Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Rinkiniai

  • ANTANAS BARANAUSKAS (1835–1902)

    Antano Baranausko (1835–1902) – poeto, vyskupo, poemos „Anykščių šilelis“ autoriaus gana gausiame rinkinyje galima rasti iškalbingų eksponatų, atskleidžiančių rašytojo gyvenimo faktus, jo kūrybą, darbus kalbotyros, matematikos srityse, dvasininko karjerą. Galime pasidžiaugti, kad tarp kitų fotografijų rinkinyje saugomos dvi originalios nuotraukos: portretinė A. Baranausko nuotrauka, daryta apie 1885 m. ir grupinė nuotrauka, kurioje nusifotografavę A. Baranauskas su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu ir grupe kunigų prie Plungės dvaro 1897 m. Fototekoje rasime A. Baranausko gyventų vietų ir atminimo įamžinimo ženklų iš Anykščių, Rumšiškių, Varnių, Sedos, Telšių, Peterburgo, Kauno, Seinų.

    Gausiausia yra knygų, tarp kurių rasime ir vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtas „Kantyčkas arba kninga giesmių“, išleistas Vilniuje 1860 m. Čia spausdinamos dar Varnių seminarijos klieriko A. Baranausko parašytos ,,Artojų giesmės“. Pirmasis atskira knyga išleistas „Anykščių šilelis“, pasirodęs Vilniuje 1905 m. iš pažiūros kukli knygelė, bet tai yra ne tik A. Baranausko kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poezijos kūrinys. Pirmą kartą poema Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu buvo išspausdinta Lauryno Ivinskio kalendoriuose: pirma dalis – 1860 m., antroji – 1861 m. Muziejuje saugomas pirmojo leidimo egzempliorius yra su Marijos Šlapelienės autografu. M. Šlapelienė – Lietuvos knygininkė ir visuomenės veikėja, kartu su vyru Ignu Šlapeliu 1906 m. įsteigusi lietuvybės židiniu tapusį knygyną Vilniuje.

    Reiktų paminėti dar keletą poeto kūrybos knygelių, išėjusių XX a. pradžioje: poleminė poema  „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“ (Vilnius, 1907 m.), kurioje autorius išdėsto skirtingus požiūrius į Lietuvos valstybės likimą, pateikia modernios valstybės viziją; didaktinė poema apie blaivybės įvedimą Lietuvoje „Dievo rykštė ir malonė“ (Kaunas, 1910 m.); A. Baranausko sukurtų religinių giesmių rinkinys, kurį išleido Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas – „Dvasiškos giesmės“ (Vilnius, 1909 m.).

    Poeto rinkinyje saugomas įdomus eksponatas – knyga lenkų kalba: „O progresji transcendentalnej oraz o skali i syłach umysłu ludzkiego. Studium matematyczno-filozoficzne. Ks. Biskupa A. Baranowskiego. Warszawa, 1897.“ Tai A. Baranausko filosofijos – matematikos studija „Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“, išleista Varšuvoje 1897 m. autoriaus lėšomis. A. Baranauskas 1890 metų balandžio 20 d. Kaune rašytame laiške poetui, kritikui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui rašo, kodėl paniro į matematiką: „…Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą. Matematikos sritis yra laisva nuo politinių agitacijų insinuacijų. Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane žavi, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakeliantys protą prie begalybės supratimo.“ 1883–1887 m. poetas atsideda matematikai, ją siedamas su teologija ir filosofija. O matematikos mokslo istorijoje išliko Baranausko formulė pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė nemažai šiuo metu vartojamų lietuviškų geometrijos terminų: trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.

    Kita vertinga rinkinio knyga – su vokiečių kalbininku Hugo Vėberiu A. Baranausko sudarytas leidinys „Rytų lietuvių tekstai“ („Ostlitauische Texte“, Veimaras, 1882 m.), kuriame paskelbtas autorizuotas poemos „Anykščių šilelis“ tekstas dviem variantais – aukštaičių anykštėnų tarme ir perrašyta bendrine kalba.

    Rinkinyje yra ir viena knyga, priklausiusi A. Baranausko asmeninei bibliotekai su antraštiniame lape išlikusiu vyskupo parašu. Tai religinė knyga lotynų k. „Novum Jezu-Christi Testamentum“, išleista 1815 m. Limože, Prancūzijoje.

    Antano Baranausko rinkinyje yra saugomas dokumentas iš to laiko, kai A. Baranauskas buvo Seinų vyskupu (1897–1902). Tai raštas parapinės bažnyčios Adamovičiuose administratoriui Petrui Dvoranovskiui su vyskupo parašu ir antspaudu, rašytas Seinuose 1899 m. liepos 31 d. Dokumentas lotynų kalba, rašytas ant specialaus Seinų arba Augustavo vyskupo Antano Baranausko (Antonius Baranowski) raštų blanko, kuriame didžioji teksto dalis yra spausdinta, tik adresatas, rašto pradžia, kurioje paminėta vietovė ir pavardė, bei dar keliose vietose yra įrašyta juodu tušu vyskupo sekretoriaus Jono Laukaičio ranka. Pirmo lapo viršuje yra dokumento registracijos numeris: „No 1095“. Dokumentas užima du pirmo lapo puslapius, o antras lapas yra tuščias. Antrame puslapyje, po nurodytos rašto parašymo datos ir vietos, yra originalus vyskupo parašas lotynų kalba: „+ Antonius Episcopus m. pr.“ Taip pat apvalus violetinės spalvos Seinų arba Augustavo vyskupo Antano Baranausko antspaudas lotynų k. Lapo pačioje apačioje pasirašyta: „Sekretorius J. Laukaitis“. Dokumentas adresuotas parapinės bažnyčios Adamovičiuose administratoriui Petrui Dvoranovskiui. Jame rašoma, kad kunigas P. Dvoranovskis yra atšaukiamas iš Adamovičiaus bažnyčios administratoriaus pareigų ir skiriamas Bužino bažnyčios administratoriumi. Toliau rašoma apie bažnyčios turto inventorizavimą, liepiama stengtis būti darbščiam ir atlikti savo pareigas taip, kad galėtų atsiskaityti Dievo akivaizdoje. Nors dokumentui gerokai virš šimto metų, tačiau jo būklė gera, tik popierius šiek tiek gelstelėjęs.

    Beje, tapęs Seinų vyskupu, A. Baranauskas pirmasis iš vyskupų Seinų katedroje prabilo lietuviškai. Seinuose sukūrė apie 30 lietuviškų bažnytinių giesmių. Dalis jų ir dabar lietuvių giedamos bažnyčiose: Velykų giesmė „Linksma diena mums prašvito“, kalėdinės giesmės „Sveikas gimęs, kūdikėli“, „Piemenys, piemenys“, „Piemenėliams vargdienėliams“. 1901 m. rugsėjį A. Baranauskas pradeda versti Bibliją ir per vienerius metus išvertė 3/5 Senojo Testamento (1528 p.), dirbdamas po keliolika valandų per dieną. Kai dėl sveikatos negalėjo rašyti sėdėdamas, rašė stovėdamas, o kai negalėjo stovėti, rašė klūpodamas. Seinų vyskupu poetas Antanas Baranauskas buvo iki mirties (mirė 1902 m. lapkričio 26 d.), palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos koplyčios kriptoje.

    Baranausko rinkinyje yra ir meno kūrinių. Vienas iš jų – dail. Leonardo Vytauto Striogos 2012 m. sukurtas skulptūrinis kūrinys „Antanas Baranauskas“. Tai medinis, nedidelio formato rašytojo biustas. Rinkinyje yra kelių žymių dailininkų iliustracijos A. Baranausko „Anykščių šileliui“. Tai dailininkų Konstantino Dockaus, Petro Rauduvės, Vytauto Valiaus, Alfonso Žviliaus grafikos darbai.

    Su A. Baranausku susijusių eksponatų yra ir kituose muziejaus rinkiniuose. Maironio rinkinyje tarp kitų rankraščių saugoma ir jo ,,Paskaita apie vysk. Ant. Baranauską“. Paskaita skaityta 1923 m. rudens ir 1924 m. pavasario semestre Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete, kuriame šalia teologinių disciplinų poetas skaitė ir lietuvių literatūros kursą ,,Donelaitis ir XIX a. pirmos pusės lietuvių poetai“. Paskaitos rankraštis – tai šešių lapų (vienuolikos prirašytų puslapių) sąsiuvinis, susiūtas baltais siūlais. Rašyta juodu rašalu abiejose lapų pusėse, tik ketvirtame lape prirašyta viena pusė. Popierius lygus, be linijų, gelstelėjęs. Tekste yra nedaug taisymų tuo pačiu juodu rašalu. Įdomu, kad pirmame puslapyje virš paskaitos pavadinimo užrašyti žodžiai: ,,Sveika Marija, Dangaus lelija“. Tai vyskupo Antano Baranausko religinės giesmės ,,Giesmė in Panelę Švenčiausią“, parašytos 1868 m., pirmoji eilutė. Galime tik spėlioti šio įrašo tikslą – galbūt studentams Maironis A. Baranauską pirmiausiai pristatydavo kaip žinomos religinės giesmės autorių, o gal ši giesmė būdavo ir sugiedama. Paskaitoje aptariama A. Baranausko asmenybė ir įvairialypė veikla, pateikiami biografiniai faktai, smulkiai nagrinėjama poema ,,Anykščių šilelis“. Maironis pasakoja ir apie savo ryšius su A. Baranausku – 1888 m., važiuodamas mokytis į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją, įteikęs A. Baranauskui savo poemėlės ,,Lietuva“ rankraštį, anot autoriaus, ,,savo pirmuosius eilių mėginimus“. ,,Baranauskas tačiau jų labai nepeikė ir padrąsino talento neužkasti,“ – reziumuoja Maironis. Vėliau abu poetai susirašinėję.

    Juozo Tumo-Vaižganto rinkinyje saugomas dokumentas, susijęs su abiem rašytojais. Tai – Juozo Tumo-Vaižganto įšventinimą į kunigus patvirtinantis raštas lotynų kalba, pasirašytas Antano Baranausko. Antanas Baranauskas 1884–1897 m., prieš tapdamas Seinų vyskupu, buvo Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Palilionio (1834–1908) padėjėju (sufraganu), dar vadinamu pavyskupiu. Jame rašoma, kad Žemaičių Diecezinės seminarijos auklėtinis Juozas Tumas (tai būsimasis rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas) 1889 m. gruodžio 21 d. gavo pirmuosius šventinimus, 1893 m. rugsėjo 26 d. Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio buvo pašventintas subdiakonu, o tų pačių metų lapkričio 28 d. – diakonu. Raštas rašytas sekretoriaus juodu rašalu, tik pasirašytas A. Baranausko ranka rudu rašalu. Taip pat yra smalkos atspaudas ir registracijos numeris. Rašyta 1893 m. gruodžio mėn. Kaune. Raštas įrėmintas ruduose mediniuose rėmuose su stiklu. Eksponatas yra iš rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto palikimo, gana didelio formato: rašto matmenys – 53×40 cm, o rėmo – 63×50 cm, geros būklės.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė

  • JURGIS KUNČINAS (1947–2002)

    Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vienas pirmųjų sovietinės tikrovės liudytojų be režimo apribojimų. Jo romanai ir apsakymai, pasirodę nepriklausomybės aušroje, daugiausiai pasakoja apie žmogaus gyvenimą sovietmečiu.

    Gaila, kad tokios ryškios asmenybės archyvas, saugomas MLLM, nėra itin didelis, tačiau gana informatyvus. Tarp knygų – daugiausiai sovietmečio pabaigoje rašyti ir vėliau išleisti eilėraščių rinkiniai „Takas per girią“ (1977), „Liepų ratas“ (1988), „Namai be žiburių“ (1991). Po metų (1992) pasirodė ir pirmasis J. Kunčino parašytas romanas „Glisono kilpa“. Knyga išleista Kaune, tad 1995 m. J. Kunčinas dedikacijoje pirmajame lape įrašęs: „Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejui! Primindamas, kad pirmasis  – šis! Mano romanas buvo išleistas būtent Kaune! Nuoširdžiai – Jurgis Kunčinas, Vilnius, 1995 05 30“. Turime ir kitus autoriaus kūrinius – nuo knygelės vaikams „Labas, sraige, kur eini?“ (1989) iki paskutiniojo, nespėto užbaigti ir bičiulių išleisto romano „Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras“ (2004); P. Mikėnaitės ir Antano A. Jonyno sudarytos pomirtinės eilėraščių rinktinės, iliustruotos piešiniais iš J. Kunčino archyvų „Malūnų gatvė be malūnų“ (2017). Na, ir „Tūla“ – populiarusis J. Kunčino romanas, kurio leidimai buvo kartojami. MLLM turi 3 leidimus lietuvių kalba ir vieną anglišką (išversta E. Navickas, JAV, 2016). Kadangi J. Kunčinas buvo puikus germanistas, turime keletą jo verstų knygų.

    J. Kunčino rankraščiai – tikrai neeiliniai. Turbūt įdomiausias – tas nebaigtasis „Pjūti fjūūt!“, pradėtas rašyti mašinėle, o pabaigtas dailia Jurgio rašysena, kai kur papuoštas jo piešiniais. Netgi segtuvas, kuriame buvo įdėtas rankraštis, autoriaus apipavidalintas iš visų pusių. Taip pat dailiai ir išskirtinai atrodo „La strada“ arba „Kasdien į karą“ rankraštis. Vieną iš tokių, rašymo ir dailės meno sintezės pavyzdžių „Short“ šiuo metu galite pamatyti ekspozicijoje „Literatūra keičia!“ Trumpi humoristiniai apsakymai shortais („šortais“) pavadinti paties autoriaus pagal anglišką žodį „short“ – trumpas. Net ir mašinėle rašytose dalyse gausu ranka darytų pataisymų ir prierašų. Mažesnės apimties mašinraščiai – novelė „Kitas gyvenimas“ (1990). Mašinėle rašytas pavadinimas nubrauktas ir šalia parašytas dailyraščiu. Viršuje nurodyta, kad novelė „duota į „4 vėjus“. Kita novelė „Blogas žmogus“ – vietomis mažai bendra su gyvenimo faktais turinti, bet smagi ir nuotaikinga 3 psl. humoristinė autobiografija. Joje autorius rašo: „Kai jau turėjau keturiolika metų, tai vokiškai kalbėjau lygiai taip pat laisvai, kaip ir mano mokytojas, kuris gyveno kaimynystėje ir augino nepaprastai gardžius pomidorus. Dabar tai aš suprantu, kad nė velnio aš nekalbėjau, bet kodėl tada be jokio vargo su visais susikalbėdavau gryniausia vokiečių kalba? Netgi su tais, kurie tos kalbos visiškai nemokėjo“. Taigi, būsimasis vertėjas vokiečių kalbą perprato anksti. Vieno iš vokiečių autorių H. Beilio satyros „Netikėti svečiai“ vertimą taip pat saugome jo rinkinyje. Beje, satyros autorių J. Kunčinas buvo sutikęs gyvai, trečiame kurse, Vilniaus senamiestyje „netoli cerkvutės, kurioje lyg ir buvo pakrikštintas Hanibalas, lyg ir nebuvo“ (ištrauka iš jo autobiografijos). Yra ir dar vienas vertimas – G. Graso „Rupūžės kurkimai“. 179 psl. romanas verstas 1993 m., rašyta tai juodu, tai violetiniu rašalu. Ant dailiai apipavidalinto segtuvo nurodyta data 1992 m., tad matyt autorius prie šio darbo užtruko ilgiau nei tikėjosi.

    Laiškų turime tik keletą, abu rašyti estų vertėjui M. Loodusui 1990 m. Pirmajame, matyt, M. Looduso prašymu, laišką palydi trumpa oficiali autobiografija. Ranka prirašytas prašymas atsiųsti „Looming“ su įdėtu apsakymo vertimu. Vėlesniame laiške tą prašymą kartoja. Vėliau, matyt, žurnalą gavo, nes jis yra tarp spaudinių.

    Turbūt gausiausia saugomo rinkinio dalis – nuotraukos. Daugiausiai darytos tuometinio muziejaus fotografo Z. Baltrušio, bet yra ir R. Rakausko, gimtojo J. Kunčino miesto Alytaus fotografo V. Stanionio darbų. J. Kunčinas buvo aktyvus Poetinio Druskininkų rudens šventės dalyvis, tad daug nuotraukų iš ten. Jo draugystę su Maironio lietuvių literatūros muziejumi liudija nuotrauka iš Poezijos pavasario, kur J. Kunčinas įsitaisęs Maironio sode. Poezijos pavasaris – ne tik laureato vainikavimo šventė, jo metu vyksta įvairūs renginiai visoje Lietuvoje. J. Kunčinas spėdavo visur – vienoje nuotraukoje jis Poezijos pavasarėlio šventėje Zervynose 1998 m., prisėdęs ant žolės tarp kitų. 1981 m. V. Stanionis įamžino J. Kunčiną su sūnumi Pauliumi Alytaus miesto parke. Susėdusi ant namų slenksčio, matyti visa senųjų Kunčinų šeima: abi senelės, tėvai, visi trys broliai. Dalis nuotraukų perfotografuota iš žmonos R. Kunčinienės – J. Kunčinas Vokietijos miestų gatvėse, su giminėmis, su žmona, su tėvu, studentas.

    Talentingas rašytojas mus paliko gerokai per anksti, būdamas tik 55-erių. Po 5 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo minimas jo 60-asis jubiliejus, keletas nuotraukų yra iš minėjimo.

    Tarp spaudinių – „Draugo“ literatūrinis priedas „Mokslas, menas, literatūra“ su K. Keblio recenzija „Tūlai“, straipsnis su J. Kunčino nuotrauka vokiečių spaudoje, minimalistinė vizitinė kortelė, kur rašytojas įvardijęs save paprastai – tiesiog „an author“.

    Kaip tikro satyriko, J. Kunčino rinkinyje yra ir šaržas, dailininko A. Saladžiaus nupieštas pieštuku 2002 m.

    Daugiausiai apie J. Kunčiną, jo asmenybę galima sužinoti peržiūrėjus biografinį filmą „Beveik laimingas“ (režisierė A. Marcinkevičiūtė, 2004).

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

  • KOSTAS OSTRAUSKAS (1926–2012)

    Išeivių rašytojo, dramaturgo, humanitarinių mokslų daktaro Kosto Ostrausko (1926–2012) rinkinys pradėtas formuoti apie 1990 metus. Beveik visa medžiaga atkeliavo iki 2012 m. Rinkinys turtingas išskirtinėmis archyvalijomis: nuotraukomis, dokumentais, rankraščiais, laiškais, spaudiniais. Rašytojas, perduodamas medžiagą, ant atskirų lapelių, rankraščių, užrašų knygelių surašė savo pastabas bei komentarus. Savo turtingą biblioteką K. Ostrauskas padovanojo Pensilvanijos universitetui, kuriame studijavo, dirbo, o išėjęs į pensiją konsultavo interesantus.

    Kultūrinis paveldas suteikia galimybes naujai pažvelgti į praeities įvykius, rekonstruoti socialines, politines, kultūrines aplinkybes, suponavusias ir nulėmusias rašytojo kūrybos pobūdį. K. Ostrausko archyvinė medžiaga autentiškai prabyla apie rašytojo gyvenimą 1926–1944 Lietuvoje, 1944–1949 Vokietijoje, nuo 1949 iki 2012 – Amerikoje. Minėtini jo esminiai gyvenimo faktai: gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose, Prienų r.; 1930 metais persikėlė į Kauną, apsigyveno Šančiuose. 1939–1943 m. mokėsi Kauno 6-oje gimnazijoje. 1943 m., baigęs šešias klases, konkursiniu būdu įstojo į Kauno Jaunimo teatrą. 1944 metais atsidūrė Vokietijoje, kur 1944–1946 m. mokėsi ir baigė Lübecko Lietuvių gimnaziją, vėliau, iki 1949 m. – Pabaltijo universiteto (Pinnenbergas, Vokietija) Filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą. Nuo 1950 metų pradėjo studijuoti Pensilvanijos (JAV) universitete baltistiką ir slavistiką, pas profesorių V. Krėvę lankė lietuvių literatūros paskaitas. Magistro laipsnį K. Ostrauskas gavo 1952 metais, o mokslų daktaro laipsnį – 1958 metais. Disertacijos tyrinėjimo objektu pasirinko Jono Biliūno susirašinėjimą su Jurgiu Šauliu. K. Ostrauskas ne tik parašė komentarus ir suredagavo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje saugomus Biliūno ir Šaulio laiškus, bet ir pateikė naują rankraštinę medžiagą apie Biliūno gyvenimą bei jo kūrinius. 1952–1989 metais K. Ostrauskas dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, o nuo 1958 iki 1978 buvo Muzikos skyriaus vedėjas.

    Reto rašytojo archyve yra taip kruopščiai sukaupta beveik viso gyvenimo dokumentinė medžiaga. Vienas seniausių – rašytojo tėvo, vargonininko bei choro vadovo, Konstantino Ostrausko parašyta autobiografija. Kaligrafišku šriftu jis aprašė savo gyvenimo odisėją: tarnavo sekretoriumi įvairiose rusų įstaigose; kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę. Su šeima gyveno Veiveriuose, Vilkaviškyje, Kaune. Rašytojo rinkinyje saugomi J. Vokietaičio pradžios mokyklos bei Kauno VI gimnazijos (dabar KTU Vaižganto progimnazija) mokinio pažymėjimai (1939 06 01); Kauno VI valstybinės gimnazijos mokinio pažymėjimas (1941 11 20); šeštos klasės pažymių knygelė, originalūs gimnazisto istorijos užrašai bei vokiečių kalbos žodynėlis su piešiniais. Nuo jaunystės „susirgo“ teatro liga – rinkinyje saugomas ir laikinas K. Ostrauskui išduotas asmens liudijimas bei 1943 metais atlyginimo lapelis, pasirašytas tuometinio Kauno Jaunojo teatro direktoriaus Stasio Santvaro. Atsakydamas į žurnalo „Metmenys“ klausimus K. Ostrauskas rašė: „Teatru susidomėjau lankydamas gimnaziją: Valst. Teatras, kurio galeroje, beveik nuo 1939 m. buvau gana reguliarus svečias, buvo mano „alma mater“. Ilgainiui teatras tiek apsuko galvą, kad 1943 m., baigęs šešias klases, palikau gimnaziją ir, išlaikęs konkursinius egzaminus į Jaunąjį Kauno teatrą, ėmiau aktoriauti. Kartu ten pat lankiau dramos studiją. Tad patyriau ir profesinio teatro darbo skonį. Todėl lyg ir natūralu, kad atsirado ambicijos ir pačiam šį tą scenai parašyti. Parašiau du veikaliukus, bet apie juos kalbėti nevalia – tik „mėginimai, kuriems išeiti už valsčiaus ribų nevalia“.

    1944 metais K. Ostrauskas pasitraukė į Vakarus: „Kas mane vertė trauktis iš Lietuvos? Jeigu gerai prisimenu, kažkoks beveik nesąmoningas išgąstis. Nors buvo ir konkreti priežastis – pasirodo, motina ir aš buvome išvežtinų sąrašuose. Tačiau viskas taip susiklostė, jog aš pasitraukiau, o motina nusprendė pasilikti. Kiek čia buvo sąmoningo apsisprendimo, nežinau. Tačiau atsimenu, tikrai buvo šventas – šventų švenčiausias – įsitikinimas, kad įveikę Hitlerį amerikiečiai įveiks Staliną ir grįšime lyg niekur nieko namo. Štai šitoks įsitikinimas padėjo apsispręsti ir suteikė narsumo tokiam – deja, kaip vėliau paaiškėjo lemtingam žingsniui,“ – rašė K. Ostrauskas. Vokietijoje jis pradėjo studijuoti Lietuvių gimnazijoje Lübecke. Saugomas jo 8 klasės, 1945/1946 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas. Baigęs gimnaziją įstojo į Hamburge įsteigtą Pabaltijo universitetą. Rinkinyje saugoma jo Studijų knygelė: Study Book / Hamburg. (Philosophy), Nr. 1092, July 1946. Joje pasirašę M. Biržiška, V. Maciūnas, J. Balys, P. Jonikas, Z. Vitėnas, prof. V. Biržiška, prof. A. Rukša. Išlikęs ir K. Ostrauskui išduotas studentų atstovybės pažymėjimas (Pinnenbergas. 1948 lapkričio 17 d.). Kurį laiką buvo britų zonos lietuvių studentų valdybos pirmininku.

    Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir muzika, kurią studijavo pas prof. V. Ivanauską. Išlikęs sertifikatas, kuriame pažymima,  kad buvo Muzikos studijos klausytojas – lyrinis baritonas; turi puikią muzikinę klausą. Vokietijoje trūko ne tik vadovėlių, knygų, bet ir natų. K. Ostrauskas kruopščiai ir kantriai jas perrašinėdavo. Rinkinyje saugomi jo natų sąsiuviniai: „Jaunystės dienų dainininko ambicijų „repertuaras“ perrašytas daugiausiai mano paties, retkarčiais muziko, mano artimo bičiulio Jono Švedo, įvairiose bibliotekose, pradžioje dar mokantis Liubeko lietuvių gimnazijoje, o vėliau daugiausiai Pabaltijo Universitete 1946–1949 metais. Su kai kuriais mano vertimais.“– rašė K. Ostrauskas.

    1949 metais, gavęs iškvietimą iš savo giminaičio dailininko A. Navicko, išvyko į Ameriką. Studijavo Pensilvanijos universitete, įgydamas magistro diplomą. Vėliau, parašęs ir puikiai apsigynęs disertaciją, įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Šie mokslo diplomai saugomi rinkinyje. Vienas iš svarbių K. Ostrausko dokumentų tai – Lietuvos Rašytojų Draugijos pažymėjimas Nr. 91, išduotas Amerikoje 1955 gruodžio 31 d. Už savo kūrybą dramaturgas pelnęs V. Krėvės bei Lietuvių rašytojų draugijos literatūrines premijas, apie tai liudija apdovanojimų aktai: pirmas už knygą „Žalioj lankelėj“; antrasis – už „Ars amoris“.

    Rinkinyje gausu unikalių nuotraukų – jos tampa tyliais liudininkais, bylojančiais apie praeitį. Nuotraukose įamžinti rašytojo artimiausi žmonės: tėvai – Konstantinas ir Ona Urbaitytė Ostrauskai, žmona Danutė, sūnus Darius. Nuotraukose veriasi jo visuomeninė ir kultūrinė veikla, akimirkos su artimais draugais bei rašytojais. Išsaugotos portretinės nuotraukos, padarytos Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje. Itin vertingos retos istorinės nuotraukos, kuriose įamžintos nepakartojamos gyvenimo Vokietijoje akimirkos: Lituanistų būrelis Pabaltijo universitete su prof. E. Frenkeliu; 1947 m. K. Ostrauskas su prof. V. Biržiška, V. Maciūnu. Užfiksuota ir muzikinė K. Ostrausko veikla: koncertas Pinnenbergo universiteto salėje 1948 m., kur K. Ostrauskas prie fortepijono su akompaniatorium J. Švedu, Dainavimo studijos studentai su vadovu V. Ivanausku Pinnenberge 1948 m. Daugelis išeivių iš Vokietijos išvyko laivu, o K. Ostrauskas nuotraukoje užfiksuotas sėdintis lėktuve, jau pasiruošęs skrydžiui į JAV 1949 m. birželį.

    Gyvenimas Amerikoje įamžintas nuotraukose, kurios atskleidžia K. Ostrausko mokslinę kultūrinę ir visuomeninę veiklą: nuo 1961 m. Lituanistikos instituto narys, o 1965–1978 – Lituanistikos skyriaus vedėjas. Yra nuotraukos su  A. Nyka-Niliūnu šio instituto suvažiavimo metu Filadelfijoje 1967 m., su A. Vaičiulaičiu, H. Kačinsku apie 1956 m., svečiuose pas dramaturgą A. Landsbergį su R. Viesulu, A. Škėma ir V. Valiuku (Ričmonde, 1954 m.). Atvykęs į Ameriką K. Ostrauskas lankė Dramos studiją. Nuotraukoje – su vadovu K. Vasiliausku Brukline apie 1950 m. Itin įdomios nuotraukos su dramaturgais, teatralais, režisieriais, įamžintos diskusijų po A. Landsbergio dramos „Barzda“ ir K. Ostrausko dramos „Pypkė“ pastatymų akimirkos, K. Ostrauskas su A. Landsbergiu, V. Valiuku ir D. Juknevičiūte 1961 m., su R. Šilbajoriu 1993 m.; su V. Kavoliu 1983m., su K. Saja 1967 m., su A. Zalatoriumi 1995 m. ir kt. Užfiksuotos ir Santaros-Šviesos suvažiavimų, kuriuose K. Ostrauskas buvo dažnas svečias ir lektorius, akimirkos. 1962–1967 buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys.

    K. Ostrausko rankraščiai sudaro ženkliausią rinkinio dalį. Saugomi ne tik kūrybiniai rankraščiai, bet ir paskaitų, pranešimų, skaitytų įvairiomis progomis mašinraščiai. K. Ostrauskas buvo vienas iš veiklių spaudos bendradarbių, pasirašinėjęs pavarde, arba slapyvardžiais: Andrius Baltaragis, A. Baltaragis, A. B., bet daugiausiai – K. O., K. Ost-as. Bendradarbiavo žurnaluose „Literatūros lankai“, „Aidai“, „Metmenys“ – nuo pat pirmojo jo išleidimo numerio. Saugomas visas pluoštas jo parengtų straipsnių, minėtini „Numaironintas Maironis: jo sovietinio traktavimo raida“; „J. Biliūnas – poetas“; „A. Jakštas dabarties Lietuvoje“; „V. Krėvės paskaita Lietuvių naujoji literatūra“. Jis parengė ir išleido kritikos straipsnių, atsiminimų knygą: „Žodžiai ir žmonės“ (1997). Parengė spaudai Antano Škėmos „Raštų“ 1 ir 2 t. (1967, 1970 m.). Rinkinyje saugomi straipsniai, rašyti Bostono enciklopedijai, kurioje bendradarbiavo ir buvo atsakingas už visuotinės muzikos skyrių. 1970–1979 buvo „Modern Language Association of American International Bibliografy“ lietuviškosios dalies bibliografas.

    K. Ostrauskas brangino kiekvieną kūrybinį rankraštį. Rinkinyje saugomas vienas pirmųjų apsakymų „Neprašyto svečio šūvis“, parašytas 1944 m. ir „Eketė“ – vienas iš paskutiniųjų, sukurtas apie 1952 m.. Pastarasis apsakymas, pasirašytas Bajoro Mykio slapyvardžiu, pateiktas konkursui ir buvo išspausdintas laikraštyje „Naujienos“. „Būta dar kelių, bet jie, ačiū Dievui, kažkur nugarmėjo,“ – rašė K. Ostrauskas. 1945–1949 m. kūrė eilėraščius – jo paties parengtas rinkinys „Preliudai“. „Sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo. Nors ir būdamas gimnazistas pradėjau savo „kūrybą“ dramomis, neišvengiau, deja, tos nelaimės, t. y. „poezijos“ ir aš – ne tik gimnazijoj, bet jau net ir trindamas universiteto auditorijos suolą. <…> Savaime suprantama, šis rinkinys jokiu būdu nespausdintinas.“ (2005 rugsėjo 9 d.) K. Ostrauskas nesiekė tikslo publikuoti pirmuosius kūrinius, tai paliudija ir jo parašyti komentarai. Prie dramos „Dvilypės širdys“, parašytos apie 1943 m., jis prideda komentarą: „Tai ne tik pirmoji mano drama, bet apskritai pirmasis „kūrybinis veikalas“ (tad ne eilės ar šiaip sau proza)“. Apie 3 veiksmų dramos vaizdelį „Voras“ (1945 09 05) rašė: „Štai dar vienas jaunystės „šedevras“. Pradėtas dar Lietuvoje, baigtas Liubecko lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje, o vėliau (1946–1947) prie jo dar šiek tiek krapštytasi Pabaltijo universitete, Augsburge ir Pinnenberge. Išspausdinta ištrauka iš to vaizdelio universiteto skautų žurnale „Sciential et artibus“, 1946 m. Nr. 2. Taip, aišku, nespausdinta.“ (2005 09 12).

    Vienas iš svarbiausių literatūrinių žanrų, kuriame jis produktyviai ir kūrybingai darbavosi, buvo dramaturgija. 1951 m. parašė pjesę „Pypkė“, kurią išspausdino 1954 metais, „Literatūros lankų“ ketvirtajame numeryje. Joje ryškūs avangardizmo bruožai. „Pypkė“ 1963 m. išversta į anglų kalbą. Režisierius, literatūros kritikas J. Blekaitis apibūdino ją, kaip „moderniausių teatrinių formų pionierę lietuvių teatre“, o autorių – „kaip novatorių dramaturgijoje, siekiantį naujų išraiškos formų ir naujų temų.“ Vėliau pasirodo „Kanarėlė“ (1958). Beveik visi K. Ostrausko veikalai kamerinio pobūdžio: taupūs veikėjų skaičiumi, nedidelės struktūros. „Žalioj lankelėj“ – dvi vienaveiksmės dramos (1963); pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“ laikoma pirmąją avangardo drama lietuvių literatūroje. Vėlesnėje kūryboje ryškėja atviras sąlygiškumas. Šių pjesių mašinraščiai su pataisymais saugomi rinkinyje. Šiuose veikaluose K. Ostrauskui rūpi žmogus ir jo likimas. Veikėjų nedaug – trys ar keturi, veiksmas vyksta siauruose rėmuose. 1977 metais išspausdinta ketvirtoji knyga – „Čičinskas“. 1983 metais išleista pjesė „Gundymai“ – politinė satyra, farsas. Centrinė kūrinio ašis – vyro ir moters santykių destrukcija per karinių veiksmų įtaką. Paliesti skaudūs istoriniai įvykiai – 1968 metų invazija į Čekoslovakiją, kariniai veiksmai Afganistane. Pjesės „Eloiza ir Abelardas“ (1988) ir „Ars amonis: Historiae sacrae et profanae“ (1991) priklauso postmodernistinei kultūrai. Personažai: Romeo ir Džuljeta; Salome ir Jonas Krikštytojas; Francesca ir Paolo; Dzeusas ir Hera, Sapho, Markizas de Sade ir kt..

    Literatūros kritikai Ostrauską laiko ryškiausiu avangardinės dramaturgijos atstovu lietuvių literatūroje, kuris absurdo teatrui būdingomis priemonėmis nagrinėja žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtis. Išskirtinis kūrybos bruožas – vietoj tradicinių personažų veikia metaforinės figūros. „Sėsdamas rašyti, iš anksto žinau, kad didžiajai visuomenės daliai būsiu nepriimtinas. Tuo nenoriu pasakyti, kad aš, girdi, mandras, o visuomenė – kvaila. Anaiptol. Tačiau esmė ta, kad aš į daug ką žvelgiu kitaip, kartais net priešingai negu didžioji mūsų visuomenės dalis. Jeigu kreipčiau per daug dėmesio į daugumos galvoseną ir pažiūras, tai tikriausiai iš anksto susiparalyžuočiau savo kūrybiniame darbe“ – rašė K. Ostrauskas.

    Rinkinys turtingas vertinga epistolika. Perduodamas archyvinę medžiagą, rašytojas prašė vykdyti jo valią, laikantis nurodymų, itin būti atidiems su juo epistoliniu palikimu.

    Rekonstruojant modernaus išeivijos dramaturgo gyvenimo ir kūrybos kelią epistolinis palikimas tampa neįkainojamu šaltiniu. Laiškuose faktografinis matmuo persipina su literatūriniu: atsiveria jo gyvenimiškoji filosofija – pasaulėvokos ir pasaulėjautos spektras. Laiškų masyvas suteikia plačias galimybes susipažinti ne tik su rašytojo gyvenimu, bet ir pateikia naujų faktų apie išeivių būtį Vokietijoje bei Amerikoje. Laiškuose išsikristalizuoja daugiaplanis rašytojo paveikslas – iš autobiografinės patirties, autentiškos erdvės bei laiko aprašymo, kūrybinių minčių raiškos. Rašytinė informacija, laiškuose užfiksuoti laiko ženklai atveria Tėvynės ilgesį, mokslo siekius, kultūrinį visuomeninį gyvenimą, teatrinę veiklą. Dalijamasi kūrybinėmis įžvalgomis, naujais planais. Korespondencijos ribos gan plačios: Lietuva, Amerika, Australija, Vokietija. Buvo susirašinėjama su artimaisiais, mokslo draugais, rašytojais, redaktoriais, leidėjais, profesoriais, mokslo žmonėmis. Yra saugoma K. Ostrausko mamos Onos, giminaičio Prano Gudyno, Elenos ir Mindaugo Končių, Algirdo Ribinsko ir kt. laiškai, meile ir šiluma dvelkia laiškai, rašyti būsimai žmonai Danutei.

    K. Ostrauskas susirašinėjo su R. Šilbajoriu, kurį ypatingai vertino, su studijų dienų kolega, žinomu amerikiečių kalbininku W. R. Schmalstiegu, su A. Landsbergiu, K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, J. Kaupu, A. Zalatoriumu, V. Kelertiene, J. Girniumi, su aktoriais, režisieriais – S. Pilka, J. Blekaičiu, L. Barausku, A. Dikiniu bei kt. Ypatingas susirašinėjimas, kurį itin brangino, vyko su Australijoje gyvenančiu draugu Albinu Šurna, jam rašytuose laiškuose drąsiai atskleidžia savo kūrybinius sumanymus. K. Ostrauskas ne tik aprašinėjo, bet ir su ostrauskišku humoru ir švelnia ironija vertino, reiškė nuomonę, dėstė pažiūras. Iš laiškų ryškėja jo intelektualinių interesų spektras, atsekama asmenybės formavimosi raida: studijos Pinnenberge, Pensilvanijoje. Disertacijos rašymas turėjo lemiamą reikšmę gilintis į mokslo pasaulį bei glūdinti estetines pažiūras. Anksti suvokė menininko misiją, kūryboje siekė savitumo, originalumo.

    Archyvinė medžiaga, saugoma Kosto Ostrausko rinkinyje, neabejotinai svari ir svarbi Lietuvos kultūros istorijos dalis.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė

     

  • STASYS DŽIUGAS (1919–2011)

    Poetas, prozininkas, visuomenės veikėjas Stasys Džiugas gimė 1919 metais Raseinių apskrityje, Juodkėnų kaime. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Lietuvoje, mokėsi Girkalnio pradžios mokykloje, Raseinių žemės ūkio mokykloje, Kauno prekybos mokykloje.

    Besimokydamas Girkalnio pradžios mokykloje jau rašė eilėraščius, juos publikavo vaikams skirtoje spaudoje. Pats S. Džiugas savo kūrybinio kelio pradžią prisimena 1999 metais Kaune išleistoje knygoje „Kiškučių vardinės“, ten mažiesiems skaitytojams pasakoja: „Už konkursinį rašinį „Kaip aš globojau ir lesinau žiemą paukštelius“ laimėjau pirmąją „Mykoliuko pastogės“ („Mūsų laikraščio“ priedo) premiją. Labai nustebau ir džiaugiausi, kai gavau premiją knygomis, o vėliau – laiškutį, kuriame buvo rašoma: „Sveikinu su gražiu rašinėliu. Gerai mokinkis ir netingėk. Mylėk tėvelius, Dievą ir Tėvynę. Kai užaugsi, daug gero savo tėvynei padarysi. Gal ir rašytoju būsi“. Jį pasirašė… Vytė Nemunėlis, kurio visus, „Mykoliuko pastogėje“ išspausdintus, eilėraščius mokėjau atmintinai. Toji premija ir V. Nemunėlio laiškas mane padrąsino rašyti toliau“.

    S. Džiugo eilėraščiai buvo spausdinami žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Trimitas“, „Panevėžio garsas“. Poetą domino ir tautosaka, jis bendradarbiavo su Lietuvos tautosakos archyvu ir yra surinkęs bei užrašęs apie 4000 liaudies dainų, pasakų, mįslių.

    1944 metais Stasys Džiugas su šeima išvyko į Vokietiją, o 1949 metais – į JAV. Vokietijoje studijavo literatūrą, JAV baigė komercijos mokslus.

    1973 metais buvo išrinktas į Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybą.

    Svarbiausią vietą Stasio Džiugo gyvenime užėmė kūryba ir lietuvių bendruomenės, kuri buvo priversta palikti Tėvynę, veikla.

    Stasys Džiugas mirė 2011 metais, dalis poeto archyvinio palikimo parkeliavo iš JAV ir saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Rankrašiai, knygos, laiškai, nuotraukos, asmeniniai daiktai, dokumentai ir spauda pasakoja apie S. Džiugo gyvenimą.

    S. Džiugas buvo aktyvus spaudos bendradarbis. Vokietijoje bendradarbiavo leidžiant laikraštėlį „Gimtinės žiburėliai“. Rinkinyje saugomas įrištų žurnalų „Gimtinės žiburėliai“ komplektas, jo viršelio vidinėje dalyje yra įklijuotas Stasio Džiugo ekslibrisas. Komplekto priekyje – dvi įklijos: pirmame lape yra nuotrauka, kurioje „Gimtinės žiburėlų“ redakcijos nariai ir personalas, virš nuotraukos aprašymas: „Gimtinės žiburėliai“ spausdinami tremtyje Hanau lietuvių stovykloje Vokietijoje 1946–1947 m. m. – Antras iš dešinės „G.Ž.“ redaktorius mok. V. Urbonas, trečias – red. narys ir „G. Ž.“Bendradarbis St. Džiugas.“ Antroji įklija – 1946 metų laikraščio „Mūsų kelias“ iškarpa, joje apžvelgiamos naujos knygos ir leidiniai, o apie „Gimtinės žiburėlius“ rašoma: „Tai graži mažiesiems dovana, išleista Vasario 16-sios proga. Leidinėlis pradėtas poeto Bernardo Brazdžionio eilėmis. „Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėliai…“, kurios labai derinasi su ten pat esančiomis iliustracijomis ir puikiai pateisina duotą šiam leidinėliui pavadinimą. Toliau randame Stasio Džiugo, Vytės Nemunėlio, Aloyzo Barono, Leonardo Žitkevičiaus eilėraščių bei eiliuotų apsakymėlių. Yra ir prozos dalykėlių. Gražus mokyt. J. Žilionio straipsnelis Vasario 16-sios proga ir vykusi Stasio Džiugo apysakaitė apie keturius metų laikus.“ Straipsnio dalis, kurioje minimi „Gimtinės žiburėliai“ pažymėta geltonai.

    Persikėlęs į JAV Stasys Džiugas dirbo vaikų žurnaliuke „Eglutė“, vėliau dienraštyje „Draugas“. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys 1990 m. lapkričio 7 d. laiške rašė: „Gerbiamasis pone S. Džiugai! Išeivijos spauda daug dešimtmečių buvo vienintelis spausdintas lietuviškas žodis, kuris retsykiais pasiekdamas okupuotos Lietuvos skaitytojus, teisingai pasakojo ne tik apie laisvojo pasaulio, bet ir Lietuvos gyvenimą, žadino viltį, kad pavergimo situacija nebus amžina. Intelektualinės išeivijos pajėgos kreipė savo mintis į Tėvynę, mąstė apie jos kultūros būklę ir sugebėjo aiškiai įvardinti tą padėtį, kurioje buvome atsidūrę. Tai buvo tarsi mūsų pačių žvilgsnis į save – niokojamą skausmingoje būtyje žmogų. Gaila, kad išeivijos laikraščiai bei žurnalai pasiekdavo mus taip retai ir nereguliariai. <…> Kreipiamės į tautiečius, dar kartą prašydami paramos. Norėtume turėti pilnesnį vaizdą apie tai, kuo gyvena mūsų tautiečių bendruomenės, kokios problemos jas jaudina. Tai padėtų geriau suvokti padėtį, apsvarstyti kryptingesnio mūsų bendradarbiavimo galimybes. Tam labai pagelbėtų išeivijos spauda. <…> Jis [„Draugas“] būtų labai reikalingas tiems žmonėms, kurie rūpinasi lietuvių kultūros integracija į pasaulio kultūrinį gyvenimą.“

    S. Džiugas vertino knygas, jas kaupė, savo bibliotekoje saugojo lietuviškus leidinius, vėliau juos siuntė į Lietuvą, dovanojo bibliotekoms. Savo originalios kūrybos išleido tris knygas vaikams.

    Debiutavo parašęs eilėraščių rinkinį „Kiškučio vardinės“ (pirmasis leidimas 1953 m. Čikagoje; antrasis leidimas 1976 m. Čikagoje; trečiasis leidimas 1999 m. Kaune). Ruošdamas rinkinį spaudai konsultavosi su poetu B. Brazdžioniu, 1952 m. gegužės 25 dieną laiške rašė: „būčiau labai patenkintas, jei Tamsta sutiktumėte mano pirmą mažiesiems eilėraščių rinkinėlį „pakedenti“. Mat, sutinku su poeto J. Aisčio pageidavimu, kad visi debiutantai gerai padarytų, prieš atiduodant  leidyklai savo veikalus, pirma duotų progą susipažinti mūsų literatūros viršūnėms <…> Kol pats nesijauti pakankamai stiprus, ilgai svyruoti tenka. Būčiau labai dėkingas išgirdęs iš Tamstos vienokią ar kitokią pastabą.“ Nepraėjus mėnesiui, birželio 18 dieną B. Brazdžionis, peržiūrėjęs knygelei paruoštus rankraščius, atsakė: „Bendrai mano nuomonė dėl jo visiškai teigiama. Rinkinys parengtas kruopščiai, eilutės skambios, gyvos, patrauklios, vaikiškos. Tematika įvairi ir apima platų vaiko pasaulį nuo konkrečių ir paprasčiausių kasdienių dalykų – žaislų, žaidimų, mokslo iki gilesnių sielos išgyvenimų – Dievo ir tėvynės meilės jausmų ir sąvokų, kurios nelieka abstrakčiomis, o dailiai ir vaiko psichologijai artimu būdu konkretizuotos, įvilktos į „suprantamą“ ir „apčiuopiamą“ drabužį. Rimta ir liūdna, linksma ir gilu – visa randa savo išraišką, kad ir ne visada originalią ištisai per visą eilėraštį, bet pagaunančią, nenuobodžią, nedirbtiną.“

    Muziejuje saugoma knyga „Kiškučio vardinės“, išleista 1953 m., priklausė Rūtai Augiūtei, titulinio lapo viršutiniame dešiniajame kampe įrašytas jos vardas ir pavardė. Pasakų knyga „Keturi valdovai“ (1955 m.) su dedikacija dovanota bičiuliui B. Brazdžioniui: „Gerb. Bern. Brazdžioniui – St. Džiugas“. Trečioji S. Džiugo išleista knyga – eiliuota pasaka „Neklaužados“, išleista 1958 m. Italijoje. Apie knygelių apipavidalinimą yra rašęs literatūrologas Algirdas Titus Antanaitis: „Visos trys Stasio Džiugo knygelės yra iliustruotos kūrybingosios dail. Vlados Stančikaitės. Todėl jų puslapiai yra vieni iš gražiųjų šios rūšies lietuviškuos leidiniuos”. Dėl bendradarbiavimo su dailininke S. Džiugas konsultavosi taip pat su B. Brazdžioniu, kurį būtų galima vadinti S. Džiugo patarėju ir mokytoju. Saugomi laiškai, kuriuose S. Džiugas su V. Stančikaite aptaria knygelių iliustracijų ir atsiskaitymo už darbą klausimus. 1952 m. spalio 7 dieną V. Stančikaitė rašė: „Už knygutės iliustravimą, su perskyrimais viršeliu ir tituliniu lapu noriu gauti (250) du šimtus penkiasdešimt dolerių. Du šimtus pinigais ir penkiasdešimt įvairiomis knygomis, kurias išvardinsiu ir paprašysiu man išsiųsti. Knygų persiuntimo išlaidas padengti irgi iš tos paskutinės sumos. / Kai paruošiu pusę knygutės iliustracijų tai ir išsiųsiu Jums. Tada noriu, kad išsiųstumėt jau man vieną šimtą dolerių. Prašau atleisti, bet Brazilijoje vida dura (gyvenimas kietas). Dabar kaip išsiųsti tuos pinigus? Čia ir yra problema dėl kurios jau porą užsakymų iš U.S.A. esu atsisakiusi. Taigi iš laiškų meniškai išvagia. Vardiniu čekiu? Per banką? Ne. Nes gaučiau valdišku kursu – ir tai būtų tik mažai kruzeirų. Man svarbiausia gauti grynų dolerių, kad galėčiau susitvarkyti savaip. Taigi kaip? Rizikuokime įmontuoti į siunčiamas man knygas. Labai prašau sutiki persiųsti man šias knygas supakuojant po kelias, registruotais pakėtėliais ir siunčiant ne oro paštu, bet paprastu: šešios „Meškiukas Rudnosiukas“, dešimt „Kiškučio vardinės“, viena „Aukso kirvis“, viena „V. K. Jonynas (dailininko monografija) <…> „Meškiukas Rudnosiukas“ turi kietus viršelius ir būtų tinkamiausias mūsų problemai išspręsti. Daleiskim, viršelio (nugariniam) išvidinėj pusėj dėti popierinį pinigą ir kitu nepermatomu popierium uždėti per visą puslapį užklijuojant tik kraščiukus. Paketėlį sudarant iš trijų knygų (dvi iš jų nekaltos) tokių pat meškiukų, gerai supakuoti ir būtinai neregistruotu, bet ne oro paštu.“ Knygelei išėjus, 1954 m. kovo 19 dieną dailininkė džiaugėsi: „Didž. Gerb. p. Džiugai, Sveikinu Jus su pasisekimu! Jau skaičiau ir spaudoje apie Jūsų „K. V.“ [Kiškučio vardinių – V.B.] knygutę. Dieve padėk, kad visa būtų išplatinta, kad daugybė lietuviukų ir lietuvaičių ją skaitytų ir jų širdyse kaitriau suliepsnotų tėvynės meilė.“

    Tarp rinkinio spaudos ir spaudinių – žurnalų „Gimtinės žiburėliai“ ir „Eglutė“ komplektai, gaidos ir kvietimai. Saugomas 1998 metų žurnalo „Muzikos žinios“ priedas „Tėviškėlė pavasarį: dainos vaikams“, jame išspausdintos gaidos, kurios kurtos pagal Stasio Džiugo poeziją. Muziką kūrė: Juozas Bertulis, Petras Matekūnas, Mykolas Pečiulis, Vincas Vinikaitis. S. Džiugo eilėraščiai, kuriems sukurta muzika: Tau, brangi tėvyne, Priesaika, Į mokyklą, Kiškis neša dovanų, Laukiu saulutės, Kiškučio vardinės, Kristus kėlės, Motinai, Žiemos pasaka, Raudonviršis, Tėviškėlė pavasarį, Grįžk, pavasarėli.

    Rinkinyje yra 20 S. Džiugo portretinių nuotraukų, kurios darytos 1940–2000 metais Kaune, Vokietijoje ir JAV. 1940 metų nuotrauka daryta fotoatelje „Progresas“ Kaune, fotografas Ch. Šapiras.

    Saugoma vienuolika S. Džiugo šeimos nuotraukų: mamos Anelės Andraitytės – Džiugienės 1943 metų nuotrauka bei 1948–2006 metų nuotraukos su žmona Sofija ir dukrele Judita Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

    Grupinių nuotraukų pluoštas gerokai solidesnis – arti 100 vnt.: S. Džiugas su gimnazijos draugais (1934 m.), su „Gimtinės žiburėlių“ redakcijos nariais, Hanau stovykloje Vokietijoje (apie 1946 m.). 1948 metų nuotraukoje matyti S. Džiugas lyginantis drabužius. Tai iliustruoja, kad į Vakarus pasitraukusiems lietuvių inteligentams teko dirbo įvairius darbus. 1955–2000 metų nuotraukose – įvairūs renginiai, susitikimai JAV.

    Stasys Džiugas užsiėmė visuomenine veikla, dirbo leidyklose, susirašinėjo su įvairiais literatūros žmonėmis. Iš viso rinkinyje yra saugoma apie 150 Stasio Džiugo laiškų: susirašinėjimas su Ale Rūta, P. Jurkumi, Vladu Vaitkevičiumi, B. Brazdžioniu, dailininke V. Stančikaite ir kitais. Dalykinis susirašinėjimas vyko su literatūrologu Vincu Auryla, poetas jį laikė lietuvių vaikų literatūros autoritetu bei talkino leidžiant „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990“ antologiją. 1997 m. birželio 5 d. rašytojui, visuomenės ir kultūros veikėjui Pauliui Jurkui rašė: „Dabar truputį pasigirsiu. Raseinių viešosios bibliotekos direktorės rūpesčiu ir dėka, aš jos buvau surastas kaip kraštietis. Po to pradėjome susirašinėti ir bendradarbiauti. Vėliau mano vardu įsteigė knygų fondą, kurį remiu įvairiais leidiniais. Šiomis dienomis vėl pasiunčiau kelis šimtus knygų…“

    Šiltas ir dalykiškas likimo nublokštų toli nuo Tėvynės dviejų poetų – S. Džiugo ir B. Brazdžionio susirašinėjimas. Stasys Džiugas 1952 metų kovo 30 dieną B. Brazdžioniui rašė: „Nežinau, kaip pagalvos gerb. V. Nemunėlis, bet kad jis mane paskatino rašinėti, tai niekad neužmiršiu. Anų laikų nuoširdumas tęsiasi ir dabar. Tą jaučiu. Ir šiandieną aš būčiau labai patenkintas /panašiai daug yra galvojančių/, kad bent vienas jaunimo laikraštis būtų redaguojamas tokių asmenų, kurie literatūros pasaulyje yra visiems žinomi, autoritetingi, tolerantiški /turiu galvoje, kad red. nesimaišytų nešvariuose partiniuose ginčuose/ ir suprantą jaunimo dvasią. Tas labai svarbu. Ypač emigracijoje. Mat, iš mažų dienų reikia rasti tinkamus kelius į vaikučių širdis, kad jie pamiltų knygas, laikraščius.“

    Rinkinyje yra apie 400 laiškų, rašytų Stasiui Džiugui. Čia yra saugomi Benedikto Babrausko, Aloyzo Barono, B. Brazdžionio, Česlovo Grincevičiaus, Danutės Augienės, Birutės Pūkelevičiūtės, Stasio Santvaro, Stepono Zobarsko ir kitų asmenų rašyti laiškai. Rašytojas, literatūros kritikas B. Babrauskas rašydamas S. Džiugui į poetą keipdavosi šiltai: „Mielas Bičiuli“, „Mielas Drauguži“. 1952 m. rugsėjo 25 d. laiškelyje rašė: „Mielas Kolega, malonu bus matyti Patį LRD susirinkime, kaip Rašytojų Klubo narį. O Literatūros vakarui vėl prašysiu patalkininkauti…“ Susirašinėjimas, bendravimas vyko nuolatos.  Rašytojas, leidėjas S. Zobarskas 1956 metų sausį S. Džiugui rašė: „Mielas Bičiuli, siųsk „Eglutei“ savo kūrybos. Labai lauksiu. Su gražiausiais linkėjimais Jūsų Stepas Zobarskas.“

    Poeto Stasio Džiugo rankraščių nėra daug – 29 vnt., daugiausia jų – anglų kalba. Saugomi 1940 metų atsiminimai, vėlesnių metų dienoraščiai. Itin įdomus didelės apimties dienoraštis, rašytas 1941–1944 m. Jame skleidžiasi sudėtingas, nepriteklių, alkio, vienatvės, nerimo ir nelaimių pilnas jaunuolio gyvenimas Kaune. Įrašai atviri, pilni apmąstymų, savigraužos, juose daug liūdesio. Pirmasis įrašas 1941 m. rugsėjo mėn. 12 d., skirtas motinai: „Mama, Tave už viską myliu karščiausiai šią valandą… Daug kartų Tavęs ilgėjaus, bėgau mintimis prie Tavęs, bet dabar aš verkiu iš širdies, verkiu iš skausmo ir ilgesio, nes norėčiau, kad šalia manęs būtumei ir sakytumei: sūnau kaip aš tave mylėjau mažą, kiek aš tau prisvajojau laimingos ateities…“ Tų pačių metų gruodžio 30-ąją įrašo ištrauka iš laiško draugui, kariaujančiam Liubline, kuriame prisipažįsta: „Sėdžiu kalėjimo raštinėje ir žiūriu pro langą. Aukštai ore draikosi snieguolės ir iš lėto leidžiasi į žemę. Baisiai liūdna ir niūru… Aplink mane šaltos mūro sienos, bet dar šaltesnės esančių žmonių sielos. <…> Didelis nesu pesimizmo šalininkas, bet kad esu su juo susigyvenęs, tai tiesa. Klaidžioju nuo pat pirmųjų karo dienų po Kauno gatves, bet kaip anksčiau, taip ir dabar nesu patenkintas… Nesuprantu, ar aš gyvenimui mažai duodu, ar man gyvenimas. Kartais likimas žiauriai mane nuskriaudžia, bet tyliai pasišalinu nuo žmonių ir verkiu kaip mažas kūdikis.“

    Daug pasako rinkinyje saugomi 27 dokumentai lietuvių ir anglų kalbomis, kurie yra tiksliausias informacijos šaltinis.

    Pažymėjimai liudija, kad Stasys Džiugas buvo pašauktas į viešosios tarnybos pareigas bei 1941 metais dalyvavo partizaninėse kovose. 1959 metų Karjeros instituto Čikagoje sertifikatas, pažymi, jog Stasys Džiugas sėkmingai baigė anglų kalbos ir kalbos katedros karjeros instituto nustatytą suaugusiųjų taikomosios anglų kalbos studijų kursą.

    Įdomūs dokumentai – La Salle Extension University [universiteto baigimo diplomo kopija] 1966 m. ir namų užduočių sąrašas.

    S. Džiugo požiūrį į knygas ir jų leidimo reikalingumą atspindi dokumentas – 2000 metais S. Džiugo ir leidyklos „Naujasis amžius“ direktorės Livijos Šiugždienės pasirašyta sutartis, kurioje nurodoma, kad: „Gerų norų vedamas, poetas Stasys Džiugas iš „Kiškučio vardinių“ leidėjo nereikalauja jokio honoraro, bet dar suteikia leidėjui teisę prireikus išleisti ir ketvirtą „Kiškučio vardinių“ leidimą be jokio atlyginimo autoriui“.

    S. Džiugas užsiėmė labdaringa veikla. Rinkinyje saugoma Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus padėka: „Nuoširdžiai dėkojame už paramą ruošiantis Dievo Motinos ŠVČ. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. Jubiliejui. Šiluvos Dievo Motinos globa telydi Jūsų gyvenimą ir darbus.“ Poetas rėmė ir bibliotekas, rinkinyje yra saugomas F. Bajoraičio viešosios bibliotekos 2002 metų „Aukotojo liudijimas Nr. 044“, jame rašoma: „Biblioteka – tarsi atviras idėjų stalas, prie kurio yra pakviečiami visi. Ačiū, kad buvote ir esate kartu su mumis. Mes ir mūsų skaitytojai patyrėme Jūsų gerumą, priimdami kilniadvasišką Jūsų paramą, už kurią nuoširdžiai dėkojame.“

    Į muziejų parkeliavo ir S. Džiugo apdovanojimai. Raseinių garbės piliečio vardo suteikimą 2004 m. liudija pažymėjimas ir ženklas – sidabrinis pakabukas su Raseinių miesto herbu ir specialia juostele.

    Poeto veikla įvertinta ir svarbiu Lietuvos valstybės apdovanojimu – už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą 2006 metais jam suteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. Apie apdovanojimą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2006 metais sausio mėnesį poetui pranešė paštu: „Gerbiamasis pone Stasy Džiugai, Maloniai Jums pranešame, kad Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanoja Jus Lietuvos valstybės ordinu.“ Apdovanojimo faktą liudija ir saugomas dokumentas – Lietuvos respublikos prezidento dekretas, nurodantis, kad: „Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Valstybės ordinais ir medaliais apdovanojami šie Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiai: Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Stasys DŽIUGAS – rašytojas, išeivijos lietuvių spaudos tyrinėtojas, paramos Lietuvos kultūros ir mokslo įstaigoms iniciatorius ir organizatorius, JAV ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjas.“ Riterio kryžius – tai sidabrinis Vyčio ženklas ant stilizuoto kryžiaus – specialus pakabukas su tautine juostele.

    Nuoširdžios padėkos ir svarbūs apdovanojimai įvertina S. Džiugo viso gyvenimo veiklą, kuria stengėsi išlaikyti ir skleisti lietuvių kalbą, deklaravo Tėvynės meilę. Dar 1953 metų gruodžio 28 dieną B. Brazdžioniui nuogąstaudamas rašė: „Mat, tikiu, kad nuo lietuviško rašto labai pilnu tempu bėgame į šalį… Jei negalėsime greitai sugrįžti, tai jaunimas jau bus visiškai patekęs į amerikonėjimo girnas, kurios vykusiai mala visas tautybių mažumas. Liūdna darosi…“

    Dailininkas Juozas Penčyla yra nupiešęs Stasio Džiugo portretą, muziejaus rinkinyje yra saugoma šio darbo kopija.

    Daug metų poetas gyveno ne Lietuvoje, ilgėjosi Tėvynės. Profesorius dr. Vincas Auryla apie S. Džiugo kūrybą yra rašęs: „Jo vienas iš svarbiausių kūrybos devizų – meilė („Jei ką žemėje skriaudi / Meilės nebėra širdy“). Tėvynės netektis – didžiausioji poetinė širdgėla, poetinis troškimas – bent savo darbais grįžti į gimtinę. S. Džiugo gražia sklandžia kalba parašyti eilėraščiai yra dainingi. Skambūs, įtaigūs. Jie, matyt yra atsiradę iš rašytojo išsaugotos vaikystės pasaulėjautos, iš sielos gelmės snūduriavusios tautos dvasios. <…> Stasys Džiugas už savo unikalią kūrybą vaikams, už gerus darbus Lietuvai nusipelno gilios tautiečių pagarbos ir aukšto jo darbų įvertinimo.“

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rinkinys – tai svarbi medžiaga, atskleidžianti ne tik poeto Stasio Džiugo išgyvenimus ir veiklą. Tai – istorija.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė

  • IEVA SIMONAITYTĖ (1897–1978)

    Ieva Simonaitytė (1897–1978) – autobiografinių knygų, romanų ir apysakų autorė, savo šlovės zenite sovietiniais metais, buvusi labai produktyvi rašytoja, jos knygų tiražai pasiekė 1,5 milijono. Viena iš nedaugelio rašytojų, kuri tapo gyva klasike, o jos kūrybos Raštai, tuometinės Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau 1956 m. planuoti leisti 3–4 tomuose, 1956–2003 m. laikotarpiu knygynų lentynose, su atspaustomis monogramomis „I. S.“, išsirikiavo net septyni.

    Ieva Simonaitytė Lietuvos kultūrai svarbi ir tuo, kad yra paskutinė garsiausia Mažosios Lietuvos kūrėja, atstovė, rašiusi ir kalbėjusi šišoniškių tarme, jos romanai, pasakoja skaudžią ir nelengvą Mažosios Lietuvos istoriją, atskleidžia šio regiono žmonių tipologiją: mąstymą, kalbėjimą, papročius, religiją, būdo savybes. I. Simonaitytės prozinis palikimas tiek paprastam skaitytojui, tiek tyrinėtojui leidžia susidaryti vientisą, platų ir spalvingą visos Lietuvos literatūrinį žemėlapį. I. Simonaitytė – pirmoji rašytoja moteris, stojusi lygia greta su iškiliais Mažosios Lietuvos vyrais – M. Mažvydu, J. Bretkūnu, K. Donelaičiu, Vydūnu.

    I. Simonaitytės rinkinys MLLM išties gausus, jį ne kartą tyrinėjo ir jo atradimus savo darbuose panaudojo mokslininkai R. Dambrauskaitė-Brogienė, D. Kaunas, A. Riaubienė ir kt. Muziejuje saugomi rašytojų, literatūrologų, menininkų darbai apie I. Simonaitytę, tai ir E. Barauskienės, V. Kubiliaus, su dedikacija, O. Pajedaitės, D. Kauno, V. Rimavičiaus, R. Brogienės veikalai.

    Įdomu ir svarbu paminėti, kad dar 1941 m. neramiais politinių pervartų metais Kaune, I. Simonaitytei gyvenant, tuometinio milijonieriaus Jono Vailokaičio namuose Vienybės a., vokiečiams užėmus kraštą, o tuose namuose įsisteigus reichskomisaro rezidencijai, visi I. Simonaitytės rankraščiai ir baldai laikinai buvo priglausti Maironio muziejuje. Vėliau susigrąžinti ir keliavę iš vienos vietos į kitą. Ievos Simonaitytės rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje pradėtas formuoti dar 1955 m., perkant iš knygynų rašytojos knygas arba gavus jų iš pačios autorės su plačiomis dedikacijomis muziejui. Vėliau, po klasikės mirties, 1979 m. iš tuometinės Švietimo ministerijos perimta didžioji dalis archyvinio palikimo, kurį sudaro: rankraštynas, knygos, archyvinė medžiaga, nuotraukos, meno kūriniai, memorialiniai daiktai, memorialinė biblioteka.

    Didžioji dalis I. Simonaitytės kūrybos spausdinta atskiromis knygomis arba yra patekusi į Raštus. Muziejuje saugomi praktiškai visų kūrinių pirmieji leidimai Lietuvoje, daugelis knygų su įrašais, dedikacijomis, tai ir: „Apysakos“ (1948), „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935) gotišku šriftu, su dedikacija poetui L. Girai, su kuriuo I. Simonaitytė intensyviai susirašinėjo, bendravo būtent Šimonių pasirodymo metais, to paties romano vertimas į latvių kalbą, „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (I t. – 1939, II t. – 1956), taip pat vertimas į rusų kalbą, „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953), taip pat vertimas į rusų kalbą, „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (1971); autobiografinės knygos: „O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1972).

    Be galo vertingas I. Simonaitytės rankraštynas, saugomas muziejuje, suteikiantis galimybę ne tik išvysti klasikės rašyseną, bet ir leidžiantis pamatyti kūrybos procesą: daugelis rankraščių pribraukyti, ne kartą keisti vieno ar kito kūrinio pavadinimai, mašinraščiai su esmingais taisymais. Ne maža dalis rankraštyno – smulkioji proza, eilėraščiai, žymintys kūrybinio kelio paiešką ir pradžią, buvo publikuota to meto Mažosios Lietuvos spaudoje, tai: mašinraščiai „Vilkas“, „Svečiai“, „Auga žmogus“, „Marės vargai“ (skyrius iš „Be tėvo“), „Molinis ir Liaudžemis“, taip pat rankraščiai ir mašinraščiai, stambesnių kūrinių fragmentai: „Paskutinė Kūnelio kelionė“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“. Įdomūs eksponatai – didelio formato Ievos Simonaitytės autografas mėlynu rašalu ant balto popieriaus lapo bei rankraštinė užrašų knygelė, kurioje vienas kitas sunkiai įskaitomas poetinis tekstelis, patarlės, anekdotai. Minėtinas ir vertimas į vokiečių, kurią I. Simonaitytė puikiai mokėjo, kalbą – mašinraštis su taisymais, S. Santvaro drama „Die fischer“ [„Žvejai“] (1941). Rankraštyne galima rasti ir Ievos Simonaitytės kalbą, rašytą pirmajai Lietuvos valstybės literatūrinei premijai atsiimti Kauno valstybiniame teatre 1936 m., už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ bei fragmentus iš ruošimosi kalbai.

    Įdomi rankraštyno dalis – niekur neskelbti rankraščiai, neskelbti dėl pačios autorės valios, greičiausiai laikant juos mažiau svariais literatūros pasaulyje. Minėtini: „Mycė ir Paša“, „Namų žiburys“, „Kalėdų pasakaitė“, „Praeities šešėliai“, „Akmuo su akmeniu vėl susitinka“, „Vilkelis“, „Velnių gaudytojai“, „Kitų klausęs – keliu neeisi…“, „Aš jį mačiau!“, „Na ir naktis“.

    Archyvinei medžiagai priskiriami keli atvirlaiškiai, laiškai ir rašteliai. I. Simonaitytė bendravo su iškiliausiais to meto Lietuvos ir užsienio atstovais, menininkais, rašytojais, vertėjais. Seniausi laiškai rašyti1936–1940 m. poetui Stasiui Anglickiui, su kuriuo daugiausia bendrauta dėl Žemaitijos rašytojų reikalų, antologijos leidimo. Intymiausi du, pasak V. Kubiliaus romantiškojo laikotarpio, laiškai poetui, kritikui Benediktui Babrauskui, kuriuos siejo pažintis Telšiuose, jam mokytojaujant, jai – gyvenant pas seserį Mariją Budriūtę-Šiliauskienę. I. Simonaitytė juose atvirauja apie savo jausmus, ilgesį, „negalėjimą pamiršti anų Telšiuose dienų…“. Nemažai laiškų, rašytų 1966–1969 m. spaudos darbuotojui Kazimierui Masiliūnui, kuris buvęs ir I. Simonaitytės vairuotoju (mat vairuotojo pažymėjimo rašytoja neturėjusi, tačiau naujausią „Volgą“ gavusi). Įdomūs ir verti tyrinėtojo domės įvairūs atvirlaiškiai, pvz., bičiulei V. Alseikienei, laiškas estų vertėjui M. Loodusui, latvių vertėjui A. Sukovskiui, raštelis politinei veikėjai L. Diržinskaitei ir kt.

    Verta paminėti I. Simonaitytės memorialinę biblioteką. Rašytoja mokėjusi tris kalbas: lietuvių, vokiečių ir rusų, taip pat puikiai skaičiusi tiek lotyniškais, tiek gotikiniais rašmenimis, todėl visų šių tipų ir kalbų knygų turėjusi, jas puošia J. Gimbuto bei S. Katausko ekslibrisai. MLLM fonduose saugomi 76 I. Simonaitytės memorialinės bibliotekos spaudiniai, kuriuos galima skirstyti tipologiškai, tematiškai, chronologiškai, kalbiškai. Mažiau nei pusę, bet daugiau nei trečdalį visų leidinių sudaro vokiškos knygos. Seniausios ir bene vertingiausios, tai iki 1918 m. leistos Vokietijos imperijoje, vokiečių kalba ir senuoju gotišku šriftu, kurį rašytoja mokėjo ir vartojo. Didžioji dalis memorialinės bibliotekos knygų lietuvių kalba, leistos nuo 1933–1972 m. Vertingiausi tarpukario leidiniai, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo pažįstami arba juos įsigijo pati. Klasikė turėjusi ne vieną lietuvių poeto poezijos tomelį, tai ir Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio, Justino Marcinkevičiaus knygos, rašytojų Juozo Paukštelio, Mariaus Katiliškio, Jono Avyžiaus, Jono Marcinkevičiaus, Petro Cvirkos proza. Beje, pastarasis leidinys Petro Cvirkos „Buvo senelis ir senutė“ (1938 m. Kaunas), dailiai iliustruotas, su I. Simonaitytės autografu ir intriguojančia dedikacija: „Ievutei, mano podei 1971 m.“

    Didžiausia rinkinio dalį sudaro įvairių laikotarpių I. Simonaitytės nuotraukos: portretinės, su šeimos nariais, draugais, rašytojais ir visuomenės veikėjais, rašytojos jubiliejų ir kt., kelios jos pačios darytos nuotraukos. Ankstyviausia, saugoma nuotrauka, nežinimo fotografo, Vanaguose, apie 1915 m. Fonde daug meninių didelio formato fotonuotraukų, muziejaus įsigytų iš O. Pajedaitės. Rašytoja mėgo pozuoti, ją yra fotografavę fotomenininkai: A. Sutkus, J. Grikienis, O. Pajedaitė, J. Stanišauskas. Fotografijose užfiksuotos akimirkos, praleistos su jaunystės bičiuliu E. Šumanu,  globėja D. Rimaitiene, poetu J. Lapašinsku, rašytoju M. Sluckiu, bičiule J. Narkevičiūte, J. Čiurlioniene ir kitais.

    Meno kūriniai: I. Simonaitytės portretai – dail. V. Kosciuškos, E. Žiauberio, I. Labutytės, skulp. M. Narbuto; S. Katausko ekslibrisai, E. Žiauberio, V. Kalinausko, V. Galdiko iliustracijos.

    I. Simonaitytės fonde įspūdingi memorialiniai daiktai. Muziejuje saugoma rašytojos rašomoji mašinėlė, senoviška spintelė, bufetėlis, radiola „Simfonija“, kojinė siuvamoji mašina, skrynia su metaliniais apkaustais, lininės staltiesės.

    Yra nemažai memorialinių rūbų: tamsiai rudas kostiumėlis, balta šilkinė palaidinukė, kreminė suknutė, juodo karakulio kepurė, gipiūrinis kostiumėlis. Rašytoja mėgo puoštis. Muziejuje saugomi gintaro, įvairių spalvų perlų karoliai, sagės…

    Bičiulius I. Simonaitytė vaišino iš lėkščių su alyvų šakelėmis ir paauksuotais kraštais. Muziejuje saugomos ne tik šios lėkštės, bet ir pasidabruoti šaukšteliai, servizai kavai, grafinas su taurelėmis, salotinės ir kiti indai.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė

  • EUGENIJUS MATUZEVIČIUS (1917–1994)

    Poetas Eugenijus Matuzevičius (1917 m. gruodžio 24 d. Uriupinskas, Volgogrado sritis, Rusija – 1994 m. birželio 20 d., Krinčinas) buvo plati asmenybė. Jo archyvas, saugomas MLLM – vienas gausesnių. Prie to ženkliai prisidėjo ir pats rašytojas, kuris širdyje, matyt, pats buvo muziejininkas. Jis ne tik perdavinėjo muziejaus darbuotojams savo nuotraukas, rankraščius, bet dažnai smulkiai nugarinėje dalyje surašydavo: kur fotografuota, su kokiais žmonėmis ir kokia proga. Rinkinyje, be viso kito, daug laiškų, kuriuose poetas ragina bičiulius saugoti savo raštus ir viską perduoti „literatūros muziejui Kaune“ arba į kitas literatūrinį paveldą kaupiančias įstaigas.

    Laiškai rašyti dažniausiai mėlynu tušinuku, tačiau jis mėgo naudoti įvairiaspalvius – vieni sakiniai pabraukti raudonai, kitur – koks nors prierašas žaliai. Seniausieji laiškai rašyti rašaliniu parkeriu, bičiuliui, poetui P. Zablockui, kai E. Matuzevičius atliko karinę tarnybą Aukštojoje Panemunėje. Nors domėtis kūryba, rašyti eilėraščius pradėjo anksti, dar tebesimokydamas Biržų gimnazijoje, iš tų laiškų aiškėja, kad tarnybos laikotarpis nebuvo itin palankus kūrybai: „Iš savo pusės galiu tik pasakyti, kad nieko geresnio neparašiau. Kariuomenė vis dėlto baisiai nedėkinga dirva kūrybai. Manau – tai pats taip pat jautei. Ale vis tikiuos kada atsigauti“.

    Vėlesniu laikotarpiu, maždaug 1956 m. nemažai laiškų gydytojui, rašytojui, mecenatui Albinui Šmulkščiui. Po Stalino mirties atsiradus galimybei užmegzti bent šiokius tokius ryšius su užsieniu, E. Matuzevičius ja pasinaudojo, nes dauguma jo studijų laikų bičiulių, kurie nepaaukojo gyvybių partizanaudami, pasitraukė į Vakarus. E. Matuzevičius laiškuose trumpai dėsto, kaip gyvenęs visą tą laikotarpį, tuo pačiu mėgina sužinoti gausaus savo bičiulių būrio kontaktus ir atnaujinti bendrystę. Rinkinyje turime ir A. Šmulkščio rašytus atsakymus.

    Pluoštelis laiškų skirti radijo laidų vedėjui V. Strazdeliui, nes E. Matuzevičius buvo dažnas radijo laidų svečias. Bendrauta ir su V. Sirijos Gira. Geri santykiai visuomet buvo ir Maironio lietuvių literatūros muziejumi – E. Matuzevičius ne tik rūpinosi, kad kolegos ką nors perduotų į archyvus, bet ir nepamiršdavo pasveikinti muziejaus kolektyvo įvairių švenčių progomis. Labai E. Matuzevičius rūpinosi K. Inčiūros minėjimais, jo palikimo ir atminties puoselėjimu. Ta tema vis rašė aktoriui Antanui Barčui, kultūros darbuotojai Onutei Ganiauskaitei, pats organizavo K. Inčiūros knygų leidimą. Be abejo, tekdavo rūpintis ir savo paties knygomis. Laiškai leidyklos „Vaga“ direktoriaus pavaduotojui Jonui Petroniui rašyti prieš pasirodant poezijos knygai „Žalios metų salos“. E. Matuzevičius buvo bendraujanti asmenybė, mylėjo žmones, tad pakviestas kur nors sudalyvauti neatsisakydavo. Tą taip pat liudija laiškai: fabriko „Drobė“ bibliotekos vedėjai Birutei I. Tamašauskienei. E. Matuzevičius dėkoja už jo poezijos popietės suorganizavimą. 

    Kryptingai domintis E. Matuzevičiaus asmenybe, reikėtų tyrinėti ne tik jo rinkinį, nes dalis laiškų, kuriuos jis parašė ir išsiuntė, muziejų pasiekė kartu su kitų rašytojų rinkiniais. Pvz., dažnai E. Matuzevičius rašęs studijų laikų bičiuliui, poetui K. Bradūnui. Būsimieji poetai, dar tebebūdami moksleiviais ir mokydamiesi skirtingose Lietuvos pusėse (E. Matuzevičius gyveno Šiaurės Lietuvoje, o K. Bradūnas buvo kilęs iš Suvalkijos) ėmė bendrauti laiškais, nes moksleiviškoje spaudoje buvo susipažinę su vienas kito kūryba. Vėliau, abiem įstojus mokytis į tą patį universitetą Kaune, draugystė stiprėjo. Vėlgi, tik sužinojęs bičiulio, jau gyvenusio JAV kontaktus, E. Matuzevičius ryšius atnaujino, dažnai siuntė Lietuvoje leidžiamas ir prašė atsiųsti JAV pasirodžiusių mūsų rašytojų knygų. Taip pat su laiškais, po nedaug, jis persiuntė didelį pluošta V. Mačernio eilėraščių, tad kol Lietuvoje šis poetas ir jo kūryba dar buvo draudžiami, JAV 1961 m. pasirodė K. Bradūno suredaguotas rinkinys „Poezija“. Šie laiškai saugomi K. Bradūno rinkinyje.

    Keitėsi knygomis ne tik su K. Bradūnu, bet ir su kitais: germanistu išeiviu R. Šliažu, Stasiu Dauniu ir kt. Laiškuose dažnai nurodo, ką išsiuntęs ir ką norėtų gauti. 

    Kadangi E. Matuzevičius popierių nemėtė, turime ir nemažai jo rankraščių ar mašinraščių. Tarp jų – daug vertimų, juk dar tebesimokydamas Biržų gimnazijoje E. Matuzevičius suprato „vertimo stebuklą“. Iš saugomų tekstų matyti, kad E. Matuzevičius vertęs I. Slovackio, M. Isakovskio, J. Kolaso, B. Pasternako, P. Ševčenkos, P. Nerudos ir kitų kūrybą. Taip pat vertė A. Puškiną. Turbūt ne veltui tarp spaudinių – lankstukas, kur E. Matuzevičius įtrauktas kaip Puškino poezijos šventės dalyvis. Beje, ne tik vertė, bet ir pats buvo verčiamas. Jo fonde saugomas J. Brewing į vokiečių kalbą išverstas eilėraštis. Įdomūs ankstyvojo laikotarpio eilėraščiai, rašyti 1939 m. – „Ginklo broliui“, „Apkasuos“. 1941 m. rašytas eilėraštis „Laisvajam žmogui“ vėliau gavo naują pavadinimą – „Nemariajam žmogui“. 1942–1943 m. rašytas „Rudens šauksmas“. Matyti, kad laiko aktualijos, karo metai Eugenijaus kūryboje neatsispindėjo kol buvo galima to išvengti ir temas rinktis pačiam, poetas kūryboje galimai ieškojo paguodos nuo realybės. Turbūt pats ankstyviausiasis tarp tų, ką turime – „Jūra ir nerimas“ (1937). Juk jūros ošimą, jos bangas E. Matuzevičius pamilo nuo pirmojo susitikimo, kai lankėsi tame krašte su gimnazijos keliautojų būreliu.

    Kaip matyti iš jau minėtų laiškų V. Strazdeliui, E. Matuzevičius noriai dalyvaudavo radijo laidose. Toms laidoms jis ruošdavosi iš anksto, tekstus apgalvodavo ir sau pasirašydavo, Tad nemažai turime tokių niekur nepublikuotų, tik vienu ar kitu metu per radiją transliuotų kalbų įvairiomis temomis, tarp jų – ir kalba apie jaunystės draugą V. Mačernį, skirta užsienio lietuviams.

    Ne ką mažiau nei pasiruošimo tekstų radijo laidoms turime E. Matuzevičiaus kalbų ar pratarmių, pasakytų įvairiuose poezijos pavasario renginiuose Vilniuje ir Kaune, Lakštingalų slėnyje, kur būdavo vainikuojami laureatai. Ir tada, kai pats laimėjo laureato vainiką 1971 m., ir džiaugiantis kitų laimėjimais.

    Išsamiausias kūrybinis vienetas – tas pirmasis sudarytasis rankraštinis rinkinys „Audros paukščiai“, kurią jaunuolis iškart norėjo matyti kaip knygos maketą. Tai – ne pavieniai eilėraščiai, ranka prirašyti lapai sudėti pagal autoriaus užmanymą, numatyti skyriai ir jų pavadinimai. Pirmajame lape ranka jau nurodyta „Sakalo“ leidykla“ ir 1944-ieji metai. Ši, jau antroji poezijos knyga pasirodė prieš pat užeinant Raudonajai armijai. 

    Laiške A. Kniūkštai E. Matuzevičius net po daugelio metų rašė domėdamasis savo knygos likimu: „Kreipiuosi į Jus su vienu reikalu. Savo metu jūs esate man pasakęs, kad 1944 metų vasarą Tarybinė armijai išvadavus Kauną, jūs gavote Glavlito leidimą iš spaustuvės paimti, rodos, dalį mano rinkinio „Audros paukščiai“ tiražo platinimui. Gal atsimenate pavardę to žmogaus, kuris jums tada pasirašė tokį leidimą“.

    Kadangi E. Matuzevičius buvo toks knygų kaupėjas, jo memorialinė biblioteka – gausiausia rinkinio dalis. Dedikuotos ir ne, lietuvių ir rusų kalbomis, yra net čekų k. – „Tarybinių poetų lyrika“, kur tarp S. Nėries, J. Paleckio – ir E. Matuzevičiaus kūryba. Knygos su ekslibrisais, autografais. Kaip tikras „knygius“, savo biblioteką kaupti jis pradėjo anksti, tad tarp visų yra nemažai senų, prieškarinių poezijos knygų. Dalis jų pirkta mokantis Biržuose. Net sunkiais karo metais jis kaupė ir pirko knygas, pvz., nurodyta, kad P. Babicko „Geltona ir juoda“ (1930) pirkta Kaune; A. Baranausko „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva (perspausta antru atveju; 1908) pirkta Vilniuje, Šlapelienės knygyne 1943 m. Taip pat dėl ryšių su užsieniu yra tokių knygų kaip H. Nagio „Mėlynas sniegas“ (1960) su autoriaus autografu. Saugojo ir išleistas savo paties knygas ar vertimus (N. Hikmetas „Romantika“, P. Neruda „Miškų kirtėjas“, J. Rainis „Ave sol“). Dalis šių knygų MLLM atiteko uždarius Vilniaus rašytojų muziejų.

    Tarp spaudinių – laikraščiai su jo straipsniais ar interviu, ne tik lietuvių, bet ir latvių kalba. Didelis plakatas, skirtas knygos „Žalios metų salos“ kūrybos vakarui, su ranka prirašyta dedikacija „Literatūros muziejui Kaune“. Įvairūs bukletai, kvietimai į renginius ar susitikimus su autoriumi, kūrybos vakarų programos. Yra jam rengtos parodos katalogas.

    Na ir nuotraukos, tos užfiksuotos akimirkos, kurios parodo, kur mūsų klasikai lankėsi, ką mėgo ir kuo gyveno. Nemažai E. Matuzevičiaus nuotraukų – prie mylimos jūros. Vieno, su žmona Genovaite, su bičiuliu A. Žukausku. Lietuvoje, Dubultuose (Latvija), kur buvo įkurti Rašytojų kūrybos namai. Nors daugiausia nuotraukų iš Baltijos pajūrio, mėgo E. Matuzevičius aplankyti ir svečias šalis. Kadangi buvo laikomas nepatikimu dėl susirašinėjimo su JAV, išvykti už SSRS ribų jam buvo draudžiama, tačiau šiapus uždangos jis aplankė Moldovą, Rumuniją, Bulgariją, Armėniją ir kt. Nors pirmoji E. Matuzevičiaus šeima, kurioje gimė 2 sūnūs iširo, net sukūręs naują E. Matuzevičius vaikų nepamiršo ir ryšio su jais nenutraukė – yra nuotraukos su paaugliu sūnumi Kornelijumi, mini sūnus ir laiškuose bičiuliams.

    Itin gausus pluoštas nuotraukų – iš 50-mečio minėjimo. Neliko pamiršti ir kiti jubiliejai, galime rasti nuotraukų ir minit 60, 70 m. sukaktis, tačiau 50 išsiskiria kiekiu. Ir be abejo, E. Matuzevičius dažnai buvo kviečiamas į įvairius renginius, o tos akimirkos fiksuojamos. Stovintis įvairiose tribūnose oficialių renginių metu, dalijantis autografus, kūrybiniuose vakaruose – E. Matuzevičius spėdavo visur. Nuotraukos liudija jį dalyvavus ir pirmajame susitikime su B. Brazdžioniu šiam atvykus į Lietuvą. Juk B. Brazdžionis prieškariu baigė tą pačią gimnaziją, ir būdamas vyresniu, ilgą laiką E. Matuzevičiui buvo sektinu pavyzdžiu. Kelios nuotraukos yra iš to K. Inčiūros 80-mečio minėjimo, kuriuo E. Matuzevičius taip rūpinosi ir prirašė tiek laiškų. Mėgo poetas lankytis ir Krinčine, kur praleido vaikystės metus, kur grįžo gyventi senatvėje. Reguliariai dalyvaudavo Krinčino Draugystės šventėse. Nuotraukos stropiai aprašytos – kitose pusėse E. Matuzevičius pieštuku išvedžiojęs, kas tie matomi asmenys, kada ir kur jie fotografuoti.

    Norintiems pamatyti rašytoją ne tik nuotraukose, turime LTV laidos, skirtos E. Matuzevičiaus 70-mečiui vaizdajuostę.

    Rašytojų fondus visuomet papuošia meno kūriniai. Be keleto ekslibrisų, kurių vieno autorius – P. Rauduvė, o kito – A. Švažas, turime ir R. Kalpoko iliustracijas knygai „Mes gyvenam prie marių“.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

  • JULIJONAS LINDĖ-DOBILAS (1872–1934)

    Julijonas Lindė-Dobilas (1872–1934) – pirmojo lietuvių psichologinio romano „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete“ (1912 m.) autorius, kunigas, pedagogas, literatūros kritikas. Mokėsi Kuldygos gimnazijoje, baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigavo Latvijoje, mokytojavo Jekaterinoslave, Panevėžio gimnazijoje, nuo 1926 metų buvo Panevėžio gimnazijos direktorius.

    J. Lindės-Dobilo rinkinys muziejuje nedidelis. Neturime rašytojo vaikystės ir tėvų nuotraukų, kūrybinių rankraščių. Iš rašytojo jaunystės išlikusi tik viena grupinė nuotrauka, kur kunigas J. Lindė su gydytoju L. Petkevičium (G. Petkevičaitės tėvu) įsiamžinęs Bauskėje tarp inteligentų ir kunigų apie 1898 m. Vienintelė fotografija, kur rašytojas su sutana. Vėliau nuo kunigavimo nutolo.

    „Kun. J. Lindę pažinojau dar klieriką ir jaunutį, vikrų, raudonskruostį kunigėlį.“­– prisiminė G. Petkevičaitė-Bitė. Abu  rašytojai  bendravo visą gyvenimą, buvo kolegos  Panevėžio gimnazijoje. Dirbdamas Panevėžio gimnazijoje dažnai fotografuodavosi su mokiniais. Turime keletą fotografijų, kur J. Lindė-Dobilas  įsiamžinęs su  gimnazistais ir mokytojais: Gabriele Petkevičaite-Bite, Jonas Yču, Matu Grigoniu, Mykolu Karka, su gimnazijos skautais. Turime pora J. Lindės-Dobilo, gimnazijos direktoriaus, portretinių nuotraukų. Vieną iš jų saugojo S. Nėris, dirbusi kartu su J. Linde-Dobilu. Po mylimo direktoriaus mirties parašė eilėraštį „Tėvelis miega“, kurio rankraštį saugo Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus. Saugome keturias  J. Lindės-Dobilo laidotuvių nuotraukas. Turime fotografiją, kurioje įamžintas mirštantis rašytojas.

    Išlikę du trumpi J. Lindės-Dobilo atvirlaiškiai bendradarbiui muzikos mokytojui Mykolui Karkai.  Vienas linksmas  ,nuotaikingas, parašytas po kolegos J. Elisono vestuvių atspindi J. Lindės būdą. „Tegyvuoja „dziadai“! / Šiandien grįžome ½ 4 rytą apverkę mūsų draugo p. Elisono vainikėlį. Keturiomis po pietų drošim automobiliu į Jerišk. jį galutinai ,„sudziadinti“./ Tamstą, kaip aukštai ,,dziado‘‘ vėliavą laikantį, be abejo, paminėsim. Labas dieneles Tamstos žmonelei ir visai šeimynėlei, taip pat šeimininkei. / 9-VIII.24 / Kun. J. Lindė“. „Dziadai‘‘ tai lenkų kalboje diedai, taip juokais vadino vedusius vyrus.

    Saugome J. Lindės laišką Mykolui Šeižiui-Dagilėliui. Aprašo Petro Būtėno vestuves ir Panevėžio gimnazijos kasdienybę. J. Lindė-Dobilas  vadovavo mokinių savišvietos sambūriui „Meno kuopa“, parašė straipsnių apie rašytojus. Po jo mirties mokiniai išleido knygą „Mūšos Dobilas. (Panevėžys.1936m.), skirtą Julijono Lindės-Dobilo atminimui. Mokiniai publikavo eilėraščius ir atsiminimus apie mylimą mokytoją. Iliustruota fotografijomis. Petras Babickas apie J. Lindę-Dobilą rašo „Jei aš šiandien mėginu rašyti knygas, tai vien tik kun. Lindės-Dobilo dėka…“

    J. Lindės-Dobilo knygas turime beveik visas.

    J. Dobilo dramos „Kur laimė“ (Kaunas, 1930 m.) turime keletą egzempliorių.

    Filosofinę knygą „Ar paseno Tenas?“ (Marijampolė, 1927 m.) turime su A. Vokietaitytės autografu. 

    „Dobilas buvo stambus penkialapis lietuvių literatūros ir kritikos žiedas, kurio ūgis ir vaidmuo toli gražu pralenkė jam neteisingai atitekusį „provincijos literato“ akiratį,“ –  žavėjosi mokytojo erudicija buvęs mokinys Bronys Raila. Julijonas Lindė-Dobilas vertino Maironio kūrybą ir asmenybę. „Šalia Basanavičiaus, Kudirkos būtinai turi būti minimas ir Maironis, kaip vienas žymiausių šito laikotarpio mūsų atgimimo atstovas.“

    Romanas „Blūdas“ buvo palankiai įvertintas amžininkų. „Puikiausias žiedas pražydęs mūsų rašliavoje,“– žavėjosi Žemaitė. „Dobilo veikėjus taip įsidėmi, kad net ir sapny juos matai,“– rašė Vaižgantas, nors piktinosi tikroviškai sodriais kunigų paveikslais ir vadino knygą „katalikofobija ir  kunigofobija“. Visi kunigų prototipai buvo J. Lindės kolegos. J. Lindės- Dobilo romanas „Blūdas“ išleistas Tilžėje 1912m. Šio romano saugome keletą egzempliorių.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė

  • JUOZAS TININIS (1907–1971)

    Juozas Tininis – prozininkas, publicistas, mokslininkas – kalbotyrininkas, pedagogas ir vertėjas, poliglotas, mokėjęs dešimt kalbų: lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, ispanų, lietuvių, esperanto, rusų… Tuo pačiu – be galo kuklus, ramus, taikaus būdo, sau itin taupus, netgi šykštus, bet kitiems – ypatingai dosnus žmogus.

    Suformuoto vientiso J. Tininio rinkinio Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose nėra, išskyrus kelias knygas ir rankraščius, tačiau artimiau su juo bendravusių rašytojų rinkiniuose randame nemenką pluoštą archyvalijų – laiškų, rankraščių, dokumentų, nuotraukų, vieną kitą spaudinį, keletą spaudos vienetų, atveriančių šios neeilinės asmenybės gyvenimo sampratą, vertybes, kelią į literatūros ir mokslo pasaulį. Bene gausiausią informaciją, įdomius faktus straipsniuose, prisiminimuose pateikia artimiausi J. Tininio bičiuliai B. Raila, V. Prižgintas, J. Gliauda, pats J. Tininis laiškuose A. Vaičiulaičiui, B. Brazdžioniui. Artimos ir ilgametės B. Brazdžionio ir J. Tininio bičiulystės rezultatas – ne vien informatyvūs, emocingi, kartais netgi intymūs laiškai, bet ir išsaugota J. Tininio archyvinė medžiaga. Kokiu būdu B. Brazdžionio rankose atsirado J. Tininio archyvas?

    B. Brazdžionis ir J. Tininis buvo gerai pažįstami universiteto laikotarpio literatai, ateitininkai, „Šatrijos“ draugijos nariai. Vėl kontaktuoti pradėjo Vokietijoje, gyvendami skirtingose DP stovyklose. 1949 m. abu emigravo – J. Tininis apsigyveno Australijoje, B. Brazdžionis – JAV. Giminių prikalbintas, J. Tininis 1954 m. persikėlė į JAV, įsikūrė Los Andžele ir 1955 m. sausį jau dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ literatūros redaktoriumi. Tuoj pat paaiškėjo, kad vyriausiojo redaktoriaus pareigų atsisako Juozas Vitėnas, todėl J. Tininis leidėjui A. Skiriui rekomendavo į šias pareigas B. Brazdžionį. 1955 m. vasarą B. Brazdžionis atvyko į Los Andželą dirbti „Lietuvių dienų“ vyriausiuoju redaktoriumi ir rinkti tekstus linotipu. Jiedu susibičiuliavo su J. Tininiu ir visus šešiolika metų artimai draugavo, žinojo vienas kito problemas, dalinosi patirtimi, keliaudami rašydavo vienas kitam įspūdžius, aptardavo žurnalo leidybos, savo kūrybos, o kartais – ir labai asmeninius reikalus. Šiuos du literatūros žinovus siejo daug bendrų interesų. Vienas iš jų – Kalifornijoje gyvenančius lietuvius menininkus vienijantis Dailiųjų menų klubas, kurį jie įsteigė 1956 m. ir buvo aktyviausi klubo nariai. Detaliai klubo veikla metraštininko Algirdo Gustaičio aprašyta Dailių menų klubo metraštyje ir tai yra svarbus informacijos šaltinis.

    1956 m. J. Tininis pritarė B. Brazdžionio minčiai steigti Dailiųjų menų klubą, buvo vienas iš klubo krikštatėvių, aktyvus jo dalyvis nuo pat pirmųjų dienų. Klubo susirinkimai vykdavo to laikotarpio pirmininko namuose, buvo paruošiamos vaišės. J. Tininis neturėjo erdvių namų, tad 1956 m. spalio 27-ąją klubo susirinkimas, jam pirmininkaujant, vyko nešildomoje šv. Kazimiero parapijos salėje. Susirinkimui pasibaigus, visus dalyvius pirmininkas pavaišino restorane.

    1958 m. kovo 15 d. vėl pirmininkaujant J. Tininiui, susirinkimas vyko dailininko J. Andrašūno namuose, kur, švenčiant Juozines, J. Tininis perskaitė savo kūrybos pasaką „Amžinos jaunystės ieškotojas“. M. Biržiška kūrinyje rado spragų ir patarė autoriui prie kūrinių daugiau dirbti. Talkininkaujant namų šeimininkams Andrašūnams ir p. Liūdžiuvienei, svečiai buvo svetingai priimti ir pavaišinti. 1959.III.21 Dailiųjų menų klubo susirinkimas, pirmininkaujančio J. Tininio kvietimu, vyko dr. P. Raulinaičio namuose, kur, išsinuomojęs kambarį, gyveno ir J. Tininis. Tuomet jis išdalino klubo nariams paties parengtą anketą „Mūsų romano problemos“.

    J. Tininis nuolat siekė mokslo. Atvykęs gyventi į Ameriką, Los Andželo miesto koledže 1958–1959 m. išklausė retorikos kursą, jį baigęs 1959 m. pabaigoje išvyko į Europą, ten Heidelbergo bei Vienos universitetuose studijavo lyginamąją kalbotyrą. Parašė disertaciją apie Lukrecijaus kūrybos estetiką („Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez“) daktaro laipsniui gauti, tačiau daktarato nesigynė, nors B. Brazdžionis jį labai ragino. Studijos tęsėsi beveik metus, J. Tininis rašė literatūrinius laiškus Andromachai, reportažus su įspūdžiais, kuriuos publikavo Amerikos lietuvių leidiniai. Žurnalas „Aidai“ netgi spausdino polemiką dėl vardo Andromacha, kuriuo J. Tininis vadino visas jam patikusias ar simpatizavusias moteris.

    Grįžęs iš kelionės, lapkričio 5 d. Dailiųjų menų klubo susirinkime Mitkų namuose J. Tininis referavo į klubą stojančios rašytojos Alės Rūtos pasisakymą – credo. Šioje savo kalboje – rašinyje jis įterpia ir įspūdžių iš savo kelionės.

    Tų pačių metų gruodžio 17 d. Los Andžele įsteigtas Lietuvių kultūros klubas, kurio veikloje J. Tininis taip pat dalyvavo. Ir jau sekančių metų pradžioje dienraštis „Draugas“ publikuoja pasikalbėjimą su Europoje studijavusiu ir keliavusiu kultūrininku, kuriame jis pasakoja kelionės įspūdžius ir džiaugiasi aktyviu kultūriniu gyvenimu Los Andžele, planuodamas naujajame klube skaityti paskaitą „Lietuvių kalbos kilmė ir santykis su kitomis indoeuropiečių kalbomis“.

    Moksliniame darbe buvo darbštus ir dėmesio nereikalaujantis mokslininkas. Rūpinosi lietuvių kalbos sklaida, domėjosi lyginamąja kalbotyra, dėstė lituanistiką Kalifornijos universitete.

    J. Tininis nepraleisdavo nei vieno lietuviško kultūrinio įvykio, sekė lietuvių literatūros, dailės, muzikos naujienas. Parašė ne vieną knygos recenziją, straipsnių ir recenzijų apie įvykusias dailės parodas bei koncertus, įvairius kultūros įvykius, juos publikavo periodikoje. Neužmiršo ir Australijos, kur susipažino su puikiais lietuvių kultūros puoselėtojais. Norėdamas juos pagerbti, J. Tininis ištyrinėjo ir recenzavo jų išleistą „Australijos lietuvių metraštį“. Straipsnį „Saulėčiausio krašto lietuviai metraštyje“ publikavo žurnalo „Aidai“ 1963 m. balandžio numeryje: Australijoje gyvena apie dešimt tūkstančių lietuvių. Daugiausia jie susispietę didžiuosiuose miestuose: Sidnėjuje, Melburne, Adelaidėje, Brisbanėje, Perte. Tik ką išėjęs iš spaudos „Australijos lietuvių metraštis“ yra lyg koks veidrodis, kuriame taip ryškiai atsispindi ten įsikūrusių mūsų tautiečių gyvenimas. Jame atvaizduota saulėčiausio pasauly žemyno lietuvių kultūrinė ir materialinė veikla: organizacijos, spauda, literatūra, menas, klubai, muzika, teatras, chorai, skautija, religinis gyvenimas, ekonominės įstaigos ir kt. Šį nepaprastai gražų, didelio formato (8×12) ir beveik trijų šimtų puslapių metraštį suredagavo keturi asmenys: žurnalistas J. Veteikis, poetas J.A. Jūragis, kun. P. Butkus ir dailininkas V. Ratas. Veteikis suredagavo pirmuosius aštuonis lankus, o likusius dešimt lankų — Jūragis, kuris taip pat suredagavo ir visą literatūrinį metraščio skyrių. Religinio gyvenimo skyrių redagavo kun. Butkus, o meno — grafikas Ratas. Daugiausia darbo į metraščio redagavimą įdėjo poetas Jūragis.

    1966 m. vėl keliavo į senąją Europą – lankėsi Šveicarijoje, Austrijoje, dalyvavo Europos studijų savaitėje Vokietijoje. Pasibaigus studijų savaitės renginiams, J. Tininis nusprendė dar pasimėgauti kelionėmis po Europą: Italija, Graikija, Olandija. Grįžęs, noriai dalijosi kelionės įspūdžiais su Dailiųjų menų klubo nariais.

    1971 m. liepos 31-ąją Santa Monikos lietuvių kultūros klube vyko literatūros vakaras. J. Tininis paskaitė makabriško turinio novelę „Proferansas mauzoliejuje“, kurioje pasakojama, kaip kapinėse trims kortų lošėjams pasisiūlo ketvirtasis, kuris, pasirodo, yra nesenai autoavarijoje žuvusio lošėjo vėlė.

    Sekančią dieną Los Andžele vyko Dailiųjų menų klubo susirinkimas, kuriame J. Tininis daugumai dalyvavusių džiaugėsi būsimomis atostogomis, laukė rytdienos kelionės ir vis kartojo norįs pailsėti. Rugpjūčio 2-ąją J. Tininis, išvyko į kelionę. Nuvažiavus tik 200 mylių už Los Andželo, jauno vairuotojo nesuvaldytas automobilis rėžėsi į priešais atvažiuojančios rašytojo mašinos šoną. Juozas Tininis žuvo. Deja, tai buvo paskutinė šio nepaprasto žmogaus kelionė savu automobiliu. J. Tininį, anot B. Brazdžionio, ištiko „modernioji šių dienų mirtis“.

    Liko J. Tininio neįgyvendinti literatūriniai ir moksliniai planai, liko rankraščiai su parengtu spaudai dar vienu novelių rinkiniu, autobiografinio romano fragmentai, rinkta medžiaga romanui apie E. Pliaterytę, pradėti rašiniai literatūrinėmis temomis. J. Tininis neturėjo jokio nekilnojamojo turto, kilnojamąjį tesudarė gausi biblioteka, kurios dalį svajojo perduoti Vilniaus universitetui, ir rankraščiai. Po laidotuvių visa tai perėmė valstybė ir išpardavė iš varžytinių. Deja, daug rašytojo rankraščių buvo prarasta, tarp jų – kalbotyros studija ir disertacija.

    Laimė, dalis J. Tininio archyvo atsidūrė B. Brazdžionio rankose. Mat galima buvo paimti tai, ko valdžios atstovai neėmė, o išmetė. Šiuo archyvu Brazdžionis ir pasirūpino: kaip tikras muziejininkas savo namuose archyvą saugojo iki 1993 m. ir tuomet, tarpininkaujant L. Peleckiui-Kaktavičiui, archyvą perdavė Rokiškio krašto muziejui. Dalis dokumentų, rankraščių, nuotraukų liko B. Brazdžionio namuose. Žinoma, išsaugojo B. Brazdžionis ir J. Tininio rašytus laiškus. Visa ši medžiaga kartu su B. Brazdžionio archyviniu palikimu pateko į Maironio lietuvių literatūros muziejų ir papildo negausų J. Tininio rinkinį.

    Su Brazdžionio rinkiniu į muziejų atkeliavo nemažai J. Tininio rankraščių, tiek originaliosios kūrybos, tiek paskaitų užrašų, straipsnių apmatų. Segtuve kietais viršeliais – J. Tininio parengto novelių rinkinio „Moteris su septyniais šydais“ mašinraštis, 150 skirtingo dydžio lapų su autoriaus ir B. Brazdžionio taisymais. Mašinraštyje yra du tituliniai lapai. Antrajame – rinkinio pavadinimas „Neatskleista paslaptis“.

    J. Tininis buvo pilnai parengęs ir dar vieną novelių rinkinį „Keršto ugnis“, kurio 90 lapų mašinraštį su autoriaus taisymais taip pat saugojo B. Brazdžionis. Knyga neišleista, nors buvo planuota. Likęs mašinraštis parengtas leidybai, su turiniu ir leidimo metais, paties autoriaus peržiūrėtas ir taisytas ne kartą įvairių spalvų tušinukais. Novelės dažniausiai grįstos mistika, sapnais, tačiau, kaip ir išleistose knygose, dažniausiai baigiasi lyrinio herojaus laime. Šiame rinkinyje J. Tininis planavo publikuoti ir jo likimą tarsi nulėmusią mistinę novelę „Preferansas mauzoliejuje“, skaitytą priešpaskutinę gyvenimo dieną.

    Išties, šie abu rankraštiniai J. Tininio sudaryti rinkiniai, datuoti 1971 m. Juose sudėtos tos pačios novelės, tik kartais skirtingi jų variantai. Abejonės nelieka, kad J. Tininis tikrai buvo sumanęs išleisti dar vieną savo novelių rinkinį, jį rengė ir paliko du variantus su skirtingais pavadinimais.

    Užrašų temos, žinoma, lituanistinės: vienuose rankraščiuose – trumpos žinios, tarsi paskaitos ar straipsnio planas, surašytos pagrindinės mintys ir faktai: apie Kudirką, Šiluvą. Kituose – išsamiai ištyrinėtos temos, paskaitos plačios, pilnos įdomių detalių, vertinimų: apie Kazį Binkį, K. Donelaitį, Putiną. Rankraštyje „Caristiniai laikai“ išsami paskaita apie Antaną Baranauską. Išlikęs rankraštis – tekstas apie Vincą Ramoną anglų k., tikėtina, rengtas publikacijai žurnale „Lietuvių dienos“.

    Išsamią, 11 puslapių paskaitą apie Kazį Binkį užbaigia skyriumi „Binkio kūrybos reikšmė“: B. turėjo didelį rašytojo talentą, bet pilnai jo neišnaudojo. Jo literatūrinis palikimas nėra gausus, bet labai įvairus žanrų ir formų atžvilgiu. Jo kūrybai, išskyrus „G.repeticiją“, būdingas šviesus koloritas, optimistinis gyvenimo suvokimas. Savo kūriniuose B. skleidė jaunatvišką gyvenimo džiaugsmą ir veržlumą, susižavėjimą žmogaus ir gamtos grožiu, pašiepė miesčioniškumą, šabloną ir rutiną. Jo poezija buvo naujas ir savitas reiškinys lietuvių literatūros raidoje. Jo lyrika, su naujoviškais poetiniais ieškojimais, žymiai praturtino lietuvių poeziją. Ilgą laiką B. turėjo nemažos įtakos daugelio jaunųjų lietuvių poetų kūrybai.

    Susidomėjimą antika atspindi tvarkingas rankraštis, kuriame trumpai apibūdinamos graikų deivės. Padrikai ant atskirų lapelių surašytos pagrindinės autoriaus biografijos detalės, išvardinti jo planuoto romano apie Emiliją Pliaterytę pagrindinės veikėjos charakterio bruožai.

    J. Tininio kūryba buvo verčiama į anglų kalbą, vertimus publikavo žurnalas „Lietuvių dienos“. Saugomas 186 lapų romano „Dailininko žmona“ vertimas į anglų kalbą. Šis A. Miluko verstas kūrinys dalimis buvo publikuojamas žurnale „Lietuvių dienos“.

    Su M. Starkaus archyvine medžiaga atkeliavo J. Tininio straipsnio anglų k. „Baltic literature in exile“ mašinraštis. Novelės „Moters gudrybė“ mašinraštį su taisymais išsaugojo A. Vaičiulaitis. Vertėjavimą liudija kartu su laišku 1952 m. A. Vaičiulaičiui atsiųstas senovės graikų filosofo Platono teksto dialogo forma „Ijonas“ 30 lapų vertimas.

    J. Tininio rinkinyje saugomos visos trys paties autoriaus parengtos ir išleistos knygos. 1957 m. leidykla „Terra“ Čikagoje išleidžia pirmąją J. Tininio knygą „Sužadėtinė“. Liepos 1 d. knyga pasiekė autorių ir liepos 4-ąją Los Andželo restorane „Chalon“, dalyvaujant būreliui rašytojo artimų bičiulių, įvyko knygos pristatymas. Kuklus, santūrus ir su visais draugiškas J. Tininis išgirdo daugybę gražių žodžių ir linkėjimų. Tarp jų – pagalvoti ir apie gyvą sužadėtinę.

    Po pirmosios novelių knygos J. Tininis vėl nutilo ir tik 1970 m. ryžosi išleisti romaną „Dailininko žmona“, kurio siužete įvesta ir lengvų erotikos elementų. D. Bindokienė, recenzuodama romaną leidinyje „Laiškai lietuviams“ rašė: Erotinė literatūra Amerikoje ir kai kuriuose Europos kraštuose šiuo metu taip išplitusi ir „ištobulinta”, kad jos kūrėjams darosi kaskart sunkiau kuo nors nustebinti skaitytoją. Tuo tarpu lietuvių literatūra pasižymi tiesiog senmergiška nekaltybe, nes autoriai stipriau erotinių temų beveik neliečia. Darosi nuostabu, kad J. Tininio „Dailininko žmona“ ateina pas skaitytojus kaip tik erotinio romano vardu (arba bent taip viliojančiai ją pavadina knygos aplankas).

    Sekančiais, 1971 metais dienos šviesą išvydo novelių rinkinys „Nuskandintas žiedas“.

    Žuvus J. Tininiui, B. Brazdžionis iš likusių rankraščių sudarė ir 1973 m. išleido knygą „Laiškai Andromachai“, kurios I dalyje – meilės romanas, parašytas laiškų forma, o antroje dalyje – J. Tininio versti įvairių autorių prozos ir poezijos kūriniai. Romanas išleistas Dailiųjų menų klubo ir žurnalo „Lietuvių dienos“ iniciatyva surinktomis lėšomis. Knyga saugoma B. Brazdžionio memorialinėje bibliotekoje.

    Didelį darbą J. Tininis atliko su vertėju Nadu Rasteniu, – tai Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimas. 1956 m. leidykla „Lietuvių dienos“ išleido N. Rastenio į anglų kalbą išverstą A. Baranausko poemą. Trumpą „Anykščių šilelio“ laidų apžvalgą knygos pabaigoje pateikė jos redaktorius J. Tininis. 1970 m. išeina antroji knygos laida su to paties dailininko J. Kuzminskio iliustracijomis, tik su plačiu J. Tininio įvadu. Ir šįkart knygos kalbos redaktorius buvo J. Tininis. Abi poemos vertimo laidos saugomos B. Brazdžionio memorialinėje bibliotekoje.

    J. Tininis turėjo labai gausią ir vertingą biblioteką, reikalingiausias knygas laikė dėžėse šalia savo darbo vietos, dalinosi knygomis ir jose esančiomis žiniomis su visais bičiuliais. Deja, memorialinės bibliotekos knygų likimas nėra žinomas.

    B. Brazdžionis išsaugojo vertingus J. Tininio dokumentus – VDU baigimo diplomą ir pažymėjimus, jų vertimus į rusų, vokiečių ir anglų kalbas, anketą išsilavinimo patvirtinimui JAV, Rokiškio gimnazijos brandos atestato nuorašą ir jo vertimą į anglų k. Dokumentai – pats tiksliausias duomenų šaltinis, juose fiksuoti įvykiai, datos dažniausiai būna tikri. Niekur nėra duomenų apie J. Tininio karinę prievolę. O jo paties pildytame CV anglų kalba rašomąja mašinėle aiškiai įrašyta, jog 1928–1929 m. atliko karinę tarnybą.

    Originalūs J. Tininio dokumentai ir jų nuorašai liudija, jog 1925 m. rugpjūčio 29 d. įstojo į šeštąją Rokiškio gimnazijos klasę. 1928 m. sėkmingai baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą, 1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, kurį baigė 1935 m.

    Itin gausus informacijos šaltinis – nuotraukos. Jose fiksuotas ir J. Tininio darbas žurnalo „Lietuvių dienos“ redakcijoje, ir Dailiųjų menų klubo, ir J. Tininio visuomeninė veikla.

    Daug nuotraukų saugoma B. Brazdžionio rinkinyje: portretinių, grupinių. Bene daugiausia – Dailiųjų menų klubo susirinkimuose. Dailiųjų menų klubo steigimo nuotraukos apraše – B. Brazdžionis užrašė: Privati ir neoficiali veikla šeimininkų malonėj. Tininis buvo pakviestas piaustyti kumpio (kaip prityręs virtuvės darbininkas, iš ko duoną valgo): šalia ir man nusidavė. Alkanas nelikau. O Briedis tą momentą įamžino. Prie stalo: Andrašiūnienė, Pažiūrienė, o už jų – Tininis, ko, žinoma, net ir aiškinti nereiktų; nuo manęs į dešinę – trys gracijos Rūkštelienė, Railienė ir Varnienė. 

    Nemaža dalis nuotraukų – žurnalo „Lietuvių dienos“ redakcijoje, renginiuose, su svečiais. 1959 m. balandžio 4 d. Los Andželo šv. Kazimiero parapijos salėje vyko koncertas ir literatūros vakaras, skirtas žurnalo „Lietuvių dienos“ 10 metų sukakčiai paminėti. Jo metu J. Tininis skaitė novelę „Prancūziška skrybėlaitė“. Tačiau minėjime, skirtame LD 10-mečiui, kuris vyko Roosvelt viešbutyje Holyvude 1960.04.24, J. Tininis nedalyvavo, tuo metu keliavo po Europą.

    J. Tininio laiškų nėra daug: muziejuje saugomi laiškai B. Brazdžioniui, A. Vaičiulaičiui, keli – S. Santvarui, po laišką – Alei Rūtai, J. Jankui, N. Mazalaitei.

    Laiške B. Brazdžioniui 1948.IX.8 iš Tiubingeno rašė apie vertimų iš kitų kalbų galimybes, apie jų išleidimo sunkumus: Tavo nuomonei vertimų reikalu aš visai pritariu. Iš tikro, mes turėtume atkreipti dėmesį į pasaulinio garso kūrinių vertimą į savo gimtąją kalbą. Aš jau seniai apie tai galvoju. Tačiau mane (jei aš ką išversčiau) atbaido tai, kad dabartinėse sąlygose sunku būtų juos išleisti. / Kaip jau žinai, aš labai esu susidomėjęs anglo-saksų dailiąja prozine literatūra. Per pastaruosius metus sėdėjau universiteto bibliotekoj ir ją studijavau (skaičiau romanus). Nors anglosaksinė literatūra ir užima žymią vietą kitų tautų literatūrų tarpe, vis dėlto ji stovi žemiau už prancūzų literatūrą, kuri pasižymi elegancija ir neturi to anglosaksiško grubumo. Tikrai, aš esu pasiryžęs išversti iš anglų ar amerik. literatūrų kokį nors romaną. <…> Anglų literatūra labai ideologinė, o aš esu didelis skrupulatas ir bijau versti tokio kūrinio, kuris pažeistų skaitytojų religinius ar dorinius jausmus. <…> Tačiau tavo patarimo paklausysiu ir mėginsiu kai ką imti iš Whitmano, kurio „Žolės lapus“ kaip tik turiu. <…> Prie Claudelio bijau artintis. Tiesa, Lietuvoje buvau „Ateity“ atspausdinęs vertimą „Mergelė Marija vidurdienį“, bet šiandien negalėčiau pasakyti, ko jis – tas mano vertimas – vertas.

    Atviriausi – iš kelionių B. Brazdžioniui rašyti laiškai. Kelionė laivu į Europą buvusi ne tik ilga, bet ir romantiška, plaukdamas Atlanto vandenynu patyrė daug įspūdžių, kuriuos vaizdingai 1959.9.11. pasakoja laiške B. Brazdžioniui: Nemaniau, kad viskas bus taip pasakiškai įdomu ir romantiška. Jau pirmą dieną susipažinau su labai simpatiška berlyniete, kuri buvo atsiųsta į U.S.A. susipažinti  su bibliotekomis, o antrą dieną jau sėdėjome ballroom‘e prie stikliuko portveino ir šokome valsus. <…> Tris dienas jūra buvo rami, bet ketvirtą pradėjo gana smarkiai supti ir mane apėmė keistas svaigulys, tartum sūpuoklėse. Net mano berlynietė pradėjo skųstis svaiguliu. Aš ją vis raminu, o ji tik glaudžiasi prie manęs ir sako, kad jai esą geriau. <…> Buvau nuvykęs į Newark [Niuarkas – J.I.], kur gyvena mano viena pažįstama, su kuria buvau matęsis prieš 10 metų. Ji taip žaviai mane sutiko, kad aš pajutau savo širdy užgimstant daugiau negu simpatiją.

    O štai literatūrinė Austrijos spauda J. Tininio nesužavėjo, nors kai kurie leidiniai jam atrodė neblogi. Geriausi esą prancūzų literatūros žurnalai. 1959.10.21 laiške detaliai rašo, kokius ir kur literatūrinius žurnalus yra matęs, koks jų turinys, kaina, lygino juos su leidžiamais JAV.

    Laiške iš Vienos 1960.2.5. rūpinasi lietuvių literatūros sklaida, pergyvena, kad lietuvių autorių kūrinių nėra knygynuose matytose antologijose vokiečių kalba: Pirmojoje yra Milašiaus „Lapkričio psalmė“. Milašius čia eina kaip prancūzas. Iš lietuvių yra tik 3 trumpos liaudies dainelės. Tai rodo, kad redaktorius negavo lietuvių poetų kūrinių. Būtų pats laikas išleisti vokiškai ar pakartoti anksčiau rodos Jungferio išverstą eilių rinkinėlį.

    Brazdžionio raginamas rinkti „įspūdžius į širdį ir į krepšį“, laiškuose teikė įvairiausius patarimus dėl žurnalo leidimo, dėl įvairių renginių, gailėjosi, kad nespėjo aplankyti J. Lingio Švedijoje. Rūpinosi, kad studentai registruotųsi į jo dėstomą lietuvių kalbos kursą Kalifornijos universitete, kurį jis dėstė nuo 1965 m., ragino apie tai skelbti „Lietuvių dienose“. Tuo pačiu atsiųsdavo ir vieną kitą laišką, skirtą Dailiųjų menų klubui. Tie laiškai informatyvūs, žaismingi, jie puikiai atskleidžia J. Tininio charakterį ir puikų humoro jausmą.

    Dailiųjų menų klubo susirinkime rugpjūčio 6 d. B. Brazdžionis perskaitė J. Tininio laišką, rašytą 1960.7.28 iš Vienos. Jame šalia aptariamų Europos literatūrinių naujienų, premijų skyrimo ypatumų, Kalifornijoje likusiems klubo nariams skiriami ilgesiu alsuojantys žodžiai: Atėjo iš Los Angeles į Vieną skambus gandas, kad aš jus užmiršęs. Netiesa, neužmiršau. Kaip Sapfo eilėraštyje vaisių skynėjai neužmiršo raudonuojančio sode ant šakos obuolio, bet negalėdami jo pasiekti, nuolat apie jį galvojo, taip ir aš jūsų neužmiršau. Parafrazuodamas kažkurio vokiečių poeto žodžius prisipažinsiu, kad mano ilgesys lekia pas jus, kaip jūros banga prie kranto. Ir kai šį vakarą nerūpestingos jūsų šnekos pripildys džiugaus aidesio jūsų mielų šeimininkų Bertulių kambarius, aš regėsiu savo vaizduotėje besišypsančius jūsų veidus, ir man bus gaila, kad taip toli esu nuo jūsų. Tik viena saldi paguoda lieka su manimi: aš ją regiu iš toli su prancūziška skrybėlaite ir vis dar tebejaučiu savo širdyje bruderšafto sukeltą virpesį ir nerimą. Ar tik tas bruderšaftas nebus pagadinęs mano vienišos širdies. <…>

    Vienoje pastebėjau vieną labai teigiamą reiškinį, turintį didelės reikšmės literatūros augimui, geriau sakant, ugdymui, būtent naujai išėjusios žymesnės knygos kas mėnesį aptariamos ir įvertinamos literatūros profesorių viešose paskaitose Vienos mieste. Antras teigiamas reiškinys – tai įvairūs intelektualų klubai, kuriuose visa veikla reiškiasi atitinkamų, dažniausiai aktualių dvasinio Europos gyvenimo klausimų bei problemų nagrinėjimu, vykdoma diskusijų bei debatų būdu. Kadaise ir mūsų mielas Raila, rodos, siūlė Dailiųjų Menų Klubui užsiimti debatavimu literatūrinių ir kultūrinių problemų. <…>

    Manau, kad laikas susičiaupti, nes per mano laišką gali pasilikti nesuvartoti taurieji jūsų mielųjų šeimininkų Bertulių gėrimai. Tad iki pasimatymo palmių alėjomis išsipuošusiame Los Angeles mieste, kuriame pasirodysiu tik tada, kai ruduo išties vėstantį delną Kalifornijos žiemai.

    Visiškai kitokie laiškai A. Vaičiulaičiui, rašyti 1952–1964 m.: įdomūs, trumpi, dalykiški, taupūs žodžiais, bet platūs mintimis. Jau 1952 m. pavasarį iš Australijos rašo, kad ruošiasi išvykti į Ameriką: rengiuos palikti kengūrų žemę. Tačiau apie metus laiko teks išbūti vietoje, kol visi emigracijos formalumai bus sutvarkyti. Siunčia medžiagą publikavimui A. Vaičiulaičio redaguojamuose „Aiduose“ – vieną kitą novelę, straipsnius, Platono „Ijono“ vertimus, kuriuos vėliau atsiima, kaip neįdomius skaitytojui. Rūpinasi nežinomų ar mažai žinomų autorių medžiagos publikavimu: siūlo publikuoti P. Visvydo „Filadelfijos giesmių“ fragmentus, Zefirinos Balvočienės eilėraščių pluoštelį, A. Vilučio (Argentina) iš ispanų kalbos išverstą A. Capdevilos poemą „Šachrazados meilė“, atveria savo norą dalintis žiniomis, gautomis skaitant spaudą kitomis užsienio kalbomis.

    Įdomu ir tai, kad 1962.5.7. atsisako išpildyti A. Vaičiulaičio prašymą: A. Baronas yra vienas iš tų rašytojų, kurių kūrinių nemėgstu. Todėl rašyti apie paskutinį jo romaną recenziją man nebūtų smagu. Iš viso, aš nemoku recenzijų rašyti. Jei rašau, tai tik geriems draugams arba priešams.

    1964.V.31 siunčia A. Vaičiulaičiui M. Gimbutienės knygos „The Balts“ aptarimą „Baltai archeologijos šviesoje“, kuris publikuotas 1964 m. rugsėjo „Aidų“ numeryje. Mielas bičiuli, siunčiu M. Gimbutienės knygos aptarimą. Aš nesu, kaip žinai, archeologas, tačiau specialistams apie šią knygą iki šiol neatsiliepus, išdrįsau tarti apie ją žodį kaip skaitytojas.

    Išlikusiuose tik keliuose laiškuose S. Santvarui, rašytuose 1961–1969 m., dažniausiai trumpai aptariami reikalai dėl publikacijų žurnale „Lietuvių dienos“.

    Su B. Brazdžionio rinkiniu atkeliavo ir keletas laiškų, skirtų J. Tininiui, kuriuos rašė K. Bradūnas, K. S. Karpius, V. Maciūnas, K. Ostrauskas, N. Rastenis, M. Mykolaitytė-Slavėnienė, A. Vilutis. Laiškuose – ir A. Vilučio mašinraštis – A. Capdevilio poemos „Šachrazados meilė“ vertimas į lietuvių kalbą su J. Tininio pastabomis, ir M. Slavėnienės mašinraštis „Keli epizodai iš Putino gyvenimo“ su J. Tininio taisymais ir pastabomis.

    Neišsiųstame laiške Juozui Lingiui į Švediją B. Brazdžionis rašė: nežinau nė kokiais žodžiais pradėti šį pasiguodimo laiškelį – nebėra mūsų tarpe Juozo Tininio – štai taip nelengva pasakyti. Taip staiga jis iškeliavo iš šio pasaulio, kad mes, nors ir palaidoję, netikim, kad jo nebūtų gyvo. Rodos, yra, rodos, tai būta tik kažkokio košmarinio sapno <…>. Juozas, kuris šią vasarą šalia dviejų apmokamų savaičių, pasiėmė dar dvi neapmokamų, susidarė visą mėnesį ir ketino aplankyti žymesnes Amerikos vietas. Pirmadienį, rugp. 2 d. išvažiavo pajūriu aplankyti Hearsto pilį. Vakare atėjo žinia (iš policijos), kad auto mašinų susidūrime Juozas buvo užmuštas iš karto (sudaužyta galva), o kartu važiavusi kaimynė sužeista, gulinti ligoninėje. Prasidėjo skaudžios ir sunkios valandos. Įvairūs laidotuvių formalumai, klausimai ir neaiškumai. Ryšį palaikė į ligoninę (už 200 mylių) nuvykęs kaimynės sūnus. Kadangi Juozas čia neturėjo artimų giminių, nepaliko testamento, ant viso jo turtelio (knygos, rankraščiai, nedidelių santaupų banke) uždėjo savo ranką <…> valdžios administracija. Gal kada po metų ar daugiau kas paaiškės, gal perduos visa tai pusseserei (kuri gyvena Philadelfijoj). Tuo tarpu neturim nė geros Juozo foto nuotraukos, nekalbant apie jo mokslinių darbų rankraščius, jo sukauptą lituanistiką, jo asmenį liečiančią kitą medžiagą. Tiesiog apmaudu, bet nieko negalima padaryti. Kaipo gaila, kad anais metais kai vyko į Vieną studijuoti, padarytą testamentą iš asmens, pas kurį buvo palikęs, paėmė ir, sako, sunaikinęs.

    <…> Taip netikėtai, taip žiauriai, taip beprasmiškai nutrauktas Juozo gyvenimo siūlas tos negailestingosios Moiros Atropos, kuriai jis tikriausiai nepasipirko, nors, būdamas antikinės kultūros žinovas ir gerbėjas, apie Moirą daug žinojo. <…>

    Tik dabar atsigrįžus matyt Juozo nepaprastas skubėjimas leisti knygą po knygos, jo nepailstantis ruošimasis naujiems veikalams, jo noras daugiau aprėpti, daugiau padaryti, daugiau palikti.

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė

  • DANUTĖ BRAZYTĖ-BINDOKIENĖ (g. 1932 m.)

    Nors Lietuvoje Danutės Brazytės-Bindokienės (g. 1932 m.) kūryba nėra populiari, tačiau jos vardas yra puikiai žinomas tarp JAV gyvenančių lietuvių. Labiausiai ji išgarsėjo po to, kai tapo pirmąja moterimi – dienraščio „Draugas“ redaktore ir 15 metų tvirta ranka vairavo kartais ne tokį lengvą dienraščio vairą.

    D. Bindokienės gyvenimas pilnas įkvėpimą ir pasitenkinimą teikiančių darbų bei nuolatinio bendravimo su žmonėmis. Todėl ir rašytojos rinkinys, esantis Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra įdomus – jame saugomos nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, knygos, spaudiniai, spauda ir asmeniniai daiktai. Nemažai laiškų yra pasklidę po kitų rašytojų rinkinius.

    Spaudoje, visų pirma „Ateities spinduliuose“, D. Bindokienė, pradėjo bendradarbiauti nuo 1950 m. Ji 6 metus redagavo „Ateitį“, dienraštį „Draugas“ (1992–2007), K. Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos laikraštėlį „Pirmieji žingsniai“, taip pat „Švietimo gaires“, „Pensininką“, 20 metų buvo „Laiškai lietuviams“ redakcijos kolektyvo narė, todėl rinkinyje galima rasti šių leidinių egzempliorių bei jos parengtų straipsnių, paskelbtų kone visoje užsienio lietuvių periodikoje.

    Redaktorė palaikė ryšius su kitais į užjūry atklydusiais rašytojais ir poetais, kurie ne tik skaitė, bet ir savo straipsniais, rašiniais, žinutėmis, nuotraukomis puošė vienintelio užsienyje leidžiamo dienraščio puslapius. Laiškuose, kurių nemažai pasklido po kitų rašytojų rinkinius, atsispindi to meto nuotaikos, leidybinės, visuomeninės veiklos atspindžiai. „Draugas“ yra aukštybėse, tai jūsų nuopelnas“, – rašė jai laiške rašytojas, visuomenininkas V. Volertas.

    D. Bindokienė ėjo ne tik redaktorės pareigas, bet ir 25 metus mokytojavo Kristijono Donelaičio aukštesniojoje lituanistikos mokykloje Čikagoje. Ji atliko didžiulį ir sunkų darbą, kuriam reikėjo turėti daug žinių, supratimo ir nepaprasto darbštumo – paruošė leidinius III, IV ir VI skyriams bei tėvynės pažinimo specialų sąsiuvinį IV-ajam skyriui. 1976 m. rudenį buvo išleistos jos parengtų „Lietuvių literatūros konspektų“ aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokiniams I, II, III ir IV dalys, po jų sekė 580 puslapių knyga „Lietuvių literatūros skaitymai“ (1976), lituanistinėms mokykloms, jų mokytojams ir mokiniams skirtas „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1987), „Lietuvių kalbos sinonimų žodynėlis“ (1982). Visus šiuos mokomuosius leidinius galima rasti D. Brazytės-Bindokienės rinkinyje.

    Taip pat saugomos visos jos išleistos knygos: apysakos vaikams „Keturkojis ugniagesys“ (1964 m.) ir „Baltosios pelytės kelionė į mėnulį“ (1966 m.), JAV LB Švietimo tarybos premijuoti romanai „Mieste nesaugu“ (1970 m.) ir „Parkas anapus gatvės“ (1973 m.), romanas „Viena pasaulyje“ (1971 m.), fantastinė apysaka „Angelų sniegas“ (1981 m.), etnografinė knyga „Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje“ (1989), skirta išeiviams pažinti lietuvių tautos charakterį, kultūros bruožus, suvokti priežastis, vertusias lietuvius palikti savo tėvynę ir išsisklaidyti po visą pasaulį. Tai vienas geriausių už Atlanto išleistų lietuviškumą skatinančių ir puoselėjančių vadovėlių. Yra A. Kezio sudarytas 210 nuotraukų katalogas „Lithuanian Celebrations. Lietuvių Šventės“ (1991) su D. Bindokienės įvadu, kuris enciklopediniu tikslumu išvardija lietuvių tautos sukurtas ir išlaikytas savybes. Anot jos: „Šiame albume sukauptos nuotraukos yra tarytum lietuvių tautos gyvenimo veidrodis…“

    D. Bindokienė mėgo dainuoti, 12 metų priklausė lietuvių meno ansambliui „Dainava“, pati kūrė libretus liaudies papročių temomis, todėl tarp rankraščių yra dvejų veiksmų vaidinimas vaikams ,,Lituanica II“, vaizdelis mokyklos scenai „Laiko ieškotojai“, užrašų knygelė su pirmaisiais apmatais moksleivių vaidinimui ,,Stebuklingoji daina“. Įdomus D. Brazytės Bindokienės – 5 klasės mokinės lietuvių kalbos užrašų sąsiuvinis, S. Zobarsko knygos „Lithuanian quartet“ recenzija, A. Barono novelių ,,The tree“ ir „The relay race“ vertimai į anglų k. Yra prisiminimų apie darbo „Draugo“ redakcijoje pradžią, pranešimų, paskaitų, novelių su taisymais, kai kurios jų buvo publikuotos spaudoje, tačiau atskira knyga nepasirodė.

    Dokumentų rinkinyje nedaug. Jie liudija apie baigtus mokslus: Kaselyje ir Vysbadene, Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje Romos katalikų tikybos, lietuvių kalbos, lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos aštuonių klasių kursą, Lojolos universiteto specialiajame fakultete Užsienio žurnalistikos kursą. Taip pat saugomi jai įteikti premijų paskyrimo aktai, garbės diplomai už nuopelnus puoselėjant lietuvybę išeivijoje.

    Atskirą rinkinio dalį sudaro nuotraukos. Vaikystės metų, praleistų Lietuvoje, nėra, visos saugomos rinkinyje yra darytos JAV, kur ji su tėvais ir seserimi atvyko 1949 m. Įdomi literatūrinio būrelio nuotrauka su jo įkūrėju rašytoju Aloyzu Baronu, kurio paraginta D. Bindokienė pradėjo kurti. Pastarasis patarinėjo, mokė kūrybos paslapčių, konstruktyviai analizuodavo jos parašytus kūrinėlius.

    Vyr. redaktorės pareigos įpareigojo D. Bindokienę dalyvauti įvairiuose renginiuose, literatūros kūrinių vertinimo komisijose, nuolat bendrauti su į redakciją nuolat užsukdavusiais svečiais, todėl jos rinkinyje gausu nuotraukų su rašytojais: B. Pūkelevičiūte, S. Džiugu, J. Švabaite-Gyliene, politikais: A. Landsbergiu, V. Ušacku, A. Paulausku, V. Adamkumi, visuomenininkais ir kultūros žmonėmis: M. Remiene, S. Petersoniene, S. Balzeku ir kt. „Esu žmonių žmogus – juo daugiau jų mane supa, juo daugiau turiu bendrauti, tuo geriau jaučiuosi, turiu daugiau energijos“, – teigė rašytoja.

    Yra nuotraukų iš įvairių renginių, kuriuose D. Bindokienė dalyvaudavo kaip „Dainavos“ ansamblio atlikėja, komisijos narė bei pati gavo apdovanojimus už nuopelnus puoselėjant lietuvybę. Įamžintos akimirkos iš LRD literatūros premijos gavimo, po JAV LB švietimo tarybos apdovanojimo už knygą „Mieste nesaugu“ įteikimo. Rinkinyje esantis didžiulis albumas su nuotraukomis išsamiai atskleidžia 25 metus, praleistus dirbant pedagoginį darbą K. Donelaičio aukštesniojoje lituanistikos mokykloje, kurioje ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, puoselėjo lietuvišką kultūrą, tradicijas, stengėsi jas perduoti ateinančioms kartoms.

    Susitaikiusi su likimu, nubloškusiu toli nuo tėvynės Lietuvos, rašytoja visomis išgalėmis stengėsi tiesti tiltus tarp tautiečių Lietuvoje ir užsienyje. Puoselėti lietuvybę išeivijoje ji laikė savo pareiga, todėl įsitraukė į įvairias lietuviškas organizacijas ir draugijas. Rinkinyje saugomi jai įteikti apdovanojimai: Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas, Šaulių žvaigždės ordinas, Lietuvos šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus šaulių sąjungai“, Čikagoje esančio Balzeko lietuvių kultūros muziejaus įteikta nominacija „Metų moteris“ – stiklinė vaza su išraižytu Vyčio ženklu ir užrašu lietuvių ir anglų kalbomis, pasižymėjusiai JAV lietuvei skirtas „Gintarėlės“ žymuo“ – stiklinis akmuo su išraižytu užrašu anglų k. D. Bindokienė priklausė ateitininkų draugijai, skaučių „Verpsčių“ būreliui, Lietuvių fondo tarybai, narystę studentų meno mėgėjų  draugijai „Šatrija“ liudija tamsiai raudonos spalvos aksominė kepuraitė. Rinkinyje yra ir kitų iš už Atlanto atkeliavusių rašytojos asmeninių daiktų: tetos dovanoti gintariniai karoliai, kuriuos D. Bindokienė segėjo dalyvaudama pirmojoje dainų šventėje Čikagoje, trys tautinės juostos, mamos – Julijos Brazienės dukrai dovanota rankomis siuvinėta staltiesė, draugų atminimų knygelė.

    Ateityje Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantis D. Bindokienės rinkinys bus papildytas nauja medžiaga.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

  • LEONARDAS ANDRIEKUS (1914–2003)

    Leonardas Kazimieras Andriekus (1914–2003) buvo įvairiapusė asmenybė: poetas, dvasininkas, bažnytinės teisės daktaras, redaktorius, aktyvus kultūros veikėjas.

    Muziejuje sukauptas ne itin gausus, bet turiningas tarnystei atsidavusio lietuvio rinkinys. Archyvalijos į muziejų atkeliavo įvairiais būdais, o minint 100-ąsias gimimo metines muziejininkai surengė ekspediciją – lankėsi jo gimtosiose vietose bei Kennebunkporte, Meino valstijoje. Anuomet iš L. Andriekaus dukterėčios J. Petrikienės gautos retos nuotraukos bei laiškai, o iš brolių pranciškonų parvežti pamokslų, straipsnių rankraščiai. 2003 m., kartu su B. Brazdžionio rinkiniu, parkeliavo dviejų poetų susirašinėjimas, pluoštas nuotraukų, rankraščių.  

    L. Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Žemaitijoje, Barstyčių kaime. Tėvai pirmagimiui sūnui suteikė Kazimiero vardą. Nors šeima ir sunkiai vertėsi, nuo mažens siekė mokslo ir 1927 m. baigė pradžios mokyklą. Kamuojamas mokslo alkio, toliau mokėsi savarankiškai ir 1931 m. buvo priimtas į Sedos vidurinės mokyklos trečiąją klasę, tapo ateitininku. Sužinojęs, kad Žemaitijoje atsikūrė pranciškonų vienuolija ir steigiama berniukų gimnazija, pėsčias iškeliavo į Kretingą ir 1933 m. jau mokėsi Kretingos šv. Antano Misijų kolegijoje, iš ten 1937 m. išsiųstas mokytis į užsienį. 1940 m. birželio 30-ąją Milane buvo įšventintas į kunigus, ten 1940 m. liepos 7-ąją aukojo pirmąsias šv. Mišias, vadinamas primicijas. Rinkinyje saugomos retos nuotraukos iš ypatingos šventės. Toliau studijavo Romos šv. Antano universitete ir, 1944 m. apsigynęs disertaciją, gavo teologijos daktaro laipsnį. Pusmetį dirbęs lietuvių tremtinių stovyklos kapelionu, 1946 m. pavasarį paskirtas į pranciškonų vienuolyną JAV, Meino valstijoje Greeno miestelyje. Ten ėmė redaguoti leidinį „Šv. Pranciškaus varpelis“, bendrauti su J. Aisčiu, A. Vaičiulaičiu, kitais patriotiškai nusiteikusiais kultūros veikėjais. Redaguodamas leidinį, L. Andriekus gaudavo informaciją, reikalingą nuo karo pabėgusiems lietuviams, rūpinosi humanitarinės pagalbos teikimu, pats daugeliui padėjo. Tame leidinyje ryžosi skelbti savo kūrybinius bandymus ir sulaukė J. Aisčio, A. Vaičiulaičio, vėliau – S. Santvaro, J. Jankaus ir ypač aktyvaus B. Brazdžionio palaikymo. Rinkinyje saugomi reti žurnalo numeriai.

    Pats L. Andriekus ilgai abejojo savo kūrybos verte, tad jam buvo labai svarbūs kolegų rašytojų paskatinimai. Galbūt todėl pirmojo poezijos rinkinio „Atviros marios“, išleisto 1955 m., epigrafu pasirinkti poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai. Knygos redaktoriumi pasirinkęs A. Nyką-Niliūną, autorius atsižvelgė į jo pastabas: kai kuriuos posmus redagavo, kai kuriuos – išėmė iš rinkinio.

    Muziejaus fondų lentynose – visos L. Andriekaus knygos: septyni poezijos rinkiniai išleisti JAV – „Atviros marios“ (1955), „Saulė kryžiuose“ (1960), „Naktigonė“ (1963), „Po Dievo antspaudais: Vytauto Didžiojo godos“ (1969), „Už vasaros vartų“ (1976), „Atmink mane, Rūpintojėli“ (1985), „Balsai iš anapus“ (1988); dvi rinktinės išverstos į anglų k. – „Amens in amber“ (1967), „Enternal Dream“ (1980); 1991 m. Vilniuje išleista poezijos rinktinė „Pasilikau tik dangų mėlyną“, kurią pats autorius laikė savo autobiografija: „Juk tenai išreikšti visi mano jausmai, polėkiai, džiaugsmai bei nusivylimai, patirti gana ilgo gyvenimo kelionėje. Rinktinėje pasakyta, ką mylėjau, ko nemėgau, kam skyriau savo žemiškąją egzistenciją. Ta rinktinė – tikra mano sielos enciklopedija“. Įvadiniame rinktinės žodyje „Sugrįžtu į savo tautą“, L. Andriekus, kalbėdamas apie kūrybos ištakas, pažymi: „Visas tas brangenybes išsaugoti ir paversti į naują poetinę tikrovę padėjo draugystė su lietuviais rašytojais bei dailininkais, gausiai atvykusiais į Jungtines Amerikos Valstijas po Antrojo pasaulinio karo, ypač redaguojant žurnalą „Aidus“, apie kurį jie mielai telkėsi. Be Čiurlionio, žvilgsnį į Lietuvos gamtą bei buitį stipriai patraukė Galdiko, Vizgirdos, Jonyno, Valiaus, Augiaus, Petravičiaus ir Igno paveikslai. Krėvės, Aisčio, Brazdžionio, Vaičiulaičio, Niliūno, Nagio, Bradūno ir kitų kūryba uždegė meilę poetiniam raštui.“

    Vartant knygas, pastebimas nedažnas reiškinys, kuomet autorius savo knygų iliustravimą patiki tam pačiam dailininkui – daugumos JAV leistų L. Andriekaus poezijos rinkinių dailininkas – Telesforas Valius.   

    Kūrybiniame archyve – gerokai daugiau nei pusšimtis eilėraščių rankraščių. Jie labai įvairūs: rašyti ranka, spausdinti rašomąja mašinėle, vieni – tvarkingi, parengti publikavimui, kiti – pilni taisymų. L. Andriekaus – asmenybę, poetinę kultūrą formavo jo pranciškoniška pasaulėžiūra, todėl kūryboje atsiskleidžia Dievo ir žmogaus santykis, Šventojo Rašto įtaka, būties ir nebūties tema, santykis su mirtimi.

    Publikavimui žurnale „Lietuvių dienos“ siųsti eilėraščių rankraščiai, išsaugoti poeto B. Brazdžionio, papildo Andriekaus poezijos rankraščių kraitelę. Tarp jų – autobiografinio eilėraščio „Liepsnelė“ rankraštis, kurio tekstas gerokai skiriasi nuo publikuoto rinktinėje. Eilėraštyje išsakyta L. Andriekaus, kaip šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėjo idealas:

    Aš esu tik liepsnelė mažytė,

    Atplevenus pas jus iš toli…

    Nebandykit manęs užgesyti

    Nepažįstamų žemių kely.

    Kaip ir dauguma poetų, L. Andriekus kartais eilėraščius dedikuodavo konkrečiam asmeniui. Yra rankraščiai eilėraščių, skirtų artimiems bičiuliams: „Žuvėdros“ – A. Vaičiulaičiui,  „Prie vandenyno“ – A. Nykai-Niliūnui.

    Įdomūs, atskiro tyrinėjimo verti L. Andriekaus pamokslai, spausdinti rašomąja mašinėle. Jų lapai iškarpyti ir suklijuoti, išmarginti įvairių spalvų rašalu parašytais intarpais.

    Pamoksle apie Kristų iš Nazareto L. Andriekus Išganytoją lygina su faraonu Tutankamonu, kurio palaikai buvo atvežti iš Kairo į Metropoliteno muziejų ir kur ėjo minios pamatyti gryno aukso mumijos, auskarų, žiedų, karolių, bet tam valdovui nebuvo parodyta jokios pagarbos, „niekas nenusilenkė, neatsiklaupė, tuo labiau neuždegė smilkalų, nesimeldė“. Kalbėdamas apie Išganytoją, J. Andriekus sako: „Kai atsimeni Kristų, gimusį neturte, kentėjusį savo tautos įžeidimus, buvusį plaktą virvėmis, apvainikuotą erškėčiais ir pagaliau šaukiantį ant kryžiaus „Tėve, kodėl mane apleidai“, iš tikrųjų norėtum sakyti, kaip tai galėjo būti? <…> Kai Išganytojas prisipažino Pilotui, kad jis karalius, visi nusikvatojo ir didesnei paniekai Kristus buvo nuplaktas. Tačiau per šimtmečius Kristus išsilaikė karaliumi, nors neturėjo nei kariuomenės, nei ginklų, nei tvirtovių. <…> Kristus žemėje juk nesipuošė auksu ir brangakmeniais, negyveno karališkuose rūmuose. Po gėdingos mirties ant kryžiaus niekas neišbalzamavo jo kūno, neguldė į aukso karstą, nepastatė jo atminimui piramidės… Bet štai jau beveik 2000 metų, kai Kristaus garbei statomos meniškos katedros, puošniausi altoriai; kasdien dega milijonai žvakių, nuolat kyla į dangų smilkalai, maldoje puola ant kelių minios… Kristus tebeviešpatauja ne muziejuose, o Švč. Sakramento šventovėse ir žmonių sielose. Faraonų kūnai arba mumijos, nors ir balzamuoti, per tūkstančius metų tapo juodi kaip anglis, Kristaus kūnas gi, prisikėlęs iš numirusių, žėrėjo kaip saulė. Toks nuostabus Išganytojo įsiamžinimas istorijoje, mene, žmonių protuose ir jausmuose yra dar vienas didžiausių jo dievybės įrodymų.“

    Pamokslas „Gyvenimo pusiausvyra“ skirtas Velykų laikotarpiui. Įdomu tai, kad šioje savo prakalboje L. Andriekus temą vysto, atspirties tašku pasirinkdamas S. Nėries poeziją. Cituojamą posmą savitai interpretuoja, atsižvelgdamas į bažnytinius kanonus: „Kadaise viena mums gerai žinoma talentinga lietuvių poetė šitaip dainavo:

    Gyvenimas mano – vėjas palaidas,

    Kaip sakalas skrieja per tyrus, laukus.

    Gyvenimas mano – pavasario aidas,

    Gyvenimas mano – sapnas klaikus.

    Visuose šiuose teigimuose yra nemaža tiesos ir taip pat nemaža melo. Žmogaus gyvenimas gali tapti „vėju palaidu“, jeigu jo nevaldys protas. Kaip laukinis paukštis, žmogus daužysis šiame pasaulyje, ieškodamas vien kūniškų malonumų, kol audros suplėšys dvasios sparnus, nepasiekus ramybės kalno. Gyvenimas gali būti vadinamas „pavasario aidu“, jeigu remsis tik staigiais džiaugsmo proveržiais. Pagaliau žmogaus gyvenimas gali virsti ir „sapnu klaikiu“, jeigu jis nebepalaikys ryšio su tikrove ir mesis į fantazijos pasaulį. Laimingas gi tas žmogus, kuris išlaiko pusiausvyrą! Besaikis įsigilinimas į skaudžiąją mūsų žemiškųjų dienų pusę pripildo sielą pesimizmu. Besaikis įsivaizdavimas tiktai saulėtos tikrovės – be miglų ir šešėlių – paverčia žmogų sapnuotoju ir net paties savęs kankiniu. <…> Tad ir bandykime kiekvienas pagal savo išgalę. Dievo malonės užteks visiems. Kristus atėjo į pasaulį mirti už mus visus. Dvasinis susitelkimas prieš Velykas kiekvienam iš mūsų turi būti šuolis pirmyn.“

    Bene patikimiausia faktų identiškumu rinkinyje yra epistolinė medžiaga. O laiškų išties nemažai, daugumoje jų – krikščioniškas rūpestis savo artimu, pagalba ir patarimai. Korespondentai – kelios dešimtys lietuvių rašytojų, dažniausiai – Alė Rūta, K. Bradūnas, J. Jankus, P. Jurkus, A. Nyka-Niliūnas, S. Santvaras, A. Vaičiulaitis, B. Brazdžionis, P. Visvydas… Būdamas dėmesingas dailininkų kūrybai, susirašinėjo su V. Ignu, V. Vizgirda, pranešimus ir laiškus Lietuvių rašytojų draugijos vardu siuntė visiems draugijos nariams.

    L. Andriekui neteko karo metu trauktis iš Lietuvos, jis nebuvo tremtinys, nelaikė savęs ir išeiviu ar pabėgėliu. Pašventęs gyvenimą Dievui, L. Andriekus gyventi į Ameriką atvyko kitais keliais, dvasininkijai paskyrus jį darbuotis pranciškonų vienuolyne. Nebūdamas karo pabėgėliu, L. Andriekus galėjo lengviau gauti afidevitus Vokietijoje gyvenantiems lietuvių rašytojams, juos remti maistu, o atvykusius į JAV apgyvendinti, padėti rasti darbą. Jo rūpesčiu leidimus emigracijai gavo M. Katiliškis, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno ir kt. šeimos.

    Itin plačiame susirašinėjime su K. Bradūnu – tiek rūpestis šeimos emigracija į JAV, tiek kūrybos, knygų leidimo procesų, dailininkų parodų aptarimai. Atsiveria ir dviejų spaudos žurnalų redaktorių bendradarbiavimas: L. Andriekus siuntė medžiagą publikavimui meno ir literatūros žurnale „Literatūros lankai“, o K. Bradūnas padėjo L. Andriekui, leidžiant pranciškonų mėnesinį kultūros žurnalą „Aidai“. Laiškuose nevengė aptarti ir jautrių kūrybos klausimų, L. Andriekaus patarimai dalykiški, taupūs, atsargūs, pateikti diplomatiškai: „Perskaičius Jūsų eilėraščius, liko panašus jausmas, kaip žiūrėjus Čiurlionio, Galdiko, Petravičiaus, Augiaus, Valiaus, Rato paveikslus. Tie dailininkai iš lietuviškos buities sėmėsi įkvėpimo, paprastus dalykus pakeisdami į meno kūrinius. Panašiai darote Jūs. Kasdienybę mokate padaryti nuostabia poezija. Semdamiesi iš savų šaltinių, esate originalus, laisvas, šviežias ir nesibijąs rytojaus, nes tie šaltiniai neišsemiami. <…> Kreipiau dėmesį ir į knygos pavadinimą bei skyrių antraštes. Viską priimkite griežta kritika, t.y. klausydamas savęs. Prašant sugestijų dėl knygos vardo, būtų galima galvoti, ar netiktų „Pažadėta Žemė. Viename eilėraštyje yra tie žodžiai. Bet „Morenų Ugnys“ yra naujesnis, originalesnis ir Jums būdingesnis išsireiškimas.“ Ir vėl atsiveria artimas ryšys su daile, L. Andriekaus – savamokslio menotyrininko įžvalgos.

    Ir su K. Bradūnu, ir su A. Nyka-Niliūnu aptarinėjo savo antrąjį poezijos rinkinį „Saulė kryžiuose“, diskutavo dėl knygos pavadinimo.

    Susirašinėjimas su A. Nyka-Niliūnu buvo intensyvus, kūrybinis, šalia jo liečiamos įvairios temos, visapusiškai rūpinosi A. Nyka-Niliūnu, stengėsi jam rasti intelektualesnį darbą, pergyveno, kad lietuviai inteligentai dirba fabrikuose. 1949 m. gruodžio 15 d. laiške A. Nykai-Niliūnui rašė: „Aš giliai tikiu, kad Dievas padės mums išeiti iš tų kepyklų bei fabrikų, kurie yra ne kas kita, kaip inteligento žmogaus kapinės“.

    Susirašinėjimai su rašytojais – dalykiniai, aptariama LRD veikla, naujos valdybos sudarymo ir nario mokesčio didinimo problemos, knygų leidybos reikalai, kūrybinio proceso subtilybės, lietuvybės ugdymo problemos, rūpinamasi rašytojų kūrybos publikavimu žurnale „Aidai“. Atskira tema – dėmesys sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, jų kūrybai. Laiškai, kuriuose aptariami žurnalo reikalai, rašyti ant firminio blanko, juose – ir literatūros, ir dailės populiarinimo reikalai. 1959 m., gavęs J. Paukštienės recenziją apie dailininko V. Igno parodą, prašo paties autoriaus parodos nuotraukų, žadėdamas jomis iliustruoti visą žurnalo numerį. L. Andriekus „Aiduose“ bendradarbiavo 41 metus. Vokietijoje ėjęs žurnalas „Aidai“ 1949 m. patyrė sunkumų, iškilo grėsmė, kad jis bus uždarytas. Tik L. Andriekaus didelių pastangų dėka lietuviai pranciškonai ėmėsi šį aukšto lygio žurnalą finansuoti ir leidyba buvo perkelta į JAV. L. Andriekus visapusiškai rūpinosi žurnalo leidyba, tuo pačiu atlikdamas ir techninio redaktoriaus pareigas. 1980 m., perėmęs „Aidų“ vyr. redaktoriaus pareigas iš J. Girniaus, jį redagavo iki 1991 m., kol žurnalui vėl iškilo grėsmė. Amerikoje neradus jaunesnio redaktoriaus, sumažėjus bendradarbių gretoms, L. Andriekaus rūpesčiu žurnalo „Aidai“ leidyba perduota Lietuvai.

    L. Andriekaus laiškai mamai, namiškiams trumpi, lakoniški, tačiau šilti, dažniausiai rašyti ant atvirukų. Šalia Velykų, Kalėdų sveikinimų – keli sakiniai apie save, jaunystės prisiminimai, rūpestis dėl artimųjų, ypač dėl mamos. 1958 m. gruodžio 14 d. kalėdiniame sveikinime mamai – mieli prisiminimai: „Mieliausioji, siunčiu Tau ir Staseliui nuoširdžiausius sveikinimus Kalėdų šventėje. Man neapsakomai miela atsiminti Kalėdas, praleistas jaunystėje. Atsimenu ir dabar kiekvieną kiemo obelį, pasipuošusią šarma Kalėdų naktį, atsimenu Tave, visus savo gimines ir pažįstamus… Visiems, visiems, ypatingai Tau, linkiu laimingų ateinančių metų. / Tave mylįs Kazimieras“.

    1989 m. rugsėjį, po 52 metų, L. Andriekus aplankė Lietuvą, susitiko su daugeliu rašytojų, kultūros veikėjų, užmezgė naujus ryšius. Viešnagė buvusi labai turininga: tiek literatūriniai vakarai, kelionė per Lietuvą, aplankytas Kryžių kalnas, susitikimas su broliais, seserimis ir kitais giminaičiais tėviškėje Barstyčiuose. Ryšys dar sustiprėjo po apsilankymo Lietuvoje 1993 m., prasidėjo susirašinėjimai su kunigu K. Matulioniu, Lietuvos radijo redaktoriumi V. Strazdeliu, kitais bičiuliais.

    Beveik visą L. Andriekaus literatūrinę, religinę, dvasinę veiklą atspindi nuotraukų kolekcija. O ji įvairi ir vertinga: portretinės, su šeimos nariais, su dvasininkais, su kolegomis rašytojais literatūros vakaruose, LRD veikloje, kelionėse.

    Ankstyviausia nuotrauka – Sedoje apie 1928 m. Šalia kunigo stovintis jaunuolis, tuomet Kazimieras Andriekus, nuo mažens jautęs polinkį tapti kunigu, fotografuojasi su brandaus amžiaus Sedos bendruomenės nariais. Dar dviejose vaikystės nuotraukose, dedikuotose „Mylimai sesutei Barbutei“ ir „Mylimai sesutei mokytojai Onai“, – su Sedos vidurinės mokyklos mokiniais 1932 m. Jau sekančių metų rudenį jaunuolis išvyko mokytis į Kretingos berniukų gimnaziją, kur parašė pirmąjį savo eilėraštį ir 1934 m. apsisprendė stoti į vienuolių Pranciškonų ordiną. Gavęs Leonardo vardą ir toliau kryptingai siekė tapti dvasininku. Perspektyvus klierikas išsiųstas studijuoti į Austriją, iš ten – į Jugoslaviją, prasidėjus antrajam pasauliniam karui – į Italiją.

    Laiko paženklintoje seseriai Barborai dedikuotoje nuotraukoje – L. Andriekus primicijų dieną Milane 1940 m vasarą. Po kelių mėnesių – spalio 2 d. – to paties fotografo nuotrauka su L. Andriekaus užrašu: „T. Leonardas Andriekus O.F.M. / Milanas, (Italija) / 1940-X-2 d.“.

    1944 m. rugpjūčio 6 d. Amerikoje, Green miestelyje pašventinamas Šv. Pranciškaus vienuolynas. Čia iš Europos atvyksta lietuviai pranciškonai, čia pastogę randa JAV gimę lietuvių jaunuoliai, įstoję į šį vienuolyną, po karo čia atvyksta į Vakarus pasitraukę Lietuvos vienuoliai. Vienuolyne buvo atgaivintas ir Lietuvoje 1942 m. sovietų uždraustas leidinys „Šv. Pranciškaus varpelis“. 1946 m. tarnystei jaukiame gamtos kampelyje įsikūrusiame vienuolyne paskiriamas ir L. Andriekus. Jis imasi redaguoti leidinį, bendrauti su JAV gyvenančiais lietuvių rašytojais. Vienuolyno teritorijoje, prie šv. Pranciškaus skulptūros L. Andriekus apie 1947 m. užfiksuotas su jį aplankiusiais Aldona ir Jonu Aisčiais.

    1964 m. L. Andriekus paskirtas pranciškonų provincijolu, tuo pačiu iki 1969 m. ėjo Kennebunkporto šv. Antano gimnazijos rektoriaus pareigas. Po to įvairiais laikotarpiais jam teko gyventi tai triukšmingame Niujorke, einant Bruklino pranciškonų vienuolyno vyresniojo pareigas, tai  Kennebunkporto pranciškonų vienuolyne. 1974 m. Bruklino pranciškonų vienuolyne pastatytas ir įkurtas kultūros centras „Kultūros židinys“, kurio veikloje dalyvavo ir L. Andriekus: vyko literatūros vakarai, dailės parodos, mezgėsi kontaktai su rašytojais ir dailininkais. L. Andriekus išmanė menotyrą, organizuodavo dailininkų parodas, artimai bendravo su A. Galdiku, V. Vizgirda, A. Dargiu ir kitais dailininkais, ilgą laiką buvo A. Galdiko dailės galerijos direktoriumi. Jo norą domėtis daile sužadino patys dailininkai, dovanodami savo paveikslus. Nuotraukose – bendrystės su dailininkais ir rašytojais momentai: renginiuose su dailininkais V. Ignu ir A. Dargiu, rašytojais J. Jankumi, K. Bradūnu, B. Brazdžioniu, LRD premijos įteikimo J. Kralikauskui šventėje, kituose renginiuose… Nuotraukos, dovanotos Antanui ir Joanai Vaičiulaičiams, kitoje pusėje – 1976 m. įrašas – eilėraštis „Ką mes akimirkoje turime“. Mėgo fotografuotis tiek įspūdingose vienuolyno patalpose, tiek savo kambarėlyje, vienuolyno teritorijoje, prie „Kultūros židinio“. Nuotraukose – ir LRD pirmininko veikla renginiuose, rašytojų suvažiavimuose, premijų skyrimo komisijose.

    Svarbiausi 1989 m. kelionės į Lietuvą foto liudijimai: susitikimai Rašytojų sąjungoje Vilniuje, su gausiu giminaičių būriu gimtajame Barstyčių kaime, su broliais ir seserimis, apsilankymas Kryžių kalne. Džiaugsmą teikė ir įvykę renginiai, ypač kunigo Jono Kastyčio Matulionio organizuotas literatūros vakaras Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje, kuriam renginio organizatorius kartu su Vilniaus Arkikatedra išleido turiningą lankstinuką – programą „Atmink mane, Rūpintojėli“. Dar kartą Lietuvoje apsilankė 1993 m. Išlikusi šios kelionės metu daryta jaudinanti nuotrauka, kurioje užfiksuotas kartu su kunigu E. Atkočiūnu bučiuojantys žemę Vilniuje, Rasų kapinėse. Daugiau į Lietuvą nebeatvyko, nors labai norėjo. 2000 m. laiškuose V. Strazdeliui guodžiasi, kad keliauti jau per sunku. Visas gyvenimas sukosi jau tik Amerikoje, Kennebunkporto vienuolyne. Baigęs dvasingą gyvenimo kelionę, 2003 m. gegužę amžino poilsio atgulė Brukline, šv. Jono kapinėse tarp brolių pranciškonų.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė