Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Rinkiniai

  • STASYS SANTVARAS (1902–1991)

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp gausybės iš užjūrių parkeliavusių išeivijos rašytojų rinkinių – vienas didžiausių, gausus vertingų archyvalijų – Stasio Santvaro rinkinys.

    Stasys Santvaras (tikroji pavardė Zaleckis) gimė 1902-ųjų gegužės 27 dieną Rūstekoniuose, Seredžiaus valsčiuje (Jurbarko rajone), kaip menininkas – poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas, operos solistas, libretų autorius – brendo ir formavosi tarpukario Kaune.

    1919 m. savanoriu dalyvavo kovose su bolševikais, buvo sužeistas. 1922–1923 m. mokėsi karių brandos atestato kursuose, dirbo Eltoje, lankė Antano Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją Kaune, buvo jos ir Vilkolakio teatro administratorius. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime. 

    Savo poeziją periodikoje skelbti pradėjo 1921 m. 1924 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Saulėtekio maldos“, išspausdino porą draminių kūrinių. Autobiografijoje prisipažino, jog su savo pirmąja knyga išdrįso pasibelsti į neakivaizdinio kūrybos Mokytojo – Maironio duris. Įleistas paties namų šeimininko, S. Santvaras įteikė Maironiui knygelę su autografu „Didžiajam Maironiui – Autorius. Kaune, 1924.X.2“. Buvo svetingai priimtas, pasikalbėjo apie kūrybą, net išgėrė po stiklelį garsiojo Maironio sesers Marcelės krupniko. O knygelė „Saulėtekio maldos“ iki šiol saugoma tarp Maironio memorialinės bibliotekos knygų. Tačiau didesnio dėmesio ankstyvoji kūryba nesukėlė.

    Iš mamos paveldėjęs gražų balsą ir puikią muzikinę klausą, dainavo choruose, dirbo operos solistu, 1926–1927 m. mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje. Didelį pasisekimą turėjo 1926 m. Kaune pastatyta S. Santvaro pjesė „Žvejai“, 1942 metais išleista atskira knygele.

    1927–1932 m. Milane studijavo dainavimą, muziką, italų kalbą, dailės istoriją, literatūrą. Ten sutiko savo buvusį mokytoją kompozitorių Stasį Šimkų. Jiems besišnekučiuojant, Santvaras sutiko pabaigti S. Šimkaus rašomos operos libretą. Grįžęs iš Italijos, nedelsdamas ėmėsi pažadėto darbo ir, artimai bendradarbiaudamas su kompozitoriumi, netrukus parašė trūkstamas operos libreto dalis, galutinis pavadinimas – „Pagirėnai“.

    1932–1934 m. S. Santvaras – Valstybės operos teatro solistas. S. Šimkus, tuo metu dirbęs teatre dirigentu, nuolat dirbo ir prie operos „Pagirėnai“ kūrimo. Galiausiai 1940 m. pavasarį pradėti operos pastatymo darbai.

    1936 m. išėjo S. Santvaro eilėraščių rinkinys „Pakalnių debesys“, 1939 m. – „Giesmės apie saulę ir sielą“.

    1937 m. už savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje gavo 14 ha sklypą Palangoje, ten pasistatė dviaukštį namą, kuriame apsigyveno jo mama. Atostogų sezono metu pas juos vasarodavo kolegos menininkai, pažįstami, atvykę iš Laikinosios sostinės ar kitų Lietuvos vietovių. Gyvendamas Kaune pamilo „Eltos“ naujienų agentūroje A. Vaičiulaičio sekretore dirbusią Eleną Valiukaitę, 1941 m. ją vedė. 1940–1941 m. dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje. 1941 m. žiemą sovietų pasieniečiai sudegino namus, stovėjusius prie pat Vokietijos užgrobto Klaipėdos krašto sienos. Išliko tik namų nuotrauka su vasarotojais.

    1941 m. pavasarį dėl ideologinių trūkumų kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi sovietinių komisarų buvo apkaltintas sabotažu, galėjo būti ištremtas. Komisijoje, kuri svarstė operos „Pagirėnai“ ideologiją, dalyvavo ir S. Nėris, kuri apgynė S. Santvarą, tvirtai pareiškusi nuomonę, jog operos libretas yra tinkamas. 1941 m. rudenį paskirtas Kauno valstybinio dramos teatro direktoriumi, nuo 1943 m. spalio 9 d. Kauno Jaunimo teatro direktorius. 1944 m. liepos 13 d. kartu su žmona ir penkių mėnesių sūneliu Algimantu pasitraukė į Vokietiją. Pradžioje apsistojo Švarcvaldo slėnyje, Biulertalio miestelyje, dirbo ginklų fabrike, tikėdamasis vėliausiai po pusmečio grįžti į Lietuvą. 1945 m. persikėlė į Tiubingeną. Ten rūpinosi Lietuvių rašytojų draugijos veiklos atkūrimu,1946–1950 buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, organizavo metraščio „Tremties metai“ leidimą, drauge su plunksnos bičiuliais DP stovyklose stengėsi palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. 1947 m. Hanau lietuvių stovykloje buvo pastatyta S. Santvaro drama „Žvejai“.

    1949 m. emigravo į JAV. Iki pat 1991 m. gyveno Bostone.

    Bostone 1953–1954 m. dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ redakcijos sekretoriumi. 1954 m. įsidarbino Harvardo universiteto studentų valgykloje, nuo 1954 m. dirbo ligoninės sandėlyje. Nuolat aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, kūrė eiles, bendradarbiavo spaudoje, taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių muzikiniame gyvenime, rašė dainų žodžius Bostono lietuvių chorui, dalyvavo Čikagos operos pastatymuose: parašė libretus 1968 m. J. Gaidelio operai „Dana“, 1976 m. V. Marijošiaus operai „Priesaika“. Bendravo su kompozitoriais, rašė tekstus dainoms. S. Santvaras – dviejų kantatų autorius – „Kantata apie Lietuvą“ ir „Kovotojai“, muzika J. Gaidelio.

    Rašytojo darbe bene svarbiausia yra rankraštis ir knyga. S. Santvaro memorialinėje bibliotekoje – apie 400 knygų, beveik visos su dedikacijomis. Saugomos ir išleistos paties autoriaus originaliosios kūrybos knygos. Laiko paženklinta – pirmoji eilėraščių knyga „Saulėtekio maldos“ su dedikacija Valstybės teatro aktoriui, dainininkui Jurgiui Petrauskui. Sekantį eilėraščių rinkinį „Pakalnių debesys“ išleido „Sakalo“ leidykla tik 1936 m. Jame – dedikacija leidyklos vadovui: „Gerbiamajam A. Kniūkštai, nuoširdžiai ir rūpestingai padėjusiam šiai knygai įsikūnyti – Stasys Santvaras / 1936 m.“. Retas ir vertingas žmonai ir sūnui skirto eilėraščių rinkinio „Aukos taurė“, išleisto 1962 m. Bostone, egzempliorius. Pats autorius jį vadina „makulatūriniu“, tačiau jame yra ranka įrašyta ne tik titulinio puslapio įrašai, bet ir keli eilėraščiai. Rinkinio „Dainos ir sapnai“ pirmieji lapai išmarginti įrašais, parašais ir linkėjimais, o prieštituliniame lape įrašyta: „Poetui Stasiui Santvarui jo viešnagės proga / New Yorkas, 1978 vasario 26“.

    Ypač gausu rankraščių. Kūrybinių – virš 500. Kai kurie išsivežti traukiantis iš Lietuvos, dauguma parašyti gyvenant Vokietijoje ir Amerikoje.

    Atskirą grupę sudaro  rankraščiai – dedikacijos, skirtos B. Brazdžioniui, Alei Rūtai, Katiliškiams, Danetai ir Broniui Railoms, J. Eretui, K. Grigaitytei, L. Andriekui, Jurgiui ir Marijai Gimbutams, J. Girniui, P. Lapienei, Aleksandrai ir Antanui Gustaičiams, M. Lembertienei, J. Kapočiui, F. Kiršai, V. Prosčiūnaitei, J. Brazaičiui, M. Vaitkui ir kt. Išlikę ir žmonai skirtos dedikacijos.

    S. Santvaras bendradarbiavo spaudoje, rašė straipsnius tiek literatūrinėmis, teatro, dailės, kultūrinėmis, tiek visuomeninėmis temomis, itin aktyviai skelbė straipsnius „Dirvoje“. Enciklopedines žinias rinko ir straipsnius teatro ir italų literatūros klausimais publikavo dirbdamas Lietuviškos Enciklopedijos redaktoriumi. Rinkinyje saugoma keli šimtai straipsnių rankraščių: apie rašytojus V. Kudirką, V. Baltrušaitį, V. Alantą, P. Jurkų, J. Bretkūną, K. Binkį. Didelis dėmesys skirtas Faustui Kiršai: straipsniai, kalbos, paskaita. O kur dar pasisakymai literatūros vakaruose, paskaitos, interviu žurnalams „Margutis“, „Akiračiai“ ir kt.

    Nuo jaunystės bičiuliavosi su profesoriumi J. Brazaičiu, tad nenuostabu, jog išlikę įvairiomis progomis rašytų straipsnių apie J. Brazaitį rankraščiai ir 1974.12.15 atsisveikinimo žodis J. Brazaičiui mirus.

    Nesunku pasverti, kiek S. Santvarui svarbus buvo teatras ir muzika. Pluoštas rankraščių – straipsniai apie įvairius kompozitorius, aktorius, Čikagos lietuvių operą, apie baletą „Florindos sapnas“, V. Daunoro koncertą Bostone, dainininkę V. Jonuškaitę, apie lietuvišką dainą ir lietuvių operą, jos atlikėjus. Keli straipsniai skirti kompozitoriui Juliui Gaideliui. Didelės apimties, net 14 puslapių tyrinėjimas – „Antanas Škėma beletristikoj ir dramoj“.

    Nebuvęs visuomeninio gyvenimo nuošalėj, rašė apie toli tėvynėje likusį Klaipėdos kraštą, Amerikos lietuvių kongresą, Australijos lietuvius, sovietinių tremtinių minėjimą Bostone ir kitais klausimais. Nemažai dėmesio skirta švento Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai 1984 m.

    Tarp rankraščių ir S. Santvaro kūrybos vertimai į anglų, estų kalbas, ir paties rašytojo versti tekstai: kavantinos, rečitatyvai, baladės, monologai, arijos iš operų.

    Itin informatyvus, įdomus epistolinis palikimas. Laiškų išties daug: vien rašytojų, aktorių, muzikų, dailininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų – netoli šimto korespondentų, su kai kuriais bendravimas prasidėjęs dar DP stovyklose Vokietijoje.  Gausus susirašinėjimas su B. Brazdžioniu, prasidėjęs 1945 m., su P. Čepėnu, V. Maciūnu, V. Alantu, K. Bradūnu, Marija ir Jurgiu Gimbutais. Nustebino susirašinėjimas su Antanu ir Aleksandra Gustaičiais, vien gyvendamas Amerikoje S. Santvaras parašė jiems 45 laiškus ir 13 sveikinimų, nors jie buvo artimiausi kaimynai, gyveno viename name.

    S. Santvaro laiškai platūs, dalykiški, informatyvūs, emocingi, kartais skaudūs, o neretai – ir sarkastiški, atveriantys laiškų autorių kaip visapusiškai išsilavinusį, daugybę talentų ir žinių turintį asmenį. Laiškaileidžia pažvelgti į S. Santvaro ir jo šeimos privatų gyvenimą iš arčiau. Vartant šūsnis laiškų aiškėja, kad S. Santvaras mėgo nesusipratimus, kivirčus, įžeidimus išsiaiškinti atvirai, neslėpė savo įsitikinimų, buvo atsidavęs lietuvybės skleidimui ir jos išlaikymui. Net ir labai asmeniški, atviri, skaudūs laiškai dažniausiai užbaigiami diplomatiškai, kartais moralu, autorius tarsi nepalieka galimybės konflikto plėtojimui. Visos asmeninės temos aptariamos ramiai, su aristokratišku išdidumu ginant savo nuomonę ir vertybes. Itin skausmingas Vokietijoje, Pfiulingene 1948.7.2. rašytas laiškas J. Brazaičiui, kuriame atveriamas nusistatymas, motyvai ir toliau priklausyti Tautininkų sąjungai. Dėl veiklos šioje organizacijoje ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdyboje griežtai pasisako 1949.VI.11 laiške B. Gaidžiūnui.

    Kiekvienu atveju laiškuose galime rasti specifinių, konkrečiam asmeniui skirtų žinių apie literatūrą, teatrą, muziką, dailę… Laiškuose kompozitoriams V. Jakubėnui ir J. Kačinskui, dainininkui S. Barui, muzikui A. Mikulskiui, V. Jonuškaitei, Čikagos lietuvių operai ir kitiems muzikams, S. Santvaras diskutuoja apie muziką, teatrą, operų libretus, kolegoms rašytojams – apie literatūrą, Lietuvių rašytojų draugijos veiklą. Itin dalykiškas, netgi šiek tiek aštrus, intriguojantis ir asmeniškas pokalbis laiškuose su rašytoju Leonardu Andriekumi dėl rašytojų draugijos veiklos. Čia liečiami ir S. Santvaro santykiai su LRD, diskutuojama dėl jo grįžimo į draugiją. S. Santvaras tuometiniam draugijos pirmininkui L. Andriekui apie 1970 m. rašo: „Visą gyvenimą stengiuosi nedaryti lengvapėdiškų sprendimų, visad ėjau atviru veidu ir atvira širdim, tad ir mano pasitraukimas iš LRD nebuvo lengvapėdiškas žingsnis, gal net atvirkščiai – sunkus ir sopulingas. It jis padarytas ne dėl to, kad po kurio laiko vėl būtų žengta atgal. Antra vertus, ar koks vienas LRD narys, kai aš iš draugijos pasitraukiau, nors pusbalsiu apie tai prašneko? Kiek turiu žinių, buvo ir tokių, kurie tik pasidžiaugė savo „veiklos“ pergale… / Mielas pirmininke, nuoširdus dėkui už rūpestį, bet aš jau niekad į LRD nebegrįšiu. Taip, matyt, buvo mano lemties knygoj nuspręsta“.

    Artimas ryšys siejo S. Santvarą su F. Kirša. Tad ir laiškuose bendriems pažįstamiems nestinga žinių ir minčių dėl F. Kiršos sveikatos, jo pagerbimo, dėl pomirtinio rinkinio išleidimo. Ir vėlgi 1970 m. balandžio 6 d. laiške tėvui Leonardui Andriekui rašo jautrius, tuo pačiu svarbius dalykus, atveriančius santykius ne tik su F. Kirša: „aš matau, kad Tamsta ir naujoji LRD valdyba nesate pakankamai gerai painformuoti apie velionio Fausto Kiršos palikimo bylą, tad aš nors trumpai papasakosiu jos istoriją. / F. Kiršos testamento paveldėtojai, taigi ir jo palikimo tvarkytojai, yra p. J. Kapočius ir aš (aš – pirmas, jis – antras, pagal testamentą). Dar jam gyvam tebesant, keletas Bostono lietuvių dalykus taip patvarkė: testamento paveldėtojai mudu su p. Kapočium, o Poeto kuklios santaupos juodai dienai p. Mickevičių sąskaiton (pinigai kažkodėl testamentan nebuvo įrašyti. Minimą „keletą“ sudarė velionis Per. Lembertas, p. G. ir Br. Mickevičiai-Mikoniai, dr. St. Jasaitis ir jo šauni žmona, o užkulisy, kaip man atrodo, ir p. J. Girnius. Jei aš tada būčiau žinojęs, kad sunkiai sergančio žmogaus šitaip yra tvarkomi reikalai, ir pačiam Faustui būčiau išdrįsęs pasakyti, kad nesutinku jo palikimu rūpintis. Tačiau, kas įvyko – įvyko… / Kai F. Kirša mirė, nepaisydami aiškiai supainiotų reikalų, mudu su p. Kapočium pradėjom rūpintis pomirtine jo raštų laida. Jau buvom susirinkę beveik visas jo knygas, man buvo atnešta viena velionio valyza su jo rankraščiais ir kitom asmeninėm smulkmenom (ar visas jo palikimas toj valyzoj – aš negaliu tvirtinti), betrūko tik 1918 m. išleistų Verpetų ir II dalies Pelenų, kuriuos taip pat būtumėm gavę. Deja, mudviejų sumanymas sugriuvo, nes minėti žmonės atsisakė atiduoti tam reikalui mirusio Poeto pinigus.“

    Laiškuose vertėjui P. Gaučiui – temos dėl poezijos vertimų, bendradarbiavimas su P. Gaučiu, išvertusiu italų poeziją į lietuvių kalbą, pagalba, patarimai leidžiant italų poezijos rinkinį „Italijos balsai“. Netgi sunkiai sirgdamas, 1987 metais taisė būsimojo rinkinio korektūras. Šiek tiek smulkiau šio rinkinio rengimo darbus S. Santvaras 1989 m. pasakoja laiške italų kalbininkui, baltistui dr. P.U. Diniui.

    Laiškuose yra ir įvairių atsiminimų, nors 1973 m. K. Almenui prisipažįsta, jog pagundos rašyti atsiminimus niekad neturėjęs. S. Nėries biografijos tyrinėtojo V. Aleknos prašymu, 1988 m. rašo apie savo artimą bičiulystę su poete S. Nėrimi, atvirus pokalbius, pasivaikščiojimus pajūry, kūrybos vertinimus: „į studenčių bendrabutį Daukanto 7 užeidavom, dažniausiai mane ten nusivesdavo Juozas Tysliava. <…> Tame bendrabuty užsimezgė mano pažintis ir su Sal. Nėrim. Tada ji dar buvo „jauna poetė“, vos beprasikalantis talentas.<…> Nuo to meto mano pažintis su Sal. Nėrim buvo pastovi ir patvari iki nelemtų 1941 m., kai ji savo gimtąją šalį turėjo palikti. <…> Sal. Nėries kūryba visada man buvo autentiška ir didelio talento kūryba. <…> Pažintis – per liesas žodis! Iš tikro su Sal. Nėrim mudu buvom gana artimi draugai. Tokie draugai, kurių santykiai – tyras Verdenės vanduo!“

    S. Santvaro rinkinyje – daugiau kaip dvi dešimtys žymaus litvako, Lietuvos smuikininko, vieno pirmųjų lietuvių pramoginės muzikos populiarintojų, Michelio Hofmeklerio laiškų. Nuo ankstyvos jaunystės, nuo pažinties Kaune, jiedu buvo artimi bičiuliai, neužmiršę vienas kito per visas sudėtingas karo negandas. Pirmasis bičiulio, smuikininko Miko, pasirašinėjusio Mykolo vardu, laiškas atskriejo apie 1945–1949 m. iš Vokietijos, Fiurstenfeldbruk vietovės netoli Miuncheno: „Mielas Stasys! Kaip matai, aš esu gyvas!“ Išties, buvo svarbu pranešti, jog, būdamas žydų tautybės, išlikai netgi Dachau koncentracijos stovykloje… Ir vėlesniuose laiškuose, rašytuose 1960–1962 m. atsiveria jų artimas ryšys, S. Santvaro rūpestis draugu iki pat jo netikėtos mirties 1965 m. vasario 2 d. Tyrinėjant rinkinį paaiškėjo, jog atvirumu sukrečiantis rankraštis „Stasio Santvaro laiškas Mikui Hofmekleriui“ 1958-01-02 publikuotas laikraštyje „Dirva“ pavadinimu „Tegu Tavo smuiko stygom bėga Lietuvos meliodija…“

    Bendravo S. Santvaras ir su kolegomis iš Lietuvos: sklaidome S. Gedos, A. Griciaus, J. Grušo, J. Juškaičio, M. Karčiausko, I. Kostkevičiūtės, V. Kubiliaus, R. Lankausko, V. Rudoko, V. Martinkaus, N. Miliauskaitės, A. Puišytės laiškus. Pokalbių temos – dažniausiai literatūrinės. Žinoma, paliečiami poilsio, laisvalaikio užsiėmimai. Laiškuose M. Karčiauskui prisipažįsta, kad sukrėtė J. Grušo mirtis, pasakoja, kokią įtaką yra pats padaręs, įviliodamas J. Grušą į dramaturgiją. Taip pat vis užsimena apie savo pomėgį žvejoti, apie pasisėdėjimą ant kranto…

    Išlikęs didelis pluoštas romantiškų laiškų, rašytų būsimajai žmonai Elenai Valiukaitei 1939 – 1940 m. Lyriški, pilni poetinių metaforų, filosofinių apmąstymų S. Santvaro laiškai byloja apie dviejų jaunų žmonių meilę, jausmus, abejones. Vieni laiškai ilgi, netgi kelių puslapių, kiti – trumpučiai, paleisti keliauti atvirlaiškiais su Palangos ar Kauno vaizdais. 1939 m. liepos 19 –osios S. Santvaro laiške iš Palangos poetiškai išaukštinta meilė: „Meilė, taip man šiandien atrodė, yra didi paslaptis, didi laimė, reta viešnia. Paslaptis, nes mes niekad nežinome, kada ji ateis, kurioj kelio vietoj pasirodys, džiaugsmą, ar susiraminimą ir ašaras, palikusi mums, savu keliu nueis… Laimė, nes jeigu yra laimė, tai ji – tik meilės akimirkose… <…> Būna trumpi tik pablūdimai, tikra meilė greitai širdies nepalieka, tikra meilė gali atleisti daug įžeidimų, daug skriaudų, net apgavysčių ir pažeminimų, nes ji – reta viešnia“. Išties, Elenos ir Stasio Santvarų meilė buvo amžina, ji tęsėsi iki 1991-ųjų…

    Įdomios, įvairios rinkinio nuotraukos: portretinės, su šeima, literatūros ir muzikos renginiuose, Lietuvių rašytojų draugijos veikloje, asmeninėse šventėse. Ankstyviausia – su Lietuvos savanorio uniforma, su lazda, reikalinga dėl patirto sužeidimo, ir su paties užrašu: „Stasys Santvaras 1920 m. dar beveik su kareivio uniforma, dar šlubas (lazda tarp kojų), tik baigęs savanoriavimą.“ Pluoštelis nuotraukų atspindi dainininko veiklą choruose, operose 1921 – 1934 m. S. Santvaras buvo stipriai įaugęs į teatro veiklą, bendruomenę.

    Gyvendami Vokietijoje, jau nuo pat 1944 m. lietuviai stengėsi DP stovyklose palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. Labiausiai savo literatūrinėmis kelionėmis po stovyklas buvo pagarsėję Pulgis Andriušis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras ir Bernardas Brazdžionis (vadinamoji „ketveriukė”). Jie su savo programa apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas ir kolonijas. Programa buvusi įvairi, įdomi ir nuotaikinga: Brazdžionis su Santvaru skaitę rimtą, patriotinę poeziją, o Gustaitis su Andriušiu – linksmą, humoristinę. Vėliau, 1968 m. ši trupė susibūrė dar vienam savo turui – literatūrinėms kelionėms po Ameriką ir Kanadą. Trupės veikla taip pat fiksuota nuotraukose – 1947 m. Augsburge ir 1968 m. Kalifornijoje.

    Patikimiausias informacijos šaltinis – dokumentai. Rinkinyje saugomas S. Santvaro knygos „Rubajatai“ apdovanojimo Lietuvių rašytojų draugijos 1978 metų premija aktas su komisijos narių parašais, dokumentai liudijantys paties S. Santvaro veiklą LRD – pranešimai, protokolai, aktai. Vertinga informacija – labdaringosios lietuvės Pranės Lapienės pažymos, garantuojančios pagalbą Santvarų šeimai, persikeliant gyventi į JAV. Dalyvavimą PEN klubo veikloje atveria nario bilietas, išduotas 1966 m.

    Iš Santvarų šeimos namų Bostone į muziejų atkeliavo ir meno kūrinių: dailininkų P. Augiaus, A. Dargio, V. K. Jonyno, J. Okunio, N. Palubinskienės, A. ir A. Tamošaičių, D. Tarabildienės paveikslų ir grafikos lakštų, V. K. Jonyno ir J. Paukštienės kurti S. Santvaro ekslibriai. Artimą bendrystę su dailininko V. Vizgirdos šeima išduoda sveikinimai, nuotraukos, P. Augiaus paveikslas su V. ir E. Vizgirdų dedikacija ir įspūdingos dydžio V. Vizgirdos tapytas S. Santvaro portretas. Portretų yra ir daugiau – Giselos Frietsch pieštas 1945 m. Vokietijoje, dailininko V. K. Jonyno, taip pat portretas, pieštas nežinomo dailininko. Su žmonos Alės Santvarienės įrašu – sūnaus Algimanto portretas, tapytas Vokietijoje.

    S. Santvaro viešą kultūrinę veiklą iliustruoja spaudiniai – afišos, bukletai, natos, plakatai. Rinkinyje saugomi bukletai leidžia teigti, kad muzika, teatras S. Santvarui buvo svarbūs visą gyvenimą. Įdomu ir tai, kad svarbiausiems įvykiams, pastatymams išleisti solidūs, turiningi bukletai: 1947 m. Hanau stovykloje pastatytai dramai „Žvejai“, 1968 m. Čikagos lietuvių operoje pastatytai operai „Dana“, 1976 m. operai „Priesaika“, 1962 m. Bostono lietuvių mišraus choro koncertui, atliekančiam „Kantatą apie Lietuvą“.

    Į muziejų parkeliavo ir keliolika S. Santvarui svarbių spaudos vienetų: žurnalo „Lietuvių dienos“ numeriai, skirti S. Santvaro kūrybai, publikacijoms, jubiliejinis „Dirvos“ septyniasdešimt penkmečiui skirtas numeris su dedikacija S. Santvarui, estų kultūros žurnalas „Tulimuld“ su A. Rannito prierašu, J. Juškaičio 1989 m. atsiųstas informacinis biuletenis „Sąjūdžio žinios“, politikos ir kultūros žurnalas „Viltis“ su S. Santvaro pastaba, kita JAV ir Lietuvoje leista spauda.

    Tikėtina, kad kompozitoriai perduodavo S. Santvaro dainų tekstais sukurtos muzikos natas. Rinkinyje tarp spaudinių – J. Gaidelio sukurtos muzikos natos: arijų iš operos „Dana“ – „Malda. Gėlių žiedai“, „Malda. Tėve mūsų“, A. Kučiūno muzika S. Santvaro žodžiams, S. Santvaro versta „Kalėdų oratorija“.

    Nemenkas pluoštas telegramų – S. Brazio, Lietuvių bendruomenės tarybos, V. Jonuškaitės, Lembertų šeimos, „Margučio“ redakcijos, J. Mikuckio, B. ir H. Nagių, S. Pilkos, B. Pūkelevičiūtės, S. Zobarsko ir kitų asmenų sveikinimų.

    Rinkinyje – tik keli pavyzdžiai memorialinių daiktų, atkeliavusių iš S. Santvaro namų Bostone: nuotraukų albumai, įrėmintos nuotraukos, kandiklis, bronzinis PEN klubo medalis, išleistas tarptautinio klubo kongreso 1966 m. proga. Tarp jų – kryžius nuo antkapinio paminklo Bostone, nuimtas 2004 metais, perlaidojant S. Santvaro ir jo sūnaus Algimanto palaikus Kaune, Petrašiūnų panteone.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė

  • PULGIS ANDRIUŠIS (1907–1970)

    Pulgis Andriušis (tikrasis vardas Fulgencijus Andrusevičius) – rašytojas, vertėjas, žurnalistas, esperantininkas gimė 1907 m. kovo 31 d. Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje, tačiau 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į Australiją, kur praleido visą likusį gyvenimą. Jo literatūrinis palikimas turtingas, tačiau Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma tik nedidelė dalis. Jame – vaikystės nuotraukos, iš įvairių renginių, kelionių po Lietuvą ir Europą, kelios portretinės, su šeimos nariais ir bičiuliais. Yra laiškų rašytojams, su kuriais P. Andriušis metų metus palaikė ryšius, ant nuotraukos apie 1932 m. iš Kauno rašytas laiškas broliui Baliui. Verti dėmesio rankraščiai, straipsnių, kūrinių ištraukos, kitų rašytojų recenzijos apie P. Andriušio knygas, brolio atsiminimai. Rinkinyje yra visos knygos, išleistos Lietuvoje, Vokietijoje ir Australijoje.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančiame rinkinyje P. Andriušio vaikystę mena kelios nuotraukos su broliais (1927), su artimaisiais gimtinėje prie akmens, Utenos „Saulės“ gimnazistais (1920), kurioje P. Andriušis baigė penkias klases, šeimos namas Gaidžių kaime, įamžintas kraštotyrininko A. Gasperaičio. P. Andriušis be egzaminų buvo priimtas į „Aušros“ gimnaziją Kaune, kur įsitraukė į tikrą literatūrinį gyvenimą – sumanė ir leido satyrinį leidinėlį „Šepšeliada“. Rinkinyje saugomi visi trys 1924–1926 m. „Šepšeliados“ leidimai. Anglų kalbos ir literatūros studijas VDU humanitariniam fakultete mena lankyti teatro seminarai pas profesorių B. Sruogą, kuris pasiūlė jam Pulgio slapyvardį, prilipusį visam gyvenimui. Mokėsi jis ir kitų įvairiausių kalbų – vo­kiečių, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, švedų, net arabų. Ispaniškai tiek išpruso, kad net išvertė M. de Servanteso „Don Kichoto“ (1942) I ir II dalis. Būsimasis rašytojas gilinosi į esperanto kalbą, talkino A. Jakštui-Dambrauskui, redagavusiam esperantininkų laikraštį ,,Litova Stelo“, o Vokietijoje pats išleido esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu (1947).

    Kitas jo pomėgis buvo kelionės po Lietuvą ir kitas Europos šalis. 1929 m. žemaituko traukiamu vežimu jis nukeliavo iki Vienos ir atgal, vėliau aplankė Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Italiją ir Ispaniją. Įspūdžiai užfiksuoti nuotraukose važiuojant su draugais pasikinkius arklį (apie 1932), su laivo įgula plaukiant į Londoną (1932). Knyga „Kelionių užrašai“, kurioje sudėta tik dalis P. Andriušio kelionių po užsienio šalis reportažų ir atsiminimų, buvo išleista jau po rašytojo mirties, 2012 m., Lietuvoje. Nemažai reportažų ir atsiminimų apie keliones išlikę įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.

    1938 m. P. Andriušis susituokė su kauniete Marija Chodauskaite, susilaukė sūnaus ir dvejų dukterų. Santuokinį gyvenimą mena vos kelios nespalvotų nuotraukų kopijos, darytos jau ne Lietuvoje, o pabėgus nuo karo į Vokietiją, vėliau – į Australiją.

    Vokietijoje P. Andriušis įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, tapo iniciatyvinės grupės nariu, kurios tikslas buvo Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje (LRTD) atkūrimas. Viurtemburgo apygardos valdybos laiške, kuris saugomas muziejaus fonduose, jis pasirašė už draugijos atkūrimą, o 1946 m. sausio mėnesį Tiubingene, steigiamojo lietuvių rašytojų suvažiavimo metu, įsiamžino drauge su kitais rašytojais, atkūrusiais LRTD. Gyvendamas karo pabėgėlių stovykloje redagavo ir neperiodinį leidinį „Dievo paukštelis“, paskelbė straipsnių savaitraštyje „Žiburiai“. Lietuvių rašytojų metraštyje „Tremties metai“ (1947) tarp kitų šešiasdešimt devynių autorių ir penkiolikos dailininkų buvo publikuota ir jo apysaka „Kelionė Tauragnuos“.

    Nuotraukų iš Vokietijos laikotarpio P. Andriušio rinkinyje nedaug, tačiau jo bičiulystę ir išvykas su keliaujančia ketveriuke  – A. Gustaičiu, B. Brazdžioniu ir S. Santvaru liudija nuotraukos kitų rašytojų rinkiniuose. Su literatūrine programa jie apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas bei kolonijas. Buvo surengta daugiau nei šimtas vakarų. Keliaujant gimė ir pirmasis jo svarus veikalas „Anoj pusėj ežero“ (1947), kuriame P. Andriušis atsiskleidė kaip stipriai subrendęs rašytojas. Už šią knygą jis buvo apdovanotas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premi­ja.

    Ketveriukė iširo 1949 m. trims jos nariams emigravus į JAV, o P. Andriušiui – į tolimąją Australiją. Tačiau trupės narių draugystė nenutrūko, bendravimas tęsėsi. Nenuostabu, kad P. Andriušio rinkinyje yra bičiuliams – S. Santvarui ir A. Gustaičiui skirtų laiškų. Iš tolimojo Australijos žemyno P. Andriušis palaikė ryšius ir su į JAV emigravusiu A. Landsbergiu, K. Bradūnu, A. Vaičiulaičiu, S. Zobarsku. Išlikusi korespondencija atspindi gaivią, nenuilstamą P. Andriušio kūrybinę energiją, jo literatūrinę veiklą, atveria jo individualybę.

    Nors emigravus į Australiją P. Andriušiui teko sunkiai dirbti, pustrečių metų nesimatė su šeima, tačiau rašytojo talentas išsiveržė pilna jėga. Rinkinyje saugoma pirmoji lietuviška apysaka Australijoje „Sudiev, kvietkeli!“ bei Adelaidėje parašytos 5 knygos: „Tipelis“ (1954), „Rojaus vartai“ (1960), „Daina iš kito galo“ (1962), „Purienos po vandeniu“ (1963). Ten pat jis trečiai laidai peržiūrėjo „Anoj pusėj ežero“, kuri, kaip ir memuarinė apybraiža „Septinton įleidus“, išspausdinta jo autobiografijos knygoje „Rinktiniai raštai“ (1968).

    Rašytojo rinkinyje galima rasti ir knygą „Rojaus vartai“ recenzavusio J. Kaupo rankraštį, H. Nagio ir A. Vaičiulaičio apysakos „Sudiev, kvietkeli“ recenzijas. Yra romano „Tipelis“, apysakos „Rojaus vartai“ ištraukų, apsakymas „Vienos gėlės gyvenimas“, pjesė „Jurgio turgelis“, feljetono „Miražai“ ištrauka.

    P. Andriušis buvo puikus žodžio meistras. Daugybėje jo sukurtų feljetonų vyrauja anekdotiškos buitinės situacijos, šmaikšti pašaipa, paryškintos, tačiau neiškreiptos ydos bei silpnybės ir situacijos, visad juntama meilė žmogui. Jo feljetonai to temomis aktualiomis temomis išleisti rinkiniais: „Ir vis dėlto juokimės“ (1946), „Siuntinėlis iš Amerikos“ (1947), „Daina iš kito galo“ (1962). Gamtos vaizduotojo talentas ir feljetonisto intonacija išsiskleidė knygoje „Vabalų vestuvės“ (1948).

    Dokumentų rinkinyje – vos keli. Jie liudija apie 1952 m. premijos paskyrimą P. Andriušiui už apysaką „Sudiev, kvietkeli“. Yra P. Andriušio dukters bilietas į Australiją (1949), sukaupta nemažai literatūros vakarų programų, išskirtinė P. Vizgirdos ant drobės tapyto P. Andriušio portreto nuotrauka (1968), kurio originalas saugomas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

  • ADOMAS LASTAS (1887–1961)

    Poeto Adomo Lasto (1887–1961), pasirašinėjusio slapyvardžiu Adomas Juodasai, archyve daugiausia yra nuotraukų, įvairiais laikotarpiais darytų portretų ir grupinių: su giminaičiais, šeimos nariais (poetas užaugo 11 vaikų šeimoje), su savo mokiniais Marijampolėje , poilsio valandomis Palangoje ir kt. A. Lasto portretai – išraiškingi, dažniausiai  fotografuotasi fotoateljėse, labiausiai akį traukia ūsai, kuriuos poetas puoselėjo nuo pat jaunystės. Mėgo skrybėles, buvo lieknas, elegantiškas. Ne vienoje grupinėje nuotraukoje matome ir A. Lasto žmoną Petronėlę Sirutytę-Lastienę ( 1897-1981). Buvo literatė, pedagogė, vertėja, per nacių okupaciją ( 1941-1944) iš Kauno geto slapta gabeno ir slėpė savo bute žydų vaikus. 1946–1953 m. kalėjo Uchtos lageryje. Jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.

    Ankstyvojo laikotarpio A. Lasto poezija, kuri publikuojama rinkiniuose „Auksinės varpos“ ( Marijampolė, 1921 m.), „Ties kruvinom spurgom“ (1935 m. Išleido „Sakalas“), „Pasiilgimas“ (1939 m. Išleido „Sakalas“), „Lietuvos knygnešio likimas“ (Šiauliai, 1925 m.) pasižymi simbolizmu, romantizmu, jausmingumu. Keletas muziejaus archyve saugomų knygų yra su autoriaus autografais. „Lietuvos knygnešio likimą“ poetas dedikavo kritikui Medoniui: „Drg. Medoniui, mūsų literatūros kritikui – 1947.III.3. Autorius Ad. Lastas“. Sovietmečio laikais A. Lastas atidavė duoklę naujajai valdžiai. Tą liudija ir archyve saugomi eilėraščių „Tarybinė knyga“, „Iš darbo prievolininko pasakojimo“, „Bulviakasis“, „Tarybinių rinkimų garbei“ , „Garsi melžėja“, „Leninizmo laimė“ ir kt. mašinraščiai. Yra ir rusiškai rašyto eilėraščio „Tarybiniai žmonės – kovotojai“ rankraštis ( su taisymais). Saugomas (pradėtas rašyti 1933 m.) ir rankraštinis mokomasis ,,Rusų-lietuvių žodynėlis“. Tai liniuotas sąsiuvinis juodais kolenkoro viršeliais. Viršelyje prakirptas stačiakampis, pro kurį matosi antraštė „žodynėlis“, užrašyta tituliniame lape. Rusų kalbą A. Lastas mokėjo gerai. Studijavo Maskvos universitete teisę (studijas baigė Lietuvoje, VDU), pirmojo pasaulinio karo metais buvo rusų armijos karininkas. Žinomas ir kaip vertėjas, iš rusų kalbos į lietuvių išvertęs A. Puškino, V. Majakosvkio, I. Turgenevo, F. Gladkovo ir kitų rusų rašytojų kūrinių.

    Gausus dokumentų skyrius: Lietuvių rašytojų draugijos nario bilietas, išduotas A. Lastui 1938 m. lapkričio 11 d., TSRS Žemės ūkio banko pažymėjimas, liudijantis, jog A. Lastas yra šio banko vyresnysis juriskonsultas (išduotas 1941 m. gegužės 5 d.), Draudimo liudijimas, Gimimo ir mirties liudijimų nuorašai, Profesinės sąjungos nario bilietas, išduotas 1944 m. gruodžio 27 d., Lietuvos TSR Rašytojų ir meno darbuotojų klubo nario pažymėjimas, Kauno Viešosios bibliotekos skaitytojo bilietas Nr. 3688 (pažymėjime nurodyta, jog A. Lasto profesija – rašytojas), įvairūs sveikinimai, kvietimai, apdovanojimai.

    Saugoma ir nemažai memorialinių daiktų: keletas skrybėlių, berečių, akiniai  (skaitymo ir nuo saulės), lupa su odiniu įdėklu, piniginės, termosas kavai, lūpinė armonikėlė, medinė lazda su išraižytais poeto inicialais „AL“, juodas skėtis nuo lietaus, muzikos instrumentas „balalaika“, elektrinė plytelė, grafitinė rašymo lentelė su grafitiniu pieštuku, rašalinė, parkeriai ir pieštukai, segtuvas popieriui, 1960 m. sieninis kalendorius.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė

     

  • ONĖ BALIUKONĖ (1948–2007)

    Nedidukė, / plonytė, / įstrižomis / Siamo katės akimis, / porceliano liemeniu, / primenančiu kinų vazą, / trapi, / miniatiūriška… – tai poeto Algimanto Baltakio eilėraščio Sesuo Ona (Onė) pradžia. Joje – bemaž viskas, kas svarbiausia pasakyta apie poetę, eseistę, tapytoją, Lietuvos nacionalinės premijos laureatę Onę Baliukonytę, vėliau Baliukonę.

    O. Baliukonytė gimė 1948 metais kovo 16-ąją Kančėnuose Alytaus rajone. Dokumentuose įrašyta kita data – pirma vasaros diena – birželio pirmoji. Ankstyvą pavasarį poetė labai mėgo, kai viskas atgyja, pražysta, išsprogsta medžių pumpurai… O. Baliukonytė VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1970–1988 metais dirbo Moksleivyje korektore, vėliau – skyriaus vedėja. Dirbo Dialoge ir Dienovidyje. Nuo 1975-ųjų LRS narė. 1983 metais tapo Poezijos pavasario laureate, 1996-aisiais – Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureate. 1998 m. apdovanota Lietuvos respublikos Vyriausybės meno premija, P. Širvio literatūrinę premiją gavo už rinktinę Akmuva. 1998 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. O. Baliukonė mirė Vilniuje po sunkios ligos 2007-ųjų lapkričio 20 dieną.

    MLLM fonduose saugomas nedidelis poetės O. Baliukonės archyvas. Poetė O. Baliukonytė 1988-ųjų vasario pabaigoje MLLM dovanojo poezijos rinkinio Tėve mūsų gyvenime rankraštį. Rašyta stambiomis raidėmis, aiškia, gerai perskaitoma rašysena. Eilėraščių rankraščiuose esama taisymų. Štai eilėraštis Rytoj, pirmiausia buvo parašytas kitoks pavadinimas – Istorija, vėliau nubraukta ir viršuje užrašyta Rytoj. Pataisymai labai menki, vos vienas kitas, jų daugiau rankraščiuose Pasaulis taip tuštėja…, Už niekada, Tylos keliu. Poetės fonde saugomi rankraščiai, kuriuos ji perrašė ant gražaus popieriaus. Muziejininkų paprašyta, O. Baliukonė perrašė eilėraščius ranka mėlynu tušinuku ant gelsvo popieriaus su saulėlydžio vaizdu, juose jokių taisymų nėra, tik įrašytas autografas.

    Onė Baliukonytė nuo mažens buvo išskirtinė. Turėjo veido trūkumą, fotografams buvo sunku ją nufotografuoti. Neprisileisdavo, nusisukdavo. Nuo pat gimimo kitokia – kelis kartus pakartota apie save. Ankstyviausios atskirties kūdikis, gimusi su didžiuliu apgamu, dengiančiu pusę veido, akį, galvą (pačiame paviršiuje pulsuojančios kraujagyslės), kentėjusi dėl motinos sielvarto, dėl bendraamžių patyčių, vaikystėje ir paauglystėje troškusi (gal dar labiau už savo motiną) būti kaip visi, kuo mažiau atkreipti dėmesį. Tai citata iš literatūros tyrinėtojos V. Daujotytės-Pakerienės knygos Šokėja virš liepto per prarają. Knyga apie O. Baliukonės kūrybą pasirodė 2008 metais, ją išleido Lietuvos dailės muziejus.

    Tėvų parinktas vardas nepatiko. Mat iš tikrųjų turėjau vadintis Laima, mama jau buvo parinkusi, tik jos pažįstama elgetėlė ir davatkėlė, tokia Taklia, užsukusi vis pasišaipydavo: Laumutė, Laumutė… Ir mama pasidavė, padariusi mane paprasčiausia Ona. Kuri – atsiprašau visų kitų Onų ir Onučių – mano ausiai skamba gana prasčiokiškai, nepalyginsi su rusų aristokratiška Ana! Todėl ir mažiausia blogybė iš galimų: Onė. Arba Dionė (su tam tikra šypsena). Iš O. Baliukonės knygos Ant sapnų tilto, p. 313.

    MLLM saugomos poetės O. Baliukonės fotografijos iš muziejuje vykusių vakarų, knygų sutiktuvių, parodos atidarymo proga. Rinktinės Akmuva pristatymas 2003-aisiais per šv. Jurgį. Vakare dalyvavo poetė Dovilė Zelčiūtė, aktorė Danutė Juronytė, smuikininkė Ilona Klusaitė, vakarą vedė rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė. Dar kitoje fotografijoje užfiksuoti vakaro dalyviai: poetės Gražina Cieškaitė, Dovilė Zelčiūtė, Aldona Elena Puišytė, pianistė Sonata Bielionytė, poetas, dramaturgas, eseistas Petras Palilionis, rašytoja Aldona Ruseckaitė ir aktorė Rūta Staliliūnaitė. 1998 m. Aktorę R. Staliliūnaitę O. Baliukonė labai vertino – už vaidybos dramatizmą, už tikrumo siekimą – gyvenime ir scenoje. Aktorei dedikavo kelis eilėraščius, vienas jų – Rožė Rūtai Staliliūnaitei iš knygos Elgetaujanti saulė 1998 m.

    Fotografo Z. Baltrušio nuotraukose matome O. Baliukonytę su rašytoju Juozu Apučiu 2006 m. Rašytojų sąjungos salėje sklaido „Varpų“ almanachą. O. Baliukonė už eilėraščių ciklą „Kovo agonijos“ pelnė „Varpų“ literatūrinę premiją. Kelios fotografijos iš poetės D. Zelčiūtės rengto „Laiptų“ ciklo Kauno menininkų namuose. E. Striogaitė, O. Baliukonė, V. Rudžianskas, A. E. Puišytė, M. Kontrimaitė, J. Strielkūnas, J. Gimberis. Kitoje fotografijoje O. Baliukonė su monsinjoru K. Vasiliausku, poetu K. Bradūnu, literatūrologe E. N. Bukeliene rašytojų suvažiavime. Su monsinjoru Onę siejo graži bičiulystė. O. Baliukonė sudarė knygą Iki švytėjimo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiškai, 2004 m.

    Įspūdinga Z. Baltrušio fotografija, kurioje užfiksuota poetė O. Baliukonė Rumšiškių kapinėse. Onė ten padėjo gėlių ant poeto J. Aisčio-Aleksandriškio ir Krantų redaktoriaus, eseisto, poeto Vaidoto Daunio kapų. Ją stebi kapinių angelas… Poeto V. Daunio fonde saugomi keli O. Baliukonytės laiškai, rašyti Vaidotui, kai ji dirbo „Moksleivyje“ literatūros ir meno skyriaus vedėja. MLLM fonduose saugomi O. Baliukonės laiškai, rašyti J. Strielkūnui, J. Švabaitei.

    Fotomenininko R. Rakausko fotografijose – O. Baliukonytė dar visai jaunutė savo tėviškės laukuose, Kančėnuose, laiminga mama su dukrele Benigna ir motina Benigna Gelucevičiūte-Baliukoniene 1987 m. Kančėnuose, Bukauciškes matome ir Z. Baltrušio fotografjjose, darytose žymiai vėliau. Ekspedicija į poetės O. Baliukonės tėviškę buvo organizuota 2009 metais. Išlikęs poetės sodelis, senos obelėlės, bulvių rūsys… Kančėnų kaimo kapinaitėse palaidoti poetės tėvai – Benigna ir Adomas Baliukoniai. Poetės vaikystės žemėje išlikusi Bukauciškių pradinė mokykla, kurioje Onė mokėsi 1955–1959 metais.

    Poeto, literatūros kritiko V. Kukulo fonde saugomos kelios fotografijos, kuriose užfiksuotos Knygos šventės akimirkos Alizavoje Kupiškio rajone. Dar visai jaunutės poetės Elena Mezginaitė, Onė Baliukonytė, būsimasis poetas Valdas Kukulas, rašytojas Juozas Baltušis, poetas Mykolas Karčiauskas. Fotografuota 1976 metais.

    MLLM saugomos visos O. Baliukonės knygos – Laukinės vaivorykštės, Viltis, Iš kelio dulkių, Tėve mūsų gyvenime, Vaduok, Bokštai, Elgetaujanti saulė, Neregio sodai, poezijos rinktinė Akmuva, Kelionės fragmentai, Ant sapnų tilto. Akmuvoje poetė įrašė tokią dedikaciją: Maironio lietuvių literatūros muziejui, nuoširdžiausiai dėkinga Jo šviesą skleidžiantiems ir saugantiems žmonėms – Onė Baliukonė 2003 04 23. Čia saugoma ir paskutinė O. Baliukonės knyga vaikams Kopų karalienė, iliustruota dailininko M. P. Vilučio. „Kopų karalienė“ – Baliukonės poetinės genezės knyga. Ir kartu prognozės knyga, skirta ateičiai, kviečianti žmogų keisti savo požiūrį į aplinką, į gyvąjį pasaulį, į gamtą, atsisakyti karų, prievartos, – rašo V. Daujotytė-Pakerienė knygoje Šokėja virš liepto per prarają, 2008 m.

     

    Parengė muziejininkė Albina Protienė

  • STEPAS ZOBARSKAS (1911–1984)

    Stepas Zobarskas (1911–1984) – garsus prieškario laikų rašytojas, kuris vėliau aktyviai reiškėsi išeivijoje – rašė ir leido knygas, dirbo vertėju, puoselėjo lietuvybę. Jo pastangomis Niujorke buvo įsteigta „Manyland“ spaustuvė, leidusi lietuvių autorių knygas anglų kalba (didelė dalis spaustuvės archyvo pateko į Maironio lietuvių literatūros muziejų). S. Zobarsko archyviniame rinkinyje saugomi dokumentai, nuotraukos, rankraščiai, epistolika, memorialinė biblioteka ir spaudiniai.

    Dokumentų rinkinyje nedaug. Nuo 1934 m. rašytojas aktyviai įsitraukė į „Lietuvos Raudonojo kryžiaus“ (LRK) veiklą. Tad vienas įdomiausių – LRK pažymėjimas, išduotas S. Zobarskui – savitarpinės pagalbos tarnautojui ir žurnalo „Žiburėlis“ redaktoriui, 1941 m. lapkričio 11 d. Du kartus už 1934 m. išleistą apsakymų knygą „Ganyklų vaikai“ ir 1939 m. išleistą apsakymų rinkinį „Pabėgėlis“ S. Zobarskas buvo apdovanotas LRK premija. Įdomus S. Zobarsko raštas Kauno miesto II nuovados viršininkui dėl įsigytos rašomosios mašinėlės registracijos – 1940 08 26. Kitas – Švietimo valdybos raštas, išsiųstas „Visoms švietimo valdybos įstaigoms“ dėl knygų, taip pat ir S. Zobarsko, išleistų 1940 06 14 – 1941 06 22, išėmimo iš bibliotekų. Tame sąraše taip pat yra L. Giros, P. Cvirkos, K. Markso, F. Dostojevskio, Č. Dikenso, H. Heinės, R. Kiplingo ir kt. knygų.

    Nemažai rinkinyje nuotraukų. Yra kelios, kuriose S. Zobarskas užfiksuotas redakcijoje – už darbo stalo, rašant, kalbant telefonu, skaitant. Portretinėse nuotraukose įamžintas įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Jauki šiluma dvelkia iš nuotraukų su žmona prie Baltijos jūros, su dukra ir kitais artimaisiais. Laiką Paryžiuje, kur rašytojas studijavo literatūrą ir socialinius mokslus, primena nuotraukos su draugais prie fontanų Konkordijos aikštėje ir Liuksemburgo sode. Didžiąją dalį sudaro nuotraukos iš įvairių literatūros vakarų, premijų įteikimų, knygų pristatymų, vykusių Lietuvoje ir Amerikoje. S. Zobarskas įsiamžinęs su K. Grigaityte, N. Mazalaite, A. Vaičiulaičiu, L. Andriekumi, A. Baronu ir kitais rašytojais, kultūros veikėjais.

    Atskirą rinkinio dalį sudaro kūrybiniai Lietuvoje ir Amerikoje rašyti rankraščiai:  apsakymai, novelės, pjesės, eilėraščių rankraščiai. S. Zobarskas rašė mašinėle arba rašalu. Minėtini jo apsakymai: „Aktorė“, „Angelėlis“, „Atsisveikinimai, „Audra“, Dalgių muzika“, „Gimtinės šaknys“. Saugomas pluoštas eilėraščių – „Baltijai“, „Gimei toli nuo savo žemės“, „Gražiausiai Neringos dukrai“, „Ištroškęs aš buvau“, „Kalnuose“, „Karas“, „Mano širdis“ ir kt. Yra novelių – „Auksiniai vartai“ ir pjesių „Balanda ir Balandienė“ tekstai.

    S. Zobarsko rinkinyje galima rasti ir kitų rašytojų rankraščių: A. Vaičiulaičio – „Monsinjoro suoliukas“, A. Giedriaus autobiografija „Keli žodžiai apie save“, P. Cvirkos apsakymas „Vaikų karas“ su S. Zobarsko taisymais ir kt.

    Pagrindinę rinkinio dalį sudaro epistolika – ne tik paties S. Zobarsko, bet ir jam rašyti laiškai. Įdomūs asmeniniai laiškai, rašyti S. Zobarsko motinai, žmonai ir pastarosios laiškai vyrui. Yra laiškų, rašytų dukrai Nijolei. Be galo vertingas ir įdomus susirašinėjimas su Lietuvos rašytojais: Ale Rūta, J. Jankumi, K. Bradūnu, A. Baronu, E. Cinzu, L. Dovydėnu, S. Druigiu, A. Gustaičiu, N. Mazalaite, K. Ostrausku, S. Santvaru, A. Vaičiulaičiu ir kitais. Gausu JAV vertėjų, leidėjų, redaktorių, leidyklos „Manyland books“ bendradarbių R. Sealey, Ch. Angoff, C. Mills, A. Breaux, Fr. Coloane, Cl. R. Decker, H. Castilo ir kt. laiškų. Literatūros, kultūros pasaulyje žinomų žmonių bendradarbiavimas su „Manyland Books“ leidyklos redaktoriumi teikė ne tik didesnių leidyklos produkcijos platinimo galimybių, bet ir padėjo gerinti publikuojamų kūrinių tekstų kokybę.

    S. Zobarsko kūrybinis talentas palietė daugelį žanrų – poeziją, prozą, pjeses, tačiau ypatingo dėmesio sulaukė vaikų kūryba. Muziejaus fonduose saugomos knygos, išleistos Lietuvoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai pirmosios knygos vaikams – eilėraščių rinkinys „Mano tėviškėj“ (1934 m.) ir apsakymai „Ganyklų vaikai“ (1934 m.) su A. Vaičiulaičio, V. Mykolaičio-Putino, K. Binkio ir paties S. Zobarsko autografais. Gyvendamas Kaune, S. Zobarskas tiesiog pasinėrė į kūrybą, 1934–1940 m. išleido dešimt knygų, daugelis jų saugomos muziejaus fonduose: psichologinių novelių suaugusiesiems rinkinys „Anapus miško“ (1935 m.), stilizuota ir atkurta liaudies pasaka „Brolių ieškotoja“ (1938 m.), apsakymai „Paukščiai ir žmonės“ (1940 m.), apysaka „Paukščio likimas“ (1937 m.), apsakymai „Pabėgėlis“ ir „Per šaltį ir vėją“ (1940 m.). Kartu su Jurgiu Ambraška jis parengė populiarų vadovėlį pradžios mokykloms – elementorių ir pirmųjų skaitymėlių knygą „Aušrelė“ (1935 m., iliustravo Petrasir DomicėlėTarabildai), vėliau ir pats savarankiškai išleido kelias elementoriaus laidas. Vadovėlio pradžios mokykloms – elementorių ir pirmųjų skaitymėlių knygos „Aušrelė“ saugomos I, II, IV, V,  VI dalys.

    1944 m. S. Zobarskas su žmona Malvina ir dukrele Nijole pasitraukė iš Lietuvos. Jonui Pauliui Lenktaičiui Tiubingene, Vokietijoje, atnaujinus lietuviškos leidyklos „Patria“ veiklą, ten išleido naujas pasakas vaikams „Gandras ir gandrytė“ (1946 m.) ir „Riestaūsio sūnus“ (1947 m.). Visos šios knygos, o taip pat ir Vokietijoje perspausdintos knygos „Per šaltį ir vėją“ (1948 m.) II laida, saugomi muziejaus fonduose. 1949 m. S. Zobarskas persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten jis vėl grįžo prie literatūrinės ir vaikų periodi­kos. Išleido „Doleris iš Pitsburgo“ (1952 m.) – kūrinį, skirtą paaugliams bei jaunimui. 1951–1954 m. redagavo literatūros žurnalą „Gabija“, kartu su Jonu Aisčiu 1954 m. parengė ir išleido „Gabijos“ literatūros metraštį-almanachą, skirtą lietuvių spaudos atgavimo 50-mečiui. Almanachas ir žurnalo numeriai saugomi rinkinyje. Nepamirštamas Stepas Zobarskas ir kaip vertėjas – saugomi Guy de Maupassant novelės „Moters širdis“ (1953 m.) ir W. Somerset Maugham „Dažytas vualis“ (1958 m.) vertimai į lietuvių kalbą.

    Atskirą rinkinio dalį sudaro gausi memorialinė biblioteka. Yra liudijimų, kad jau Lietuvoje S. Zobarskas turėjo sukaupęs gausią biblioteką. Jį pažinojusių amžininkų prisiminimai, užrašyti 2001–2002 m., atsiskleidžia, jog rašytojo namuose buvę nemažai knygų, kurias po karo iš Anykščių atvykę vyrai susikrovė į du maišus ir išsivežė. Pats rašytojas knygų yra padovanojęs Netikiškių pradžios mokyklai, kurioje baigė tris skyrius. Iš Amerikos atvežta biblioteka patvirtina, kad knyga jam buvo didžiulis turtas. S. Zobarsko memorialinėje bibliotekoje yra K. Donelaičio, J. Aisčio, L. Andriekau, J. Balio, B. Brazdžionio, A. Barono, K. Grigaitytės, K. Barėno, P. Andriušio, E. Zinzo, A. Gustaičio ir kt. bei užsienio rašytojų kūrinių. Taip pat saugoma „Lietuvių beletristikos antologijos“ II d. (1965 m.) bei „Poezijos antologija“ (1951 m.).

    Spaudiniai atspindi redaktoriaus darbą – S. Zobarskas tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje bendradarbiavo įvairioje spaudoje. 1934–1944 m. su pertraukomis redagavo LRK draugijos žurnalą „Žiburėlis“. Šio žurnalo numerių, kaip ir „Trimito“, kurio redakcijoje dirbo 1929 m., bei moksleivių žurnalo „Šviesos keliai“, kurio redaktoriaus pavaduotoju-techniniu redaktoriumi dirbo 1931–1934 m., galima rasti ne tik S. Zobarsko, bet ir kitų rašytojų rinkiniuose.

    1962 metais rašytojas ėmėsi didžiulio, be galo sunkaus, atėmusio iš jo daug sveikatos, knygoms anglų kalba leisti darbo. 1962 m. jis įsteigė „Manyland Books“ leidyklą, kurioje buvo leidžiamos lietuvių ir kitų tautų autorių knygos anglų kalba. Kai kuriuos kūrinius vertė pats S. Zobarskas, daug jų išvertė ir dukra Nijolė. Tai buvo pirmoji lietuvių knygų leidykla, kuri ne vieną rašytoją išvedė į platųjį pasaulį. Iš viso „Manyland Books“ leidyklos pastangomis išėjo apie keturiasdešimt lietuvių literatūrą, kultūrą ir istoriją pristatančių knygų, o jų recenzijų paskelbta daugelyje užsienio leidinių. Buvo išleisti trys paties S. Zobarsko redaguoti rinkiniai: „Selected Lithuanian Stories“ (1963 m.), „Lithuanian Quartet — Baronas, Katiliškis, Landsbergis, Šeinius“ (1962 m.), „The Lithuanian Short Story: 50 Years“ (1977 m.) – reprezentatyvi lietuvių novelės antologija. Rinkinyje gausu ir leidyklos „Manyland Books“ veiklą atspindinčių eksponatų: reklamų, sutarčių, užsakymų, sąrašų ir kt. 

     

    Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

     

  • SIMONAS DAUKANTAS (1793–1864)

    Muziejuje saugomas S. Daukanto rinkinys – turtingas. Galime pasidžiaugti, kad jame yra dailininko Adomo Varno 1937 m. tapytas S. Daukanto portretas, dailininko Antano Rimanto Šakalio grafikos darbas S. Daukantui iš serijos „Vilniaus universitetui – 400“ (1979 m.), dailininko Romualdo Čarnos S. Daukanto portretas (1979 m.), dvidešimt puikių dailininko Arvydo Každailio iliustracijų S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1986 m.)

    Saugomi ir pirmieji S. Daukanto knygų leidimai: kultūros istorijos veikalas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (Peterburgas, 1845 m.); tautosakos rinkinys „Dainės žemaičių“ (Peterburgas, 1846 m.); ūkio patarimų knyga „Ugnies knygelė“ (Peterburgas, 1849 m.). Ar kiti vertingi XIX a. pab.–XX a. pr. leidiniai: „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (antrasis leidimas; Plimutas, 1892 m.); „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (Bitėnai, 1893 m.); „Lietuvos istorija. Kn.1.“(Plimutas, 1893 m.) ir „Lietuvos istorija. Kn.2.“ (Plimutas, 1897 m.); „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822 m.“ (fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1929 m.); „Pasakos masių 1835 m.“ (išleista „Lietuvių tautoje“, Kaunas, 1932 m.)  ir nemažai kitų. Yra ir monografinių leidinių, skirtų S. Daukantui: Augustino Janulaičio „Simanas Daukantas“ (Vilnius, 1913 m.); Mykolo Biržiškos „Daukantas Simanas“ (Kaunas, 1937 m.); Vytauto Merkio monografija „Simonas Daukantas“ (Vilnius, 1991 m.) ir keletas kitų.

    Iš senesnių eksponatų, reiktų paminėti 1924 metų spaudinį, kuriuo raginama statyti paminklą S. Daukantui ir aukoti jam. Po kreipimusi „Statykime Daukantui paminklą“ yra žymių to meto žmonių pavardės: signataro Mykolo Biržiškos, pedagogo Antano Vokietaičio, teisininko ir S. Daukanto biografo Augustino Janulaičio, rašytojo Juozo Tumo, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kt.

    Taip pat saugomi prieškariniai atvirukai, skirti S. Daukantui, to meto fotografijos – vienoje jų užfiksuotas vaizdas iš S. Daukanto paminklo statybos Papilėje 1933 m., kitoje – eisena Papilėje link S. Daukanto kapo (apie 1925 m.) ar kiti vaizdai. Yra ir kelios fotomenininko Romualdo Rakausko nuotraukos, kuriose matyti S. Daukanto gimtųjų Kalvių (netoli Lenkimų miestelio, Skuodo r.) vaizdai (fotografuota 1986 m.)

    Visa tai, kartu su dabartiniais S. Daukanto raštų leidimais ir tyrinėjimais, monografinio pobūdžio leidiniais, šiuolaikinėmis atminimo įamžinimo ženklų nuotraukomis, darytomis ekspedicijų metu, saugoma istoriko, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriaus S. Daukanto rinkinyje.
                                                                     

    Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė

  • KRISTIJONAS DONELAITIS

    2014 m. sausio 1 dieną minėjome K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. K. Donelaitis (1714–1780) – grožinės lietuvių literatūros pradininkas, kurio poema „Metai“ 1977 m. UNESCO nutarimu yra įtraukta į Europos literatūros šedevrų sąrašą. Epinio pobūdžio Švietimo epochos kūrinys „Metai“ turi ypatingą nacionalinę vertę, jis įtrauktas į bendrojo lavinimo programas, sulaukė daugybės leidimų, vertimų (yra verstas į 17 užsienio kalbų). K. Donelaičio asmuo, gyvenimas ir kūryba yra įvairiapusiškai tyrinėta mokslininkų, K. Donelaičio tema kurti grožinės literatūros, dailės, teatro ar muzikos kūriniai. MLLM yra saugomas gana gausus K. Donelaičio rinkinys, kuriame yra ankstyvieji poeto kūrybos leidimai, vertimai, iliustracijos jo kūriniams, dailės kūriniai K. Donelaičio tema. Svarbus eksponatas – K. G. Milkaus knyga vokiečių kalba „Lietuvių kalbos mokslo pradmenys“ (Karaliaučius, 1800 m.), kurioje pirmą kartą visuomenei buvo pristatytas K. Donelaitis ir publikuotos 5 eilutės iš „Rudenio gėrybių“ ir 13 eilučių iš „Žiemos rūpesčių“, be to, ši knyga yra svarbi ir lietuvių literatūros istorijai. Iš vertingesnių eksponatų reiktų paminėti antrąjį K. Donelaičio „Metų“ leidimą „Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen“, kurį parengė A. Šleicheris ir kuris Rusijos mokslų akademijos lėšomis išėjo Peterburge 1865 m., bei ketvirtąjį leidimą – L. Pasargės parengtą, išverstą į vokiečių kalbą ir išleistą Halėje 1894 m. Pačioje Lietuvoje K. Donelaičio poema pirmą kartą išleista 1909 m. J. Šlapelio ir pakartota 1914 m., ir šių knygų keletas egzempliorių taip pat yra saugoma rinkinyje. Gausu ir meno kūrinių K. Donelaičio tema ar iliustracijų jo kūriniams. Tai dail. P. Stausko 1960 m. tapytas K. Donelaičio portretas, Garbausko vitražas „Jau saulelė vėl…“, dail. R. Kalniūnaitės – Pacevičienės grafikos darbas „Kristijonas Donelaitis“ (1988 m.), I. Labutytės grafikos darbai, R. Inčirausko, P. Gintalo medaliai „Kristijonas Donelaitis“, V. Jurkūno, V. Kalinausko, D. Tarabildienės ir kitų autorių iliustracijos poemai „Metai“. Taip pat rinkinyje gausu K. Donelaičio poemos „Metai“ vertimų į kitas kalbas leidimų, saugomi ir kitų rašytojų grožinės literatūros kūriniai Donelaičio tema, įvairių jubiliejų ar atminimo įamžinimo ženklų fotografijos bei kiti eksponatai (atvirukai, renginių ir konferencijų programos ir pan.). Gausu įvairių tyrinėjimų, monografinio pobūdžio leidinių K. Donelaičio tema, išėjusių tiek prieškario Lietuvoje, tiek ir dabartiniais laikais. K. Donelaičio rinkinys pildomas naujais leidiniais ar kitais gaunamais eksponatais. Muziejuje ne kartą buvo rengiamos parodos K. Donelaičio jubiliejams ( paskutinį kartą, 2004 m. buvo parengta paroda, skirta K. Donelaičio 290-osioms gimimo metinėms), K. Donelaičio rinkinio eksponatai buvo rodomi ir anksčiau veikusiose literatūrinėse ekspozicijose („Lietuvių literatūra šiuolaikiniu žvilgsniu“ ir kt.). 2013 m. gruodžio mėn. parengta stacionari paroda iš muziejaus rinkinių, skirta K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, kurią papildė 2013 m. birželio mėn. muziejaus darbuotojų surengtos ekspedicijos į Kaliningrado sritį K. Donelaičio keliais metu darytos fotografijos. Ekspedicijos metu buvo aplankytos ir nufotografuotos poeto gyventos ir lankytos vietos – Stalupėnai (Nesterov), Mielkemis (Kalinino), Tolminkiemis (Čistyje Prudy), Valtarkiemis (Olchovatka), Gumbinė (Gusev), Lazdynėliai (Višnevka), Karaliaučius (Kaliningrad). Šios nuotraukos papildo K. Donelaičio rinkinį ir suteikia naujų spalvų jubiliejinei parodai.

     

    Parengė muziejininkė Audronė Gedutienė

    K. Donelaitis „Metai“ [armėnų kalba]. Vilnius: Academia, 1994 m. Vertėjas Feliksas Bachčinianas. MLLM GEK 49945. Viršelyje – Vytauto Jurkūno (1910–1993) iliustracija, sukurta 1956 m. medžio raižinio technika.

  • VINCAS KUDIRKA (1858–1899)

    Rašytojo, publicisto, lietuviško himno autoriaus Vinco Kudirkos (1858–1899) rinkinį Maironio lietuvių literatūros muziejuje sudaro 301 eksponatai, iš kurių – 187 knygos, 68 fotografijos (dauguma kopijos). Vertingiausi ir įdomiausi rinkinio eksponatai – originalūs memorialiniai V. Kudirkos daiktai: sieninis laikrodis (1985 m. muziejui pardavė vilnietis Juozas Sideravičius), dantų traukiklis, medicinos termometras kūno temperatūrai matuoti.

    Iš bibliotekoje esančių knygų verta paminėti 1909 metais Tilžėje J. Gabrio iniciatyva išleistus V. Kudirkos pirmuosius „Raštus“. Pažymėtini ir Spaudos draudimo metais išleisti V. Kudirkos vertimai: F.Šilerio „Orleano mergelė“ (Tilžė, 1898), A. Asnyk „Keistutis“ (Tilžė, 1897), Brolio (M. Šalkauskio) „Pagieža. Jurgis Durnelis“ (Plymouth, Pa. 1902).

    Rinkinyje yra keletas meno kūrinių, iš kurių išsiskiria vengrų dailininko Jozefo Senyei tapytas Vinco Kudirkos portretas (Kaunas, 1934). Kiti darbai: G. Bagdonavičiaus piešinys tušu „Klėtelė Paežeriuose“, R. Čarno grafikos darbas „Vincas Kudirka“, V. Galdiko grafika „Laisvos valandos“, A. Rimšos bareljefas „Vincas Kudirka“, gipsinė L. Juozonio skulptūra „Vincas Kudirka“. 

    Parengė muziejininkė Nijolė Raižytė

  • ANTANAS VIENUOLIS-ŽUKAUSKAS (1882–1957)

    Prozininko, dramaturgo, žurnalisto A. Vienuolio-Žukausko rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra gausus (apie 540 vnt.), tačiau didžiąją jo dalį (apie 2/3) sudaro kopijos. Dauguma autentiškų eksponatų, susijusių su A. Vienuolio gyvenimu ir kūryba (asmeniniai daiktai, fotografijų originalai, dokumentai, biblioteka, laiškai ir kt.), saugomi Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Kolegoms muziejininkams pasisekė, nes po A. Vienuolio mirties, 1957 m. rugpjūčio mėn., jo gyvenamąjį namą su visais jame buvusiais daiktais savo žinion perėmė valstybė. 2007 m. anykštėnai išleido puikiai parengtą knygą „Antanas Žukauskas-Vienuolis. Iš muziejaus rinkinių“. Leidinio iliustracijos nuosekliai atpasakoja A. Vienuolio gyvenimo ir kūrybos biografiją. Rašytojo kūrinių rankraščiai, mašinraščiai ir dauguma laiškų saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje.
    Per eilę metų, geranoriškai padedant anykštėnams ir vilniečiams, maironiečiams pavyko nukopijuoti daug fotografijų ir rankraščių. Šios kopijos ir sudaro A. Vienuolio fototekos ir rankraštyno Maironio muziejuje pagrindą. 2002 m. Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė surengė ekspediciją į Anykščius ir apylinkes. Jos metu Zenonas Baltrušis nufotografavo A. Vienuolio namo eksterjerą, autentišką interjerą, gimtosios sodybos vietą bei vietoves, kurios minimos jo kūryboje ir straipsniuose (Karalienės liūnas, Šeimyniškėlių piliakalnis, Ilgio ežeras ir kt.).
    Galime pasidžiaugti, kad muziejuje turime visų A. Vienuolio kūrinių, spausdintų atskiromis knygomis, autentiškus pirmuosius leidimus. Tarp jų: pirmoji knygelė – apsakymas „Grįžo“ („Aušrinė“, nr. 1, 1910 m.), pasirašyta A-s Ž-s; „Paskenduolė“ („Aušrinė“, nr. 3, 1913 m.); populiarioji „Viešnia iš šiaurės“ (1933 m.); redaktoriaus ir bendraautoriaus I. Gurvičiaus sudarkytas „Puodžiūnkiemis“ (1952 m.) ir kt. Visiškai sukomplektuoti ir trys jo raštų leidimai. Turime ir JAV „Patrios“ leidykloje 1952 m. išleistą romaną „Kryžkelės“ su dailininko V. K. Jonyno iliustracijomis. A. Vienuolis – vienas iš tų autorių, kurių kūryba tarybiniais metais buvo noriai verčiama į kitas kalbas. Rinkinyje yra jo knygų rusų, latvių, lenkų, vokiečių kalbomis. Besidomintiems rašytojo gyvenimu ir kūryba galime rekomenduoti pavartyti jo biografų J. Stonio ir R. Šaltenio monografijas. Turime pirmąją A. Vienuolio publikaciją spaudoje – straipsnį „Karalienės liūnas“, kuris skelbtas J. Basanavičiaus redaguotoje „Lietuvių Tautoje“ (1907 m. 1 knyga), „Užkeiktųjų vienuolių“ pirmąją publikaciją („Aušrinė“, nr. 3, 1910 m.), A. Vienuolio redaguoto literatūros, meno ir kultūros laikraštį „Veja“ (nr. 3, 1920 m. vasario 10 d.).
    Greta kopijų A. Vienuolio fondo fototekoje nemažai (apie 70 vnt.) yra ir autentiškų fotografijų. Verti dėmesio 1946 m. rašytojo P. Cvirkos nufotografuotos LTSR rašytojų delegacijos kelionės po Užkaukazės respublikas momentai. Šios kelionės metu A. Vienuolis aplankė vietas, kuriose prabėgo dalis jo jaunystės dirbant provizoriumi miestų vaistinėse. Dažnoje nuotraukoje greta A. Vienuolio – rašytojai Alb. Žukauskas ir J. Paukštelis. Vertinga ir geros būklės „Aušrinės“ redkolegijos Maskvoje fotografija (1912 m.). Čia šalia A. Vienuolio yra ir kiti Lietuvos kultūrai nusipelnę žmonės: P. Klimas, St. Šilingas ir kt. Apie 1905 m. Aleksandro-Gruševske A. Vienuolis nusifotografavo su savo draugu J. Zaborskiu (prof. V. Zaborskaitės tėvu). Rašytojas daug laiko praleisdavo gamtoje ir kelionėse. Šį pomėgį iliustruoja jaunystės klajonių po Kaukazo kalnus, 1930 m. dirbant „Lietuvos Aido“ žurnalistu kelionės po Šveicariją, Austriją ir Italiją, plaukiojimo baidarėmis su sūnumi Stasiu Lietuvos upėmis ir ežerais bei kitų kelionių nuotraukos.
    Rašytojo sūnus Stasys Žukauskas 1941 m. birželio 14 d. su pirmąja trėmimų banga buvo išvežtas į Rusijos gilumoje esančius kalėjimus. 1944 m. pabaigoje tėvo pastangų ir pažinčių dėka jis buvo išlaisvintas. Kelionę atgal į namus lydėjo pilni tėviškos meilės A. Vienuolio laiškai sūnui. Šiuos laiškus ir užrašytus atsiminimus apie tėvą sūnus geranoriškai perdavė Maironio muziejui. Sunkiais pokario metais rašytojo žmona Leokadija pasiuvo rudinę iš antklodės. Ji taip pat saugoma muziejaus rinkinyje.
    A. Vienuolio fonde saugoma ir apie 40 vnt. meno kūrinių. Tai dailininkų B. Demkutės, E. Jurėno, S. Valiuvienės rašytojo kūrinių iliustracijos, J. Šalkauskienės nutapytas A. Vienuolio portretas, skulptorių L. Striogos ir V. Žuklio iškalti biustai. Kelios dešimtys su A. Vienuolio gyvenimu ir kūryba susijusių eksponatų (dažniausiai tai grupinės rašytojų fotografijos) saugoma B. Buivydaitės, L. Giros, J. Graičiūno, E. Mieželaičio, A. Vaičiulaičio, A. Venclovos ir kitų rašytojų rinkiniuose.

    Parengė muziejininkas Edmundas Kazlauskas

  • KAZIMIERAS BARAUSKAS-BARĖNAS (1908–2006)

    Lyginant su didžiaisiais Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) saugomais išeivių autorių rinkiniais (S. Santvaro, A. Gustaičio, A. Vaičiulaičio), Londone gyvenusio rašytojo, redaktoriaus Kazimiero Barausko-Barėno fondas nėra gausus. Gimęs Panevėžio apskrityje ir tame mieste baigęs gimnaziją, savo archyvą jis paliko Panevėžio apskrities Gabrielės-Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Be rankraščių, senų dokumentų, kraštiečiams atiteko ir rašytojo asmeninė biblioteka, kurią sudarė apie 4000 knygų. Kaip skelbiama 2007 m. išleistame leidinyje „Panevėžio krašto išeivijos kultūrinis palikimas“, knygos yra laisvai prieinamos skaitytojui. Taip pat biblioteka įsteigė Kazimiero Barėno literatūrinę premiją, kuri skiriama jauniems autoriams už geriausią prozos knygą.
    Kad ir nėra gausus, MLLM saugomas K. Barėno rinkinys pakankamai informatyvus. Kartu su kitų rašytojų archyvais mus pasiekė pluoštelis K. Barėno rašytų laiškų. Dauguma jų rašyti ranka, ant melsvų lapų, kurie susilanksto į vokus. Iki senatvės rašytojas išsaugojo smulkią, taisyklingą, lengvai įskaitomą rašyseną. Keletas laiškų rašyti A. Baronui, kur atvirai pasakojama apie savo knygų leidybos problemas. Visas pluoštas susirašinėjimo su rašytoja N. Mazalaite, kurios vis prašė talkininkauti savo sumanytame ir leistame literatūros metraštyje „Pradalgės“. To paties K. Barėnas prašė daugelio, tad vienaip ar kitaip išsakomas prašymas atsiųsti medžiagos, kurią būtų galima įdėti į metraštį, vis pasikartoja jo laiškuose kaip priedainis. Net ir šie laiškai nėra sausi, jų autorius nepamiršta pasiteirauti apie respondentų gyvenimą, atvirai dėsto apie savąjį, kuris daugiausiai siejasi su darbu, „Nidos“ knygų klubo veikla, kur Kazimieras ilgus metus redaktoriavo. Būdamas bene vienintelis Londono lietuvis, kuriam taip rūpėjo knygos, jų leidyba ir sklaida, K. Barėnas neskirstė gyvenimo į dalykinį ir asmeninį, tad iš jo laiškų matosi ir jo darbinė veikla, ir jo asmenybė. Po vieną laišką turime L. Dovydėnui, J. Gimbutui, J. Girniui, A. Landsbergiui, kur jis sveikinamas, laimėjus LRD premiją. Tuo tarpu „Draugo“ kultūrinio priedo redaktoriui K. Bradūnui siųstų laiškų susidaro daugiau nei 50.
    Išlikęs gausus susirašinėjimas su Ale Rūta dėl jos knygų leidybos Londone. Taip pat iš laiškų aiškėja, kad mainėsi knygomis su JAV apsistojusiais rašytojais, nes S. Santvarui dėkoja už atsiųstas knygas. Laiškai skrieję į abi puses, nes prie K. Barėno rašytųjų yra S. Santvaro prierašai „Atsakyta“ ir nurodyta atsakymo data.
    Gerokai mažiau laiškų, rašytų K. Barėnui. I. Šeiniaus (viso 5) ir Jurgio Savickio (1957 05 01) laiškelių yra tik kopijos. Jas K. Barėnas pats atsiuntė muziejui, palydėdamas laiškeliu: „Perskaitęs „Literatūroje ir mene“ Nijolės Raižytės straipsnį apie J. Savickį ir Ig. Šeinių, sakau, gal reikia Maironio muziejui pasiųsti atspaudus jų laiškų. Pasirodo, Ig. Šeiniaus turiu net penketą, o J. Savickio radau tik vieną“ (2000 01 06). Taip pat turime kopijas V. Šlaito rašytų laiškų. Rašytojai, abu gyvendami Anglijoje, buvo gana artimi, tad jų susirašinėjimas turėjęs būti tikrai įdomus. Deja, V. Šlaitas savo archyvo nekaupė – nelaikė net knygų, o gautus laiškus perskaitęs sudegindavo, tad ką jam rašė bičiulis Kazimieras, turbūt nebesužinosime. Jo paties rašytieji laiškeliai yra neilgi, palydintieji vieno ar kito kūrinėlio siuntimą. Keletas senesnių rašyti dar abiems rašytojams gyvenant Eccles mieste – pirmojoje stotelėje atvykus į Didžiąją Britaniją.
    Įdomūs yra E. Cinzo, gyvenusio Belgijoje, laiškų mašinraščiai, pasakojantys apie vizitus į Lietuvą, tenykštę aplinką ir nedrąsiai raginantys apsilankyti pačiam. Atgal skriejo K. Barėno laiškeliai su komplimentais knygai „Švento Petro šunynas“ bei klausimais dėl galimybių perduoti kokių nors knygų į Tėvynę. Ryšius su Lietuva, jos rašytojais rodo ir išlikę laiškai J. Avyžiui, kurių viename rašoma: „Abu [su žmona – aut. past.] sakome labai ačiū už puikią dovaną – „Degimus“ ir Lietuvos gaiviais vėjais dvelkiančią dedikaciją. Taip, puiki knyga kaip ir visos kitos, kurias parašė Jonas Avyžius, ir iš jų iš tiesų gali pajusti, kas vyksta Lietuvoje. Visada sakau, kad geras romanas daug tikriau pristato, kas vyksta, keleriopai geriau perduoda laikotarpio dvasią, negu istorija. Istorija būna sausa net ir tais atvejais, kai joje pateikiama detalių smulkmenų, o talentingo rašytojo sukurtas romanas perduoda pulsuojančią laikotarpio gyvybę. Taigi, ir „Degimus“ skaitydami tikrai jaučiame vėjus, kokie dabar pučia Lietuvoje“ (1983 04 18).
    Kadangi Kazimiero gyvenime aktyviai dalyvavo žmona Marija, fondą papildo ir jos susirašinėjimai su vyro plunksnos bičiuliais.
    Svarbi kiekvieno rašytojo archyvo dalis – jo parašytos knygos. Dedikacijos knygas suasmenina, neretai rodo ir tarp žmonių esantį santykį. Tarp K. Barėno knygų dauguma dedikuotų LRD nariams. Dedikacijos trumpos: „Antanui Gustaičiui, bičiuliui ir poetui su linkėjimais iš Londono K. Barėnas“; „Poetui ir kritikui gerb. Alf. Nykai Niliūnui su linkėjimais iš Londono K. Barėnas“. Dažnoje dedikacijoje pridedami tie linkėjimai iš Londono. Smagi trumpa dedikacija įrašyta tam pačiam A. Gustaičiui knygoje „Dvidešimt viena Veronika“ – „Antanui Gustaičiui nuolankus senas vaikinas K. Barėnas“. Su dedikacijomis ir be, muziejus turi visas K. Barėno parašytas ir išleistas knygas: tiek pasirodžiusias Londone, tiek vėliau – Lietuvoje. Saugome ne tik grožinę, bet ir kitokio pobūdžio rašytojo kūrybą: turime visus 10 metraščio „Pradalgė“ numerių, skaitymų vaikams ir suaugusiems knygelę „Sauja derliaus“, sudarytą iš įvairių lietuvių prozininkų kūrybos, abi enciklopedinio leidinio „Britanijos lietuviai“ dalis, J. Hilton „Sudie, pone Čipse“ vertimą. Gražiai rinkinį papildo ir J. Peleckio-Kaktavičiaus išleista K. Barėno monografija.
    Knygos pirmiausiai gimsta rašytojo galvoje, o vėliau „nutupia“ rankraščiuose. K. Barėno kūrybos, nors ne itin daug, turime ir rankraščių, ir mašinraščių pavidalu. Saugome LRD premija apdovanotos novelių knygos „Pati apatinė pakopa“ mašinraštį su autoriaus taisymais. Archyvą puošia novelių „Dingusi upė“, „Namie geriausia“, „Brangučiai“, 25 lapų apimties „Plėšikai“ ir kt. rankraščiai. Kai kurie nepilni, bet ir fragmentas, užrašytas autoriaus ranka, yra svarbus kultūrinis palikimas, kartais papildantis žinias apie autorių ar iliustruojantis kur5 nors jo gyvenimo etapą. Pvz., novelė „Medis“ rašyta ant siūlų etikečių. K. Barėnas būtent čia pradėjo savo prozininko kelią – fabrike prižiūrėdamas siūlus sukančias mašinas, užrašams naudodamas senas siūlų etiketes. Iš senesnių rankraščių turime 1946 m. rašytų eilėraščių kopijas.
    Bičiuliškas artumas su V. Šlaitu taip pat pastebimas tyrinėjant rankraščius. Nors nėra nei vienos bendros nuotraukos, rankraštyne yra keletas mašinraščiu rašytų dalykų, kurie neleidžia abejoti dėl Barėno domėjimosi tiek V. Šlaito kūryba, tiek gyvenimu: saugome jo rašytą poeto monografiją ir užrašytą jo kalbą atsisveikinant su anksčiau išėjusiu bičiuliu.
    Mažokai K. Barėno nuotraukų ir su kitais rašytojais. Kadangi gyveno Anglijoje, o ne JAV, kaip dauguma, kitų rašytojų fonduose K. Barėno nuotraukų apskritai nėra. O ir kaip prašomas nuotraukos tuometiniam LRD pirmininkui P. Jurkui rašė: „ Su fotografijomis blogi reikalai. Nesu mėgėjas fotografuotis, tai jei koks mėgėjas spragteli, tai mėgėjiškai ir išeina“ (1993 11 28). Iš tiesų jo fonde randame tik keletą išdidintų profesionalių nuotraukų. Kitos – momentinės sugautos akimirkos, kuriose rašytojas vienas arba su žmona Marija. Didesnė dalis mūsų turimų nuotraukų darytos jau po 1980-ųjų, tad plačiau iliustruoja vėlyvesnįjį laikotarpį. Daug nuotraukų iš namų aplinkos, sode, prie namų, matosi dalis asmeninės bibliotekos. Ne vienoje jų Kazimieras su savo pamėgta juoda berete. Šias nuotraukas K. Barėnas pats perdavė MLLM, palydėdamas siuntinį fonde tebesaugomu laiškeliu Virginijai Paplauskienei (Išeivių literatūros skyriaus vedėjai). Iš Vokietijos, pirmosios stotelės traukiantis į Vakarus, yra tik viena nedidukė portretinė nuotraukėlė, matyt, dovanota būsimajai žmonai, su dedikacija kitoje pusėje: „Mielajai Marijai Kazimieras. Neustadt (Vokietija), 1947.IV.7“. Viena šio laikotarpio nuotrauka tėra ir žmonos – su bendradarbiais prie Neustadto mokyklos, apie 1946 m. Taip pat turime kopijas keleto nuotraukų, darytų apie 1930 m. Lietuvoje. Vienoje būsimasis rašytojas vienas, kitoje – su broliais. Originalai saugomi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
    Iš fotografijų skleidžiasi ir įvairios pažintys: yra nuotraukos, kur K. Barėnas užfiksuotas dviese su Z. Juru, Lietuvių namų bendruomenės pirmininku V. O‘Brien, J. Paleckiu, V. Kelertiene. Įamžintas ir 90-mečio minėjimas, kurį teko garbė atšvęsti ir Lietuvos ambasadoje, apjuostam Lietuvoje austa juosta su sveikinimu, kurią atvežė kun. R. Mikutavičius. Ne visos nuotraukos oficialios: yra viena, kur su bičiuliais sodyboje gurkšnoja alų, nors buvo žinomas kaip itin saikingai besimėgaujantis žalingais įpročiais. Kadangi K. Barėnas aktyviai dalyvavo Lietuvių bendruomenės gyvenime, renginiuose, yra nemažai akimirkų iš lietuvių namuose vykusių susitikimų. Labai graži nuotrauka su R. Baubliu ir S. Santvaru šalia lietuvių namų. Atskirose fotografijose pagauti „Santarvės“ suvažiavimo dalyviai, taip pat Mančesterio lietuviai, kur moterys, tarp jų ir M. Barėnienė, pasipuošusios tautiniais kostiumais. Vienoje vėlesnių nuotraukų matyti ir lietuvių namus Londone belankantys Bernardas ir Aldona Brazdžioniai. Pagalbiniame fonde saugomos ir bičiulių nuotraukos su dedikacijomis, skirtomis K. Barėnui.
    Besidomintiems K. Barėno kūryba, šią užduotį labai palengvino pats autorius. Jis darėsi straipsnių apie savo kūrybą kopijas ir stropiai suklijavo jas į 3 albumus, priekyje netgi pridėdamas mašinraščiu atspaustą turinį. Kad apie K. Barėną buvo rašoma, jog jis buvo įdomus, rodo ir S. Santvaro fonde esantis mašinraštis „Kazimiero Barėno vargdienių epas“. Naudojantis muziejaus archyvais, kritikų nuomonę galima papildyti sava, nes yra ne tik kritikos straipsniai, bet atskirai saugomos iškarpos su K. Barėno straipsniais, spausdintais jo ilgus metus redaguotame laikraštyje „Europos lietuvis“, taip pat „Dirva“, „Tėviškės žiburiai“ ir kt.
    Kadangi „Nidos“ knygų klubas, kur buvo leidžiamos lietuvių autorių knygos, buvo neatskiriama K. Barėno gyvenimo dalis, jo archyve saugome ir šio klubo-leidyklos lankstuką. Atsakomybę už „Nidos“ knygų klubo leidžiamą spaudą K. Barėnas perėmė kartu su laikraščio „Europos lietuvis“ redaktoriaus kėde, ir šias pareigas, kaip ir kitus savo darbus ar įsipareigojimus priėmė labai atsakingai.
    Sudėjus į vieną vietą, iš šių trupinėlių, iš atskirų gyvenimo detalių, kai nuotraukos papildo laiškus, o rankraščiai – knygas, dėliojasi įdomus ir prasmingas šio darbštaus Didžiosios Britanijos lietuvio gyvenimas. 
     

           Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė