Maironio lietuviu literaturos muziejus (DEV)

Archyvai: Mėnesio eksponatai

  • Juditos Vaičiūnaitės vaikystės metai

    Šiemet Vaiko dieną švenčiame gegužės 17-ąją. Ta proga pažvelkime į keletą Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų nuotraukų, kurios mena poetės, vertėjos Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) vaikystės laiką.

    Pirmoji – 1940 metais fotografuota Kaune, „Zinaidos“ fotoateljė. Matome mažą mergaitę – tai būsima viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Tuo metu Juditai buvo 2 metai ir 7 mėnesiai. Pozuodama ji laiko lėlę, plaukuose kūpso didelis baltas kaspinas lyg milžiniška peteliškė, ant kaklo auksinis krikšto kryželis, apie kurį atsiminimuose J. Vaičiūnaitė rašė: „Kai dygo dantys, aš jį pakramčiau, ir tokį su dantų žymėmis jį vėliau nešiojo mano duktė Ula.“ (Judita Vaičiūnaitė. Raštai, t. 3, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008, p. 399).

    Būsima poetė gimė Kaune, šis miestas J. Vaičiūnaitei – namai, vaikystė. Jame pragyventi pirmieji septyniolika metų. „Kaune visada sušylu, atgyju, lyg man padėtų kažkokios slaptos jėgos. Kauno ilgiuosi, tai lyg kelionė į praeitį, į pradžią.“ (Ten pat, p. 282). Poetės tėvai – psichiatrijos profesorius Viktoras Vaičiūnas ir gailestingoji sesuo Adelė (Selenytė) Vaičiūnienė. Atsiminimuose J. Vaičiūnaitė rašė: „Šviesią dar prieškario vasaros dieną parnešta iš ligoninės pradėjau savo gyvenimo kelionę. Gimiau labai maža, ilgais juodais plaukais. „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs dėdė Petras Vaičiūnas.“ (Ten pat, p. 349). Yra ir paso duomenys, ten pirmas vardas – Viktorija, o Judita – antras.

    Prasideda Antrasis pasaulinis karas. Juditos vaikystės atsiminimuose išliko ne tik pilnas ligonių tėvo laukiamasis, su mama karpomos popieriaus juostelės, klijais iš miltų ir vandens klijuojamos ant langų stiklo, sutrūkę radiatoriai, susprogdintas vandentiekis, bet ir saulėti sekmadieniai, kai eidavo į evangelikų reformatų bažnyčią, operą ar kavinę, kurioje prie stalelio, apkrauto ledais ir pyragaičiais, šypsojosi tėvas. „Nors buvo karas, buvom laimingos. Kokie skaidrūs tie tolimi sekmadieniai karo dūmuose! Anos saulės nutvieksti, kai vaikiška ranka jautė stiprų tėvo delną.“ (Ten pat, p. 359). Universiteto profesoriaus, gydytojo V. Vaičiūno dukros buvo auklėjamos humanizmo dvasia, mokomos atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, matė, kad neretai iš toli atvykstantys ligoniai buvo gydomi veltui. 1945-ieji, pirmoji vasara po karo, vaikystės laiko idealumą griauna tėvo mirtis, kai būsimajai poetei buvo vos aštuoneri. Mirus tėvui, šeimos gyvenimas finansiškai pasunkėjo, tapo nelengva išgyventi, sunkiai besiverčiančias našle tapusią mamą Adelę su dviem dukromis globojo tėvo broliai – kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas Vaičiūnas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas.

    1939 m. nuotraukoje matome Juditą su dvejais metais vyresne seserimi Dalia Marija. Aprengtos mergaitės lyg dvynės, vienodomis suknelėmis.

    Iš vaikystės tarsi per rūką išplaukia vienas pirmųjų prisiminimų: „Neaiškiai prisimenu save, gulinčią baltai dažytoj geležinėj pintoj lovelėj, mėlyną apmušalo gėlytę, kurią krapštinėjau, kol pradraskiau. Pasilenkę tėvų veidai ir dvimetė susijaudinus sesutė su šviesiais lygiais kirpčiukais, didelėm mėlynom įsisiurbusiom akim, audringai, su tokia meile mane sutikusi. Nuo tos akimirkos manęs nebepaleido apglėbusi karšta jos rankutė – namie, gatvėj, mokykloj. Niekad nebuvau viena – visad apginta, globojama, išbučiuota. Kaip aš didžiavausi savo seserim!“ (Ten pat, p. 349). Pirmaisiais metais užsimezgęs dvasinis ryšys seseris siejo visą gyvenimą. Vaikystėje Dalia yra žaidimų draugė. J. Vaičiūnaitė prisimena: „Karštos karo vasaros. Neužmirštami vaikystės žaislai – du pliušiniai meškiai, geltonas ir mažesnis žydras, minkštas šuniukas su odiniu antkakliu ir raudonu liežuviu, bezdžionėlė. <…> Taip ir žaidžiam – laimingos po saule. Dalia ir Dita. Viena šviesi, antra tamsiaplaukė. Tai mūsų skiriamasis ženklas. Gal dėl to taip mėgau brolių Grimų pasaką „Baltuolė ir Rožytė“.“ (Ten pat, p. 353).

    Būsimai poetei įtakos turėjo aplinka, kurioje augo. Poeziją kūrė dėdė P. Vaičiūnas, jaunystėje eilėraščius bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, o prozą rašė sesuo Dalia. Juditą supo inteligentiška aplinka, kuri buvo kupina literatūros, poezijos, muzikos. Judita mokėsi groti smuiku, sesuo Dalia – pianinu.

    1950 m. fotografijoje matome Juditą, mamą Adelę Vaičiūnienę ir seserį Dalią.

    Pokario metų nykybėje vaikystės prisiminimuose išliko jaunos našlės ir dviejų našlaičių bute kasmet rengiami koncertai, kurie pirmąjį gegužės sekmadienį vietoj gėlių buvo dovanojami mamai. „Vadovaudavo Dalia. <…> Mes dainuodavom – solo pakaitom ir duetu. Mes skambindavom pianinu. Ir mes šokom, vaizduodamos balerinas – tas man gal labiausiai patiko. Iškilmingai pranešdavom mamai, kas ką atlieka. O žiūrovas buvo vienintelis – mama.“ (Ten pat, p. 374). Dukros žinojo, kad mama vertina ne turtą, o mokslą, kelionių ilgesį, vaikišką svajonę.

    J. Vaičiūnaitė yra iš tos kartos, vaikystėje pergyvenusios karo siaubą, Sibiro baimę, nepriteklius, bet poetės atsiminimuose vaikystė yra šviesus laikas, kuriame nėra barnių, priekaištų, nėra skriaudos, pykčio, neapykantos, pagiežos. Lyrikė yra sakiusi: „Vaikystė – šventas praeities laikas, kuriame viskas įgauna sakralumo atspalvį…“

    Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų rinkinių saugotoja Eglė Rankauskienė

  • Kazio Borutos kalėjime pagamintas rankų darbo dėklas rankraščiams

    Šiemet minime garsaus rašytojo Kazio Borutos (1905–1965) 120-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines. Kazys Boruta buvo įdomi ir nevienalypė asmenybė, įsirašiusi į mūsų literatūros ir kultūros istoriją. Turtingo ūkininko sūnus, bernas iš Suvalkijos, Lietuvos universiteto (1924–1925) studentas, aktyvus „aušrininkų“ organizacijos narys, kaip pats sakęs, dėl savo pažiūrų, „kalėjęs prie visų valdžių“, Vienos universiteto studentas (1926–1930), Lietuvių rašytojų draugijos narys, Mokslų akademijos (nuo 1940), Literatūros muziejaus (nuo 1941) vedėjas, kelių leidinių redaktorius, vertėjas, 5 poezijos knygų ir 9 prozos knygų autorius. Žinomiausi romanai „Mediniai stebuklai“ (1938) ir „Baltaragio malūnas“ (1945).

    Įdomaus eksponato rubrikoje pristatoma unikali muziejinė vertybė – paties Kazio Borutos kalėjime gamintas kartoninis dėklas-aplankas, skirtas rankraščiams susidėti. Šis dėklas aptrauktas namų darbo rusva drobe, surišamas juodais raišteliais, su KB inicialais viršutiniame kairiajame kampe. Šią muziejinę vertybę muziejui padovanojo trečioji rašytojo žmona filologė Elga Kaktyn-Motuzienė-Borutienė (1917–2005), praėjus penkeriems metams po vyro mirties. Savo atsiminimuose, saugomuose muziejuje, teigė: „Nebuvo netvarkingas, rankraščius laikydavo tvarkingai, papkėje [kalba netaisyta], kuri gulėdavo ant stalo. Turėjo visus instrumentus įrišimo darbams, pats tuo užsiimdavo. Mėgo lietuviškus ornamentus, jo kambary buvo liaudiškas audeklas ant sienos, ant lovos ir ant žemės. Motina buvo gera audėja, jis labai saugojo tuos audinius, nebuvo abejingas, liepė man saugoti. Jis apskritai ilgai išlaikydavo daiktus, kuo senesnis, tuo jam buvo brangesnis.“

    Žiūrint iš laiko perspektyvos įdomu yra aptarti šios muziejinės vertybės atsiradimo kontekstą, leidžiantį geriau pažinti ir patį autorių.

    K. Boruta dar mokydamasis Marijampolėje, pasak V. Kubiliaus „kunigų iškeiktame komjaunuolių ir aušrininkų lizde“, įsijungė į moksleivių „aušrininkų“ judėjimą, buvo aktyvus narys, todėl vėliau gyvenime ne kartą už savo kairuoliškas pažiūras nukentėjo, o dar ir buvo neramaus, maištingo būdo, todėl nuolat įsiveldavo į įvairius nemalonumus, kuriuos dažnai lydėjo kalėjimo karti patirtis. Šis aptariamas dėklas K. Borutos pasigamintas būtent kalėjime, tačiau kuriame būtent (kalintas tris kartus, du kartus – Kaune, paskutinį – Vilniuje) ir kuriais tiksliai metais, pasakyti sunku.

    Pirmą kartą areštuojamas Kaune 1925 m. – kalėjo tik keletą dienų, antrą kartą 1927 m. areštuojamas Telšiuose, tačiau netrukus paleidžiamas, trečias areštas 1933 m. Nuteisiamas 4 metams Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Savo atsiminimuose K. Boruta aprašo šį laikotarpį ir savo veiklą drėgnuose kalėjimo rūsiuose. Slegiančios ir gniuždančios atmosferos sąlygomis rengė medžiagą „Tarptautiniam žodžių žodynui“ (1936), vertė R. Rolano „Žaną Kristofą“, P. Buck „Gerąją žemę“, H. Ibseno „Brandą“, Klabundo „Kreidos ratą“. Tuo laikotarpiu gimė eilėraštis „Sunkios nuodėmės“:


    Sunkios nuodėmės tėvynę mano slegia,

    o mano nuodėmė už vis sunkiausia.

    Apleidęs tėviškę vidur nakties neregę,

    blaškiausi kraštuose kuo tolimiausiuos.

     


    Jaunystę savo iš sielvarto sutrupinau,

    išbraidžiojau visus kelius ir šunkelius iš ilgesio.

    Tai kuo dabar, aš graudžiai susirūpinau,

    neramią savo sąžinę nutildysiu.

     


    Aš kaltas prieš visus, nes aš visiems žadėjau

    sugrįžt į tėviškę drauge su laisve,

    o sugrįžau, ir pats nesitikėjau,

    kaip grįžta vergas į vergiją baisią.

     


    Bet kas aš? Milžinas? Prikaltas Prometėjas?

    Ne, toks kaip ir visi, o gal menkiausių menkas,

    kuriam gyvenimas, sunkesnis kaip kalėjimas,

    pakelti su visais iš vieno tenka.

     


    Tai kas, jei suklydau? Negriežkite dantim.

    Matau, kaip blanksta kruvinos pašvaistės.

    Jūs keršto norite? Tai meskit akmenim,

    aš juos priimsiu dėl tėvynės laisvės.

     

    Paskutinį kartą kalintas 1946–1949 m. Vilniaus Rasų kalėjime. Atėjęs aplankyti bičiulio literato Stasio Gorodeckio, 1946 m. kovo 17 d. suimtas poetės, vertėjos, politinės veikėjos Onos Lukauskaitės-Poškienės bute NKVD surengtos pasalos metu. Lietuvių tautinės tarybos, vadovaujamos kpt. Jono Noreikos (gen. Vėtros), byloje, žinomoje dar  Vilniaus inteligentų bylos pavadinimu, 1946 m. spalio 20 d. pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-12 straipsnį nuteistas 5 metams už tai, kad žinojo apie O. Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė (iš esmės tai traktuota kaip ideologinis pasyvumas). Antrosios žmonos Jadvygos Čiurlionytės (vedę buvo 1945–1958 m.) pastangų dėka, tremties Sibire išvengė, tačiau realaus laisvės atėmimo, kaip už sunkų nusikaltimą, ne. 1946 m. pateikė amnestijos prašymą. 1949 m. sausio 25 d. amnestuotas, kovo 17 d. paleistas iš Rasų kalėjimo, kur 1947–1949 m. parašė atsiminimus apie savo jaunystės dienas ir pirmąją žmoną Oną Kazanskaitę (1893–1941), rankraštis saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne, o 1999 m. publikuotas atskira knyga „Gyvenimas drauge su draugu“. Pabaigoje dukrai Eglei Borutaitei-Makariūnienei įrašė tokią dedikaciją: „Dukrelei Eglei, kad pasimokytų iš tėvų klaidų ir nenusimintų, jeigu pati suklystų – Tėvas“.

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2025 m.

  • Vieno portreto istorija

    Šių metų sausio mėnesį MLLM gavo dovaną – rašytojo Alekso Baltrūno (1925–2001) portretą. Dovanotojas – rašytojo anūkas Laurynas Baltrūnas. Portretas nutapytas 1962 m. jo autorius –dailininkas Aleksandras Vitulskis. Pasak rašytojo sūnaus Valentino Baltrūno, jo mama „Aldona Baltrūnienė pasakojo, kad A. Vitulskis specialiai tais metais rengiamai“. Respublikinei portreto parodai“ ėmėsi tapyti A. Baltrūno portretą. Deja, bet atrankos komisija, lyg ir dėl per didelio tradiciškumo, šio darbo į parodą neatrinko. Iškilus „problemai“, kur dėti šį paveikslą, dailininkas pozuotojui pasiūlė šį darbą nupirkti. Po diskusijų, matyt, taip ir buvo padaryta. Po kurio laiko paveikslas buvo padovanotas sūnui Linui, o šiam mirus – atiteko anūkui ir buvo išvežtas į kaimą. Dėl nelabai tinkamų sąlygų paveikslas šiek tiek nukentėjo.“ Perduodamas paveikslą rašytojo anūkas papasakojo atsitikimą, lėmusį dar vieną portreto pakenkimą – įpjovą veido centre. Paauglystėje neišleistas iš namų jo tėvas Linas metęs peilį paveikslo pusėn ir taip jį pažeidęs. Mama specialiai jo nerestauravusi, palikusi atsiminimą apie tą nelemtą incidentą.

    7-to dešimtmečio pradžioje A. Baltūnas Vilniuje dirbo periodinių leidinių redakcijose, jau buvo išleidęs knygas vaikams „Berniukas iš mėlynojo vasarnamio“ (1951), „Linas ir Valentinas“ (1958), romaną „Tolimi keliai“ (1958), apsakymų rinkinius „Pavasario srautas“ (1953), „Lietus“ (1960). Sudėtingais pokario metais rašytojas su žmona mokytojavo Grinkiškio gimnazijoje, dirbo Radviliškio laikraščio redakcijoje. Kaip komjaunuolis medžiojamas partizanų, kaip vokiečių okupacijos metais tarnavęs P. Plechavičiaus armijoje sovietinės valdžios įtrauktas į politiškai nepatikimųjų sąrašą vis dėlto A. Baltrūnas išvengė susidorojimo ir, įsitvirtinęs tarp to meto prozininkų, aktyviai dirbo kultūrinį darbą. Septynerius metus (1965–1972) vadovavo žurnalo „Kultūros barai“ redakcijai. Neapsipratęs su partine priežiūra iš redaktoriaus pareigų atsistatydino, savo pasitraukimą motyvuodamas noru atsidėti kūrybiniam darbui. Antroje gyvenimo pusėje rašytojas paniro į sodininkystę, laikė bites.

    1989 m. rašytoje autobiografijoje A. Baltrūnas samprotauja apie talento prigimtį teikdamas, kad „gyvenimas, patirtis daug ko išmoko: profesijos įgūdžių, racionalaus jėgų ir medžiaginių išteklių panaudojimo, realių galimybių ir kūrybinių ambicijų „taikaus sambūvio“. Neišmoko tiktai iš betalenčio tapti talentingu.“ Būtinu talento elementu rašytojas įvardina „gebėjimą akylai stebėti aplinką (žmones, įvykius, jų raidą), fiksuoti, apmąstyti ir po to įkurdinti kažkokiose atminties ar pasąmonės sankrovose, kur jie netrukdomi gali tūnoti iki to momento, kai eilinis poreikis rašyti pareikalaus būtent tos kategorijos siužetų, žmonių paveikslų, gamtos ar buities detalių“. Šios Baltrūno mintys liudija realistinę jo talento prigimtį.

    Paskutinė, 1983 m. išleista rašytojo knyga – novelių rinkinys „Ant Katpėdėlių kalno“, skirta Aukštadvario kraštui, jo  žmonių istorijoms, papasakotoms jautriai ir vaizdingai. Čia daug metų jis lankėsi savaitgaliais, puoselėjo nedidelį sodą. Už šią knygą A. Baltrūnas buvo apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija.

    Šiemet minime prozininko A. Baltrūno, gabaus kultūrininko, erudito, 100-ąsias gimimo metines.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2025 m.

     

  • Žemaitės skarelė

    Muziejuje saugoma rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės balta šilkinė skarelė mena jos pomėgį ryšėti skareles. Dažniausiai ja apsigaubdavo ir fotografuodamasi, prie puošnesnių palaidinių ar suknelių, todėl atvaizdų, kur pamatytume klasikę be skarelės, išliko nedaug. Įmantrių skrybėlaičių, kokias savo kolekcijose turėjo XIX a. pab.–XX a. pr. bajoraitės – o juk ir rašytoja buvo bajoriškos kilmės! – taip pat nenešiojo. Skarelių turėjo daug – paprastesnių, įmantresnių, puošnesnių. Labiausiai jai prie širdies buvo languotos.

    Muziejaus lietuvių literatūros istorijai skirtoje ekspozicijoje „Literatūra keičia“ eksponuojama rašytojos skarelė jau paveikta laiko (2005 m. restauruota), tačiau puošni – su kraštuose baltu šilku išaustomis gėlėmis ir ornamentais. Spėjama, kad pirkta rašytojai viešint Amerikoje (1916–1921). Vis dėlto – kodėl skarelė, o ne skrybėlaitė? 1865 m. ištekėjusi už buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto, rašytoja perėjo į valstiečių luomą ir nesibaidė nei jų darbų, nei papročių, nei aprangos. Augindama gausią šeimą, sunkiai dirbo – nebuvo laiko, o ir noro vaikytis madų. Rašytoja savo apranga nenorėjo išsiskirti iš kitų valstiečių – dažniausiai vilkėdavo ilgą naminį sijoną, palaidinę ir skarelę. Kai kuriuos drabužius pasisiūdavo ir pati. Vėliau, jau gyvendama Vilniuje ir dirbdama „Lietuvos žinių“ redakcijoje, Žemaitė irgi nepakeitė savo aprangos stiliaus. „Kaip man atrodė, rašytoja buvo kukli, nuoširdi moteriškė, visuomet apsigobusi kaimiška skarele. Redakcijoje teko skaitinėti ir jos kūrinius. Kalba graži, liaudiška, labai vaizdinga, nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tik skyrybos ženklai smarkiai šlubavo. Labai klysta tie, kurie manytų, kad Žemaitė buvo paprasta kaimo bobelė. Ne, ji buvo kaimo inteligentė, kompanijoje ir prie stalo elgėsi kaip inteligentė.“ (Iš M. Markausko atsiminimų.)

    Apie rašytojos pomėgį ryšėti skarelę išliko nemažai legendų. Rašytojos bičiulė Felicija Bortkevičienė, prisimindama jos kelionę su Bulotimis į Ameriką, rašė: „Žemaitė rėdėsi pagal savotišką stilių, nuo kurio neatsisakydavo niekuomet. Tai buvo sodietiškas apdaras su skarele, apklėsta ant galvos. Kadangi, į Ameriką važiuojant laivu pirma klase, reikėjo pietus valgyti visiems pirmos klasės keleiviams bendrai, ir anglų papročiu, iškilmingai apsirengusiems, tai p. Bulotienė nupirko Žemaitei brangų šalį, kad per tuos pietus skarelės vietoje jį užsidėtų ant galvos. Bet Žemaitė užsispyrė neatsisakyti savo papročio, ir p. Bulotienės pastangos nuėjo niekais.“ Aleksandra Bulotienė, kuri globojo Žemaitę Vilniuje ir drauge su ja eidavo į teatrą bei pobūvius, išgirsdavo iš miesto ponių ne vieną pašiepiančią repliką dėl tos skarelės. A. Bulotienė pasakojo, kad rašytoja mėgo aiškias, ryškias drabužių spalvas ir „nė vienos valandikės nesutikdavo pabūti be margos skarelės ant galvos, surištos po smakru paprastu kaimišku mazgu. Gyvenime tai kartais iššaukdavo juokų ir nesusipratimų.“ Nors A. Bulotienę ir Žemaitę skyrė didelis amžiaus skirtumas, tačiau dėl rašytojos jaunatviško ir linksmo būdo jos rasdavo bendrą kalbą. Jaunoji rašytojos bičiulė teigė, kad „paprastos kaimietės išvaizda dengė nepaprastą, gausiai apdovanotą asmenį, kuriame buvo kažkoks neišsemiamas energijos ir gyvenimo jėgų šaltinis“.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2025 m.

  • Išskirtinis lituanistų kursas

    Nežinomo autoriaus 1950 m. nuotraukoje Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės I kurso studentai. Penkios dešimtys jaunuolių 1949 metais pasiryžo tapti gimtosios kalbos specialistais. Pasak literatūrologės D. Mitaitės, 1930 m. gimusių įvairių likimų žymesnių ar ne tokių žymių rašytojų esti gana daug, vis dėlto 1930-ųjų metų kartos pavadinimas kaip savotiška ideologema yra prigijęs trims poetams: Algimantui Baltakiui, Alfonsui Maldoniui, Justinui Marcinkevičiui. Šie poetai sąmoningai rinkosi gyvenimą ir darbą sovietinėje visuomenėje, o ne kovą su sistema, kurios esmę jie jau buvo suvokę ir kurios bijojo.

    1949–1954 m. lituanistų kursą minėta mokslininkė apibūdina ne tik kaip gausų talentų, bet ir paženklintą tragiškų likimų: Kauno „priemiesčio berniokas“ Baltakis bei Maldonis ir Marcinkevičius draugavo nuo pat studijų Vilniaus universitete, visi jie iš 1954 m. lituanistų laidos, garsios ne tik žinomais poetais ir mokslininkais, bet ir savižudžiais (nusižudė Jūratė Strazdaitė, Taida Devėnaitė, Jonas Kaminskas, Gražina Misikevičiūtė), labai skaudžiai kurso draugus sukrėtė ir kurso draugo garsaus kalbininko Jono Kazlausko mirtis KGB rūmuose. Klausinėjami apie studijas, ir Baltakis, ir Marcinkevičius pabrėžė savo kurso draugų savižudybių gausą. Marcinkevičius draugų nesugebėjimą susidoroti su gyvenimo problemomis bent jau iš dalies aiškino dvasinėmis karo ir pokario traumomis. A. Maldonis, ilgametis „Vagos“ leidyklos vyriausias redaktorius, pokarinės kartos savijautą studijų metu apibūdino šitaip: Buvome užuitos, beteisės, savo menkystę didžiuosiuose gyvenimo reikaluose aiškiai suvokiančios žemdirbėlių genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krūtinę, buvo kaip ir užprogramuotas. Taip ir mokė – ir tėvas, ypač mama.(https://www.llti.lt/failai/Colloquia37_internetui-94-114.pdf)

    V. Sventickas savo sudarytoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ rašo, kad baigęs mokyklą sidabro medaliu, Marcinkevičius svajojęs apie universitetą, bet lėšų pragyvenimui visiškai neturėjęs, tad nusprendęs eiti dirbti. Auklėtoja parūpinusi pataisininkų vasarai, už uždirbtus pinigus seseriai nupirkęs paltą ir dar likę studijų pradžiai. Svarbiausios gyvenime jam buvusios dvi vietos: tėviškė ir universitetas. J. Marcinkevičius yra išsitaręs, kad universitete daugiau dainavo nei studijavo (jo dalyvauta akademiniame chore, vyrų oktete, folkloro grupėje). Su klasės draugu Jonu Kazlausku, tarptautinio masto kalbininku baltistu, Marcinkevičius kartu gyveno viename senamiesčio kambarėlyje. J. Marcinkevičius taip apibūdino savo bendramokslį: Jonas buvo gimęs kalbos mokslui, jis galėjo dienomis ir savaitėmis aiškintis, mano akimis žiūrint, kokį visai nežymų tarmės ar senųjų raštų faktą, vartyti jį visaip, pasitraukti, užmiršti ir vėl prie jo grįžti su naujomis hipotezėmis ir nauja aistra. Po Nepriklausomybės paaiškėjo mokslininko žūties aplinkybės – saugumiečių tardomą ištiko infarktas, neatgaivintas įmestas į Nerį, imituojant savižudybę. Po motinos mirties Jono Kazlausko žūtis poetui buvusi vienas sunkiausių egzistencinių slenksčių, peržengė jį jau kitas, lyg perkeistas.

    Kurso draugė poetė ir muziejininkė M. Macijauskienė prisimena Justiną buvus labai kukliu ir mažakalbiu, per susipažinimo paskaitą prisistačiusį būsimu poetu. Apie studijų metus Marcinkevičius yra pasakęs: Mokslui – sumauti, jaunystei – puikūs.

    Marcinkevičių moksladraugiai trumpino Cinkumi, Baltakį – Bielu.

    Poetas A. Baltakis taip prisimena lituanistikos studijų, kurių pasirinkimą nulėmė klasės auklėtoja lituanistė Jovita Čenienė, pradžią: Dokumentus į Vilniaus universitetą 1949 metais vežiau kartu su Vytautu Mikuličium, su kuriuo anksčiau toje pačioje gimnazijoje mokėmės. Kadangi mokslus buvau baigęs aukso medaliu, nereikėjo laikyti egzaminų. Bet mandatinė buvo kitą dieną, taigi buvome priversti kažkur praleisti naktį. Pamenu, iš pradžių ėjome į šokius, paskui vaikštinėjome po miestą. Galiausiai pakrūmėje kalvose, netoli Profsąjungų rūmų, kurių tuo metu dar nebuvo, o dabar jau nebėra, sumigome. Naktis buvo šalta, rasa didžiulė, bet kažin kaip ištvėrėme. Tik kitą dieną sužinojome, kad galėjome nakvoti Tauro gatvės bendrabutyje. Vėliau studijų metais su Miku viename kambaryje gyvenome. Aš jį labai gerbiau – buvo nepaprasto padorumo žmogus. Vokietmečiu, gyvendami Fredoje, jo šeima slėpė žydaitę. Jis vienintelis iš mūsų kompanijos, ačiū Dievui, nerašė eilėraščių, o tapo puikiu žurnalistu.

    Vasario 15 d. gimęs Baltakis mena, kaip Vilniuje, Čiurlionio gatvės studentų bendrabutyje su bičiuliais šventęs savo dvidešimtmetį. Kaip tuomet buvome pratę, užtraukėme dainą. Netrukus prisistatė bendrabučio komendantas ir ėmė mus tildyti priekaištaudamas, kad švenčiame netinkamu laiku. Jam parodžiau savo dokumentą, kuriame juodu ant balto parašyta mano gimimo diena. O jis mums – „ar negalėjote švęsti išvakarėse“. Ir dar vienas skaudus faktas, liudijantis sudėtingą pokario studijų laiką: 1937-aisiais dar spėjau pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su mūsų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute – aš iš Strazdiškio, ji – iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tačiau kai jų sodyboje buvo aptiktas partizanų bunkeris, o stribai nušovė jos tėvą, Birutės mokslai buvo baigti, ir jai teko vargti Gulago universitete. Prisimena Baltakis ir dainavimo patirtį, išplėtotą mokantis universitete: Studijuodamas Vilniuje dainavau P. Sližio vadovaujamame Vilniaus universiteto chore, su kuriuo respublikos konkursuose nuolatos laimėdavome pirmąsias vietas. Man tai taip patiko, kad net ir po universiteto baigimo lankiau repeticijas. Beje, studijų metais su Justinu Marcinkevičiumi dainavome ir fakulteto oktete – jis bosu, o aš – baritonu. (https://www.bernardinai.lt/poetas-a-baltakis-savo-misija-mes-atlikome/)

    Rimantas Budrys, baigęs Vilniaus universitetą,  1956-1962 m. dirbo „Švyturio“ žurnale, 1964 metais įkūrė žurnalą „Mūsų gamta“ ir vyr. redaktoriumi šiame leidinyje dirbo beveik trisdešimt metų. Aktyvus žurnalistų sąjungos narys, nepakeičiamas Garbės teismo pirmininkas, nuostabus gamtos ir žmonių bičiulis, paskutiniais savo gyvenimo metais aktyviai bendradarbiavo „Kauno dienoje“.

    Leonardas Sauka pasirinko tautosakininko kelią. Nuo 1957 m. dirbo Lietuvių kalbos ir tautosakos institute, 1993-2001 jam vadovavo, nuo 1996 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

    Universitetą baigusios merginos daugiausia rinkosi mokytojystę. Elena Adomaitytė- Cemnolonskienė porą dešimtmečių darbavosi redaktore „Šviesos“ leidykloje ir kursiokės Marijos Žakavičiūtės-Macijauskienės vadovaujamame Literatūros muziejuje (dabar MLLM). Eugenija Mikšytė-Lašienė su užsidegimu dėstė lietuvių kalbą ir literatūra S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas).

    Literatūros tyrėja Donata Mitaitė 30-ųjų metų kartą apibūdina kaip neherojiškas, klystančias, reflektuojančias ir vis dėlto dirbančias asmenybes, už savo pasirinkimus užmokėjusius savą kainą. Net ir sunkiausiais istorijos tarpsniais gyvenimas nesustoja. 1954 m. laidos absolventai kūrė, mokė, tyrė, vadovavo, palikdami įgytų žinių ir užgyventos patirties ženklus ateities kartoms.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2025 m.

     

    ___________

    Vilniaus valstybinio universiteto lituanistai po vasaros egzaminų sesijos 1950 m., užbaigus pirmąjį kursą. Pirmoje eilėje iš kairės: Teresė Ramanauskaitė, Marija Žakavičiūtė (Macijauskienė), Eugenija Mikšytė (Lašienė), Morkus Svirskas, Gražina Žakavičiūtė, Danutė Mikšytė. Antroje eilėje pirma Zita Kuzmaitė, antra – Elena Adomaitytė (Cemnolonskienė), penktas – Justinas Marcinkevičius. Trečioje eilėje antra – Nijolė Vaitiekūnaitė, šešta – Laima Vaitytė, aštuntas – Alfonsas Maldonis. Ketvirtoje eilėje pirma – Konstancija Tamulaitytė, antras – Leonardas Sauka, trečias – Algimantas Baltakis, septinta – Danutė Šileikaitė. Penktoje eilėje trečias – Rimantas Budrys, penktas – Domas Tertelis, šeštas – Kazys Morkūnas, septintas – Jonas Kaminskas, aštuntas – Jonas Kazlauskas. MLLM 30906/F 3 4290

     

    Logo 

  • Motiejaus Valančiaus paminklo eskizai

    Juozas Tumas-Vaižgantas yra ne tik žymus dvasininkas, rašytojas ir publicistas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis priklausė daugiau kaip 20 įvairių draugijų, kūrė Nepriklausomą Lietuvą, rūpinosi įvairių žinomų žmonių palikimu, įvertinimu, istoriniu įprasminimu. Vienas tų projektų buvo pastatyti paminklą Žemaičių vyskupui, tautos švietėjui, rašytojui – Motiejui Valančiui.

    Motiejus Valančius (1801–1875) – Žemaičių vyskupas, tautos švietėjas, kultūros puoselėtojas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Be vyskupijos pertvarkymo ir blaivybės judėjimo pradžios Lietuvoje, jis taip pat aktyviai rūpinosi suaugusiųjų ir vaikų švietimu. Įkūrė platų parapinių mokyklų tinklą ir įsakė kunigams bei tėvams mokyti savo vaikus skaityti. Po 1864 m. spaudos draudimo Lietuvoje, jis rėmė lietuviškos spaudos leidybą ir slaptą jos platinimą. Šie didūs darbai Lietuvai ir jos tautai buvo labai svarbūs išsaugojant savo tapatybę ir kultūrą. Būtent šie pagrindai ugdė ir mūsų klasiką J. Tumą-Vaižgantą, kuriam vyskupas Motiejus Valančius buvo pavyzdys ir autoritetas.

    Apie Motiejų Valančių Juozas Tumas-Vaižgantas rašė ne kartą:  „Nedaug mums yra didvyrių, nors ir vadinamės pasididžiuodami didvyrių žeme. Užtat kurie mums buvo, tų neužmiršome, gal ir nėkados neužmiršime. Kad ir vyskupą Motiejų. Kiekvienam savo ganytosios avijos krašteliui jis yra palikęs šiokį ar tokį paminklėlį: vienam savo buvimo, antram blaivybės įsteigimo; kitam yra adresavęs ypatingą pamokinantį raštą, kito praeitį įdėjęs į savo surašytąją istoriją. Jei ne tai, tai bent trumpai apibūdino kiekvieną menkų menkiausią vietelę; visa jis žinojo ir išreikšti mokėjo“ (R 4, 253).

    Šio paminklo aktualumą Lietuvai mūsų klasikas J. Tumas-Vaižgantas įžvelgė taip: „Visos tautos garbina didžius savo vyrus, kurie darbavos dėl jų naudos ir vedė jas, šviesdami savo pavyzdžiu. Jų vardai ir darbai aukso literomis lieka užsirašę paskesniųjų atminime <…> Nebetylėkime ir mes apie savo vyrus, kuriais didžiuojamės, apskelbkime raštuose visa, ką žinome apie juos, visus paminklus. Tegul jų vardas kuo plačiausiai praskamba po Lietuvą ir žadina lietuvių širdyse meilę lietuvystės ir tų, kurie dėl jos darbavosi“ (R6, 90). Todėl siekdami įprasminti M. Valančius švietėjiškus darbus, tarpukario inteligentija susibūrė į Vyskupo Valančiaus paminklui statyti komitetą. Komitetas savo veiklą pradėjo dar 1925 m. ir tęsė iki pat 1933 metų. Komiteto pirmininku ir kasininku buvo J. Tumas-Vaižgantas. Iš laiško Petrui Klimui, kuris buvo rašytas 1932 m. rugpjūčio 6 d. žinome, jog J. Tumas toliau tebedirbo šiose pareigose. Vaižganto žinioje buvo saugomi įvairūs dokumentai ir paminklo projekto eskizai. Konkurse dalyvavo žymūs to meto dailininkai, skulptoriai, architektai. Tarp jų buvo Bernardas Bučas, Bronius Elsbergas, Vincas Grybas, Matas Menčinskas ir kiti. Be šių profesionalų savo pasiūlymus teikė ir moksleiviai. Vienas jų darbų yra išlikęs, tai VI kl. moksleivio – Vytauto Kasiulevičiaus iš Alytaus Valdžios gimnazijos. Šių autorių eskizai buvo saugomi paties Vaižganto, todėl jie tapo memorialinėmis vertybėmis.

    Iki šių dienų J. Tumo-Vaižganto fonduose iš viso išliko keturi eskizai. Tai yra du Mato Menčinsko tapybos darbai. Pirmame darbe matome kelių aukštų pastato dydžio skulptūros viziją. Paminklo viršuje yra didesnė nei žmogaus ūgio vyskupo M. Valančiaus skulptūra. Žemiau jo yra papuoštas bokštas ir angelas. Jį supa tobulėjantys Lietuvos žmonės, turintys savo rankose knygas. Platus paminklo pagrindas yra su laiptais, kurie veda į mauzoliejų. Mauzoliejaus vidų vaizduoja antras skulptoriaus piešinys. Kriptos vidus yra papuoštas romėniško stiliaus kolonomis. Vyskupo karstas padėtas ant puošnios pakylos. Karstą saugo angelai, o šalia matosi M. Valančiaus biustas. Autorius planavo paminklą statyti iš granito. Šiuos eskizus skulptorius kūrė gyvendamas Buenos Airėse, 1932 m.

    Kitas komisijai pasiūlytas darbas buvo moksleivio Vytauto Kasiulevičiaus. Nutapytas paminklas yra aukštas, jo viršuje matome M. Valančiaus skulptūrą. Vyskupas rankose laiko atverstą knygą. Po kojomis esančią koloną puošia skaisti saulė. Žemiau kolonos matome angelą, iškeltais baltais sparnais. Darbas kurtas Alytuje, 1933 m. Ketvirtasis eskizas buvo sukurtas nežinomo autoriaus. Jo vizija buvo – iškelti M. Valančiaus skulptūrą ant aukštos kolonos ir priešais pastatyti kryžiaus formos fontanėlį. Kryžiaus viršuje matosi grakščiai iškėlusi sparnus gulbė.

    Kiek yra žinoma, paminklas vyskupui Motiejui Valančiui vis tik neiškilo. Vienas paskutiniųjų laiškų, kai J. Tumas užsimena apie paminklo statybas buvo rašytas dukterėčiai Barborai Lesauskienei, 1933 m. sausio 30 d. Jame J. Tumas rašė, jog iki vasario 16 d. bus išrinktas ir paskelbtas konkurso nugalėtojas. Deja, daugiau žinių apie šio paminklo statybas neturime. Tikriausiai, iškilo tam tikrų trikdžių ir paminklas nebuvo pastatytas.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyriausioji muziejininkė Gintarė Sadauskaitė, 2025 m.

  • Juozo Miltinio dovana Juozui Grušui

    Juozo Grušo namuose yra nemažai įvairių eksponatų, menančių dramaturgo gyvenimo istorijos fragmentus ir įvairias draugystės, tačiau daugiausiai lankytojų klausimų susilaukia tik viena tokia muziejinė vertybė. Muziejaus darbuotojos apie nematytą buities rakandą, padėtą Grušo žmonos Pulcherijos kambaryje ant tarpukarinės indaujos, sulaukia įdomiausių spėjimų ir juos net savotiškai fiksuoja: vieni lankytojai mano, kad tai įrankis šakočiams gaminti, antri teigia, kad tai – drožtukas, treti spėja, kad tai gali būti įdomesnis peleninės variantas.

    Tiesą sakant, tik keletą kartų teko išgirsti teisingą variantą ir tai labai džiugina. Smagu, kad Juozo Grušo namai-muziejus gali supažindinti ne tik su dramaturgo nuopelnais, bet ir su eksponatais, atveriančiais kasdienio gyvenimo tarpukarinėje Lietuvoje subtilybes. Šis eksponatas, kurį tikrai galime laikyti muziejaus mįsle, yra kavos pupelių skrudinimo mašinėlė. Mašinėlė – metalinė, juoda, sudaryta iš cilindro, rankenėlės ir pritaisyto lovelio. Į cilindrą dedamos kavos pupelės, o į lovelį – įkaitintos anglys. Sukant rankenėlę pupelės skrudinamos, ruošiamos kvapniai kavai.

    Šią įdomią muziejinę vertybę Grušui padovanojo garsus režisierius, aktorius Juozas Miltinis, kurį laiką gyvenęs Grušų namų mansardoje ir bičiuliavęsis su dramaturgu. Kavos pupelių skrudintuvą Miltinis parvežė iš Paryžiaus, ten ketvirtajame dešimtmetyje studijavo, vaidino keliuose prancūzų kino filmuose. Kiek žinome, Grušai nedažnai naudojosi šia dovana, todėl ji išliko labai geros būklės.

    Matyt, ne veltui Juozas Miltinis tokią dovaną įteikė dramaturgui – režisierius buvo kavos mylėtojas ir mėgo pats skrudinti pupeles. Net viename laiške, rašytame 1955 metais, Miltinis prašo dramaturgo: „Jeigu Kaune kur gautum žalios nedegintos kavos pupelių, tai būtinai paimk porą kilogramų, aš pinigus sugrąžinsiu. Būtinai paimk, nes Vilniuje nėra. Panevėžyje irgi nėra.“ Galima tik numanyti, kad Miltinis, dar gyvendamas Grušų namuose, dažniau naudojosi padovanotu skrudintuvu nei patys šeimininkai.

    Šis eksponatas muziejuje primena apie Miltinio asmenybę ir apie jųdviejų su dramaturgu draugystę, kuri buvo tikrai neįprasta. Apie savo ir režisieriaus bendrystę dramaturgas Juozas Grušas kalbėjo dažnai ir vaizdžiai: „Vienam puodui dviejų baravykų visados per daug… Sriuba per daug riebaluota.“ Tiesa, Miltinis mėgo paerzinti dramaturgą ir turėjo įdomių įpročių, dėl to Grušų namuose neužsibuvo. Režisierius mėgo rūkyti ir nuorūkas kišti į lentų tarpus. Namų šeimininkai smarkiai išsigando, kad svetys netyčia padegs naujus, dar ne iki galo įrengtus namus, todėl Grušai išprašė Miltinį ieškotis vietos kitur. Tačiau tai dviejų teatralų draugystės nesustabdė. Vėliau Miltinis dar ne kartą buvo užkviestas pietų Grušų namuose ir vaišinosi savo paties skrudintų pupelių kava.


    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyresnioji muziejininkė Beata Starodubova, 2025 m.

     

  • Maironio kreipimasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio apsilankymo Žemaičių seminarijoje proga

    Maironio kreipimasis į Jurgį Matulaitį-Matulevičių ir į tikinčiuosius – reikšmingas Lietuvos bažnyčios istorijai dokumentas, padedantis geriau pažinti 1987 m. palaimintuoju paskelbto arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenį. Simboliška, kad Maironio kalba pasakyta 1926 m. sausio 18 d. Po metų ir devynių dienų Kaune arkivyskupo J. Matulaičio gyvybė užgeso. Reikšmingų sutapimų Maironio ir Jurgio Matulaičio gyvenimo kelyje būta ir daugiau. Jie prasmingi, padedantys priartėti prie palaimintojo gyvenimo šventumo slėpinių.

    Jurgio Matulaičio mokslo kelias prasidėjo Marijampolės gimnazijoje. Tuo metu prasidėjo ir visą gyvenimą trukę sveikatos išbandymai (kaulų džiova). Mokslą teko nutraukti. Būsimasis arkivyskupas 1891 m. įstojo į Kelcų dvasinę seminariją, o šią uždarius 1893 m. perkeltas į Varšuvos seminariją. Maždaug tuo laiku prie jo pavardės pridėta slaviška priesaga[1]. 1895–1899 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje[2]. Šiuo laikotarpiu Jurgis Matulaitis susipažino su dogminės ir moralinės teologijos dalykus dėsčiusiu Jonu Maciulevičiumi (tokia tuo metu buvo Maironio pavardė). Vasilijaus salose įkurta Sankt Peterburgo dvasinė akademija, Stepono Batoro įsteigto Vilniaus universiteto teisių perėmėja, savo veiklą pradėjo 1842 m. Ją baigė daug iškilių Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. Maironis čia subrendo kaip teologas ir pedagogas, 1903 m. sėkmingai apgynęs daktaro disertaciją tema „Praelectiones de justitia et jure“ [Paskaitos apie teisingumą ir teisę]. Tuo tarpu Jurgiui Matulaičiui Dvasinė akademija buvo tarpinė stotelė tarp seminarijos ir būsimų doktorantūros studijų Fribūro dominikonų universitete, kuriame jis apgynė disertaciją tema „Doctrina Russorum de statu iustitiae originalis“ (Ortodoksų mokymas apie pirmapradį teisingumą). Pažymėtina, kad mokslinio darbo vadovas Albertas Marija Veisas (Albert Maria Weiss, 1844–1925) pakreipė Jurgį Matulaitį gilesnių sociologijos studijų linkme. 1907–1911 m. Peterburgo dvasinėje akademijoje Jurgis Matulaitis dėstė sociologijos kursą, paremtą Leono XIII enciklika Rerum novarum (Naujų dalykų). XIX a. pabaiga–XX a. pradžia buvo vienas brandžiausių Sankt Peterburgo dvasinės akademijos laikotarpių. Jurgio Matulaičio kurso draugai buvo Juozas Kukta (1873–1942), būsimasis Kaišiadorių vyskupas, ir Pranciškus Būčys (1872–1951), vėliau tapęs Lietuvos Rytų apeigų vyskupu, talkininkavęs palaimintajam atkuriant ant išnykimo ribos atsidūrusią marijonų vienuoliją. Peterburgo laikotarpiu užsimezgė nuoširdi Maironio ir Jurgio Matulaičio draugystė. Poetas buvo ir akademinis patarėjas, ir autoritetas. Jo vadovaujamas Jurgis Matulaitis parengė ir apgynė moralinės teologijos magistro darbą tema „De bello“ (Apie karą). 70 puslapių apimties darbas įvertintas puikiai, pažymint, jog tai primus inter primos summa cum laude (pirmasis tarp pirmųjų, su didžiausiu pagyrimu). Maironis ir Jurgis Matulaitis neretai susitikdavo Šventos Kotrynos bažnyčioje, kurioje abu aukodavo mišias ir sakydavo pamokslus.

    Bemaž trisdešimt metų trukusi pažintis leido Maironiui labai nuoširdžiai kreiptis savo kalba į Jurgį Matulaitį, neseniai Pijaus XI paskirtą apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai, reziduojantį Vilniuje. Jurgiui Matulaičiui apibūdinti poetas pavartojo ypatingo jautrumo sentenciją Caro de nostra carne (Kūnas iš mūsų kūno). Pirmoje kreipimosi dalyje Maironis paminėjo hierarchus, kuriuos Žemaičių seminarija[3] „ne kartą irgi turėjo garbės ir laimės sveikinti savo sienose“. Tai vyskupai Gasparas Felicijonas Cirtautas (1841–1913), Pranciškus Karevičius[4] (1861–1945), Mogiliovo arkivyskupas metropolitas Vincentas Kliučinskis (1847–1917). Taip pat minimi buvęs apaštališkasis vizitatorius Lietuvai Achille Ratti (kreipimosi parašymo metu popiežius Pijus XI) ir nuncijus Antoninas Zecchini.

    Minimos „ypatingos apystovos“ greičiausiai sietinos su 1918 m. paskelbtu Lietuvos valstybingumu ir baigiama atlikti bažnytinės provincijos reforma[5], kuriai didelės įtakos turėjo pirmasis lietuvis apaštališkasis administratorius Jurgis Matulaitis. Maironis išreiškia lietuvių tautos palankumą Vatikanui, prašydamas arkivyskupo „meldžiu mūsų prisirišimą prie Šventojo Sosto pareikšti ir Šventajam Tėvui“.

    Poetas paliečia galimybės susikalbėti lietuviškai ir Vilniaus krašto problemas. Jurgis Matulaitis pirmasis lietuvis hierarchas, užėmęs tokias svarbias pareigas, Vatikano diplomatas. Maironis tarsi tautos vardu teigia: „į kurį [Jurgį Matulaitį] drįstame atsiliepti savo tėvų kalba ir žinome, kad mus suprasite.“ Deja, ankstyva arkivyskupo mirtis neleido išsipildyti Maironio kreipimesi išdėstytoms mintims ir linkėjimams. Po Jurgio Matulaičio netekties popiežiaus skiriami diplomatiniai atstovai Lietuvai buvo užsieniečiai. Maironis į Jurgį Matulaitį kreipėsi kaip į ypač artimą žmogų, galėjusį persakyti lietuvių rūpesčius Aušros Vartų Marijai, „kurios, deja, mūsų tautiečiai neturi galimybės aplankyti.“

    Kreipimesi Jurgis Matulaitis vadinamas tremtiniu ir kankiniu. Šie įvardijimai sietini su 1919 m. atsiradusios Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos kitoje pusėje atsidūrusiu Vilniaus kraštu ir lietuviais. Apaštališkojo administratoriaus Maironis prašo ramybės, kurios trūko pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu žengiančiai Lietuvai. Pabaigoje Maironio pacituota lotyniškos maldos „Agnus Dei“ variacija atitinka palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybę, skleidusią susiklausymą ir santarvę: „… benedictus qui venis in nomine Dominus dones nobis pacem.“ [… palaimintas, kuris ateini Viešpaties vardu, suteik mums ramybę]

     

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2025 m.

    ____________

    [1] Dažnu atveju rašant apie palaimintąjį vartojamos dvi pavardės formos Matulaitis-Matulevičius.

    [2] Pilnas pavadinimas Sankt Peterburgo imperatoriškoji Romos katalikų dvasinė akademija.

    [3] Iki 1926 m. vadinta Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija Kaune.

    [4] 1918 m. gruodžio 1 d. konsekravo Jurgį Matulaitį, vėliau pasirinko vienuolinį gyvenimą palaimintojo atgaivintoje marijonų kongregacijoje.

    [5] Juridiškai įteisinta 1927-09-27 Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto konkordatu.

  • Vinco Pietario drama „Kova ties Žalgiriais“

    Rašytojas Vincas Pietaris ( 1850–1902) skaitytojams geriausiai žinomas istoriniu nuotykiniu romanu „Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje“ (1904–1905), kuriame pasakojama apie vieningos Lietuvos valstybės formavimąsi ir kovas su klastingais priešais. Kiek mažiau žinoma istorinė rašytojo drama „Kova ties Žalgiriais“ (1906), kurioje sumenkinta ir parodijuota lenkų įtaka Žalgirio mūšyje. Autorius įsitikinęs, kad vien tik lietuvių narsa ir Vytauto sumanumas įveikė Kryžiuočių ordiną.

    „Kita šalis mušynės. Vitautas stovi ant žirgo, aplinkui jį Lietuvos bajorai.
    Vitautas. Dabar tiktai lieka darbą pabaigti. Vokiečiai Kryžiočiai pasklydo bėgti į visas šalis. Mažai kas jų laikosi ir su jais ūmai bus pabaigta.
    Bajoras. Diena laiminga, nors prasidėjo klasta.
    Vitautas. O katra diena pas mus ne prasideda lenkų klasta? Mumis tai paprastas dalykas.“ (p. 28)

    Ši nedidelė keturių aktų poleminė drama buvo pašaipus ir ironiškas atsakas į lenkų rašytojo Henriko Sienkievičiaus (lenk. Henryk Sienkiewicz) romane „Kryžiuočiai“ (1900) išreikštą nepagarbų požiūrį į lietuvius Žalgirio mūšio lauke. H. Sienkievičiaus „laukiniais“ vadinami lietuviai V. Pietario dramoje labai narsūs ir drąsūs, o lenkai – nepatikimi, klastingi ir bailiai. Kai kurie kritikai mano, kad toks „poleminis dramos pobūdis kliudė dramai pakilti į meninę plotmę“. (P. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija. JAV, 1973). Šarūnė Trinkūnaitė straipsnyje „Lietuvių istorinės dramos pradžia: lenkiškos ištakos ir lietuviškos korekcijos“ daro išvadas, kad toks „amžininkų abejingumas, lydėjęs šią pakankamai įdomiai sumanytą V. Pietario pjesę, tarytum liudijo anuometės lietuvių visuomenės nenorą į savo istorijos refleksijos erdvę įsileisti pašaipą, ironiją bei juoką. Išties lietuvių istorinė dramaturgija nenorėjo būti ironiška bei pašaipi. Daug labiau ji norėjo būti mandagi ir tolerantiška. Iš vaizduojamų lietuvių priešų šaipytis ji nenorėjo, regis, todėl, kad įnirtingai stengėsi iš jų lūpų ištraukti kuo daugiau pagyros žodžių“. (Menotyra. 2005. T. 41. Nr. 4.)

    Rašydamas istorinius kūrinius V. Pietaris studijavo lenkų, rusų, vokiečių, lietuvių ir kitų tautų autorių rašytas kronikas, tačiau labiau pasitikėjo lietuvių raštais. Romano „Algimantas“ prakalboje kaip tik tai ir patvirtino: „Melas ar ne melas ta lietuviška kronika? Jeigu ją rašė Lietuvoje ir jeigu ją rašė lietuvis, tai gali manyti, jog tai ne melas, tiktai gryna teisybė surašyta toje Lietuvos Kronikoje. Tiesa, faktai, iš jos paimti, visiškai prieštarauja faktams, užrašytiems lenkų, rusų ir vokiečių kronikose, bet tai dar nieko nereiškia. /…/ Rusų kronikas – kas rašė? Ruskiai. Ką rašo aršus rusų patriotas Antanavičius apie rusų kronikų žinias? Rašo, kad jos falsifikuotos pagal rusų politikos reikalą. /…/ Laikydamiesi lietuvių kronikos, būsime vis arčiau teisybės, nei paisydami kitų, ypač artimų šalių kronikų, kurios nuo amžių tikėjosi melu tai šį, tai tą išvilioti iš lietuvių.“ (V. Pietaris. Algimantas. Kaunas: „Sakalo“ leidykla, 1940).

    Mažai lietuvių literatūros tyrinėtojų dėmesio sulaukusi V. Pietario (sl. Savasis) keturių aktų istorinė drama „Kova ties Žalgiriais“ atskira knyga buvo išleista 1906 m., jau po autoriaus mirties JAV, Shenandoah, Pa, Lietuvių katalikų spaudos bendrijos spaustuvėje. Jos leidybą finansavo kun. Antanas Milukas.

    Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2025 m.

  • ,,Šviesk, Daluže, žiburėliu visiems ilgai ilgai“ (Meilė Lukšienė)

    „Balys [Sruoga] norėjo, kad bendraučiau su talentingais žmonėmis, o gal, kad susipažinčiau su įvairių pakraipų bei įsitikinimų lietuviais, vildamasis, kad pati susikursiu savo ideologiją ir gyvenimo filosofiją.

    Dabar, be abejo, nežmoniškai gaila, kad augdama tarp žymių žmonių priimdavau juos kaip gerą dėdę ar tetą, kurie priklausė mūsų gyvenimui neatskiriama dalimi. Todėl ir nesidomėjau jų kalbomis nei įpročiais… Tik vėliau /…/ pradėjo man sąmoningai aiškėti, kokie nepaprasti žmonės buvo mūsų šeimos draugai bei lankytojai…“ (Dalia Sruogaitė)

    B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje saugomas Dalios Sruogaitės albumėlis, kuriame trylikametė mergaitė vis dėlto pradėjo fiksuoti savo susitikimus su įvairiausiais įžymiais žmonėmis – rašytojais, dailininkais, kompozitoriais, operos solistais, aktoriais ir kt. Albumėlyje randame autografų, įrašų bei pačios Dalios Sruogaitės įklijuotų kai kurių asmenų nuotraukų. Albumas buvo pildytas ir karo metais bei emigracijoje, Vokietijoje, JAV.

    Pats pirmasis įrašas datuojamas 1938 m. gegužę. Artimas Balio Sruogos bičiulis ir poezijos įkvėpėjas Jurgis Baltrušaitis kelis kartus lankėsi Kaune ir įrašė surimuotą dvieilį: ,,Žalias miškas saldžiai ūžia – / Tai pavasaris, gegužė…“.

    Randame ir daugiau rašytojų autografų: poetų Salomėjos Nėries, Antano Gustaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Petro Vaičiūno, Antano Venclovos, Stasio Santvaro, Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Blekaičio, prozininkų Antano Rūko, Kazio Borutos, Antano Škėmos, Petronėlės Orintaitės, Igno Šeiniaus, Vinco Mickevičiaus-Krėvės, Juozo Apučio, dramaturgo Kosto Ostrausko. Kai kurie palikę ir gražių įrašų: ,,Bet kam lemta nors atžala būti – / ir tamsiajam karste tas nemiršta“ (Kazys Inčiūra); ,,Daliai Sruogaitei / Gyvenimas: aistra, kančia, teatras“ (Faustas Kirša). ,,Kaimynei, kurią matau iš savo kiemo“ (Balio Sruogos šeimos kaimynystėje Žaliakalnyje gyvenęs rašytojas Liudas Dovydėnas).

    Albumėlyje pasirašę Balio Sruogos kolegos universiteto profesoriai Leonas Karsavinas, Vladimiras Šilkarskis, šeimos bičiuliai broliai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jadvyga ir Valerija Čiurlionytės, architektas Vladimiras Zubovas, projektavęs Sruogų namą Žaliakalnyje, pedagogė Marija Nemeikšaitė. Gausu kompozitorių, pianistų, operos solistų autografų: Vincės Januškaitės-Zaunienės, Kipro Petrausko, Jeronimo Kačinsko, Vytauto Marijošiaus, Antano Kučingio, Juozo Mažeikos, Juliaus Gaidelio, Juzės Augaitytės, Pranciškos Kaupelytės-Kaveckienės, Konrado Kavecko, Balio Dvariono, Beatričės Grincevičiūtės, Jurgio Karnavičiaus, Jono Švedo, Vaclovo Daunoro ir kt.

    Autografus palikę ir aktoriai, režisieriai (Vera Olekienė-Solovjova, Marta Eggerth, Aleksandras Kupstas, Algirdas Jakševičius, Henrikas Kačinskas) bei dailininkai (Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Antanas Žmuidzinavičius, Viktoras Vizgirda, Leonardas Kazakevičius-Kazokas, Antanas Galdikas, Pranas Gailius).

    Yra ir keli buvusių štuthofiečių, kalėjusių kartu su Baliu Sruoga, įrašai: „Nors skausmą ir vargus mes nešam – / į Tėviškę kelius surasim (Jonas Rimašauskas); „Tavo žydinčioj jaunystės / Greit į Tėviškę sugrįžti! (kun. Stasys Yla).

    Albumėlį užbaigia rašytojo Kazio Sajos ketureilis, kurį jis pats įvardija suvenyru iš Lietuvos:

    „Tu mon sakysi „mylu baise“
    Vo špuoks mums čirškaus ant šakelės,
    Vo pasakyk, a būsi mona,
    Ar gildyt apsimuok širdelę“.

     

    Parengė vyr. rinkinių saugotoja Birutė Glaznerienė, 2025 m.