Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Mėnesio eksponatai

  • S. NĖRIES VELTINIAI

    Jaunesnieji lankytojai, apsilankę S. Nėries memorialiniame muziejuje, ekspozicijoje pastebi jiems neįprastą batų porą. Vyresnieji žino, kad tai – veltiniai. Tokius jų seneliai avėdavo šaltomis žiemomis, o esant šlapiam sniegui, ant jų būdavo užmaunami kaliošai – guminiai bateliai.

    Muziejui šią veltinių porą padovanojo istorikė Paulė Girdzijauskienė, gydytojo Vytauto Girdzijausko žmona. Atsiminimuose P. Girdzijauskienė rašo: „1940 m. didieji įvykiai Lietuvoje suvedė mane į asmeninę pažintį. Dirbant visuomeninį darbą, malonu būdavo susitikti su S. Nėrimi, užeiti į Rašytojų namus Kaune, pakalbėti… Ji visada mane stebino savo kuklumu, paprastumu ir minties gilumu…“ Karo metais bendravusios Maskvoje, pasikeisdavusios trumpais sveikinimais ir linkėjimais: P. Girdzijauskienė iš Permės, o S. Nėris – iš Penzos, vėliau – iš Ufos.

    1944–1945 metų žiemą S. Nėris su šeima apsigyveno Kaune, o Girdzijauskai – Vilniuje. Anot P. Girdzijauskienės, tą žiemą poetės sveikata ėmė šlubuoti. S. Nėris pati atvažiavusi į Vilnių, Sveikatos apsaugos liaudies komisariatą, tartis dėl gydymo. Į Vilnių atvažiuodavo ir kitais reikalais – įsigyti iš Amerikos atsiųstų drabužių. Kartą gavo kailinukus, tokius parvežusi ir rašytojai Ievai Simonaitytei į Kauną. Tiksliai nėra nurodyta, kurį kartą šaltą žiemą kelionei iš Vilniaus į Kauną P. Girdzijauskienė S. Nėriai paskolino veltinius, kuriuos poetė vėliau skubėjo grąžinti.
     

    Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja Ina Aleksaitienė

  • „…kad ateity grįžtų taika, ramybė, teisingumas“. Alės Rūtos knyga „Sklėriai“

    Šiais metais lapkritį minėjome išeivių rašytojos, mokytojos, visuomenės ir kultūros veikėjos Elenos Nakaitės-Arbienės (slapyvardis – Alė Rūta, 1915–2011) 110-ąsias gimimo metines. Menininkės kūrybinis derlius gausus – per trys dešimtys knygų: poezija, apysakos, novelės, daugiausia romanų – 14. Knygos buvo spausdinamos Vokietijoje, Kanadoje, Londone, Amerikoje, Lietuvoje. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, parašytos pjesės buvo vaidinamos ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje ir Amerikos lituanistinėse mokyklose. Iš gausaus palikimo pati kūrėja išskyrė, įvardijo šias knygas: „Lietuvoje išleisti 3 romanai Aukštupių serijoje. Motinos rankos, Trumpa diena, Kelias į kairę (1992 m.) Tai ir bus reikšmingiausios mano knygos, net ir kritikų mažiausiai griebtos.“ Alės Rūtos vardas įrašytas į ryškiausių rašytojų gretas.

    Alės Rūtos kūryba buvo vertinama įvairiai – dažniausiai autorė buvo „barama už skubotumą, kūrinio neišbaigtumą“ (Juozas Girnius), tačiau tas pats kritikas vertindamas romaną „Trumpa diena“, pripažįsta rašytojos „talento autentiškumą.“

    Reiklus kritikas, žemininkas Henrikas Nagys išskirtinai mini tą patį romaną, sakydamas, kad tai „kitoks kūrinys, Alės Rūtos raštuose neabejotinai pats įdomiausias ir stipriausias. Ir šiandien, perskaitę knygą, galime šią nuomonę patvirtinti. <…> Šiuo romanu Alė Rūta užėmė mūsų moterų beletrisčių tarpe aiškiai pirmaujančią vietą. <…> Joje vaizduojamas rupus, paprastas gyvenimas, šiurkštus, kaip ūkininko lininiai aprėdai, kietas, kaip artojo plaštaka, bet kartu ir gaivališkai skaidrus, kaip vasaros rytmečiai ir sklidinas aistringo kraujo budimo, kaip pirmoji pavasario naktis“ (Literatūros lankai, Nr. 6 1955 m.)

    Nuo pirmos iki paskutinės knygos Alei Rūtai rūpėjo šeimos, genties problemos. Ji tikėjo, kad tik šeimoje ir per Šeimą ateina laimė į žmonių gyvenimą. Šeimoje skleidžiasi gėrio ir grožio žiedai. Tik kaip išsaugoti, apsaugoti ją nuo gyvenimo chaoso. Jos kūriniuose iškyla jautrus, realistinis Motinos paveikslas. Tik per Lietuvės Motinos rankas ir širdį į pasaulį ateina taika, ramybė ir meilė. Alė Rūta itin brangino savo Motiną, ne kartą jos paveikslas iškyla knygose.

    Šiandien kviečiu skaitytojus žvilgtelti į jos parengtą, reto grožio ir subtilaus turinio knygą: „Sklėriai“. Ši knyga skirta Motinos Emilijos Sklėriūtės šimtmečiui paminėti. Priešlapyje dedikacija: „Emilijai Sklėriūtei-Nakienei ir jos broliams Kajetonui bei Alfonsui“. Knyga iliustruota dailininko Kajetono Sklėriaus kūriniais – reprodukcijomis. Albuminėje knygoje pateikta dar daugiau autobiografinių detalių. Per šios šeimos tragediją veriasi ir daugelio Lietuvos sūnų ir dukterų tragiški likimai. Alė Rūta rašė: „Mano krikštatėvis – Alfonsas Sklėrius – Sibiro kankinys, vyro sesuo Oliukė, daugelis mano giminių, kolegų, net mano mokinių perėjo kalėjimus, Sibirus – kančių kančias. Daug ką bandžiau įprasminti kūryboje. Rašiau iš širdies – kaip dovaną Lietuvai.“

    Žymios genties likimas realistiškai atvaizduotas knygos puslapiuose: rusų ir vokiečių okupacijos, negailestingi trėmimai, priverstinis intelektualų „išstūmimas“ į Vakarus. „Tačiau tikras dalykas, kad plati Skėrių gentis ir giminė, likimo išsklaidyta po visą pasaulį, sutelpa vienoje mažoj širdy – manojoj…“ Knygoje rašytoja atskleidžia kai kurių giminaičių pataikūniškumą ir kolaboravimą su sovietais. Pirmą kartą grožinėje literatūroje prabylama „žemės godumo tema“. Atgavus Nepriklausomybę, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, atsirado daugybė pretendentų į žemės savininkus, ko gero, tiek tos žemės Lietuvoje nėra…

    Rašydama šią knygą Alė Rūta siekė įamžinti Sklėrių vardą, pastatyti paminklą, išsakydama slaptą svajonę: „kad ateity grįžtų taika, ramybė, teisingumas, kad visi, ypač giminės, užmirštų pažiūrų skirtumus, dirbtų savai tautai, kurtų ir puoštų savo Tėvynę Lietuvą. Kas tą sėlių-aukštaičių žemelę bepurentų, o Sklėrių sodyboje, kad atsirastų muziejus su dailininkų Kajetono ir Sibiro kankinio Alfonso kūryba, su kitų Skėrių giminės darbais – iki pat proanūkų. Tai būtų ir istorinio Sklėrių KIEMO ĮAMŽINIMAS IR DOVANA LIETUVAI“. Leiskime šiai gražiai svajonei išsipildyti…

    Alė Rūta gyvendama ir kurdama svetimoje kultūroje, svetimoje aplinkoje, praturtino lietuvių literatūrą ne vien teminiu požiūriu, skvarbiu žvilgsniu tyrinėjo širdies gelmes, psichologiškai sprendė problemas. Dar daugiau – ji išplėtė intuityvių jausenų gelmę, skatindama jautrumą pasauliui, formuodama ir ugdydama subtilesnį žvilgsnį į daikto tikrovę, atrasdama gyvenimo grožį kasdienybės pilkumoje. „Visų mano knygų alfa ir omega – nostalgija. Gimtinė. Kaimas, kur užaugau. Rytų Aukštaitijos kaimas, kuriame žmonės gal ir buvo skurdūs, bet dažniausiai sveiki siela. Kur tikėjimas, darbo meilė, šventės ir savi papročiai gaivino, guodė ir mus į gyvenimą vedė tiesiu keliu…“- rašė autorė.

    Beveik visas rašytojos knygas gražiai ir profesionaliai apipavidalino autorės dukra – dailininkė Rasa Arbaitė-Chamberlain.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2025 m.

  • Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“

    Šių metų gruodžio 9 dieną minimos poeto, pedagogo ir Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatoriaus Stasio Anglickio 120-osios gimimo metinės. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tarp gausybės kitų vertybių, saugoma jo parengta ir leidyklos „Sakalas“ 1938 metais išleista solidi 246 puslapių žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“. Literatūrologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė yra pažymėjusi, kad „S. Anglickis davė didelį postūmį regioninei lietuvių literatūrai, kultūriniam žemaitiškumui“.

     

    1936 metais lapkričio 14 d. Šiauliuose S. Anglickis suorganizavo Žemaičių rašytojų suvažiavimą, kuriame dalyvavo Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Stasys Anglickis, Stasys Santvaras, Butkų Juzė, Liūnė Janušytė, Petras Gintalas ir Fabijonas Neveravičius. Susitikimo metu buvo priimti du itin Žemaitijos kultūros raidai svarbūs nutarimai – steigti Žemaičių rašytojų draugiją ir artimiausiu metu spaudai parengti ir išleisti žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“, kurią buvo pavesta sudaryti ir redaguoti S. Anglickiui.

     

    Šalia mokytojo pareigų S. Anglickį užgulė dideli rūpesčiai – rašyti rašytojams laiškus, rinkti medžiagą. Kiekvienas antologijoje dalyvaujantis kūrėjas turėjo pateikti savo portretą, autobiografiją ir kūrybos pavyzdžių.

     

    Knyga pasirodė po dvejų metų triūso. Antologijoje „Žemaičiai“ (1938) savo kūrybą publikavo tuo metu gyvi buvę žemaičių krašto rašytojai, išleidę knygas, jau sugebėję pasireikšti literatūrinėje kūryboje: Vydūnas, I. Simonaitytė, Butkų Juzė, M. Vaitkus, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, N. Mazalaitė, S. Santvaras, F. Neveravičius, J. Šimkus, P. Genys, S. Būdavas, K. Dulkė, P. Gintalas, M. Linkevičius ir S. Anglickis. Leidinio sudarytojas ir redaktorius, S. Anglickis parašė ir įvadinį žodį – „Žemaičių pasisakymą“, kurį sukūrė remdamasis to meto istorinėmis aplinkybėmis. Jame penkiolikos žemaičių rašytojų vardu rašė: „Vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kūrybos ir būdo atgimimą“. Rašytojas įvadiniame žodyje ragino atgaivinti visus žemaičių kalbos turtus, kurie, įvedus bendrinę kalbą, buvo nustumti į šalį, skatino išnaudoti visas kalbos brangenybes, kurios dar yra žemaičių liaudies nejudintos. Pasak S. Anglickio, „yra tik viena kalba, kuria visi pasaulio rašytojai geriausiai rašo, tai yra motinos kalba. Žemaičiai pirma privalo savo liežuvį iš pagrindų išnaudoti, paskui jau tik griebtis kito, o ne atvirkščiai“.

     

    Rengiant spaudai šią antologiją, S. Anglickiui sunkiausia buvo surinkti penkiolikos rašytojų biografijas (informaciją vadinamiems „Gyvenimo bruožams“). Jo, kaip redaktoriaus, noras buvo, kad rašytojai savo pasisakymuose nevengtų diskutuoti, įtrauktų jiems aktualių dalykų. Pasak leidinio sudarytojo, rengdamas savo gyvenimo aprašymą, labiausiai paplušėjo filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas, pateikęs įdomių minčių apie meninės kūrybos esmę. Autobiografija, kurią atsiuntė rašytoja Ieva Simonaitytė, S. Anglickio teigimu, buvo panaši į lyrikos kūrinį, kuris turi savo herojų – patį autorių. „Gyvas žodynas, gyva šnekamoji kalba, gyvi herojai, štai koks žmogus buvo I. Simonaitytė!“, – taip jis atsiliepė apie bendravimą su rašytoja antologijos rengimo spaudai laikotarpiu.

     

    Muziejuje saugomuose Ievos Simonaitytės laiškuose, kuriuos ji rašė S. Anglickiui rengiant šią antologiją, rašytoja atsiskleidė kaip reikli kūrėja. Iš pradžių ji norėjo publikuoti savo novelę „Pikčiurnienė“, tačiau persigalvojo ir atkakliai reikalavo pakeisti kūrinį į ištrauką „Grėtė“ iš romano „Vilius Karalius“. Rašytoja motyvavo tuo, kad duoda visiškai naują kūrinį, o „Pikčiurnienė“ jau buvo spausdinta laikraščiuose ir dar yra taisytina.

     

    Grafiko Jono Juozo Burbos dėka antologija išėjo meniška ir dailiai apipavidalinta. „Žemaičiai“ buvo visuomenės priimti gana palankiai, aštresnės kritikos pažėrė tik  literatūros tyrinėtojas ir kritikas, poetas, vertėjas Kostas Korsakas, bet ir jis, poetui, prozininkui, literatūros ir tautosakos tyrinėtojui Baliui Sruogai įsikišus, kad „tokių antologijų reikia daugiau“, nusileido. Antologiją palaikė ir istorikas, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška, savarankiškai brandinęs mintį žemaitiškai leisti savo atsiminimus.

     

    Stasio Anglickio parengta antologija išlieka svarbiu XX a. ketvirtojo dešimtmečio žemaičių rašytojų kūrybos manifestu.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2025 m. 

     

     

     

    __________________________
    Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija „Žemaičiai“. Kaunas, „Sakalas“, 1938 m. MLLM 25601

  • Augustino Griciaus šeimos kalėdinė nuotrauka

    Gausiame žurnalisto, prozininko, dramaturgo, vertėjo, visuomenės veikėjo Augustino Griciaus rinkinyje (per 620 eksponatų) aptinkame keletą jaukių, šiltų gausios rašytojo šeimos nuotraukų, iš kurių dvelkia meilė šeimai, pagarba jos vertybėms ir tradicijoms. Jis mėgo fotografuotis su artimaisiais per šv. Kalėdas – šeimos šventę, o ir pats gimė šventiniu laikotarpiu – 1899 m. gruodžio 12 d. Šiupyliuoe, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje.

    Viena nuotraukų primena kalėdinę atvirutę, kurioje tarsi kelionėje laiku įamžinta džiaugsminga, šviesi akimirka – 1938 metų šv. Kalėdos. Visa šeima – net trys kartos! – susirinkusi prie subtiliais, trapiais žaisliukais papuoštos eglės, kurios viršūnėje mirga panaši į vėjo malūnėlį žvaigždė. Kambaryje sėdi iš kairės: rašytojo žmonos motina Juzefa Oškinienė (1865–1948), jos dukra Elena Oškinaitė (1898–1975), rašytojo sūnus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius (stovi, 1928–2021), dukra gydytoja onkologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Laima Griciūtė (1926–2018), žmona Anelė Gricienė (1899–1986), žurnalistas, rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas Augustinas Gricius ir sūnus smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Gricius (1932–2021). Kitoje pusėje – antspaudas: „1938-12-26. Foto Atelier M. Smecechausko. Kaunas, Laisvės al. 36. Tel. 2 66 02“ bei lakoniškas A. Griciaus užrašas: „Prie eglutės“. Tarpukario fotografas Mejeris Smečechauskas, žinomas portretistas ir fotoreporteris, dirbo, kaip ir A. Gricius, laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje (1944-02-08 jis nužudytas Dachau koncentracijos stovykloje). Matome meistriškai susodintas ir sustatytas figūras šventiškame fone: mielą žilagalvę močiutę, elegantiškas moteris, guvius, linksmus vaikus ir inteligentišką rūpestingą jų tėvą. (Kaune A. Gricius susipažino su režisieriaus Antano Sutkaus žmonos aktorės Jadvygos Oškinaitės seserimi Anele Oškinaite. Juos 1925 m. sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas.)
    A. Gricius – vienas geriausių lietuvių humoristų (rašytojas J. Bulota jį pavadino „humoro akademiku“). Reikšmingiausią jo kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Yra parašęs humoreskų, feljetonų, satyrinių apsakymų (slapyvardis „Pivoša“), atsiminimų, scenarijų kino filmui „Kalakutai“, išvertė N. Gogolio, A. Tamsarės ir kitų rašytojų kūrinių. Feljetonams būdingos ryškios anekdotinės situacijos, ekspresyvus pasakojimas. Sovietiniais metais daugiausia reiškėsi kaip dramaturgas. Įdomesni paskutinieji dramaturginiai kūriniai, kuriuose Gricius atsiskleidžia kaip vienas geriausių lietuvių humoristų. Apsakymuose dažniausiai vaizduojami gimtųjų vietų žmonės, vaikystės kaimo gyvenimas.

    Visi vaikai – būsimi įžymūs, talentingi Lietuvos žmonės, palikę gilią vagą įvairiose mokslo, medicinos, meno ir kultūros srityse. Nuotraukoje nematome jauniausiojo sūnaus – aukštos kvalifikacijos gydytojo urologo Kastyčio Griciaus (1940–2019), kuris tada dar nebuvo gimęs.

    Rašytojas ir jo šeima dar nežinojo, kad šis kalėdinis stebuklas netrukus subyrės į šukes: Antrasis pasaulinis karas atneš Lietuvai okupaciją ir kančių golgotą. 1941 m. Gricių šeima buvo ištremta ir gyveno Altajaus krašte, Jakutijoje, „už Uralo, žemės galo“, o vėliau, kai tremties nuosprendis buvo panaikintas, – Jaroslavlio srityje. Rašytojo sūnus Jonas Gricius vėliau apie tai savo atsiminimų knygoje „Vingiai“ („Vaga“, 2001) pasakos, kad nuo tragiškos žūties šioje už poliarinio rato esančioje „liaudies priešų“ galutinėje stotelėje jų myriop pasmerktą šeimą išgelbėjo tėvo telegrama Justui Paleckiui (tarpukariu jų šeimos bičiuliavosi, net dalindavosi vaikų vežimėliais) su lakonišku tekstu: „Keliaujame Lenos upe šiaurės kryptimi nežinia kur.“ Į artimiausią sustojimo vietą – Aliochminską – atvykę NKVD pareigūnai (šios represinės Sovietų Sąjungos valstybinės institucijos santrumpą paprasti rusai šifruodavo taip: „Neznaju kogda vernus domoi“ – „nežinau, kada grįšiu namo“) pasakė, kad gautas įsakymas Gricių šeimą palikti Jakutske. Rašytojo rinkinyje saugomas pluoštas represinių struktūrų išduotų tremties dokumentų: orderis dėl teisės pas A. Gricių daryti kratą (1941), pažyma apie jo šeimos ištrėmimą į Jakutijos ASSR (1941), pažyma, kurioje nurodoma, kad visi jo šeimos nariai perduodami Jakutsko žuvies tresto žinion (1942), Krajušinsko milicijos viršininko pavaduotojo pažyma, kurioje nurodoma, kad A. Griciui laikinai leidžiama išvažiuoti į Barnaulą gydymuisi 1941-10-25–1941-10-30 ir kiti. Išlikusi ir viena portretinė rašytojo, neseniai grįžusio iš „žemės galo“, nuotrauka, kurioje matome suvargusį, išsekusį žmogų su šypsenos šešėliu veide, kitoje pusėje – užrašas be komentarų: „Augustinas Gricius. Maskva, 1944 m. vasaris“.

    Rašytojas, nuo 1942 m., Justo Paleckio iniciatyva paleistas iš tremties, gyveno Rusijoje. 1944 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Meno reikalų valdyboje, vėliau ėjo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėjo pareigas. 1950–1955 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas, iki 1970 m. buvo jos valdybos narys. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai.

    J. Gricius mirė 1972 m. vasario 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

    O kol kas nuotraukoje, dvelkiant šv. Kalėdų dvasiai, lyg eglutės burbule šypsosi laiminga šeima… juk ši istorija baigėsi laimingai.

    Nuotraukas ir daugumą eksponatų muziejus gavo iš rašytojo žmonos Anelės Gricienės 1975 m., sūnaus Jono Griciaus ir dukters Laimos Griciūtės 1986–1988 m.

    Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė, 2025 m. 

     

    ______________________

    Augustinas Gricius su žmona, vaikais ir giminėmis prie eglutės. 1938-12-26. MLLM F 1074

  • Jono Mačiulio-Maironio testamentas

    2026-ieji Maironio lietuvių literatūros muziejui yra ypatingi – birželio 28 dieną bus minimas įkūrimo 90-metis.

    Vėlyvojo baroko stiliaus rūmus, pastatytus 1742 metais Kauno miesto teismo seniūno Simono Siručio, kuriuose muziejus skaičiuoja jau ilgus gyvavimo metus, Maironis įsigijo 1909 metais grįžęs iš Peterburgo į Kauną. Per metus pastatas buvo suremontuotas, kiek pakeistas frontonėlio dekoras su nauju įrašu „1910 J. Maironis“. Pats prelatas apsigyveno antrojo aukšto aštuoniuose kambariuose, kitą namo dalį paskyrė įvairioms lietuviškoms kultūros organizacijoms.

    Maironis buvo estetas, jo meninio skonio formavimuisi įtakos turėjo devyniolika Peterburge praleistų metų. Iš šio miesto jis parsivežė nemažai meno dirbinių, kuriais papuošė savo naujuosius namus. Rūmai tapo Kauno kultūros židiniu, juose yra svečiavęsi nemažai iškilių Lietuvos meno, mokslo, bažnyčios ir visuomenės veikėjų.

    1922 metais Maironis šiuos rūmus su visa žemės valda padovanojo Kauno kunigų seminarijai. Tačiau prelatas liko pilnateisis jų šeimininkas, tik kaip pareigingas žmogus seminarijai mokėjo nuomos mokestį. Praleisti senatvę Maironis ruošėsi vaizdingoje vietoje Aleksote, architekto Karolio Reisono suprojektuotame dviejų aukštų name. Dvasininkas tikėjosi, kad po mirties ten bus įkurtas ir jo vardo muziejus. Tačiau naujuosiuose namuose jis taip ir nespėjo pagyventi – pastatas buvo baigtas statyti tik 1932 metų pavasarį, kai tautos dainius jau gulėjo mirties patale.

    Savo turtu prieš mirtį Maironis labai atsakingai pasirūpino. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas svarbus notaro patvirtintas Jono Mačiulio-Maironio testamentas, kuriame dvasininkas išreiškė paskutinę savo valią. Visą testamentą Maironis surašė pats 1930 metais gruodžio 17 dieną Kaune, liudytojais buvo pakviesti kanauninkas Pranciškus Penkauskas, kunigai Morkus Morkelis ir Jonas Petrošius. Maironis norėjo, kad jo paskutinė valia būtų sąžiningai vykdoma ir niekas jai nekliudytų. Savo testamente prelatas rašė:

    „Pavesdamas Dievo begaliniam gailestingumui savo sielą, norėčiau, kad mano kūnas palaidotas ilsėtųsi Kauno Bazilikos šventoriuje, prie pat bažnyčios sienos iš dešinės pusės, maždaug ties bažnyčios viduriu, be jokio aptvėrimo, tik ant bažnyčios sienos virš kapo įrengta marmurinė lenta su užrašu“, – savo valią amžinojo poilsio vietai išreiškė Maironis. Laidotuvių vykdytoju jis paskyrė savo artimą bičiulį, kunigą, rašytoją Mykolą Vaitkų bei detaliai paskirstė ceremonijos išlaidas.

    „Visus gyvus pinigus, kurie po mano mirties atsiras mano asmeninėje kasoje popieriais ar auksu ir sidabru, taip pat dar neišmokėtą algą palieku mano geriausiai globėjai seseriai Marcelei Mačiulytei.“ Iš tų pinigų jai pavesta išmokėti algas namų ir seminarijos tarnautojams, išdalinti vargšams, neturtėliams, prieglaudoms, seseriai Pranciškai, o likusius pasilikti sau. Testamente dvasininkas taip pat skyrė lėšų Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrai bazilikai, Metropolijos seminarijos bažnyčiai, Kauno Kristaus prisikėlimo ir Betygalos bažnyčioms, katalikiškoms ir labdaros organizacijoms.

    Maironis savo seseriai M. Mačiulytei iki gyvos galvos paliko ir visą savo judamąjį, kambariuose esantį turtą: fortepijoną, baldus, paveikslus, rūbus, kilimus, sidabro ir stiklo rakandus, knygas, raštus ir kt. Dvasininkas pageidavo, kad kol sesuo bus gyva jie „neišsiblaškytų“, kad pasiliktų savo vietoje, o jai mirus „visi mano baldai, knygos, paveikslai ir kas tik turės bent kokią istorišką vertę, noriu, kad būtų perkelti į mano vardo muziejų Aleksoto kalne…“

    „Mano nejudamąjį turtą Aleksotoje, žemės sklypą N 2, iš Šv. Kazimiero Draugijos ir Žemės Ūkio Ministerijos išpirktą su mūro namais, kuriuos ateinančiais metais ketinu statyti ir tai statybai numatau ne mažiau šešiasdešimt tūkstančių litų, skiriu mano vardo Muziejui; ir žemės sklypu, ir namais galės naudotis iki gyvos galvos sesuo Marcelė Mačiulytė; jai mi­rus, Muziejaus namas su sklypu pereis žinion ir globon Švietimo Ministerijos ir Kauno Arkivyskupo Metropolito“. Testamente poetas išreiškė pageidavimą, kad būsimuoju muziejumi turėtų rūpintis švietimo ministro išrinktas žmogus, „doras ir rimtas, ypač literatas“.

    Laikantis Maironio testamente paliktų nurodymų, jo vardo muziejų ketinta atidaryti Aleksote, naujai pastatytame name, kuriame pagyventi poetas nesuspėjo. Pradėjus ten vežti pirmuosius baldus, daiktus, testamento vykdytojai pamatė, kad prelato paliktieji daiktai savo dydžiu ir stiliumi visiškai netinka naujam pastatui, be to, nauji namai sunkiai prienami skubančiam lankytojui. 1933 m. vasario 25 dieną „Lietuvos aide“ apie sumanytą muziejų Aleksote lietuvių meno istorikas, grafikas, muziejininkas, kultūros veikėjas Paulius Galaunė rašė: „Ten nebus Maironies dvasios ir nieks manęs neįtikins, kad tai yra ta pati aplinkuma, kuri davė mums Maironį – dainių. Tai bus bedūšis dirbtinumas“.

    Nutarta muziejų steigti ten, kur didysis tautos dainius gyveno, kūrė, kur tebėra neišblėsusi jo dvasia. 1936 metais Juozas Keliuotis „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Tai turės būti didelė mūsų tautos ir mūsų meno šventovė“. Visas tautos dainiaus palikimas, autentiška jo gyve­namoji aplinka, poeto amžininkų ir kitų rašytojų palikimas iki šiol yra laikomi kultūrinėmis vertybėmis, kurias stengiamasi išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2026 m.

     

  • Maironio namų erdvės Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

    Rūmų, kuriuose šiuo metu įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejus, ištakos siekia XV–XVI a. sandūrą. Su Maironio vardu namai siejami nuo XX a. pradžios.

    1909 m. poetui įsigijus pastatą ir rekonstravus iki tol buvusias kareivines, rūmams būdinga ne tik gyvenamoji, bet ir visuomeninė paskirtis. Skirtingais laikotarpiais čia veikė (pirmame aukšte) viešosioms miesto reikmėms skirtos organizacijos: pirmoji Kaune lietuviška biblioteka-skaitykla, Katalikių moterų draugija, Dailiųjų amatų mokykla, žurnalo „Garnys“ redakcija, leidykla „Sakalas“.

    Praėjus ketveriems metams po Maironio mirties, muziejus buvo oficialiai atidarytas 1936 m. birželio 28 d. dalyje poeto memorialinių kambarių (iš pradžių trijuose, vėliau keturiuose). Net ir tada šalia memorialinės ekspozicijos veikė kitas svarbus darinys – Tautosakos archyvo komisija, vadovaujama folkloristo Jono Balio (1909–2011). Pastarajam pavesta prižiūrėti muziejų, įleidinėti lankytojus, fiksuoti atėjusiuosius. Išlikęs 1938 m. rugsėjo 15 d. nuomos sutarties nuorašas, pagal kurį šeši kambariai, virtuvė ir sandėlis išnuomoti J. Baliui, atstovavusiam Lietuvių tautosakos archyvui.

    Patalpos išnuomotos vienerių metų laikotarpiui (1938–1939 m.). Didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčių erdvių laikinas perdavimas Tautosakos archyvui buvo labai svarbus, nes dar Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete pradėtiems kaupti (V. Krėvės, B. Sruogos ir kt. iniciatyva) tūkstančiams lapelių su užrašytais tautosakos vienetais (dainomis, priežodžiais, pasakomis ir pan.) bei plokštelėms su įrašais reikėjo pastovesnės vietos, o archyvo vadovas tapo savotiška muziejaus siela[1].

    Kaip žinoma, 1922 m. Maironis savo namus su žemės valda padovanojo Kauno kunigų seminarijai, kurios rektoriaus pareigas ėjo iki mirties. Tačiau memorialinis butas pavestas sesers Marcelės Mačiulytės (1864–1958) globai. Maironiui mirus, ne iš karto apsispręsta dėl būsimo muziejaus vietos. Būta tam tikros painiavos sprendžiant, kuri vieta muziejui tinkamesnė: Muziejaus g. 5 (dabar Rotušės a. 13) ar Aleksote, ant vadinamojo Mildos kalno, poeto pastatytame name. Nuomonių skirtumus iliustruoja amžininkų prisiminimai.

    Iš 1945 m. rugpjūčio 31 d. muziejaus sekretoriaus Stepono Lipniaus laiško Kaziui Borutai į Mokslų akademiją: „Taip pat yra planas ir naujojo namo [pabraukta S. Lipniaus] Aleksote[2], kuris testamentu užrašytas specialiai muziejaus reikalui. Maironytės[3] pasakojimu į ten buvę pervežti baldai ir eksponatai, tik spaudoj visuomenei pageidaujant vėl buvę viskas čia grąžinta, nes miesto centre esą patogiau lankytojams, o be to primenama Maironio dvasia.“[4]

    Panašiai liudija ir Liudas Gira: „Per ankstyba Dainiaus mirtis vėl[5] staigiai ir nelauktai ištuštino jo butą. Didžiausios tada klaidos buvo, deja, padaryta Maironio palikimo vykdytojų. Visi jo baldai ir daiktai, knygos ir rankraščiai kažkodėl buvo išgabenti į naujai pastatytus, tik prieš pat mirtį baigtus, Maironio namus Aleksote, kuriuos jis užrašė Švietimo ministerijai, kad ji ten įruoštų jo vardo muziejų, tačiau ne tuojau, o tik po jo sesers, dar tebegyvenančios ir nūn, mirties, nes savo butą su visu kuo, kas jame buvo, velionis buvo palikęs jai saugoti. Ta pirmąja klaida pasekė, kaip paprastai esti, ir kitos. Būtent, naujose patalpose visas Maironio palikimas, visi jo ne tik daiktai, brangūs visai Lietuvai, kaip didžiojo jos Dainiaus daiktai, bet ir brangiausias dvasios turtas – jo rankraščiai ir biblioteka, be reikiamos priežiūros išbuvo apie tris metus, ligi, pagaliau, buvo sugrąžinti (bet jau toli gražu ne viskas) į senąsias patalpas.“[6]

    Muziejaus archyve saugomas direktoriaus Juozo Kulikausko (1907–1970) apie 1965 m. pasirašytas 1936 m. rugpjūčio 8 d. publikacijos „Dėl Maironio muziejaus“[7] nuorašas, kuriame konstatuojama, kad pagrindiniai eksponatai grąžinti į savo vietas, nors esama ir nemažai neatitikimų. Siūloma už muziejaus veiklą atsakingiems asmenims iškristalizuoti vientisas gaires, kurių laikantis būtų komplektuojami Maironį ir jo laiką atspindintys memorialiniai daiktai.

    J. Balio vadovaujamas Tautosakos archyvas į Maironio namus atsikraustė, kai muziejaus vietos klausimas buvo galutinai išspręstas. Nuomos sutartyje iš viso 10 punktų, yra būtini rekvizitai (nurodyti nuomotojos ir nuomininko vardai, pavardės, žyma apie žyminio mokesčio sumokėjimą). Sutarties tekstas parengtas pagal šabloną: įvardytas nuomojamas objektas, nuomos dydis, aptartos nuomotojos ir nuomininko teisės, mokestinės prievolės. 10 punkte nurodyta, kad sutarties originalas lieka nuomininkui, t. y. J. Baliui, o patvirtintas nuorašas – namų savininkui.  

    1939 m. rudenį išsikrausčius Tautosakos archyvui muziejus lankytojams tapo sunkiai prieinamas, sutriko iki tol kruopščiai vykdyta lankytojų registracija.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2026 m.

    _____________________

    [1] Pagrindiniai muziejaus kūrėjai buvo M. K. Čiurlionio galerijos direktorius P. Galaunė, Tautosakos archyvo komisijos vadovas J. Balys, testamento vykdytojas kanauninkas P. Penkauskas ir poeto sesuo M. Mačiulytė.

    [2] Dabar Amerikos lietuvių g. Nr. 9.

    [3] Turima galvoje poeto sesuo Marcelė Mačiulytė.

    [4] Kalba netaisyta.

    [5] Maironio namai stipriai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, poetui pasitraukus į Vašuokėnų dvarą, palei Troškūnus.

    [6] Liudas Gira, Maironio muziejus // Literatūros naujienos, 1937, Nr. 6, p. 3–4.

    [7] XX amžius, Nr. 40.

  • Bernardo Brazdžionio darbo pažymėjimai

    Minėdami Maironio lietuvių literatūros muziejaus 90-uosius veiklos metus, prisiminkime pirmąjį muziejaus vadovą poetą B. Brazdžionį, kuris vadovauti muziejui buvo paskirtas 1940 metų kovo 1-ąją dieną. Taip buvo įvykdytas prelato Jono Mačiulio-Maironio testamente išreikštas pageidavimas: muziejaus užvaizdą skirtų švietimo ministeris, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą.

    Kalbėdami apie B. Brazdžionį, esame įpratę minėti jo neįkainojamą literatūrinį palikimą, žavėtis poetu, lietuvių literatūros klasiku, tautos šaukliu, tribūnu. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomame poeto archyviniame rinkinyje ir muziejaus veiklos archyve yra įvairių dokumentų, liudijančių B. Brazdžionio darbą muziejuje. Išlikusiuose darbo pažymėjimuose įrašyta, jog pradžioje buvo paskirtas  muziejaus vedėju, vėliau, pasikeitus pareigų pavadinimui, direktoriumi.

    B. Brazdžionio darbo muziejuje laikotarpis buvo sudėtingas, 1940-ųjų metų sovietų okupacija kėlė nerimą dėl areštų bei trėmimų. Inteligentai buvo stebimi ir bauginami.

    Nors politinė situacija buvo sudėtinga, B. Brazdžionis uoliai dirbo Maironio atminimo įamžinimo labui, kūrė pagrindus tolimesnei muziejaus veiklai. B. Brazdžionio rūpesčiu buvo patvirtintas muziejaus statutas ir antspaudas. Muziejaus veiklos archyve yra saugomas statuto nuorašas, kurio pirmasis punktas teigia: Lietuvos Tautinio Atgimimo Poeto, jo kūrybos ir jo epochos atminimui išsaugoti, kad dabartinė ir ateinančios kartos iš jo tautinės stiprybės ir išmonės pasisemtų, švietimo ministerija laiko Maironio Muziejų.

    Statute yra numatyta, kokias vertybes muziejus rinks ir saugos, pažymėta, kad Maironio muziejaus medžiaga yra prieinama mokslo reikalams. Ypač svarbus ketvirtas punktas, atvėręs muziejui galimybę plėstis: Prie Maironio Muziejaus gali būti organizuojami ir kitų jo amžininkų rašytojų skyriai.

    Statute numatytos ir muziejaus vedėjo pareigos: a/ renka bei organizuoja eksponatų rinkimą; b/ juos sistemingai sutvarko; c/ nustatytu laiku Muziejų laiko atdarą lankytojams ir duoda jiems paaiškinimų; d/ paruošia iš anksto muziejaus vidaus organizacijos planą ir piniginę sąmatą; e/ paruošia metinę apyskaitą.

    Apie savo darbo sąlygas B. Brazdžionis 1940 m. spalio 10-11 d. laiške Antanui Vaičiulaičiui rašė: Štai šiandieną sekmadienis, šventė, o pagal Tarybų vyriausybės įsakymą visur turi vykti darbas: dirba fabrikai, maisto pramonės įmonės, atdaros parduotuvės, žmonių būreliai prie daugiau ką turinčių krautuvių durų, gatvėse triukšmas, bildesys – griaunami spalio revoliucijos minėjimo papuošimai, kuriais buvo apkrauti namai, gatvių kampai, sankryžos… Einu pro bazilikos šventorių. Į darbą. <…> Mair.[onio] muziejus, iki šiol. Šv. Minist. globotas ir remtas, visų šiems metams numatytų resursų nustojo; nuo spalio 1 d. jis paliktas iki N. Metų tik vegetuoti. Išlaidos sumažintos: namus nacionalizavus, už patalpas nebereiks mokėti, vedėjui atlyginimas mėnesiui paliktas tik 200 litų. (Jis ir sargo atlyginimas Muziejui duodamas kaip pašalpa, kol m. bus perorganizuotas, ar įsteigtas literatūros muz., ar pan. Kol kas tikro nieko nežinia.)

    1941 metais vieną okupaciją pakeitė kita, Lietuva tapo Vokietijos administruojama teritorija. B. Brazdžionio išsaugoti darbo pažymėjimai – šio laikotarpio liudijimai.

    Pirmasis pažymėjimas išduotas 1942 m. vasario 11 d. Šis dvikalbis (lietuvių ir vokiečių kalbomis) Lietuvos mokslų akademijos dokumentas (Nr. 2889) patvirtina, kad Bernardas Brazdžionis buvo Maironio literatūros muziejaus Kaune vedėjas.

    Tuo metu visi oficialūs dokumentai turėjo būti dubliuojami vokiečių kalba. Todėl abu B. Brazdžionio išsaugoti darbo pažymėjimai yra dvikalbiai – vokiečių ir lietuvių kalbomis.

    Tų pačių metų gegužės 7 dieną išduotame darbo pažymėjime informacija detalizuojama: vardas, pavardė, gimimo data (1907.II.1), šeimyninė padėtis (vedęs), tautybė (lietuvis), pilietybė (Lietuvos), gyvenamoji vieta (Kaunas, Tvirtovės al. 83), darbo vieta (Kaunas, muziejaus g. 5). Dokumente nurodytos pareigos – Literatūros Muziejaus Kaune direktorius, darbo krūvis – 48 val. per savaitę. Pažymėjimo galiojimo laikas: ligi jo atšaukimo.

    B. Brazdžionis muziejuje dirbo 1940 – 1944 m. Baimindamasis sovietų grįžimo, 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus, bet Maironio muziejumi niekada nenustojo rūpintis. Tai liudija laiškas, rašytas Maironio giminaitei Danutei Lipčiūtei-Augienei. Maloni Kolege, dukart siunčiau atsakymus dėl Maironio muziejaus; antrą kartą įdėjau aprašymo iškarpą iš LD žurnalo. Dabar pridedu žadėtą prieškambario foto nuotrauką, kurioje matyti, kurioje sienoje kabėjo Žalgirio mūšio paveikslas. / Ar viską gavote? Ar kuo nors galėjote pasinaudoti? Kada vykstate į Kauną? / Atidaryme, be abejo, dalyvaus daug senųjų rašytojų, tarp kurių turėtų būti ir mano buvusių artimų ir tolimesnių kolegų. Perduokite mano linkėjimus ir pasiilgimą. Norėčiau kartu dalyvauti ir su visais susitikti.,– rašė 1976 m. balandžio 13 dieną.

    Gyvendamas JAV, B. Brazdžionis ilgai laukė kelionės į laisvą, nepriklausomą Lietuvą. 1989 metų balandžio 5 d. laiške D. Lipčiūtei-Augienei užsimena apie planuojamą kelionę: …aš pats norėsiu aplankyti Maironio muziejų – spauda skelbia, kad grąžintas muziejui Maironio vardas, pamini ir buvusius vedėjus. Reiškia, nesu jau toks svetimas. Malonu tai girdėti, dar maloniau bus viską savomis akimis pamatyti.

    Muziejaus svečių knygoje yra išlikęs jautrus 1991 m. birželio 17 d. pirmojo Maironio muziejaus direktoriaus Bernardo Brazdžionio įrašas: Džiaugiuosi, kad Maironio namai ne tik muziejus, ne tik archyvas, bet ir literatūros sodas, kur skamba poetinis žodis.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2026 m.

  • Glavlito cenzorių tikrinimo aktai 1950 m.

    „Sekmadienį, birželio 28 d., 12 val., Muziejaus gt. 5, tuose pačiuose namuose ir bute, kur dirbo ir gyveno mūsų didysis tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis, buvo atidarytas muziejus“,– šią informaciją 1936 metų birželio 30-ąją išspausdino „Lietuvos aidas“. Praėjus ketveriems metams nuo Maironio mirties, duris atvėrė šio garsaus poeto muziejus – trys memorialiniai kambariai. Muziejaus kūrėjai buvo Tautosakos archyvo komisijos vadovas dr. Jonas Balys, M. K. Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė, Maironio testamento vykdytojas kanauninkas Pranas Penkauskas ir Maironio sesuo Marcelė Mačiulytė, gyvenusi brolio namuose ir išsaugojusi visą palikimą. Toje pačioje informacijoje buvo rašoma: „Muziejaus kambariuose baldai, paveikslai ir kiti daiktai palikti tokioje pat tvarkoje, kokioje juos laikė pats Maironis tuose kambariuose gyvendamas“.

     

    Kultūros šventove nuo pirmų dienų domėjosi kauniečiai, kiek vėliau – ir kitų miestų gyventojai. Visi džiaugėsi naująja kultūros erdve. Tuomet net įsivaizduoti nebuvo galima, kiek iššūkių muziejaus laukia ateityje.

     

    1940-ųjų kovo 1-ąją, prieš pat sovietų okupaciją, muziejaus vadovu paskiriamas poetas Bernardas Brazdžionis. Tų pačių metų gruodžio 16 d. muziejaus pastatas buvo nacionalizuotas, bet muziejaus iš patalpų neiškėlė, vadovo nepakeitė. Laikotarpis iki sekančios, vokiečių okupacijos nebuvo ilgas, didelių nuostolių Maironio namai nepatyrė.

     

    Daugiau grėsmių iškilo karo metais. 1942 m. sausio 27 d. Lietuvos mokslo akademijos įstaigos gavo vokiečių valdžios kuruojamos Švietimo valdybos potvarkį Nr. 1608 iš įstaigų bibliotekų pašalinti dalį knygų: žydų autorių bet kada išleistus kūrinius, taip pat visus P. Cvirkos, L. Giros, K. Korsako (Radvilos), S. Nėries, J. Paleckio, J. Šimkaus, A. Venclovos, daugumą knygų, išleistų Lietuvoje tarybiniais metais, išskyrus sąraše nurodytas 29 pavadinimų knygas.

     

    Vartant pirmąją Muziejaus lankytojų registracijos knygą matyti, kad karo metais muziejus buvo lankomas, ypač daug lankytojų registruota 1942 metais: dažniausiai – Kauno gyventojai, bet atvykdavo ir iš Šėtos, Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių,  Marijampolės, Ukmergės, Vilniaus… Muziejus atviras ir 1943-aisiais metais, tačiau lankomas retai. Paskutinis lankytojo registracijos įrašas – 1944 metų birželio 25 dieną… Artėjant okupacinei Raudonajai armijai, liepos pradžioje Brazdžionių šeima pasitraukė į Vakarus. Muziejus pusmečiui liko be vadovo.

     

    Pirmosios muziejaus lankytojų knygos pabaigoje – Stepono Lipniaus įrašas: „1944.XII.1 atvykau paskirtas sekretoriauti muziejuje ir pradėjau tvarkyti muziejų, kur viskas buvo išmėtyta, sutrypta <…>“. Sekretorius ėmėsi tvarkyti patalpas, rūpinosi muziejaus funkcionavimu, darbo sąlygomis.

     

    Sekančių, 1945-ųjų gruodžio 20 d. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos vadovybė muziejaus vedėju paskiria rašytoją, vertėją, pedagogą, įvairių sričių vadovėlių autorių Antaną Busilą, kuris vadovavo muziejui iki savo mirties, t. y. 1951-ųjų.

     

    Nusprendus atidaryti lietuvių literatūros ekspoziciją, imta rengti ekspozicinius planus ir eksponatų sąrašus. Išlikęs ekspozicinis planas – platus, sumanyta gana išsamiai eksponuoti literatūrą nuo 1547 m., t. y. nuo Mažvydo Katekizmo iki pokario metų. Šiandieną lengvai šokiruoja ideologizuotos ekspozicijos temos: Tarybiniai rusų rašytojai lietuvių kalba; Lenino – Stalino raštai; Komunistų revoliucinė spauda iki 1940 m. ir kt. Tačiau kitaip ir negalėjo būti. Laikmetis buvo sudėtingas, vyravo Stalino asmenybės kulto nuostatos, kultūros įstaigos buvo įvairių cenzorių ir tikrintojų gniaužtuose.

     

    Muziejaus veiklos archyve saugomi ekspoziciniai planai išmarginti prierašais, papildymais, pastabomis. Galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą, kokį valdininkų spaudimą teko patirti muziejaus darbuotojams. Direktorius A. Busilas vieną po kito vykdo ir kitus Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto direktoriaus K. Korsako pavedimus: gamina nurodytus užrašų, lozungų ekspozicijai tekstus, rūpinasi darbuotojų politiniu lavinimu. O kur dar daugybės draudžiamų knygų perdavimas Util-Sąjungai.

     

    1950 m. vasario 10 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas pasirašo įsakymą, kuriuo Literatūrinio Maironio muziejaus ekspozicijos atidarymas numatomas vasario 25 d.  Vėliau, dėl techninių kliūčių, terminas nukeliamas dar vienam mėnesiui.

     

    1950 m. kovo 26 d. muziejus atveriamas visuomenei. Nors Maironio didžiosios svetainės pagrindinę sieną „puošė“ Lenino bareljefas, nors ekspozicijoje gausu sovietinių veikėjų citatų, Maironio namus ir naująją ekspoziciją iki metų pabaigos muziejų aplankė 3112 lankytojai. Žinoma, Maironio baldai, paveikslai jau nebeliko tose vietose, kaip tautos patriarchui gyvam esant.

     

    Lankytojų aktyvumas negalėjo likti nepastebėtas, todėl gana dažnais svečiais muziejuje buvo LTSR Glavlito Kauno Oblito cenzoriai, kurių akys užkliūdavo vis už naujų visuomenei „pavojingų“ eksponatų. Muziejaus veiklos archyvo 1951 m. byloje įsegti laiko paženklinti keturi Kauno Oblito cenzorių atliktų ekspozicijos tikrinimų aktai. 1951 m. kovo 27 d. cenzorius B. Landmanas nurodo, jog „išstatytuose eksponatuose reikia padaryti šiuos pakeitimus: a) Pašalinti knygas bei rankraščius „Raseinių Magdė“ ir „Mūsų vargai“. b) Pašalinti iškabėlę „Prelatas Maironis-Mačiulis“. c) Išimti iš vitrinos arba uždengti leidimo vietą knygos „Pragiedruliai“. d) Pasirūpinti visų užrašų bei pasisakymų nustatymu. e) Išaiškinti asmenis, stovinčius prie V. Kapsuko karsto. f) Išimti iš eksponatų tarpo žurnalus „Trečias frontas“ ir „Literatūra“.

     

    Po gero mėnesio, gegužės 12 d. rusų k. surašytas tikrinimo aktas ne tik įpareigoja pašalinti Vaižganto Raštų 12, 13, 14 tomus ir L. Giros knygą „Žalioji pievelė“, bet ir neleistiną medžiagą perduoti Vidaus reikalų archyvui, o muziejų užregistruoti į „cenzūros organus“. Liepos 1 d. tikrinimo akte cenzorė R. Levinaitė rašo, jog „išimtinų eksponatų“ nerado. Tačiau cenzorius B.G. Landmanas tų pačių metų rugsėjo 26-ąją ekspozicijoje pastebi Maironio Raštų ketvirtąjį tomą, kurį nurodo „iš eksponatų tarpo išimti ir š.m. rugsėjo mėn. 27 d. pristatyti Kauno Oblitui“.  Direktoriui A. Busilui susirgus, su visais dokumentais supažindinamas laikinasis muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas.

     

    Ilgai laukti neteko ir nemaloniausių pasekmių: 1951 m. spalio 17 d. Lietuvių literatūros instituto direktorius K. Korsakas pasirašo įsakymą Nr. 17: „Siekiant pakelti į aukštesnį idėjinį-politinį lygį Maironio literatūrinio muziejaus ekspoziciją bei pilniau ir tiksliau šiame muziejuje pavaizduoti lietuvių literatūrą, Maironio literatūrinio muziejaus direktoriui drg. Kulikauskui Juozui įsakau: 1. Nuo 1951 m. lapkričio 1 d. Maironio literatūrinį muziejų laikinai uždaryti ir pradėti jame ekspozicijos pertvarkymą bei papildymą, sutikslinant eksponatų išdėstymą, pilniau atskleidžiant ekspozicijos idėjinį ir tematinį turinį bolševikinio partiškumo požiūriu.“

     

    Tais pačiais metais parengtas Ekspozicijos struktūros pertvarkymo planas, kuriame idėjinis-politinis lygis keliamas ištraukomis iš dienraščio „Tiesa“ vedamųjų, citatomis iš Lenino, J. V. Stalino, K. Kalinausko, F. Engelso, K. Markso, V. Niunkos raštų.

     

    Ekspozicinio plano derinimas vyko ilgai, nes 1952 m. darbų ataskaitoje pažymėta, jog muziejaus „masinis darbas“ nevyko dėl 1951 m. lapkričio 1 d. pertvarkymui uždarytos ekspozicijos.

     

    Skaudus darbuotojams buvo ir sovietinei santvarkai netinkamų vertybių perdavimas. Muziejaus veiklos archyve saugomi perdavimo aktai, liudijantys, kad Muziejus Mokslų akademijos bibliotekos spec. fondams 1952 m. vasario 15 d. perduota 347 knygos; Lietuvių literatūros institutui – „Rankraštyno šešias /6/ dėžes ir septynis /7/ atskirus pokus“.

     

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2026 m.

     

  • Benzino kolonėlė

    Toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Gedimino Jakūbonio sukurtas didingas susimąsčiusio Maironio paminklas, kadaise buvo… benzino kolonėlė.

    Dar iki jos atsiradimo aikštės vaizdas nekėlė noro sustoti ir pasidžiaugti. 1950 m. Kostas Korsakas Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkui rašė: „Kaune, Muziejaus g. 5 atidarytas visuomenės naudojimui Literatūrinis Maironio muziejus, veikiąs LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros Instituto žinioje. Aikštė, esanti ties tuo muziejumi, yra nenuvalyta, priversta žemių ir purvo. Tai sudaro labai negražų ir nekultūringą vaizdą, kuris visiškai nesiderina su tokios kultūrinės įstaigos, kaip literatūros muziejus, kaimynyste. Atkreipdamas Tamstos dėmesį į šią aplinkybę, prašau drg. Pirmininką  padaryti žygių, kad minėtoji aikštė ties muziejumi būtų artimiausioj ateityje nuvalyta ir sutvarkyta“.

    Deja, aiškiai išreikštas poreikis liko neišgirstas. Vietoje aikštės sutvarkymo, čia atsirado benzino kolonėlė. Toliau už aikštės sutvarkymą kovoti bandė muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas, parašęs ne vieną ir ne du raštus. Tarsi neužtektų rūpesčių dėl neskiriamo finansavimo varvančiam stogui sutvarkyti, trūkstamų etatų ir kt., J. Kulikauskas atkakliai vėl ir vėl bandė prisibelsti ir būti išgirstas dėl aikštės sutvarkymo.

    Reikia priminti, kad muziejus dar nesinaudojo visu pastatu: buvo trys atskiri įėjimai, pirmame aukšte veikė vaikų darželis, o dar vienas įėjimas vedė į gyventojų nuomojamus butus.

     „Aikštelė, esanti prie muziejaus, taip pat tvarkytina, svarbiausia reikėtų iškelti benzino kolonką, nes dabar esant kolonkai, aikštelė būna dažniausia sunkvežimių sustojimo vieta. Palijus ten telkšo liūnas, o esant sausumai ir vėjui – didžiausi dulkių debesys. Aikštelę reikėtų paversti kultūringa poilsio vieta, čia turėtų būti gėlių klombai, suoleliai, o viduryje aikštės reikėtų pastatyti Maironiui biustas. Tuo būtų pagerbtas mūsų įžymusis klasikas Maironis.“ – rašė J. Kulikauskas. [Iš archyvinių dokumentų, 1958 m.].

    Po kelerių metų jis vėl bando laimę, kreipdamasis į Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininką:

    „Dėl savo puikios gamtos, skaitlingų architektūrinių, istorinių bei revoliucinių paminklų ir naujų statybų Kaunas pelnytai gali būti laikomas vienu gražiausių ir įdomiausių Pabaltijo miestų. Todėl nestebėtina, kad dažniau čia apsilankantieji kitų tarybinių respublikų ir užsienio turistai būna iš karto Kaunu sužavėti. Deja, reikia pripažinti ir tai, kad tas pirmas įspūdis, iš arčiau į miestą pažvelgus dažnai gerokai nublunka.

    Greta kitų Kauno vietovių ypatingas dėmesys paprastai skiriamas senamiesčiui, nuo kurio dažniausiai ir pradedamos turistinės ekskursijos. Sunku rasti turistą, kuris nenorėtų pamatyti Kauno pilies, „Perkūno namo“, pogrindinės „Spartako“ spaustuvės, Lietuvos Komunistų partijos CK konspiratyvinio buto, pojėzuitinių mūrų, kuriuose gyveno ir kūrė genialusis Adomas Mickevičius, gracingos senos Rotušės, XVII amžiaus baroko architektūrinio paminklo – buv. Pacų rūmų paprastai vadinamų „Maironio namu“, kuriame gyveno ir mirė įžymus poetas, lietuvių literatūros klasikas Maironis [ilgai buvo manoma, kad pastatą, vėliau įsigytą ir gyventą Maironio, pastatė Lietuvos didikai Pacai. Tik po nuoseklesnių tyrinėjimų buvo nustatyta, kad jis priklausęs Kauno teismo seniūnui Simonui Siručiui – aut. past.].

    Čia, tarp Rotušės bei „Maironio namo“ vakarinėje Rotušės aikštės dalyje, ir tenka kiekvienam gerokai nustebti bei nusivilti, nes tokį miesto kultūros ir nekultūringumo kontrastą retai kur rasi. Vienoje iš gražiausių Rotušės ansamblio vietų, tarp stilingų architektūros ir kultūros paminklų, užterštoje aikštėje, apsupta gulsčių ir stačių bakų ir sunkvežimių virtine, kiurkso griozdiška benzino kolonka. Aikštelė lietingu laiku virsta sunkiai išbrendamu liūnu, o sausros metu vėjai iš čia į miestą neša dulkių debesis, pūvančius miazmus ir dvokiantį kvapą.

    Dėl tokio vaizdo kauniečiams tenka piktintis, turistams stebėtis, o ekskursijų vadovams rausti, nežinant, kaip šį reiškinį paaiškinti. Jei benzino kolonka toje miesto dalyje reikalinga, tai ją iš čia būtinai reiktų iškelti į kitą tinkamesnę vietą, o aikštelę galima paversti kultūringu skveru. To reikalauja elementariausi higienos bei estetikos sumetimai ir mūsų miesto garbė, to laukia Kauno gyventojai.“

    Nors užtruko bene dešimtmetį, J. Kulikauskas savo tikslą pasiekė – 1968 m. benzino kolonėlė buvo iškelta. Gaila, kad iki pat mirties muziejui vadovavęs ir daug gero jo labui nuveikęs, nebesulaukė, kol visas pastatas buvo perduotas muziejaus žinion, o aikštę papuošė ir gėlių klombos, ir paminklas.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2026 m.

     

  • Maironio ir Antano Kniūkštos kultūrinės sąsajos

    Antanas Kniūkšta gimė 1892 m. rugpjūčio 15 d. Kretingos raj., Erlėnų kaime. Kaip pats prisimena: „Mano tėvai buvo bežemiai, darbininkai, tarnavo pas ūkininkus Salantų valsčiuje, <…> susitaupę kiek pinigų, Vinginėje nusipirko ant dvaro žemės stovėjusią trobelę“. Deja, nelaimingo atsitikimo metu, 1898 m. trobelė sudegė. Vėliau šeima persikėlė į Vecpilės grafo dvarą. Būdamas aštuonerių jau ėjo svetimų gyvulių ganyti. Pirmuosius žingsnius link literatūros padėjo žengti kunigas Jonas Indrulis, kuris A. Kniūkštą ir kitus vaikus skaityti ir rašyti mokė slaptai. Vėliau su kunigo ir prelato Januševičiaus pastangomis, buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją mokytis virėjo amato. Tačiau, jaunuolis, labiau už viską svajojo mokytis: „<…> mokytis labiau norėjau negu valgyti“. Galiausiai mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. Darbavosi Šv. Kazimiero draugijos knygyne, o vėliau – naujienų agentūroje „Elta“.

    Nuo 1919 m. laikinai buvo apsigyvenęs Maironio name. Savo prisiminimuose, A. Kniūkšta rašė: „[G]yvendamas kurį laiką tame pačiame name, dažnai jį [Maironį] matydavau. Net ir jo bute trumpai esu gyvenęs. Tai buvo tada, kai Pirmojo pasaulinio karo metu Maironis su visa seminarija buvo iš Kauno išsikėlęs į provinciją“. Vėliau, kaip teigė autorius, Maironis grįžo ir jam leido apsistoti to paties namo pirmo aukšto 12 m2 ploto kambaryje: „Iš čia pro langą dažnai matydavau Maironį sode triūsiantį“.

    1924 m. su bendraminčiais: Antanu Vireliūnu ir Lionginu Indreika įkūrė leidyklą „Sakalas“. Kadangi atskirų patalpų ir sandėlio neturėjo, leidykla laikinai gyvavo Maironio name, knygos buvo sandėliuojamos A. Kniūkštos gyvenamajame kambarėlyje: „Mano kambarėlyje pasidarė jau taip ankšta, kad knygos atstojo man ir baldus. Ant knygų sodindavau svečią, jei atsitikdavo, kad be jo ateidavo dar kas nors (teturėjau tik vieną kėdę). Ant knygų pasidėjęs žibalinį primusą, arbatą ar kavą virdavau“ .

    Leidykla gyvavo du dešimtmečius: 1924–1940 m. ir 1943–1944 m. Nekomerciniais tikslais įsteigta leidykla išaugo ir išleido daugiau kaip 600 lietuvių rašytojų ir verstinės literatūros knygų ir vadovėlių. Globojo tokius rašytojus, kaip A. Venclovą, K. Korsaką, J. Baltušį, J. Marcinkevičių, H. Radauską, A. Vaičiulaitį, B. Sruogą, J. Jankų, L. Janušytę, I. Simonaitytę, V. Mykolaitį-Putiną, B. Brazdžionį, E. Matuzevičių, K. Bradūną ir kitus gabius poetus ir rašytojus. 1930 m. leido žurnalą „Kalba“, 1935–1937 m. – „Gimtoji kalba“. Nuo 1938 m. „Sakalo“ bendrovė gavo leidimą leisti literatūros, meno ir kultūros žurnalą „Dienovidis“, kurio redaktorius buvo Vincas Mykolaitis-Putinas. Kurį laiką žurnalo leidyba buvo laikinai sustabdyta, tačiau 1939 m. atnaujinta, o redaktoriumi tapo Bernardas Brazdžionis.

    Per antrąją sovietų okupaciją, A. Kniūkšta darbo leidykloje atsisakė, tačiau nuo literatūros nenutolo, tapo Maironio literatūros muziejaus vedėju. Visgi, teišdirbo tik apie 5 mėn. ir buvo ištremtas į Vorkutą, kur praleido 14 metų. Viktoras Alekna yra rašęs: „Būdingas Jo gyvenimo bruožas – rūpintis kitais“. Poetas prisimena: tiek tremtyje, tiek grįžęs į Lietuvą, A. Kniūkšta rūpindavosi kitų žmonių reikalais. 1958 m. A. Kniūkšta rašė B. Žygeliui dėl Elenos Babonienės ir jos šeimos, kuri ruošėsi grįžti į Lietuvą, prašė pagalbos, kad padėtų jai prisirašyti Kaune ir apsigyventi buvusiam Marcelės Mačiulytės kambarėlyje. Apie 1960 m. jis rūpinosi Viktorijos ir Vytauto Stonių, dar tebegyvenančių tremtyje, įvairiais klausimais.

    „Apie vidurvasarį ruošiuosi ir aš parvykti visai Lietuvon“ – 1958 m. gegužę iš Vorkutos rašė laiške Lietuvos pedagogui, visuomenininkui Baliui Žygeliui. Grįžus į Lietuvą, A. Kniūkštos kvalifikacijos buvo nepripažintos, valdžia neleido tęsti ankstesnio darbo iš tremties grįžusiam asmeniui, todėl įsidarbino Literatūros muziejaus (aut. past. Maironio lietuvių literatūros muziejaus) kūriku ir dirbo įvairius patarnaujamus darbus. Tiesa, vadovybė teikė prašymus paaukštinti jį pareigose, tačiau visada sulaukdavo neigiamo atsakymo. Visgi, muziejaus direktorius Juozas Kulikauskas, vertindamas A. Kniūkštos patirtį, duodavo ir kitokių pareigų: neoficialiai vesti ekskursijas, bendrauti su rašytojais, rinkti lietuvių rašytojų palikimą.

    A. Kniūkšta mirė 1983 m. rugpjūčio 18 d. Jo garsi frazė: „O „Sakalui“, rodos, viską paaukojau, ir pusę savo jaunystės, ir šeimos gyvenimą (kurios per jį nesukūriau), ir aukštąjį mokslą, kurio it žvaigždės siekiau.“ – įamžinta ne tik atsiminimų puslapiuose, bet ir iškalta ant jo antkapio Seniavos kapinėse. Kapavietę puošia skulptoriaus Juliaus Griežės kūrinys – paukštis išskleistais sparnais, o po juo – atversta knyga.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Greta Buivydienė, 2026 m.