurdą, išnaudojimą, pažeminimą, o vakarais mokydavosi, tačiau ne tiek mokydavosi, kiek svajojo apie kitokį gyvenimą, socialinę lygybę, laisvą, gražų pasaulį. Vėliau besimokydama Kaune, baigė medicinos seserų kursus, dirbo ligoninėse, turėjo gražų, sodrų balsą, dainavo operos chore, gundė lavintis ir pasidaryti soliste, bet chorą metė, nes svajojo tapti gydytoja, laisva nepriklausoma moterimi, apie santuoką ir šeimą negalvojo, iki kol nesutiko nesutramdomo berno iš Suvalkijos, talentingo jauno poeto, maištininko Kazio Borutos. Nuo lemtingos pažinties (nors Ona ir buvo 12 metų vyresnė už Kazį) jaunuoliai ėmė vis daugiau ir daugiau bendrauti, daugiausia rūpėjo darbai, organizaciniai reikalai, abu degė tomis pačiomis idėjomis… Tuo laiku gimsta eilėraštis „Su viesula ir su mylima“ (1925): „Nežinau, katrą pirma pamilau, / viesulą ar tave, mano mylima…“

    1925 m. už riaušes universitete K. Boruta pirmą kartą patenka į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kalėjo tik keletą mėnesių, tačiau po visų nemalonumų ir savo politinių pažiūrų ilgus metus priverstas gyventi emigracijoje. Gyveno Vienoje, trumpam grįžo ir apsistojo Rygoje, kur su Ona 1927 m. susituokė, skurdi emigranto dalia tęsėsi Berlyne. 1931 m. laimingi poros gyvenimo metai Kaune, 1933 m. gimė duktė Eglė… Tačiau šeimyninė idilė truko neilgai – K. Boruta vėl areštuojamas ir nuteisiamas 2 metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjime daug vertė iš rusų ir vokiečių kalbų, ruošė medžiagą tarptautiniam žodynui. Čia gimė ir  poezijos knyga „Duona kasdieninė“ (1934).

    Paleistas į laisvę K. Boruta kardinaliai pakeitė gyvenimo būdą, ar bent taip atrodė… Prie poezijos maždaug nuo 1935 m. daugiau negrįžo, Pajiesy su šeima pasistatė nedidelį namelį čia gyveno ir kūrė. Vis labiau kūrėjo sąmonė gręžėsi į giminės, kaimo praeitį, domėjosi gimtųjų vietovardžių, savo pavardės kilme, rinko medžiagą apie gimtinės garsiausius amatininkus, liaudies meistrus, išėjo vienas įsimintiniausių rašytojo romanų „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) Iš tėviškės parsivežti, greičiausiai, vietinio nagingo dievdirbio gaminti ir Borutos labai branginti įspūdingi meno kūriniai – medinės religinės skulptūrėlės, kurios taip pat puošia šią virtualią parodą. Galbūt gyvenimas būtų tekėjęs lengva, kūrybinga vaga, tačiau Lietuvą ir pasaulį užgriuvo Antrasis pasaulinis karas.

    Borutos manydami, kad tik laikinai, keliasi į Vilnių. Čia Kazys įsidarbina LTSR Mokslų Akademijos sekretoriato vedėju, po metų paskirtas Literatūros muziejaus vedėju. Nacių okupacijos metais, slėpė ir gelbėjo žydus, nuo išvežimo į užsienį išgelbėjo ir išslapstė Adomo Mickevičiaus archyvą, su žmona gražiai susitvarkė buitį, dukra Eglė Vilniuje pradėjo lankyti mokyklą, tačiau K. Boruta, kaip atsiminimuose rašė, jautė artėjant kažką tragišką ir neišvengiamą. Po nesėkmingo danties šalinimo operacijos 1941 m. mirė žmona Ona.

    K. Boruta po žmonos mirties dažnai sėdėdavo ant Pajiesio skardžio, tragedijos „įkvėptas“ sukūrė magišką pasaką-romaną „Baltaragio malūnas“, apie gražuolę malūnininko dukrą Jurgą ir vėjavaikį jos sužadėtinį Girdvainį, kurių neišsipildžiusi meilė romane baigiasi abiejų mirtimis.

    Kazys per paskutinius gyvenimo dešimtmečius Vilniuje sukūrė dar dvi santuokas su M. K. Čiurlionio seserimi Jadvyga Čiurlionyte (vedę buvo 1945–1958 m.) bei filologe Elga Kaktyn (vedę buvo 1961–1965 m.). Regis antroji santuoka buvusi taip pat darni, tą liudija amžininkų prisiminimai bei išlikusios nuotraukos. Parodoje eksponuojama idiliška šeimos nuotrauka – K. Boruta su dukra Egle bei J. Čiurlionytės dukra Marija (Marule) Abraityte, mergaitės augo lyg tikros seserys, suaugusios pasiekė sėkmingas karjeras ir sukūrė šeimas, rūpinosi tėvo atminimo išsaugojimu ir kūrybiniu palikimu.

    K. Boruta mirė 1965 m. kovo 9 d., palaidotas Senosiose Rasų kapinėse. Ateities skaitytojams paliko 5 poezijos knygas, 7 prozos knygas bei įdomių, linksmų pasakojimų knygas mažiesiems.

    „Dalia tu daluže dalele,

         tai tu padarei taip man.

         Eilėraščiais užvertei kelią

         sugrįžt atgalios kaiman.

     

    Daržą gyvenimo mano

         tai tu taip aptvėrei stačiai,

         kur naktigonėm ganos

         ne bėriai — eilėraščiai.

     

     Tai ką gi, daluže tu mano,

         ne viską dar tu sudarkei.

         Tegu tik darže atsigano

         eilėraščiai, mano arkliai

     

    Vai dalia, dalele daluže,

         dalis tu dalis tu dalis.

         Neveltui eilėraščiai viesula ūžia,

         šuoliuos jų niekas nenuvaldys.

     

    Tik juos nuvaldyti reikėsią

         tai mano galvelei, tai man.

         Tada tik sugrįžti galėsiu

         eilėraščiais raitas kaiman.“[4]

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2025 m.

    _________________

    [1] Kazio Borutos mokslinės ekspedicijos ataskaita. Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 1984 m. liepos 24–26 d. K. Borutos M. Borutaitės-Bajerčienės prisiminimai, p. 10. MLLM GEK P40737.

    [2] K. Boruta „A–lo!“: pirmoji poetiška raketa. S. Joselevičiaus spaustuvė: Kaunas, 1925, p. 16, „GYVENIMUI“.

    [3] K. Boruta „Gyvenimas drauge su draugu“: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla: Vilnius, 1999, p. 29–30.

    [4] K. Boruta „Duona kasdieninė“: eilėraščiai. Raidė: Kaunas, 1934, p. 14, „DALIA“.

  • Juozo Grušo keturkojai

    Ne vienas Juozo Grušo namų-muziejaus lankytojas, pamatęs didelę dramaturgo nuotrauką su šuniu ir vandens dubenėlį, džiugiai užklausia, ar muziejuje turime augintinių. Lankytojo akyse pasirodo smulkus nusivylimas, kai išaiškėja, kad po muziejų keturkojai nevaikštinėja, o dubenėlis skirtas retiems atvejams, kai lankytojai užsuka ne vieni. Visgi anksčiau buvo kitaip – Juozui ir Pulcherijai Grušams gyvenant Kalniečių gatvėje sodybinio tipo name visuomet buvo daug šunų. Amžininkų užfiksuotuose atsiminimuose Grušas yra mylintis įvairius gyvūnus ir gyvulius, bet ypač šunis. Iš tikrųjų stebina, kiek daug galima rasti fotografijų, kuriose šalia dramaturgo įsitaisęs šuo. Šia paroda siekiama plačiau parodyti vienas šviesiausių Grušo archyvo nuotraukų ir atskleisti rašytojo, kuris buvo itin rūpestingas šunų šeimininkas, asmenybės dalį.

    Nuotraukose skirtingu Grušo gyvenimo laiku užfiksuoti šeši šunys: didysis, juodomis, ilgomis garbanomis pasipuošęs Gurdas, dogas Arielis, Pifaitė, mažoji Barborytė, pudelį primenantis Bartas ir trumpaplaukis Sargis. Dauguma akimirkų, kuriose matyti rašytojas, jo šeima ir skirtingi keturkojai, užfiksuotos aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, tad nežinome, ar Grušas turėjo augintinių anksčiau. Tačiau net keliuose amžininkų atsiminimuose apie Grušų namus figūruoja įvairūs šunys. Petras Palilionis knygoje „Svajoju gražų gyvenimą“ mena rašytojo namų įspūdį: „Žaliakalnio gatvelių voratinklyje instinktyviai susirandi seną, į kiemo gilumą atitrauktą namą, praveri vartelius į juodą, kantriai belūkuriuojantį pavasario ženklo pašėlti sodą, šasteli į šalį nuo kelių verškų didumo juodojo terjero, kuris, kaip ir visi milžinai, labiau smalsus negu piktas.“ (p. 372)

    Būtent Gurdo, juodojo terjero, nuotraukų galima rasti daugiausiai. Iš dalies galima sakyti, kad Gurdas tapo savotišku Grušų namų-muziejaus simboliu. Būtent rašytojo nuotrauka su Gurdu yra pirmoji, su kuria susiduria lankytojai, ir pati didžiausia. Gurdas pasitikdavo ne tik artimą rašytojo bičiulį Palilionį, bet ir rečiau užsukančius svečius, buvo tarsi namų sargas. Antanas Vaičiulaitis, 1979 m. netikėtai panorėjęs aplankyti rašytojo, mena: „Didelis buvo šuo, tiesiog milžinas. Jis tuoj prišoko prie manęs. Net nesistiebdamas, jis siekė beveik iki krūtinės. Šeimininkai sudraudė žvėrį, ir visi suėjom į vidų.“ Kaip pasakojama, Gurdas gana ilgai gyveno, o ir nevengdavo pagulinėti namuose, kur dirbdavo dramaturgas, todėl, matyt, šio šuns nuotraukų ir yra daugiausia. Žvelgiant į užfiksuotas akimirkas, Gurdas mėgdavo bendrauti tiek su svečiais, rašytojais, vertėjais, kurie užsukdavo į Grušų namus darbo reikalais, tiek šėlti lauke su šeimininku ir artimaisiais.

    Kiek žinoma, dramaturgas mėgdavo dirbti vienatvėje, tačiau šunys jam dažnai palaikydavo kompaniją. Uždarytos visos kambario durys buvo ženklas artimiesiems, kad nevalia trukdyti, tačiau šunims tai negaliojo. Rolando Rakausko nuotraukoje matyti dar vienas didžiųjų Grušų šunų – Arielis, kuris kol šeimininkas žiūrinėja rankraštį, ramiai guli įsitaisęs šalia. Kitoje nuotraukoje, kur Grušas įamžintas sergantis, matyti kad šypseną negaluojančiam rašytojui sukėlė pro šoną praėjęs didysis šuo. Atrodo, kad gyvūnai rašytojui teikė daug džiaugsmo ir ramybės naviguojant tarp sudėtingų kūrybos kelių ar sunkesnėmis gyvenimo dienomis, kai apleisdavo sveikata.

    Įdomu, kad rašytojas kai kuriuos šunis pavadino dramų veikėjų vardais – Arielis, Barborytė. Iš tiesų nestebina, kad pastarajai augintinei duotas toks vardas. Grušas buvo susižavėjęs LDK didike Barbora Radvilaite, teigė visuomet norėjęs parašyti dramą apie šią istorine asmenybę, jųdviejų su Žygimantu Augustu meilės istoriją. Barborą Radvilaitę Grušas siejo ne tik su grožiu, bet ir su drąsa, ryžtu. Jos miniatiūra kaba prie dramaturgo lovos galvūgalio, o 75-mečio proga rašytojui padovanota būtent Barboros Radvilaitės skulptūra (autorius – Sigitas Straigys). Galbūt mažąją šunelę Grušas pavadino šios istorinės asmenybės vardu, nes ji buvo viena mylimiausių augintinių, o gal savo charakteriu priminė drąsią ir didžią karalaitę.

    Galima manyti, kad šunys ir laiko leidimas jų draugijoje buvo Grušo laisvalaikis. Keliose nuotraukose skirtingu metų laiku matyti, kaip Pulcherija ir Juozas Grušai ruošiasi eiti pasivaikščioti su Gurdu ir Bartu. Kai turėdavo sveikatos, Grušas mėgdavo lėtai vaikštinėti po Žaliakalnį ir senamiestį. Tikriausiai kartu eidavo siauromis gatvelėmis ir visa tyrinėdavo mylimieji keturkojai. Šunimis džiaugdavosi visa Grušų šeimyna. Ypač su jais mėgdavo dūkti anūkas Algimantas Kančas. Tai mena Grušo užrašinėje rastas užfiksuotas pokalbis su dešimtmečiu vaikaičiu apie šunis:

    – Sargis kvailas.

    – Toks pat kaip ir tu.

    – Aš ne kvailas, aš Pifką (šuniuką) šaškėmis aplošiu.

    Grušas buvo rūpestingas ir jautrus visiems gyvūnams ir gyvuliams. Lankytojus stebina, kuomet pasakojame apie galiniame Grušo kieme augintas kiaules, žąsis ir netgi karvutę. Tai, kad Grušas buvo ne tik rašytojas, bet ir ūkininkas iliustruoja nuotaikingos fotografijos su vištomis, kurių taip pat Grušų sklype būta. Visgi nėra tiksliai žinoma, kiek ir kokių skirtingų gyvulių augino Grušai. Antanas Vaičiulaitis mena, kad sunkiais laikais po karo Grušas turėjo visą gyvulių ūkį. Pasak novelisto, „Galop nėra ko stebėtis: juk per karą, pasitraukęs į provinciją, jis pats arė žemę.“ (p. 398)

    Iš Juozo Grušo kūrėjo gyvenimą reflektuojančio filmo „Laimingasis – tai aš“ (scenarijaus autorius Petras Palilionis, režisierius Vytenis Imbrasas) matyti, kad augintinių būvis šalia buvo labai svarbus rašytojui ir sunkmečiu, ir aukso amžių pasiekus. Žvalgant dramaturgo archyvą ir sukauptas nuotraukas akivaizdu, kad didžiausią šypseną dramaturgo Juozo Grušo veide kelia ne iškilmingi minėjimai ar premijų teikimai, o ramios kasdienybės akimirkos ir jas palydintis keturkojų klegesys.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus Juozo Grušo namų-muziejaus vyresnioji muziejininkė Beata Starodubova, 2025 m.

  • „Manyje gaudžia visas pasaulis“: Jonas Mačiulis-Maironis

    Ši paroda – tai intriguojanti kelionė per esminius Jono Mačiulio-Maironio gyvenimo vaidmenis. Žinomas poetas, kunigas, rektorius, profesorius, visuomenės veikėjas, svetingas šeimininkas, rūpestingas dėdė ir brolis, kartu jautrus, giliai jaučiantis žmogus – tiek skirtingų vaidmenų slėpė juoda kunigo sutana ir mąslus žvilgsnis. Pažindami įvairius Maironio gyvenimo aspektus, matydami miestų, kuriuose jis lankėsi ir gyveno, vaizdus, skaitydami įdomiausias jo kūrinių parašymo aplinkybes kartu grįžtame į spalvingą tarpukarį, kultūrinę to laikotarpio aplinką, susipažįstame su svarbiausiomis asmenybėmis.

    Techninė specifikacija:

    Parodą sudaro 21 kabinamas stendas.

    Stendo dydis 80 x 100 cm.

    Parodą sudaro dvi dalys: biografinė (įdomiausios Maironio gyvenimo detalės, kultūrinė, socialinė poeto aplinka) ir kūrybinė (Maironio kelias nuo pirmojo eilėraščio iki „Raštų“, „Pavasario balsų“ leidimo istorijos, Maironio mūzos ir kt.). Eksponuoti galima visą parodą arba dalimis.

    Transportuoti galima lengvuoju automobiliu arba kurjeriu.

    Paroda gali atkeliauti ir į Jūsų biblioteką, mokyklą, kultūros centrą ar kitą įstaigą!

    Kontaktai:

    komunikacija@maironiomuziejus.lt

  • Povilui Višinskiui – 150

    Povilo Višinskio studijos

    Rašytojo, publicisto, literatūros kritiko ir talentų globėjo Povilo Višinskio gyvenimas buvo neilgas (1875–1906), tačiau labai intensyvus ir produktyvus, stebinantis ankstyva branda ir sąmoningumu. Ušnėnų kaime (Kelmės r.), valstiečių šeimoje augęs Povilas nuo pat mažens siekė mokslo, žinių, buvo smalsus, žingeidus ir gana anksti įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kaimo žmonių švietimą. 1894 m., baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Peterburgo universitetą, pasirinkdamas gamtos ir geografijos studijas. Šias studijas liudija Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas P. Višinskio konkursinis mokslinio-tiriamojo darbo rankraštis „Antropologinė žemaičių charakteristika“. Gavęs Imperatoriškosios Geografijos Draugijos pažymėjimą, specialų Kauno gubernatoriaus leidimą, įsigijęs fotoaparatą bei kitus šiai veiklai reikalingus instrumentus, Užventyje, Varniuose, Tveruose, Salantuose ir kituose Žemaitijos miesteliuose bei jų apylinkėse atliko antropologinius matavimus. Taip pat rinko ir etnografinę medžiagą. Aprašė žemaičių pastatus, drabužius, maistą, verslus, būdą, žaidimus, tikėjimą, įvairius prietarus, burtus. Keletą žemaičių mėgstamų žaidimų iliustravo savo paties piešinėliais, pateikė brėžinių ir lentelių. Fiziologai ypač gerai įvertino P. Višinskio antropometrinių matavimų lenteles. Išmatavo 122 asmenis (67 vyrus ir 55 moteris, tarp jų ir savo bičiulę rašytoją Žemaitę), kurie atsakė net į 64 klausimus. Žemaitijoje dirbo 1896–1897 m. vasaromis, o surinktą medžiagą sistemino Jaltoje, kur gydėsi suaktyvėjusią džiovą. Dėl ligos ne visi mokslinio darbo sumanymai buvo įgyvendinti.


    „Mylimiausis, brangiausis Tu, mano širdies džiaugsme!“

    Silpnos sveikatos P. Višinskiu nuoširdžiai rūpinosi jo žmona Juzefa Mikuckaitė-Višinskienė, su kuria susituokė 1905 m. Išsilavinusi moteris (pedagogė, medikė, akušerė) ne tik palaikė vyro visuomeninę veiklą, bet ir pati savo bute Šiauliuose buvo įsteigusi draudžiamos lietuviškos spaudos sandėlį-slėptuvę, bendravo su knygnešiais. Platino laikraštį „Varpas“, kuriame bendradarbiavo ir P. Višinskis. Šioje veikloje jai talkino ir jos sesuo Ona Mikuckaitė. Po P. Višinskio mirties dirbo „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje Vilniuje. Užaugino dukrą Marytę. Muziejuje saugomas pluoštas gražių P. Višinskio laiškų ir atvirlaiškių, rašytų žmonai Juzefai. 1905 m. sausio 1 d. laiške rašo:


    „    Mylimiausis brangiausis Tu mano širdies džiaugsme! Buk linksmi šiais metais,tegul Tavo meilė negęsta, tegul Tavo širdelė kas kart karščiau plaka dėl manęs. Buk gera, gera šiais metais! Užmiršk, ką blogo esu Tau padaręs ar pasakęs. /…/ Aš drąsiai, linksmai su viltimi žiūriu į ateitį, atgyja mano sparnai, kurie per tiek metų buvo laužomo, draskomi.“


    Talentų globėjas

    P. Višinskis, nors ir turėdamas prozininko talentą, parašė nedaug grožinių kūrinių – vos keletą realistinių apsakymų, kuriuos publikavo „Varpe“ ir „Ūkininke“. Trukdė ligos, visuomeninė veikla ir nuoširdus rūpestis pradedančiais rašytojais, kuriems jis negailėjo nei laiko, nei energijos. Mokydamas pradedančius literatus – M. Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, G. Petkevičaitę-Bitę, J. Žymantienę-Žemaitę, J. Biliūną, S. Pšibiliauskienę, J. Krikščiūną-Jovarą ir kitus – P. Višinskis pasireiškė kaip literatūros kritikas ir apsiskaitęs, plataus akiračio inteligentas. Ne vienas rašytojas, prisimindamas savo mokytoją, įamžino P. Višinskį kaip prototipą savo kūriniuose: Žemaitė – „Prie užvertos langinės“, Šatrijos Ragana – „Viktutėje“ (Jono paveikslas), J. Biliūnas – apsakyme „Pakeleivingi“. Ypač nuoširdi draugystė P. Višinskį siejo su M. Pečkauskaite-Šatrijos Ragana. Jis rėmė ne tik Marijos kūrybą, publikacijas, bet ir išrūpino rašytojai stažuotę į Ciurichą. Užvenčio dvare įamžino ją ir fotografijose.

    P. Višinskis pirmasis įžvelgė ir Julijos Žymantienės talentą. Brandaus amžiaus valstietės moters sukurtas apsakymas „Pirszlibos“, pakliuvęs Povilui į rankas, buvo parašytas žemaitiškai, pilnas klaidų, sunkiai įskaitomas. Tačiau sudomino ir patraukė labai gyvi paveikslai, ryškūs charakteriai. Rankraštis buvo nuvežtas G. Petkevičaitei, paskui – kalbininkui J. Jablonskiui, kuris jį suredagavo, ištaisė klaidas ir pakeistu pavadinimu „Rudens vakaras“ paskelbė „Tikrajame ūkininkų kalendoriuje“ (1895 m.). Taip savo jaunojo kaimyno (Ušnėnuose Žymantienės ir Višinskių sodybos buvo greta) pamokyta ir paskatinta, Žymantienė, gavusi „Žemaitės“ slapyvardį, atkakliai rašė toliau. Supažindinęs Žemaitę su G. Petkevičaite-Bite, P. Višinskis pasiūlė joms drauge rašyti pjeses, nes lietuviškų dramos veikalų anuomet labai trūko. Keturakio „Amerika pirtyje“, nors ir buvo populiari, bet norėjosi ir naujų kūrinių. Taip kūrybingos bičiulės slapyvardžiu „Dvi Moteri“ kartu parašė keletą pjesių, iš kurių populiariausia buvo „Velnias spąstuose“ (1902). Skaičiuojama, kad iki 1910 m. ši komedija teatro mėgėjų scenose buvo suvaidinta 46 kartus.


    „Šviesa ir mokslas – tai mūsų galybė“

    P. Višinskis buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų ir jos programos sudarytojų. Publicistinėse knygelėse kritikavo carinę santvarką, reiškė demokratinės politikos pažiūras, iškėlė socialinės nelygybės problemas, kėlė Lietuvos valstybingumo idėją. Skatindamas žmones šviestis ir siekti mokslo žinių, parengė ir išleido du elementorius, kurie buvo populiarūs ir susilaukė pakartotinių leidimų. Atgavus lietuvišką spaudą, elementorių leidyba Lietuvoje labai pagyvėjo. Geriausiais buvo laikomi A. Kriščiukaičio ir P. Višinskio parengti elementoriai. Juos vartojo ir lietuvių kalbos mokymui mokyklose. P. Višinskio „Elementorius arba skaitymo ir rašymo mokslas“ sudarytas analitiniu-sintetiniu garsų metodu, bet skaitymo tekstuose šalia žodžių yra ir skiemenavimo pavyzdžių. Elementoriaus „Prakalboje“ P. Višinskis davė daug naudingų metodinių ir pedagoginių patarimų tėvams bei mokytojams. Teigė, kad nereikia vaikų gąsdinti ir per daug varginti mokslu, reikia taip mokyti, kad vaikui mokslas patiktų ir jis pats ieškotų elementoriaus.


    „Negąsdinkit vaikų, nespauskit! Tegul jie visada būna linksmi ir smagūs! Jeigu tik pamatei, kad vaikas pavargo, leisk jam pailsėti, pabėgioti.“ Elementoriaus autorius tikėjosi, kad jo mokymo būdas ir patarimai duos naudos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. „Jeigu tik suprasite naująjį mokymo būdą ir pildysite mano patarimus, tai savo vaikus išmokysite greit, be vargo, gražiai skaityti ne tik iš savo knygelės, bet iš visų, kokios tik yra ar bus pasaulyje išleistos ta mūsų brangia lietuvių kalba parašytos.“

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2025 m.

     

  • Dzūkijos prozininkei Emilijai Liegutei – 95

    Šiemet minime 95-ąsias rašytojos, poetės, dramaturgės Emilijos Liegutės gimimo metines. Dzūkijos prozininkė savo kūrybos dalelę paliko tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje.

    E. Liegutė gimė Dzūkijoje, Skiturių kaime, Alytaus rajone 1930 m. vasario 21 dieną. 1960m. baigė Vilniaus universitetą, kurį laiką dirbo mokytoja. Gyveno Kaišiadoryse, čia ir mokytojavo iki 1963 m., vėliau išsikėlė į Vilnių. Vilniuje 1965–1973m. dirbo „Moksleivio“ ir „Tarybinio mokytojo“ redakcijose, Vilniaus lėlių teatre.

    Per kelis dešimtmečius sukurtas kūrybos lobynas liudija E. Liegutės gebėjimą kalbėti įvairiomis formomis bei artimai prabilti tiek į vaiko, tiek į suaugusiojo skaitytojo širdį. Rašytoja kūrė ir poeziją ir prozą, rašė ir dramas. Pirmoji parašyta knyga buvo skirta suaugusiems – „Palaukių vasara“ pasirodžiusi 1967 m. Po penkių metų prozininkė atsigręžė ir į mažuosius skaitytojus – pirmoji knyga vaikams – pasakų rinkinys „Užmigęs miestas“, išleista 1972 m. Rašytojos E. Liegutės palikimą sudaro net 44 darbai – tame skaičiuje ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro!

    Sovietmečiu pradėtą rašytojos karjerą E. Liegutė tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Vaikams rašytoja daugiausia rašė pasakas ir apsakymus, keli kūriniai yra skirti ir paauglių auditorijai, vienas iš jų – romanas „Dešimtokai“. Rašytojos kūryboje ryškios etinės, moralinės nuostatos, pamokymai, gausu ir nuotykių bei fantastinės literatūros elementų, stengtasi įtraukti ne tik universalias temas, bet ir įvairias aktualias problemas. Rašė ir pjeses vaikams, pagal kurias buvo pastatyti spektakliai: „Pelėda ir žibintas“, „Driežas do Diezas“, „Pelėsijos šalyje“, „Povilas ir Marija“. Daug kūrybinio laiko rašytoja paskyrė mažiesiems skaitytojams. Muziejuje saugomi E. Liegutės novelių „Žuvis“, „Žalia varlė“, „Drugelis“, „Mažasis karalius“, „Karžygys“ rankraščiai.

    Rašytojas Alfredas Gusčius yra pasakęs, jog ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų kontaktų su tautos istorija ir kultūra Liegutės kūryboje atsiranda Širdies dosnumas ir Gerumo etika, kurios tapo humanizmo vėliava jos darbuose. Neatsitiktinai ji daug kūrinių parašė vaikams ir paaugliams, o jos pasaulėjautos romantiškumas ir lyriškumas galėjo paskatinti pasukti ir į poeziją.

    E. Liegutė apie savo kūrybinio kelio pradžią yra sakiusi, jog labai džiaugiasi, kad ir sovietmečiu nesėdėjo sudėjusi rankų, o rašė vaikams… Grįžteliu atgal… Mano herojai – vaikai – mano didžioji meilė.

    1986-ųjų vasario 18-ąją rašytoja Emilija Liegutė įsigijo sodybą Užuraistėje – tai rami, gamtos apsupta Kabelių kaimo dalis. Čia ji atrado savo kampelį pasaulyje, kuriame galėjo atsidėti mėgstamam užsiėmimui – sodininkystei ir gėlių auginimui. Nuotraukoje, darytoje 2005 m. rašytoja užfiksuota savo sodyboje, Kabeliuose, kitoje nuotraukos pusėje autorės ranka užrašyti žodžiai byloja apie rašytojos meilę gėlėms: Labai myliu gėles – ir jos mane. Tačiau šis Dzūkijos pakraštys jai tapo kur kas daugiau nei tik poilsio vieta. Bendraudama su vietiniais žmonėmis, E. Liegutė vis giliau skverbėsi į dzūkišką dvasią – rinko etnografinę medžiagą, dalijosi ja „Šiaurės Atėnuose“ bei kitame kultūriniame spaudos lauke. Dzūkų kultūra ir gyvenimo būdas tapo jos kūrybos šaltiniu – ne vien idėjų, bet ir jausmų, pasaulėjautos. Kabelių apylinkių žmonės jai buvo brangūs, o jų istorijos dažnai rasdavo kelią į jos kūrinius.

    Emilija Liegutė taip pat aktyviai prisidėjo prie Emilijos Pliaterytės atminimo puoselėjimo Kapčiamiestyje. Nuotraukoje, kurią  užfiksavo rašytojos sūnus Gintaras Balionis, 2001 m. rugpjūčio mėn. rašytoja matoma prie paminklo, skirto Emilijai Pliaterytei. Jos pastangomis įrengtas parkas, sutvarkytos senosios kapinaitės, kur palaidota E. Pliaterytė.  2004 m. rašytoja išleido apysaką „Emilija Pliaterytė: Dokumentinė Apsakymo Kelionė“, atvėrusi istorinį puslapį, pasakojantį apie moterį, kurios vardas tapo sinonimu kovai už laisvę, gyvenimą, įamžindama Emilijos Pliaterytės gyvenimą ir jos amžiną palikimą Lietuvos istorijoje.

    Rašytojos archyvą sudaro gausus pluoštas nuotraukų. E. Liegutė mėgo fotografuotis, pozuoti, tai galime matyti nuotraukose darytose 1972 m. bei 1975 m. Vilniuje, 1980 m. darytas meniškas rašytojos portretas, skirtas 50 metų sukakčiai bei apie 1991 m. darytas rašytojos portretas. Rašytoja aktyviai lankėsi įvairiuose renginiuose. 2010 metais rašytoja yra apsilankiusi ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros padalinyje, kuriame vaikams pasakojo apie savo kūrybinį kelią. 2003 m. sausio 14 d. rašytoja užfiksuota Dailės akademijos spaudos konferencijoje. Būdama dzūkė, nepraleisdavo progų dalyvauti ir Varėnos Grybų šventėse, vienoje iš nuotraukų, 2005 m. rugsėjo 9 d. rašytoja užfiksuota minėtoje šventėje. Dar keletas saugomų nuotraukų darytų 1974 m. kur E. Liegutė užfiksuota sode prie vilos, 1974 m. daryta nuotrauka, kurioje rašytoja pozuoja su šuneliu Pifu bei 2008 m . Vilniuje, savo namuose rašytoja fotografuota per savo gimtadienį.

    E. Liegutė mirė 2022 m. rugpjūčio 26 d. sulaukusi 92-iejų metų. Palaidota Vilniuje, Kairėnų kapinėse. Rašytoja paliko gilų literatūrinį įspaudą ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų širdyse. Ji giliai jautė rašytojo darbo prasminguma: Be abejo, kad esu rašytoja. Man šis vardas brangus.

    Parengė Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Iveta Zalieckaitė, 2025 m.

  • Kazys Almenas: gyvenime nemažai lemia likimas

    1935 m. balandžio 11-ąją Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje, veterinarijos gydytojo Kazio Almino šeimoje gimė būsimasis mokslininkas ir rašytojas Kęstutis Kazys Alminas, kuris vėliau, gyvendamas Amerikoje ėmė pasirašinėti Kazys Almenas. Hum. m. dr. D. Kuizinienė pomirtinėje K. Almeno atsiminimų knygoje „Anuomet“ pateikė išsamesnį paaiškinimą: „Lietuvoje ir išeivijoje šeimos pavardė buvo Alminai. Kazys Almenas, priimdamas Amerikos pilietybę, pakeitė savo pavardės „i“ raidę į „e“ ir tapo Almenu, taip atkurdamas senąją žemaitišką pavardės versiją. O tėvas ir brolis JAV liko Alminai.“

    Todėl virtualioje parodoje publikuojami dokumentai, Vokietijoje išduoti Kaziui Alminui. Vėliau K. Almenui ne kartą teko aiškinti savo pavardės kilmę, taisyti jos rašybą.

    Būsimojo rašytojo tėvas, ūkininko sūnus Kazys Alminas veterinariją studijavo Vokietijoje, Berlyne. Hitleriui ėmus reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą, lietuviai studentai pateko į valdžios nemalonę, tad K. Alminas išvažiavo mokytis į Berną Šveicarijoje. Ten susipažino su savo būsimąja žmona, auklėta Šveicarijos mergaičių internate, ir parsivežė ją į Lietuvą. Jaunoji šeima įsikūrė Žemaitijoje, Gruzdžiuose, ten Alminams gimė sūnūs Kęstutis Kazys ir Henris. Gimtajame būsimojo rašytojo name sovietiniais metais veikė Gruzdžių žemės ūkio technikumas. Parodoje – pastato nuotrauka, daryta 1989 m.

    Vėliau veterinarijos gydytojas su žmona ir dviem sūnumis persikėlė gyventi į Kauną. Tėvas dirbo Veterinarijos akademijoje, tad jie įsikūrė Vilijampolėje. 1940–1944 metais Kaune nebuvo ramu, baisumų ir nerimo kėlė tiek sovietai, tiek vokiečiai. Vilijampolė buvo tas rajonas, kuriame, kad ir kaip tėvai besistengė, negalėjo apsaugoti vaikų nuo pačių nemaloniausių karo metų žiaurumų. Prieš grįžtant rusų okupantams, Kaune gimė ir jauniausioji Alminų dukra Rūta.

    Pergyvenę sovietų ir vokiečių okupacijas, išsislapstę nuo deportavimo, tėvai, aktyvūs Lietuvos patriotai suprato, kad artėjanti antroji sovietų okupacija nieko gero nežada, todėl su trimis vaikučiais buvo pasiruošę išvykti į Vakarus. O dar šiek prieš didžiąją pabėgėlių sumaištį pasitaikė kiek lengvesnė galimybė – vokiečių valdžia siunčia du Veterinarijos akademijos darbuotojus išgabenti didelę kaimenę arklių į Vokietiją. 1944 m., vasarai įpusėjus, docento K. Almino ir jo kolegos, veterinarijos daktaro Radvilos šeimos pasikinkė arklius ir, susikrovę nemenką mantą, išvyko link Karaliaučiaus. Iš ten arkliai buvo pervežami traukiniu. Gyvuliniame, bet švariame vagone keliavo ir juos lydinčios atsakingų Veterinarijos akademijos darbuotojų šeimos.

    Tėvas, gavo paskyrimą dirbti Landsberg an der Warte miestelyje, jie apsigyveno šeimai skirtame nedideliame name. Per keletą ten praleistų mėnesių dėl vaikams nesuprantamų priežasčių tėvai nutarė išsiskirti. Tai buvo skaudus, vaikus itin sutraumavęs įvykis, nes Vokietijos teismas berniukus paliko tėvui, o mergaitę mamai.

    Šiame miestelyje K. Alminas pradėjo lankyti mokyklą, esančią toli nuo namų, mat gyveno jie miestelio pakraštyje. Vaikui nebuvo lengva, reikėjo išmokti vokiečių kalbą, o grįždamas iš mokyklos ne kartą patyrė nemalonių, smurtinių nuotykių iš vokiečių kadetų, kurių mokyklos teritoriją turėjo praeiti. Mažasis Kazys buvo auklėjamas labai patriotiškai, tad jį ypač žeidė pravardžiavimas lenku. Jis tvirtai žinojo ęsąs lietuvis.

    Karas tebesitęsė. Atėjo diena, kai, artėjant frontui, teko skubiai trauktis, palikus didžiąją mantos dalį. Pavyko įsigrūsti į perpildytą traukinį ir kitą dieną pasiekė per naktį bombonešių nualintą Meklenburgo sostinę Šveriną. K. Almenas prisimena: „Ir štai, kas nuostabu, kai išlipome dar degančio miesto stotyje, ten nesijautė pasimetimo, nebuvo chaoso. Dar nuostabiau, mus ir kitus traukiniu važiavusius bėglius pasitiko hitlerjugendai! Taip, tie patys, su trumpom kelnėm, su „hakenkroicais“ ant rankovių. Jie buvo atsiųsti padėti nešti bagažą. <…> To negana, kai išėjome iš stoties, darbininkai valė griuvėsius nuo tramvajų bėgių, kelios tramvajų linijos jau veikė, o šalia stoties stovėjo kareiviška virtuvė, ten pabėgėliams, įskaitant ir mus, buvo dalinama karšta sriuba.“ [Tekste ir toliau yra citatos iš K. Almeno atsiminimų knygos „Anuomet“ – J. I.].

    Apsigyveno mažame kambarėlyje užmiesčio dvaro kumetyne. Darbo birža tėvui su dviem mažais vaikais paskyrė auklę. Taip trejiems metams į jų gyvenimą atėjo vokietė Šarlotė, auginusi vaikus lyg savus. Tėvui gerai sekėsi veterinarijos gydytojo praktika, tačiau frontas artėjo, miestą dažnai bombarduodavo, teko trauktis dar toliau. „Visi gelbėjosi, kas kaip išmanė, nežinau, kaip, bet, be abejo, nelengvai, tėvui visgi pasisekė surasti kažkur pašiūrėje tūnojusį seną vežimėlį (kelionėje prisiėjo pakartotinai taisyti jo ratų stipinus) ir seną, įkritusiais šonais, dusulingą kuiną.“

    Netoli Hamburgo tėvas šalutiniais keliais pasuko į šiaurę link Danijos, nes Hamburgo kryptis atrodė pavojingesnė. Nuvargęs kuinas silpo, todėl, nepasiekę Danijos, besibaigiant 1944-iesiems metams, jie apsistojo Štruksdorfo kaime. Tai buvo Baltijos ir Šiaurės jūrų skalaujama Jutlandijos pusiasalio dalis, neturtingų, smulkių ūkininkų kraštas. Apsigyveno pas ūkininką, gavę mažą kambarėlį su 2 lovom. Buitis buvo skurdi, tėvas miegojo daržinėje. Po Kalėdų vyresnėlis sūnus Kazys vėl pradėjo lankyti mokyklą. „Atmintyje užsiliko didokas plytinis pastatas su milžinišku šiaudiniu stogu, pavasariui atėjus išpešiotame to stogo kraige perėjos daugybė žvirblių.“ Per klajonių Vokietijos keliais laiką Kazys jau buvo išmokęs vokiečių kalbą, tad susidraugavo su vietiniais vaikais.

    1945 metais, pasibaigus mokslo metams, baigėsi ir karas. Pabėgėliai buvo apgyvendinami DP stovyklose. Alminų šeimai teko „pabūti keliose pabėgėlių stovyklose, bet ilgiausiai, daugiau kaip dvejus metus, stovykloje Šlėzvige-Holtšeine prie Wittensee ežero.“ Britų zonoje esančioje stovykloje „Klein Wittensee“, į kurią persikėlė 1945 m. rudenį, pabėgėlių gyvenimas buvo prasčiausias. Tačiau ten gyveno tik lietuviai, vaikai lankė lietuvišką mokyklą, buvo lietuvių bažnyčia, švęsdavo lietuviškas šventes, vystėsi menki lietuvių verslai. Mokykloje buvo daugiau tvarkos, drausmės, taisyklių, kas piktino dešimtmetį Kazį. Kartu su šeima keliavo ir auklė Šarlotė, vaikai buvo prižiūrėti. Tad tėvas rūpinosi Pabaltijo universiteto steigimu, vėliau ten profesoriavo, namuose būdavo retai. Šarlotei vienai teko spręsti sunkaus, psichologiškai traumuoto vaiko Kazio problemas. Pats rašytojas prisimena: „lagerinėse mokyklose nežibėjau, kaipo mokinys buvau vidutiniokas, tai liudija pažymių knygutės.“ Virtualioje parodoje eksponuojami įvairiose pradinėse mokyklose išduoti dokumentai.

    1946 m. šeimą sukrėtė dar vienas įvykis. Ilgai ieškojusi savo vaikų, tėvui profesoriaujant universitete netoli Hamburgo, juos susirado motina ir, pervažiavusi traukiniais su vaikais per visas tris pabėgėlių zonas, bandė juos išsivežti į Šveicariją. Tačiau vaikų be dokumentų Švarcvaldo pasienyje šveicarai neįleido. Ilgi pokalbiai, derybos, tačiau rezultatas ir vėl labai skaudus – atvykęs tėvas berniukus išsivežė atgal.

    Prisimindamas rašytojo kelio pradžią K. Almenas atsiminimuose pasakojo: „Manęs yra klausę <…> kaip, kur ir kodėl aš pradėjau rašyti. Kur ir kada, atsimenu, bet kodėl? Manau, kad tam tikrą įtaką turėjo lageriuose praleisti metai. <…> Mokslai man, bendrai, nelabai sekėsi, ypač nemėgau lietuvių kalbos gramatikos pamokų <…>. Rašyt pradėjau užtai, kad man patiko pasakoti. Patinka pačiam sau kurti pasakojimus, o kai galvoje susidėsto intrigos, kurios, mano nuomone, galėtų patikti ir kitiems, kai kurias užrašau. <…> panašu, kad pradžia buvo „Klein Wittensee“ stovykloje.“

    Tėvui vis profesoriaujant, po poros metų, abu su broliu gyveno Pinebergo stovyklos bendrabutyje kartu su kitais paaugliais. Ten draugas davė paskaityti V. Pietario romaną „Algimantas“. Knyga labai patikusi ir su draugu nusprendė, kad užaugę turi parašyti dar vieną tokią įdomią knygą, nes „vienos knygos lietuviams per mažai“.

    Gyvenimas Vokietijoje vis tik buvo trumpalaikis, tėvui, kaip ir kitiems pabėgėliams, teko ieškoti galimybių išvykti į JAV. 1949 m. rudenį laivu „USS General J.H. McRae“ išplaukė į Ameriką ir po 10 dienų kelionės pasiekė Niujorko uostą. Trumpam apsistojo Hartforde, pradėjo lankyti amerikietišką anglakalbę mokyklą Konektikuto valstijoje. Sekėsi labai prastai. Laimė, tėvui gavus darbą, traukiniu išvyko į Minesotą, kur buvęs profesorius tapo veterinarijos gydytojo padėjėju, o veterinarijos klinikos savininkas apgyvendino juos namelyje ant ratų. Sekančių, 1950 m. žiemą, gavęs darbo pasiūlymą Nebraskos valstijoje, tėvas išsivežė ten ir vaikus.

    Verta stabtelti Nebraskoje, kurios prerijoms K. Almenas ir vėliau jautė nostalgiją: „Vaikystės metais aplinkos keitėsi per dažnai, kad jose pasijausčiau „savas“, o jaunystė nuo 15 iki 22 metų prabėgo prerijų aplinkoje. Prerijų gamtovaizdis nėra dramatiškas, jo žavesį sukuria ne kokia išskirtina detalė, o visuma. Prerijoje nėra kur žvilgsniui sustoti, į kurią pusę pasisuksi, banguoja pavasarį žalia, kitais metų laikais įvairiai – tamsiai gelsvais, rudais atspalviais – paženklinta prerija. Į horizontą nusidriekiantis vaizdo platumas pažadina nevaržomos laisvės jausmą. <…> Mane tai veikdavo raminamai.“

    Požiūris į mokslą Nebraskos mokykloje keitėsi. Kazys buvo vertinamas dėl kelių kalbų mokėjimo ir jau pirmaisiais mokslo metais tapo vienu iš geriausių mokinių, taip pat buvo priimtas į Lup Sičio mokyklos futbolo komandą. Nebraskoje galiojo prerijų įstatymai ir papročiai, tad tėvas pats nupirko jam pirmąjį šautuvą, kad sūnus išmoktų šaudyti. K. Almenas mėgo būti gamtoje, klajoti po dykumas, medžioti.

    Būsimasis rašytojas vidurinę mokyklą baigė Lup Sičio miestelyje. Tėvas siūlė studijuoti mediciną arba veterinariją, bet jaunuolis šito nenorėjo, o ką studijuos, visiškai nenumanė. 1953 m. įstojo į Nebraskos universitetą Linkolno mieste. Pirmojo, orientacinio semestro metu sužinojo, kad sunkiausias mokslas yra Inžinerijos kolegijoje. Kadangi vidurinę mokyklą buvo baigęs labai gerai, nusprendė studijuoti inžineriją, pasirinkdamas chemijos inžinerijos šaką. Buvo ambicingas, tėvo paramos atsisakęs studentas ir 1957 m. savo pastangomis baigė studijas, įgydamas bakalauro studijų laipsnį. Diplomuotas chemijos inžinierius nusprendžia tęsti studijas, pasirinkdamas branduolinės fizikos inžinerijos magistro studijas.

    Dažnam kyla klausimas, kodėl pasirinko tokią sudėtingą profesiją – branduolinės fizikos inžineriją? K. Almeno nuomone, „gyvenime nemažai lemia likimas“. 1957 m. spalį Sovietų sąjunga sukrėtė pasaulį, paleisdama pirmą kosminį palydovą. Visus gąsdino žodis SPUTNIK. Tuomet JAV skyrė dideles lėšas moksliniams tyrimams ir skatino inžinerijos mokslų paklausą. „Beveik pernakt mes, studijas bebaigiantys inžinieriai, tapom labai pageidaujami“,– prisimena K. Almenas. Jis atsisakė jam pasiūlytų gerai apmokamų darbų Niujorke bei Kalifornijoje ir po griežtos atrankos chemijos inžinierius nutarė studijuoti branduolinę inžineriją Argono laboratorijoje naujai įsteigtoje Tarptautinėje branduolinių mokslų ir inžinerijos mokykloje netoli Čikagos.

    Gyvenant Čikagoje, atsivėrė K. Almeno artistiniai gabumai, jis nuo 1963-ųjų dalyvavo Čikagoje veikusioje lietuvių sceninės satyros ir humoro grupėje „Antras kaimas”, ten vaidino, rašė tekstus. Režisierės, rašytojos B. Pūkelevičiūtės buvo pakviestas vaidinti spektaklyje „Aukso žąsis“. Virtualioje parodoje – nuotraukos iš B. Pūkelevičiūtės spektaklio „Aukso žąsis“, iš spektaklio pagal K. Ostrausko pjesę „Žaliojoj lankelėj“.

    Tuo laikotarpiu jau pasirodo K. Almeno novelės, publikuotos įvairioje spaudoje, o dviejų dalių romanas „Upė į rytus, upė į šiaurę“, išleistas 1964 metais, laimi Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1965 m. išeina novelių knyga „Bėgiai“, 1967 m. – novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“. Novelėse vaizduojama amerikiečių ir lietuvių išeivių buities kasdienybė, jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Pasak literatūrologės, profesorės D. Kuizinienės, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“.

    Baigęs magistrantūrą, toliau siekti mokslo išvažiavo į Lenkiją. 1966–1968 m. dirbdamas Varšuvos politechnikos institute, įgijo branduolinės inžinerijos daktaro laipsnį.

    Nuo 1969 m. iki 1999 m., kol išėjo į pensiją profesoriavo JAV Merilando universiteto Branduolinės inžinerijos katedroje, buvo nuoseklus mokslininkas, kurio darbai susiję su branduolinių jėgainių sauga.

    1966 m. prof. K. Almenas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Nuo tada jis palaikė glaudžius ryšius su kolegomis rašytojais Lietuvoje, rūpinosi išeivių autorių knygų persiuntimu ir pervežimu į Lietuvą. 1966-06-18 K. Bradūnui rašo įspūdžius iš pirmosios kelionės į Lietuvą: „Ką mačiau, Dieve, bandyt aprašyt yra visiškai bergždžias reikalas. Gal svarbiausia – daug gerų, nuoširdžių žmonių sutikau. Jaučiu tvirtumo ir pasitikėjimo ateitimi juos sutikęs. Nuvežiau jiems virš 30-mt knygų (irgi tik Tau rašau). <…> Kaip galima smerkti vykimą į Lietuvą? Gi tai vienintelis kelias patikimai perduot literatūrą. Kaip suprast tą smerkimą? Ar bijoma, kad kas „sukomunistės“? Dieve, gi ta problema net neaktuali, Lietuvių tautai gresia visai kitas ir daug realesnis pavojus. <…> Bet štai labai konkreti aplinkybė, mano pačio išgyventa. Nesakau, jog visada ir visiems taip turi būt, bet faktas lieka faktu, jog man buvo. / Visą mėnesį buvau laisvas Lietuvoje. Užsiregistravau atvykęs (viešbutyje) ir po to neištraukiau savo paso, kol neišvažiavau. Vykau (traukiniu, autobusu) į Kauną, Trakus, Panevėžį, Turniškes. Gyvenau, kur norėjau, fotografavau, ką norėjau. Susitikau su kuo ir kaip ir kada norėjau. <…> Sakau, gal tai buvo išimtis, jei taip, Dieve duok daugiau tokių. Įspūdžių begalės.“

    Vienas iš svarbiausių K. Almeno gyvenimo tikslų – pasirinkimas būti lietuviu. Vos kelis savo pirmuosius gyvenimo metus praleidęs Lietuvoje, K. Almenas lietuvybę puoselėjo visą savo gyvenimą. Jo paties nuomone, didelę įtaką turėjo gyvenimas Vokietijos DP stovyklose, galbūt ten ir gimė tas išdidus jausmas saugoti, ginti savo tapatybę, stiprinti lietuviškumo sampratą ir aplinką. Ir vėliau, gyvendamas Amerikoje, artimai bendravo, bičiuliavosi su lietuvių išeivijos ir iš Lietuvos atvykusiais rašytojais, organizavo renginius. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš literatūrinių švenčių ir susitikimų.

    Apsigynęs daktaro disertaciją, K. Almenas vis tik ryžtasi seniai planuojamai kelionei į Afriką. Ir keliauti nutaria visiškai nepažįstama transporto priemone motociklu. Ši kelionė patvirtino, kad jis yra nepailstantis nuotykių ieškotojas, prekiniais vagonais apkeliavęs Ameriką, įkopęs į Kilimandžarą. Kelionė buvo sunki, sudėtinga, vargino ir alinantis karštis, ir nenuspėjama Afrikos valstybių politinė sistema. Ne visi kelionėje patirti nuotykiai buvo smagūs, Rodezijoje (dab. Zimbabvė) teko sėdėti kalėjime, tai sukėlė nerimą, nes ten įstatymų nebuvo, Rodezija diplomatinių santykių su JAV neturėjo, policininkai galėjo elgtis kaip tik nori. Laimė, konfliktas baigėsi laimingai, bet toliau keliauti po Afriką jam nebuvo leista, iš kalėjimo buvo nugabentas tiesiai į oro uostą. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš kelionių.

    Skrisdamas iš Afrikos lėktuvu, 1968-08-06 rašo laišką K. Bradūnui: „Esu laisvas po 23 dienų kalėjime Rodezijoje. <…> Nelabai maloni tai patirtis buvo. Tai gryna „policijos valdžios“ valstybė be įstatymų. Paranoikai.“

    Keliaudamas rašė apybraižas ir siuntė jas K. Bradūnui publikuoti dienraštyje „Draugas“. Tais pačiais metais pasirodė knyga  „Išilgai Afrikos: laikraščių iškarpos“, o 2008 m. papildyta kelionių įspūdžių knyga „Motociklu per Afriką“.

    K. Almenas – pramoginės literatūros atstovas. „Literatūra, mano nuomone, turėtų papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos.“,– tokią savo nuomonę autorius pateikė žurnalui „Akiračiai“ 1986 m.

    Didesnio dėmesio susilaukė 1970 m. išėjęs istorinis romanas „Šienapjūtė“ apie 18–19 a. Lietuvos politinius įvykius, bajorų tarpusavio konfliktus.

    Po jo K. Almenas užsibrėžia leisti detektyvinių romanų seriją. 1977 m. išeina detektyvinis romanas „Sauja skatikų“. Jo herojus milicijos leitenantas Donatas Vėbra, atvykęs iš Lietuvos aplankyti savo pusbrolio, išnarplioja seną, ankstyvame pokaryje užsimezgusią istoriją. Iš dienraščio „Draugo“ romano konkursui atsiųstų aštuonių rankraščių, „Sauja skatikų“ įvertintas metine premija, kuri buvo įteikta 1977 m. Čikagoje.

    Antrojoje knygoje „Lietingos dienos“ (1988), veiksmas vyksta jau Palangoje, ką tik prasidėjus sovietų invazijai į Afganistaną. Donatas Vėbra, vis dar leitenantas, ten įsipainioja į bylą, kurioje pats tampa įtariamuoju.

    Tačiau K. Almeno planas buvo ambicingas – detektyvinių romanų serija. 1987 m. gegužės 21 d. K. Bradūnui rašo: „Už mėnesio važiuoju Lietuvon (mėnesiui). Turiu ir projektą – parankiot frazeologijos, įpročių ir atmosferos. Nes trečias romanas vyks Kaune!“

    2014 m. išėjo trečias serijos romanas „Vaivos juosta“, kuriame Donatas Vėbra bylą tiria gimtajame Kaune, vykdydamas savo tiesiogines pareigas. Tais pačiais metais išėjo ir dar viena K. Almeno knyga „Trispalvė Iljičiui“.

    Gyvendamas Amerikoje, K. Almenas kartu su žmona Mara ėmėsi įgyvendinti dar vieną sumanymą – rinko sakytinės istorijos medžiagą iš savo kartos lietuvių. Per dvylika metų į magnetofono juostas įrašyti 38 „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai“ saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje.

    Norėdamas praleisti ramią senatvę, po Nepriklausomybės atkūrimo prof. K. Almenas su žmona grįžo į mylimą Lietuvą, gyveno Vilniuje. Parodoje – nuotraukos su žmona JAV ir Lietuvoje.

    Siekdamas skatinti jaunimo domėjimąsi Lietuvos istorija, nacionaline literatūra ir lietuvių populiariosios literatūros augimą, K. Almenas organizavo istorinių nuotykių apysakų apie Lietuvos praeitį serijos „Skomantas“ leidybą. Skomanto slapyvardžiu kūrė jis pats, R. Šerelytė, V. Čepaitis, kiti rašytojai. Kūriniuose pasakojimas kuriamas detektyvo principu, siužetas dažniausiai nuotykinis, vaizduojama 13 a. Lietuva, aprašomi galimi to laiko herojiški bebaimių didvyrių žygiai.

    1992 m. Lietuvoje K. Almenas įkūrė leidyklą „Litterrae Universitatis“.

    Profesorius K. Almenas aktyviai dalyvavo ir VDU steigimo laikotarpiu: VDU Atkuriamojo senato narys, organizavęs Lietuvos aukštosioms mokykloms tinkamų vadovėlių gavimu ir jų leidyba, 2008 – 2010 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nario pareigas, 2013 m. – jam suteiktas Garbės daktaro vardas.

    1992 m. pusmetį dirbo Lietuvoje, Lietuvos energetikos institute įkūrė Ignalinos AE mokslinę saugumo analizės grupę ir jai vadovavo iki 1995 m., buvo vienas pirmųjų išeivijos mokslininkų, prisidėjusių prie Ignalinos AE saugaus darbo užtikrinimo ir mokslininkų stažuočių JAV, Švedijos, Japonijos, Vokietijos, TATENA ir kituose branduolinių tyrimų centruose.

    Mokslinė veikla taip pat buvo įvertinta: už darbų ciklą „Deterministiniai ir tikimybiniai tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų įgyvendinimas gerinant Ignalinos AE saugą ir patikimumą“, pateiktą kartu su bendraautoriais, 2005 m. jam kartu su kitais Lietuvos mokslininkais suteiktas Lietuvos mokslo premijos laureato vardas, 2014 m. – Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys.

    Visuomeninės veiklos turėjo taip pat apsčiai: išeivijos visuomeninės politinės „Santaros-Šviesos“ federacijos narys, vienas iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, Lietuvos istorijos paveldą puoselėjančios draugijos „Pilis“ narys.

    K. Almenas netikėtai mirė 2017 m. Jo valia tik po mirties išleista vertinga, informatyvi jo atsiminimų knyga „Anuomet“.

    Pats K. Almenas pirmiausiai buvo branduolinės fizikos inžinierius, o rašytojas – tik laisvalaikiu: „Aš esu inžinierius, kuris prie progos rašo“. O rašančiam inžinieriui rūpėjo aukščiausio mokslo skatinimas ir lietuvybės sklaida, lietuvių tautos, jos kalbos išlikimas.

    K. Almenas visą gyvenimą siekė užsibrėžtų tikslų. Atrodo, jam tai pavyko. Gal net daugiau. Paauglystėje nutaręs parašyti bent vieną knygą, savo kūrybiniame krepšyje paliko jų gerokai virš dešimties. Matyt, ir tai lėmė likimas…

     

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2025 m.