Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Mėnesio eksponatai

  • Daiktai nuo Motiejaus Valančiaus stalo

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp kitų muziejinių vertybių saugomas M. Valančiaus rinkinys. Motiejaus Valančiaus (1801–1875) – pirmasis valstietiškos kilmės Žemaičių vyskupas, lietuvių beletristikos ir vaikų literatūros pradininkas, istorikas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio iniciatorius, nelegaliosios lietuviškos spaudos organizatorius, kuris savo darbų gausa, įvairiapusiškumu, reikšme ryškiai išsiskyrė iš kitų XIX a. kultūros ir visuomenės veikėjų.

    Rašytojo rinkinyje saugomi ir vyskupo memorialiniai daiktai – jam priklausęs stalas-sekreteras, kėdė, staltiesėlės su vyskupo monograma, padėklas duonai ir keletas kitų. Norėtųsi išskirti trejetą memorialinių M. Valančiaus daiktų, kuriuos muziejui 2002 m. padovanojo poetas Justinas Marcinkevičius, gavęs juos iš D. Grinkevičiūtės 1987 metais. Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – Lietuvos gydytoja, rašytoja, tremtinė, rezistentė. Tie daiktai – tai du M. Valančiui priklausę padėkliukai stalo įrankiams ir ąsotėlis grietinėlei. Padėkliukai stalo įrankiams (peiliui, šakutei ar šaukštui) – du horizantalūs pailgos formos metaliniai ilgoki strypeliai, kurių galuose yra yra atsišakoję keturi trumpi strypeliai, nutolę vienas nuo kito maždaug 90 laipsnių kampu ir užsibaigiantys metaliniu rutuliuku. Kiekviename gale yra po 4 rutuliukus, ant kiekvieno padėkliuko yra 8 rutuliukai. Padėkliukų matmenys: ilgis ir plotis (plotis galuose) – 8,8 ir 3,5 cm.

    Trečias memorialinis daiktas –  M. Valančiui priklausęs metalinis ąsotėlis – indelis grietinėlei. Ąsotėlis grakščios rytietiškos formos, žemas, ties viduriu plačiausias, piltuvėlis išplatintas. Rankenėlė raityta, su lietais ornamentais. Ąsotėlio pati apačia ir pats viršus puoštas lietais ornamentais. Apačioje iškalta: „Warszawa Norblin Plaque“. Užrašas žymi, kad ąsotėlis išlietas Varšuvoje, Norblin fabrike. Norblin įmonės istorija siekia 1809 m., kai bronzos meistras Vincentas Norblinas įkūrė bronzos dirbtuves Varšuvos senamiestyje. Tuo metu fabrikas, be kita ko, gamino vežimų furnitūrą, vežimų pakinktus, šarvų dekoracijas – ypač karines, bažnytines ir kamerines dekoracijas, tokias kaip laikrodžiai, žvakidės, kandelabrai, statulos ir rašalinės. XIX amžiaus viduryje, mirus Vincentui Norblinui, fabriką perėmė jo sūnus Liudvikas. Šio XIX a. pagaminto ąsotėlio dydis: aukštis ir plotis (plotis plačiausioje vietoje) – 8,0 ir 10,5 cm.

    Įdomi šių M. Valančiaus memorialinių daiktų gavimo legenda, kurią surašė Dalia Grinkevičiūtė ir pavadino „Dovanojimo paliudijimu“. Rankraštis rašytas ant lygaus popieriaus lapo mėlynu rašalu stambia rašysena. Jame rašoma, kad vyskupui Motiejui Valančiui priklausiusį ąsotėlį ir du stalo padėkliukus yra gavusi iš Justinos Tallat-Kelpšaitės, vyskupo M. Valančiaus sesers Beresnevičienės anūkės 1968 metais. Ir dovanojanti poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasirašo Dalia Grinkevičiūtė, nurodyta data – „1987. IV. 30 d.“ „Dovanojimo paliudijime“ autorė rašo, kad tikinti, jog tuos daiktus lietusi ir Simono Daukanto ranka. Matyt, žinodama faktą, kad 1850 m., M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, pas jį Varniuose apsigyveno tarnybą Peterburgo archyvuose pabaigęs istorikas S. Daukantas. Pas vyskupą S. Daukantas gyveno iki 1855 m. D. Grincevičiūtės rašte minima ir Motiejaus Valančiaus sesuo Beresnevičienė. Galima pateikti ir daugiau žinių apie ją: Petronėlė Valančiūtė-Beresnevičienė, vyskupo Motiejaus Valančiaus sesuo, gimė 1805 m., mirė 1867 m. Palaidota Varnių senosiose kapinėse. Ji buvo du kartus ištekėjusi: pirmąkart – už bajoro Kazimiero Bagdzevičiaus (~1775–1835), o antrąkart – už Simono Beresnevičiaus (1811–?). Petronėlė turėjo šešias dukteris ir sūnų Vladislovą Beresnevičių, kurį M. Valančius labai mylėjęs, jį rėmęs, rašęs jam laiškus. Justina Tallat-Kelpšaitė (1880–1969), iš kurios D. Grincevičiūtė gavusi padėkliukus ir ąsotėlį, yra vyskupo sesers Petronėlės anūkė, Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės dukters Olimpijos Marijos Beresnevičiūtės-Tallat-Kelpšienės (1851–1915) dukra.

    Toks šių eksponatų kelias į muziejų, perėjęs kelias vyskupo M. Valančiaus giminės kartas. Šviesių žmonių dėka išsaugotas kultūrinis palikimas ateičiai.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė, 2025 m.

     

  • Pauliaus Širvio eilėraščių knygelė

    Šių metų rugsėjo 6 dieną minimos vieno talentingiausių pokario poetų, žurnalisto, redaktoriaus Pauliaus Širvio 105-osios gimimo metinės. Apie P. Širvį poetas Algimantas Baltakis rašė: „Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų.“

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančiame Pauliaus Širvio rinkinyje saugoma jo eilėraščių knygelė smarkiai aplankstytais pilko kartono viršeliais. Knygelėje yra įrašyti P. Širvio eilėraščiai: „Paola“, „Tu šypsaisi“, „Turėjai daug“, „Nutolę toliai“,  „Vienišas kapas“, „Saulė ant bėgių“, „Spygliuotos žvaigždės“, „Baigėsi šokis“. Eilėraščiai rašyti įvairių spalvų tušinukais: mėlynu, raudonu ir juodu, taip pat ir mėlynu rašalu. Į muziejų ši P. Širvio eilėraščių knygelė pateko poetės, publicistės, tuometinės Lietuvių literatūros muziejaus direktorės Marijos Macijauskienės dėka, kuriai teko su Pauliumi dirbti „Nemuno“ redakcijoje, susitikti literatūros vakaruose ir „Poezijos pavasario“ renginiuose.

    Tiksli eilėraščių sukūrimo vieta ir data nenurodyta, tačiau tikėtina, kad jie sukurti apie 1965–1969 metus, poetui dirbant jūreiviu Klaipėdoje, žvejybos laivyne, vėliau – tolimojo plaukiojimo vairininku. Yra žinoma, kad pabuvojęs jūroje, pabendravęs su jūrininkais poetas sukūrė keletą marinistinės tematikos eilėraščių, tarp jų ir eilėraštį „Nutolę toliai“. A. Baltakio teigimu, „Pauliaus Širvio poezijoje nėra nė vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtimi. Kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje, iškentėtas, aplaistytas savo krauju ir ašarom“. Daug kartų buvo redaguojamas ir koreguojamas eilėraštis „Paola“. Keitėsi loginio pasakojimo eiga, atsirasdavo naujų siužetinių vingių, skirtingų prasmės akcentų.

    Mažesnių ar didesnių transformacijų patyrė beveik kiekvienas P. Širvio eilėraštis. Paulius intuityviai siekė tobulumo, šlifavo eilėraštį iki briliantinio švytėjimo, iki maksimalaus turinio bei formos atitikmens. Šioje knygelėje esantys eilėraščiai taip pat buvo ne kartą koreguoti, daugelis jų publikuoti leidyklos „Vaga“ 1969 m. išleistame poezijos rinkinyje „Ir nusinešė saulę miškai“.

    Savo atsiminimuose, kurie taip pat saugomi muziejuje, apie šios vertybės įsigijimą M. Macijauskienė rašė: „Kai pradėjau vadovauti Lietuvių literatūros muziejui, rūpinomės suformuoti fondus, nes neturėjom iš ko net kokią ekspoziciją parengti… Žinant mūsų paskutiniųjų metų žaizdotą kultūros istoriją, reikėjo skubėti surinkti, išsaugoti kiek įmanoma daugiau… Patyriau, kad fonduose nėra Pauliaus Širvio nei rankraščių, nei nuotraukų. Kartą Rašytojų sąjungoje laukiau, kada galėsiu patekti pas pirmininką Alfonsą Maldonį. Staiga atsiveria jo kabineto durys, ir pasirodo Paulius Širvys. Pasisveikinus aš jam ir sakau: „Pauliau, tu gi visad nešiojies savo knygutę su eilėraščiais… Parodyk. Tikriausiai turi ir dabar (vakaruose, būdavo, lėtai išsitraukia iš kišenės tą užrašų knygutę ir skaito publikai)“. Paulius nieko nenujausdamas ir padavė. Tada sakau: Tavęs tiek kartų prašiau nors vieno rankraščio muziejui… Neprisirengei, negavom. Tai dabar ta užrašų knygelė – jau Lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė“. Paulius neprieštaravo.“

    P. Širvio aktyvi kūrybinė veikla truko apie penkiolika metų, paskutinį gyvenimo dešimtmetį jis jau mažai ką rašė. Pasak P. Širvio, „būna atvejų, kai parašau eilėraštį iš karto, pagautas kokio nors gilaus įspūdžio – džiaugsmo ar liūdesio. O kitus eilėraščius nešioju savyje keletą metų. Sėdu, parašau, suplėšau ir vėl „nešioju“. Daugelį jų išbarsčiau kaip rudenį klevas lapus…“

    Poetui gyvam esant išleisti šie jo poezijos rinkiniai: „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir „Ilgesys – ta giesmė“ (1972). Už visos savo kūrybos rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“  1973 m. P. Širviui paskirta respublikinė literatūros premija.

     

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2025 m.

  • Nuotrauka iš S. Būdavo rinkinio

    1930 m. fotografijoje įamžintas kunigas, rašytojas, poetas, pedagogas, visuomenės veikėjas Stasys (Stasius) Būdavas (1908–1966) prie istoriko, švietėjo, tautinio atgimimo veikėjo Simono Daukanto (1793–1864) paminklo Papilėje.

    Papilė garsi tuo, kad čia paskutinius gyvenimo metus pas kleboną Ignotą Vaišvilą praleido S. Daukantas, kuris 1864 m. pabaigoje Papilėje mirė ir yra palaidotas. Taip pat šis miestelis yra S. Būdavo gimtinė. Būdavų šeima gyveno Papilės Nepriklausomybės gatvėje, 30-uoju numeriu pažymėtame name. Būsimasis rašytojas mokėsi Papilės pradinėje mokykloje. Vėliau gyveno Šiauliuose, Kaune. Prieš pasitraukdamas į Vakarus, 1944 metų vasarą S. Būdavas paskutinį kartą atvažiavo į Papilę, aplankė artimuosius, tėvų ir S. Daukanto kapus.

    Pirmasis sumanymas įamžinti S. Daukanto atminimą gimė XX a. pradžioje. 1910 m. „Vilties“ redakcijoje dirbęs rašytojas, spaudos darbuotojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas šiam tikslui ragino rinkti lėšas. Netrukus Vilniaus kredito banke buvo atidaryta sąskaita lėšoms paminklo statybai rinkti, bet Pirmojo pasaulinio karo metu surinkti pinigai pražuvo. Iniciatyva įamžinti S. Daukanto atminimą atgijo tarpukariu. 1923 m. gruodį dienraštis „Lietuva“ paskelbė S. Daukanto knygyno-skaityklos Papilėje atsišaukimą, kuriame rašoma: „Lietuvių tauta privalo pastatyti Simonui Daukantui monumentalų paminklą, kuris būtų simboliu tautos vienybės, žilos senovės gerbimo ir tuo pačiu primintų mums Simoną Daukantą ir mūsų gilios praeities istoriją“. 1924 m. pradžioje Šiaulių apskrities savivaldybė planavo statyti paminklą Šiauliuose. Tuo tikslu 1924 m. apskrities savivaldybė sąmatos projekte numatė 7 000 Lt. Šiaulių apskrities planus pristabdė Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento sprendimas iš apskrities biudžeto projekto išbraukti lėšas S. Daukanto įamžinimui. 1924 m. vasarą kilo dar viena visuomeninė iniciatyva. Tų metų vasarą Šiauliuose vyko pradinių mokyklų mokytojų pedagoginiai kursai, kurių vedėjui Antanui Vokietaičiui pasiūlius, pasitarę kursų lektoriai ir klausytojai nusprendė imtis iniciatyvos sutvarkyti S. Daukanto kapą ir pastatyti jam paminklą. Netrukus paminklo statymu greta visuomenės veikėjų Papilėje, Šiaulių apskrities tarybos ir mokytojų ėmė rūpintis ir Kaune sudarytas komitetas „Statykime Daukantui paminklą“, kurio pirmininku tapo literatūros istorikas, profesorius Mykolas Biržiška. Kai paminklo S. Daukantui statymo iniciatyvą perėmė M. Biržiškos vadovaujamas komitetas, monumento statymo vieta iš Šiaulių persikėlė į Papilę. 1924 m. lapkričio 28 d. oficioze „Lietuva“ buvo paskelbtas šio komiteto kreipimasis į visuomenę, raginantis statyti paminklą S. Daukantui, visuomenė prašyta aukomis paremti šį sumanymą. Iki 1929 m. buvo surinkta 28 000 Lt.

    1928 m. kovą skulptorius Vincas Grybas (1890–1941) sulaukė prašymo parengti paminklo projektą. Kol komiteto nariai svarstė paminklo vietos parinkimą, medžiagą ir kita, V. Grybas ėmėsi pirmųjų projektavimo darbų. Skulptorius suvokė, koks ryškus S. Daukanto paliktas pėdsakas Lietuvos žemėje, tautos sąmonėje, todėl daug laiko praleido gilindamasis į S. Daukanto kūrybinį palikimą, asmenybės bei fizinio portreto pažinimą. Prieš pradėdamas lipdyti portretinį atvaizdą, skulptorius nuvažiavo į Papilę susitikti su žmonėmis, kurie dar prisiminė S. Daukanto veido bruožus, aprangą, šukuoseną, laikyseną.

    Projektą V. Grybas parengė tų pačių metų rudenį. Nors komitetui šis projektas patiko, dėl lėšų stokos buvo atmestas – pageidauta kuklesnio paminklo. 1929 m. skulptorius parengė naują projektą. 1930 m. kovo mėn. komitetas „Statykime Daukantui paminklą“ patvirtino galutinį eskizą. Nuo 1930 m. pavasario vyko paminklo projekto derinimas įvairiose instancijose, jis baigtas 1930 m. birželio 2 d.

    Kai buvo baigti skulptūros lipdymo darbai, iškart pradėta rūpintis jos liejimu. Rugpjūčio mėn. V. Grybas išvyko į Berlyną, kur jam pačiam prižiūrint buvo nukopijuota S. Daukanto statulos forma ir išlieta bronzinė skulptūra. Iš Berlyno traukiniu per Tilžę, Pagėgius ji buvo pargabenta į Papilę. Iš stoties arkliais parvežė ūkininkas V. Mačius. Laikinai skulptūra pastatyta klebonijos kluone. Rugpjūčio pabaigoje prieš užkeliant skulptūrą ant 7 metrų pjedestalo šalia klebonijos įrengta lauko fotoateljė. Statula pastatyta ant languota staltiese apdengto stalo. Fotografavosi S. Būdavas, S. Daukanto paminklo statymo Papilės komiteto nariai, pats V. Grybas su savo pagalbininku Pranciškumi Mikutaičiu ir kiti.

    Fotografijos, kurioje įamžintas S. Būdavas prie S. Daukanto paminklo, autorius Jonas Sinkevičius.

    Parengė fondų rinkinių saugotoja Eglė Rankauskienė, 2025 m.

     

     

    _______

    S. Būdavas prie S. Daukanto paminklo. Papilė, 1930 m. MLLM GEK 134010

  • Marijos Katiliūtės–Lacrimos (1930–2016) rankraštinės knygos

    Šį rudenį minime vienos ryškiausių religinės poezijos kūrėjų, vienuolės Marijos Katiliūtės–Lacrimos 95-ąsias gimimo metines.

    Marija Katiliūtė gimė 1930 m. spalio 4 d. Mačiūnuose, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Pati yra sakiusi: Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės. <…> Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis. Kupinos siaubo dienos ir naktys. Ne sykį teko žiūrėti mirčiai į akis. Bet Apvaizda budėjo. Tik ta mano „graži ateitis“ kažkur užtruko… Dešimt ilgų metų prabėgo laukiant galimybės tęsti mokslą. Kančia padarė mane drovią, tylią, užsisklendusią savy. Tokia ir likau. Pamažu teko išmokti buities ir nedidelio ūkio darbų, kartais – darbuotis labai nelengvai… (padarinius jaučiu ir šiandien). Mokslą tęsiau Prienų vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1950 m. iškart pradėjau nuo šeštos klasės. Mokytis sekėsi, nors dažnai pamokas tekdavo ruošti tik per pertraukas. Buvau netgi pirmūnė.

    Baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Studijuodama, 1961 m. Marija slapta savo gyvenimą paaukojo Dievui ir tapo pogrindyje veikusios Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seserimi. Dievui skirti ir jos eilėraščiai. Anot literatūrologės Dalios Čiočytės, klasikinio angliškojo soneto formos eilėraščiuose vyrauja religinė meditacija, dažnai įgaunanti tautinį atspalvį; daugelis eilėraščių virtę bažnytinėmis giesmėmis. Kūrybai būdinga teologinių tiesų kaip slėpinių interpretacija, poetinis metafizinis dialogas.

    Vėliau diplomuota lituanistė dirbo žurnalų „Kultūros barai“, „Katalikų pasaulis“ redakcijose.

    Sovietmečiu religinė poezija buvo tabu. M. Katiliūtė ją rašė, platino, neskelbdama nei vardo, nei pavardės. Poezijos posmai dažnai buvo laikomi liaudies kūryba, eilės virsdavo giesmėmis. Lietuvoje išleisti šios kūrybos nebuvo jokių galimybių, o poezijos nuorašai keliavo iš rankų į rankas, pasiekė išeiviją, buvo skelbiami jos periodikoje, rinkiniai šleisti JAV, Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje, nenurodant nei kūrėjo vardo, nei pavardės, todėl kėlė diskusijas dėl autorystės.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos keturios rankraštinės Marijos Katiliūtės–Lacrimos religinės poezijos knygos, kartu su Bernardo Brazdžionio archyvu parkeliavusios iš Kalifornijos 2003 metais. Vargu, ar šiandien dar galima atsekti, kas, kada ir kur šias knygas įrišo, platino. Neaišku ir tai, kaip jos pateko į poeto B. Brazdžionio rankas.

    Kebliausia autorystės mįsle kurį laiką buvo apgaubta Švenčiausios mergelės Marijos litanija, vėliau publikuota knygoje „Paslaptingoji rožė“ / Šv. Mergelės Marijos litanija/, kurioje 67 mašinraščio lapuose įrašyti 65 eilėraščiai, sukurti Vilniuje 1966–1967 m. Poezijai paplitus, 1969–1972 m. jie buvo priskirti V. Mykolaičiui-Putinui. Prisimena tas diskusijas dėl autorystės ir pati kūrėja: Tai vyko tarp 1966 ir 1970 metų. Jau buvau šį tą parašiusi. Tada kaip tik vyko ginčai dėl mano stambaus sonetų Mergelės Marijos garbei ciklo (knygos) autorystės (sklido kalbos, kad tai Vinco Mykolaičio-Putino darbas). Kažkaip panorau, kad kas pažvelgtų į tą kūrinį kompetentingai. Pasitaikė proga pasikalbėti su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Brone Kazlauskiene (prieš keletą metų jau iškeliavo Amžinybėn). Ji mielai sutiko patarpininkauti: taip atsidūriau pas prof. Vandą Zaborskaitę. Žinoma, patikinta, kad autorystės ji niekam neatskleis. Pasidomėjusi ir perskaičiusi tą knygą, Profesorė prisipažino: „Kai pažvelgiau į antraštę, pamaniau: dar vienas sentimentalus kūrinys… Bet aš nežinojau, su kokiu lygiu susiduriu.“ Paskui Ji dar paprašė parūpinti vieną egzempliorių asmeniškai Jai.

    Suprantama, kad šios poezijos autoryste ypač domėjosi garsaus klasiko sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. Po ilgų diskusijų ir susirašinėjimų su Putino kūrybos tyrinėtojais, Putino sesuo M. Mykolaitytė-Slavėnienė laiške Brazdžioniui pastebėjo: Gal kada ateis laisvo žodžio gadynė, ir Lietuvos rašytojams nereikės slapstytis po kaukėmis…

    Ir ta diena atėjo. Bet dar prieš tai, 1983 m. Marija Katiliūtė ėmė pasirašinėti slapyvardžiu Lacrima (italų, lotynų kalbose reiškia ašara). Lietuvai ėmus laisvėti, nebereikėjo slapstytis religinės poezijos kūrėjams, Marijos litanijos autorystė taip pat nebebuvo paslaptis. B. Brazdžionis susegtą litanijos mašinraštį įdėjo į perlenktą storesnio popieriaus lapą ir savo ranka užrašė: Lacrima / ROŽĖ PASLAPTINGOJI (Švč. Mergelės Marijos litanija).

    Iš susegtų mašinraščio lapų 1975 m. sudarytoje kitoje sonetų knygoje „Interoibo ad altare Dei“ (Einu prie Dievo altoriaus) yra autorės rankraščio užrašų: prieštitulinio lapo apačioje įrašytos dvi raidės MK, tituliniame lape ranka užrašytas autorės slapyvardis Lacrima; sekančiame lape vėl autorės įrašas: Senojo Romos mišiolo (įvesto 1570 m. popiežiaus šv. Pijaus V-ojo, galiojusio beveik 400 metų) atminimui. Šio rinkinio sonetų pavadinimai yra tik lotynų k.

    Kiek solidesnis kietais lino spalvos drobiniais viršeliais įrištas eilėraščių rinkinys „Amžinuoju keliu“, sudarytas 1989 m. Knygoje – 182 mašinraščio lapai, kuriuose 1959–1987 metais sukurti eilėraščiai. Susidaro įspūdis, kad ši Lacrimos rankraštinė knyga labiausiai patraukė B. Brazdžionio dėmesį, ją ne tik atidžiai skaitė, bet ir trijose vietose įdėjo lapelius su savo siūlomais pataisymais.

    Šiais, 2025-aisias metais, minint vieno žymiausių Lietuvos menininkų, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, itin aktualus Lacrimos poezijos rinkinys „Gyvenimo šventė“ (Sonetai M.K. Čiurlionio paveikslų temomis). 102 mašinraščio lapų knyga sudaryta iš sonetų, parašytų 1968–1989 m. Rinkinys pradedamas eilėraščiu, skirtu M. K. Čiurlioniui:

    Tu pastovėki tyliame kamputy…
    O aš po salę vaikščiosiu viena.
    Prie Tavo drobių gera man pabūti,
    Kai gatvėj gęsta balzgana diena.

    Žinau, Tu man nė žodžio nesakysi,
    Tik džiaugsies, kad išeiti negaliu…
    Ir klausiamas – Tu man neatsakysi,
    Dabar – Tu amžiams liksi nebyliu – –

    O kas prakalbins pienę ir leliją?
    Kas įsūpuos tuos miegančius varpus?
    Įžengs į Zodiako karaliją
    Ir ilgesiu pasidalins perpus?..

    Kiekvieno teisė – džiaugtis ir stebėtis,
    Su Tavimi – ar savimi – kalbėtis.
    1975.II.26.

    Po 1990-ųjų kovo 11-osios, religinės poezijos autoriai, religinių leidinių leidėjai ir redaktoriai galėjo laisvai skelbti savo žodį. Lacrima ir toliau rašė, knygas leido Lietuvoje. 1990–2000 m. išleistos devynios Lacrimos poezijos knygos. 2004 m. balandžio 16-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje skaitytojams pristatytos M. Katiliūtės–Lacrimos knygos: 2002 m. išėjęs rinkinys Irtis į gilumą: Žvilgsniai per M. K. Čiurlionio paveikslus ir 2003-2004 m. išleistas meditacijų liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms skirtas leidinys Jausti su Bažnyčia.

    Likus metams iki paskutinės kelionės Amžinybėn, 2015 m. išėjo papildyta Rožinio meditacijų knyga Mergelės žiedas: meditacijos Rožinio Karalienei.

     

    Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2025 m.

  • Bajorystės patvirtinimo aktai

    Lietuvos rašytojų sąjungos narys Leonas Peleckis-Kaktavičius – literatūros istorikas ir tyrinėtojas, prozininkas, poetas, eseistas, visuomenės veikėjas. Iš viso yra išleidęs 48 knygas – monografijų, novelių, poezijos, memuarinės eseistikos, esė apie kultūros įžymybes, studijų, istorines. Ypač daug nusipelnė įamžindamas pirmosios lietuvių aktorės ir daugiau kaip šimto vaikų mamos bajoraitės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės atminimą („Namuose ant Pasadnos ulyčios“), pirmasis į Lietuvą sugrąžino išeivijoje atsidūrusius mūsų žymiausius kultūros žmones – ne tik rengdamas susitikimus su jais, rašydamas apie juos spaudoje, bet ir paskirdamas jiems monografijas. Ir dabar aktyviai tebedirba literatūros lauke: nuo 2007 m. reguliariai rašo dienraščio „Draugas“ (JAV) šeštadieniniam kultūros ir meno priedui, jau 36 metus redaguoja literatūros almanachą „Varpai“, kurį pats ir atgaivino, o nuo 2005 m. –  ir istorijos bei kultūros žurnalą „Lietuvos bajoras“.

    O iš kur ta dviguba pavardė, primenanti slapyvardį? Kaktavičius – garbinga giminė, turinti seną istoriją. Pastaruoju metu L. Peleckis-Kaktavičius muziejui perdavė daug vertybių, o tarp jų – dokumentą, liudijantį bajorystę. Rašytojas kilęs iš bajorų Kaktavičių. Bandant atkurti šeimos genealoginį medį, paaiškėjo, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi net keli segtuvai apie bajorų Kaktavičių giminę, o seniausia informacija siekia XVII a. pradžią. Protėviams Žemaitijoje priklausė trejetas dvarų, iš kurių vienas – Siraičių – tebestovi ir dabar, ir jis gana įspūdingas. Atsiimti Telšių rajone stovintį dvarą rašytojas nemato prasmės – šiuo metu ten gyvena beveik 30 šeimų, o ir restauracijai reikėtų labai jau daug lėšų. Kaip skelbiama enciklopedijoje „Lietuvos bajorai“, žymiausi Kaktavičių giminės atstovai – karininkai: Aleksandras Kaktavičius (1805–?) ir Valerijonas Kaktavičius (1830–1913) dalyvavo 1863 m. sukilime. Seniausias giminės herbas – Trzaska, o 1832 m. patvirtintas Gulbės herbas, kurį, kaip ir senovinį genealoginį medį, galima matyti ir enciklopediniame leidinyje. O garsiausiais giminės bajorais, daug nusipelniusiais literatūros lauke, dabar neabejotinai galime vadinti L. Peleckį-Kaktavičių ir jo sūnų Mindaugą.

    Procesas, kai patvirtinama bajoriška kilmė, vadinamas legitimacija. Tam reikalingi dokumentai, kuriais įrodoma giminystė su protėviais, kuriems bajorystė jau buvo patvirtinta. Legitimuotam asmeniui įteikiamas Bajorystės pripažinimo aktas. Legitimuotas bajoras turi teisę perduoti bajorystę savo teisėtai žmonai ir vaikams. Tokius dokumentus gavo ir Leono žmona Silvija bei sūnus Mindaugas. Vėlesnėse kartose bajorystė paveldima pagal vyrišką liniją.

    Retesnis dokumentas, dar nesulaukęs savo eilės patekti į muziejaus fondus, nes labai „šviežiai“ gautas, bet netrukus juos pasieksiantis – liudijimas L. Peleckį-Kaktavičių esant Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Garbės bajoru. Su prie jo pridėtu profesoriaus K. Bogdano kurtu aukso ženkleliu rašytojas kol kas dar neatsisveikino. Toks dokumentas ir garbės ženklas pelnyti už ilgametį vadovavimą Šiaulių apskrities bajorams – krašto bajorų skyriumi rūpinosi lygiai dešimtmetį, tuo metu buvo ir LBKS senatoriumi.

    L. Peleckis-Kaktavičius pažymi, kad ir tarp vyresnės kartos rašytojų buvo legitimuotas bajoras, su kuriuo jam teko susitikti Vilniuje vykstančiuose Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Senato posėdžiuose ir suvažiavimuose, kartu dirbti Redakcinėje komisijoje. Tai – poetas Vacys Reimeris.

    Būtina  atskirai paminėti ir trečiąjį bajorą – Mindaugą Peleckį, Rašytojų sąjungos narį nuo 2008 m. Atgimimo metais jis pagarsėjo kaip jauniausias Lietuvoje knygos autorius bei pasaulio Gineso knygos vertėjas iš anglų kalbos („Lietuvos rekordų“ knygoje užfiksuotas 13-mečio pasiekimas iki šiol nepralenktas). Tapęs žurnalistikos magistru (studijavo Vilniaus, tobulinosi Utrechto, Maastrichto (Nyderlandai), Briuselio (Belgija), Århuso (Danija) universitetuose), daug rašė kultūriniams leidiniams, įstojo į filosofijos doktorantūrą. Jo bibliografijoje – 28 knygos, tarp kurių ne tik poezija, proza, bet ir kelios mokslinės studijos, knygos, išleistos Australijoje, Prancūzijoje, o prieš mirtį užbaigta disertacija „Mula Sadro būties filosofija (lyginamuoju požiūriu)“. Domėjimosi laukas buvo nepaprastai didelis – nykstančios kalbos ir jų gaivintojai, muzikologija, religija, mitologija. Medžiagą monografijai „Naujieji religiniai judėjimai: tarp tradicijos ir kosminių religijų“ (2022) rinko apie du dešimtmečius. Tai – ir kruopštus mokslinis darbas, ir žurnalisto praktika, kai pateikiamos ne tik knyginės, bet ir gyvos žinios. Didelio dėmesio nusipelno ir monografija „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011), mitologijos studija „Žalčiava“ (2018) bei „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.“ (2023). Mindaugas – vienintelis Europos rašytojas, priimtas į Tarptautinę hiperpoliglotų asociaciją (The International Association of Hyperpolyglots). Deja, jau pora metų, kai šios visapusiškai talentingos asmenybės nebėra tarp mūsų. Jo jubiliejaus išvakarėse (gimė rugsėjo 12 d.) „Saulės titnagas“ išleido pokalbių, esė, knygų ir muzikinių kūrinių recenzijų knygą „Radikaliai kitoks požiūris į kultūrą“. Svetainė Radikaliai.lt – dar vienas stebuklas, kurį mums paliko poetas, prozininkas, publicistas, filosofas, muzikologas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas.

    Belieka apgailestauti, kad tokia kūrybiška, talentinga Kaktavičių giminės šaka taip netikėtai ir anksti nulūžo…

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2025 m.

  • Maironis vieši ponų Neniškių dvare

    Atsiminimuose dažnai minima, jog mūsų klasikas Jonas Mačiulis-Maironis mėgdavo važiuoti į svečius. Vasarą, palikęs dulkėtą Kauną, keliaudavo pas malonius draugiškus klebonus.

    Atsiverskime albumą, pilną bičiulių nuotraukų. Žvelkime į šią seną fotografiją. Čia, pievoje prie didelio namo, įamžinta linksma draugija, kurios centre pagarbiai sėdi Maironis, pečius suglaudęs su luomo draugais.

    Iš kairės stovi: J. Kliučinskas, Aleksandra Vainauskaitė-Švitrienė, Maironio bičiulė Jadvyga Stanelytė, p. Kliučinskienė, dvaro savininkas Jonas Neniškis. Sėdi iš kairės antras kun. K. Paltarokas, Maironis, kun. Juozas Budrikas, J. Budriko vikaras, Marija Neniškienė. Sėdi ant žolės: nežinomas berniukas, Joana Kulviecaitė, Pranukas Neniškis, Jadvyga Neniškytė. Fotografavo J. Kliučinskas.

    Maironį iš visų pusių supa mylintys bičiuliai. Poeto dešinėje sėdi seminarijos vicerektorius Kazimieras Paltarokas. Maironio mokinys, vėliau pralenkęs savo mokytoją ir tapęs vyskupu. Poeto albumuose rasime ne vieną šio dvasininko fotografiją ar sveikinimą.

    Už Maironio pečių stovi Jadvyga Stanelytė. Jai poetas yra dedikavęs ne vieną eilėraštį. J Stanelytė dažnai viešėdavusi pas Maironį, draugavusi su jo seserimi Marcele, mokiusi kitos sesers dukras.

    Įsižiūrėkime į šią muziejinę vertybę. Vasara, bet kokie kuklūs ir uždari visų drabužiai. Šalia J. Budriko vikaro sėdinti dvaro savininkė – šio subuvimo kaltininkė Marija Neniškienė. Tą dieną, liepos 22-ąją, buvo švenčiamos jos vardinės. Jaunajai poniai tebuvo dvidešimt šešeri, o jos dukrytei Jadvygai (tupinčiai prie mamos kojų) tik ketveri metai. Prie Maironio kojų žolėje sėdi mokytoja Joana Kulviecaitė, linksma išdaigininkė.

    Ant fotografijos paties poeto užrašyta: „Ponų Neniškių dvare. Panemunėlio parapija, 1914 m.“

    Po daugelio metų Jadvyga Neniškytė-Smetonienė prisiminė motinos vardines. Tą dieną iš pat ryto atskubėjo klebono J. Budriko tarnas ir pranešė džiugią žinią: atvažiuosią garbingi svečiai Maironis ir K. Paltarokas, kurie tuo metu viešėjo pas J. Budriką Panemunėlyje. Pagaliau atbildėjo žymieji svečiai. Maironį pasodino galustalėn. Poetas kalbino vaikus, prašė padeklamuoti eilėraščių. Po pietų jaunimas žaidė, šoko, dainavo. Maironis šnekučiavosi su kunigais ir šeimininkais. Tą šviesią dieną įamžino kaimynas J. Kliučinskas, miškų urėdas.

    Išlikę spalvingų kunigo Vladislovo Valavičiaus prisiminimų apie Maironio viešnagę Panemunėlyje pas kleboną J. Budriką. Anot V. Valavičiaus, Maironis mėgęs gyventi klebonijoje antrame aukšte, vadinamojoje salkoje, ten, žvelgdamas į nuostabias apylinkes, rašydavęs. Laisvalaikiu tvarkydavęs neseniai pastatytos bažnyčios šventorių. Valstiečių vaikas nebijojo fizinio darbo, taip jis ilsėdavosi nuo kūrybinės įtampos. Dažnai važinėdavo pas apylinkės šviesuolius. Vasarą griežtas rektorius atsipalaiduodavęs, mėgęs juokauti. V. Valavičiaus atsiminimuose yra epizodas, kaip poetas supratęs humorą. Vienų pietų metu kažkoks svečias pasakojęs smagų anekdotą, visi plyšę juokais. Maironis irgi taip užkrečiamai kvatojęsis, kad net jo pensnė įkritusi į buljoną. Tada juokas tiesiog nugriaudėjęs. Bet poetas neįsižeidęs, kvatojęsis kartu.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė, 2024 m.

    _______

    Maironis vieši ponų Neniškių dvare, 1914 m. MLLM 3719

  • Pirmoji Balio Sruogos nuotrauka

    Muziejuje saugoma labai sena nuotrauka, kurios centre matome mažą berniuką – tai būsimasis lietuvių literatūros klasikas, profesorius Balys Sruoga.

    Balys fotografuotas tarp dviejų savo brolių – Kazimiero ir Aniolo – prie savo namų, Biržų rajone Baibokų kaime. Nuotraukos autorius nežinomas. Greičiausiai – vyresnysis brolis Adolfas. Tiksli data tik menama – apie 1906 metus. Baliui tuomet apie dešimt, o gal vienuolika metų. Ir, ko gero, tai paskutinė mažojo Sruogos vasara tėviškėje, pabaigus Vabalninko pradžios mokyklą.

    Balio Sruogos tėvai, patys mažai raštingi, suprato mokslo svarbą, todėl leido vaikus į mokslus. Laukė Panevėžys. 1906 metų rugpjūtį jaunasis Sruoga brikute tėvo buvo atvežtas tęsti mokslo į žinomiausią apskrityje realinę mokyklą. Balys buvo apgyvendintas pas giminaitę. Sąlygos baisios, maistas prastas, mokyklinė  situacija nemaloni – kaip ir kitose to meto vidurinėse mokyklose visi dalykai mokomi rusų kalba. Tačiau svarbu, kad beveik visi šios mokyklos dėstytojai buvo baigę aukštąsias mokyklas. Mokytojų išprusimas ir Balio Sruogos užsispyrimas, ko gero, išugdė vieną pastebimiausių XX amžiaus lietuvių literatūros kūrėjų.  

    Vyr. rinkinių saugotoja Birutė Glaznerienė, 2022 m.

  • Juozo Kėkšto rankraštinė knyga „Ramybė man“

    Juozas Kėkštas (tikr. Adomavičius, 1915–1981) – liūdno likimo poetas. Gimė 1915 metų lapkričio 19 dieną Taškente. Tėvui mirus, 1921 metais mama su vaikais grįžo į Lietuvą.

    Juozo Kėkšto gyvenimas visad buvo sunkus ir sudėtingas. Tris kartus areštuotas, kalintas Lukiškių kalėjime, ištremtas į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą. Paleistas iš Berezos, išvyko gyventi į Varšuvą, 1939 m. grįžo į Vilnių. Nors J. Kėkštas pritarė sovietų valdžios sprendimams, 1940 m. vis tik buvo vėl suimtas. Po metų, kaip Lenkijos pilietis, amnestuotas ir įstojo į Sovietų Sąjungos Lenkų armiją, su kuria evakavosi į Persiją, vėliau – Iraką, Palestiną, Libaną, Egiptą. Kovoje su vokiečiais 1944 m. sužeistas Italijoje. Pasibaigus karui, iki 1947 m. pavasario gyveno Romoje, iš kur pasuko į Argentiną. Likimo siųstos negandos poeto nepalaužė, jis kūrė eilėraščius, vertė užsienio poetų kūrybą į lietuvių kalbą, bendradarbiavo spaudoje. 1947–1959 metais J. Kėkštas gyveno Buenos Airėse. Čia rūpinosi žurnalo „Literatūros lankai“ leidimu, išleido eilėraščių rinkinius „Diena naktin“, „Ramybė man“ ir rinktinę „Etapai“. 1957 m. sunkiai susirgo ir, Lenkijoje gyvenančios sesers bei lenkų literatų padedamas, 1959 m. persikėlė gyventi į Lenkiją.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugoma 1950 metais J. Kėkšto spaudai ruošta rankraštinė knyga „Ramybė man“. Knygelė storo kartono viršeliais, aplenktais plonu rudu popieriumi. Ši muziejinė vertybė, kaip ir J. Kėkšto gyvenimas, mačiusi nemažai išbandymų. Knygelės aplankas suplyšęs, klijuotas lipnia juosta, popierius pageltęs. Viršelis ir puslapiai poeto kruopščiai surišti baltu siūlu, sukuriant knygos maketo vaizdą. Tekstas rankraštyje tvarkingas, be taisymų ir braukymų. Raštas rankraštyje aiškus: raidės lygios, taisyklingos, tarp eilučių išlaikytas vienodas atstumas. Galima sakyti, kad toks raštas ir teksto išdėstymas rodo kruopštumą ir dėmesį detalėms. Knygos makete yra numatyta, kaip turėtų atrodyti priešantraštinis ir antraštinis lapai. Priešantraštiniame lape numatyta leidyklos pavadinimo vieta, planuota, kad viršelio ir spaudos priežiūros darbą atliks P. Augius (prie šios eilutės pažymėtas klaustukas), numatyta tiražo egzempliorių ir spaustuvės pavadinimo vietos, nurodyti išleidimo metai – 1950 m. Antraštiniame lape – autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, leidyklos ženklo vieta ir pakartoti leidimo metai.  Paskutinis puslapis – knygos turinys. Knygoje – tarsi dvi dalys: „Ramybė man“ (5–21 psl.) ir „Lujano stebuklas“ (25–29 psl.). Eilėraščius numatyta spausdinti tokia tvarka: Ramybė man / Pietá 5 psl.; / Užrašas 6 psl.; / Draugui paliktojo kranto 8 psl.; / Vandenynas 10 psl.; / Eilėraštis apie jūreivį 11 psl.; / Eini nerimdamas 12 psl.; / Apokalipsės ratai 13 psl.; / Argentinai 14 psl.; / Tolimoji 15 psl.; / Tolimosios skundas 17 psl.; / Jeigu ateitų pas tave 19 psl.; / Sūnus 20 psl.; / Ramybė man 21 psl.; / Lujano stebuklas / Kelionė į stebuklų vietą 25 psl.; / Šventos Mišios 26 psl.; / Žolė ir kaulai 27 psl.; / Tiltas 28 psl.; / Prieraštė 29 psl. Iš viso rankraštinę knygelę sudaro 31 lapas.

    Rankraštinės knygos dvidešimt pirmame puslapyje įrašyto eilėraščio „Ramybė man“ pradžia tokia: „Aš, vergas nepriklausomos dainos, / fanatiškai dainuodamas audras ir laisvą, platų vėją – / dainavau save.“ Knygoje publikuotame tekste žodžio „fanatiškai“ nebeliko.

    1950 metų sausio 4 d. laiške K. Bradūnui Juozas Kėkštas apie savo pažiūras ir vertybes atviravo: „Manąjį credo sudaro trys didžiosios laisvės: laisva Tauta, laisvas Žmogus, laisva Kūryba. Jomis tikėjau prieš penkiolika, prieš dešimt metų, jomis tebetikiu ir šiandien. / Išpažįstu tikėjimišką santykį į mane supančius daiktus, žemę, įvykius ir žmones. Šiame tikėjime buvau ir tebesu fanatikas. Tai amžiaus tiesos ir grožio fanatizmas.“

    „Ramybė man“ – tai penktoji poeto eilėraščių knyga, išleista 1951 metais „Gabijos“ leidykloje JAV. Apie šį eilėraščių rinkinį Antanas Vaičiulaitis, pasirašęs Aug. Raginio slapyvardžiu „Aiduose“ publikuotame straipsnyje rašė: „Po tuo svetimu dangumi kūrėsi ir jo poezija. Tad visai nenuostabu, kad, paties autoriaus žodžiais tariant, joje „paliko žymės aštrios“, lygiai kaip savo sielvarto didybe tos žymės paženklino visą mūsų tautą.“

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė, 2025 m.

  • JURGOS IVANAUSKAITĖS SVEIKINIMAS

    Jurga Ivanauskaitė – įvairialypė asmenybė: prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė, žurnalistė. Gyvendama Himalajuose ir studijuodama Tibeto kultūrą, menininkė ypač susidomėjo daile. Prasidėjo naujas kūrybos etapas, kupinas rytietiškų motyvų, mistikos, simbolių (angelai, griaučiai, raganos, magai, vienuoliai ir t.t.). Kiekvienas J. Ivanauskaitės paveikslas – tai atskiras pasakojimas apie transcendentines sferas, kitus sakralius, egzistencinius lygmenis. Dailininkė tapė paveikslų ciklus, vieną jų paskyrė dangaus pasiuntiniams, sukūrė apie juos eilių. Neįveikusi klastingos ligos, Jurga Ivanauskaitė nukeliavo pas angelus, kuriuos taip mėgo piešti, dėlioti iš lapelių, gėlių žiedų, plunksnelių. Beje, Tibeto lamos teigia, kad tradicinės tibetietiškos mandalos ir dievybių atvaizdai sukuriami ne šiaip dailininkų, o nušvitusių, t. y. nepaprastai aukštą sąmonės išsivystymo lygmenį pasiekusių žmonių.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugome Jurgos Ivanauskaitės kalėdinį sveikinimą – ofortą, dovanotą rašytojui Jonui Mikelinskui. Viršelyje po trikampiu Apvaizdos ženklu regime sparnuotą būtybę, pagerbtą Vyčio kryžiumi, su diadema ant garbanotų plaukų, grakščiomis, išraiškingomis rankomis laiminančią Lietuvos laisvės simbolius – Gedimino pilį, Varpinę ir Arkikatedrą baziliką. Antroje atviruko pusėje didžiosiomis raudonomis raidėmis užrašyta: LINKSMŲ ŠVENTŲ KALĖDŲ IR TESAUGOS JUS DIEVAS VISUS NAUJAUSIUS METUS! IR JUMS, IR MUMS VISIEMS VIENO TELINKIU: LAISVOS LIETUVOS! JURGA, 1988.

    Jurga Ivanauskaitė, dar studijuodama trečiame Dailės instituto kurse, kreipėsi į rašytoją Joną Mikelinską, kad šis įvertintų pirmuosius jos kūrybinius bandymus. Ji nelabai pasitikėjo savo gabumais, todėl norėjo kūrybą parodyti pripažintiems autoriams. Menininkei užteko drąsos ir ryžto kreiptis į valdžios ujamą nepriklausomo mąstymo žmogų. Jonas Mikelinskas gerai įvertino jos kūrybą, nors ten ir buvo prieštaringų dalykų. Jis buvo Jurgos kūrybos „krikšto tėvas“, „mokytojas“, nuolat domėjęsis menininkės kūryba, visuomenine, kultūrine ir politine veikla, gyvenimo būdu, kuris „man atrodė kaleidoskopiškas, net avantiūristinis, bet, kaip ir jos kūryba, paženklintas būtinybės antspaudu („Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“, 2008 m., p. 310).

    „Ir dabar, žiūrėdamas į Jurgos man dovanotą jos pieštą paveikslą, matau ne tiek tą sparnuotą Angelą Sargą, kiek pačią jo autorę, gražią, emocionalią, impulsyvią, egocentrišką, drąsią ir kartu trapią, kupiną paslaptingų vitališkų jėgų, dieną naktį ją laikančių kūrybinėje įtampoje“, – prisiminimais dalijosi rašytojas. (Ten pat, p. 312). Grafikos darbą muziejus iš J. Mikelinsko įsigijo 2014 m.

    Parengė redaktorė Marija Kaškonienė

  • ŠVENTĖS PARYŽIUJE

    Muziejaus fonduose saugome įdomią nuotrauką: prie eglutės sėdi Elena Jankauskaitė-Turauskienė, dainininkė Marija Lipčienė, Kalėdų senelis, už jo – Maironio seserėnas Mikalojus Lipčius ir Lietuvos diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas Eduardas Turauskas. Abu jauni vyrai studijavo teisę Paryžiaus universitete. Mikalojaus Lipčiaus studijas rėmė Maironis. Kitoje fotografijos pusėje Marijos Lipčienės užrašas ranka: „25 / XII 1925 m. Paryžius. 4-me Broca bute“.

    Marija Lipčienė buvo nuolatinė jaukių Maironio švenčių viešnia, jai plojo menininkai ir inteligentai, Poeto giminaičiai. Maironio archyve saugome ne vieną Marijos Lipčienės ir jos vyro Mikalojaus Lipčiaus rašytą atviruką, vizitinę kortelę, dedikuotą fotografiją.

    Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė