Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Rinkiniai

  • Henrikas Algis Čigriejus (1933–2016)

    Poetas, rašytojas ir vertėjas Henrikas Algis Čigriejus, pokariu baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, atstovauja tai kūrėjų kartai, kuriai priklausė ir Jonas Juškaitis, Juozas Aputis, Juozas Tumelis. Visus juos jaunystėje suvedė Alma mater, visą gyvenimą palaikė glaudžius ryšius. H. A. Čigriejus į literatūrinį lauką įžengė kaip poetas, vėliau reiškėsi kaip vertėjas ir talentingas trumpojo prozos žanro atstovas. Organiškai jautė novelės struktūrą, rašytojo žodžių arsenalą sudarė platus sinonimų spektras, kuriame vietos rado ir gimtosios tarmės žodžiai, ir naujadarai, ir lotynizmai. Be to, svarbi H. A. Čigriejaus asmenybės pusė – pedagoginis talentas, mokėjimas ir noras bendrauti su jaunais žmonėmis.   

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus H. A. Čigriejaus rinkinys. Jo pagrindą sudaro eilėraščių ir prozos rankraščiai, apimantys maždaug šešiasdešimties metų laikotarpį. Iš viso saugoma apie tris šimtus rankraščių ir mašinraščių su taisymais. Rinkinyje yra per 50 H. A. Čigriejaus, jo šeimos narių, kolegų ir bičiulių nuotraukų. Saugomos rašytojo kūrybos vakarų, Maironio lietuvių literatūros muziejuje 2003 m. įvykusio knygos „Ekvinokcijų žmonės“ pristatymo nuotraukos. Paminėtinos R. Rakausko nuotraukos iš ciklo „Įkvėpimo žemė“. Jose rašytojas užfiksuotas 1987 m. Vidugirių ir Saločių apylinkėse.    

    Meilę knygoms rašytojas išsiugdė anksti, paveiktas dėdės Petro ir mokyklą Radviliškyje baigusio tėvo Antano, priklausiusio Šaulių sąjungai. Rankraštinėje anketoje „Kas buvo tai buvo“, kurioje rašytojas atsako į J. Apučio užduotus klausimus, pateikiama biografinių žinių apie kelio į rašto pasaulį pradžią: „Tėvo brolis Petras, urbanistikos inžinierius, gyvenęs Kaune, o vėliau Vilniuje, dovanų parveždavo ne saujas saldainių, o knygų.“ Vėliau rašytojas komplektavo ir kaupė asmeninę biblioteką, labiausiai vertino prieškario knygas ir žurnalus. H. A. Čigriejaus rinkinyje saugomos autorinės poezijos ir prozos rinktinės su dedikacijomis.

    Didžiąją rinkinio dalį sudaro eilėraščių rankraščiai, atspindintys poeto kūrybinės minties raidą nuo ankstyvųjų bandymų (1956 m.) iki paskutiniųjų eilėraščių. Dalis rankraščių yra su poeto taisymais, pastabomis paraštėse. Išskirtinė savybė paties autoriaus sukurti piešinėliai skirtingose lapo vietose. Ypač dažni paukščių (strazdo, pelėdos) ir Vyčio simboliai. H. A. Čigriejaus mėgstami prancūziški intarpai (eil. „Latvija“ net pavadinimas užrašytas prancūzų kalba). Šios kalbos mokytis poetas pradėjo dar Saločiuose. Pirmasis prancūzų kalbos mokytojas buvo rašytojas Jonas Mikelinskas. H. A. Čigriejaus rinkinyje yra Saločių progimnazijos mokinio pažymių ir pažangumo knygelės.

    H. A. Čigriejus kruopščiai tikrindavo eilėraščių tekstus, juos lygindavo su kitų poetų eilėraščiais (eil. „Kiemas“). Savitas poeto pasirinktas eilėraščio sukūrimo datos užrašymo būdas. Mėnesį žymėdavo atitinkamu zodiako ženklu (eil. „Ar iškentėta jau…“, „Tas visas laukimas“, „Pasaulio kraštas“ ir kiti). Eilėraštyje „Nenoriu sapnų…“ pateikiamas epigrafas iš Maironio eilėraščio „Nenoriu sapnų“.

    Atskirą rankraščių grupę sudaro eilėraščiai, skirti XIX a. literatūros veikėjams. Tai eilėraščiai, kuriuose apmąstoma K. Donelaičio asmenybė, gyvenimas ir kūryba, H. A. Čigriejui padarę didelę įtaką (eil. „Donelaičio atradimas“, „Tolminkiemis“). Eilėraštis „Chanson d’automne“ skirtas A. Strazdui ir K. Donelaičiui. Strazdo, Strazdelio įvaizdis, kaip ir paukščio personifikacija, dažni poeto rankraščiuose (eil. „Oi tu, strazde“, „Giesmės svietiškos ir šventos“). A. Strazdo eilėraščio „Pagrabas Palšio“ personažas H. A. Čigriejaus lyginamas su Pegasu.

    Poetą nuo ankstyvos jaunystės lydėjo latvių, prancūzų ir lotynų kalbos. Antikinėmis temomis H. A. Čigriejus parašė pluoštą eilėraščių: „Sokratas“, „Dabar aš kaip tas Odisėjas“, „Hektoro žuvimas“, „Antikiniais motyvais“. Rašytojo rinkinyje saugomas latvių rašytojo Janio Jaunsudrabinio apsakymų romano „Žalioji knyga“ vertimo į lietuvių kalbą rankraštis, kuriame gausu H. A. Čigriejaus taisymų, žodžių reikšmių aiškinimų, sakinio sandaros keitimų. 

    H. A. Čigriejaus rinkinyje saugomi meno kūriniai: autorinis rašytojo darbas – J. Apučio šaržas (daugiau informacijos – Įdomaus eksponato skiltyje >> ), medžio skulptūrėlė „Juozaputis“ (skirta artimam bičiuliui Juozui Apučiui), H. A. Čigriejaus nupiešti J. Juškaičio, A. Matučio ekslibriai ir L. Gudaičio šaržas. Taip pat saugomi grafikės G. Didelytės ir dailininko V. Kisarausko sukurti H. A. Čigriejaus ekslibriai.  

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas

  • Adomas Mickevičius (1798–1855)

    Adomas Mickevičius – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje, Lietuvos ir Lenkijos poetas. Anot Vytauto Kubiliaus, „pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Johano Volfgango Gėtės, Frydricho Šilerio, Džordžo Bairono, Aleksandro Puškino. Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis, lietuviams – savos žemės ir savos istorijos augintinis, ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“ Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, savo raštuose jis ne kartą panaudojo lietuvių liaudies kūrybos ir Lietuvos istorijos siužetus.

    Adomo Mickevičiaus rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra pakankamai gausus, ypač XIX amžiuje leistomis knygomis, XX amžiaus pradžios spaudiniais, meno kūriniais. Galime pasidžiaugti, kad 1970 m. Maironio muziejus iš fizinio asmens įsigijo vertingą dailės kūrinį – Adomo Mickevičiaus skulptūrą, kurią pagal skulptoriaus Voiceko Švencickio skulptūrą išliejo K. Minterio fabrikas Varšuvoje po 1859 m. Skulptūra išlieta iš ketaus, dengto bronza, yra 91 cm aukščio ir 38 cm pločio. Poetas vaizduojamas vilkintis surdutą, per dešinį petį permesta pelerina, dešinėje rankoje laikantis plunksną, kaire ranka atsirėmęs į knygą ant kolonos; kolonos apačioje padėta lyra ir yra įrašas: „WILIJA“. Skuptūros autorius Voicekas Švencickis (Wojciech Święcki (1823–1873) buvo susijęs su garsia Varšuvos Karolio Juliušo Minterio (Karol Juliusz Minter (1812–1892) liejykla, kuriai buvo suprojektavęs nemažai medalių, skulptūrų. Kaip ir daugelis V. Švencickio kūrinių, pagamintų Minterio fabrike, taip ir A. Mickevičiaus skulptūra turi keletą variantų, kurie skiriasi dydžiu ar detalėmis.

    Kitas Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas meno kūrinys Mickevičiaus tema yra dailininko Jono Vaičio (1903–1963) paveikslas „Mickevičiaus slėnyje“, sukurtas tapybos technika 1955 m., naudotos medžiagos – aliejus, drobė. Paveikslo be rėmo aukštis – 24 cm, plotis – 36,3 cm (su rėmu – 37,5 x 58,2 cm).  Šis eksponatas yra rašytojos Ievos Simonaitytės memorialinis daiktas ir priklauso jos rinkiniui. Paveiksle nutapytas Mickevičiaus slėnio Kaune vaizdas žiemos pabaigoje (matosi tirpstantis sniegas). Pirmame plane, beveik centre – Mickevičiaus akmuo. Šalia ir fone – medžių kamienai, krūmų šakos. Vyrauja žalsvos ir rusvos spalvos, pasteliniai atspalviai.

    Kita vertinga Adomo Mickevičiaus rinkinio dalis – knygos, išleistos XIX a. antroje pusėje. Norėtųsi paminėti išskirtinį leidinį – Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“ lenkų kalba, išleistą Hermano  Altenbergo leidyklos Lvove 1882 m. Knyga iliustruota garsaus dailininko Mykolo Elvyro Andriolio (1836–1893), kuris 1881 m. Lvovo knygų leidėjo H. Altenbergo užsakymu reprezentaciniam poemos „Ponas Tadas“ leidimui nupiešė 24 puslapio dydžio iliustracijas, 10 vinječių ir 24 inicialus.  M. E. Andriolio iliustracijos A. Mičkevičiaus  poemoms laikomos vienomis geriausių XIX a. šių kūrinių iliustracijų. Poema išleista 1882 m. ribotu tiražu. Knyga šiuo metu eksponuojama Maironio lietuvių literatūros muziejaus Lietuvių literatūrtos istorijos ekspozicijoje „Literatūra keičia“.

    Vertingas ir pirmasis pomirtinis A. Mickevičiaus raštų leidimas, kurio išėjo 8 tomai – tai knygos lenkų kalba: Adomas Mickevičius. Raštai. T. 1–8. Varšuva: S. H. Merzbacho knygynas, 1858 m. Raštų leidėjas – Samuelis Henrikas Merzbachas (1798-1874) – knygyno Varšuvoje savininkas. Merzbacho knygynas buvo literatų ir mokslininkų susitikimo vieta. Po A. Mickevičiaus mirties jis įsigijo teisę išleisti pirmąjį pomirtinį poeto raštų leidimą (t. 1–8, 1858 m.).  Pirmasis raštų tomas pradedamas lenkų rašytojo ir istoriko K. V. Vujcickio (Kazimierz Władysław Wójcicki) įžanginiu straipsniu ir jo parengtais atsiminimais apie A. Mickevičiaus gyvenimą. Taip pat knygos pradžioje yra A. Mickevičiaus kūrinių, raštų bibliografija, paaiškinimai. Raštų pirmame tome spausdinama A. Mickevičiaus poezija keturiais skyriais: Baladės ir romansai; Sonetai; Krymo sonetai; Įvairūs eilėraščiai.  Knyga įrišta į kietus viršelius, klijuotus žaliai margintu popieriumi, nugarėlė – rudos odos. Identiškai įrišti ir kiti raštų tomai. Knygos pradžioje yra atspausdintas poeto portretas. A. Mickevičiaus portreto – litografijos autorius – Maksimiljanas Fajansas (Maksymilian Fajans (1825–1890). Prieštituliniame lape yra nubrauktas buvusio knygos savininko parašas: „Stanislaw Kozłowski“.

    Dar vienas XIX a. vidurio leidinys lenkų k. – Adomo Mickevičiaus „Raštai“, išleisti 1862 m. Leipcige, F. A. Brokhauzo leidykloje. kurio išėjo 4 tomai. Muziejuje saugomas šių raštų egzempliorius – tai į vieną knygą įrišti pirmi trys tomai. Knyga įrišta į kietus viršelius, klijuotus tamsiai rudu popieriumi, nugarėlė – rudos odos. Kaip nurodyta antraštėje, tai: „Nowe wydanie zupełne“ [lenkų k.: Visiškai naujas leidimas]. Raštai išleisti serijoje „Biblioteka pisarzy polskich“ [lenkų k.: Lenkų rašytojų biblioteka]. Antraštėje nurodyta leidimo vieta – Lipskas. (Lipskas yra senoji slaviška Leipcigo miesto Vokietijoje vardo forma).

    Rinkinyje yra ir knyga lenkų k.: A. Mickevičius. Slavų literatūros kursas, dėstytas prancūzų kolegijoje. T. II. Poznanė, 1865 m.  Tai Adomo Mickevičiaus skaitytas slavų literatūros kursas prancūzų kolegijoje antraisiais dėtytojavimo metais – 1841–1842 m.. Išvertė Feliksas Vrotnovskis. (Feliks Wrotnowski (1803-1871) – lenkų rašytojas, vertėjas).  Tai trečias, iš naujo pataisytas leidimas.

    Yra ir vėlesnių leidinių – 1888 m. A. Mickevičiaus „Poezijos“ 4 tomų leidimas, išleistas Varšuvoje Gebethner i Wolff leidyklos. Poezijos raštų sudarytojas – Piotras Chmeliovskis (Piotr Chmielowski (1848-1904) – lenkų literatūrologas). Pirmojo tomo antraštiniame lape yra buvusios knygos priklausomybės antspaudas: „Kauno II vidurinė mokykla”.

    Ar 1881 m. Paryžiuje lenkų kalba išleista poema „Konradas Valenrodas“, kurios leidėjas – Liuksenburgo knygynas. Reiktų paminėti ir 1929 m. Adomo Mickevičiaus raštų 20 tomų leidimą, išėjusį Varšuvoje. Sudarytojas – Manfredas Kridlis (Manfred Kridl (1881–1957) – lenkų literatūros istorikas). Tai antrasis peržiūrėtas ir pataisytas leidimas. A. Mickevičiaus darbų (raštų) 20-ies tomų leidimo 3–4 tomuose spausdinami A. Mickevičiaus literatūriniai straipsniai ir įvairaus turinio laiškai. Knyga įrišta į kietus viršelius, trauktus mėlynu audiniu. Analogiškai įrišti ir kiti tomai. „Darbai“ išleisti „Literatūros šedevrų bibliotekos“ serijoje. Muziejuje saugomi 3–20 tomai.

    Norėtųsi paminėti ir nors vienus iš pirmųjų A. Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą leidimus. Tai knygelės, išleistos XIX a. pab.–XX a. pr. Viena jų – „Vertimai iš Mickevyčiaus. Konradas Valenrodas. T. II“, išleista Plimute (JAV) 1899 m., leidėjas – „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, vertė Jonas Žilius-Jonila. Kita knygelė – tai V. Kudirkos, pasirašiusio Varpo slapyvardžiu, verstos „Vėlinės“, išėjusios 1900 m. Tilžėje, spaudė Šėnkės (Schönke) spaustuvė. Ar Adomo  Mickevičiaus „Krimo sonetai“ lietuvių ir lenkų kalbomis, kuriuos vertė Motiejus Gustaitis, išleisti Vilniuje Juozapo Zavadskio spaustuvėje 1909 m.

    Įdomu peržvegti XX amžiaus pradžioje leistus atvirukus, kuriuose užfiksuotas dabar jau neišlikusio Mickevičiaus namo Kaune vaizdas XX a. pr., ar kaip tuo metu atrodė Mickevičiaus slėnis. Štai atvirukas „Adomo Mickevičiaus namas Kaune“, kurį išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune 1925 m. Saugoma keletas atvirukų su A. Mickevičiaus slėnio vaizdais XX a. pradžioje. Vienas jų – „Tiltas per Mickevičiaus slėnį Kaune“, atvirukas prancūzų kalba, nuotrauka J. H. Osovskio (J. H. Ossowski), išleista XX a. pr. Stokholme, leidėjas K. A. Granbergs. Kitas atvirukas – Adomo „Mickevičiaus slėnis Kaune“, išleistas apie 1917 m. Kaune,  A. Ralz leidyklos.

    Iš A. Mickevičiaus rinkinyje saugomų nuotraukų reiktų išskirti fotografo Henriko Poddenbskio (Henryk Poddębski) užfiksuotą Adomo Mickevičiaus-Pranašo medinės skulptūros-maketo, stovėjusio Vilniuje dešiniajame Neries upės krante 1924-1939 m., vaizdą. Šios skulptūros autorius – skulptorius Zbignevas Pronaška (Zbigniew Pronaszko). Nuotrauka daryta apie 1930 m. Kitoje pusėje yra fotografo antspaudas ir užrašai lenkų k.

    Rinkinyje yra ir dokumentas – tai aukų Adomo Mickevičiaus paminklo statybai Vilniuje rinkimo lapas lenkų kalba su generolo Liucjano Želigovskio parašu ir Vyriausiojo Adomo Mickevičiaus paminklo statybos Vilniuje komiteto antspaudu. Spausdintas dokumentas išleistas Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje, po 1922 m. (Yra žinoma, jog 1922 m. rugsėjį į Vilniaus savivaldos žinybinį laikinų organizacijų rejestrą buvo įtrauktas Vyriausiasis Adomo Mickevičiaus paminklo statybos komitetas, leista naudoti spaudą su tekstu: „Główny Komitet Budowy pomnika Adama Mickiewicza w Wilnie“.) Aukų rinkimo lapas nėra užpildytas.

    Rinkinyje saugomi ir vėlesni A. Mickevičiaus kūrinių leidmai, jų vertimai į lietuvių kalbą, knygos apie patį Adomą Mickevičių, spaudiniai, poeto gyventų vietų ar atminimo ženklų nuotraukos, meno kūriniai, iliustracijos.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė

  • Vanda Zaborskaitė (1922–2010)

    Akademikės Vandos Zaborskaitės rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra įvairus, tačiau itin vertingas ir įdomus. Muziejuje saugomos mokslininkės gyvenimą ir veiklą iliustruojančios nuotraukos, nemaža šūsnis rankraščių, keletas laiškų, visos V. Zaborskaitės parengtos ir išleistos knygos bei literatūra apie ją. Muziejininkų santykis su profesore buvo artimas, pagarbus, tad V. Zaborskaitė dalį archyvalijų yra padovanojusi pati. Ypatingai dėkingi muziejininkai profesorės įdukrai Virgilijai Stonytei, perdavusiai mokslininkės brangintus ir saugotus Maironio memorialinius daiktus.

    Nuotraukų kolekcija atspindi vėlesnius V. Zaborskaitės gyvenimo laikotarpius: darbas su studentais Vilniaus pedagoginiame institute, Maironio pagerbimas ir muziejaus su studentais lankymas Kaune, V. Mykolaičio-Putino pagerbimas Rasų kapinėse su bičiulėmis I. Kostkevičiūte ir M. Lukšiene, kelionė į JAV su poetu V. Dauniu, dalyvavimas įvairiuose renginiuose, prezidento V. Adamkaus organizuotuose pokalbiuose prezidentūroje, kelios fotografės O. Pajėdaitės nuotraukos. Deja, mokslininkės vaikystę, ankstyvąją jaunystę, svarbiausius veiklos ir asmeninio gyvenimo faktus iliustruojančių nuotraukų muziejaus rinkiniuose nėra.  

    Išsamaus tyrinėjimo verti rinkinio rankraščiai lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vokiečių kalbą gerai mokėjo nuo vaikystės, nes tėvai buvo pasamdę guvernantę vokietę, kuri ne tik išmokė kalbos, bet ir įpratino skaityti vokiečių autorių kūrinius.

    Muziejuje saugomi rankraščiai apima plačius V. Zaborskaitės interesus: kalbos, pasakytos įvairaus lygio renginiuose, konferencijose, radijo laidose, mokslinių tyrinėjimų užrašai. Nors literatūros tyrinėtoja nemėgo rašyti recenzijų, tačiau rinkinyje saugomas V. Zaborskaitės recenzijos R. Dambrauskaitės knygai apie I. Simonaitytę rankraštis. Šilti atsiminimų rankraščiai apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, apie Panevėžio gimnazijos istorijos mokytoją Mariją Giedraitienę. Įdomus tekstas Tik vieneri mokslo metai… apie Panevėžio mergaičių gimnaziją, kurioje V. Zaborskaitė mokėsi. Prezidentas V. Adamkus buvo įtraukęs mokslininkę į aktualius pokalbius prezidentūroje. Saugomas susitikimo, vykusio 1999 m., aprašo rankraštis.

    Rankraštyje likusi jautri kalba, pasakyta 1983 m. sausio 7 d. V. Mykolaičio-Putino 90-mečio minėjime V. Mykolaičio-Putino bute-muziejuje Vilniuje. Būdama artima profesoriaus bičiulė, ji pati šiame bute ne kartą lankėsi, tad turėjo galimybę dalintis įspūdžiais, kaip buvo švenčiamas Putino gimtadienis: Prisimena daugelis šios dienos šventimus, pradedant 1954 m. Įvairių jų būta: keletas kartų su daugeliu svečių, kalbų ir sveikinimų (bene 1957, kai buvo atliekami dar neparašytos „Sukilėlių“ operos fragmentai). Bet dažniausiai – nedideliame artimų draugų būrelyje. Kiekvieno tokio vakaro kulminacija – kai Putinas skaitydavo naujus kūrinius – eilėraščius, sukilėlių fragmentus. / Kūryba – tai, kas nemiršta, kas lieka, kai jau būna pasibaigusi kintama, nepastovi, prieštaringa žmogaus būtis.

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Zaborskaitė įsitraukė į švietimo reformos darbą, 1992 m. balandį – 1994 m. rugsėjį ministro D. Kuolio prašymu vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui. Darbas buvo intensyvus, reikalaujantis žinių, susikaupimo, profesinio pasirengimo. Ji daug keliavo ne tik po Lietuvą, patirties sėmėsi Vokietijoje, Danijoje ir kt. Kalbos, pasakytos 1993 m. gruodžio 1 d. seminare Travemiundėje, 16 lapų tekstas parašytas vokiečių kalba. Metusi svetimą jai administracinį darbą ministerijoje, ir toliau aktyviai dalyvavo atsikuriančios valstybės gyvenime, skaitė pranešimus konferencijose. 1997 m. birželio 28 d. Europos inovacijų forumo konferencijoje sakyta kalba ne tik atveria platų, globalų ir šiuolaikinį mokslininkės požiūrį, bet ir atliepia to laiko aktualijas, būdingas ir nūdienai: Tautinio identiteto sąvoka šiandien nėra vienavertė. Daugelis pasaulyje į ją žiūri su įtarumu, mato tautinio uždarumo, tautinių vertybių hipertrofijos pavojų. Netikėtai šiurpiai atrodo etniniai konfliktai Europoje. <…> Bet tautinis identitetas turi šiandien ir kitą vertę – Europos susivienijimo, globalinės vesternizacijos akivaizdoje reiškiasi ir stiprėja tautų geismas neprarasti savęs.

    V. Zaborskaitė – pati svarbiausia Maironio kūrybos tyrinėtoja. Maironis buvo daugiausia dėmesio sulaukęs tyrinėjimo objektas, tad savo tyrinėjimų užrašus ji saugojo, kai ką pati perdavė muziejui.


    Rašytojas, muziejininkas, buvęs V. Zaborskaitės studentas Alfas Pakėnas pasakoja: Kai sugalvojau leisti Žaliakalnio kultūros almanachą „Fontanas“, paprašiau profesorės, kad parašytų trumpą esė apie Maironį – ką ji dabar apie mūsų didįjį poetą mąstanti, praėjus daugeliui metų po jos garsiosios monografijos „Maironis“. Profesorė, padvejojusi, ar tai tikrai būtina, sutiko ir parašė įdomią, trumpą esė „Maironis kintančiame laike“ – tarsi eilėraštį proza apie Maironį. Taip ji pati apibūdino.


    Jūsų dėmesiui – muziejuje saugomo minėto rankraščio tekstas:


    Maironis matomas iš vis didėjančios laiko distancijos. Jo vaizdas tampa vis reljefiškesnis: ryškios pagrindinės linijos, ištirpdančios neesmines detales, skaidrios proporcijos, gerai įžvelgiami santykiai tarp visumos ir atskirtybių – kas yra pagrindinės kūrybos temos, o kas papildantys, praturtinantys smulkesni motyvai.


    Kartu tas vaizdas nėra statiškas ir nekintantis. Besikeičiantis laikas iškelia ir suaktualina tai vienus, tai kitus jo poezijos atžvilgius: buvo laikai, kai svarbiausios buvo Maironio Tėvynės meilės dainos, buvo – kai satyros, buvo, kai labiausiai traukė gamtos ir meilės lyrika. Prieš keliolika metų Maironio posmais skambėjo visa Lietuva, o paskui jis tarsi pavargo ir nutilo. Bet taip ir turėjo būti. Klasikinės vertybės – o Maironio kūryba tokia ir yra – turi ypatybę ramiai slūgsoti kultūros pamatuose ir naujai atgimti kaskart kitais pavidalais. Dabar atėjo laikas, kai Maironis atgyja ir gyvena daugelio jį mylinčiųjų sąmonėje ir širdyje – labai asmeniškai ir individualiai, pasirenkant sau brangiausius, reikšmingiausius ir gražiausius eilėraščius, sudarant tarsi asmenines mažytes antologijas, kartkartėmis vieną tekstą pakeičiant kitu, praturtinant rinkinį kokia nauja, anksčiau kažkodėl nepastebėta grožybe.

    Ką aš pati sudėčiau į tokią asmeninę antologiją? Visų pirma – „Ant Drūkšės ežero“, vieną gražiausių meilės eilėraščių visoje lietuvių poezijoje. Dar – meilės elegiją „Sudieu“ („Ir vėlei tavo liūdno veido neberegėsiu aš ilgai“). Beveik visą gamtinę lyriką – „Nuo Birutės kalno“, „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, o ypač – „Užmigo žemė“. Labai gražus man eilėraštis „Tėvynės dainos“ – skaidrus ir paprastas iki naivumo, geometriškai taisyklingas, o vis dėlto persmelktas tikro jausmo. Ir pagaliau – trapus ir muzikalus sonetas „Troškimai“.


    O šalia to gražiausios Juozo Naujalio ir Česlovo Sasnausko dainos Maironio žodžiais: „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“. Tai ramus ir gilus patikinimas, kad Maironis yra tavo kultūrinės sąmonės viena iš pagrindinių atramų, visų mūsų tautinės tapatybės neatskiriama dalis.


    Alfonsas Nyka-Niliūnas, dar kartą perskaitęs Maironio lyriką ir poemas, sako supratęs, „kad negalima Maironio skaityti nuogomis akimis, kad jį reikia skaityti kaip kažką šventa ir neliečiama, priimti kaip komuniją; kad atskirdamas jo eilėraščių tekstus nuo giliai į mūsų dvasią įdainuotų melodijų, aš juos lyg ir nurengčiau ir nebeturėčiau teisės į juos žiūrėti nuogus…“ („Dienoraščio fragmentai“, 1938–1975, p. 401).


    Manau, kad A. Nyka-Niliūnas teisus.

    Išlikę studijos apie Maironį apmatai ir planai bei ypatingo muziejininkų dėmesio sulaukęs 190 lapų tyrinėjimo rankraštis – V. Zaborskaitės kandidatinės disertacijos darbas Maironio „Jaunoji Lietuva“ su K. Korsako pastabomis. Būsimoji mokslininkė į aspirantūrą įstojo 1947 m., tikėdamasi parašyti darbą ir apginti humanitarinių mokslų kandidato laipsnį. 1951 m. aspirantūrą baigė, tačiau disertacijos apie Maironio poemą Jaunoji Lietuva apginti negalėjo dėl sudėtingos politinės situacijos šeštojo dešimtmečio pradžioje. V. Zaborskaitė prisimena: mane pasikvietęs Korsakas pasakė, jog politinė situacija esanti tokia, kad apie gynimą nesą ko galvoti, nes tokios temos niekas nesiimsiąs oponuoti. Jis nepasakė, kad ir jis, kaipo vadovas, nematąs galimybės viešumoj pasirodyti. Likti institute jis man nepasiūlė, matyt, galvodamas, kad iš tokios darbuotojos būsią daugiau bėdos negu naudos. <…> Taip ir baigėsi mano aspirantūra, neatvėrusi jokių akademinės karjeros perspektyvų <…> (Plačiau apie tai skaityti muziejaus Įdomaus eksponato skiltyje >> ).

    Atvirai apie to meto savijautą, apie orią laikyseną ir susikurtas gyvenimo nuostatas ji pasakoja savo dienoraščiuose ir atsiminimuose.

    V. Zaborskaitės rinkinys itin turtingas knygomis: tiek jos pačios parengtomis, tiek išleistomis po mokslininkės mirties. Disertacijos pagrindu 1957 m. išleistoje studijoje Realizmo klausimai 1905–1917 m. lietuvių literatūros kritikoje konstatuojamas negausus realizmo tendencijų paplitimas 20 a. amžiaus pradžios lietuvių literatūroje ir kritikoje. Poezijos interpretacijų knyga Eilėraščio menas, išėjusi net keliais leidimais, pateikia originalios eilėraščio analizės pavyzdžių. Reikšmingiausias jos veikalas Maironis, išleistas 1968 m.,buvo itin paklausus ir greitai išgraibstytas iš knygynų. 1969 m. tyrinėjimas buvo pristatytas humanitarinių mokslų daktaro disertacijai apginti ir buvo puikiai įvertintas. Knygoje atkurta poeto kultūrinė ir istorinė aplinka, išryškinta kūrybos humanistinės ir estetinės vertybės, esminiai lyrikos bruožai, aptarta jos įtaka lietuvių poezijos raidai. 1987 m. išėjo antroji populiarios knygos laida.

    Sunkiuoju savo gyvenimo etapu, ieškodama galimybės pragyventi, V. Zaborskaitė parašė mokslo populiarinamąją knygą Šimtas literatūros mįslių, išleistą 1966  ir 1983 m. 1982 m. išėjo vadovėlis aukštosioms mokykloms Literatūros mokslo įvadas, o 2000 m. – vadovėlis vidurinėms mokykloms Trumpa lietuvių literatūros istorija.

    Vienas sudėtingiausių profesorės darbų – J. Lebedžio mokslinės studijos metmenų knygos Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, išleidimas 1976 m. Draugystė su filologu, mokslininku, senosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju J. Lebedžiu tęsėsi gerą dešimtmetį, mokslininkus siejo ne tik profesiniai reikalai, bet ir artimos pažiūros. 1969 m. vasarą J. Lebedys staiga mirė. V. Zaborskaitė sunkiai išgyveno artimiausio draugo praradimą: Mirus Lebedžiui, pasižadėjau sau, kad užbaigsiu jo nutrūkusį darbą – studiją „Lietuvių kalba viešajame gyvenime XVII-XVIII amžiuje“. Aišku, neturėjau mintyje parašyti ją – tai būtų buvę neįmanoma. Bet tikėjausi kaip nors pateikti viešumai ir surišti su jo vardu studijai jau surinktą medžiagą.

    Knygoje Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI–XVIII a. mokyklinis teatras tyrinėjo senojo Lietuvos teatro ypatumus, sudarė verstinę estetikos ir literatūros teorijos antologiją Poetika ir literatūros estetika, lietuvių literatūros skaitinių vidurinėms mokykloms.

    Literatūros tyrinėtojai didelis rūpestis ir džiaugsmas buvo rengti profesoriaus V.  Mykolaičio-Putino Raštų 8–9 tomus. Kritikos straipsnių, recenzijų, interviu, atsiminimų, Sąjūdžio metų publicistikos paskelbė rinkinyje Tarp praeities ir dabarties (2002).

    Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė V. Daujotytė yra pažymėjusi, jog Vanda Zaborskaitė nugyveno gyvenimą, vertą paaiškinimo. Išties, toks sudėtingas, sunkus, baimių ir ligų kupinas gyvenimas, tuo pačiu suteikė V. Zaborskaitei ir dosnių dovanų. Išsamiausiai mokslininkės gyvenimo peripetijas atskleidžia jos pačios prisiminimai, dienoraščio puslapiai. Ilgai abejojusi, gyvenimo pabaigoje akademikė vis tik ryžosi išleisti knygą apie save Autobiografijos bandymas, kurią pati rengė, tačiau netikėtas gyvenimo baigties posūkis, planus sugriovė. Profesorė mirė 2010 m. gruodžio 4 d. Knyga 2012 m. vis tik buvo išleista, ją sudarė ir išleido įdukra V. Stonytė.

    Ir vėliau, tvarkydama mylimos Mamos archyvą, ji parengė ir išleido dar kelias knygas, atvėrusias mums V. Zaborskaitės mintis, išgyvenimus, likimo ir Dievo skirtas dovanas. Knygos Tekančio laiko ženklai, Dienoraščiai, Ir aš ją pažinojau leidžia visapusiškai pažinti lituanistų mylimą dėstytoją, literatūros mokslininkę.  

    Dienoraštyje skaitome ir intriguojantį 1996 m. birželio 15 d. įrašą apie neįvardintą, paslaptingą politinį veikėją, parvežusį V. Zaborskaitę iš Kauno nuosavu automobiliu, kur staiga užsimezgė kažkokios plonytės vos juntamos abipusės simpatijos gijos ir įspūdis, kokio jau labai seniai nebuvau išgyvenusi <…> Nė mažiausio noro kaip nors suartėti – Bet norėčiau jį bent kiek arčiau pažinti. Taip subtiliai atskleidžiami nauji, šilti jausmai Seimo nariui Aloyzui Sakalui, lydėję ją iki gyvenimo pabaigos. Po 2000 metų vėl trumpi įrašai apie įvairaus pobūdžio susitikimus, o 2001 m. gruodžio 7 d. pasakoja apie susitikimą su A. Sakalu Seime ir pastebi: Abiem turbūt buvo gera. Šis susitikimas paliko ilgas apmąstymų valandas. Vėliau – paslaptingi, nevieši susitikimai, apkabinimai. Įrašas 2002 m. liepos 9 d. – … Tu padovanojai man galimybę Tave mylėti. Tų pačių metų gruodžio 31-ąją: Bet gal svarbiausias man – širdies stebuklas. Žmogus, kuris daugelį metų traukė dėmesį ir jausmus, dabar tapo artimas, švelnus bičiulis. Visos knygos saugomos V. Zaborskaitės rinkinyje.

    V. Zaborskaitė laiškuose per daug neatvirauja, yra pakankamai santūri. Artimi, šilti santykiai veriasi laiškuose rašytojai, kolegei Julijai Švabaitei-Gylienei, gyvenusiai Čikagoje. Laiškuose ne tik padėka už dažnai siunčiamus vaistus, bet aptariama ir bičiulės kūryba, pasakojimai apie aktualiausius Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykius. 1993 m. rašo, jog mokyklose daug puikių vaikų, todėl yra viltis, kad Lietuvos ateitis bus šviesi. Suprasdama, kad mokytojų atlyginimai yra vargani, atvirai reiškia savo nuomonę ir nepritaria prasidėjusiam mokytojų streikui: Bet streikuoti? Palikti vaikus be priežiūros, mokinius be pamokų prieš abitūros egzaminus? Reikalauti absoliučiai nerealių atlyginimų? Ne, mokytojams visa tai nedaro garbės, labai nesiderina su Lietuvos mokyklos tradicijomis ir dorovinėmis nuostatomis – Lietuvai dabar labiausiai reikia stabilumo, ramybės nors keletui metų. Nesvarbu, ar kam naujoji valdžia patinka, ar ne, kitaip mes nugrimsim chaose.

    V. Zaborskaitei mirus, jos įdukra Virgilija Stonytė mamos archyve rado vertingų su Maironiu susijusių archyvalijų. 2012 m. gruodžio mėnesį, praėjus beveik dvejiems metams po V. Zaborskaitės mirties, jas perdavė saugoti į Maironio lietuvių literatūros muziejų: Maironio vizitinę kortelę su paties klasiko užrašu, atviruką, devocionaliją – šventą paveikslėlį su pranešimu apie Maironio mirtį, Maironio laišką seseriai Marcelei ir tris sidabrinius šaukštelius su Maironio inicialais.


    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė

  • Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (1873–1950)

    Kunigo ir poeto Adolfo Sabaliausko, pasirašinėjusio Žalios Rūtos slapyvardžiu, archyve saugoma: eilėraščių rankraščiai, parašyti 1914–1941 m., sudarytos ir originalios kūrybos knygos, leidiniai, vertimai, nuotraukos, kun. J. Tumo-Vaižganto straipsnis ir recenzijos apie poeto kūrybą.

    Eilėraščių rankraščiuose yra daug braukymų, taisymų, rašyta dažniausiai ant mažų popieriaus ir kalendoriaus lapelių. Rankraščiuose autorius nurodė ne tik parašymo datą, bet ir vietą, todėl nesunku atsekti, kur tuo metu jis gyveno ar lankėsi. Minimos geografinės vietovės: Radviliškis, Palanga, Kėdainiai, Kaunas, Rašiai, Panevėžys, Jurbarkas, Stumbriškės, Kučgalys, Pandėlys, Biržai ir kt. Ne visi eilėraščiai publikuoti, dauguma – juodraštiniai variantai.

    Archyve saugoma pirmoji poezijos knyga „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai Žalios Rūtos piešti“, išleista 1923 m. Tilžėje, E. Jagomasto spaustuvėje „Lituania“. Šiame rinkinyje atsispindi poeto gimtojo Biržų krašto grožis, istorija, žmonių gyvenimo būdas, papročiai, elgsena, tarpusavio santykiai. Yra ir keletas dramų knygų: „Pančiai“ (Helsinkis, 1917), ,,Kada rožės žydžia“ (Helsinkis, 1917), „Laumės“ (Kaunas, 1920).  

    Archyve yra ir svarbus rašytojo vertimas – suomių tautos epas „Kalevala“ (Kaunas, 1922). Knygos „Prakalboje“ kun. A. Sabaliauskas rašo: „Kalevala yra išversta į visas didžiųjų Europos tautų kalbas. Nors menkai temokėdamas suomių kalbos, aš išdrįsau imtis šito didelio darbo – versti Kalevalą į lietuvių kalbą – tik dėl to, kad vargiai kam kitam pasitaikys tokia gera proga, kaip pasitaikė man: gyventi suomiuose ir dar namuose didelio Kalevalos žinovo Prof. D-ro A. R. Niemi‘o, kurio aiškinimais galėjau kas diena naudotis.“

    A. Sabaliauskas buvo ir entuziastingas lietuvių tautosakos tyrinėtojas. Tarmiškai užrašė ne vieną šimtą dainų tekstų, melodijų, trumpų pasakojimų. Pirmasis aprašė sutartinių melodijas ir jų atlikimo būdą. Muziejaus archyve saugomas retas kun. A. Sabaliausko parengtas ir 1916 m. Helsinkyje lietuvių ir prancūzų kalbomis išleistas leidinys „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (Mélodies des chansons populaires lithuaniennes). Prakalba rašyta A. Sabaliausko. Archyve yra ir kun. A. Sabaliausko sudarytų maldaknygių.

    Fototekos skyrius negausus, saugoma keletas portretų ir grupinių nuotraukų. Pastarosiose matome kun. A. Sabaliauską Kauno karo ligoninėje prie ligonės ir su kolektyvu.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė

     

  • LIUDVIKAS KONDRATOVIČIUS (1823–1862)

    Liudvikas Kondratovičius (Ludwik Kondratowicz), rašęs Vladislavo Sirokomlės (Władysław Syrokomla) slapyvardžiu – lenkų ir lietuvių poetas, publicistas, vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų, rašiusių lenkų kalba. Romantizmo dvasia ryški istorinėse poemose, vaizduojančiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį kaip negrįžtamą aukso amžių: „Kilmingasis Jonas Demborogas“, „Margiris“, „Duonos kąsnis“, „Piastų duktė“,  „Senieji vartai“. Parašė vienas įdomiausių Lietuvos kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygų: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ ir „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, kuriose autoriaus perteikta romantinė meilė Lietuvai, ypatingas gamtos pajautimas.

    V. Sirokomlės rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra gausus, bet vertingas jame saugomomis XIX a. viduryje leistomis rašytojo kūrybos knygomis. Tai knygos „Poezye Ludwika Kondratowicza (Władysława Syrokomli). Tom I-II“ [lenkų k.: Liudviko Kondratovičiaus poezija (Vladislovo Sirokomlės). Tomas I-II], išleistos Varšuvoje „Gebethner i Wolff“ leidykloje 1872 m. Kaip nurodyta antraštiniame puslapyje – „Wydanie zupełne na rzecz wdowy i sierot autora“ [lenkų k.: Pilnas leidimas autoriaus našlės ir našlaičių naudai]. Iš viso buvo išleista dešimt tomų. Pirmąjį tomą lankytojas gali pamatyti Maironio muziejaus lietuvių literatūros istorijos ekspozicijoje „Literatūra keičia“.

    Vladislovo Sirokomlės rinkinyje saugoma ir pirmoji iš minėtų kelionių įspūdžių knygų. Tai knyga lenkų kalba „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ [lenkų k.: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“], išleista dviem tomais Vilniuje A. Assa knygyno 1857 ir 1860 m. Buvęs knygos savininkas juos įrišęs į vieną knygą. Knygose rašoma apie autoriaus keliones 1854–1858 m. į Trakus, Stakliškes, Jiezną, Punią, Medininkus, Kernavę, Kauną ir kitas istorines Lietuvos vietas. Plačiau apie šį leidinį galima paskaityti skiltyje „Įdomūs eksponatai“: spauskite čia.

    Dvitomio „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ yra saugoma trejetas egzempliorių, vienas jų – iš rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinės bibliotekos. Krėvės memorialinėje bibliotekoje taip pat yra Stanisław Cywiński studija „Syrokomla człowiek i twórczość“  [lenkų k.: „Sirokomlė: žmogus ir kūryba“], išleista Vilniuje 1923 m.

    Dar vienas įdomus eksponatas – „Pamięci Syrokomli“ [lenkų k.: Sirokomlės atminimui] paskirtas visas kultūrinio periodinio leidinio „Litwa i Ruś“ [lenkų k.: Lietuva ir Rusija] 1912 m. rugpjūčio mėnesio numeris, Felikso Zavadskio leidyklos išleistas Vilniuje ir puošniai iliustruotas.

    Rašytojo rinkinyje saugomi ir jo kūrybos vertimai į lietuvių kalbą. Tai poemos „Margis (Margiris)“, kurią išvertė Antanas Valaitis, „Sakalo“ bendrovės leidimas atskira knyga 1936 m. Kaune. Ar Kazio Bizausko išversta kelionių aprašymų knyga „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ pakartotinai išleista 1991 m. Vilniuje „Minties“ leidykloje.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė

  • VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ (1948–2018)

    Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018), poetės ir populiarių romanų autorės, Nepriklausomybės akto signatarės rinkinys saugomas MLLM, ilgai buvo skurdokas ir mažai atskleidžiantis jos įvairialypę asmenybę. Jis gerokai pasipildė prieš keletą metų, dukters, dailininkės Kunigundos Dineikaitės dėka.

    Rinkinyje saugoma nemažai nuotraukų (daugiausiai portretinių) iš rašytojos jaunystės, kai ji, matyt, mėgusi rengti fotosesijas. Viena daryta studijų metu, atliekant studentų praktiką (rašytoja VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą). Kitose ji įamžinta vėliau, pavyzdžiui, daug nuotraukų iš renginio įteikiant „Skaitomiausios metų knygos“ prizą už romaną „Po mūsų nebebus mūsų“. Penketas nuotraukų – montažai, daryti jos pusbrolio S. Balčiūno. Fotografas R. Rakauskas ją įamžinęs tėviškėje, gimtuosiuose Pumpučiuose. Jo nuotraukų grožis žinomas visiems, besidomintiems fotografijos menu. Keletas fotografijų įamžino jos vizitą JAV, 1988 m.

    Rinkinį papildo keletas Z. Baltrušio darytų nuotraukų 2014 m. Poezijos pavasario renginių metu. V. Jasukaitytė buvo dažna jų dalyvė, tad ji fotografuota ir ankstesniuose Poezijos pavasariuose. Pastarųjų fotografijų autorė – O. Pajedaitė. Vasariškai smagi nuotrauka, kur V. Jasukaitytė su šeima ir bičiule poete O. Baliukonyte pozuoja pajūryje.

    Aktyviai dalyvaudama visuomeninėje veikloje, V. Jasukaitytė neapleido ir šeimos. Jos rinkinį papildo fotografijos su vyru Vincu Dineika, vaikais Kęstučiu, Kunigunda ir Algirdu. Viena nuotrauka iliustruoja neilgą jos gyvenimo etapą – pirmąją santuoką. Nuotraukoje ji su pirmuoju vyru ir pirmagimio Kęstučio tėvu A. Leskausku.

    Iš nuotrupų, detalių galima sudėlioti visą V. Jasukaitytės šeimos medį. Vienoje nuotraukoje ji su Ona Balčiūniene ir seseria Dalia. Pagalbiniame fonde saugoma fotografija su tėvu. Dauguma mūsų turimų nuotraukų – nespalvotos.

    Žinoma, rašytojo fondą visuomet papildo jo knygos. Gausus V. Jasukaitytės kūrybos derlius saugomas ir pas mus, nuo poezijos knygų iki romanų.

    Vienintelis neformalus laiškas, kurį turime, rašytas dailėtyrininkės, kultūros veikėjos B. Vasaris iš Ispanijos. Kiti – sveikinimas nuo Šiaulių rajono žmonių, LR Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus, Seimo pirmininko pavaduotojo, taip pat nepriklausomybės adreso signataro Č. Juršėno, LR prezidentės D. Grybauskaitės sveikinimai kovo 11-osios proga.

    Išlikę V. Jasukaitytės dokumentai dėl apdovanojimų Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“.

    Atskiro dėmesio nusipelno jos rankraštis – sąsiuvinis su paskutiniais, prieš mirtį parašytais eilėraščiais.

    Rašytojo įvaizdį dažnai papildo jo palikti memorialiniai daiktai, įvairios smulkmenos. V. Jasukaitytės palikti daiktai byloja, kad ji mėgusi skrybėles, masyvius papuošalus, ryškius lūpų dažus ir išskirtinio kvapo kvepalus „Tom Ford Black Orchid“. Raudonų papuošalų komplektas – karoliai ir auskarai, dovanoti dukters Kunigundos, įamžinti ir vienoje nuotraukoje, kurioje rašytoja jais pasipuošusi Palangoje, 2017 m. (fotografas A. Vasilenko). Fonde saugomi ir jos naudoti tušinukai su užrašais apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, vienas – gintarinis.

    Pagal V. Jasukaitytės kūrybą buvo sukurta spektaklių. Yra išlikę tų spektaklių programėlės. Matyti, kad G. Padegimas režisavo jos „Vilkų medžioklę“, „Žilviną“.

    Labai dailus dukters darbas – piešti, spaustuvėje išleisti atvirukai, kur mama pavaizduota įvairiais gyvenimo etapais. Prie spaudinių priglunda V. Adamkaus kvietimai dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės medalio įteikimo iškilmėse ir priėmime Valstybės dienos proga.

    Parengė Rašytų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė

  • JULIJA ŠVABAITĖ-GYLIENĖ (1921–2016)

    Poetės, rašytojos, žemininkų kartos atstovės Julijos Švabaitės-Gylienės (1921–2016) archyvinis rinkinys, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje – gausus ir įvairus, pradėtas kaupti dar rašytojai esant gyvai. Rinkinį sudaro nuotraukos, dokumentai, laiškai, rankraščiai, asmeniniai daiktai, meno kūriniai, knygos. Po mamos mirties unikalių archyvalijų perdavė ir jos vaikai Aušra, Jurga, Linas ir Saulius Gyliai, kuriems nuoširdžiai dėkojame.

    Julijos Švabaitės-Gylienės rinkinyje gausu nuotraukų, atspindinčių jos gyvenimą, kuris prasidėjo Lietuvoje, tačiau driekėsi po įvairius miestus ir net kontinentus – Europą, Australiją, Ameriką. Vaikystę, praleistą  Čyčkų kaime, o vėliau – Didžiuosiuose Šelviuose, Vilkaviškio rajone, mena nuotraukos su mama Petronėle ir tėvu Stanislovu, broliais Jeronimu ir Stasiu, draugais. Nerūpestingą laiką atskleidžia įrašas ant nuotraukos: „Šelvių sode gardu kaip devyni medūs“. Vėliau būsimoji poetė mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje įsitraukė į aktyvią gimnazistų veiklą. Jos archyviniame rinkinyje yra originalių nuotraukų, kuriose Julija užfiksuota su auklėtoju ir klasiokais, ateitininkais, literatų grupe, vaidintojų būreliu. Nespalvotose nuotraukose kartu įsiamžinę ir būsimieji literatai – poetas K. Bradūnas, literatūros kritiku tapęs Vincas Natkevičius. Anot J. Švabaitės, „poezija, daina mums Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams, buvo kaip duona ir druska… Poezija tada mes tiesiog alsavome, laukte laukdavome naujo „Ateities“ ar „Ateities spindulių“ numerio“.

    Sėkmingai baigusi gimnaziją ir gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją, Julija išvyko į Prancūziją studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą. Tuo laiku visi į Prancūziją žiūrėjo kaip į pasaulio kultūros lopšį, ten studijuoti veržėsi meno, literatūros mylėtojai. Rinkinyje nuotraukų, darytų Prancūzijoje, nedaug, jos byloja, kad studentė ne tik krimto mokslus, bet ir keliavo po šią šalį, lankė žymias kultūros vietas.

    J. Švabaitė užfiksuota su seserimi Anele, jos vyru Juozu ir bičiuliais prie skulptūros, fontano Liuksemburgo sode.

    Išlaikiusi baigimo egzaminus ir gavusi teisę dėstyti prancūzų kalbą (1939 m.), Julija sugrįžo į Lietuvą, studijas tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitete, mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje, kur įsiamžino su kitais mokytojais ir mokiniais.

    Rinkinyje gausu ir rašytojos asmeninių, portretinių nuotraukų. Daug nespalvotų, su įrašais kitoje pusėje. Vienoje jų prasmingas, apie ateitį bylojantis įrašas: „Aš visada noriu gyventi Tau ir nežinomam mažyčio vardui“ (Tavo Julija, 1944. I. 10, Lincas). Julijos Švabaitės ir jos būsimojo vyro, teisininko Jurgio Gylio vestuves Aušros vartų koplyčioje mena nuotraukos, darytos 1944 m. Būsimoji poetė tuomet dar nenutuokė, kad netrukus jų šeimyninę laimę gimtojoje šalyje nutrauks antroji sovietų okupacija. Poetė atsiminimuose rašė: „Mudu išėjom pėsti. Ir dabar matau mamą ir tėtį, vidury kiemo stovinčius ir sakančius: „Nepalikit mūsų“.

    Pasitraukus į Vokietiją teko gyventi pusbadžiu su dviem vaikais viename kambary. Laiške A. Vaičiulaičiui J. Švabaitė-Gylienė guodėsi: „…suaugę vaikščiojam perbalę ir sulysę. Atrodo, duona yra pagrindas mūsų egzistencijos“. Šviesiausia atgaiva tuo metu, anot J. Švabaitės, buvo šeimos draugystė su H. Radausku, kuris atnešdavo knygų, paskaitydavo savo eilėraščių, parašytų ant mažų popieriukų. Vokietijoje darytos nuotraukos iškalbingos, atskleidžiančios sunkią atvykėlių buitį svetimoje šalyje.

    1949 m. šeima išvyko į Australiją, pirmiausiai apsistojo Bonegilos migrantų stovykloje. Tik vėliau J. Švabaitė-Gylienė įsidarbino Melburno lietuvių sekmadieninėje mokykloje. Reikėjo ne tik  mokytojauti, bet ir rasti laiko namų ruošai ir augantiems keturiems vaikams – Aušrai, Linui, Sauliui ir Jurgai. Žemyne, apsuptame neperžengiamų vandenynų, pritapti sekėsi sunkiai, savo prisiminimuose poetė rašė: „Australijoje ilgą laiką gyvenome ne tik fizinėj, bet ir dvasinėj sausroj. Mėnesių mėnesiais nesulaukdavom laikraščio, knygos.“ Moteris buvo išsiilgusi lietuviškos veiklos: parodų, renginių, diskusijų, bendravimo su draugais ir rašytojais. Šis laikotarpis įamžintas penkiolikos eilėraščių skyrelyje knygoje „Vynuogės ir kaktusai“ (1963), kuriame šis nuošalus kontinentas iškyla kaip šiukštus ir nesvetingas kraštas: „Australija, Australija / Nuovargio valandoje / Paties Dievo sukurta, / Aštuntoj dienoje, / Aštuntoje nakty…“

    1960 m. Gylių šeima persikėlė į kitą kontinentą, už Atlanto. M. Krupavičius laiške J. Švabaitei-Gylienei rašė: „Linkiu laimingai pasiekti amerikonišką padangę ir suraminimo susirasti, atsigauti, sustiprėti. Bet ir čia ne mūsų tėviškėlė. Tavo jautri širdis ir čia nesuras pilnos ramybės ir poilsio. Ne mums svetimi pyragai ir auksas“. Gylių šeimos laukė ilga kelionė, kurią mena muziejuje saugomos nuotraukos – atsisveikinimas su draugais ir kelionė laivu „Oronsay“ į Jungtines Amerikos Valstijas, kur atvykėlių laukė jau visiškai kitoks gyvenimas. J. Švabaitės-Gylienės pagrindinis darbas daugiau nei 30 metų buvo odontologijos laboratorija Čikagos Ilinojaus universitete, tačiau pasirūpinusi keturiais vaikais dar rasdavo valandėlę ir mėgiamai veiklai – kūrybai. Nuotraukose moteris užfiksuota dalyvaujanti visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, literatūros vakaruose. Nauji žmonės ir patyrimai davė stiprų impulsą kūrybai. Julija įsitraukė į draugiją „Šatrija“, rašė, skelbė eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Margutyje“, „Metmenyse“, išleido debiutinę knygą „Vynuogės ir kaktusai“ ( 1963 m.). Ant vienos nuotraukos nugarėlės B. Brazdžionis yra užrašęs: „Keliam tostą šalto vyno / Už kaip vynuogę poetę / Kad tarp kaktusų patekus/ Kaip septynios saulės švietė“.

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Švabaitė-Gylienė gimtojoje šalyje tapo dažna viešnia. Pirmą kartą į tėvynę ji atvyko 1974 metais. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Buvau šią vasarą Lietuvoj, Vilniuj, Kaune, – liečiau ir glosčiau tėviškės žemę, bėgau per lysves, pro medžius ir namus, kurių jau neatpažinau, nes viskas viskas svetima… Tik tėviškę priminė du beveik užakę tvenkiniai, upelis, taipgi veik be vandens…“ Po pirmojo apsilankymo tėvynėje ir susitikimo su artimaisiais gimę eilėraščiai buvo sudėti į knygą „Vilties ledinė valtis“. Anot poetės, „rašyti apie tai buvo sunku, nes tam jų gyvenimui, ir jų egzistencijos tikrovei norėjosi rasti ir neįprastinį poetinį žodį, ir kad tas žodis būtų teisus ir žmogiškas, ir nepakartojamas“.

    Rinkinyje taip pat yra nuotraukų, menančių poetę „Poezijos pavasario“ šventėse, kūrybos vakaruose skaitant eilėraščius, knygų sutiktuvėse, priimant jai 1996 m. skirtą 25-ąją Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premiją, vaikštinėjant po Vilnių, Nidos kopose su bičiule Magdalena Stankūnaite.

    J. Švabaitės-Gylienės rinkinyje išskirtinės nuotraukos, kuriose įamžinta visa gausi Gylių šeima. Poetė užaugino du sūnus ir dvi dukras, sulaukė 12 anūkų ir 8 proanūkių. Rašytoja džiaugėsi būdama apsupta vaikų, o jiems išsiskirsčius, labai liūdėdavo.

    Iš turtingo archyvinio rinkinio išsiskiria laiškai, rašyti savo pirmajam mokytojui, kritikui, patarėjui, draugui – poetui Kaziui Bradūnui, su kuriuo bičiulystė užsimezgė dar Vilkaviškio gimnazijoje. Laiškuose atsispindi anų dienų įvykiai Vokietijoje, Australijoje ir Amerikoje. Su savo bičiuliu ji dalinosi kūrybiniais planais ir svajonėmis. K. Bradūnas vertino J. Švabaitės kūrybinį žodį, skatino rašyti, padėjo jos knygas išleisti. Ji klausė bičiulio pamokymų, patarimų: „Tavo nuomonę didžiai gerbiu ir vertinu, ir gal tu tik vienas mano poetinį pasaulį išjudini…“ Susirašinėjo Julija ir su A. Vaičiulaičiu, jau gyvenusiu Amerikoje, bandė išsiaiškinti atvykimo į tą šalį galimybes, ieškojo savo artimųjų. Dar gyvendama Roitlingene, jam rašė: Mes tikrai labai norėtume iš čia išvažiuoti, bet vilčių maža, nes giminės Wilkes Bare yra neturtingi ir „affidevitų“ atsiųsti negali. Tad laukiam kaip ir visi kiti „nelaimingieji“, kurių čia nemaža yra, be „affidevitų“ ir be giminių bei pažįstamų ypatingos globos“. Be šių rašytojų, rinkinyje yra ir kitų korespondentų laiškų – literatūros kritikų, tyrinėtojų, rašytojų, leidėjų, visuomenininkų:  R. Pakalniškio, V. Zaborskaitės, L. Andriekaus, A. Sprindžio, V. A. Jonyno, S. Gedos, P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės, B. Brazdžionio ir daugelio kitų.

    Gausu muziejuje saugomų J. Švabaitės-Gylienės rankraščių. Juose – posmai su taisymais iš jau išleistų ir nepublikuotų poezijos rinkinių, prozos kūrinių ir dienoraščių fragmentai, reportažai, parengti „Margučio“ radijui. Savo atsiminimuose poetė rašė: „Vilkaviškio gimnazija… Tai ten pradėjau rašyti eilėraščius. Juos spausdindavo „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, slaptas ateitininkų laikraštėlis „Naujas kelias“, „Moteris“, „N. Vaidilutė“, vėliau „Studentų dienos“ ir kiti. J. Švabaitė-Gylienė ne kartą yra minėjusi, kad jos poezija išpažintinė, glaudžiai susijusi su gyvenimu. Eilėraščių posmai byloja apie išgyvenimus praradus gimtąjį kraštą, artimuosius, šeimos rūpesčius, kaltės jausmą.

    Kūrybos kraitelėje rikiuojasi Amerikoje, o vėliau ir Lietuvoje išleistos knygos: poezijos — „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); apysaka vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romanas „Stikliniai ramentai“ (1985), poezijos rinktinė „Tu niekur neišėjai“ (1991), „Žiemos erškėtis“ (1994), „Kur šią naktį nakvosiu?“ (2002), humoristinių apsakymų knygelė „Draugų laivelis“ (2006), eilėraščių knyga „Ant vėlių suolelio“ (2007).

    Muziejuje saugomi Julijai Švabaitei-Gylienei priklausę dokumentai – prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Francaise) pažymėjimas, pasirašytas žymaus rašytojo Georges Duhamelio, sertifikatas, pažymintis, kad J. Švabaitei-Gylienei suteiktas nuolatinio Australijos gyventojo statusas. Yra liudijančių apie rašytojos pasiekimus literatūros srityje: „Draugo“ dienraščio literatūrinės premijos paskyrimo aktas už romaną „Stikliniai ramentai“ (1985) bei LRD aktas už knygą „Žiemos erškėtis“ (1992). L. Andriekus, po premijos už „Stiklinius ramentus“, J. Švabaitei-Gylienei rašė: „Lengvai valdai plunksną. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Julija prozininkė! Šaunuolė! Gražus, mielas Tavo kūrinys, be globalių pretenzijų ir mandrysčių, patraukiantis savo nuoširdumu, tikrumu, stilistiniu grakštumu“.

    Vienas įspūdingiausių rašytojos rinkinyje esančių eksponatų – tai jos draugės, dailininkės Gražinos Firinauskienės dar Australijoje apie 1956 m. tapytas Julijos portretas, kabėjęs rašytojos kambaryje, o dabar saugų prieglobstį radęs Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Saugoma ir keletas poetės daiktų: margas šalikas, akiniai, kelios užrašų knygelės.

    Julijos Švabaitės-Gylienės poetinis žodis gimė dar Lietuvoje, tik subrandintas buvo gyvenant Vakaruose. Ji visą laiką puoselėjo savo gimtąją kalbą, su ilgesiu minėjo savo tėvų žemę, Vilkaviškio krašto, kur gimė ir prabėgo vaikystę, laukus ir pievas, visą Didžiųjų Šelvių kaimo grožį. Ji tapė realų, bet drauge ir ekspresionistiškai ryškų svetimo krašto gamtovaizdį, susiliejantį su savo širdies pulsu.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

  • VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893–1967)

    Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūros teoretikas. Džiaugiamės, kad muziejuje saugome didelį klasiko archyvą. V. Mykolaitis sovietmečiu nebuvo draudžiamas kūrėjas, todėl muziejininkai, ypač Silvija Juodzevičiūtė, surinko nemažai muziejinių vertybių.

    Saugomos bene visos rašytojo poezijos knygos: „Raudoni žiedai. Kunigaikštis Žvainys“ (1916), „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936), „Būties valanda“ (1964), „Langas“ (1966). Turime romanus „Altorių šešėly“, „Krizė“, „Sukilėliai“. Romano „Altorių šešėly“ saugome įvairius leidimus ir vertimus į latvių, rusų, ukrainiečių, vokiečių kalbas.

    Rankraštynas nėra gausus. Saugome eilėraščių „Pasaka“, „ Žemei“, „Darbo Lietuvai“ rankraščius, dramų „Valdovas“ ir „Išgama“ mašinraščius. Išlikęs įdomus rankraštis apie moterų grožio konkursą (1929 metais Europoje buvo išrinkta pirmoji gražuolė, ir Lietuvoje bandyta rinkti gražiausią lietuvaitę, bet nesėkmingai). V. Mykolaitis-Putinas griežtai smerkia gražuolių rinkimus.

    Fotografijos, laiškai, rankraščiai daug pasako apie kūrėjo charakterį. Saugome apie 400 fotografijų ir fotokopijų. Gaila, neturime rašytojo vaikystės nuotraukų. Fotografijų gausa prieštarautų klasiko polinkiui į vienišumą. Mėgo būti vienas ,,dažnai man nuobodu tarp žmonių, bet niekad nenuobodu pačiam su savimi, jei kur ir dalyvavau, tai laikiausi pasyviai. Vienatvė – įgimtas mano charakterio bruožas“, – rašė apie save. Visgi, būdamas mandagus ir nenorėdamas įžeisti kitų, bendraudavo.  

    Baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, šešiolikmetis Vincas, paklusęs tėvų norui, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Išlikusi ketvirtos klasės gimnazisto fotografija. Vinco veidas toks vaikiškas, neduotum šešiolikos. Tada jis pasirinko gyvenimo kelią. Talentingas jaunuolis svajojo dirbti Lietuvai, jį žavėjo Maironio poezijos idealai. Seinų kunigų seminarijoje pradėjo rašyti. Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Rinkinyje rastume daug jauno kunigo, studento fotografijų. Ypač įdomi nuotrauka, kurioje matome Vincą Mykolaitą-Putiną su keturiomis studijų draugėmis: Marija Andziulyte, Ona Petrauskaite, Emilija Ramanauskaite ir Uršule Urniežiūte.   Fotografavosi 1917 m. Švedijoje, Stokholme. V. Mykolaitis bendravo su išsilavinusiais jaunais žmonėmis. Lietuviai studentai buvo susibūrę į korporaciją „Lithuania“. Išlikę keletas gražių studentiškų metų fotografijų, kur įamžintas jaunas poetas. Išliko fotografija, kur visada rimtas studentas linksmai juokiasi, sutanotas sėdi žolėje. Šalia E. Turauskas, J. Gutauskas, P. V. Raulinaitis. Fotografuota Fribure, 1921 m. Su studentais lietuviais dalyvaudavo ekskursijose į kalnus. Fotografavosi su  Lietuvių studentų korporacija „ Lithuania“ su K. Pakštu, S. Šalkauskiu, I. Tamošaičiu, O. Vosyliūte ir kitais.

    Baigęs Fribūro universitetą V. Mykolaitis dar studijuoja Miunchene. Trisdešimtmetis – jau žinomas poetas, dramaturgas, mokslininkas – grįžta į Kauną, pradeda profesoriauti Lietuvos universitete.    Išliko keletas masinių fotografijų su studentais, meno draugijos ,,Šatrija“ nariais gegužinėse.

    Turime nuotraukų su giminėmis. Vedė Emiliją Kvedaraitę, saugome vestuvinę nuotrauką, daug vėlesnių metų fotografijų su žmona, augintinėmis, broliais ir seserimis. Sesers Magdutės nuotraukų daugiausia.

    Išlikę prisiminimai piešia rašytojo paveikslą. Saugome U. Urnėžiūtės-Starkienės, O.Beleckienės- Gaigalaitės, M.Andziulytės-Ruginienės, M.Grigaitytės-Strazdienės, J. Būtėno, A. Kniūkštos, A. Vengrio, J. Kostkevičiūtės, E. Kvedaraitės, Z. Zinkevičiaus atsiminimus. ,,Pažinau Putiną kaip labai taurų, paprastą, nuoširdų ir kuklų žmogų. Nei sykio neišgirdome iš jo lūpų kokio nors ciniško ar vulgaraus posakio, dviprasmiškų užuominų. Jis buvo visuomet draugiškas, korektiškas su visomis lygiai. Nebuvo nei su viena iš mūsų kokio nors flirto. Jis mums buvo draugas Vincas, o mes jam buvome draugės Onutė, Marytė, Emilija, Uršulė. Ir mes visos jį labai mylėjome, gerbėme ir vertinome“, – prisiminė Uršulė Urniežiūtė, studijų draugė.

    Saugome pluoštą laiškų, rašytų įvairiems adresatams: jaunystės draugui K. Petruškevičiui į Seinus, žmonai E. Kvedaraitei, seseriai Magdalenai Mykolaitytei-Slavėnienei, broliams Juozui ir Antanui Mykolaičiams, augintinei H.Balčiūnaitei-Vaitkevičienei, sesers dukrai M. Žilvienei, vertėjui A.S ukovskiui, J. Urbšiui, A. Miškiniui, P. Karazijai.

    Vienintelis išleistas į mokslus buvo dėkingas tėvams, jautėsi kaltas, kad metė kunigystę. Iki amžiaus galo rėmė seserų ir brolių vaikus, išliko laiškų, kur dėdė žada materialinę paramą. Pats V. Mykolaitis vaikų neturėjo, bet augino brolio dukrą Janiną Mykolaitytę ir žmonos Emilijos brolio dukrą Hortenziją Balčiūnaitę, rėmė jos brolį. Labai nuoširdūs laiškai rašyti seseriai Magdalenai į Australiją.

    „Ką padarysi, kad tokis jau aš rašytojas, kad vis kam nors įskaudinu širdį. O romanas „Alt(orių)  š(ešėly)“! Kiek vargšai tėvai dėl to prisikankino! Bet jeigu aš vis būčiau stengęsis taip rašyti, kad nieko neužgaučiau, tada iš viso nieko nebūčiau parašęs“, – gailėjo artimųjų laiške mylimai seseriai Magdalenai (1964.02.05).

    „Aš laikausi nuomonės, kad poezija nėra kasdienybės kopija, Ly mano, kad ir poezija taip pat turi turėti realų pagrindą, kurį ji ir suranda“, – iš laiško seseriai Medži (1964.02.05). Žmona Emilija, kurią vadino Ly, piktinosi dėl draugystės su jauna literatūros mokslininke Irena Kostkevičiūte. Buvo dėkingas žmonai: „ Ji mane slaugo labai rūpestingai, be jos mano gyvenimas ir sveikata greitai išsektų“. Laiškuose žmonai kreipiasi „Mylima Ly“, pasirašo „bučiuoju Vy“.

    Kaip jam sekėsi ruoštis paskaitoms, rašo laiške Kėdainių gimnazijos direktoriui Antanui Tyleniui. Visuose laiškuose V. Mykolaitis-Putinas labai pagarbus adresatams. „Tamsta manai, kad Vasaris – tai aš pats. Tiesa, kad daugelis Vasario išgyvenimų ir minčių priklauso ir man pačiam. Mano veikalas – tai nėra autobiografija“, – rašė laiške dvidešimtmečiui jaunuoliui poetui Algirdui Kazragiui 1948 metais (laiškas saugomas muziejuje).

    Saugome V. Mykolaičio memorialinius daiktus: parkerį, šaliką, kaklaraištį, skrybėlę, batus, lovatiesę ir lazdą.

    Baisiais pokario laikais liko profesoriauti Vilniaus  universitete kaip laisvos Lietuvos simbolis. Kolegos žuvo arba pasitraukė į vakarus. Jaunimas klausėsi kiekvieno mylimo profesoriaus žodžio. Iki senatvės išsaugojo dailius, kilnius  veido bruožus. Saugome V. Mykolaičio-Putino portretus, sukurtus dailininkų: A. Kukujevo, K. Šimonio, V. Klemkos, R. Čarnos.

    Knygas iliustravo įvairūs dailininkai: V. Galdikas, B. Leonavičius, V. Valius, A. Švažas. Saugome jų iliustracijas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė

  • ANZELMAS MATUTIS (1923–1985)

    „Apie poetą jo knygos pasako daugiau, negu jis pats apie save“, – rašo Anzelmas Matutis (1923–1985) savo autobiografijoje. O tų knygų knygelių parašyta per trisdešimt. Daugumos pavadinimuose – gamtos pasaulio realijos. Poetas – vienintelis sovietmečiu apdovanotas H. K. Anderseno garbės diplomu (už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ 1984 m.). Literatūrologė dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė A. Matutį pavadino vaikiškiausiu vaikų poetu ir teigė, kad su jo poezija turėtų augti kiekviena vaikų karta. Ketvirtį amžiaus pradirbęs mokytoju, A. Matutis gerai pažino vaiko psichologiją, o kūryboje gebėjo net pats į jį savotiškai  persikūnyti. Nemenkas poeto rinkinys, saugomas muziejuje, susideda iš knygų, nuotraukų, rankraščių, laiškų.

    A. Matutis mėgo pasirašyti savo knygų antraštiniame puslapyje, su autografais jo rinkinyje yra „Miško cirko“ 1969 m. ir 1976 m. leidimai, o pirmasis leidimas, išspausdintas 1958 m. – su iliustruotojos D. Tarabildienės parašu. „Šilų berniukas“ (1967 m.) ir „Smalsutis pas darbininkus“ (1974 m.) taip pat su autoriaus autografu. Muziejuje saugome poeto dovanotas knygas bičiuliams: „Grok, žiogeli smuikeliu“ (1948 m.) su dedikacija A. Bernotui, „Drevinukas“ (1974 m.) su įrašu A. Sukovskiui. Knygoje „Mokyklos takeliu“ (1952 m.) matome mėlynu rašalu poeto atliktus taisymus.

    1953–1958 m. A. Matutis vadovavo Alytaus pionierių namams. Dirbdamas šį darbą poetas tapo vienu iš turizmo ir kraštotyros organizavimo respublikoje autoritetų. Jis vedė ekskursijas moksleiviams ir mokytojams nuo Nemuno ištakų iki Kuršių marių. Nuo 1950 m. apsigyvenęs Alytuje, A. Matutis puikiai pažino Dainavos kraštą ir padėjo jį pažinti kitiems. Kraštotyrinių kelionių rezultatas – albumai „Dainava“ (1958 m.), „Nemuno vingiuose“ (1959 m.), parengti kartu su alytiškiu fotomenininku V. Stanioniu. Šie leidiniai saugomi šalia vaikams parašytų knygų. O jų išties gausu: „Dvejetų karalius“ (1961 m.), „Vyturių vainikas“ (1964 m.), „Genių kalvė“ (1970 m.), „Girios televizorius“ (1973 m., rusų k. – 1987 m.), „Margaspalvė genio kalvė“ (1980 m.), „Milžinų šaukštas“ „Šnekučiai“, „Trijų brolių svirnelis“ (1982 m.), „Tai margumai genelio“ (1983 m.), „Žirgelio namai“ (1985 m.), „Kas žmogiuko širdyje“ (1991 m.), „Žilo šilo darbininkai“ (2003 m., 2014 m.). Poeto rinkinyje yra ir jo knygų vertimų į kitas kalbas: „Skvorcy pojut“ (rusų k., 1982 m.), „Mamin pirog“ (baltarusių k.,1986 m.), „Vse drug s drungom govoriat“ (rusų k., 1987 m.). A. Matutis yra vertęs baltarusių ir kirgizų vaikų poezijos, dvi jo išverstos knygelės „Saulėgrąža ir saulė“ (1984 m.) ir „Kalnų tulpės“ (1985 m.) taip pat saugomos poeto rinkinyje.

    Atsiminimus apie A. Matutį yra parašę M. Vainilaitis ir B. Jauniškis. Pats A. Matutis yra parašęs atsiminimus apie K. Kubilinską. Mašinraštis su taisymais „Perkūnas į žemuoges netrenkia“ yra saugomas poeto rinkinyje.

    A. Matutis susirašinėjo su savo mokine rašytoja Emilija Liegute 1979–1985 m. Yra keletas laiškų rašytojui K. Marukui, rašytų 1972 ir 1983 m. Su vertėju K. Sukovskiu laiškais bendrauta nuo 1975 iki 1979 m. Apsikeista laiškais ir su bičiuliu poetu Martynu Vainilaičiu 1965, 1973, 1977 m.

    Poeto  fototeka gana gausi. Tarp šeimos nuotraukų yra poeto tėvų – Vlado Matulevičiaus ir Julijos Šelmytės-Matulevičienės bei penkerių metų Anzelmo nuotraukų kopijos. A. Matutis turėjo du brolius ir dvi seseris. Yra nuotrauka, kurioje jis nusifotografavęs su broliais Juliumi ir Romualdu bei seserimis Kazimiera ir Gražina (apie 1975 m.). 1946 m. vasario 22 d. Matutis vedė Mariją Mažeikaitę, jų šeimoje užaugo trys sūnūs. 1950 m. nuotraukoje Matulevičių šeima – tėvai su sūnumis Šarūnu ir Valentinu. Žmona Marija Matulevičienė užfiksuota 1998 m. Alytuje. Poeto brolis Romualdas nusifotografavęs tėviškėje, Zomčinėje., taip pat su Anzelmu Kolos pusiasalyje 1978 m. Keletas sūnaus Vytauto nuotraukų – mokytojaujantis Vilniaus 43-oje vid. mokykloje 1982 m.,  žvejybos metu prie Lieluko ežero Varėnos rajone 1983 m. ir prie Drevės 1984 m.

    Grupinėse nuotraukose – A. Matutis su savo mokiniais: 1943/44 mokslo metais, su auklėtiniais 1969 m. 1972 m. poetas su kolegomis rašytojais J. Lapašinsku ir J. Baltušiu dalyvavo suvažiavime, 1974 m. jis užfiksuotas sveikuolių maudynėse, 1975 m. lankėsi Kaune Poezijos pavasario šventėje ir sveikino rašytoją A. Baltrūną Rašytojų sąjungoje Vilniuje, 1976 m. susitiko su vaikais Kauno 79-ajame vaikų darželyje. A. Matutis daug važinėjo pas savo skaitytojus į darželius ir mokyklas, o pats svečius priminėti labai mėgo savo trečiuosiuose namuose – Drevėje. 1971 m. pasistatytame giriniame namelyje poetas gyvendavo ir kurdavo nuo ankstyvo pavasario, beveik visą vasarą ir rudenį. Čia jis kviesdavosi draugus rašytojus, užsukdavo ir atsitiktiniai keliautojai, grybautojai. 1978 m. lopšelio-darželio „Pipiriukas“ darbuotojai aplankė A. Matutį Gudų girioje ir kartu nusifotografavo. 1980 m. su J. Būtėnu, B. Mackevičiumi poetas lankėsi Savilionyse, Alytaus r. ir nusifotografavo prie paminklo Rojui Mizarai. Marijampolė, Alytus, Jonava, Birštonas, Kaunas – čia ne kartą buvota renginiuose su rašytojais J. Būtėnu, A. Jonynu, B. Mackevičiumi. 1985 m. poetas dalyvavo Vaikų knygos šventėje Kėdainių rajone, keliose nežinomo fotografo nuotraukose užfiksuotos renginio akimirkos.

    A. Matutis draugavo su rašytoju V. Petkevičiumi, vaikų literatūros tyrinėtoju Jonu Linkevičiumi. Yra nuotraukų, atspindinčių šią draugystę – drauge važiuota į Petkevičiaus sodybą „Kodėlčiaus dvarą“ Birštone. 1979 m. A. Matutis buvo piršliu Liudmilos Petkevičiūtės vestuvėse. Su V. Petkevičiumi lankytasi ir Kolos pusiasalyje. Iš senųjų samių, kartu žvejojant, išgirsta legenda apie didvyrį Leinę paskatino A. Matutį parašyti herojinę sakmę „Karžygys Leinė“ (išleista 1965 m.).

    Neatsispyręs kelionių aistrai 1976 m. A. Matutis su poetu A. Drilinga žvejybiniu laivu „Pabaltijys“ išplaukė į trijų mėnesių kelionę po Baltijos, Šiaurės jūras iki Atlanto vandenyno, lankėsi Afrikoje, Ispanijos uostuose. Poeto rinkinyje – pluoštelis nuotraukų, darytų šios kelionės metu.

    1983 02 05 Kaune, Literatūros muziejuje A. Matutis šventė savo 60-metį, o spalio mėnesį atvyko ten pat paminėti vienmečio poeto Kosto Kubilinsko jubiliejų.

    Atskiras pluoštas nuotraukų – Poezijos pavasarėliai Drevėje, tapę tradiciniais po poeto mirties. Šventė, kurios metu paskelbiamas A. Matučio premijos laureatas, užfiksuota 1987-8 m., 1997-8 m. nuotraukose.

    Rankraščių A. Matučio rinkinyje taip pat nemažai. Seniausias, pažymėtas 1942 07 28 d. data eilėraščio „Mūsų meilė“ rankraštis buvo siųstas spausdinti vaikų žurnale „Žiburėlis“. Ant A4 formato lapų gražia tvarkinga rašysena parkeriu surašyti eilėraščiai nurodant datą liudija, kad 1945 m. kovo, liepos mėnesiais beveik kasdien sukurta po kelis eiliuotus kūrinėlius. Pasirašyti jie A. Matulevičiaus pavarde, Matučiu poetas persivadino 1948 m., leisdamas pirmąją knygelę „Grok, žiogeli, smuikeliu“. Poeto rinkinyje saugomi tiek paskirų eilėraščių, tiek ištisų rinkinių rankraščiai ir mašinraščiai su taisymais. Eilėraščių sąsiuvinis „Darželio metai“ pažymėtas 1955 08 25 d. data. 1973 m. buvo išspausdinta poema „Girios televizorius“, o poeto rinkinyje randame jos juodraštinius variantus „Žilo šilo veidrodis“ ir „Miško televizorius“ su 1971 m. data.  „Drevinukas“ – apysaka girios bičiuliams – mažiems ir dideliems, pasirodė 1974 m., šio išskirtinio kūrinio A. Matučio kūryboje ir visoje mūsų vaikų literatūroje mašinraštis su taisymais taip pat saugomas poeto rinkinyje. Muziejuje saugoma A. Matučio užrašų knygutė su eilėraščiais, rašytais 1975 m., eiliuota pasakaitė „Vaidutės landutės nuotykiai“, rašyta Drevėje 1978-1979 m. Esama eilėraščių, parašytų 1980 m. gegužę, rankraščių.

    1983 m. A. Matutis savo 60-mečio proga išleido mažiausių eilėraščių rinktinę „Grok, žiogeli, smuikeliu“. Poeto norėta per jubiliejų bičiuliams padovanoti suvenyrinę rankraštinę knygelę. Ši knygelė taip pat saugoma muziejuje. Taip pat poetas yra įrašęs savo skaitomų eilėraščių plokštelę „Aš kalbuosi su giria“.

    A. Matučio knygas yra iliustravę įvairūs dailininkai. Muziejuje saugome A. Makūnaitės pieštas iliustracijas rinktinei „Margaspalvė genio kalvė“(1980 m.), V. Voverienės iliustracijas knygai „Auksinės rankos“(1985 m.), D. Tarabildienės iliustraciją trečiajam eilėraščių rinkiniui „Vaikai iš kolūkio“ (1950 m.).

    A. Matučio rinkinio muziejinės vertybės perteikia mokytojo, poeto, keliautojo – neeilinės asmenybės, kūrusios vaikams – biografijos faktus.

    Parengė Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus edukatorė Daiva Irena Šarkanauskaitė

  • VIKTORAS FALKENHANAS (1903–1987)

    Humboldtų universiteto profesorius, habilituotas daktaras, baltistas, slavistas (ypač – polonistas), rašytojas, parašęs noveles apie Joną Bretkūną, vertėjas, dailininkas Viktoras Falkenhanas buvo labai artimas ir nuoširdus lietuvių bičiulis. 1966 m. prasidėjo vokiečių mokslininko Viktoro Falkenhano ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus draugystė, kuri tęsėsi gerus du dešimtmečius. Per tą laiką profesorius ne kartą lankėsi muziejuje, domėjosi Vydūno fondu, bičiuliavosi su muziejininkais, ypač artima draugystė užsimezgė su muziejaus darbuotoja vydūniste Joana Dauniene. Viešnagių metu profesorius padovanodavo po vieną kitą archyvaliją, todėl muziejuje kaupėsi įdomus šio žymaus žmogaus rinkinys.

    Profesoriui 1987 m. iškeliavus Amžinybėn, jo atminimu besirūpinanti žmona Berbel Falkenhan muziejui perdavė daug vertybių: nuotraukų, dokumentų, apdovanojimus, memorialinių daiktų, kelis novelių apie J. Bretkūną rankraščius. Ypač nudžiugino padovanotu ištikimu jos vyro kelionių draugu smuiku, kurį kalbindavo ir atostogaudamas, ir dirbdamas.

    Perduodama eksponatus, ponia B. Falkenhan laikėsi vokiečiams priimtinos griežtos tvarkos, pati 1987.11.12. surašė detalų eksponatų perdavimo aktą su paaiškinimais.

    1998 m. pradžioje, ruošiantis minėti V. Falkenhano 95-ąsias gimimo metines, į muziejų iš Vokietijos atkeliavo vertinga siunta – ponia B. Falkenhan per savo advokatą perdavė muziejui dvi knygas vokiečių kalba iš V. Falkenhano memorialinės bibliotekos. Pirmoji –  Litauische Dialektstudien von Georg Gerullis [Jurgis Gerulis. Lietuvių dialektologijos studijos], išleista Leipcige 1930 m., su J. Gerulio autografu V. Falkenhanui ir autoriaus taisymais bei marginalijomis.

    Knyga profesoriui V. Falkenhanui buvo nepaprastai brangi, su J. Geruliu artimai bendravo, jį vertino ir laikė savo trečiuoju tėvu, nes tik J. Gerulio dėka, studijuodamas Karaliaučiaus universitete atrado baltistiką ir tapo mokslininku.

    Antroji knyga – V. Falkenhano studija Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer [Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą J. Bretkūnas ir jo talkininkai], išspausdinta Tilžėje 1941 m. tik 300 egz. tiražu, šiandieną yra bibliografinė retenybė. Tai 1939 m. V. Falkenhano apginta daktaro disertacija apie lietuvių raštijos pradininką J. Bretkūną, išleista atskira knyga. Anot profesoriaus A. Sabaliausko, tai yra kapitalinis veikalas, ligi šiol viena geriausių mūsų senosios literatūros studijų. <…> Jaunas mokslininkas savo pirmąją knygą išsiuntinėjo įvairių šalių baltistams <…>. Unikalu ir tai, kad šioje knygoje gausu ir paties autoriaus taisymų.

    Savo knygas V. Falkenhanas žymėjo A. Švėgždos sukurtu ekslibriu.

    Muziejaus rinkiniuose taip pat saugoma ir Vydūno knyga Pasaulio gaisras, išleista Tilžėje 1928 m.,   kurią iliustruoti autorius patikėjo V. Falkenhanui.

    Rinkinyje saugomas pluoštas V. Falkenhano originaliosios kūrybos rankraščių vokiečių k. – rengto novelių romano apie J. Bretkūną šeši kūriniai (pateikiami pažodiniai pavadinimų vertimai): Bažnyčios lankymas ir Lilits dukra, Ninkos tėvas, Laukiamas, Christofas Alcumas, Vaikiška arfa ir Šaltos žiemos saulės pamoka. Rankraščiai sunkiai įskaitomi, juose gausu paties autoriaus taisymų, prierašų, priklijuotų ir prisegtų lapelių su pastabomis.

    Rašyti grožinį veikalą V. Falkenhaną paskatino Vydūnas, kuris nesidžiaugė moksliniu veikalu apie J. Bretkūną, pasakydamas, jog lietuviams reikalingesni yra beletristiniai kūriniai, o ne mokslinės knygos. Įkopęs į gyvenimo viršukalnę, V. Falkenhanas vis tik ėmėsi rašyti noveles, ilgą laiką apie tai nesigarsindamas. Apie tai viena pirmųjų sužinojo artima bičiulė, muziejininkė J. Daunienė.

    Muziejuje saugomi V. Falkenhano rankraščiai dar laukia germanistų žvilgsnio, išsamaus tyrinėjimo ir vertimo.

    Laiškai V. Falkenhano rinkinyje tiek asmeniniai, tiek dalykiniai, oficialūs, didžioji jų dalis – vokiečių kalba. Minėtinas asmeninio pobūdžio V. Falkenhano laiškas dėdei K. Falkenhanui, išsiųstas iš Ragainės 1916 m.

    Dažniausiai susirašinėta dalykiniais reikalais. Saugomi du aplankai, pirmajame susegtas susirašinėjimas vokiečių k. su K. Gorskiu iš Torūnės, prof. H. Beckeriu, gyv. Jenos mieste Vokietijoje, E. Kraštanaičiu iš Vilniaus; su latviu B. Kundze susirašinėjo latvių k.

    Antrajame aplanke susegtas susirašinėjimas su žurnalistu, kraštotyrininku, Klaipėdos krašto Eltos fotoreporteriu Bernardu Aleknavičiumi ir jo atsiųstos iškarpos iš laikraščių. Nors V. Falkenhanas puikiai mokėjo lietuvių kalbą, su bičiuliais iš Lietuvos dažnai susirašinėjo vokiečių k. Galbūt, vokiečių kalba buvo vis tik artimesnė, nes B. Aleknavičiaus laiško, rašyto lietuvių kalba, tarpuose tarp eilučių V. Falkenhanas pieštuku užrašęs teksto vertimą į vokiečių k.

    Susirašinėjimas su germanistu, vertėju J. Kiliumi atveria rūpestį dėl novelių apie J. Bretkūną vertimo į lietuvių kalbą. Kelios novelės, išverstos J. Kiliaus, 1986 m. buvo publikuotos žurnale Pergalė.

    Rinkinyje saugomi ir dalykiniai K. Korsako, N. Vėliaus, R. Šaltenio laiškai V. Falkenhanui.

    Nemenką pluoštą sudaro Berlyno universiteto, VDR valstybės sekretoriaus, Humboltų universiteto laiškai dėl dėstytojavimo ir mokymo planų, serbų žurnalo Domowina laiškai dėl novelių publikavimo, Veimaro leidyklos – dėl lietuvių apsakymų publikavimo.

    Rinkinys pasižymi nuotraukų įvairove – portretinės, įvairiausių renginių, apdovanojimų įteikimo metu, ir su paskutiniąja žmona Berbel. Itin vertinga nuotrauka, kurioje V. Falkenhanas su dailininku Fidus ir Vydūnu. Nuotraukos kitoje pusėje – V. Falkenhano laiškas A. Vokietaitytei, rašytas Karaliaučiuje 1935 m.

    Lietuvon atvykusį profesorių nuolat supdavo mokslininkai, menininkai ir žurnalistai, kuriuos žavėjo jo turtinga asmenybė, kurie, žinodami V. Falkenhahno norą dalintis žiniomis, organizuodavo susitikimus su juo ir plačiajai visuomenei. Nuotraukos atspindi aktyvią veiklą, susitikimus T. Mano namelyje Nidoje, su M. Mažvydo klubo nariais Vilniuje, su Literatūros muziejaus darbuotojais Kaune, su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto legenda, moksliniu darbuotoju P. Razmuku, rašytoju J. Skliutausku. Fiksuotas ir  artimas ryšys su gamta, su žmona prie Baltijos jūros keliavo ir paskutiniaisiais gyvenimo metais. Fotografuoti mėgo ir pats V. Falkenhanas.

    V. Falkenhan muziejui perdavė ir šūsnį vyro dokumentų: kelionių pasai, apdovanojimų dokumentai, įvairios pažymos ir pranešimai apie darbą ir honorarą už paskaitas Humboldtų universitete, šio universiteto Filosofijos fakulteto pranešimas V. Falkenhanui dėl paskaitos lenkų k. Slavistikos institute. Vokietijos kultūros asociacijos nario pažymėjimas liudija profesoriaus dalyvavimą visuomeninėse kultūrinėse organizacijose. Meilė lietuvių literatūrai skatino V. Falkenhaną lietuvių autorių kūrinius versti į vokiečių kalbą, juos publikuoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tai atspindi Vokietijos transliuotojo įsakymas dėl honoraro V. Falkenhanui už V. Petkevičiaus radijo pjesės Sieksnis Sprindžio vaikas vertimą iš lietuvių kalbos.

    Itin vertingas dokumentas – liudijimas, išduotas 1957 m. Vokietijoje, Humboldtų universitete dėl habilituoto daktaro vardo suteikimo už darbą Lenkų kalba ir literatūra.  Laiko paženklintas atleidimo iš karinės tarnybos 1946 m. dokumentas liudija, kad V. Falkenhanas antrojo pasaulinio karo metais tarnavo vokiečių armijoje. Karo metais buvau vertėju, puskarininkiu Pskove, – prisimena pats profesorius.

    D. Kaunas rašo, jog Viktorui Falkenhahnui buvo lemta tapti paskutiniu Karaliaučiaus universiteto baltistikos ir lituanistikos dėstytoju. Tai liudija ir 1946 m. Karaliaučiaus universiteto išduota pažyma, patvirtinanti, kad V. Falkenhanas nuo 1939 m. balandžio 1 d. iki 1945 m. sausio 27 d. dirbo Filosofijos fakultete.

    Ponia B. Falkenhan muziejui perdavė dalį vyro asmeninių daiktų: akinius, suvenyrinę lėkštelę, vardinį antspaudą, lietuvių dovanotą tautinę juostą, kitus smulkius asmeninius daiktus.

    V. Falkenhano moksliniai pasiekimai, nuopelnai kultūrai buvo įvertinti įvairiais apdovanojimais. Rinkinyje saugomas Johaneso Becherio medalis su ženkleliu, A. Mickevičiaus medalis su pažymėjimu, Pestalocio bronzinis ir sidabrinis medaliai, Lenkijos ambasados pranešimas apie apdovanojimą Lenkijos atgimimo ordino kryžiumi ir Lenkijos atgimimo ordino kryžius su pažymėjimu, Krokuvos Jogailos universiteto medalis.

    Memorialiniai daiktai teikia informacijos apie asmens gyvenimą, pomėgius: esperantininko ženklelis liudija, kad priklausė esperantininkų sąjungai, mokėjo šią kalbą, smuikas – pomėgį smuikuoti. (Plačiau apie V. Falkenhano smuiką – skiltyje „Įdomūs eksponatai“ »»).

    Muziejui perduota ir V. Falkenhano branginta portretinė Vydūno nuotrauka rėmeliuose, kurią artimam bičiuliui padovanojo pats Vydūnas.

    Informatyvūs rinkinyje saugomi spaudiniai – Vokietijoje, Humboldtų universitete nuo 1964 m. rengiamų Baltistų konferencijų programos. Konferencijų iniciatorius buvo V. Falkenhanas, ir šiose konferencijose  pasižymėjęs, kaip tikras lietuvių bičiulis. Jis pats konferencijose skaitė pranešimus apie lietuvių rašytojus – J. Bretkūną, A. Vienuolį-Žukauską, lietuviškų pasakų vertimo problemas.  1977 m. konferencijoje, skirtoje Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, pranešimą skaitė ir  Vilniaus universiteto profesorius dr. J. Kubilius. 1976 m. buvo sudaryta darbo grupė M. K. Čiurlionio paminėjimui, tų metų konferencijose dažnai skambėjo žymiausio Lietuvos menininko vardas, skaityti pranešimai apie jo dailę ir muziką. Neužmiršta ir lietuviška spauda – išklausyti pranešimai apie vaikų žurnalą Genys, laikraštį Aušra.

    Rinkinyje saugoma virš šimto paties V. Falkenhano piešinių, aplankas su piešinių eskizais. Paauglystėje ėmė skleistis jaunuolio meninis talentas. Tačiau pažintis su Vydūnu nulemia V. Falkenhano kelią: jis nepasirenka studijuoti tapybos pas dailininką Fidus Berlyne, V. Falkenhanas įstoja į Karaliaučiaus universitetą studijuoti kalbų. Tačiau meilė dailei liko, pas Vydūną susipažinęs su vokiečių dailininku Hugo Hoppeneriu Fidus, jo įtakoje iliustravo Vydūno knygą „Pasaulio gaisras“, kuri taip pat saugoma muziejaus rinkiniuose.

    Vėliau, Humboldtų universitete lankė dailės studiją, dalyvavo parodose, buvo įvaldęs įvairias dailės technikas: piešimą, tapybą, akvarelę, liną, molį, cinką.

    Muziejuje saugomas ir V. Falkenhano keramikos darbas Saulėtekio giesmė.

    Apie vaikystėje gimusį pomėgį piešti V. Falkenhanas, atostogaudamas Vilniuje, Rūtų gatvės mediniame name numeris trylika, yra pasakojęs ir kultūros istorikui D. Kaunui:  Tilžėje vykdavo šokiai. Eidavo ratelius. Be to, vaidindavo dainas. Tai darė didelį įspūdį. Tilžėje veikė Lietuvių literatūros draugija (Litauische litterarische Gesellschaft – D. K.), bet su ja susidurti neteko. Daugiau apie ją girdėjau studijuodamas Karaliaučiuje. Buvo Lietuviškas namas Jokūbinės parke. Hitlerininkų laikais jį pavadino „Heimathaus“. Buvo uždrausta sakyti: „Litauische Haus“. Name veikė mažas muziejus. Aš labai norėjau piešti. Namą saugojo senutė. Aš jos paprašiau vyžų, iš karklo žievės padarytų. Bepiešiant ta moteris liepė iš draugijos pirmininko Aleksandro Kuršaičio gauti leidimą nuolatiniam naudojimui. Aš nuėjau pas jį ir tasai labai supyko išgirdęs, kad jau anksčiau piešimui gaudavau eksponatą. Kuršaitis papasakojo, kad sudarinėjąs žodyną. Karo pabaigoje jį sėkmingai išsivežė iš Tilžės. Veikalą dabar išleido sūnus Arminas Kuršaitis. Su Aleksandru Kuršaičiu kalbėjau lietuviškai. Kai aš atvykau į Tilžę, maniau jį esant grynai vokišku miestu. Bet veikiai supratau klydęs. Pasirodė, kad esama daug lietuviškai kalbančių žmonių. Tuo buvo nesunku įsitikinti pačiam mokant šią kalbą. Lietuviškai visada kalbėdavau su vieno knygyno savininku. Aš ieškodavau bet kokių progų praktikuotis kalboje. Mūsų sena tarnaitė, be to, ir kiti tarnai buvo lietuviai. Su jais aš kalbėjau tik lietuviškai. O Klaipėdoje lietuvių buvo daugiau nei vokiečių. <…> Mano tėvas buvo gamtininkas, todėl ir aš labai mylėjau gamtą, dažnai ją piešdavau.

    1976 m. jis muziejui padovanojo visus savo piešinius, sakydamas: Be lietuvių kultūros įtakos niekad nebūčiau sukūręs daugelio darbų.

    Rinkinyje taip pat saugomas dailininko Eriko Varno sukurtas medalis V. Falkenhano atminimui.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė